Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) UAB „NEO Finance apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „NEO Finance“ ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo buvo atmestas ieškinys dalyje dėl tarpininkavimo ir administravimo mokesčio, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. birželio 1 d. šalys per tarpusavio skolinimo platformą sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K844958459 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovas atsakovui suteikė 5.615,17 EUR kreditą 60 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir periodinėmis įmokomis mokėti palūkanas, tarpininkavimo bei administravimo mokestį. Atsakovas kredito sumą bei palūkanas įsipareigojo grąžinti iki 2022 m. birželio 14 d. Kadangi atsakovas tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, t. y. delsė mokėti įmokas, ieškovas 2017 m. gruodžio 15 d. siuntė pranešimą dėl Sutarties nutraukimo, ragindamas atsakovą padengti susidariusį įsiskolinimą, o šiam nepadengus skolos, ieškovas 2018 m. sausio 18 d. vienašališkai nutraukė Sutartį su atsakovu ir kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo M. P. 5.446,85 EUR skolą už negrąžintą kreditą, 552,44 EUR mokėjimo palūkanų, 20 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 5.446,85 EUR kredito sumą nuo 2018-03-21 iki visiško kredito grąžinimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5.999,29 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 340,24 EUR bylinėjimosi išlaidų. Likusiojo dalyje, teismas ieškinį atmetė. Apeliantė, nepatenkintų reikalavimų dalyje, pateikė apeliacinį skundą.

Dėl sutartinių palūkanų ir administravimo mokesčio

16. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų Nr. K844958459 1.30 punkte nustatyta, kad administravimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Sutarties administravimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.4 punkte nustatyta tvarka. P. K. sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą Sutarties administravimo yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo Vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą Komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 (trisdešimt) eurų. Šalys susitarė, kad Vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, Sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant Sutartį, Sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi Sutarties 5.14 punktu.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas Kredito sutarties nuostatas ir sutartyje numatyto administravimo mokesčio pobūdį, jo mokėjimo atvejus ir apskaičiavimo būdą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju savo esme administravimo mokestis laikytinas netesybomis. Kaip matyti iš Kredito sutarties 5.4 ir 5.14 punktų, sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais.

18. Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis ir skaičiavimo laikotarpis (ne ilgesnis kaip 180 dienų) taikymas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomą priteisti 1.710,00 EUR dydžio sutarties administravimo mokestį pripažinus netesybomis, laikytina, jog ieškovei iš atsakovo gali būti priteista ne daugiau kaip 490,22 EUR (((5.446,85 EUR x 0,05)/100) x180) sutarties administravimo mokesčio (netesybų). Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas (kaip nurodė ieškovė ieškinyje ir tarp šalių ginčo nėra) praleido terminą įvykdyti prievolę nuo 2017 m. spalio 15 d., šios išlaidos paskaičiuotos iki kreipimosi teismo dienos (t. y. iki 2018 m. kovo 22 d.), taigi šios netesybos už tokį laikotarpį siektų 433,02 EUR (((5.446,85 EUR x 0,05)/100)x 159). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovės paskaičiuotas 1.710,00 EUR administravimo mokestis yra tam tikra netesybų forma ir pagrįstai ieškinį šioje dalyje atmetė. Nurodomais motyvais teisėjų kolegija atmeta apeliantės reikalavimą priteisti 1.710,00 EUR sutartinį administravimo mokestį.

19. Civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (užmokestis už pinigų skolinimą) ir palūkanos, kurios atlieka kompensuojamąją funkciją (minimalių kreditoriaus nuostolių arba negautų pajamų, kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą). Kompensuojamųjų palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Kai palūkanos atlieka nuostolių kompensavimo funkciją, jos laikytinos skolininko sutartinės civilinės atsakomybės forma. Tuo tarpu pelno palūkanos esmingai skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.

20. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių priteisė 552,44 EUR fiksuotą mokėjimo palūkanų sumą. Ši suma nurodyta kaip sutartinės palūkanos, tačiau iš motyvuojamosios dalies matyti, kad sprendimu priteistos ne sutartinės, o mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantė sprendimo už akių šioje dalyje dėl mokėjimo palūkanų neskundžia, ji laikytina įsiteisėjusia ir dėl jos papildomai apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl 14,61 EUR kompensuojamųjų palūkanų

21. Ieškovė, remdamasi Sutarties 6.1 punktu bei CK 6.261 straipsniu, prašė priteisti iš atsakovo 14,61 EUR sutartinių kompensuojamųjų palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2017-10-15, iki kreipimosi į teismą dienos. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti 552,44 EUR palūkanų už bendrą įsiskolinimo sumą iki kreipimosi į teismą dienos, todėl prašomas priteisti 14,61 EUR palūkanas, skaičiuojamas nuo 2017-10-15 iki kreipimosi į teismą dienos laikė perteklinėmis. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir šioje dalyje pritaria apeliantės apeliacinio skundo argumentams.

22. Pagal Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktą, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, Specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. CK 6.261 straipsnis reglamentuoja palūkanų už terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidimą priteisimą. Taigi, ieškovė aptariamu reikalavimu prašė priteisti iš atsakovo palūkanas už termino įvykdyti prievolę praleidimą už laikotarpį nuo 2017-10-15 iki kreipimosi į teismą dienos. Teismas skundžiamu sprendimu už akių priteisė 552,44 EUR mokėjimo (pelno) funkciją atliekančias palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos, todėl atmesdamas ieškinį dėl 14,61 EUR sutartinių kompensuojamųjų palūkanų, nepagrįstai jas laikė perteklinėmis. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą už akių dalyje dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, todėl šioje dalyje sprendimas už akių keistinas, šis ieškovės reikalavimas tenkinamas visiškai (CPK 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl tarpininkavimo mokesčio

23. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 501,17 EUR tarpininkavimo mokesčio. Pirmosios instancijos teismas ex officio pripažino negaliojančiomis ir nesąžiningomis Kredito sutarties bendrosios ir specialiosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčių apibrėžimu ir paskaičiavimu, konstatavęs, kad šios sutarties sąlygos nėra skaidrios ir aiškios. Taip pat padarė išvadą, kad ieškovė neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 23 punkte pateiktos vartojimo kredito tarpininko apibrėžties, o tarpininkavimo mokesčio sąvoka tapati administravimo mokesčio sąvokai.

24. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.28 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte nustatyta tvarka. P. K. sutarties bendrosios dalies 5.3 punktą tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra Specialiosiose sąlygose numatytas procentinis dydis nuo Mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu Mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas.

25. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sutartyje aiškiai nenurodyta, kokią paskirtį atlieka tarpininkavimo mokestis, mokestis apibrėžiamas tiesiog kaip mokestis bendrovei, neaiškinant šio mokesčio tikslo ir paskirties. Sutarties 5.3 punkte, į kurį nukreipia 1.28 punktas, kalbama apie komisinį, o ne tarpininkavimo mokestį. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog tarpininkavimo mokesčio paskirtis yra tarpusavio platformos operatoriui mokamas atlygis.

26. Vartojimo kredito įstatymo 25-³ straipsnio 6 dalis (redakcija galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2018 m. birželio 15 d.) nurodo, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Pirmosios instancijos teismas ex officio pripažindamas negaliojančiomis ir nesąžiningomis Sutarties sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio, rėmėsi CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių individualiai nebuvo aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimų pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių pareigų ir teisių pusiausvyra vartotojo nenaudai. Tačiau Kredito sutarties specialiosiose sąlygose ieškovė ir atsakovė individualiai aptarė atsakovės pareigą mokėti ieškovei tarpininkavimo mokestį ir šio mokesčio dydį – 526,64 (5,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos), kuris įskaičiuotas į bendrą vartojimo kredito sumą. Todėl, net ir pripažinus nesąžiningomis Kredito sutarties bendrosios dalies sąlygas, t. y., sąlygas, kurios nebuvo individualiai aptartos, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, nėra pagrindo ex officio spręsti dėl individualiai aptartų sąlygų neatitikimo sąžiningumo kriterijams (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis, 4 dalis). Be to, kaip matyti iš Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.5 punkto, ieškovė, sudarydama Kredito sutartį, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė, t. y., asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Taigi, sprendžiama, jog tarpininkavimo mokestis, kaip atlygis tarpusavio platformos operatoriui, tokia forma, kokia numatyta Kredito sutartyje yra galimas, pagrįstas Vartojimo kredito įstatymo 25-3 straipsnio 6 dalimi. Pateikta analizė patvirtina, jog tarpininkavimo mokestis, nors ir nėra pakankamai aiškiai apibrėžtas Sutarties Bendrųjų sąlygose, tačiau tiek Bendrosiose, tiek Specialiosiose sąlygose yra pakankamai aiškiai nurodyta šio mokesčio skaičiavimo tvarka ir nurodytas konkretus dydis. P. K. sutartį bendra vartojimo kredito kaina, įskaičius tarpininkavimo mokestį nėra didesnė už vartojimo kredito sumą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), o tuo pačiu ir tarpininkavimo mokesčio dydis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus ir atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad specialiosiose sąlygose yra nurodyta bendra tarpininkavimo mokesčio suma, t. y. 526,64 EUR ir tai sudaro 5,90 procento nuo kiekvienos grąžintos įmokos, ir mokamos per visą laikotarpį, kuriam suteikta paskola, darytina išvada, kad ieškovė tikėjosi gauti šį mokestį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovei turi būti priteisiama visa numatyto tarpininkavimo mokesčio suma. Vilniaus apygardos teismas laikosi tokios praktikos jau išnagrinėtose analogiškose civilinėse bylose (Nr. e2A-1570-275/2018; Nr. e2A-172-912/2018; Nr. e2A-189-467/2018; Nr. e2A-1526-340/2018; Nr. e2A-1504-565/2018, Nr.e2A-309-430/2019). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo keičiama, priteisiant ieškovei iš atsakovės 501,17 EUR (ieškinyje nurodyta tarpininkavimo mokesčio suma) tarpininkavimo mokestį (CPK 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

27. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo už akių motyvuose sprendė ex officio klausimą dėl tarpininkavimo sutarties sąlygų teisėtumo ir pripažino, kad sutarties sąlygos dėl komisinio (tarpininkavimo) mokesčio atsakovui taikymo nesąžiningos, todėl negaliojančios, tačiau to nenurodė teismo sprendimo už akių rezoliucinėje dalyje. Todėl šioje dalyje teismo sprendimo už akių dalis tikslinama (atsižvelgus į byloje jau padarytas išvadas dėl tarpininkavimo mokesčio ir kitose Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose bylose formuojamą praktiką dėl šio mokesčio sąlygų), t. y. pripažįstant nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Vartojimo kredito sutarties Nr.K844958459 Bendrosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, tačiau nepripažįstant negaliojančiomis ir nesąžiningomis ab initio Kredito sutarties specialiosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu.

28. Kiti apelianto skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

29. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą buvo pakeistas sprendimas, todėl apeliacinės instancijos teismas turi perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

30. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė iš viso 470,01 EUR bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas buvo tenkinęs 72,39 procentus ieškinio reikalavimų, dėl to priteisė ieškovei 340,24 EUR bylinėjimosi išlaidų. Po apeliacinio skundo išnagrinėjimo, patenkinta 81,1 procentai ieškinio reikalavimų, dėl to ieškovei priteistinos 381,17 EUR bylinėjimosi išlaidos, ieškovės patirtos pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

31. Ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės reiškė tris turtinio pobūdžio reikalavimus – priteisti kompensuojamąsias palūkanas, tarpininkavimo ir administravimo mokestį. Reikalavimas priteisti kompensuojamąsias palūkanas ir tarpininkavimo mokestį buvo tenkintas, todėl laikytina, jog patenkinta 75 proc. apeliacinio skundo reikalavimų.

32. Nustatyta, kad ieškovė, padavusi apeliacinį skundą sumokėjo: 50,00 EUR žyminio mokesčio ir 246,01 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš viso apeliaciniame procese ieškovė patyrė 296,01 EUR (50,00 EUR + 246,01 EUR = 296,01 EUR) bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 222,00 EUR (296,01 EUR X 75 proc. = 222,00 EUR) (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 5 dalis, 98 straipsnis).

33. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą už akių pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Vartojimo kredito sutarties Nr.K844958459 Bendrosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu.

Priteisti ieškovui UAB „Neo Finance“ iš atsakovo M. P. 5.446,85 EUR skolą už negrąžintą kreditą, 501,17 EUR tarpininkavimo mokesčio, 14,61 EUR kompensacinių palūkanų, 20 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą kreditą 5.446,85 EUR kredito sumą, skaičiuojant nuo 2018 m. kovo 21 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 381,17 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei UAB „NEO Finance“ iš atsakovo M. P. 222,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.