- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-513-153/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-01153-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pran.), Albina Rimdeikaitė, Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „AVVA“
- Ieškovas
- A. O.
procesinio dokumento kategorijos: 11.7.1; 11.9.10.8; 11.9.13;
14.7; 15.3.2; 18.22; 18.3; 121.1; 121.21; 121.22.
NUTARTIS
2013 m. kovo 18 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AVVA“ apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1493-722/2012 pagal ieškovės A. O. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AVVA“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, direktoriaus įsakymų panaikinimo, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo, atsakovės UAB „AVVA“, direktoriaus 2012-04-13 įsakymą Nr. 143 dėl drausminės nuobaudos skyrimo A. O. ir įsakymą Nr. 144 dėl A. O. atleidimo iš darbo, grąžinti ją į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti iš atsakovės 15 000 Lt neturtinę žalą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies.
Ieškovės A. O. atleidimas iš darbo UAB „AVVA“ 2012 m. balandžio 13 d. pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pripažintas neteisėtu.
Teismas panaikino 2012 m. balandžio 13 d. UAB „AVVA“ įsakymus Nr. 144 ir Nr. 143 dėl ieškovei A. O. skirtos drausminės nuobaudos už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir dėl atleidimo iš darbo.
Teismas pakeitė ieškovės A. O. atleidimo iš darbo formulavimą ir laikė, kad ieškovės A. O. darbo sutartis su UAB „AVVA“ nutraukta pagal LR DK 297 str. 4 d. teismo 2012-11-13 sprendimu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
Priteisė ieškovei A. O. 5 083,30 Lt išeitinę išmoką, 9 812,40 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po atleidimo iš darbo 2012-04-14 iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2012-11-13 įskaitytinai ir po 66,30 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2012-11-14 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės UAB „AVVA“.
Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas byloje nustatė, kad ieškovė remiantis darbo 1998-12-14 sutartimi Nr.28 pradėjo dirbti UAB „AVVA“ (nuo 1997-11-01 – darbo sutarties 8p.) pagal neterminuotą darbo sutartį (1t.,b.l.7), televizijos žurnaliste mokant 1130 Lt atlyginimą kas mėnesį. Ieškovės A. O. darbo laikas UAB „AVVA“ – 5 darbo dienų, 40 valandų darbo savaitė. Ieškovė 2002-07-16 pasirašė, kad susipažino su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, o 2004-09-06 darbo sutartis pakeista nustatant apribojimus dirbti kitose įmonėse be darbdavio sutikimo, nuo 2004-09-07 ieškovė perkelta į redaktorės pareigas, nuo 2006-03-01 darbo vietoje ieškovei nustatyta pietų pertrauka nuo 11 iki 11.45 val., su ieškove 2012-04-13 darbo sutartis nutraukta dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo.
Ieškovė A. O. su Jonavos jaunimo mokykla 2000-03-06 sudarė sutartį dėl antraeilių pareigų, mokykloje ieškovė dirba 13 val. per savaitę mokytoja nevisą krūvį, o ieškovės 2011-05-24 prašymu o nuo 2011-06-01 Jonavos jaunimo mokykla laikoma ieškovės pagrindine darboviete. Atsakovės atstovai pripažino, kad žinojo apie ieškovės darbą mokykloje, tačiau apie darbo vietos statuso pakeitimą pranešimo iš ieškovės negavo. Teismas nurodė, kad darbuotojas turi teisę pats apsispręsti, kuri darbo vieta bus pagrindinė ar nepagrindinė, nes tai yra darbuotojo teisė, darbdavio sutikimas ar nesutikimas nėra reikšmingas. Teismas įvertino tai, kad ieškovė įsidarbino atsakovės įmonėje anksčiau negu Jonavos jaunimo mokykloje ir dirbo daugiau valandų per dieną, taip pat pagrindine ieškovės darboviete laikė atsakovę UAB „AVVA“. Teismas, byloje nustatęs, kad ieškovės darbo trukmė sudėjus darbo laiką atsakovės įmonėje ir mokykloje viršijo 60 valandų ir sudarė 73 valandas, laikė tai DK 144 str. 5 d. nuostatų pažeidimu.
Teismas nustatė, kad ieškovė A. O. dirba ir kitose įmonėse: nuo 2011-11-03 – UAB „Jonavos vandenys“ ryšiams su visuomene atstove 5 val. per savaitę, nuo 2011-11-03 UAB „Jonavos autobusai“ – nuo 7 iki 8 val. pirmadieniais–penktadieniais, nuo 2011-11-07 UAB „Jonavos paslaugos“ – 5 val. per savaitę, nuo 2011-11-03 UAB „Jonavos šilumos tinklai“ – 5 val. per savaitę.
Teismas nesutiko su atsakovės UAB,,AVVA“ atstovų paaiškinimais, kad jie nežinojo apie ieškovės darbą kitose įmonėse (UAB „Jonavos vandenys“, UAB „Jonavos autobusai“, UAB „Jonavos paslaugos“, UAB „Jonavos šilumos tinklai“), kadangi ieškovė dirbo kitose įmonėse viešai matoma darbą, rašė straipsnius laikraštyje apie įmonių darbą pasirašydama savo vardu, dalyvavo vietinės televizijos laidose. Teismas atmetė atsakovės UAB „AVVA“ motyvą, kad jie nei karto nematė televizijos laidų, kuriose dalyvautų ieškovė, ir nei karto neskaitė ieškovės rašytų straipsnių.
Teismas nesutiko su ieškovės motyvais, kad ieškovei nebuvo žinoma apie 2012-04-04 įsakymą, kuriuo ieškovė įpareigota parašyti pasiaiškinimą atsakovės UAB „AVVA“ administracijai, nes teisme apklausti atsakovės UAB „AVVA“ darbuotojai patvirtino, kad ieškovė apie įsakymą žinojo, tačiau pasirašyti, kad su įsakymu susipažino, atsisakė. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovė su UAB „AVVA“ 2012-04-13 įsakymais dėl taikymo ieškovei drausminės nuobaudos atleidimo iš darbo ir dėl ieškovės atleidimo iš redaktorės pareigų susipažino, nors atsisakė pasirašyti apie susipažinimą su UAB „AVVA“ įsakymais.
Teismas nesutiko su atsakovės UAB „AVVA“ nurodytu darbo sutarties su ieškove nutraukimo pagrindu, nes, teismo nuomone, atsakovė UAB „AVVA“ neįrodė, kad ieškovės darbas kitose įmonėse sumažino atsakovės UAB „AVVA“ gaunamas pajamas iš reklamos verslo ar sukėlė atsakovei sunkių pasekmių. Ieškovė nedirbo konkuruojančiose „AVVA-i“ bendrovėse. Teismas nurodė, kad šiurkštaus darbo pažeidimo faktą turi įrodyti atsakovė UAB „AVVA“, tačiau to neįrodė. Teismas, vertindamas surinktą byloje medžiagą, konstatavo, kad ieškovė charakterizuojama vien tik teigiamai, o nesant byloje ieškovės pareiginės instrukcijos, negalima išaiškinti, ar į ieškovės darbo funkcijas buvo įtrauktas reportažų rengimas su kitų Jonavos rajono įmonių vadovais, specialistais, taip pat laidų rengimas su šiais asmenimis ir jų transliacija per televiziją.
Teismas, įvertinęs ieškovės darbą kitose įmonėse, taip pat laidų įrašus, informacinio pobūdžio pranešimus, nenustatė, jog ieškovės darbas kitose įmonėse pakenktų atsakovės UAB „AVVA“ įvaizdžiui ar sumažintų atsakovės gaunamas pajamas. Teismas nustatė, kad atsakovė nekontroliavo ieškovės darbo laiko, nors tai atsakovė privalėjo daryti pagal DK 144 str. 5 d., todėl remdamasis pateikta byloje medžiaga teismas sprendė, kad ieškovė darbo laiko atsakovės įmonėje nepažeidė, pastabų dėl darbo atlikimo ne laiku iš atsakovės negavo, todėl atsakovės įsakymu ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – laikė per griežta.
Teismas pripažino 2012-04-13 A. O. atleidimą iš UAB „AVVA“ redaktorės pareigų pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu, be to, pripažino, kad jis taikytas praleidus drausminės nuobaudos skyrimo terminą, todėl 2012-04-13 UAB „AVVA“ direktoriaus įsakymai Nr. 144 ir Nr. 143 naikintini (DK 36 str. 2 d.). Iš atsakovės UAB „AVVA“ ieškovei priteistina už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl 15 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, laikydamas, jog ieškovė neįrodė, kad dėl atleidimo iš darbo pablogėjo jos sveikata, reputacija ar atsirado kitų neigiamų pasekmių. Teismas, įvertinęs suformuotą kasacinės instancijos praktiką, nurodė, kad atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos. Teismo manymu, ieškovei žala kompensuota patenkinus jos reikalavimų dalį pripažinti ieškovės neteisėtą atleidimą iš darbo ir priteisti pinigines išmokas. Taigi neturtinės žalos ieškovei nepriteisė.
Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovės vadovo susiklostė įtempti santykiai, ieškovė slapta įrašinėjo savo ir vadovo pokalbius, nepasirašydavo ant jai pateikiamų dokumentų (ant 2012-04-04 reikalavimo pasiaiškinti), tarp darbo sutarties šalių nebuvo pasitikėjimo, susidarė darbui nepalanki atmosfera, todėl ieškovę grąžinus į darbą, teismo nuomone, jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 str. 4 d.). Teismas nusprendė negrąžinti ieškovės į redaktorės pareigas, pakeisti jos atleidimo iš darbo formuluotę ir laikyti, kad ji atleista iš darbo pagal LR DK 297 str. 4 d. teismo sprendimu ir priteisti jai DK 140 str. 1 d. numatytą išeitinę išmoką bei DK 297 str. 4 d. numatytą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teismas pagal LR DK 140 str. 1 d. 5 p. ieškovei priteisė 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 5083,30 Lt (1016,66 Lt x 5), vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po atleidimo iš darbo, t. y. 2012-04-14, iki teismo sprendimo priėmimo 2012-11-13 įskaitytinai, skaičiuodamas už kiekvieną darbo dieną po 66,30 Lt – iš viso 9812,40 Lt (148 darbo dienos x 66,30 Lt). Taip pat teismas priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką po 66,30 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos nuo teismo sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2012-11-14, iki sprendimo įvykdymo (DK 297 str. 4 d.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu teismo sprendimą skundžia atsakovė UAB „AVVA“, apeliantė prašo panaikinti skundžiamą Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-11-13 sprendimą, priimtą civilinėje byloje, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
1. Dėl šiurkštaus Darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nulėmusio neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
Teismas neteisingai taikė ir aiškino Darbo kodekso 241 str. 1 dalies nuostatas. Ieškovė neteisėtą veiklą tęsė visa apimtimi ir atleidimo iš darbo dieną, esant tęstiniam pažeidimui vieno mėnesio terminas, numatytas DK 241 straipsnio 1 dalyje, skaičiuojamas nuo rytojaus dienos po to pažeidimo, kuris apibrėžia termino skaičiavimo pradžią (DK 26 str. 1 d.), kadangi pažeidimas nebuvo nutrauktas, jis tęsėsi ir atleidimo dieną, todėl vieno mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti, priešingai, negu manė pirmosios instancijos teismas, atsakovės praleistas nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė faktinę aplinkybę, kad ieškovė ėjo antraeiles pareigas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kas yra antraeilės pareigos, teisingai vadovavosi Darbo kodekso 114 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“ patvirtintu Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų ypatumo 2 punktu, kuriame nustatyta, kad antraeilės pareigos (darbas) – tai darbuotojo laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku einamos pareigos ar atliekamas darbas. Tačiau neteisingai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad ieškovė sugebėjo vienu metu dirbti (gauti atlyginimą) iš trijų darboviečių. Be to, kiekvieną dieną tuo pačiu metu dirbo dviejose bendrovėse. Atsakovės nuomone, ieškovė jokio antraeilio darbo nedirbo, jos tokį darbą galima įvardinti nelegalaus darbo atmaina, kažkokiu galimos naudos ieškojimu, bet ne antraeilėmis pareigomis.
Be to, priešingai, negu manė pirmosios instancijos teismas, atsakovės UAB „AVVA“ administracija negali susitarti su ieškove, kad ji darbo metu dirbtų kitoje darbovietėje, paliekant už nedirbtą laiką atlyginimą UAB „AVVA“, nes tai būtų niekinis sandoris, pažeidžiantis trečiojo asmens – bendrovės – interesus.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė, o ieškovė neįrodinėjo, kad ji būtų gavusi leidimą dirbti pas kitą darbdavį darbo pas atsakovę metu. Todėl toks jos elgesys yra šiurkščiausias darbo drausmės pažeidimas, atitinkantis Darbo kodekso 235 straipsnyje išvardintų šiurkščių darbo drausmės pažeidimų kriterijus. Darbdavys nebūtų reiškęs jokių pretenzijų, jei ieškovė būtų ėjusi antraeiles pareigas, tačiau pati ieškovė pasirinko pusiau nelegalų darbą, todėl tai yra ne atsakovės, bet ieškovės problema.
Su ieškove sudaryta darbo sutartis ir 2004-09-06 darbo sutarties pakeitimas numato, kad ieškovė pas atsakovę dirbs nuo 8 iki 17 val., o penktadieniais iki 15.45 val. Jonavos jaunimo mokyklos 2012-04-10 pateikta pažyma Nr. 7V-165 patvirtina, kad per savaitę ieškovė dirba mokykloje tris dienas nuo 8–14.35 val., šis laikas sutampa su darbo laiku, kurį ieškovė turėjo dirbti pas atsakovę, ieškovė mokykloje išdirba 13 val., o įskaitant nuėjimą ir sugrįžimą į mokyklą, susidarytų apie 16 val. kiekvieną savaitę, ir tai yra 40 procentų nedirbto laiko pas atsakovę. Tačiau ieškovei atsakovės įmonėje buvo mokamas visas atlyginimas.
UAB „Jonavos paslaugos“ 2012-06-13 pažyma Nr. 5A-929 patvirtina, kad ieškovė šioje bendrovėje dirba darbo pas atsakovę metu penkias valandas – nuo 12 iki 14 val., nuo 8 iki 9 val., nuo 9 iki 11 val., nueiti ir pareiti iki darbo sugaištama apie 1,5–2 val.
UAB „Jonavos autobusai“ 2012-06-13 raštas Nr. S-450 patvirtina, kad ieškovė kiekvieną dieną nuo 7 iki 8 val. dirba šioje įmonėje. Šis laikas sutampa su ieškovės darbu atsakovės įmonėje, nes pas atsakovę darbas prasideda nuo 8 val., o tai reiškia, kad ieškovė visas penkias darbo dienas vėluoja į darbą.
UAB „Jonavos vandenys“ 2014-06-14 pažyma Nr. S-396 patvirtina, kad ieškovė šioje įmonėje darbo pas atsakovę metu dirba tris dienas 5 val.
Iš AB „Jonavos šilumos tinklai“ 2012-06-14 rašto Nr. 6-189 matyti, kad ieškovė šioje bendrovėje dirba penkias savaitines valandas, iš kurių keturios valandos sutampa su darbo pas atsakove UAB „AVVA“ laiku.
Teismas, turėdamas tokius įrodymus, jų nevertino nei atskirai, nei jų visumos, ir nepasisakė (vengė kvalifikuoti), kur įžvelgia antraeilių pareigų buvimo faktą. Nevertindamas rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas nepastebėjo, kad ieškovė sugebėjo vienu metu dirbti (gauti atlyginimą) iš trijų darboviečių, pvz., pirmadienį nuo 12 val. iki 12.25 val. ir nuo 14 val. Be to, kiekvieną dieną tuo pačiu metu dirbo dviejose bendrovėse.
3. Šiurkščiai pažeisti DK 235 straipsnio 2 dalis, DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir akivaizdžiai nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos šių normų taikymo ir aiškinimo klausimu.
Ieškovė tuo pačiu metu dirbo dviejose–trijose bendrovėse ir iš kiekvienos jų gaudavusi atlyginimą, nors tuo pačiu laiku privalėjo dirbti darbdaviui – UAB „AVVA“. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo tirti ir pasisakyti, ar jis pusiau legalų nesąžiningą ieškovės darbą vienu metu dviejose–trijose darbovietėse laiko leistinu, nepažeidžiančiu norminių teisės aktų, o tuo pačiu ir darbdavio interesų, ir priešingai, ar tai šiurkštus pažeidimas, atitinkantis pažeidimų, išvardintų DK 235 straipsnyje, kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė dirbo 73 val. per savaitę, t. y. 33 val. ji dirbo kitiems darbdaviams. Atsižvelgiant į tai, kad tik 6 darbo valandos buvo dirbamos nuo 7 iki 8 val. ryto, vadinasi, 27 val., dirbamos kitur, sutapo su laiku, kurį ieškovė privalėjo dirbti pas atsakovę.
Esant tokiai situacijai teigti, kad nėra šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo fakto, yra neatsakinga ir neteisinga.
Jei DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymas gali sukelti tam tikrų diskusijų, tai aiškiai šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, numatyto atitinkamai 3 ir 4 punktuose, buvimas yra akivaizdus. Pasinaudodama padėtimi ieškovė gavo neteisėtas pajamas (už nedarbą niekas nemoka), o taip pat galiojančios teisės normos neleidžia gauti atlygio iš kelių darbdavių, jei neatliekamas darbas. Pagal šias materialines normas pirmosios instancijos teismas negalėjo kvalifikuoti ginčo teisinio santykio, kadangi, kaip minėta, jam nepavyko teisingai nustatyti darbo drausmės pažeidimo pobūdžio.
Taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo papildomai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, tačiau to nepadarė. Materialinės normos pažeidimas yra pagrindas naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 330 str.).
4. Dėl procesinių teisės normų pažeidimo.
Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje ir kituose straipsniuose, ir tai nulėmė neteisingą bylos išsprendimą. Taip pat konstatuotinas aiškus nukrypimas nuo suformuotos teismų praktikos.
Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje / K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.).
Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DU AB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K, bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Pirmosios instancijos teismas atsakovės pateiktų ieškovės darbo sutarties ir pažymų apie darbo laiką kitose darbovietėse visumos netyrė, todėl nepastebėjo, kad ieškovė kitur eina ne antraeiles pareigas, bet dirba pusiau nelegaliai, laiku, kuris sutampa su jos darbo laiku pas atsakovę. Todėl teismas sprendime be jokio pagrindo daug pasisakė apie antraeiles pareigas, nors tokio darbo ieškovė iš viso nedirbo.
5. Dėl bylos esmės neatskleidimo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti esmines teisines bei faktines bylos aplinkybes, nes nuo to priklauso tinkamas byloje susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas, taigi bylos esmės atskleidimas, tuo pačiu – precedentų ir vieningos bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencijos formavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 327 str. 1 d. 2 p., CPK 360 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. ir kiti v. Lietuvos Respublika ir kiti, bylos Nr. 3K-3-518/2006; 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. ir kiti v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-566/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. individuali įmonė „Uola“, bylos Nr. 3K-3-670/2006; 2007 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Liunetė“ v. 91-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija ir kiti, bylos Nr. 3K-3-233/2007, kt.). Bylos esmės atskleidimas (esminių teisinių bei faktinių aplinkybių išnagrinėjimas) kartu yra susijęs ir su viešuoju interesu.
Netinkamas įrodymų vertinimas nulėmė bylos esmės neatskleidimą. Pagrindinis klausimas byloje – ar darbo metu darbas už atlygį pas kitą darbdavį yra šiurkštus pažeidimas, ar ne, iš viso nebuvo tirtas, o kiti tirti klausimai yra šalutiniai arba iš viso netirtini byloje, tokie kaip kas iš darbuotojų žinojo, kad ieškovė dirba kitur, arba visiškai nepadedantys teisingai išspręsti bylą, kaip kas tai yra antraeilis darbas.
Sprendimas visiškai be motyvų, todėl konstatuotinas absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
Neištyrus pagrindinių įrodymų, neįmanoma priimti motyvuoto teismo sprendimo. Rezultatą galima tik atspėti, tačiau procesinės normos draudžia sprendimą grįsti prielaidomis ir spėlionėmis. Iš sprendimo teksto visiškai neįmanoma nuspręsti, kodėl teismas taip sprendė. Taip pat neaišku, kokiais motyvais remdamasis teismas sprendė, jog ieškovės darbas yra antraeilis, kodėl darbo metu kitam darbdaviui dirbamas darbas nelaikytas grubiu darbo drausmės pažeidimu, kodėl neteisėtas siekis gauti pajamų pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas nelaikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, kvalifikuotinu pagal Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, ir t. t.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė A. O. nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.
Darbo kodekso 241 straipsnyje yra įtvirtinta bendra įstatymo leidėjo nuostata, kad drausminę nuobaudą reikia skirti kuo greičiau, terminas skaičiuojamas nuo paaiškėjimo, nenustatant jokių išlygų pažeidimų rūšiai. Todėl apeliantės nurodyti motyvai neturi teisinio pagrindo, nepagrįsti teisės normomis. Atsakovė turėjo galimybę įgyvendinti ieškovės patraukimą drausminėn atsakomybėn per įstatyme nurodytą terminą. Šio termino nesilaikymo padariniai, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, lemia drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos nesilaikymą.
Atsakovės argumentai nepaneigia darbo sutarties (sutarčių) sudarymo fakto, šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sąlygų, kurios nustatytos įstatymu, ir tokia sutartis laikoma sudaryta. Atsakovės darbo pobūdis buvo susijęs su intelektualių paslaugų teikimu, darbo laikas darbo sutartyse buvo nurodomas tik vykdant formalius poįstatyminių teisės aktų reikalavimus.
Įstatymais neįmanoma sureguliuoti visų darbo teisinių santykių subjektų veiksmų tiek dėl ekonominių ir socialinių santykių dinamikos, tiek dėl siektino darbo teisės sistemos stabilumo. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas nesiėmė tikslo sureguliuoti visus galimus darbo teisinius santykius, bet nustatė teisės normas-principus, kurios užtikrintų tinkamą darbo teisių įgyvendinimą ir pareigų įvykdymą. Darbo santykių reglamentavimo pagrindiniai principai ir yra nurodyti DK 35 straipsnio 1 dalyje. Šie principai nenustato konkrečių elgesio taisyklių, bet įtvirtina bendruosius Darbo kodekso pradmenis ir idėjas, t. y. kad darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, atsižvelgė į pačių darbo sutarties šalių elgesį, vykdant darbo sutartį, ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė, eidama antraeiles pareigas, nepažeidė darbdavio interesų. Nesant aiškaus darbdavio teisių pažeidimo, darbdavio draudimas dirbti kitose darbovietėse yra vertintinas kaip darbdavio nesąžiningumas ir piktnaudžiavimas savo teisėmis prieš darbuotoją – silpnesniąją darbo santykių šalį (DK 35 str. 1 d.).
Tikrindamas darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumą, teismas gali nuobaudą tik panaikinti arba pripažinti ją esant paskirtą teisėtai (DK 242 str. 2 d.), bet negali jos pakeisti, parinkdamas kitą adekvačią nuobaudą; teismas taip pat negali darbo drausmės pažeidimą, kurį darbdavys nelaikė šiurkščiu, kvalifikuoti kaip šiurkštų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. UAB „Sanmeridus“, bylos Nr. 3K-3-299/2004).
Šalies argumentai
Apeliantė nurodė, kad „svarbiausias pažeidimas ne tai, kad ieškovė darbdavio neinformavo apie galimai dirbamą antraeilį darbą (nors tai irgi šiurkštus pažeidimas), bet tai, kad tuo laiku, kai ji privalėjo dirbti darbdaviui – UAB „AVVA“, tuo pačiu laiku sugebėdavo dirbti (gauti atlygį) dar vienoje ar dviejose bendrovėse“. Ieškovės nuomone, atsakovė pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų apie aplinkybes, kuriomis remiasi apeliaciniame skunde: kad ieškovė nebuvo darbo vietoje ar kitaip pažeidinėjo darbo drausmę.
Dėl tariamo procesinių teisės normų pažeidimo
Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines normas, nes „nepastebėjo, kad ieškovė kitur dirba ne antraeilėse pareigose, bet pusiau nelegaliai, laiku, kuris sutampa sujos darbo laiku pas atsakovę. Todėl teismas sprendime be jokio pagrindo daug pasisakė apie darbą antraeilėse pareigose, nors tokio darbo ieškovė iš viso nedirbo.“
Tai, kad atsakovė turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas arba kad buvo pažeistos įrodinėjimo procesą nustatančios teisės normos. Skundžiamame teismo sprendime bylos įrodymai aptarti ir įvertinti, tam tikros aplinkybės pripažintos nustatytomis jų viseto pagrindu. Dėl to toks deklaratyvus pareiškimas nevertintinas kaip pakankamas pripažinti, kad padarytas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose numatytų taisyklių; tinkamai pritaikė procesinės ir nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, bei, patenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-532/2005; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3-424/2011; kt.). Tuo tikslu teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti atitinkamas išvadas. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Teismas, spręsdamas, ar darbdavys tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, privalo atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo ir patikimumo civiliniame procese principus, taip pat į bylos materialinį teisinį pobūdį, šiuo atveju – darbo bylos specifiką, kuri gali nulemti teismo parinktus įrodymų pakankamumo kriterijus (CPK 176 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. UAB „Putokšnis“, bylos Nr. 3K-3-303/2011). Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, šių kasacinės instancijos teismo suformuotų reikalavimų nepažeidė.
Atsakovė teigia, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, šį pažeidimą atsakovė kvalifikavo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 2–4 p., akcentuodama, kad šiurkštus darbo pažeidimas ieškovės padarytas dirbant kitose įmonėse atsakovės įmonės darbo laiko sąskaita, mokant ieškovei visą atlyginimą, nors ieškovė pasirašytinai įsipareigojo nedirbti kitoje įmonėje be darbdavio sutikimo. Kaip nustatyta byloje, ieškovė gavo atsakovės sutikimą dirbti kitoje įmonėje Jonavos jaunimo mokykloje, todėl apie ieškovės darbą mokykloje atsakovė žinojo ir tam neprieštaravo (DK 114 str., CPK 178 str.). Atsakovė nepateikė byloje įrodymų, kad ieškovė dirbo Jonavos jaunimo mokykloje be atsakovės sutikimo (CPK 12 str.).
Kasacinis teismas išaiškino, kad DK 241 straipsnyje nustatyti terminai yra naikinamieji. Jiems pasibaigus išnyksta su jais saistomos teisės ir pareigos; jie negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami, išskyrus darbo įstatymų numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006). Atsakovė akcentuoja, jog ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, dirbdama be atsakovės sutikimo UAB „Jonavos paslaugos“, UAB „Jonavos autobusai“, UAB „Jonavos vandenys“, AB „Jonavos šilumos tinklai“, ir taip pažeidė su atsakove sudarytą darbo sutartį. Kaip nustatyta byloje, ieškovės darbo sutartis su atsakove buvo 2004-09-06 pakeista nustatant ieškovei įsipareigojimą nedirbti kitoje įmonėje be darbdavio sutikimo (1 t., b. l. 25). Bylos duomenimis, ieškovė dirbo UAB „Jonavos paslaugos“ ,UAB „Jonavos autobusai“, UAB „Jonavos vandenys“, AB „Jonavos šilumos tinklai“ neturėdama atsakovės rašytinio leidimo. Tačiau aptariama situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra savo aplinkybėmis tokia išskirtinė, kad galėtų būti vertinama pagal DK 235 str. 2 d. 1 p. ir pagal šio punkto aiškinimo ir taikymo teismų praktiką laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, atsižvelgiant į ieškovės vykdytas darbines funkcijas ir tai, kad tikėtina, jog atsakovė žinojo apie ieškovės darbo veiklą kitose įmonėse. Ieškovė šiose įmonėse vykdė (raštu ir žodžiu) veiklą, susijusią su informacijos teikimu visuomenei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovės darbas buvo matomas ir žinomas atsakovei iš straipsnių ir reportažų apie minėtų įmonių veiklą, kurią ieškovė pristatė viešai. Todėl teisėjų kolegijos manymu, tikėtina, kad atsakovė apie ieškovės darbą šiose įmonėse žinojo nuo 2011 metų iš visuomenei prieinamos informacijos. Tad įvertinus tai, kad atsakovė apie ieškovės darbą įmonėse UAB „Jonavos paslaugos“ ,UAB „Jonavos autobusai“, UAB „Jonavos vandenys“, AB „Jonavos šilumos tinklai“ žinojo nuo 2011 metų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė praleido drausminės nuobaudos skyrimo terminą nuo pažeidimo paaiškėjimo (vieno mėnesio).
Atsakovė mano, kad ieškovė padarė pažeidimą, nes dirbo vienu ir tuo pačiu metu keliose darbo vietose ir gavo už tai visą atlyginimą. Tačiau su tuo negalima sutikti, nes, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta duomenų apie tai, kad ieškovė nebuvo darbe ar kitaip pažeidė atsakovės įmonėje nustatytą darbo laiką, arba būtų bausta už darbo drausmės pažeidimą, tarp jų ir vėlavimą į darbą. Ieškovės paaiškinimu, darbo laikas Jonavos jaunimo mokykloje buvo suderintas su atsakove, kitas ieškovės darbas buvo kūrybinio pobūdžio, taip pat ir darbas atsakovės įmonėje. Ieškovės darbas buvo atliekamas nepažeidžiant darbo grafiko atsakovės įmonėje (nes priešingai byloje neįrodyta), taip pat ir po darbo valandų, išeiginėmis ir švenčių dienomis, atsakovės administracija tai žinojo, tačiau už viršvalandžius ieškovė užmokesčio negavo. Byloje nepateikta duomenų apie permokėtą ar nepagrįstai ieškovei išmokėtą darbo užmokestį, tad ir šis atsakovės motyvas dėl tariamai be pagrindo sumokėto ieškovei darbo užmokesčio atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas (CPK 185 str.). Atsakovės motyvai apie tariamai nelegalų ieškovės darbą niekuo nepagrįsti, todėl taip pat atmestini.
Kaip jau minėta, ieškovės darbo drausmės pažeidimą atsakovė kvalifikavo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str.). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 str. 1 d., 136 str. 3 d. 2 p., 4 d., 237 str. 1 d. 1–3 p.). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo pareigų pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 str.). Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo pareigų pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (DK 235 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad veika šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. UAB ,,S. K. S.“, bylos Nr. 3K-3-568/2008). Konstatuojant darbo pareigų pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 2–4 punktų pagrindu, reikia nustatyti, kad darbuotojas atskleidė arba pranešė konkuruojančiai įmonei valstybės, tarnybos, komercinių, technologinių paslapčių; dalyvavo veikloje, kuri pagal įstatymų ar kitų norminių teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių, kolektyvinių ar darbo sutarčių nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis; pasinaudojęs pareigomis siekė gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimo ar biurokratizmo. Byloje neįrodyta, kad dirbdama Jonavos jaunimo mokykloje, UAB „Jonavos paslaugos“ ,UAB „Jonavos autobusai“, UAB „Jonavos vandenys“, AB „Jonavos šilumos tinklai“ ieškovė padarė pažeidimus, numatytus DK 235 str. 2 d. 2–4 p. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms apie tai, kad atsakovė neįrodė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, nurodyto atsakovės 2012-04-13 įsakyme ir pranešime (1 t., b. l. 10–11), ir tai yra pagrindas ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.
CPK 328 straipsnyje pasakyta, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, taigi apeliantės motyvai, kad teismo sprendimas be motyvų, kad neatskleista bylos esmė, neteisingai kvalifikuoti teisiniai santykiai, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Aplinkybė, kad apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra nepriekaištingai išsamūs, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo. Vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą draudžia įstatymas.
Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai iš esmės pakartoja tuos pačius motyvus arba skundo motyvai nėra teisiškai reikšmingi, taigi teisėjų kolegija jų nenagrinėja, nes teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų pagrindų apeliacinio skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo nekeisti.