Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, vidurinio išsilavinimo, dirbanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ picų kepėja – pardavėja, gyvenanti (duomenys neskelbtini), teista 2020 m. liepos 10 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 60 MGL (3000 Eur) bauda, kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje (2 veikos);

A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, pagrindinio išsilavinimo, dirbantis MB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, faktinė gyv. vieta (duomenys ne(duomenys neskelbtini), teistas:

1. 2016 m. gegužės 4 d. Jonavos r. apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį – 40 parų arešto;

2. 2019 m. lapkričio 29 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų pagal Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 2 dalį - 180 MGL (9000 eurų) dydžio bauda, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. P. 2019 m. rugpjūčio 27 d. apie 00 val. 13 min., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nevykdydama teisėto valstybės tarnautojų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausiųjų patrulių D. J. ir Ž. K. reikalavimo - netrukdyti policijos pareigūnų darbui, surašant administracinės teisenos dokumentus, tyčia delnu sudavė D. J. į veidą, nagais įdrėskė jam į kaklo kairę pusę bei kairės pusės žandą, tuo sukeldama nukentėjusiajam D. J. fizinį skausmą, toliau tęsdama nusikalstamą veiką, apie 00 val. 15 min., siekdama išvengti sulaikymo už panaudotą fizinį smurtą prieš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausiąjį patrulį D. J., tyčia ranka sugriebė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausiajam patruliui Ž. K. už tarnybinės uniformos marškinių ir juos traukdama į save išplėšė marškinių sagas, po ko policijos pareigūnams paguldžius I. P. ant žemės ir Ž. K. dedant jai antrankius, tyčia vieną kartą spyrė Ž. K. į kairės pusės šoną, tokiu būdu pasipriešino savo pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausiajam patruliui Ž. K. ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Apklausta įrodymų tyrimo teisme metu I. P. prisipažino įvykdžiusi nusikalstamą veiką, paaiškino, kad neblaivi, važiuodama taksi automobiliu kartu su A. G. ir kitais dviem draugais, pamatė, kad sustabdė kito draugo mašiną. Ji pasakė vairuotojui, kad sustotų. Išlipusi nuėjo prie policijos pareigūnų mašinos. Pareigūnai stovėjo prie tarnybinio automobilio, jau buvo draugą – M. P. įsisodinę į mašiną. Jai priėjus, pareigūnai sakė, kad nesikištų, tačiau ji jų neklausė. Pareigūnai stovėjo vienas šalia kito, vienas jų jai sudavė per rankas, kad nefilmuotų ir telefonas jai iškrito iš rankų ir tada ji puolė gal ant kito pareigūno: sugriebė jam už marškinių, apdraskė, gali būti, kad spardėsi kai surakino. Po to, kai ji išlipo iš taksi automobilio, A. G. priėjo prie jos gal po kokių dviejų minučių. Viskas vyko labai greitai. Ji nepakluso pareigūnams, o A. G. žodžiu ją tramdė sakydamas „I., baik“, bet ji jo neklausė. Dėl savo elgesio gailisi.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamosios I. P. prisipažinimo, jos kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta teisiamojo posėdžio metu ištirtų, žemiau išvardintų įrodymų įrodymų visetu:

I. P. padarė nesunkų nusikaltimą. Nors kaltinamoji nusikalto pirmą kartą, tačiau po šio nusikaltimo padarymo ji pakartotinai nusikalto ir už tai 2020 m. liepos 10 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį jai buvo paskirta 60 MGL (3000 Eur) bauda, be to kaltinamoji turi galiojančią nuobaudą už grubų administracinį nusižengimą (1t.bl.97). Taigi, I. P. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos, įpareigojančios teismą įvertinti ar yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. I. P. jau po nusikaltimo, už kurį teisiama padarymo, du kartus vairavo transporto priemonę, būdama neblaivi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad už minėto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta bauda su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nesulaikė jos nuo panašaus pobūdžio veiksmų, juolab, kad antru atveju kaltinamoji pakartotinai sėdo už vairo neblaivi, kai jai nustatytas sunkus, 3,19 promilių, girtumo laipsnis.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog kaltinamoji bendravo su V. J., pareiškusia sutikimą būti I. P. laiduotoja, ir iki nusikalstamų veikų padarymo, tačiau ši aplinkybė iki šiol jos nesulaikė nuo priešingo teisei elgesio. Įvertinus tai, kad I. P. yra suaugusi ir brandi asmenybė, teismas netiki, kad konkrečiu atveju laiduotoja apkeistų kaltinamosios elgesį ateityje. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismui nėra pagrindo daryti išvadai, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti atleidus kaltinamąją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl prašymas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės atmetamas ir sprendžiamas bausmės paskyrimo klausimas.

Skiriant bausmę kaltinamajai, atsižvelgiama į tai, kad ji padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Nors nusikaltimą padarė būdama neteista, tačiau po nusikaltimo padarymo pakartotinai nusikalto, bausta administracine tvarka, Kaltinamosios I. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad ji prisipažino ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką. Jos atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė būdama apsvaigus nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kaltinamoji išsituokusi, augina nepilnametį vaiką, dirba. Pateikė dokumentus, kad kreipėsi į medikus dėl priklausomybės alkoholiui gydymo.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, I. P. už nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, skirtina sankcijoje numatyta bausmė – bauda, nustatant jos dydį mažesnį, nei šios bausmės rūšies vidurkis (47 straipsnio 3 dalies 2 punktas) – 70 MGL (3500 eurų).

Šiuo nuosprendžiu skiriama bauda vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bendrinama su 2020 m. liepos 10 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirta 60 MGL (3000 Eur) bauda, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės. Kaltinamajai parenkant pridedamos bausmės dalį, atsižvelgtina į tai, kad abi veikos nesunkios, padarytos per metus laiko, į kaltinamosios asmenybę, bei spręstina, kad pridėtina 50 procentų paskirtos baudos, tai yra 1500 eurų.

I. P. į paskirtos bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. 00.20 val. iki 2019 m. rugpjūčio 27 13.53 val. (1 t., b.l.107-108, 114).

I. P. paskirtos kardomosios priemonės: įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (1 t., b. l. 118-119), rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 116-117), dokumento paėmimas (1 t., b. l. 120-122) nuosprendžiui įsiteisėjus naikintinos. I. P. pateikė teismui prašymą panaikinti kardomąją priemonę – dokumento paėmimą ir grąžinti jai asmens dokumentą, nes nori išvykti dirbti į užsienį. Teismo vertinimu, šis kaltinamosios prašymas negali būti tenkinamas iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nes šiai dienai, nėra išnykę kardomosios priemonės paskyrimo pagrindai ir kaltinamosios išvykimas į užsienį nuosprendžiui neįsiteisėjus, gali nepateisinamai ilgai užvilkinti galimą apeliacinį procesą ir bausmės įvykdymą, tokiu būdu trukdyti procesui.

Dėl A. G. inkriminuojamos veikos

A. G. šioje baudžiamojoje byloje taip pat buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, padarymu, tai yra tuo, kad jis 2019 m. rugpjūčio 27 d. apie 00 val. 15 min. būdamas automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su I. P., I. P., siekiančiai išvengti sulaikymo už panaudotą fizinį smurtą prieš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausiąjį patrulį D. J., tyčia ranka sugriebus vyriausiajam patruliui Ž. K. už tarnybinės uniformos marškinių ir juos traukiant į save bei išplėšiant marškinių sagas, po ko policijos pareigūnams paguldžius I. P. ant žemės ir Ž. K. dedant jai antrankius, I. P. tyčia vieną kartą įspyrus Ž. K. į kairės pusės šoną, A. G. tyčia vieną kartą spyrė Ž. K. į kairės kojos čiurną, tuo bendrais veiksmais su I. P. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam Ž. K. ir tokiu būdu, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausiajam patruliui Ž. K..

Apklausta įrodymų tyrimo teisme metu I. P. neigė susitarimą veiką vykdyti bendrai su A. G.. Kaltinamoji neneigė, kad A. G. iš taksi automobilio išlipo su ja, tačiau nematė, kad jis būtų priešinęsis pareigūnams, ar atliktų jų atžvilgiu kokius nors smurtinio pobūdžio veiksmus. Priešingai, A. G. žodžiu ją pačią tramdė sakydamas „I., baik“, bet ji jo neklausė.

Apklaustas įrodymų tyrimo teisme metu liudytojas P. R. taksi automobilio vairuotojas, nurodė stebėjęs visą konfliktą tarp policijos ir kaltinamųjų, tačiau nematęs, kad kaltinamasis A. G. būtų priešinęsis pareigūnams. Kaip jis koja spyrė pareigūnui, nematė. Mat tik tai, kad pareigūnai jo atžvilgiu panaudojo dujas.

2019 m. lapkričio 15 d. akistatos protokolu nustatyta, kad akistatos tarp nukentėjusiojo Ž. K. ir įtariamojo A. G. metu, nukentėjusysis Ž. K. liko prie savo apklausos metu duotų parodymų, kad 2019 m. rugpjūčio 27 d. nakties metu adresu (duomenys neskelbtini), moteris ir kartu su ja buvęs A. G. trukdė jų darbui, nes buvo sulaikytas neblaivus automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas, agresyviai nusiteikusi moteris panaudojo fizinį smurtą prieš D. J., o kai ji buvo sulaikoma ir paguldyta ant žemės, pribėgęs A. G., bandydamas išlaisvinti sulaikomą moterį, spyrė jam (Ž. K.) vieną kartą į kairės kojos čiurną, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Nukentėjusysis akistatos metu paaiškino, kad jis nežino, ar kaltinamasis tyčia ar netyčia jam spyrė (2 t., b.l.103-106).

Teisiamojo posėdžio metu apžiūrėjus vaizdo įrašus, nustatyta, kad A. G. buvo įvykio vietoje, iš girdimo jo balso tono akivaizdu, kad jis buvo nepatenkintas pareigūnų veiksmais, tačiau vaizdo medžiagoje neužfiksuota, kaip A. G. prieš pareigūnus vartoja fizinį smurtą.

Ištyręs surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad kaltinimas dėl kaltinamojo A. G. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, nepasitvirtino.

BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-263-697/2017). Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-263-697/2017).

Pažymėtina ir tai, kad priešinamasi turi būti atitinkamiems policijos pareigūnų atliekamiems aktyviems veiksmams, pavyzdžiui sulaikymui, asmens apžiūrai ar pan. Šiuo nagrinėjamu atveju byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad du policijos pareigūnai bando ant žemės paguldytai I. P. uždėti antrankius, I. P. aktyviai priešinasi, antrankių uždėjimo metu suplėšydama pareigūnui marškinius bei spirdama į šoną, tuo tarpu prieina netoliese buvęs kaltinamasis, kuris pasak pareigūnų, tyčia spiria priklaupusiam pareigūnui Ž. K. į čiurną. Pareigūnas jo atžvilgiu panaudoja dujas ir A. G. toliau vykdo visus pareigūnų nurodymus, jam net gi nėra uždedami antrankiai. Taigi, akivaizdu, kad iki to laiko, kol pats kaltinamasis A. G. nepriėjo prie pareigūnų, besigrumiančių su I. P., pareigūnai jo atžvilgiu neatliko veiksmų, kuriems A. G. būtų galėjęs priešintis. Pats A. G. nurodė, kad pareigūnai jam sakę nesiartinti, tačiau nedetalizavo, kokiu momentu. Pats nukentėjusysis Ž. K., nurodo, kad kaltinamojo elgesys jam buvo netikėtas, matė jį besiartinantį, po to pajuto smūgį. Būtent po smūgio buvo panaudotos specialios priemonės – dujos, todėl tikėtina, kad buvo išsakyti ir reikalavimai nesiartinti. Kad būtų išsakyti, kokie nors konkretūs reikalavimai būtent kaltinamajam A. G., be bendro pobūdžio pastabų netrukdyti dirbti, kurie daugiau buvo adresuoti I. P., nenustatyta. Iš nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų ir vaizdo įrašo matyti, kad A. G. įvykio vietoje, prieš sulaikymą vaikščiojo aplinkui, keikėsi ir rodė nepasitenkinimą tuo, kad buvo sulaikyti jo draugai. Taigi konkrečiu atveju, tą aplinkybę, kad A. G. tyčia spyrė pareigūnui, siekdamas sukelti jam fizinį skausmą ir tokiu būdu sukliudyti pareigūnams uždėti I. P. antrankius, patvirtina tik subjektyvi nukentėjusiųjų nuomonė. Nustatyta, kad policijos pareigūnai vilkėjo uniformą, taigi, nors nukentėjusysis Ž. K. ir nepamena, tačiau tikėtina, kad mūvėjo ir aulinius batus (kaip ir apklausos metu), taigi, kyla klausimas ar kaltinamajam inkriminuoti veiksmai pagrindžia policijos pareigūnų išsakytą nuomonę, ar priešingai, patvirtina kaltinamojo nurodytą aplinkybę, kad jis siekė nuraminti I. P.. Nors policijos pareigūnas nurodo, kad nuo spyrio jis pajuto gana smarkų skausmą (6-7 balai iš dešimties), tačiau byloj nėra fiksuota jokių duomenų apie tai, kad po šio spyrio būtų likę, kokie nors sužalojimai. Nukentėjusysis nesikreipė nei į medikus, nei pas specialistus dėl sužalojimo masto nustatymo. Teismui abejonių kelia ir nukentėjusiųjų nurodomos detalės. Nukentėjusieji detaliai prisimena aplinkybes, susijusias su smurto vartojimu jų atžvilgiu, tačiau neprisimena kitų reikšmingų aplinkybių. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas Ž. K., nors labai gerai prisimena kaltinamojo sukeltą skausmą ir jo stiprumą, tačiau nepamena nei kokią avalynę avėjo, nei į kurią koją jam kaltinamasis spyrė. Taip pat nepamena kam priklausė antrankiai, kuriuos dėjo I. P., dėl ko ji priešinosi kolegai D. J., taigi, dėl ko apskritai ji buvo sulaikyta. Tuo tarpu liudytojas D. J., priešingai nei Ž. K., labai gerai prisimena veikos detales. Liudytojas nesuabejojęs nurodė, kad priėjęs A. G. spyrė kolegai į kairės kojos čiurną. Taigi, nepaisant to, kad tuo metu abu pareigūnai buvo pasilenkę ties I. P., kuri gulėjo ant žemės ir priešinosi antrankių uždėjimui aktyviais veiksmais, esant tamsiam paros metui, pareigūnas detaliai mato, bei po metų laiko atsimena įvykio detales (kad spyrė būtent į kairę koją), kurių nepamena net smūgį patyręs pareigūnas. Taigi, konkrečiu atveju, kaltinamajam neigiant, kad spyrė jis pareigūnui tyčia, neesant kitų įrodymų, teismas negali laikyti kaltumo įrodymu pareigūnų subjektyvios nuomonės apie kaltinamojo ketinimus. Teisiamojo posėdžio metu nebuvo paneigti kaltinamojo A. G. parodymai, kad jis norėjo nuraminti I. P., todėl žengdamas prie jos, galėjo netyčia užkabinti pareigūnui koją. Šie kaltinamojo parodymai teismo vertinimu visiškai tikėtini, imant domėn, kad vaizdo įraše, nors nesimato vaizdo, tačiau girdisi, kaip pašaliniai asmenys žodžiu prašo I. P. nusiraminti. Taigi, neblaivaus A. G. prisiartinimas prie sulaikomos draugės I. P., siekiant būtent ją nuraminti galėtų būti laikytinas spontaniška neadekvačia reakcija į jam nepriimtiną situaciją. Kaltinamojo pasyvus elgesys iš karto po to, kai jo atžvilgiu buvo pavartotos dujos – nutraukė savo veiksmus, stovėjo ir laukė prie pareigūnų automobilio, kol buvo sulaikytas, teismui parodo, kad kaltinamasis neturėjo tyčios aktyviai priešintis. Kaltinamasis Ž. K. ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos su kaltinamuoju A. G. metu patvirtino, kad nežino ar kaltinamasis jam spyrė tyčia ar netyčia.

Kaltinime nurodyta, kad A. G. spyrė vieną smūgį koja policijos pareigūnui Ž. K. į čiurną, tačiau, įvertinus liudytojo parodymus, tą aplinkybę, kad jis nesikreipė nei į medikus, nei į ekspertus, kad nepamena, į kurią koją jam buvo spirta, kad tikėtina, jog jis smūgio metu avėjo aulinius uniforminius batus, spręstina, kad nebuvo gauta pakankamai duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad policijos pareigūnui Ž. K. buvo sukeltas toks fizinis skausmas, dėl kurio A. G. atžvilgiu galėtų būti taikomos baudžiamosios teisės normos. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė byla Nr. 2A-5/2014). Be to, policijos pareigūnų, ypač dirbančių viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spęsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu viešosios tvarkos pažeidėjų pasakytų žodžių ir atliktų tam tikrų veiksmų pareigūnų atžvilgiu toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis.

Teismo vertinimu, byloje taip pat neįrodytas kaltinamajame akte inkriminuotas I. P. ir A. G. susitarimas daryti nusikalstamą veiką bendrai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011).

Nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad kaltinamieji būtų susitarę nusikaltimą įvykdyti bendrai. Pagal valstybinio kaltintojo suformuluotą kaltinimo konstrukciją kaltinamajame akte, teismas sprendžia, kad A. G. kaltinamas prie I. P. atliekamos nusikalstamos veikos – pasipriešinimo policijos pareigūnams – prisijungęs konkliudentiniais veiksmais, t. y. spontaniškai, įsitraukiant į nusikalstamą veikimą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Tik tokiu atveju, A. G. inkriminuojamą veiką galima būtų vertinti kaip įvykdytą bendrininkų grupėje ir inkriminuoti jam kito bendrininko, konkrečiu atveju, I. P. veiksmus. Tačiau su tokia pozicija teismas nesutinka, nes ji nėra įrodyta. Kaltinamasis A. G. ir kaltinamoji I. P. neigia veiką vykdę bendrai., o kitų įrodymų, išskyrus ginčytiną A. G. spyrį pareigūnui, byloje nėra. Tos aplinkybės, kad nuo išlipimo iš taksi automobilio momento, tiek kaltinamasis A. G., tiek I. P. buvo nepatenkinti pareigūnų elgesiu ir tai išreiškė nekorektiškomis pastabomis pareigūnams bei keiksmažodžiais, negalima laikyti susitarimo priešintis pareigūnams naudojant fizinį smurtą, išraiškos forma. Tai galėtų sudaryti tik atskirų administracinių nusižengimų sudėtis. Kita vertus, šie veiksmai kaltinamiesiems ir nėra inkriminuojami. Taigi, konkrečiu atveju, teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje, išnaudojus visas galimybes, nebuvo nustatyta kaltinamųjų tyčia veikti bendrai, tai yra bendrai pasipriešinti policijos pareigūnams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

Kaip jau minėta, BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Tačiau šioje byloje kilus pagrįstoms abejonėms dėl A. G. veiksmų, jos vertinamos kaltinamojo naudai, pripažįstant, kad jo veiksmai negali būti siejami su priešinimųsi pareigūnui ir nesukėlė nukentėjusiajam tokio fizinio skausmo, kuriam esant, kaltinamojo veika užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad A. G. veiksmai yra tokio pavojingumo laipsnio, kad sukeltų baudžiamąją atsakomybę. Nenustačius A. G. veikoje subjektyvinės pusės (tiesioginės tyčios) nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 286 str. sudėties, todėl kaltinamojo atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

A. G. išteisinti pagal BK 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). A. G. paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, ir dokumentų paėmimas, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.

Daiktiniai įrodymai – 2 kompaktiniai diskai su vaizdo įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini; nukentėjusiojo Ž. K. tarnybiniai marškiniai grąžintini Ž. K..

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 302 straipsniu, 304-305 straipsniais, 307-308 straipsniais, 313 straipsniu, teismas

nusprendžia:

I. P. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje ir paskirti jai 70 MGL (3500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi I. P. paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2020 m. liepos 10 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirta bausme (60 MGL (3000 Eur) bauda), prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir paskirti galutinę bausmę – 100 MGL (5000 eurų) dydžio baudą.

I. P. į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. 00.20 val. iki 2019 m. rugpjūčio 27 13.53 val. (1 parą).

Išaiškinti I. P., kad paskirtą baudą ji turi sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bauda turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas – 188659752, pasirinktą sąskaitą, įmokos kodas 6801. Kvitas turi būti pateiktas teismo raštinei. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai.

I. P. paskirtas kardomąsias priemones: įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento paėmimą, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

A. G. išteisinti pagal BK 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. G. paskirtas kardomąsias priemones : įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento paėmimą, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Daiktinius įrodymus – 2 kompaktinius diskus su vaizdo įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti; nukentėjusiojo Ž. K. tarnybinius marškinius grąžinti Ž. K..

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.

Išaiškinti kaltinamiesiems, kad apeliacinis procesas gali vykti žodinio arba rašytinio proceso tvarka. Apeliantas skunde turi nurodyti dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl to, jog yra įstatyme numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba dėl to, jog yra pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, ar dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, ar neteisingai paskirtos bausmės, ar netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ir apeliaciniu skundu neprašoma bloginti nuteistojo, išteisintojo asmens padėties bei proceso dalyviai neprašo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka ir byloje nėra būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus, tuomet byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.