- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- e2A-840-881/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19635-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Neo Finance“
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neo Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-25672-994/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neo Finance“ ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Neo Finance“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės A. K. 7 625,12 Eur negrąžinto kredito, 495,53 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotas iki 2018 m. birželio 26 d., 471,55 Eur tarpininkavimo mokesčio, 1 740,00 Eur administravimo mokesčio, 16,00 proc. metinių procesinių palūkanų už negrąžintą 7 625,12 Eur kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11,28 Eur sutartinių palūkanų nuo 2018 m. vasario 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2017 m. spalio 18 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K942607847 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė atsakovei suteikė 7 878,69 kreditą 60 mėnesių laikotarpiui, nustatant dalinius suteikto kredito grąžinimus. Atsakovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nemokėjo paimto kredito dalinių grąžinimų. Atsakovės skolą ieškovei sudaro: 7 625,12 Eur negrąžintas kreditas, 2495,53 Eur mokėjimo palūkanos, 471,55 Eur tarpininkavimo mokestis, 1 740,00 Eur administravimo mokestis, 11,28 Eur sutartinės palūkanos.
2. Atsakovė A. K. nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 7 625,12 Eur negrąžinto kredito, 495,53 Eur mokėjimo palūkanų, 11,28 Eur sutartinių palūkanų, 16,00 proc. metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito dalies (7 625,12 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2018 m. birželio 26 d.) iki visiško paskolos grąžinimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (8 131,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 183,18 Eur bylinėjimosi išlaidų; likusią ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad, pagal Sutarties 5.14 punktą, bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau kaip 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Tai reiškia, kad administravimo mokestis šiuo konkrečiu atveju yra mokamas tik atsakovei pažeidus sutarties nuostatas. Todėl, anot teismo, jis yra tam tikra netesybų forma, t. y. prievolė mokėti šį mokestį atsiranda tik kaip pažeidimo pasekmė.
5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju už sutarties pažeidimą atsakovei buvo paskaičiuotos kompensuojamosios palūkanos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti kitų netesybų ar nuostolių. Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje imperatyviai nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, ir jokios kitos netesybos ar mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad už sutarties pažeidimą atsakovei pritaikius kompensuojamąsias palūkanas, papildomos netesybos jokia forma nebegali būti priteisiamos, nes tai prieštarautų imperatyviosioms Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms. Todėl ieškovės reikalavimą priteisti 1 740,00 Eur sutarties administravimo mokesčio atmetė.
6. Nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo, teismas pažymėjo, kad iš sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28 punkte esančio mokesčio apibrėžimo (sąvokos) nėra aiški tokio mokesčio paskirtis. Nors ieškovė nurodė, kad šis mokestis skaičiuojamas, nes ieškovė teikia tarpusavio skolinimo paslaugą ir dėl to patiria išlaidų, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie patirtas 471,55 Eur išlaidas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad komisinio (tarpininkavimo) mokesčio sąvoka tapati 1.30 punkte nurodytai administravimo mokesčio sąvokai. Tai yra mokesčiai, mokami ieškovės bendrovei, tačiau vartotojui nenurodyta, už ką jis privalės sumokėti kredito davėjui tokį mokestį. Šalių teisinius santykius reglamentuojančiame Įstatyme numatyta, kad tam tikri asmenys gali teikti vartojimo kredito tarpininko paslaugas ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą. Tačiau šiuo atveju ieškovė nurodo, jog veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kreditus teikia savo vardu. Taigi ieškovė neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 23 punkte pateiktos vartojimo kredito tarpininko apibrėžties.
7. Teismas nurodė, kad, pagal Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalį, tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų (ne grąžintinų) įmokų. Įvertinus Bendrųjų sąlygų 5.3. punkte numatytą komisinio (tarpininkavimo) mokesčio apskaičiavimo metodą matyti, kad jis neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalyje nurodyto atlyginimo skaičiavimo būdo, juolab neaišku, kokia atsakovei apskaičiuoto tarpininkavimo mokesčio paskirtis. Teismas pažymėjo ir tai, kad sutarties Bendrųjų sąlygų 5.2 punkte nurodyta, jog vartojimo kredito gavėjas privalo kiekvieną mėnesį mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas, sutarties administravimo mokestį ir komisinį mokestį. Tuo tarpu tarpininkavimo mokesčio, kaip mėnesinės kredito grąžinimo įmokos dalies, Sutartyje nenurodyta. Atsakovė, būdama silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos, sudarydama sutartį, turėjo ribotas galimybes tinkamai įvertinti ieškovės pasiūlytas sutarties sąlygas, daryti įtaką jų turiniui. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos informacijos, reikalingos apsispręsti – sudaryti sutartį ar ne ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
8. Teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 9 dalį, bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, jog ieškovės prašomo priteisti tarpininkavimo mokesčio paskirtis nėra aiški, teismas pripažino sutarties sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio atsakovei taikymo nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokio mokesčio priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Neo Finance“ prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės 471,55 Eur tarpininkavimo mokesčio, 1 740 Eur administravimo mokesčio ir 479,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atsakovė prieš sudarydama vartojimo kredito sutartį turėjo galimybę susipažinti su visais dokumentais, kuriuose nurodytos siūlomo vartojimo kredito pagrindinės ypatybės ir galimos pasekmės, jeigu vartojimo kredito gavėjas nevykdytų įsipareigojimų dėl mokėjimų. Vienas iš pateiktų dokumentų yra priedas prie vartojimo kredito sutarčių (mokėjimo grafikas), kuriame pateikiama dalinių įmokų mokėjimo ir paskirstymo tvarka. Tarpininkavimo mokestis nurodytas kaip mėnesinės kredito grąžinimo įmokos dalis. Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas procentinis ir netgi apskaičiuotas konkretus tarpininkavimo mokesčio dydis, todėl atsakovė buvo aiškiai bei tinkamai informuota apie taikomo mokesčio sumą bei jos apskaičiavimo tvarką. Atsakovė būdama atidi, rūpestinga privalėjo prieš sudarydama sutartį įvertinti savo finansines galimybes, sutartį ir kitus rinkoje esančius pasiūlymus. Taigi, pasirašydama vartojimo kredito sutartį, atsakovė susipažino, susitarė ir sutiko su sutarties sąlygomis ir numatytu tarpininkavimo mokesčio dydžiu.
9.2. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.8 punkte yra numatyta, jog bendrą vartojimo kredito kainą sudaro visi mokesčiai, susiję su vartojimo kredito sutartimi, o bendra vartojimo kredito kaina yra apskaičiuojama ir nurodoma specialiosiose vartojimo kredito sąlygose, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas visas iš sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai, ir neapima išlaidų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį. Į bendrą vartojimo kredito kainą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, taip pat – komisinį (tarpininkavimo) mokestį, kuris yra apskaičiuotas vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3. punkte. Be to, kaip matyti iš vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų, tarpininkavimo mokestis yra apskaičiuotas iš anksto, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę, vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, jog tai yra mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei, ir kuris, remiantis vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.2. punktu, bendrovei yra mokamas kas mėnesį.
9.3. Apeliantė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą bei patiria išlaidas, kaip mokesčiai už atliktus patikrinimus duomenų bazėse, mokestis už kredito reitingo suteikimą, už atliekamas patikras registruose bei eilę kitų veiksmų, susijusių su vartojimo kredito suteikimu ir tarpininkavimu sudarant sutartis su vartojimo kredito gavėju bei investuotojais. Tarpininkavimo mokestis yra tarpusavio platformos operatoriui mokamas atlygis.
9.4. Tarpininkavimo mokestis nėra apskaičiuotas pažeidžiant Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus. Nereikalaujama jį padengti iš anksto, dar negrąžinus vartojimo kredito įmokų, o vartojimo kredito gavėjui atlikus mokėjimą, tarpininkavimo mokestis yra dengiamas paskutine eile po to, kai padengiama mėnesinė įmoka, dėl to atitinka Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalyje numatytą atlyginimo skaičiavimo būdą.
9.5. Administravimo mokestis įeina į bendrą vartojimo kredito kainą ir savo esme nėra mokestis už vėlavimą. Šis mokestis apskaičiuojamas remiantis Sutarties 1.30., 5.4. bei 5.14. punktais ir nėra tapatus tarpininkavimo (komisiniam) mokesčiui, kuris apskaičiuojamas remiantis kitomis Sutarties normomis – 1.28 punktu, 5.3. punktu. Sutarties 5.4. punkte numatyta, jog jos specialiosiose sąlygose numatytam mokesčiui yra taikoma nuolaida tol, kol vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo Sutartį – priešingu atveju, taikomos Sutarties 5.14 punkte nurodytos normos.
9.6. Vartojimo kredito kaina Sutartyje apibrėžta remiantis įstatymine norma – pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, į bendrą vartojimo kredito kainą įskaičiuojamos visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, tačiau į bendrąją vartojimo kredito kainą nėra įskaičiuojamos netesybos. Sutartyje, be kita ko, yra aiškiai atskirti bendrą vartojimo kredito kainą sudarantys mokesčiai bei netesybos, taikomos pavėluoto mokėjimo atvejais; vartojimo kredito gavėjas atitinkamai yra informuojamas, iš ko susideda mėnesinės įmokos bei kokie mokesčiai bus taikomi už vėlavimą.
9.7. Administravimo mokesčio paskirtis ir tikslas nėra sutartinės atsakomybės už įsipareigojimų netinkamą vykdymą taikymas, todėl teismas vartojimo kredito gavėjui suteiktą mokesčio nuolaidą nepagrįstai perkvalifikavo į netesybas. Jei tarpininkavimo mokestis taikomas už atliekamas patikras registruose bei eilę kitų veiksmų, susijusių su vartojimo kredito suteikimu ir tarpininkavimu sudarant sutartis su vartojimo kredito gavėju bei investuotojais, tai sutarties administravimo mokestis yra taikomas ir vartojimo kredito gavėjo mokamas tarpusavio skolinimo platformai už sutarties vykdymo administravimą, priežiūrą, įmokų surinkimą ir pan. veiksmus. Sutarties 5.14. punkte numatyta, jog vartojimo kredito gavėjui neįvykdant nuolaidos suteikimo sąlygų, nuolaida nebetaikoma visam tolesniam sutarties laikotarpiui, t. y., nepriklausomai nuo to, ar ateityje vartojimo kredito gavėjas padengia susidariusį įsiskolinimą ir atstato mokėjimus pagal grafiką, t. y. mokesčio skaičiavimo pabaiga nėra susieta su prievolės įvykdymo momentu. Netesybos, savo ruožtu, atlieka skatinamąją prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, jos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai, o skaičiavimo pabaigos momentas siejamas su prievolės įvykdymo momentu.
9.8. Vartojimo kredito gavėja gavo visą reikalingą informaciją (bendrąsias ir specialiąsias sutarties sąlygas, mokėjimo grafiką), kad galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl siūlomo vartojimo kredito tinkamumo. Be to, pateikta informacija buvo aiški, suprantama ir išsami: specialiosiose sąlygose apskaičiuotas konkretus tarpininkavimo mokesčio dydis, o bendrosiose sąlygose aiškiai apibrėžta, jog, tinkamai vykdant sutartį, administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui. Visa mokesčių paskaičiavimo tvarka yra nurodyta sutartyse. Informacija apie visus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius nebuvo nutylima. Taip pat atsakovė nesuteikė pagrindo (nepateikė klausimų, teiginių), kad nesupranta pateiktos informacijos arba ją supranta klaidingai.
10. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
12. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vartojimo kredito sutartyje numatytų sutarties administravimo ir tarpininkavimo mokesčių priteisimo.
13. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo, konstatavęs, kad šis mokestis yra tam tikra netesybų forma, o apeliantės reikalavimo dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo netenkino, pripažinęs sutarties sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio taikymo nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis tuo pagrindu, kad nėra aiški prašomo priteisti tarpininkavimo mokesčio paskirtis. Apeliantė su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.
14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šio apeliantės skundo nagrinėjimo metu jau yra suformuota nuosekli Vilniaus apygardos teismo praktika analogiškose bylose dėl apeliantės reikalavimų priteisti sutarties administravimo ir tarpininkavimo mokesčius (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-770-467/2019; 2019 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-696-560/2019; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-664-614/2019; 2019 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-804-577/2019; 2019 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-516-794/2019; kt.).
15. Pirmiausia Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose bylose yra pritariama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčo administravimo mokestis savo esme laikytinas netesybomis. Teismų vertinimu, sutarties 5.4 ir 5.14 punktuose minima nuolaida iš esmės yra turtinio pobūdžio paskata skolininkui tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles, priešingu atveju, kredito gavėjas patirs finansinių nuostolių. Tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Pažymima, kad prievolės įvykdymo užtikrinimo įvardinimas nuolaida nekeičia prievolės (netesybų) esmės, o priešingas sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-804-577/2019). Atsižvelgiant į tai, analogiški apeliantės argumentai dėl nepagrįsto sutarties administravimo mokesčio kvalifikavimo netesybomis atmetami kaip prieštaraujantys jau pateiktiems teismų išaiškinimams.
16. Tačiau, antra, dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo pažymima, kad, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių individualiai nebuvo aptartos, o kredito sutarčių specialiosiose sąlygose šalys individualiai aptarė kredito gavėjo pareigą mokėti apeliantei tarpininkavimo mokestį ir šio mokesčio dydį, kuris įskaičiuotas į bendrą vartojimo kredito sumą. Todėl daroma išvada, kad net ir pripažinus nesąžiningomis kredito sutarties bendrosios dalies sąlygas, t. y. sąlygas, kurios nebuvo individualiai aptartos, susijusias su tarpininkavimo (komisinio) mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, nėra pagrindo ex officio spręsti dėl individualiai aptartų sąlygų neatitikimo sąžiningumo kriterijams (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis, 4 dalis). Be to, remiantis kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 1.4 punktu (nagrinėjamu atveju – 1.5 punktas), sprendžiama, kad apeliantė, sudarydama kredito sutartį, veikė kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė, t. y. asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas) ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Todėl tarpininkavimo mokestis, kaip atlygis tarpusavio platformos operatoriui, tokia forma, kokia numatyta kredito sutartyse, yra galimas, pagrįstas Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalimi. Nors pripažįstama, kad tarpininkavimo (komisinis) mokestis ir nėra pakankamai aiškiai apibrėžtas sutarčių bendrosiose sąlygose, tačiau pažymima, kad tiek bendrosiose, tiek specialiosiose sąlygose yra pakankamai aiškiai nurodyta šio mokesčio skaičiavimo tvarka ir nurodytas konkretus dydis. Pagal kredito sutartis bendros vartojimo kredito kainos, įskaičius tarpininkavimo mokesčius nėra didesnės už vartojimo kredito sumas (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), o tuo pačiu ir tarpininkavimo mokesčio dydis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus, sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas) (žr., anksčiau minėtą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-804-577/2019). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju tarpininkavimo mokesčio dydis yra netgi mažesnis – 4,30 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos, nei cituojamoje byloje – 4,90 procento nuo kiekvienos grąžintos įmokos, todėl, vadovaujantis teismų praktika, šis mokestis apeliantei turi būti priteisiamas.
17. Kaip yra išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat; kad aukštesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visada tais pačiais teisiniais kriterijais. Taigi atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija yra tokia pati, kaip ir anksčiau išnagrinėtose bylose, apeliacinės instancijos teismas apeliantės skundą tenkina iš dalies ir pakeičia skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdamas apeliantei iš atsakovės 471,55 Eur tarpininkavimo mokesčio (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
18. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
19. Pirmosios instancijos teisme apeliantė patyrė 479,01 Eur bylinėjimosi išlaidų: 233 Eur žyminio mokesčio ir 246,01 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliantės ieškinį patenkinus 83 proc., apeliantei, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, iš atsakovės priteisiama 397,58 Eur bylinėjimosi išlaidų ((479,01 Eur x 83 proc.) / 100 proc. = 397,58 Eur) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
20. Apeliacinės instancijos teisme apeliantė patyrė 296,01 Eur bylinėjimosi išlaidų: 50 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ir 246,01 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinį skundą patenkinus 21 proc., apeliantei iš atsakovės priteisiama 62,16 Eur bylinėjimosi išlaidų ((296,01 Eur x 21 proc.) / 100 proc. = 62,16 Eur) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą už akių pakeisti – priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Neo Finance“ iš atsakovės A. K. 471,55 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt vieną eurą, 55 ct) tarpininkavimo mokesčio ir 397,58 Eur (tris šimtus devyniasdešimt septynis eurus, 58 ct) bylinėjimosi išlaidų; 5 proc. metines palūkanas, priteistas nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. birželio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuoti už priteistą 8 603,48 Eur (aštuonių tūkstančių šešių šimtų trijų eurų, 48 ct) sumą.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Neo Finance“ iš atsakovės A. K. 62,16 Eur (šešiasdešimt du eurus, 16 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.