- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- e2A-1072-603/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17940-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jūra Marija Strumskienė, Eglė Surgailienė
- Atsakovas
- I. B.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „NEO Finance“
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.8Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Loretos Bujokaitės (pirmininkaujančios ir pranešėjos), Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei I. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau - AB) „NEO Finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės I. B. 2 277,67 Eur negrąžinto kredito dalies, 151,71 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki 2019 m. birželio 12 d. (kreipimosi į teismą dienos), 17,24 proc. dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 277,67 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 148,44 Eur tarpininkavimo mokesčio, 1 230 Eur administravimo mokesčio, 3,40 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2019 m. sausio 19 d.) iki kreipimosi į teismą dienos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo į vykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp ieškovės – tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus ir atsakovės I. B. 2017 m. gegužės 18 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K661339183, kuria atsakovei buvo suteiktas 3000,00 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1496,40 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 17,24 proc.), 220,32 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 1290,00 Eur administravimo mokesčio iki 2022 m. gegužės 18 d. Taip pat nurodė, kad atsakovė laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, todėl ieškovė 2019 m. gegužės 29 d. siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė vartojimo kredito sutartį. Pažymi, kad nutraukė vartojimo kredito sutartį su atsakove, todėl prašo priteisti visas mokėtinas sumas pagal vartojimo kredito sutartį. Nurodo, kad atsakovės teisė naudotis kreditu nėra išnykusi, todėl ieškovė turi teisę reikalauti priteisti visas mokėjimo palūkanas tol, kol tęsiasi naudojimasis suteiktu vartojimo kreditu, t. y. iki visiško jo grąžinimo dienos.
3. Teigia, kad remiantis Sutarties 6.1 punktu, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos (17,24 proc.) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, dėl ko ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 3,40 Eur kompensuojamųjų palūkanų. Pagal Sutarties 1.28 punktą, tarpininkavimo mokestis - tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokesčio paskirtis yra padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Be to, kaip matyti iš Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų, Tarpininkavimo mokestis (220,32 Eur) yra apskaičiuotas iš anksto, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę, Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, jog tai yra mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei, ir kuris, remiantis Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.2 punktu, bendrovei yra mokamas kas mėnesį. Pagal Sutarties 1.30 punktą, administravimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Sutarties administravimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Kadangi atsakovė, pasirašydama sutartį, sutiko su visų mokesčių mokėjimu, jų dydžiu ir mokėjimo tvarka, ieškovė nurodo, kad visi jos reikalavimai pagrįsti.
4. Papildomuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad vertindama kliento gaunamų pajamų dydį, bendrovė rėmėsi kliento nurodyta informacija, kliento pateiktas patikimais pajamas įrodančiais dokumentais ir Sodros duomenų bazės pateiktais duomenimis. Atsakovė, prieš sudarant vartojimo kredito sutartį, nurodė, kad jos gaunamos tvarios pajamos (4 mėnesių vidurkis) iš darbo santykių yra 572,00 Eur. Pagal Sodros duomenų bazės duomenis, vertinant paskutinių keturių mėnesių pajamas (2017 m. sausio mėn. – 2017 m. balandžio mėn.) apskaičiuota, kad vieno mėnesio pajamų vidurkis yra 509,76 Eur. Atsakovė nurodo, kad jos gaunamos tvarios pajamos vykdant veiklą pagal verslo liudijimą yra 1500,00 Eur. Pajamų deklaracijos, pateiktos už 2016 m., duomenimis atsakovės pajamos už 2016 metus sudarė 38 455,00 Eur, mėnesio vidurkis 3204,58 Eur. Vertinant klientės mokumą, ieškovė iš atsakovės pareikalavo papildomu duomenų, ir atsakovė pateikė verslo liudijimo kopiją, sutartis, sudarytas su užsakovais, asmeninės banko sąskaitos išrašą. Atsakovė ieškovei nurodė, kad finansiniams įsipareigojimams skiria 301,00 Eur. Remiantis Creditinfo duomenimis, atsakovė turi finansinių įsipareigojimų pagal tris vartojimo kredito sutartis, kurių bendra mėnesinių įmokų suma yra 347,67 Eur. Ieškovė pažymi, kad vertinant atsakovės kreditingumą, apskaičiuota, kad atsakovės tvarių pajamų mėnesio vidurkis lygus 3 714,34 Eur, o turimų ir mėnesio finansinių įsipareigojimų dydis lygus 433,67 Eur. Atsakovės galima maksimali mėnesio įmoka, remiantis pateiktais duomenimis, buvo 1 293,00 Eur. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis ieškovė nusprendė sudaryti su kliente sutartį, pagal kurią kliento mėnesio įmoka lygi 78,61 Eur, kas sudarė 13,79 proc. atsakovės gaunamų pajamų.
5. Ieškovė nurodo, kad su palūkanų ir kitų mokesčių dydžiu bei mokėjimu atsakovė sutiko laisva valia, pasirašydama vartojimo kredito sutartį. Ieškovė nurodo, kad atsakovė gavo visą reikiamą informaciją, kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą dėl siūlomo vartojimo kredito tinkamumo.
Atsiliepimas
6. Atsakovė I. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su pateiktu ieškiniu sutinka iš dalies – t. y. sutinka su 2 277,67 Eur negrąžinto kredito dalies apmokėjimu. Palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių priteisimui prieštarauja, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.886 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsniu. Atsakovė nurodo, kad kredito suteikimo metu, atsižvelgiant į asmens pragyvenimui reikalingas pajamas, atsakovės gaunamos pajamos buvo nepakankamos kreditavimui. Pagal Sodros duomenis atsakovė 2016 metais turėjo 7264,34 Eur pajamų, per keturis 2017 metų mėnesius 2659,62 Eur pajamų. Tik 2017 m. liepos 14 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl duomenų apie papildomai gaunamas pajamas pateikimo. Atsakovė nurodo, kad pagal finansines operacijas, kurias ieškovė ir atsakovė atliko laikotarpyje nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. matyti, kad atsakovei reikėjo pinigų gautų kreditų refinansavimui, kas rodė atsakovės mokumo nepatikimumą. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, palūkanos, netesybos ir mokesčiai netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavės kreditingumą, todėl nagrinėjamu atveju, anot atsakovės, pagrįstas tik ieškovės reikalavimas dėl negrąžintos kredito dalies priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 2 277,67 Eur negrąžinto kredito, 155,11 Eur palūkanų, 148,44 Eur tarpininkavimo mokestį, 18,06 Eur administravimo mokestį, iš viso – 2 599,28 Eur; 17,24 proc. mokėjimo palūkanų nuo 2 277,67 Eur negrąžintos kredito sumos nuo kreipimosi į teismą dienos 2019 m. birželio 12 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos; 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 2 599,28 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
8. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė I. B. 2017 m. gegužės 18 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K661339183, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 3000,00 Eur vartojimo kreditą 60 mėn. terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą 1496,40 Eur vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1496,40 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 17,24 proc.), 220,32 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 1290,00 Eur administravimo mokesčio 60 kas mėnesį mokamomis periodinėmis įmokomis iki 2022 m. birželio 22 d. Šalys susitarė, kad sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui tol, kol vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį.
9. Atsakovė sumokėjo 19 sutartyje numatytų kredito grąžinimo ir kredito kainos dengimo įmokų, likusių įmokų sutartyje nustatytais terminais nesumokėjo. Ieškovė 2019 m. gegužės 13 d. elektroniniu laišku, siųstu atsakovės nurodytu elektroninio pašto adresu, įspėjo atsakovę dėl kredito sutarties nevykdyto teisinių pasekmių ir pareikalavo per 14 dienų nuo įspėjimo gavimo dienos sumokėti 367,95 Eur skolą. Šias aplinkybes šalys pripažino. Atsakovė nepašalino sutarties pažeidimų per kreditoriaus nustatytą papildomą terminą. Ieškovė 2019 gegužės 29 d. vienašaliu pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą 2017 m. gegužės 18 d. vartojimo kredito sutartį Nr. K661339183 nuo 2019 m. birželio 4 d. Ieškovės pateiktais duomenimis, 2019 m. gegužės 29 d. vėluojama sumokėti suma sudarė 477,77 Eur. Atsakovė neginčija pareigos grąžinti sutartyje nustatyto dydžio kreditą ir pripažįsta ieškovės reikalaujamą priteisti 2277,67 Eur negrąžinto kredito sumą, tačiau nesutinka su ieškovės reikalaujamu palūkanų dydžiu bei administravimo mokesčiu.
10. Šalių 2017 m. gegužės 18 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. K661339183 specialiosiose sąlygose šalys susitarė dėl 17,24 proc. dydžio palūkanų. Visa palūkanų suma per 60 mėnesių laikotarpį sudaro 1496,40 Eur. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014, yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.223, 6.228 straipsniai ir kt., tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016 yra išaiškinęs, kad vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.
11. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros; 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nustatytų įstatymo reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.
12. Aiškinant minėtas įstatymo normas dėl pagrindų teismui mažinti vartojimo kredito kainą sistemiškai su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklėmis, teismas padarė išvadą, jog vartojimo kredito kainai viršijant vartojimo kredito sumą, pagrindą mažinti mokėjimo palūkanas ir įrodyti, jog reikalaujama vartojimo kredito kaina atitinka įstatymo reikalavimus, privalo įrodyti kredito davėjas, t. y. jis privalo paneigti Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją. Visus kitus palūkanų mažinimo pagrindus privalo įrodyti kredito gavėjas.
13. Nagrinėjamu atveju bendra vartojimo kredito kaina neviršija suteikto kredito sumos. Šalims sudarant vartojimo kredito sutartį, administravimo mokesčiui buvo pritaikyta 100 proc. dydžio nuolaida. Taigi, bendra vartojimo kredito kaina sudaro 1716,72 Eur (1496,40 Eur mokėjimo (pelno) palūkanos + 220,32 Eur tarpininkavimo mokestis), kai vartojimo kredito suma – 3000,00 Eur. Todėl teismas padarė išvadą, jog šalių sutartyje numatyta vartojimo kredito kaina neprieštarauja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktui. Vartotojo turtinė padėtis ar jos pablogėjimas vartojimo kredito sutarties galiojimo metu nesudaro Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatytų pagrindų mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Atsakovė sudarydama vartojimo kredito sutartį sutiko su vartojimo kredito sąlygomis, žinojo, kokio dydžio palūkanos bus taikomos, jas mokėjo 19 mėnesių ir tam neprieštaravo. Vartojimo kredito įstatymo normos neriboja mokėjimo palūkanų dydžio Lietuvos banko pateikiamoje statistinėje informacijoje nurodyta vidutine vartojimo paskolų norma ir nedraudžia šalims susitarti dėl didesnio dydžio palūkanų.
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė egzistuojant įstatymo, t. y. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytą pagrindą keisti šalių suderėtą sutarties sąlygą dėl vartojimo kredito kainos, mažinant mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.873 straipsnio 1 dalį kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.
16. Nagrinėjamu atveju sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktu ir specialiosiomis sąlygomis šalys susitarė dėl 17,24 procentų mokėjimo palūkanų normos, skaičiuojamos nuo suteikto vartojimo kredito sumos. Ieškovė prašo priteisti 151,71 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų iki 2019 m. birželio 12 d. kreipimosi į teismą dienos. Atsakovei nevykdant kredito sutarties, ji privalo taip pat sumokėti mokėjimo palūkanas ir nuo tos kredito sumos, kuri pagal grafiką kreditoriui nebuvo grąžinta. Priešingu atveju atsakovė laiku negrąžinta kredito suma naudotųsi neatlygintinai, kas prieštarautų vartojimo kredito sutarties sąlygai dėl kredito atlygintinumo. Palūkanos už kredito sumą, kuri atsakovės nebuvo grąžinta sutartyje nustatytais terminais, sudaro 3,40 Eur, skaičiuojant nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. sausio 19 d., iki kreipimosi į teismą dienos. Minėtos ieškovės apskaičiuotos palūkanos priteisiamos iš atsakovės.
17. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Atsakovei nustojus vykdyti prievoles pagal vartojimo kredito sutartį pareiga mokėti palūkanas už naudojimąsi kreditorės pinigais neišnyko. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 17,24 proc. dydžio mokėjimo palūkanas nuo negrąžinto kredito 2277,67 Eur sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas.
Šalies argumentai
18. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 1290,00 Eur administravimo mokestį. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 straipsnyje yra numatyta, kad sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą komisinį mokestį, o sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra nedaugiau nei 30 Eur, šalys taip pat susitaria, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui, o vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma. Sutarties 5.14 punkte nustatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų), nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam Sutarties laikotarpiui. Tokio pobūdžio nuolaida, t. y. nuolaida, kuri netaikoma sutarties pažeidimo atveju atlieka prievolės užtikrinimo funkciją ir yra prilygintina netesyboms (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje e2A-840-881/2019 ir joje nurodyta teismų praktika).
Žemesnės instancijos teismas
19. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomas priteisti administravimo mokestis kvalifikuotinas kaip netesybos, t. y. bauda (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad netesybos negali būti didesnės nei 0,05 proc. pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovė yra sumokėjusi iš viso 19 įmokų pagal sutartį. Nagrinėjamu atveju atsakovė vėluoja atsiskaityti nuo 2019 m. kovo 14 d., šią dieną atsakovės skola sudarė 111,22 Eur (64,66 Eur negrąžinta kredito suma, 41,37 Eur palūkanų suma, 5,19 Eur tarpininkavimo mokestis). Įspėjimo dieną 2019 m. gegužės 13 d. atsakovės skola sudarė 367,95 Eur, įspėjimo dėl sutarties nutraukimo dieną 2019 m. gegužės 29 d. skola sudarė 477,75 Eur, sutarties nutraukimo dieną 2019 m. birželio 4 d. skola sudarė 2581,22 Eur sumą, kurią sudaro 2 277,67 Eur negrąžinto kredito dalis, 155,11 Eur mokėjimo palūkanos, 148,44 Eur tarpininkavimo mokestis. Įstatymo nustatyto dydžio netesybos už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 14 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. sudarė 3,39 Eur (111,22 Eur x 0,05 proc. x 61 diena); už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. gegužės 29 d. – 2,94 Eur (367,95 Eur x 0,05 proc. x 16 dienų), už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 30 d. iki 2019 m. birželio 4 d. – 1,42 EUR (477,75 Eur x 0,05 proc. x 6 d.). Nuo sutarties nutraukimo dienos 2019 m. birželio 5 d. iki ieškinio pareiškimo dienos 2019 m. birželio 12 d. – 10,32 Eur. Iš viso maksimalus įstatymo leistinas netesybų dydis nuo vėluojamos grąžinti sumos už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 14 d. iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos 2019 m. birželio 12 d., negali viršyti 18,06 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovės reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo buvo tenkintas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 18,06 Eur administravimo mokestį, kaip netesybas už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovės reikalavimas tenkintas ir iš atsakovės ieškovei priteista 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos teisme iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
21. Atsakovė I. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir panaikinti sprendimą dalyje dėl 155,11 Eur palūkanų, 148,44 Eur tarpininkavimo mokesčio, 18,06 Eur administravimo mokesčio, 17,24 procentų mokėjimo palūkanų nuo 2 277,67 Eur nuo 2019-06-12 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 procentų metines palūkanas nuo 2 599,28 Eur nuo 2019-06-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
22. Nurodo, kad priteistos palūkanos, tarpininkavimo mokestis, dalis administravimo mokesčio ir procesinės palūkanos negali būti priteistos pagal CK 6.886 straipsnio 2 dalį ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
23. Pagal Sodros duomenis atsakovė 2016 m. turėjo 7 264, 34 Eur pajamų. Per keturis 2017 m. mėnesius atsakovė turėjo 2 659,62 Eur pajamų. Atsižvelgiant į asmens pragyvenimui reikalingas sumas, gaunamos pastovios pajamos buvo nepakankamos kreditavimui.
24. 2019-09-09 ieškovės papildomų paaiškinimų priede fiksuota, kad iki kredito sutarties sudarymo atsakovė turėjo du finansinius įsipareigojimus 15 520,30 Eur ir 3 100,61 Eur. Priede Nr. 4 nurodyta, kad atsakovės mėnesio pajamos iš individualios veiklos sudaro 3 204,58 Eur. Tai reiškia, kad šios pajamos neturėjo būti naudojamos skaičiuojant kredito gavėjo galimybę vykdyti įsipareigojimus. Pagal verslo liudijimą ir darbo užmokestį išvestos mėnesio pajamos sumoje 3 714,34 Eur. Pajamos, susijusios su darbo santykiais, sudarė 509,76 Eur, oficialūs duomenys apie pajamas pagal verslo liudijimą – 3 204,50 Eur ir atsakovės nurodytos pajamos pagal verslo liudijimą - 1 500 Eur per mėnesį. Nežiūrint į tai, kad kredito gavėjas nepatvirtino gaunantis 3 204 Eur kas mėnesį pagal verslo liudijimą, kredito įstaiga šio pareiškimo nevertino. Pagrindžiant 3 204 Eur mėnesinių atsakovės pajamų pagal verslo liudijimą gavimą, kredito įstaiga priėmė sutartis dėl kolektyvo (duomenys neskelbtini) koncertų. Nereikia įrodinėti akivaizdžių dalykų. Joks kolektyvas nekoncertuoja neatlygintinai. Koncertų organizatorius gauna tik nedidelę dalį nuo sumos, kuri nurodyta kontrakte dėl koncerto.
Atsiliepimas
25. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą.
26. Atsiliepime nurodė, kad kredito sutarties sudarymo momentui atsakovės mėnesiniai įsipareigojimai sudarė 433,67 Eur. Atsakovės pajamos buvo vertinamos remiantis atsakovės pateiktais patikimais pajamas įrodančiais dokumentais, Sodra duomenų bazės duomenimis. Atsakovė nurodo, kad pajamos iš individualios veiklos sudarė 3204,58 Eur. Pažymi, kad ieškovė 2019 m. rugsėjo 9 d. teismui teikė papildomus paaiškinimus. Teismui teiktuose papildomuose paaiškinimuose dėl atsakovės mokumo vertinimo yra aiškiai nurodyta, kaip buvo vertinamos atsakovės pajamos kredito Nr. K661339183 suteikimo metu. Bendrovė paskaičiavo kliento gaunamų pajamų vidurkį iš veiklos pagal verslo liudijimą pagal kliento pateiktą metinę 2016 metų pajamų deklaraciją (2019 m. rugsėjo 9 d. paaiškinimų priedas Nr. 3). Pajamų deklaracijoje nurodoma, kad 2016 metais, t. y. per 12 mėnesių pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą sudarė 38 455,00 Eur. Matematiškai apskaičiuota, kad vieno mėnesio pajamų vidurkis 3204,58 Eur (2019 m. rugsėjo 9 d. paaiškinimų priedas Nr. 4). Pažymi, kad įrodant pajamų, gaunamų pagal verslo liudijimą pagrįstumui iš atsakovės papildomai buvo gauta: verslo liudijimo kopija, sutartys su užsakovais, banko sąskaitos išrašas su gautais pavedimais už veiklą pagal verslo liudijimą. Taip pat pažymi, kad atsakovė pateikė metinę pajamų deklaraciją, todėl jos argumentai, kad mokumas buvo įvertintas netinkamai ir kad pajamos buvo nepakankamos kreditavimui, yra absoliučiai nepagrįsti. Su apeliante sudaryta kredito sutartis Nr. K661339183, kurios mėnesinė įmoka buvo 78,61 Eur ir tai sudarė 13,79 proc. gaunamų pajamų. Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-23812-608/2019 nenustatyta, kad ieškovė netinkamai įvertino apeliantės kreditingumą. Atsakovė nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginius, kad kreditingumas prieš sudarant vartojimo kredito sutartį Nr. K661339183 buvo įvertintas netinkamai, nepateikia įrodymų dėl lėšų pervedimo kolektyvui (duomenys neskelbtini). Ieškovė vykdo skaidrią finansinę veiklą, remdamasi Lietuvos banko nustatytais imperatyvais, vertinant apeliantės kreditingumą, ieškovė nepažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo reikalavimų, Lietuvos banko valdybos patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų.
27. Dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo nurodo, kad vartojimo kredito sutartis yra specifinis civilinis - prievolinis teisinis santykis, reglamentuojamas Vartotojų kredito įstatymo (toliau – VKĮ). VKĮ 19 str. yra įtvirtinta vartojimo kredito davėjo teisė vienašališkai nutraukti Vartojimo kredito sutartį. Tokiu būdu nutraukiant sutartį, vartojimo kredito davėjas privalo patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuoti vartojimo kredito gavėją apie pradelstą mokėjimą. Toks mokėjimas turi būti pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma turi būti ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės. Vartojimo kredito gavėjas turi imperatyvią pareigą per dvi savaites nuo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui dienos padengti pradelstą mokėjimą. Kaip matyti iš prie ieškinio pridėtų priedų „Raginimo lydraštis“ ir „Nutraukimo lydraštis“, atsakovei buvo išsiųsti du patvariojoje laikmenoje parengti rašytiniai pranešimai dėl vartojimo kredito. Pagal Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 9.2 p. visi šalių pranešimai viena kitai turi būti pateikti raštu. Šalys susitarė, kad pranešimai, išsiųsti kitai šaliai el. paštu, kurie yra vartojimo kredito gavėjo pateikti bendrovei vartotojo zonoje arba popierinėje paraiškoje, prilyginami rašytinės formos pranešimais. Remiantis Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 9.2.1 p., el. paštu išsiųstas pranešimas yra laikomas gautu, kai po jo išsiuntimo praėjo 12 valandų. Pažymi, jog per šiuose pranešimuose nurodytą laikotarpį atsakovė nepadengė pardelsto mokėjimo, todėl tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta Vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta ieškovės iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, jog minėta Vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta laikantis imperatyvių VKĮ nuostatų, ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės įvykdyti Vartojimo kredito sutartimi sulygtas ir prisiimtas pareigas. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.7 punkte yra numatyta, jog bendrą vartojimo kredito kainą sudaro visi mokesčiai, susiję su Vartojimo kredito sutartimi, nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kaina yra apskaičiuojama ir nurodoma Specialiosiose vartojimo kredito sąlygose, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas visas iš sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima išlaidų, kurias Vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį. Į bendrą vartojimo kredito kainą įeina visos išlaidos, be kita ko, įskaitant palūkanas, taip pat - komisinį (tarpininkavimo) mokestį, kuris yra apskaičiuotas Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3 punkte. Be to, kaip matyti iš Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų, tarpininkavimo mokestis yra apskaičiuotas ir Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas iš anksto, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir tai, kad tarpininkavimo mokestis yra bendros vartojimo kredito kainos sudėtinė dalis, šis mokestis turi būti priteistas ieškovei iš apeliantės visa ieškinio reikalavime nurodyta apimtimi.
28. Dėl administravimo mokesčio nurodo, jog nesutinka su teismo nuomone, jog administravimo mokestis savo esme yra laikytinas netesybomis. Pagal Sutarties 1.7 p., bendra vartojimo kredito kaina (Vartojimo kredito mokestis) – tai visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinį mokestį, sutarties administravimo mokestį ir bet kuriuos kitus su Vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma Specialiosiose sąlygose tik pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu. Kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš šios sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima išlaidų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį. Taigi, administravimo mokestis įeina į bendrą vartojimo kredito kainą. Pažymi, jog administravimo mokestis apskaičiuojamas, remiantis Sutarties 1.29, 5.4 bei 5.14 punktais ir nėra tapatus tarpininkavimo (komisiniam) mokesčiui, kuris apskaičiuojamas remiantis kitomis Sutarties normomis: 1.27 p., 5.3 p. Sutarties 5.4 p. numatyta, jog jos specialiosiose sąlygose numatytam administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida tol, kol vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį – priešingu atveju, taikomos Sutarties 5.14 p. nurodytos normos. Šiame punkte numatyta, jog bet kokios nuolaidos, taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y., kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai klientams), taikomos tik tinkamai vykdant sutartį. Pažeidus šį reikalavimą ir vėluojant mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų, suteikta nuolaida nebetaikoma visam tolimesniam Sutarties laikotarpiui. Papildomai pažymi, jog vartojimo kredito kaina sutartyje apibrėžta, remiantis įstatymine norma – pagal VKĮ 2 str. 3 d., į bendrą vartojimo kredito kainą įskaičiuojamos visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, tačiau į bendrąją vartojimo kredito kainą nėra įskaičiuojamos netesybos. Sutartyje, be kita ko, yra aiškiai atskirti bendrą vartojimo kredito kainą sudarantys mokesčiai bei netesybos, taikomos pavėluoto mokėjimo atvejais; vartojimo kredito gavėjas yra atitinkamai informuojamas, nurodant, iš ko susideda mėnesinės įmokos, bei kokie mokesčiai bus taikomi už vėlavimą. Administravimo mokestis, šiuo atveju, yra taikomas ir vartojimo kredito gavėjo mokamas tarpusavio skolinimo platformai už sutarties vykdymo administravimą, priežiūrą, įmokų surinkimą ir panašius veiksmus. Atkreipia dėmesį, kad 5.14 punkte numatyta, jog vartojimo kredito gavėjui neišpildant nuolaidos suteikimo sąlygų, nuolaida nebetaikoma visam tolimesniam sutarties laikotarpiui, t. y., nepriklausomai nuo to, ar ateityje vartojimo kredito gavėjas padengia susidariusį įsiskolinimą ir atstato mokėjimus pagal grafiką, t. y., administravimo mokesčio skaičiavimo pabaiga nėra susieta su prievolės įvykdymo momentu.
29. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, ieškovė dar kartą akcentuoja, kad su atsakove viskas buvo suderinta iki sutarties pasirašymo. Tai reiškia, kad ji suvokė visas pasirašomos sutarties sąlygas, mokėtinas sumas ir kt. Todėl reikalavimas priteisti administravimo mokestį yra teisėtas ir pagrįstas. Pagal sutarties 1.29 p. administravimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei ir jis apskaičiuojamas pagal Sutarties 5.4 p. Sutartimi šalys susitaria, kad administravimo mokestis pradedamas skaičiuoti, tik tuomet, kai Vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo sutartį. Kol kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir lygus nuliui. Kaip minėta aukščiau sutarties administravimo mokesčiui taikoma nuolaida, kol kredito gavėjas laiku vykdo savo įsipareigojimus pagal sutartį. Kredito gavėjas žinojo, kad vėluojant atlikti mėnesines įmokas daugiau, nei 30 d. jam bus taikomas sutarties administravimo mokestis, tam neprieštaravo sudarydamas sutartį.
30. Dėl palūkanų nurodo, kad palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3258/2005). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos bankas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, jog mokėjimo palūkanų (neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jos nustatytos) skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo. Nutraukus sutartį, pareiga mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas išlieka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Ieškovė papildomai paaiškina, kad remiantis Vartojimo kredito įstatymo (toliau - VKĮ) 21 str. 2 d. 1 p. vartojimo kredito kaina neatitinka reikalavimų jeigu „[...] vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai“. Ieškovė pažymi, kad 17,24 procentai yra leidžiami įstatymo, teisėti ir sąžiningai prašomi priteisti. Atsižvelgiant į tai, šalys sutartyje numatė ir susitarė dėl mokėjimo palūkanų taikymo ir kompensuojamųjų palūkanų dydžio (17,24 proc.). Apeliantė sudarydama vartojimo kredito sutartį sutiko su vartojimo kredito sąlygomis, žinojo, kokio dydžio palūkanos bus taikomos, tam neprieštaravo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė visą laikotarpį mokėjo 17,24 proc. metines palūkanas bei kitus pagal sutartį priklausančius mokesčius. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantė nuo pat pradžių sutiko su sąlygomis, kurios numatytos paskolos sutartyje, jas suprato, tačiau siekiant sumažinti savo turimus įsipareigojimus – prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą dalyje dėl 155,11 Eur mokėjimo palūkanų priteisimo. Ieškovė absoliučiai nesutinka su tokiu prašymu ir laiko jį nesąžiningu ieškovės atžvilgiu.
31. Taip pat, apeliantei laiku neįvykdžius savo sutartinių prievolių, ieškovė įgijo teisę reikalauti priteisti 3,40 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019-01-19, iki kreipimosi į teismą dienos už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Ieškovė nurodo, kad CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 str. 1 d., terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš apeliantės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas. Ieškovė pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantės pateikti argumentai, kodėl turėtų būti ieškovei nepriteisiamos palūkanos yra absoliučiai nepagrįsti ir neturi jokio teisinio pagrindo. Akivaizdu, kad paskolos sutartis buvo sudaryta laikantis įstatymų, bendrųjų sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principų. Taip pat darytina išvada, kad sutartis apeliantei buvo aiški, suprantama, kadangi jos kurį laiką buvo laikomasi visomis sutartyje numatytomis sąlygomis.
32. Dėl vartotojo kaip silpnesniosios šalies ir proceso šalių aktyvumo nurodo, kad aiški informacija yra vienas iš esminių atsakingojo skolinimo ir skolinimosi elementų. Vartojimo kredito gavėjas gavo visą reikalingą informaciją (Bendrąsias ir Specialiąsias sutarties sąlygas, Standartinę informaciją) kad galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl siūlomo vartojimo kredito tinkamumo. Be to, pateikta informacija buvo aiški, suprantama ir išsami. Visa mokesčių paskaičiavimo tvarka yra nurodyta sutartyse. Pabrėžiama, kad informacija apie visus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius nebuvo nutylima. Taip pat atsakovė nesuteikė pagrindo (nepateikė klausimų, teiginių), kad nesupranta pateiktos informacijos arba ją supranta klaidingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Pažymima, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šioje byloje atsakovė yra aktyvi proceso šalis, kadangi per nustatytą terminą pateikė apeliacinį skundą, tačiau įrodymų, patvirtinančių jo argumentus nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
33. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
34. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
35. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinio skundo ribose patikrinama, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
36. Byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, apibrėžiančiais apeliacijos nagrinėjimo ribas: kreditorius pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą imtis veiksmų kredito gavėjo mokumui nustatyti, suteikė kreditą apeliantei, kurios gaunamos pajamos nebuvo pakankamos kreditavimui, todėl, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi, netesybos ir mokesčiai dėl pavėluoto įmokų mokėjimo kredito davėjui iš kredito gavėjo nepriteistini.
37. Ieškovė nagrinėjamoje byloje prašo priteisti iš atsakovės 2 277,67 Eur negrąžinto kredito dalies, 151,71 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (2019-06-12), 17,24 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 277,67 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 148,44 Eur tarpininkavimo mokesčio, 1 230 Eur administravimo mokesčio, 3,40 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2019 m. sausio 19 d.), 3,40 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. 2019 m. sausio 19 d. iki kreipimosi į teismą dienos, procesines palūkanas.
38. Apeliantė su šiais reikalavimais, išskyrus dėl negrąžintos kredito dalies, nesutinka ir, kaip minėta, teigia, kad ieškovė netinkamai įvertino jos kreditingumą. Mano, kad jos gaunamos pajamos iš individualios veiklos negalėjo būti vertinamos kaip pastovios pajamos, pagrindžiančios pakankamą kreditingumą. Pateiktame apeliaciniame skunde vadovaujamasi Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią palūkanos, netesybos ir kiti mokesčiai netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.
39. Tačiau, kolegijos vertinimu, pagrindo sutikti su tokiais apeliantės išdėstytais argumentais nėra. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė, spręsdama dėl kredito suteikimo galimybės apeliantei, pareikalavo pateikti papildomus duomenis, pagrindžiančius jos gaunamas pajamas, taip pat buvo įvertinti apeliantės turimi įsipareigojimai, SODROS duomenų bazės pateikti duomenys. Pažymėtina, kad teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė detaliai nurodė mėnesinio finansinių įsipareigojimų dydžio apskaičiavimo metodus.
40. Kaip teisingai nurodo ieškovė, ginčo kredito sutarties sudarymo momentui atsakovės mėnesiniai įsipareigojimai sudarė 433,67 Eur, ir būtent atsakovės pajamos buvo vertinamos remiantis atsakovės pateiktais patikimais pajamas įrodančiais dokumentais, Sodra duomenų bazės duomenimis. Ieškovė paskaičiavo kliento gaunamų pajamų vidurkį iš veiklos pagal verslo liudijimą pagal kliento pateiktą metinę 2016 metų pajamų deklaraciją (2019 m. rugsėjo 9 d. paaiškinimų priedas Nr. 3), ir šioje pajamų deklaracijoje nurodoma, kad 2016 metais, t. y. per 12 mėnesių pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą, sudarė 38 455,00 Eur. Vertinant šiuos duomenis, laikytina, kad vieno mėnesio pajamų vidurkis sudarė 3 204,58 Eur (2019 m. rugsėjo 9 d. paaiškinimų priedas Nr. 4).
41. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, įrodant pajamų, gaunamų pagal verslo liudijimą pagrįstumui iš atsakovės buvo gauti papildomi dokumentai - verslo liudijimo kopija, sutartys su užsakovais, banko sąskaitos išrašas su gautais pavedimais už veiklą pagal verslo liudijimą. Atsakovė taip pat pateikė metinę pajamų deklaraciją, todėl sutiktina su ieškovės pozicija, jog atsakovės argumentai, kad nebuvo tinkamai įvertintas klientės mokumas ir jos pajamos buvo nepakankamos kreditavimui, yra nepagrįsti.
42. Iš apeliantės pateiktų duomenų apie pajamas ieškovė, sudarydama kredito sutartį Nr. K661339183, kurios mėnesinė įmoka buvo 78,61 Eur, pagrįstai vertino, jog mėnesinės įmokos dydis sudarė 13,79 proc. gaunamų pajamų. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų dėl lėšų pervedimo kolektyvui (duomenys neskelbtini).
43. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo minėtų apeliantės gaunamų piniginių lėšų nelaikyti faktinėmis atsakovės pajamomis. Teismo vertinimu, atsakovė, gaudama pajamas iš individualios veiklos ir jų nelaikydama pastoviomis pajamomis, taip pat žinodama, jog turi ne vieną kreditorinį įsipareigojimą, turėjo įvertinti savo finansines galimybes dėl naujos paskolos paėmimo bei grąžinimo ir skolintis atsakingai, todėl minėti atsakovės atsiliepime išdėstyti argumentai, kad ieškovė nepagrįstai jai suteikė vartojimo kreditą, atmestini. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokio pobūdžio bylose svarbu įvertinti ne tik kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, bet ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai. Visų pirma, kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).
44. Atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką ir aktualų teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
45. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 292 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.