Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.2.; 2.5.1.3.6.; 2.5.10.; 2.5.39.2.6.1.; 3.1.1.2.14.; 3.3.1.21.

2016 m. vasario 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo G. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams G. B. ir M. B. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas iš atsakovo G. B. priteisti 11 335,76 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 340,01 Eur žyminio mokesčio ir 146,78 Eur už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą.

2014 m. kovo 17 d. sprendimu už akių, atlikus formalų įrodymų vertinimą, ieškinys patenkintas visiškai iš atsakovo G. B. priteisiant 11 335 76 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2013-12-30 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 486,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas G. B. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-284-636/2014, įtraukti į bylą bendraatsakoviu M. B., jo atžvilgiu ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 2015 m. kovo 17 d. nutartimi procesas civilinėje byloje 2-284-636/2014 atnaujintas, byloje atsakovu įtrauktas M. B.. Pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas G. B. nurodė, jog nuo 2003 metų iki 2014 m. kovo mėn. faktiškai gyveno Ukrainoje, Lietuvoje lankydavosi retai, jam nuosavybės teise priklausė automobilis Lexus LS 400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o automobilio Ukrainoje, jis žodinės panaudos sutartimi perduotas jam naudoti ir valdyti. Apie 2009 m. liepos 23 d. D. B. įvykusį eismo įvykį sužinojo tik 2014 m. gegužės 30 d. gavęs antstolės E. M. patvarkymą. Sutikimo eksploatuoti automobilį ne Lietuvoje nei žodžiu, nei raštu niekam nebuvo davęs. 2015 m. sausio 30 d. gavęs Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro raštą, sužinojo, kad „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filiale buvo sudaryta transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 2294949, galiojusi nuo 2009-07-23 iki 2009-08-22, todėl mano, kad, eismo įvykio D. B. metu, transporto priemonė Lexus LS 400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-284-636/2014 ir priteisė solidariai iš atsakovų G. B. ir M. B. – 11 335,76 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-12-30) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei po 170 Eur žyminio mokesčio ir po 73,39 Eur už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą.

Teismas nurodė, kad pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį yra nustatyta tik savininkui arba asmeniui, transporto priemonę valdančiam lizingo, išperkamosios nuomos ar panašios sutarties pagrindu. Jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Draudikų biuro atžvilgiu tenka transporto priemonės savininkui. Draudikų biuro teisė reikalauti, kad transporto priemonės valdytojas ar asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, įtvirtinta TPVCAPDĮ 23 straipsnyje. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Dėl M. B. žalos padarymo atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė ir ieškovas reikalavimo teisę įgijo tiek į atsakingą už žalos padarymą asmenį, tiek į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyto imperatyvo teismas yra saistomas, todėl negali riboti ieškovo teisės reikalauti taikyti civilinę atsakomybę įstatymo nurodytiems subjektams. Atsakovas G. B. nebuvo pakankamai apdairus, rūpestingas, tinkamai nepasirūpino valdomu didesnio pavojaus šaltiniu. Atsakovui G. B. patvirtinus, jog transporto priemonę „LEXUS LS 400“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savo broliui jis perdavė gera valia, leisdamas automobilį valdyti ir juo disponuoti, darytina išvada, jog atsakovo G. B. reikalavimas jo atžvilgiu ieškinį atmesti yra nepagrįstas. Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro reikalavimą atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. 2-284-636/2014 priteisti išmokėtą draudimo išmoką – 11 335,76 Eur, solidariai iš atsakovų G. B. ir M. B. laikė pagrįstu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. B. prašo panaikinti 2015 m. rugpjūčio 24 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą ir ieškinį G. B. atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.

1. Nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos solidariosios atsakomybės sąlygos. Solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, ji egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų padarinių ir kaltės laipsnio. Teismas nepagrįstai nurodė, kad G. B., nebuvo pakankamai apdairus, rūpestingas, tinkamai nepasirūpino valdomu didesnio pavojaus šaltiniu, neįsitikino, ar ši transporto priemonė išregistruota, nors elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, siekdamas apsaugoti savo interesus nuo galimos turtinės žalos, galėjo ir privalėjo tai padaryti. Tai reiškia, kad mano kaltę teismas grindė neveikimu.

2. Žala ieškovui padaryta buvo dėl atsakovo M. B. veikimo, t. y. 2009 m. liepos 23 d. D. B. jis sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino kitą transporto priemonę ir pripažintas eismo įvykio kaltininku. Teismas turėjo spręsti ne solidariosios, bet dalinės atsakomybės klausimą, kadangi nesieja bendra kaltė, bendri veiksmai ir bendras priežastinis ryšys, kas solidariosios atsakomybės atveju yra būtina. Teismas, vertindamas bylos medžiagą, galėjo ir turėjo nustatyti kiekvieno iš atsakovų atsakomybės ribas, dėl kilusios žalos yra kaltas atsakovas M. B.. Teismo išvada, kad apeliantas nebuvo pakankamai rūpestingas ir pažeidė bendro pobūdžio pareigą, nėra pakankama taikyti solidariąją atsakomybę.

3. Nurodo, kad neturėjo pagrindo abejoti informacija, kad automobilis, jį parvarius į Lietuvą, yra nepataisomai sudaužytas, nieko nežinojo apie tai, jog automobilis buvo eksploatuojamas. Automobilio nevaldė ir tai patvirtina šie faktai: 2008-03-20 M. B. atliko automobilio techninę apžiūrą, laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2009 m. su minėta transporto priemone buvo registruoti keturi administracinio teisės pažeidimo atvejai (3 iš jų padarė M. B.), nuo 2008-03-20 iki 2009-08-22 buvo sudaromos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartys. Tai reiškia, kad būtent atsakovas M. B. yra atsakingas už kilusią žalą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

1. Dėl solidarios bendraatsakovių atsakomybės nurodo, kad solidariąją prievolę gali nustatyti ne tik Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas bet ir kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe ir Biuro atgręžtinio reikalavimo teisę, detaliai reglamentuoja specialus įstatymas - Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Solidarios prievolės atveju kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę bet kurio iš skolininkų skyrium, t. y. solidarumas reiškia, jog reikalavimo pareiga (skola) negali būti skaidoma į dalis - prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Biuro teisė reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko įvykdyti prievolę visa apimtimi, t. y. šie bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę - kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, yra solidari. Šios nuostatos yra laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (LAT 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008; LAT Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1).

2. Dėl transporto priemonės savininko atsakomybės nurodo, kad ieškovas, atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 4 ir 23 straipsnių nuostatas bei remdamasis VĮ „Regitra“ viešo valstybės registro, kaip pagalbinės priemonės, nustatant transporto priemonės savininką, duomenimis (LAT 2010-11-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010), ieškinį pareiškė G. B., kaip žinomam transporto priemonės LEXUS LS 400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui 2009-07-23 eismo įvykio metu (šią aplinkybę patvirtino ir pats G. B. 2015-02-11 patikslintame prašyme dėl proceso atnaujinimo). Pareiga apdrausti transporto priemones tenka jų savininkams (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Net ir tais atvejais, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Biuro atžvilgiu tenka transporto priemonės savininkui (LAT 2010-10-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; LAT Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgos Nr. AC-34-1, skirsnis „Draudikų biuro sumokėtų išmokų grąžinimas“).

3. Byloje pateikti duomenys apie transporto priemonės LEXUS LS 400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimą liudija, kad apelianto G. B. elgesys neatitiko iš bonus pater familias principo kylančių reikalavimų elgtis protingai, apdairiai ir rūpestingai, tinkamai rūpintis valdomu didesnio pavojaus šaltiniu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. liepos 23 d. D. B. įvykusio eismo įvykio metu, buvo apgadinta transporto priemonė „VW BORA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padaryta žala ir kaltininku pripažintas atsakovui G. B. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Lexus LS 400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs asmuo M. B..

2009 m. liepos 23 d. sudaryta 17:39 įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 12 2294949, patvirtina, jog minėto eismo įvykio metu – 2009-07-23 tarp 11:50 ir 12:10 – transporto priemonė „LEXUS LS 400“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. D. B. nacionalinis draudikų biuras atlygino padarytą 9 521,35 GBP (11 335,76 Eur) sumą žalą. Vadovaudamasis Biurų Tarybos Vidaus nuostatų 3 ir 5 straipsniais, kreipėsi į ieškovą, reikalaudamas atlyginti 9 521,35 GBP (11 335,76 Eur) sumą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas D. B. nacionaliniam draudikų biurui 2011 m. sausio 10 d., 2011 m. kovo 2 d., 2012 m. balandžio 13 d. mokėjimo nurodymais užsienio valiuta sumokėjo 9 521,35 GBP (11 335,76 Eur). Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi bei 23 straipsnio pagrindu 2013-09-11 pateikė pretenziją atsakovui G. B. dėl išmokėtos 11 335,76 Eur išmokos atlyginimo, tačiau atsakovas žalos neatlygino.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl solidariosios atsakomybės

Apeliantas nurodo, kad solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai asmenis sieja bendri veiksmai padarinių atžvilgiu, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantas nebuvo pakankamai apdairus, rūpestingas, tinkamai nepasirūpino valdomu didesnio pavojaus šaltiniu, kaltę teismas grindė neveikimu. Tuo tarpu žala ieškovui padaryta buvo dėl atsakovo M. B. veikimo 2009 m. liepos 23 d. D. B. sukėlus eismo įvykį. Nagrinėjamu atveju, teismas turėjo spręsti ne solidariosios, bet dalinės atsakomybės klausimą, kadangi apelianto ir atsakovo M. B. nesieja bendra kaltė, bendri veiksmai ir bendras priežastinis ryšys, kas solidariosios atsakomybės atveju yra būtina. Civilinėje byloje teismas turėjo nustatyti kiekvieno iš atsakovų atsakomybės ribas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas solidariosios atsakomybės sąlygas, nepažeidė įstatymo nuostatų ir teisingai nurodė, jog TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyto imperatyvo teismas yra saistomas, todėl negali riboti ieškovo teisės reikalauti taikyti civilinę atsakomybę įstatymo nurodytiems subjektams. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies formuluotė negali būti suprantama kaip atsakomybės alternatyva ir turi būti taikomos solidariosios atsakomybės sąlygos (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus reglamentuoja specialus Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. TPVCAPDĮ įtvirtintos teisės normos taikytinos santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei atgręžtinio reikalavimo teise. Taigi, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, t.y. transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis), grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Pripažintina, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina skolininkų daugetą, t.y. transporto priemonės savininką ir eismo įvykio kaltininką. Solidarios prievolės atveju kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę bet kurio iš skolininkų skyrium, kreditorius gali reikalauti, kad visą prievolę įvykdytų bet kuris skolininkas atskirai. Sutiktina su ieškovo argumentu, kad solidari skolininkų atsakomybės prievolė teisės aktuose gali būti nustatoma iš pačios teisės normos turinio. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, jog skolininkai prievolę privalo įvykdyti dalimis, bet būtent įtvirtinta teisė reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko įvykdyti prievolę visa apimtimi, t.y. šie bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę - kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą. CK 6.6 straipsnio 1 d. nurodyta, jog solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas, CK 6.6 straipsnio 4 d. nurodoma, kad skolininkų pareiga yra solidari, jei kreditorius turi teisę, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininkų skyrium. Taigi, sistemiškai aiškinant šias teisės normas darytina išvada, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, yra solidari. Tokią išvadą suponuoja ir Kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (LAT 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

Dėl transporto priemonės savininko atsakomybės

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai priteisė žalos atlyginimą iš automobilio savininko, nes ieškovas įrodė, jog atsakovas G. B. nebuvo pakankamai apdairus, rūpestingas, tinkamai nepasirūpino valdomu didesnio pavojaus šaltiniu, kadangi, neįsitikino, ar automobilis Lexus LS 400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruotas, ar apdraustas, o siekdamas apsaugoti savo interesus nuo galimos turtinės žalos, privalėjo tai padaryti. Byloje pateikti duomenys apie transporto priemonės LEXUS LS 400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimą liudija, kad apelianto G. B. elgesys neatitiko reikalavimų elgtis protingai, apdairiai ir rūpestingai, tinkamai rūpintis valdomu didesnio pavojaus šaltiniu. Ieškovas nurodo, kad pareigą sudaryti draudimo sutartį turi transporto priemonės savininkas bei asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, pagal kurią jam numatoma galimybė įgyti nuosavybės teisę į šią transporto priemonę per tam tikrą terminą. Jų vardu draudimo sutartį turi teisę sudaryti transporto priemonės teisėtas valdytojas arba kitas įstatymų nustatyta tvarka įgaliotas asmuo. Analogiška nuostata yra įtvirtinta TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje taip pat numatyta, jog draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudėjo sąvoka apibrėžiama TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalyje, kurioje nurodoma, kad draudėjas - tai pagal šį įstatymą atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku.

TPVCAPDĮ 2 str. 17 d. būtent apdraustą transporto priemonę valdančiam asmeniui nustato pareigą atlyginti žalą, jei jis atlieka veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti ir jeigu egzistuoja visos būtinosios civilinei atsakomybei taikymui sąlygos, TPVCAPDĮ nustato, kad transporto priemonės savininkas yra atsakingas tik už draudimo sutarties sudarymą. Teisėjų kolegija, taikydama minėtas įstatymo nuostatas, vadovaudamasis teismų praktika, sprendžia, kad transporto priemonės savininkas atsakingas už tai, kad tiek jo paties naudojama, tiek kitam asmeniui perleidžiama naudoti transporto priemonė būtų naudojama tinkamai ją apdraudus, t. y. sudarius TPVCAPD sutartį tokiomis sąlygomis, kuriomis ir bus eksploatuojama transporto priemonė. Kasacinis teismas šio pobūdžio bylose yra apibendrinęs, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis taikytina taip, kad nebūtų išplėstas asmenų, atsakingų už valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą, sąrašas. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį yra nustatyta tik savininkui arba asmeniui, transporto priemonę valdančiam lizingo, išperkamosios nuomos ar panašios sutarties pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010). Dėl to, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Draudiko atžvilgiu tenka transporto priemonės savininkui. Draudikų biuro teisė reikalauti, kad transporto priemonės valdytojas ar asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, įtvirtinta TPVCAPDĮ 23 straipsnyje. Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus pažymi, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Nagrinėjamu atveju buvo išmokėta draudimo išmoka, kai kaltininkas M. B. padarė žalą, naudodamas G. B. priklausiančią neapdraustą transporto priemonę sudaryti draudimo sutartį. Atsakovas G. B. transporto priemonę „LEXUS LS 400“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė gera valia, leisdamas automobilį valdyti ir juo disponuoti, todėl ieškovas reikalavimo teisę įgijo tiek į atsakingą už žalos padarymą asmenį, tiek į asmenį, neįvykdžiusį pareigos t.y. transporto priemonės valdytoją.

Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-536/2010; ir kt.). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikas biuras neprašė priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų, šios išlaidos nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str., 1 dalies, 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti bylos šalims.