Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokurorės Oksanos Gabrilaitienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. G. paskirtos kardomosios priemonės: įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimą neišvykti, dokumento paėmimas, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos.

Šiuo nuosprendžiu I. P. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, ir jai paskirta 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. G. buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, padarymu, tai yra tuo, kad jis 2019 m. rugpjūčio 27 d. apie 00 val. 15 min., būdamas automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su I. P., I. P., siekiančiai išvengti sulaikymo už panaudotą fizinį smurtą prieš (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausiąjį patrulį D. J., tyčia ranka sugriebus vyriausiajam patruliui Ž. K. už tarnybinės uniformos marškinių ir juos traukiant į save bei išplėšiant marškinių sagas, po ko policijos pareigūnams paguldžius I. P. ant žemės ir Ž. K. dedant jai antrankius, I. P. tyčia vieną kartą įspyrus Ž. K. į kairės pusės šoną, A. G. tyčia vieną kartą spyrė Ž. K. į kairės kojos čiurną, tuo bendrais veiksmais su I. P. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam Ž. K. ir tokiu būdu, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) būrio vyriausiajam patruliui Ž. K..

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas A. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad kaltinimas dėl A. G. BK 286 straipsnyje numatytos inkriminuotos nusikalstamos veikos nepasitvirtino.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė skundą patenkinti, išteisintojo A. G. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Oksanos Gabrilaitienės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad A. G. veikoje nėra subjektyvinės pusės – tyčios, taigi, nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, sudėties. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

7. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuoto nusikaltimo požymių, t. y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad kaltinimas dėl A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, nepasitvirtino, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik spėlionėmis ar abejonėmis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą.

8. A. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su I. P., kuri, siekdama išvengti sulaikymo, panaudojo policijos pareigūnų atžvilgiu fizinį smurtą, taip pat tyčia vieną kartą spyrė pareigūnui Ž. K. į kairės kojos čiurną, tuo bendrais veiksmais su I. P. sukėlė nukentėjusiajam Ž. K. fizinį skausmą ir tokiu būdu, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui. Byloje nekyla ginčo dėl A. G. ir nukentėjusiojo Ž. K. kontakto fakto, nes tiek šie abu asmenys, tie ir liudytojai patvirtino, kad I. P. sulaikymo metu A. G. buvo priėjęs prie jos ir bandančių ją sulaikytų pareigūnų, tačiau pastarasis tvirtina, jog jis neturėjo tikslo nei pasipriešinti pareigūnams, nei jų žaloti, tik norėjęs atitraukti savo draugę nuo pareigūnų, kad nebūtų konflikto, todėl susistumdymų metu galėjo užkliudyti pareigūno koją, o nukentėjusysis tvirtina, jog išteisintasis pribėgęs spyrė jam ir tokius veiksmus atliko tyčia. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, patvirtinančių A. G. turėjus aiškų tikslą – bendrais veiksmais su I. P. pasipriešinti ją sulaikyti siekiantiems pareigūnams, todėl pribėgęs tyčia spyrė vienam ir jų, ir būtent taip jis norėjo elgtis.

8. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, o pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 286 straipsnį kilti būtina įrodyti, jog kaltinamasis tyčiniais smurtiniais veiksmais trukdė policijos pareigūnams atlikti teisėtas tarnybines funkcijas, be to, pasipriešinama turi būti atitinkamiems policijos pareigūnų atliekamiems aktyviems veiksmams, pavyzdžiui sulaikymui, asmens apžiūrai ar pan. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto.

9. BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-195-693/2017). Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu bei po jo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2011). Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės išsiaiškinant šias faktines bylos aplinkybes, bei juos įvertinęs, konstatuoja, jog nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog A. G. kaltinime nurodytais veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams.

10. Aukštesnysis teismas nesutinka su prokurorės skundo argumentu, kad išteisintojo kaltę pagrindžia nuoseklūs nukentėjusiųjų Ž. K. ir D. J. parodymai. Įvertinus surinktų duomenų visetą, jų parodymai negali būti laikomi neginčijamais A. G. kaltės įrodymais. Byloje ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad policijos pareigūnams Ž. K. ir D. J. aktyviais veiksmais priešinosi kitas asmuo – I. P., kurią šie policijos pareigūnai paguldė ant žemės ir bandė uždėti antrankius, o ji tuo metu priešinosi ir toliau, suplėšė pareigūnui marškinius bei spyrė į šoną. Tuo metu prie jų priėjo išteisintasis ir tuomet Ž. K. teigia pajutęs skausmą kojoje, supratęs, kad A. G. jam įspyrė, tuoj pat panaudojo prieš jį dujas. Policijos pareigūnų teigimu, A. G. tyčia spyrė pareigūnui Ž. K. į čiurną. Jų vertinimu, išteisintojo veiksmai vertinami kaip tyčiniai todėl, kad jis taip pasielgė siekdamas padėti savo draugei išvengti sulaikymo, o toliau negalėjo priešintis ir atsitraukė, nes pareigūnas jo atžvilgiu panaudojo dujas. Nukentėjusieji Ž. K. ir D. J. analogiškai nurodė, kad grumtynių su I. P. metu A. G. stovėjo atokiau, tačiau paskui greitai pribėgo ir spyrė Ž. K.. Tačiau byloje nustatyta, to neginčijo ir patys pareigūnai, kad iki to laiko, kol pats A. G. nepriėjo prie pareigūnų, besigrumiančių su I. P., pareigūnai jo atžvilgiu neatliko jokių konkrečių veiksmų, kuriems A. G. būtų galėjęs priešintis, taip pat ir pats išteisintasis neatliko jokių pareigūnų darbui trukdančių veiksmų. Pareigūnai taip pat patvirtino, kad panaudojus A. G. atžvilgiu specialias priemones – ašarines dujas, išteisintasis atsitraukė ir stovėjo netoliese, neužilgo buvo sulaikytas. Pritartina ir skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad A. G. įvykio vietoje prieš sulaikymą vaikščiojo aplinkui, keikėsi ir rodė nepasitenkinimą tuo, kad buvo sulaikyti jo draugai, tačiau byloje nėra nustatyta, jog A. G. pareigūnai įvykio vietoje būtų išsakę kokius nors konkrečius reikalavimus be bendro pobūdžio pastabų netrukdyti dirbti. Taigi, kaip matyti iš pareigūnų parodymų, tyčios buvimą A. G. veiksmuose jie aiškina tik savo subjektyvia nuomone apie jo galimus ketinimus, ką pagrįstai apylinkės teismas nelaikė patikimu ir objektyviu kaltės įrodymu.

11. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai abejonių kėlė ir policijos pareigūnų parodymų turinys. Nukentėjusieji Ž. K. ir D. J. visuose savo parodymuose nuosekliai ir detaliai nurodė aplinkybes tik dėl A. G. spyrio, o kitų aplinkybių negalėjo atsiminti. Ž. K. nurodė, kad nuo spyrio jam koją labai skaudėjo, tačiau nepamena, į kurią koją išteisintasis jam įspyrė, neprisiminė ir aplinkybių, dėl ko buvo sulaikyta I. P., nors jos pasipriešinimas buvo žymiai aktyvesnis, nei jų įvardintas A. G. pasipriešinimas, siekiant jai padėti. Nors, pasak pareigūnų, išteisintasis įspyrė Ž. K., tačiau nukentėjusysis D. J. neabejotinai nurodė prisimenantis, kad A. G. spyrė kolegai į kairės kojos čiurną. Nukentėjusieji Ž. K. ir D. J., tvirtindami, kad abu tikrai matė, kaip pribėgęs A. G. tyčia spyrė nukentėjusiajam, taip pat patvirtino, kad išteisintasis prie jų pribėgo tuo metu, kai jie abu intensyviai grūmėsi su ant žemės paguldyta ir aktyviai jiems besipriešinančia I. P., kad jie buvo arti vienas kito, kad viskas vyko labai greitai ir tamsiu paros metu, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai negalėtų leisti išskirti ir taip detaliai apibūdinti pribėgusio asmens veiksmų. Tokie pareigūnų Ž. K. ir D. J. versijoje nurodyti išteisintojo atlikti veiksmais logiškai nepaaiškintų ir jų išsakytos nuomonės dėl A. G. poelgio motyvo – bandymo atitraukti I. P.. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejotina, ar pribėgęs prie gulinčios ant žemės savo draugės, kurią bando nuraminti du policijos pareigūnai, vienam jų įspirdamas į čiurną, A. G. galėtų padėti pastarajai ištrūkti. Šių, situaciją apibūdinančių, duomenų kontekste, labiau įtikinama yra A. G. pateikta versija, kad, priėjęs prie trijų besigrumiančių asmenų, kai abu pareigūnai buvo pasilenkę ties I. P., kuri gulėjo ant žemės ir priešinosi antrankių uždėjimui aktyviais veiksmais, jis, siekdamas ją nuraminti ir tikėdamas, kad dar bus išvengta konflikto, galėjo netyčia užkabinti pareigūnui koją. Tokią išteisintojo pateiktą versiją iš dalies patvirtino ir pareigūnas Ž. K. akistatos su A. G. metu, pripažindamas, jog jis nežino, ar išteisintasis spyrė jam tyčia, ar netyčia. Taigi, tokį A. G. paaiškinimą teismas laiko labiau įtikimu, vertindamas ir tai, kad išteisintasis buvo stipriai neblaivus, kas galėjo neigiamai įtakoti racionalų mąstymą ir objektyvų aplinkybių suvokimą. Remiantis aptartu, aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad A. G. spyrį koja į pareigūną, kurio metu įvyko kontaktas su nukentėjusiojo čiurna, atliko tiesiogine tyčia, t. y. kad jis suvokė, jog naudoja fizinį smurtą, priešindamasis policijos pareigūnams, ir norėjo taip veikti.

12. Nėra pagrindo sutikti ir su kitu apeliacinio skundo teiginiu, jog ir paties A. G. parodymai patvirtina jį atlikus kaltinime nurodytus veiksmus, nes jis, matydamas, kad policijos pareigūnai bando sulaikyti I. P., bandė ją nuo pareigūnų atitraukti, nors girdėjo, kad pareigūnai liepė jam pačiam atsitraukti. Šie A. G. parodymai nelaikytini absoliučiu įrodymu, kad jis atliko jam inkriminuojamus neteisėtus veiksmus: nepakluso policijos pareigūnų nurodymams netrukdyti. Šiame kontekste pažymima, kad teismas išvadas daro ne selektyviai vertindamas atskiras parodymų ar kitų įrodymų detales, o kitų įrodymų visumos kontekste. Tiek pats išteisintasis, tiek ir Ž. K. bei D. J. parodė, kad jiems sulaikant I. P., A. G. jokių veiksmų, kurie galėjo sutrukdyti jiems vykdyti savo tarnybines pareigas, neatliko, priešingai, jis tik stebėjo situaciją, kartu su kitais draugais ramino I. P., bet šiai ir toliau priešinantis, priėjęs atliko jam inkriminuotus veiksmus. Ž. K. bei D. J. parodė, kad išteisintasis prie jų pribėgo netikėtai ir iš karto spyrė nukentėjusiajam į koją, dėl ko prieš jį panaudojo dujas ir liepė netrukdyti. Taigi, pareigūnams papurškus A. G. dujų, jis atsitraukė ir toliau stovėjo ramiai, kol buvo sulaikytas. Aplinkybę, kad išteisintasis policijos pareigūnų atžvilgiu neatliko jokių aktyvių ar agresyvių veiksmų, patvirtino ir nešališko liudytojo P. R. parodymai, kuris taksi automobiliu vežė nuteistąją ir išteisintąjį, o jiems išlipus, sėdėjo automobilyje ir matė, kaip mergina, t. y. I. P., konfliktavo su pareigūnais, rėkavo, dėl ko buvo paguldyta ant žemės, o vaikinas elgėsi ramiai, matė, kaip jam priėjus prie pareigūnų, šie papurškė jam dujų. A. G. parodymus apie prisiartinimą prie sulaikomos I. P. tik siekiant ją nuraminti, patvirtinančiu įrodymu pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ir vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, kuriame vaizdo nesimato, tačiau girdisi, kaip pašaliniai asmenys žodžiu prašo I. P. nusiraminti. Aptartų duomenų visuma leido teismui padaryti įrodymų viseto pagrindu paremtą išvadą, kad A. G. prie pareigūnų, siekiančių sulaikyti I. P. priėjo ne siekdamas aktyviais veiksmais sutrukdyti jiems atlikti tarnybines pareigas ir tuo tikslu vienam jų tyčia spyrė, tačiau tik bandydamas nuraminti draugę ir padėti išvengti konflikto, dėl ko galimai netyčia galėjo užkliudyti vieno iš pareigūnų koją.

13. Taip pat nepagrįstas prokurorės skunde išdėstytas teiginys, jog A. G. neteisėtus veiksmus pareigūnų atžvilgiu nutraukė tik specialiųjų priemonių panaudojimas prieš jį ir būtent dėl to jis negalėjo pasišalinti iš įvykio vietos. Pažymėtina, kad vien dėl specialiųjų priemonių – dujų panaudojimo A. G. judėjimo galimybės nebuvo suvaržytos (jis nebuvo prirakintas antrankiais ar patalpintas į policijos automobilį), todėl objektyviai turėjo galimybę pasišalinti iš įvykio vietos, jei tik būtų norėjęs, juo labiau, kad tam buvo palankios aplinkybės: buvo tamsus paros metas, netoliese stovėjo taksi automobilis, o policijos pareigūnai jo nestebėjo, buvo užimti, nes sulaikinėjo I. P.. Taigi, išteisintojo elgesys iš karto po to, kai jo atžvilgiu buvo panaudotos dujos – atsitraukimas ir stovėjimas netoliese pareigūnų automobilio, kol buvo sulaikytas, pagrįstai buvo laikomas ne kaip jo neteisėtų veiksmų priverstinis nutraukimas, įtakotas išorinių aplinkybių, o kaip jo paties priimtas sprendimas, kas pagilino pirmosios instancijos teismo įsitikinimą, jog A. G. veiksmuose nebuvo tyčios aktyviai priešintis policijos pareigūnams.

14. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad įrodyti ne tik nusikalstami A. G. veiksmai, kurie atitinka BK 286 straipsnio sudėtį, tačiau pakanka įrodymų, kad šiuos veiksmus jis atliko bendrininkų grupėje su I. P.. Pažymėtina, kad bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011). Teisėjų kolegijai nenustačius A. G. veiksmuose vieno iš būtinų nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčios, kaip nepagrįsti atmetami ir prokurorės apeliacinio skundo teiginiai dėl jo bendrininkavimo su nuteistąja I. P.. Objektyvia bylos medžiaga patvirtintos prokurorės skunde išdėstytos aplinkybės, kad A. G. žinojo, kad policijos pareigūnai jau sulaikė jo pažįstamus asmenis M. P. ir M. A., ir matydamas, kad policijos pareigūnai bando sulaikyti I. P., įsikišo į šį konfliktą, dar neduoda pagrindo išvadai, jog jis veikė bendrininkų grupėje su I. P., o kitos aplinkybės – kad A. G. siekė padėti I. P. išvengti sulaikymo, nevykdė policijos pareigūnų jam išsakytų reikalavimų, tyčia panaudojo fizinį smurtą pareigūno Ž. K. atžvilgiu, priešingai nei teigiama skunde, buvo paneigtos aukščiau aptartų įrodymų visuma, kas patvirtina, jog nebuvo nustatyta ir I. P. bei A. G. tyčia veikti bendrai. Įvertinus aukščiau nurodytų ir išanalizuotų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų bei rašytinės bylos medžiagos įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog bylos duomenys neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog A. G. sąmoningai siekė panaudoti fizinį smurtą prieš pareigūnus, t. y. neįrodytas kryptingo fizinio smurto panaudojimas, siekiant pasipriešinti pareigūnams, todėl jis pagrįstai buvo išteisintas.

16. Apibendrinus, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, priėmė teisingą sprendimą, t. y. išteisinamąjį nuosprendį, nes A. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, požymių. Tenkinti prokurorės apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį skunde nurodytais argumentais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Oksanos Gabrilaitienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.