Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

sekretoriaujant Živilei Kalasauskaitei, Kristinai Juodelytei, vertėjaujant Olgai Macijauskienei, Svetlanai Minakovai, Giedriui Račkauskui,

kaltinamajam A. P., jo gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei, jo įstatyminei atstovei ir civilinei atsakovei J. P.,

nukentėjusiajam P. M., jo įstatyminiui atstovui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. M.,

nukentėjusiajam M. D., jo įstatyminei atstovei, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. D.,

nukentėjusiajam A. U., jo įstatyminei atstovei, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

P. F., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruojantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), mokosi (duomenys neskelbtini), turintis (duomenys neskelbtini) klasių išsilavinimą, teistas:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį (2 veikos) – galutine subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti mokslą, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose (nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. gegužės 7 d.);

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant mokytis (tęsti mokslus) bei uždraudžiant bendrauti su A. P.. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu skirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu skirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu mokytis (tęsti mokslus), be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose bei uždraudžiant bendrauti su A. P. (nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 26 d.);

P. F., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruojantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nedirbantis, nesimoko, pradinio išsilavinimo, teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti mokslą, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose (nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. gegužės 7 d.);

A. P., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruojantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mokyklos (duomenys neskelbtini) klasės moksleivis, teistas:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (3 veikos), 178 straipsnio 2 dalį (16 veikų) galutine subendrinta bausme – vienerių metų ir dešimt mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, tęsti mokslą, neišvykti iš savo gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios. Kartu skirtinos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių (nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. gegužės 7 d.);

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 4 dalį – galutine subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ir tęsti mokslus. Šiuo nuosprendžiu skirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu ir jam paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, tęsti mokslą, neišvykti iš savo gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą žinios (nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. spalio 27 d.);

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant visą bausmės laikotarpį mokytis (tęsti mokslus) bei uždraudžiant bendrauti su P. F.. Šiuo nuosprendžiu skirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirta galutinė subendrinta dvejų metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, tęsti mokslą, neišvykti iš savo gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą žinios bei uždraudžiant bendrauti su P. F.. A. P. skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės bei nustatytų įpareigojimų terminą skaičiuoti nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžio įsiteisėjimo ir vykdymo dienos (nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 26 d.);

pagal patikslintą kaltinimą kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. P. F., P. F. ir A. P. 2019 m. kovo 30 d. apie 19.00 val., būdami prie pastato, adresu Vilniuje, Konstitucijos pr. 12A, veikdami kartu, panaudodami psichologinį smurtą nukentėjusiųjų M. D., P. M. ir A. U. atžvilgiu, pagrobė jų turtą, t. y. priėjo prie nukentėjusiųjų, apsupo juos ir pareikalavo duoti pinigus, o pastariesiems pasakius, kad grynųjų pinigų neturi, pagrasino, kad tuoj patikrins ir tokiu būdu psichologiškai paveikė nukentėjusiuosius bei atėmė galimybę jiems priešintis, po to iš M. D. paėmė 50 centų, iš A. U. paėmė ne daugiau kaip 5 Eur, iš P. M. paėmė 10 Eur, 20 Lt (5,79 Eur) ir „Ačiū“ kortelę, neturinčią materialinės vertės. Taip P. F., P. F. ir A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

II. Byloje ištirti įrodymai ir jų vertinimas

2. Kaltinamasis P. F. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltę pripažino ir parodė, kad neatsimena, kada tiksliai įvyko įvykis. 2019 m. apie 19.00 val. vakare buvo su E. P., A. P. ir P. F. prie „CUP“ parduotuvės ir pamatė jaunuolius, kurie užėjo už parduotuvės, už kampo. Neatsimena, kuris sugalvojo prieiti prie vaikinų. Jie priėjo prie jų, apsupo ir paprašė pinigų. Neatsimena, kuris paprašė pinigų, tik atsimena, kad buvo visi ir kažkas pasakė, kad yra pinigų, vienas išsitraukė pinigę ir kažkas paėmė 10 Eur ir 20 Lt. Pasak kaltinamojo, jis (P. F.) paėmė 20 Lt. Kiti draugai stovėjo šalia, neatsimena kas ką paėmė. Neatsimena, ką jis (P. F.) sakė, bet turbūt irgi prašė pinigų. Jie (kaltinamieji) pasakė, kad yra pinigų ir vienas iš jaunuolių turbūt pasakė ne. Tada jie (kaltinamieji) pasakė, kad „davai“ patikrins. Neatsimena, kuris pasakė tuos žodžius. Į klausimą, ar jie (kaltinamieji) kalbėjo grubiai, rimtai, kaltinamasis iš esmės neatsakė ir parodė, jog jie klausė, ar turi pinigų, vienas iš jaunuolių pasakė, kad ne, neturi. Kitas jaunuolis davė kažkur apie 2, vienas iš jaunuolių išsitraukė piniginę ir kažkuris iš jų (kaltinamųjų) ją paėmė, ištraukė 20 Eur ar 20 Lt, nežino. Kas paėmė kortelę, nematė. Vienas jaunuolis buvo su paltu iki kojų, buvo keistai apsirengęs. Turbūt vaikinai buvo išsigandę. Vaikinai atidavė pinigus, nes turbūt išsigando. Tik žodžiais gąsdino vaikinus. Turbūt jų (kaltinamųjų) bijojo dėl pasakytų žodžių, nes jaunuoliai buvo aukštesni už juos. Pinigus išleido „CUP“ parduotuvėje, visi kartu pirko atsigerti ir dar kažką. Savo poelgį vertina blogai, atsiprašo nukentėjusiųjų. Kaltinamojo manymu, civiliniai ieškiniai per dideli, mama dirba, bet pats pajamų neturi.

3. Kaltinamasis P. F. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ne viską pripažįsta, kas surašyta kaltinamajame akte – nepripažįsta, kad ėmė pinigus ir grasino nukentėjusiems. Tiksliai datos neprisimena, 2019 m. su draugais P. F., E. P. ir A. P. buvo prie „CUP“ parduotuvės, vaikščiojo ir pamatė tris nepažįstamus jaunuolius, iš jų porą buvo apsirengusių juokingai, todėl sugalvojo pajuokauti, iš jų pasijuokti. Išėjo taip, kad kažkas iš draugų pasakė, gal jie pinigų turi. Vienas iš tų jaunuolių išsitraukė piniginę, nes kažkas paprašė, o gal išsitraukė piniginę, nes bijojo. Nieko tokio jiems nesakė, kad jie išsigando, tik paklausė, ar turi pinigų. Jis (P. F.) pats nieko nesakė, tiesiog stovėjo šalia savo draugų. Pasak kaltinamojo, jis tikrai nieko nepaėmė iš nukentėjusiųjų. Neprisimena, ką darė draugai. Kaltinamojo teigimu, prie minėtų vaikinų atsistojo, bet nebuvo jų apsupę. Nelabai prisimena, kur stovėjo nukentėjusieji. Atrodo, kad jie (kaltinamieji) atsistojo priešais juos, o ne iš galo, ar šono. Prie jų priėjo 1 metro atstumu. Gal ir buvo pasakyta frazė, kad „davai“ patikrins, bet kuris pasakė šią frazę, neatsimena. Kaip minėjo brolis, po įvykio nuėjo į parduotuvę, ką pirko nepamena. Kaltinamojo teigimu, jis nieko nepaėmė. Norėjo tik pajuokauti, jo kaltė ta, kad buvo kartu su draugais. Kartu su draugais tuos gėrimus gėrė. Pripažįsta, kad buvo su draugais ir dėl to yra iš dalies kaltas, jeigu taip gavosi. Jie tiesiog planavo pajuokauti iš jaunuolių, o gavosi taip, kaip gavosi. Neprisimena, kas paprašė pinigų, senokai buvo. Draugų nestabdė dėl to, kad neimtų pinigų, tai buvo draugų sprendimas. Nemanė, kad taip įvyks, kad prašys pinigų. Galvojo šiaip prieis, pajuokaus, pasijuoks. Pripažįsta, kad buvo su draugais, bet nepripažįsta, kad ėmė pinigus ar grasino. Jis nieko neėmė, nieko nesakė, tik stovėjo. Ikiteisminio tyrimo metu geriau viską prisiminė. Teismas pagarsino ikiteisminio tyrimo metu duotus kaltininamojo parodymus apie tai, kad „dalyvavau pranešime apie įtarimą nurodytame įvykyje. Tai galėjo būti 2019 m. kovo 30 d., neatmetu tokios galimybės, bet tikslios datos neatsimenu. Buvau kartu su P. F. (broliu), E. P. ir A. P. apie 18.00-19.00 val. prie „CUP“, Vilniuje Konstitucijos pr. Sutikome tris nepažįstamus vaikinus. Nežinau kodėl, bet pradėjom eiti jiems iš paskos. Tuomet kažkas iš mūsų juos pašaukė, sakydamas „sustokite“, gali būti, kad tai buvau aš, nepamenu. Vaikinai sustojo, gali būti, kad mes stovėjome prie sienos. Mes atsistojome priešais juos. Tuomet kažkas iš mūsų pradėjo jiems priekaištauti dėl jų aprangos, nes mums nepatiko jų apranga. Kažkas iš mūsų, gali būti, kad aš, pareikalavau, kad jie duotų jiems pinigų, bet neatsimenu kokiais žodžiais tai buvo pasakyta. Tuomet vienas iš jų padavė iš piniginės 10 Eur, dėl 20 Lt ir „Ačiū“ kortelės nieko nepamenu. Kas paėmė visą tai aš nepamenu. Dėl centų paimtų iš kitų vaikinų aš nieko neatsimenu. Ką konkrečiai kiekvienas iš jų ėmė, aš negaliu pasakyti, nes neatsimenu. Kas toliau vyko, neatsimenu. Dėl įvykio gailiuosi“ (2 t., b. l. 46). Kaltinamasis parodė, kad tuo metu, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, tas buvo tiesa. Gali būti, kad jis pareikalavo duoti pinigus, jeigu taip pasakė ikiteisminio tyrimo metu, tačiau dabar prisimena, kad ne jis (P. F.) reikalavo pinigų. Pasak kaltinamojo, jis pinigų neprašė. Neprisimena, ar kažką sakė nukentėjusiems vaikinams. Savo poelgį vertina blogai, kad taip išėjo, gailisi, norėtų atsiprašyti nukentėjusiųjų, kad taip įvyko. Tik nesutinka su civiliniais ieškiniais, nes suma per didelė, neturėtų kaip atlyginti.

4. Kaltinamasis A. P. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad 2019 m. buvo su draugais, su P. ir P. F., E. P. prie „CUP“ parduotuvės. Tai galėjo būti 2019 m. kovo 30 d., apie 19.00 val. pamatė keistai apsirengusius tris jaunuolius ir nusprendė su jais pakalbėti, pasijuokti iš jų. Pavijus vaikinus sustabdė juos iš priekio ir pradėjo kalbėti. Tik ką kalbėjo, nepamena. Kažkas pasakė, kad turi pinigų. Neatsimena, kuris paklausė, ar tie vaikinai turi pinigų, bet vienas išsitraukė piniginę. Kaltinamojo teigimu, nukentėjusieji iš pradžių pasakė, kad neturi pinigų, o šie pasakė, kad patikrins. Tik kuris pasakė tai, neatsimena. Vaikinai išsitraukė piniginę, t. y. vienas vaikinas turėjo piniginę, o kitas pinigus ištraukė iš kišenės. Pasak kaltinamojo, jis ėmė pinigus, bet kiek, kokios valiutos ir iš kurio vaikino, neatsimena. Nematė, ką darė P. ir P. F.. Neatsimena ir ką P. ir P. sakė nukentėjusiesiems. Jau metai beveik praėjo. Tiesiog jie (kaltinamieji) atėjo, paklausė kur eina, vaikinai kažką atsakė. Po to pasijuokė, kad jie keistai apsirengę. Kažkas pasakė „duokit pinigų“ ir jie ištraukė iš piniginės ir atidavė. Pinigus išleido parduotuvėje. Nepamena, ką pirko. Įvykio metu buvo keturiese, bet pinigus išleido parduotuvėje trise. Neatsimena, kuris pareikalavo pinigų. Visi gal kalbėjo ir prašė pinigų, negali pasakyti. Turbūt vaikinai buvo išsigandę, jeigu atidavė pinigus. Gal išsigando jų bendravimo. Jie tiesiog klausė, gal turi pinigų. Neatsimena, koks buvo bendravimo tonas. Jie (kaltinamieji) stovėjo vaikinams iš priekio. Kaltinamojo teigimu, nukentėjusieji galėjo nueiti atgal nuo jų, nes jie stovėjo prie sienos. Galėjo būti paimti 50 centų, 5 Eur, 10 Eur, 20 Lt, ir „Ačiū“ kortelė. Norėtų atsiprašyti nukentėjusiųjų. Nesutinka su pareikštais civiliniais ieškiniais, mano, kad prašo per didelės žalos, bet turbūt tėvai galėtų juos atlyginti.

5. Nukentėjusysis P. M. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamuosius yra matęs. Viskas atsitiko 2019 m. kovo mėn., galėjo būti kovo 30 d., apie 19.00 val. Būnant su draugais prie „CUP“ parduotuvės prie jų priėjo 4 jaunuoliai ir pasakė sustoti. Neprisimena, kuris jaunuolis pasakė „sustoti“. Sustojus jaunuoliai pradėjo klausinėti, kas jų piniginėse. Jis (P. M.) parodė, iš jo atėmė pinigus. Neprisimena, kuris iš kaltinamųjų paėmė, tačiau iš jo paėmė 10 Eur, 20 Lt ir „Ačiū“ kortelę. Pasak nukentėjusiojo, gal P. F. kažką ir sakė jiems, bet, kad jam kažką tiksliai darytų, neprisimena. Ką sakė taip pat nepamena. Kodėl sustojo, nežino, gal išsigando. Jie (nukentėjusieji) buvo išsigandę. Galbūt išgąsdino kalbėjimo pobūdis ar jaunuolių skaičius. Nežino kaip paaiškinti, koks buvo kalbėjimo pobūdis, bet buvo kaip ir normalus. Jaunuoliai šaipėsi iš draugo A. U., tačiau jie (nukentėjusieji) neatsikirtinėjo. Paprašius pinigų, jis (P. M.) sakė jaunuoliams, kad neturi, tik vėliau parodė piniginę, nes išsigando. Šiuo metu nepamena, ar jaunuoliai papildomai sakė, kad patikrins. Pasak nukentėjusiojo, ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė aplinkybes, atpažino asmenis iš nuotraukų, tuo metu teisingai nurodė, kas kokius veiksmus atliko. Teismas pagarsino 2019 m. gegužės 21 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad „susitiko trise su M. D. ir A. U., laiko ir dienos kada tai buvo, nepamenu. Greičiausiai tai buvo praeitą mėnesį, tikriausiai tai buvo šeštadienis, 18.00-19.00 val. Su draugais ėjome žiūrėti filmą, po filmo nuėjome į stotelę, įlipome į troleibusą, prie „Baltojo tilto“ ir perėjome „Baltąjį tiltą“, lipome laiptais prie „CUP“ parduotuvės antrame aukšte. Kai praėjome pro laiptus, ėjome link „Žaliojo tilto“ stotelės, tuo metu į mus ėjo 4 vaikinai. Vienas vaikinas šaukė, kad A. U. nešioja drabužius, kurie atrodo nevyriškai. Ta vaikinų kompanija mus pastebėjo, tačiau mes jų nepažinojome, tačiau vėliau pagal ,,Facebook“ M. D. atpažino vieną vaikiną. Kai ėjome link stotelės, vienas vaikinas pradėjo šaukti, kad A. U. apsirengęs nevyriškai. Jie klausėsi muzikos per kolonėlę. Mes su vaikinais prasilenkėme ir vėliau išgirdome, kad mus seka, nes muzikos garsai artėjo link mūsų. Dėl streso M. D. pasiūlė eiti link PC ,,Europa“. Mums pasidarė baisu, nes vaikinai keikė draugo aprangą, taip pat mums atrodė grėsminga jų išvaizda. Mes nusukome link PC ,,Europa“ ir jie mus ten pavijo. Mes ėjome, o vaikinai tikriausiai ėjo greičiau. Jie mus pavijo ir tada pradėjo rusiškai mums sakyti, kad sustotume. Mes bandėme apsimesti, kad to nesuprantam ir tada jie pradėjo kalbėti su mumis lietuviškai, klausė, ką turime piniginėje. Jie visi prašė mūsų, kad parodytume, kas yra piniginėse. Mes bandėme išsisukti, pasakėme, kad kam reikia taip daryti, galų gale aš parodžiau, kas yra mano piniginėje ir tada vaikinas iš mano piniginės pasiėmė 10 Eur kupiūrą, vaikiną aš prisimenu. Tuo metu piniginė buvo mano rankoje. Vaikinas buvo su juodai mėlyna striuke ir juodomis treninginėmis kelnėmis. Galėčiau jį atpažinti. Iš manęs šitas vaikinas daugiau nieko nepaėmė. Vaikinas, kuris stovėjo man iš kairės, paėmė iš piniginės „Ačiū“ kortelę ir du 10 Lt banknotus. Aš stovėjau šalia savo draugų, nes galvojau, kad gali kilti muštynės. Jie mums leido suprasti, kad jei neduosim ko jie nori, jie pradės muštis. Iš kitų draugų vaikinai pasiėmė po kelis eurus. Greičiausiai, tai buvo kitas vaikinas. Vienas vaikinas pasakė, kad gavo ko nori ir jau nuo mūsų ,,atsiknis“. Vaikinai mūsų nemušė. Po viso šito mes išsiskirstėme. Mes ėjome link PC ,,Europa“, vaikinai ėjo į kitą pusę. Tada mes paskambinome policijai. Galėčiau atpažinti greičiausiai visus vaikinus, nors dėl vieno abejoju. Gali būti, kad vienas vaikinas turėjo peilį, mes jo nematėme, bet M. D. man pasakojo, kad vaikinas dažniausiai nešiojasi peilį. Kaip ir sakiau, vaikinai mūsų nemušė, tačiau vis klausė, ką mes turime piniginėje. Mus visus tris vaikinai buvo apsupę, kad nepabėgtume. Už mūsų buvo augalas, pro kurį negalėjome praeiti, vaikinai apsupo mus iš kitų pusių, todėl nepabėgome“ (1 t., b. l. 37). Po šių parodymų pagarsinimo, nukentėjusysis P. M. patvirtino savo parodymus bei nurodė, kad tuo metu geriau prisiminė aplinkybes. Teismui pagarsinus asmenų atpažinimo protokolus (1 t., b. l. 52, 58, 61), nukentėjusysis patvirtino šiuos atpažinimus. Tuo metu prisiminė, kuris vaikinas paėmė pinigus. Nukentėjusiojo teigimu, ilgai prisiminė tą įvykį, apie tris mėnesius sunku buvo į gatvę išeiti, jautė įtampą.

6. Nukentėjusysis M. D. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tuo metu buvo vakaras, ėjo pro „CUP“ pagrindinį įėjimą su A. U., P. M. ir prasilenkė su kaltinamaisiais, kurie juos pasekė gal 100 metrų. Kai jie užsuko į arką, trumpą tunelį, ten kaltinamieji juos susistabdė. Kaltinamieji pasakė sustoti ir jie sustoję pažiūrėjo. Tačiau, kuris pasakė tai, nematė. Sustojus jaunuoliai pradėjo prašyti pinigų, o jie sakė, kad neturi. Tiksliau negali įvardinti kiekvieno vaikino veiksmų. Regis, kad jie visi dalyvavo tame procese, visi kažką darė. Pasak nukentėjusiojo, jis turėjo nedaug pinigų, pagrinde centai. Paprašius pinigų, jis (M. D.) pabarškino kišenę ir P. F. pasakė, kad pasiliktų juos sau, centų nereikia. Tada kažkuris kitas vaikinas pasakė, kad atiduotų jam. Šių vaikinų anksčiau nepažinojo, pasiklausinėjus pažįstamų, ar nepažįsta vaikinų, šie pasakė, kad gali būti šitas. Dabar tiksliai nepamena, bet iš jo (M. D.) paėmė nedaug, iki 1 Eur ar eurą. Iš P. M. paėmė 10 Eur, 20 Lt ir „Ačiū“ kortelę, o iš A. U. berods paėmė iki 5 Eur. Dabar nepasakys, kas paėmė pinigus, bet pamena, jog prie P. M. buvo du vaikinai, kurie žiūrėjo jo piniginę. Vaikinai nuo jų buvo per 1 metrą. Dabar nelabai pamena. Pasak nukentėjusiojo, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė, nei dabar. Teismas pagarsino 2019 m. lapkričio 14 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad „2019 m. kovo 30 d. buvome trise prie „CUP‘ apie 19.00 val. aš, P. M. ir A. U. sutikome keturis nepažįstamus vaikinus. Jie juokiesi iš mano draugo A. U. aprangos. Jau buvo pritemę. Tie vaikinai įžeidinėjo A. U.. Tarp jų buvo 2 mažesni, kurie šokinėjo, kažką norėjo pavaizduoti. Jie iškarto pradėjo nedraugiškai elgtis. Jie mus einančius sekė nuo įėjimo „CUP“ nuo Europos pusės, o paskui apsupo prie pastato netoli parkingo, žmonių aplinkui nebuvo. Kai mes sustojome, aš stovėjau prie kairės sienos, prie kitos sienos stovėjo A. U. ir P. M.. Tie vaikinai stovėjo prie mūsų, mažiukai vaikščiojo. Vaikinai su mumis kalbėjo lietuviškai su rusišku akcentu. Tuomet aukštesnis vaikinas, kaip paaiškėjo P. F., stambesnis ir aukštesnis pasakė, kad P. M. jam duotų pinigų, negaliu pasakyti tiksliai kokiais žodžiais jis tai pasakė. Jis tai pasakė labai savimi pasitikint, bet aš tik nustebau, kad jie prie mūsų priėjo. Kartu su juo buvęs kitas lieknas ir aukštas vaikinas nieko nesakė. Tuomet tie mažesni vaikinai pradėjo reikalauti iš mūsų pinigų, nepamenu kokiais žodžiais jie tai sakė. Kiek pamenu, P. M. ištraukė piniginę, atidarė ją, ir iš jos P. F. pats paėmė 10 Eur, 20 Lt ir „Ačiū“ kortelę, A. U. padavė kažkuriam iš jų 4 Eur. Tuomet aš norėdamas, kad jie nuo mūsų atstotų, iš savo kišenės ištraukiau 50 centų ir padaviau vienam iš mažiukų. Tuomet mes pradėjome eiti link stotelės, o tie vaikinai liko stovėti. Tuomet P. M. ar A. U. paskambino policijai. Vėliau su draugų pagalba aš „Facebooke“ radaus tuos vaikinus ir taip nustačiau jų duomenis. Noriu pasakyti, kad įvykio metu nei aš, nei mano draugai fiziškai nenukentėjome, tie vaikinai mūsų nemušė, tik mums buvo baisu, nes aš vienu momentu mačiau, kad P. F. lygtai rankose turi peilį“ (1 t., b. l. 66). Po parodymų pagarsinimo nukentėjusysis M. D. parodė, kad tuo metu teisingai papasakojo, tik šiuo metu nėra įsitikinęs, kad P. F. rankose matė peilį. Dabar situacijos nepamena, todėl negali nurodyti P. F. veiksmų. Atsimena, kad jiems buvo parodytos nuotraukos, iš kurių atpažino P. F.. Teismui pagarsinus asmens atpažinimo protokolą (1 t., b. l. 81), nukentėjusysis patvirtino, kad P. F. atpažino. Pasak nukentėjusiojo, pradžioje buvo nustebęs, kad atviroje vietoje vyksta tokie dalykai, po to išsigando, apie mėn. jautėsi savimi mažiau pasitikintis, nenorėjo vaikščioti vienas viešoje vietoje vakarais. Šiuo metu jaučiasi gerai.

7. Nukentėjusysis A. U. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kiek prisimena, prieš metus, jis, P. M. ir M. D. ėjo alėja iš kino teatro „Vingis“ iki „CUP“ link stotelės, kuri yra prie Lvovo g. Tos alėjos pusiaukelėje prasilenkė gal su 4-5 paaugliais, kurie garsiai klausėsi muzikos. Kažkiek toliau paėjus, jie atsigręžė ir jį (A. U.) pavadino „p...daru“ dėl vilkėto palto. Jie nekreipė į minėtus vaikinus dėmesio ir toliau ėjo, nusuko į „Europos“ pusę. Tada suprato, kad vaikinai pradėjo paskui juos eiti, nes vis garsiau girdėjo muziką ir pasuko už kampo, kuris yra link „Europos“. Du draugus susistabdė, o jis paėjo kiek toliau, nes kalbėjo su mama ir jų nematė. Kai atsigręžė atgal pamatė, kad jį kviečia. Nebėgo, nes bijojo, negalėjo palikti draugų ir grįžo pas draugus. Grįžus vaikinai juos apstojo puslankiu. Keli iš paauglių daugiau kalbėjo, kurie grasino ir prašė pinigų, sakė duoti pinigus. Kažkuriam pasakius, kad jie neturi pinigų, vaikinai pagrasinančiai pasakė, o jeigu patikrins. Kiek turėjo pinigų, tiek atidavė. Atrodo, kad P. M. atidavė 10 arba 20 Eur, iš jo dar atėmė „Maximos“ kortelę. Iš M. D. paėmė 70 centų, o iš jo (A. U.) porą ar keletą eurų. Tada vaikinai juos paleido ir jis, P. M. ir M. D. nuėjo tolyn. Su P. M. paskambino policijai. Sunku prisiminti, kuris iš jaunuolių, ką darė. Aukštesnis iš vaikinų tylėjo. Pasirodė, kad jam buvo nelabai smagu. Vienas vaikinas buvo žvairas, jis buvo, kaip ir iniciatorius viso šito. Kiek prisimena, jis būtent ir kalbėjo. Mano, kad būtent jis pavadino „p...daru“. Buvo dar vienas žemesnis vaikinukas, kuris daugiausiai kalbėjo ir iš visų prašė pinigų, visiems pradėjo grasinti. Mano, kad jie buvo broliai. Kito nelabai aiškiai prisimena. Smurtą pradėjo sakydami „ar čia visi pinigai, kuriuos turi“, „o kas, jeigu dar patikrins?“. Jie kalbėjo tokiais žodžiais, grasinančiai. Kiek prisimena, jie kalbėjo lietuvių kalba, nebent su rusiškais žargonais. 2 ar 3 vaikinai grasino. Tiksliai neprisimena, tik prisimena, kad tikrai 2 vaikinai grasino. Viskas įvyko seniai ir tas momentas buvo strese, tiesiog pamena, kad 2 grasino. Fizinio kontakto nebuvo. Tiesiog jie buvo apstoję lanku prie sienos, kaip ir prirėmę, galima sakyti. Vaikinai stovėjo kažkur per metrą nuo jų. Jie (jis, P. M. ir M. D.) stovėjo prie sienos, ten buvo bromas. Neprisimena, keliems asmenims jis (A. U.) padavė pinigus ir kuriam padavė. Galbūt tam mažesniam. Tiksliai nepamena. Pamena, kad mažesnysis paėmė pinigus ir „Ačiū“ kortelę iš P. M.. Aukštas vaikinas nieko nedarė, tik stovėjo. Ikiteisminio tyrimo metu pasakojo tiesą, tik buvo sumaišęs kelias detales. Mano, kad sumaišė kiek asmenų kalbėjo su jais, nes ikiteisminio tyimo metu pasakė, kad visi kalbėjo, tačiau kiek dabar prisimena, vienas nekalbėjo. Policijoje rodė vaikinų nuotraukas. Kiek atsimena, jam pavyko atpažinti vaikinus. Po įvykio jautėsi įbaugintas, daugiau į tą vietą nėjo. Buvo jausmas, kad taip gali atsitikti dar kartą. Krito pasitikėjimas savimi. Jausmas nepasikeitė iki dabar. Visą laiką turi omenyje, kad į tą vietą nereikia eiti, pasitraukti toliau nuo žmonių. Iki dabar vaikščioja pas psichologą. Pats pasiprašė psichologo pagalbos, nes blogai jautėsi, norėjo labiau atgauti pasitikėjimą savimi, nesijautė gerai.

8. Nukentėjusiojo P. M. įstatyminis atstovas, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas E. M. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2019 m. kovo 30 d., apie 20.00 val. paskambino susinervinęs sūnus ir pasakė, kad jis su draugais yra policijoje, kad juos apvogė, apiplėšė. Sūnus pasakė, kad važinėja su policija ir ieško juos apvogusių asmenų. Nuvažiavo su žmona pasiimti sūnaus, kitų nukentėjusiųjų jau nebuvo. Sūnus buvo labai „sustresavęs“. Sūnus turėjo nedaug pinigų, turėjo kažkiek eurų ir likusių litų, „Ačiū“ kortelę. Civilinis ieškinys paremtas neturtine žala. Gali patvirtinti tą, ką pasakė sūnus. Po įvykio į medikus nesikreipė. Sūnus buvo uždaresnis, ne visada pasisako, kas negerai. Jis vengė kažkur tą vakarą eiti, ko gero vengia vaikščioti aplink tą prekybos centrą. Maždaug tris mėnesius sūnus jautėsi netvirtai, buvo užgniaužtas. Ieškinio suma 2 000 Eur, nes iš pradžių buvo 4 įtariamieji. Buvo įsitikinę, kad bus keturi kaltinamieji. Sumą padalino taip, kad būtų iš kiekvieno kaltinamojo po 500 Eur. Mano, kad tokia suma nei per didelė, nei per maža. Nori, kad jie pajaustų atsakomybę už savo veiksmus. Čia yra daugiau tiesos radimo klausimas, o kokią sumą teismas pripažins, jie tikrai neginčys.

9. Nukentėjusiojo M. D. įstatyminė atstovė, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė G. D. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vaikai nuėjo į kiną, po to buvo prie „CUP“ parduotuvės ir taip įvyko, kad pateko į tokią situaciją. Nežino, kas ką paėmė. Civilinis ieškinys dėl 3 Eur turtinės ir 300 Eur neturinės žalos atlyginimo. Jo suma tokia, nes yra trys kaltinamieji. Nori, kad jie jaustų atsakomybę už savo veiksmus. Po įvykio sūnus buvo labai išsigandęs, buvo strese. Iš pradžių sūnus bijodavo eiti į gatvę, kai sutemdavo. Vengdavo vietų, kur yra mažai žmonių. Porą mėnesių vengė išeiti į gatvę. Nesikreipė į specialistus dėl sūnaus savijautos.

10. Nukentėjusiojo A. U. įstatyminė atstovė, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. S. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykyje nedalyvavo, tik matė sūnų. Jis ne iš karto pranešė, kad kažkas atsitiko, tik apie 20.00 val. Sūnus tikrai rengdavosi ryškiai, nes norėjo išsiskirti. Sūnus sakė, kad vaikinai prisikabino prie jo. Jis pasakojo, kad praeinant pro jaunuolius, jie iš karto išvadino jį ir draugus „p...rastais“ ir kitais keiksmažodžiais. Vaikai bandė nereaguoti, nekomentuoti ir nuėjo toliau. Kadangi pas vaikinus grojo tranki muzika, nukentėjusieji girdėjo, kad muzika artėja prie jų. Sakė, kad tuo metu pasidarė neramu. Tada vaikinai apsupo nukentėjusiuosius. Tikrai nebuvo galimybės nukentėjusiesiems pasitraukti šalin. Klausė sūnaus, kodėl jie nebėgo, sūnus sakė, kad jiems buvo baisu, jiems buvo grasinama, vaikinai sakė, kad atiduotų pinigus. Kai pasakė, kad pinigų neturi, buvo pagrasinta, kad „o jeigu rasim, žinot, kas čia bus“. Tai nebuvo prašymas. Visą tai pasakojo sūnus. Tuo metu tas įvykis neatrodė toks baisus, buvo baisu, kad 19.00 val. jau yra nesaugu. Vaikai sakė, kad niekas iš pašalinių nesikišo, jie neturėjo galimybės pabėgti. Visa tai, kas yra surašyta civiliniame ieškinyje, yra tiesa. Sūnus neina į tą vietą, kur atsitiko įvykis net dienos metu. Supranta, kad sūnui padaryta didelė žala, jis negali pasitikėti savimi. Po įvykio kreipėsi į psichologą, tačiau to patvirtinančių dokumentų nepridėjo prie civilinio ieškinio. Psichologo konsultacija 1 valandai kainuoja minimum 50 Eur, todėl simboliškai pridėjo 35 Eur. Šiuo metu nepateiks žalą patvirtinančių dokumentų, čekių nekaupė. Prašo priteisti 1 680 Eur iš kaltinamųjų neturtinę žalą. Teikdama ieškinį teismo posėdyje patikslino, kad civilinis ieškinys reiškiamas sūnaus vardu.

11. Kaltinamojo A. P. įstatyminė atstovė ir civilinė atsakovė J. P. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nesutinka su pareikštais civiliniais ieškiniais. Jos manymu, prašoma suma yra per didelė. Nežino, kokia suma būtų teisinga. Apie sumą negalvoja. Jos pajamos yra 750 Eur per mėnesį, gyvena su vyru ir dukra, o sūnus atvažiuoja atostogų metu. 2019 m. kovo 30 d. sūnus gyveno namuose. Ji (J. P.) apie šį įvykį sužinojo tik po metų. Visko būna auklėjant sūnų. Sūnus mokytis nenori, o šiuo metu jis privalo mokytis (duomenys neskelbtini). Sūnus jai yra geras. Būna, kad susipyksta su sūnumi. Kai jis gyvendavo namuose, tai padėdavo. Sutuoktinis dabar nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje. Dukra dirba dviejuose darbuose, ji tai kartu gyvena, tai nuomojasi butą Vilniuje, padėti negali. Ji pati (J. P.) dirba pamaininį darbą. Nepasikeitė santykiai su sūnumi, kaip gerai bendravo, taip ir dabar bendrauja. Aplanko jį (duomenys neskelbtini) per išeigines. Bendrauja su (duomenys neskelbtini) dirbančia psichologe, kuri bendrauja su mokiniais. Sūnus nevaikščiojo į mokyklą, bėgiojo iš pamokų, jis nesitaisė, todėl jam 2019 m. paskyrė priežiūrą. Motinystės teisės jai nėra apribotos.

12. Kaltinamųjų P. ir P. F. įstatyminė atstovė ir civilinė atsakovė I. F. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad susipažino su pareikštais civiliniais ieškiniais. Nesutinka su jais, nes tokių pinigų neturi. Jos atlyginimas 450 Eur, nekilnojamojo turto neturi. Gyvena motinai priklausančiame name.

13. Liudytojas E. P. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamieji yra jo draugai. Atsimena, kad buvo įvykis, bet jo detalių neprisimena. Įvykis galėjo būti 2019 m. kovo 30 d., apie 18.00 val. buvo parduotuvėje „CUP“ su P. ir P. F. bei A. P.. Išėję iš parduotuvės sutiko 4 vaikinus. Nerado su jais bendros kalbos, o kas vyko toliau neatsimena. Su tais vaikinais tiesiog kalbėjo. Neprisimena, ar kas nors iš jų (E. P. ir kaltinamųjų) prašė iš tų vaikinų pinigų. Nieko neprisimena, kas daugiausiai su vaikinais kalbėjo, nes buvo labai seniai. Teismas pagarsino ikiteisminio tyrimo metu duotus E. P. parodymus apie tai, kad „pažįsta P. ir P. F., A. P. apie 2-3 metus. 2019 m. kovo 30 d. apie 18.00 val. buvome visi kartu „CUP'e“. Apie 19.00 val. išėję į lauką pamatėme 3 vaikinus, kurie ėjo pro mus. Mačiau tuos vaikinus pirmą kartą. Jie atrodė kaip nepilnamečiai, panašaus ūgio kaip mes. Kaip supratau A. nepatiko vieno iš tų vaikinų išvaizda, o būtent apranga. A. pribėgo prie jų, kiek pamenu pasakė „stokite“, po ko tie vaikinai sustojo. Mes prie jų priėjome, gavosi taip, kad mes juos apsupome, A. pradėjo grubiai aiškintis, kodėl jis taip apsirengęs, įžeidinėjo tuos vaikinus. Man buvo nesvarbu kaip jie atrodo, ar P. ir P. F. sakė jiems kažką įžeidžiančio, aš neatsimenu. Kur konkrečiai tuo metu kiekvienas stovėjo aš nepamenu. A. pradėjo iš tų vaikinų reikalauti pinigų, tai jis pasakė labai rimtai, grubiai. Vaikinai pasakė, kad pinigų neturi. Aš asmeniškai jiems nieko nesakiau. Tuomet kažkas iš jo draugų, bet nepamenu kas tiksliai, liepė vaikinams parodyti savo pinigines. Tuomet vienas iš tų vaikinų, buvęs su pilku ilgu apsiaustu, ištraukė tikriausiai iš apsiausto kišenės piniginę, atidarė ją, aš nemačiau kas joje buvo, nes stovėjau toliau nuo to vaikino. Tik mačiau kaip A. paėmė iš piniginės 20 Lt (2 kupiūros po 10 Lt) ir „Ačiū“ kortelę. Nemačiau, kas iš to vaikino paėmė 10 Eur. Tuomet, kiek pamenu, kiti du vaikinai padavė kažkuriam iš mano draugų smulkių grynųjų pinigų, bet negaliu pasakyti kiek. Nei aš, nei mano draugai tų vaikinų nemušėme, tik matėsi, kad jie išsigandę. Iš mūsų keturių aš aukščiausias, P. žemesnis, tuomet A. ir žemiausias P.. Kažkas iš mano draugų pasakė vaikinams, kad jie gali eiti ir jie nuėjo link „CUP'o“. Mes likome stovėti. Pas A. rankose buvo likę litai, kiek pas P. arba P. buvo eurų, tiksliai negaliu pasakyti. Nei pinigų, nei „Ačiū“ kortelės paėmęs nebuvau. Atimti iš tų vaikinų pinigus aš neturėjau minčių, su draugais dėl to nesitariau, matomai jiems tokia mintis kilo spontaniškai. Galvojau, kad mes tik pastovėsime prie tų vaikinų, niekas jų neapiplėš. Aš supratau, kad mano draugai elgiasi netinkamai, elgiausi netinkamai ir aš, nes jų nesustabdžiau, bet negaliu paaiškinti kodėl taip elgiausi, galimai nenorėjau kvailai pasirodyti prieš draugus. Maždaug po 10 minučių po įvykio aš išvažiavau autobusu namo. Po minėto įvykio mačiau visus tuos kartu su manimi buvusius draugus, bet neklausiau jų, ką jie padarė su paimtais pinigais, jie patys taip pat nesigyrė“ (2 t., b. l. 33). Po šių parodymų pagarsinimo liudytojas E. P. parodė, kad dabar prisiminė, kai pagarsino. Tuo metu teisingai nurodė aplinkybes, daugiau papildyti nieko neturi.

14. Iš policijos įvykio registro išrašo matyti, jog 2019 m. kovo 30 d., apie 19.08 val. Bendrajame pagalbos centre gautas A. U. pranešimas apie tai, kad Vilniuje, Konstitucijos pr. 12A, prieš 2 min. prie jo ir draugų priėjo penki paaugliai ir atėmė iš rankų 15 Eur, grasino sumušti. Paaugliai pasišalino link „CUP“ parduotuvės, vienas užpuolikas buvo žvairas su mėlyna kepure, visi kiti vilkėjo tamsius rūbus (1 t., b. l. 15-16).

15. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rinktinės „Vytis“ 2-osios kuopos vyriausiosios patrulės S. S. 2019 m. kovo 30 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2019 m. kovo 30 d. apie 19.00 val. dirbant kartu su vyr. patruliu M. M. iš Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo gavo pranešimą, kad Vilniuje, adresu Konstitucijos pr. 18B iš pranešėjo atėmė pinigus. Atvykus stotelėje pasitiko trys vaikinai A. U., M. D. ir P. M., kurie paaiškino, kad eidami nuo Baltojo tilto link PC „Europa“ pastebėjo iš paskos einančius 4 vaikinus, apie (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, kurie garsiai klausėsi muzikos. Priėjus prie bromo, PC „CUP“ link „Europos“, minėti 4 vaikinai juos apsupo ir grasindami pareikalavo atiduoti pinigus. Iš vieno vaikino paėmė 10 Eur, iš kitų 2, 3 Eur, bendra suma – 15 Eur. Minėti vaikinai pasišalino link „CUP“, jų požymiai: vienas žemesnio ūgio apie 165 cm, kitas aukštesnis su pamušta akimi (žvairokas) buvo apsirengęs juodą striukę, kiti du jaunuoliai apsirengę tamsiais sportiniais rūbais, turėjo gobtuvus. Kartu su užpultais jaunuoliais patikrino „CUP“, užėjo pas apsaugos darbuotoją, užpuolikų nepastebėjo, jų apsaugos kameros taip pat neužfiksavo. Užpulti vaikinai susisiekė su savo tėvais, vieno jaunuolio tėvai atvyko rašyti pareiškimo, kiti išvyko namo (1 t., b. l. 17).

16. Iš 2019 m. balandžio 9 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad A. D. savanoriškai pateikė 2019 m. kovo 30 d. nuo 18.00 iki 20.00 val. vaizdo įrašus iš Konstitucijos pr. pastato lauko vaizdo, tačiau iš vyriausiojo tyrėjo D. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad apžiūrėjus vaizdo įrašus, įvykdytas plėšimas vaizdo kameromis neužfiksuotas, kadangi įvykio vieta vaizdo kameromis nefilmuojama (1 t., b. l. 24, 25).

17. 2019 m. kovo 30 d. E. M. protokole-pareiškime nurodoma, kad 2019 m. kovo 30 d. apie 19.00 val. Vilniuje, Konstitucijos pr. 12A, nepažįstamų keturių paauglių kompanija priėjo prie trijų paauglių ir grasindami panaudoti fizinį smurtą ir taip atimdami galimybę priešintis iš sūnaus P. M., gim. (duomenys neskelbtini), pagrobė 10 grynais, „Ačiū“ nuolaidų kortelę, 2 vnt. 10 Lt kupiūras. Jam priklausančio pagrobto turto vertė 10 Eur (1 t., b. l. 26).

18. 2019 m. gruodžio 18 d. nukentėjusiojo P. M. (atstovo pagal įstatymą E. M.) civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl 2019 m. kovo 30 d. įvykio patyrė 10 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos. Ieškinyje nurodoma, kad sūnus dėl įvykdyto plėšimo, kurį įvykdė keturi agresyviai nusiteikę jaunuoliai, įbauginę sudarė grėsmingą atmosferą, sekė nukentėjusiuosius, lydėdami žeminančiomis replikomis, vėliau pasiviję apsupo juos, kad šie negalėtų pabėgti ir davę suprasti, kad imsis smurto, jei nebus paklusta jų reikalavimams atiduoti turėtą turtą, įžūliai elgdamiesi viešoje vietoje, sukėlė sūnui P. M. baimę, nesaugumo jausmą, išgyvenimų bei stresą. Dėl patirtų emocijų, sūnus ilgą laiką jautėsi nesaugus, vengė susitikimų su bendraamžiais, buvo sutrikdyti jo socialiniai ryšiai, įprastinis bendravimas su draugais, pasitikėjimo bendraamžiais jausmas. Prašoma iš atsakingų asmenų solidariai priteisti minėtą žalą (1 t., b. l. 50).

19. Iš 2019 m. lapkričio 18 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad P. M. nurodė, jog nuotraukoje Nr. 1 (A. P.) atpažįsta iš veido bruožų kaip vaikiną, kuris įvykio metu iš jo piniginės, jam laikant ją rankose, paėmė 10 Eur. Nuotraukoje Nr. 3 (E. P.) atpažįsta kaip vaikiną, kuris buvo kartu su kitais vaikinais, kurie reikalavo pinigų, tačiau jis jam asmeniškai nieko nedarė. Nuotraukoje Nr. 4 (P. F.) atpažįsta asmenį, kuris buvo įvykio metu su kitais vaikinais, reikalavusiais pinigų, tačiau neprisimena, ką jis darė. Nuotraukoje Nr. 2 (P. F.) atpažįstą kaip asmenį, kuris iš jo piniginės, jam ją laikant rankose paėmė „Ačiū“ kortelę ir 20 Lt (1 t., b. l. 52-53, 55-56, 58-59, 61-62).

20. Iš 2019 m. lapkričio 14 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad M. D. nurodė, jog nuotraukoje Nr. 2 (E. P.) yra panašus iš vaikinų, kurie apiplėšė. Pamena, kad jis tik stovėjo ir nieko nedarė. Iš pateiktų nuotraukų, nuotraukoje Nr. 5 (A. P.) ir Nr. 2 (P. F.) neatpažįsta nei vieno vaikino. Nuotraukoje Nr. 3 (P. F.) atpažįstą kaip asmenį, kuris iš P. M. paėmė 10 Eur, jis buvo pats aktyviausias, reikalavo pinigų (1 t., b. l. 76-77, 78-79, 80-81, 82-83).

21. 2019 m. balandžio 4 d. S. S. protokole-pareiškime nurodoma, kad 2019 m. kovo 30 d. apie 19.00 val. Vilniuje, Konstitucijos pr. 12A, nepažįstamų keturių paauglių kompanija, priėjo prie trijų paauglių ir grasindami panaudoti fizinį smurtą ir taip atimdami galimybę priešintis iš sūnaus A. U., gim. (duomenys neskelbtini), pagrobė 3 Eur. Jai priklausančio pagrobto turto vertė 5 Eur (1 t., b. l. 88-89).

22. Iš 2019 m. gruodžio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad A. U. nurodė, jog nuotraukoje Nr. 2 (P. F.) atpažįsta vaikiną, kuris įvykio metu reikalavo pinigų ir kuriam padavė pinigus. Nuotraukoje Nr. 1 (A. P.) atpažįsta kaip vaikiną, kuris taip pat reikalavo pinigų, daugiausiai su jais kalbėjo (grasino). Nuotraukoje Nr. 3 (E. P.) atpažįsta asmenį, kuris įvykio metu mažiausiai kalbėjo ir atrodė ramiausias. Nuotraukoje Nr. 4 (P. F.) atpažįstą vaikiną, kuris taip pat reikalavo pinigų, pritarė žemesnio vaikino reikalavimams (1 t., b. l. 103-104, 106-107, 109-110, 112-113).

23. Iš byloje esančio 2019 m. balandžio 1 d. elektroninio laiško matyti, kad P. M. kartu su A. U. ir M. D. nustatė juos užpuolusius vaikinus „Facebook“ socialiniame tinkle. P. M. papasakojo, kad vienas iš užpuolikų pasirodė M. D. „matytas“ ir pradėję ieškoti „Facebook“ tinkle rado jo profilį. Tuomet pagal jo profilį nustatė ir kitų jo draugų, kurie dalyavavo apiplėšime, profilius. Įdėmiai peržiūrėjo „Facebook“ socialiniame tinkle esančias vieno iš užpuolikų nuotraukas ir neabejoja, kad apiplėšime dalyvavo šie vaikinai, pridedamos nuotraukos (1 t., b. l. 126-131).

24. 2020 m. spalio 16 d. nukentėjusiojo M. D. (atstovės pagal įstatymą G. D.) civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl 2019 m. kovo 30 d. įvykio, sūnus M. D. patyrė 3 Eur turtinę ir 300 Eur neturtinę žalą. Ieškinyje nurodoma, kad plėšimą įvykdė keturi vaikinai, kurie sekė nukentėjusiuosius, lydėdami juos žeminančiomis replikomis, vėliau apsupo nukentėjusiuosius, kad šie nepabėgtų ir grasino, kad imsis smurto, jei jie neatiduos viso savo tuo metu turimo piniginio turto. Toks agresyvus ir įžūlus elgesys privertė M. D. jaustis nesaugiai, išgyventi baimę ir stresą. Dėl šių priežasčių sūnaus elgesys buvo sutrikdytas, jis ilgą laiką vengė susitikinėti su draugais viešose vietose, už jo ar draugų gyvenamosios vietos ribų. Suprastėjo jo socialiniai ryšiai, bendravimas su tėvais. M. D. ilgą laiką jautėsi nesaugus tarp bendraamžių ir vyresnių žmonių. Dėl nurodytų priežasčių prašo iš bendrininkų solidariai priteisti turtinę ir neturtinę žalą (3 t., b. l. 61-62, 66-67).

25. 2020 m. spalio 1 d. nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą S. S. civiliniame ieškinyje nurodoma, kad kaltinamieji, panaudodami grasinimus sūnaus atžvilgiu, užvaldė turtą ir taip padarė moralinės žalos, kurią vertina 1 680 Eur. Ieškinyje nurodoma, kad sūnus po įvykio lankėsi pas psichologą, vengia vietos, ties kuria buvo užpultas. Be to, A. U. negali dalyvauti miesto organizuojamose šventėse bei renginiuose, dėl to patiria bendravimo ir savęs realizavimo suvaržymus. Taip pat buvo sutrikęs sūnaus poilsio ir miego režimas. Po užpuolimo suprastėjo ir sūnaus pasiekimai moksle. Sūnus sąmoningai nori pamiršti šį įvykį, tačiau užpuolimas, pažeminimas ir pasityčiojimas turi įtaką ir daro žalą jo, kaip asmenybės formavimuisi bei normaliam bendravimui ir tobulėjimui (3 t., b. l. 68).

III. Teismo argumentai ir išvados

26. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

27. Plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, panaudojant fizinę ar psichinę prievartą. Taigi plėšimo objektyviąją pusę charakterizuoja ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas. Buvimas šalia nukentėjusiajam suvokiant, kad stovintis šalia asmuo yra bendrininkų grupės narys, atitinka grasinimo, t.y. psichinio smurto, vienam iš plėšimo požymiui. Įstatymas nereikalauja, kad keliems asmenims padarant nusikaltimą bendrininkaujant (BK 24 straipsnio 1 dalis) visi bendrininkai padarytų visus veiksmus aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą, siekė pagrobti svetimą turtą.

28. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-328/2014, 2K-458/2014, 2K-267-942/2017 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas.

29. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami, visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį).

30. Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad P. F., P. F. ir A. P. kaltė, padarius jiems inkriminuojamą BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta. Tokia išvada darytina nuosekliai įvertinus byloje surinktus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vientisą įrodomąją grandinę.

31. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad kaltinamieji P. F. ir A. P. apklausiami teisme savo kaltę, padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pripažino, tuo tarpu kaltinamasis P. F. savo kaltės dėl esminių kaltinime nurodytų aplinkybių nepripažino. Vis tik įvertinęs šių kaltinamųjų parodymus, jų nuoseklumą, sugretinęs ir palyginęs juos tarpusavyje, taip pat ir su nukentėjusiųjų P. M., M. D. ir A. U. parodymais, teismas sprendžia, kad kaltinamųjų P. F., P. F. ir A. P. kaltė, padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką veikiant bendrininkų grupe, visiškai įrodyta. Teismas, atlikęs byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų sisteminę analizę ir vertinimą, atmeta kaltinamojo P. F. parodymus apie tai, kad jis įvykio metu neėmė pinigų ir negrasino nukentėjusiems, o tiesiog stovėjo prie draugų, nukentėjusiems nieko nesakė ir iš jų nieko nepaėmė, t. y. kad nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos kaltinamajame akte.

32. Analizuojant bylos įrodymus pirmiausia pažymėtina, kad kaltinamasis P. F. apklausiamas teisme parodė, kad 2019 m. apie 19.00 val. būnant su E. P., A. P. ir P. F. prie „CUP“ parduotuvės pamatė jaunuolius, kurie užėjo už parduotuvės, už kampo. Jie priėjo prie jų, apsupo ir paprašė pinigų. Neatsimena, kuris sugalvojo prieiti prie vaikinų ir kuris paprašė pinigų. Kaltinamojo teigimu, tik atsimena, kad buvo visi ir kažkas pasakė, kad yra pinigų, vienas išsitraukė pinigę ir kažkas paėmė 10 Eur ir 20 Lt. Pasak kaltinamojo, jis (P. F.) paėmė 20 Lt, o ką paėmė kiti nepamena. Taip pat neatsimena, ką jis (P. F.) sakė, bet turbūt irgi prašė pinigų. Nepamena, kuris iš jų (kaltinamųjų) pasakė, kad „davai“ patikrins. Į klausimą, ar jie (kaltinamieji) kalbėjo grubiai, rimtai, kaltinamasis parodė, jog jie klausė, ar turi pinigų. Kas paėmė kortelę, nematė. Kaltinamojo manymu, vaikinai atidavė pinigus, nes turbūt išsigando. Turbūt bijojo dėl pasakytų žodžių. Kaltinamasis A. P. apklausiamas teisme iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir kaltinamasis P. F., bei teigė, kad pavijus vaikinus sustabdė juos iš priekio ir pradėjo kalbėti. Kažkas pasakė, kad turi pinigų. Neatsimena, kuris paklausė, ar tie vaikinai turi pinigų, bet vienas išsitraukė piniginę. Nukentėjusieji iš pradžių pasakė, kad neturi pinigų, o šie pasakė, kad patikrins. Tik kuris pasakė tai, neatsimena. Pasak kaltinamojo, jis ėmė pinigus, bet kiek, kokios valiutos ir iš kurio vaikino, neatsimena. Nematė, ką darė P. ir P. F., taip pat neatsimena, ką pastarieji sakė nukentėjusiesiems. Taip pat nepamena, kuris iš jų pareikalavo pinigų. Kaltinamojo teigimu, visi gal kalbėjo ir prašė pinigų. Jo manymu, turbūt vaikinai išsigando jų bendravimo, jeigu atidavė pinigus. Tuo tarpu kaltinamasis P. F. apklausiamas teisme teigė, kad kažkas iš draugų pasakė, gal jie pinigų turi. Vienas iš tų jaunuolių išsitraukė piniginę, nes kažkas paprašė, o gal išsitraukė piniginę, nes bijojo. Nieko tokio jiems nesakė, kad jie išsigando. Pasak kaltinamojo, tik paklausė, ar turi pinigų. Jis (P. F.) pats nieko nesakė, tiesiog stovėjo šalia savo draugų ir tikrai nieko nepaėmė iš nukentėjusiųjų. Gal ir buvo pasakyta frazė, kad „davai“ patikrins, bet kuris pasakė šią frazę, neatsimena. Neprisimena, kas paprašė pinigų, senokai buvo. Draugų nestabdė dėl to, kad neimtų pinigų, tai buvo draugų sprendimas. Nemanė, kad taip įvyks, kad prašys pinigų. Galvojo šiaip prieis, pajuokaus, pasijuoks.

33. Teismo vertinimu, tokie kaltinamųjų parodymai tik iš dalies atitinka objektyvią tiesą, kadangi dalį jų paneigia kiti bylos įrodymai, be to, kaltinamųjų parodymai proceso eigoje buvo prieštaringi ir nevisiškai nuoseklūs esminėse detalėse. Iš esmės visi kaltinamieji nutyli daug faktinių grasinimų panaudojimo, pinigų grobimo aplinkybių, nes yra suinteresuoti minimizuoti veikos pavojingumą, atitinkamai ir kiekvienas savo indėlį į padarytą nusikalstamą veiką. Nors tam tikrų smulkių prieštaravimų yra ir pačių nukentėjusiųjų parodymuose, tačiau esminėse detalėse jie išliko patikimi bei ganėtinai nuoseklūs, be to, šių asmenų parodymai visumoje atitinka kitų įrodymų turinį. Atlikdamas nukentėjusiųjų parodymų vertinimą teismas atsižvelgia į tai, kad šie asmenys yra jauno amžiaus, nukentėję nuo psichologinio kaltinamųjų elgesio, įbauginti, įvykio metu buvo silpnesnėje pozicijoje, be to, nuo įvykio praėjęs gana nemažas laikotarpis, todėl jie galėjo objektyviai teismo posėdyje neatsiminti detaliai visų aplinkybių.

34. Kaltinimo kontekste teismas pažymi, kad bylos įrodymai patvirtina, jog išties 2019 m. kovo 30 d. kaltinamieji P. F., P. F. ir A. P. bei E. P. (kuriam ikiteisminis tyrimos šioje byloje nutrauktas, teismas jo kaltės klausimo nesprendžia, tačiau remiasi jo parodymais, kuris buvo apklaustas liudytoju, sprendžiant dėl pirmiau minėtų kaltinamųjų kaltės, tai bus aptarta nuosprendyje vėliau) buvo prie „CUP“ parduotuvės ir pamatę tris jaunuolius, iš jų paėmė kaltinime nurodytus pinigus ir „Ačiū“ kortelę. Tokias aplinkybes nurodė nukentėjusieji P. M., M. D. ir A. U., šių aplinkybių iš esmės neneigė ir kaltinamieji. Būtent iš byloje esančio 2019 m. balandžio 1 d. el. laiško matyti, kad šiuos kaltinamuosius tuoj pat po įvykio nukentėjusieji surado „ir nustatė juos užpuolusius vaikinus „Facebook“ socialiniame tinkle. P. M. papasakojo, kad vienas iš užpuolikų pasirodė M. D. „matytas“ ir pradėję ieškoti „Facebook“ tinkle rado jo profilį. Tuomet pagal jo profilį nustatė ir kitų jo draugų, kurie dalyavavo apiplėšime, profilius. Įdėmiai peržiūrėjo „Facebook“ socialiniame tinkle esančias vieno iš užpuolikų nuotraukas ir neabejoja, kad apiplėšime dalyvavo šie vaikinai, kartu pridedamos nuotraukos (1 t., b. l. 126-131).

35. Štai nukentėjusysis P. M. apklausiamas teismo posėdyje parodė, kad 2019 m., galėjo būti kovo 30 d., apie 19.00 val. būnant su draugais prie „CUP“ parduotuvės prie jų priėjo 4 jaunuoliai ir pasakė sustoti. Nepamena, kuris jaunuolis pasakė „sustoti“. Sustojus jaunuoliai pradėjo klausinėti, kas jų piniginėse. Jis (P. M.) parodė ir iš jo atėmė pinigus. Neprisimena, kuris iš kaltinamųjų paėmė, tačiau iš jo paėmė 10 Eur, 20 Lt ir „Ačiū“ kortelę. Pasak nukentėjusiojo, nežino, kodėl sustojo, gal išsigando. Galbūt išgąsdino kalbėjimo pobūdis ar jaunuolių skaičius. Paprašius pinigų, jis (P. M.) sakė jaunuoliams, kad neturi, tik vėliau parodė piniginę, nes išsigando. Šiuo metu nepamena, ar jaunuoliai papildomai sakė, kad patikrins. Tai, kad bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje nukentėjusysis negalėjo prisiminti visų parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, nurodytų aplinkybių, kas konkrečiai kokius veiksmus atliko, tačiau visų apklausų metų sugebėjo įvardinti esmines veikos aplinkybes apie dalyvavusių asmenų skaičių bei tai, kad iš jo buvo paimti 10 Eur, 20 Lt ir „Ačiū“ kortelė, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Juolab, nukentėjusiojo P. M. teigimu, ikiteisminio tyrimo metu jis geriau atsiminė aplinkybes, atpažino asmenis iš nuotraukų, tuo metu teisingai nurodė, kas kokius veiksmus atliko. Štai iš teismo posėdžio metu pagarsintų P. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio, kuriuos jis patvirtino teisme, matyti, kad jiems (nukentėjusiems) einant link „Žaliojo tilto“ stotelės, į juos ėjo 4 vaikinai ir vienas iš jų pradėjo šaukti, kad A. U. apsirengęs nevyriškai. Prasilenkus išgirdo, kad 4 vaikinai juos seka, nes jie klausė muzikos ir muzikos garssai artėjo link jų. Paviję vaikinai pradėjo rusiškai sakyti, kad sustotų. Nukentėjusieji bandė apsimesti, kad nesupranta ir pradėjo lietuviškai klausti, ką turi pinigėje. Pasak nukentėjusiojo P. M., jie visi prašė, kad parodytų, kas yra piniginėse. Nors jie bandė išsisukti ir pasakė, kad kam taip reikia daryti, jis (P. M.) parodė savo piniginę ir vienas vaikinas, kurį jis prisimena, iš piniginės paėmė 10 Eur. Vaikinas buvo su juodai mėlyna striuke ir juodomis treninginėmis kelnėmis. Kitas vaikinas, kuris stovėjo jam (P. M.) iš kairės, paėmė iš piniginės „Ačiū“ kortelę ir du 10 Lt banknotus. Iš kitų draugų vaikinai pasiėmė po kelis eurus (2 t., b. l. 37). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. lapkričio 18 d. atlikus asmens parodymo atpažinimą pagal nuotrauką matyti, kad P. M. nurodė, jog A. P. iš jo piniginės, jam laikant ją rankose, paėmė 10 Eur. E. P. buvo kartu su kitais vaikinais, tačiau jis nieko nedarė. P. F. buvo įvykio metu su kitais vaikinais, reikalavusiais pinigų, tačiau neprisimena, ką jis darė, o P. F. iš jo piniginės, jam ją laikant rankose paėmė „Ačiū“ kortelę ir 20 Lt (1 t., b. l. 52-53, 55-56, 58-59, 61-62). Taigi matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu P. M. gana detaliai įvardino bei atpažino kaltinamuosius, įvardino kiekvieno jų veiksmus, o apklausiamas teisme šiuos atpažinimus patvirtino ir nurodė, kad tuo metu prisiminė, kuris vaikinas paėmė pinigus. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina jo tėčio E. M. 2019 m. kovo 30 d. pareiškime nurodomos aplinkybės apie tai, kad tą dieną, Vilniuje, Konstitucijos pr. 12A, nepažįstamų keturių paauglių kompanija priėjo prie trijų paauglių ir grasindami panaudoti fizinį smurtą ir taip atimdami galimybę priešintis iš sūnaus P. M. pagrobė 10 Eur grynais, „Ačiū“ nuolaidų kortelę, 2 vnt. 10 Lt kupiūras (1 t., b. l. 26) ir kito nukentėjusiojo M. D. parodymai, iš esmės sutampantys esminėse detalėse.

36. Štai apklausiamas teisiamojo posėdžio metu M. D. analogiškai, kaip ir P. M. parodė, kad prasilenkė su kaltinamaisiais, kurie juos pasekė. Kai jie užsuko į arką, kaltinamieji juos susistabdė ir pasakė sustoti. Tačiau, kuris pasakė tai, nematė. Sustojus jaunuoliai pradėjo prašyti pinigų, o jie sakė, kad neturi. Tiksliau negali įvardinti kiekvieno vaikino veiksmų, regis, kad jie visi dalyvavo tame procese, visi kažką darė. Pasak nukentėjusiojo, jis turėjo nedaug pinigų, pagrinde centai. Paprašius pinigų, jis (M. D.) pabarškino kišenę ir P. F. pasakė, kad pasiliktų juos sau, centų nereikia. Tada kažkuris kitas vaikinas pasakė, kad atiduotų jam. Dabar tiksliai nepamena, bet iš jo (M. D.) paėmė nedaug, iki 1 Eur ar eurą. Iš P. M. paėmė 10 Eur, 20 Lt ir „Ačiū“ kortelę, o iš A. U. berods paėmė iki 5 Eur. Be kita ko, ir šiuo atveju, tai, kad M. D. teisme negalėjo prisiminti visų aplinkybių, kas konkrečiai kokius veiksmus atliko, tačiau ikiteisminio tyrimo vykusios apklausos metu įvardino esmines veikos aplinkybes apie dalyvavusių asmenų skaičių ir jų veiksmus, nesudaro pagrindo jo parodymus vertinti kaip nepatikimus. Antai teisme pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad sutiko 4 nepažįstamus jaunuolius, kurie juokėsi iš draugo A. U. aprangos. Minėti vaikinai juos sekė ir apsupo netoli „CUP“ pastato parkingo.Vaikinai kalbėjo lietuviškai su rusišku akcentu. Tuomet aukštesnis vaikinas P. F., stambesnis ir aukštesnis pasakė, kad P. M. jam duotų pinigų. Kartu buvęs kitas lieknas ir aukštas vaikinas nieko nesakė. Tuomet tie mažesni vaikinai pradėjo reikalauti iš jų pinigų. Kiek pamena, P. M. ištraukė piniginę, atidarė ją, ir iš jos P. F. pats paėmė 10 Eur, 20 Lt ir „Ačiū“ kortelę, A. U. padavė kažkuriam iš jų 4 Eur, o jis (M. D.), norėdamas, kad vaikinai atstotų, ištraukęs iš savo kišenės 50 centų padavė vienam iš mažiukų (2 t., b. l. 37). Nors iš ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. lapkričio 14 d. atlikto asmens parodymo atpažinimo pagal nuotrauką proceso veiksmo matyti, kad M. D. A. P. ir P. F. neatpažino, tačiau nurodė, jog E. P. yra panašus iš vaikinų, kurie apiplėšė ir jis tik stovėjo, nieko nedarė, o P. F. iš P. M. paėmė 10 Eur, jis buvo pats aktyviausias, reikalavo pinigų (1 t., b. l. 76-77, 78-79, 80-81, 82-83). Šiuos atpažinimus M. D. taip pat patvirtino teisme.

37. Pirmiau minėtų nukentėjusiųjų P. M. ir M. D. parodymus patvirtina ir kito nukentėjusiojo A. U. parodymai. Iš teisiamojo posėdžio metu duotų A. U. parodymų matyti, kad jis taip pat negalėjo itin tiksliai atgaminti kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmų, tačiau teisme gana išsamiai išdėstė įvykio aplinkybes bei parodė, kad tą dieną prasilenkė gal su 4-5 paaugliais, kurie garsiai klausėsi muzikos. Kažkiek toliau paėjus, jie atsigręžė ir jį (A. U.) pavadino „p...daru“ dėl vilkėto palto. Suprato, kad vaikinai pradėjo paskui juos eiti, nes vis garsiau girdėjo muziką ir pasuko už kampo link „Europos“. Vaikinai juos apstojo puslankiu, keli iš paauglių daugiau kalbėjo, kurie grasino ir prašė pinigų, sakė duoti pinigus. Atrodo, kad P. M. atidavė 10 arba 20 Eur, iš jo dar atėmė „Maximos“ kortelę. Iš M. D. paėmė 70 centų, o iš jo (A. U.) porą ar keletą eurų. Pasak nukentėjusiojo, aukštesnis iš vaikinų tylėjo. Vienas vaikinas buvo žvairas, jis buvo, kaip ir iniciatorius viso šito. Kiek prisimena, jis būtent ir kalbėjo. Buvo dar vienas žemesnis vaikinukas, kuris daugiausiai kalbėjo ir iš visų prašė pinigų, visiems pradėjo grasinti. Mano, kad jie buvo broliai. Ikiteisminio tyrimo metu pasakojo tiesą, tik buvo sumaišęs kelias detales. Mano, kad sumaišė kiek asmenų kalbėjo su jais, nes ikiteisminio tyimo metu pasakė, kad visi kalbėjo, tačiau kiek dabar prisimena, vienas nekalbėjo. Policijoje rodė vaikinų nuotraukas. Kiek atsimena, jam pavyko atpažinti vaikinus. Tokius pastarojo nukentėjusiojo parodymus patvirtina bei detalizuoja byloje esantys 2019 m. gruodžio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, iš kurių matyti, kad A. U. atpažino P. F., kuris įvykio metu reikalavo pinigų ir kuriam padavė pinigus, A. P., kuris taip pat reikalavo pinigų, daugiausiai su jais kalbėjo (grasino), P. F., kuris taip pat reikalavo pinigų, pritarė žemesnio vaikino reikalavimams, o E. P., jo teigimu, įvykio metu mažiausiai kalbėjo ir atrodė ramiausias (1 t., b. l. 103-104, 106-107, 109-110, 112-113) ir jo mamos S. S. 2019 m. balandžio 4 d. protokole-pareiškime nurodytos aplinkybės apie tai, kad 2019 m. kovo 30 d. apie 19.00 val. Vilniuje, Konstitucijos pr. 12A, nepažįstamų keturių paauglių kompanija, priėjo prie trijų paauglių ir grasindami panaudoti fizinį smurtą ir taip atimdami galimybę priešintis iš sūnaus A. U. pagrobė 3 Eur (1 t., b. l. 88-89).

38. Tokius nukentėjusiųjų parodymus detalizuoja ir įvykyje dalyvavusio E. P., kuriam ikiteisminis tyrimas dėl nagrinėjamos nusikalstamos veikos buvo nutrauktas ir kuris buvo apklaustas liudytoju, parodymai. Štai apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. P. nurodė, kad įvykis galėjo būti 2019 m. kovo 30 d., apie 18.00 val. buvo parduotuvėje „CUP“ su P. ir P. F. bei A. P.. Išėję iš parduotuvės sutiko 4 vaikinus, tačiau daugiau aplinkybių pastarasis neatsiminė. Atsižvelgiant į tai, teismo posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo pagarsinti liudytojo E. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, jog tuo metu jis davė gana detalius ir išsamius parodymus apie tai, kad 2019 m. kovo 30 d. apie 18.00 val. buvome visi kartu „CUP'e“. Apie 19.00 val. išėję į lauką pamatė 3 vaikinus, kurie ėjo pro juos. Kaip suprato, A. P. nepatiko vieno iš tų vaikinų apranga. A. P. pribėgęs prie jų pasakė „stokite“ ir tie vaikinai sustojo. Jie prie jų priėjo, gavosi taip, kad juos (nukentėjusiuosius) apsupo, A. P. pradėjo grubiai aiškintis, kodėl jis taip apsirengęs, įžeidinėjo tuos vaikinus. Nepamena, ar P. ir P. F. sakė jiems kažką įžeidžiančio. Liudytojo teigimu, A. P. pradėjo iš tų vaikinų reikalauti pinigų, tai jis pasakė labai rimtai, grubiai. Vaikinai pasakė, kad pinigų neturi. Pats (E. P.) asmeniškai jiems nieko nesakė. Tuomet kažkas iš jo draugų, bet nepamena kas tiksliai, liepė vaikinams parodyti savo pinigines. Tuomet vienas iš tų vaikinų su pilku ilgu apsiaustu, ištraukė tikriausiai iš apsiausto kišenės piniginę, atidarė ją. Nematė, kas buvo piniginėje, tik matė kaip A. P. paėmė iš piniginės 20 Lt (2 kupiūros po 10 Lt) ir „AČIŪ“ kortelę. O kas paėmė iš to vaikino 10 Eur, nematė. Kiek pamena, kiti du vaikinai padavė kažkuriam iš jo (E. P.) draugų smulkių grynųjų pinigų, bet negali pasakyti kiek. Jie (E. P. ir kaltinamieji) tų vaikinų nemušė, tik matėsi, kad jie išsigandę. Liudytojo teigimu, jis (E. P.) aukščiausias, P. žemesnis, tuomet A. ir žemiausias P.. Kažkas iš draugų pasakė vaikinams, kad jie gali eiti ir jie nuėjo link „CUP'o“. Pas A. P. rankose buvo likę litai, kiek pas P. arba P. buvo eurų, tiksliai negali pasakyti. Anot liudytojo, atimti iš tų vaikinų pinigus jis (E. P.) neturėjo minčių, su draugais dėl to nesitarė, matomai jiems tokia mintis kilo spontaniškai. Maždaug po 10 minučių po įvykio jis išvažiavo namo. Po minėto įvykio matė savo draugus, bet neklausė jų, ką jie padarė su paimtais pinigais, jie patys taip pat nesigyrė (2 t., b. l. 33).

39. Taigi tarpysavyje gretinant nukentėjusiųjų parodymus matyti, kad pastarųjų parodymai esminėse detalėse sutampa dėl įvykyje dalyvavusių asmenų skaičiaus, paimtų pinigų ir „Ačiū“ kortelės aplinkybių. Teismas neturi pagrindo netikėti jų parodymais, kadangi jie nuo pat pradžių davė nuoseklius, išsamius ir tarpusavyje esminėse aplinkybėse sutampančius parodymus, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusieji būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir tyčia duoti nepalankius parodymus kaltinamiesiems ar hiperbolizuoti kaltinamųjų veiksmus. Tokia išvada būtų nepagrįsta ir įvertinus nukentėjusiųjų parodymus, iš kurių matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo metu įvardinę aplinkybes, jog kaltinamieji leido suprasti, kad jeigu neduos ko jie nori, pradės muštis, taip pat įvardino aplinkybę, neva galimai vienas iš kaltinamųjų turėjo peilį (taip ikiteisminio tyrimo metu teigė P. M., jam pasakė M. D., o M. D. teisme nurodė, kad šiuo metu jau nėra įsitikinęs, kad P. F. rankose laikė peilį), tačiau visi nukentėjusieji aiškiai įvardino, kad muštynių ir jokio fizinio kontakto nebuvo. Be to, teismas atmeta baigiamųjų kalbų metų išsakytą gynybos nuomonę, neva yra neatitikimas tarp nukentėjusiųjų ir liudytojo E. P. parodymų. Gynybos teigimu, nukentėjusysis P. M. teigia, kad P. F. iš jo atėmė 20 Eur ir „Ačiū“ kortelę, liudytojas E. P. nurodė, kad A. P. paėmė 20 Eur ir „Ačiū“ kortelę, taigi tikėtina, kad jis suklydo ir mano, kad E. P. geriau atsiminė aplinkybes, nes stovėjo šalia. Gretinant pastarųjų asmenų parodymus matyti, kad nukentėjusysis P. M. teisme negalėjo įvardinti, kas paėmė iš jo 20 Lt, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad paėmė vaikinas, kuris stovėjo jam iš kairės, o atpažinimo metu atpažino P. F., kaip asmenį, paėmusį pinigus. Iš esmės taip pat nurodė ir M. D., kuris teisme nors ir negalėjo įvardinti asmens, paėmusio 20 Lt iš P. M., tačiau nurodė, kad prie P. M. tuo metu buvo 2 vaikinai, kurie žiūrėjo piniginę. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas M. D. nurodė P. F., kaip asmenį, kuris paėmė iš P. M. 20 Lt, o atpažinimo metu įvardijo pastarąjį, kuris paėmė 10 Eur. Tuo tarpu pats kaltinamasis P. F. teisme teigė, kad tai jis paėmė 20 Lt, ką nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, A. P. teisminio nagrinėjimo metu nurodė nepamenantis, ką ėmė, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog apskritai nieko nedarė, o P. F. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad išvis nieko nedarė, dėl 20 Lt nieko nepamena, kaip ir neatsiminė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Teismo vertinimu, nėra taip svarbu, kurį asmenį konkrečiai įvardino kaip paėmusį pinigus, kadangi kaip jau buvo minėta, nukentėjusieji įvardino visus asmenis, išskyrus E. P., kaip dalyvavusius plėšime, nurodė paimtus iš jų pinigus ir „Ačiū“ kortelę, atskyrė aktyvesnius dalyvius, būtent patį E. P. įvardino, kaip asmenį, kuris nieko nedarė, taigi objektyviai dėl stresinės situacijos galėjo ir suklysti įvardindami konkretų asmenį, kuris paėmė, kadangi iš anksčiau vaikinai nebuvo pažįstami, juolab buvo kovo 30 d., apie 19.00 val., tokiu metu įprastai yra prietema, tačiau tai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl kaltinamųjų atsakomybės, kadangi visi asmenys veikė bendrais veiksmais, atlikdami bendrus veiksmus, o kartu E. P. nurodoma aplinkybė neva 20 Lt paėmė A. P., nesudaro pagrindo vertinti V. Baumilos ginamojo P. F. kaip atsakomybės lengvinančios aplinkybės – prisipažinimą (tai bus aptarta nuosprendyje vėliau), kadangi pastarasis teisme davė apskritai nenuoširdžiausius parodymus.

40. Be kita ko, pirmiau minėtų nukentėjusiųjų asmenų parodymus detalizuoja policijos įvykio registro išraše užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad 2019 m. kovo 30 d., apie 19.08 val. A. U., paskambinęs į Bendrajį pagalbos centrą tupj pat po įvykio, t. y. po 2 min., nurodė, kad Vilniuje, Konstitucijos pr. 12A, prie jo ir draugų priėjo penki paaugliai ir atėmė iš rankų 15 Eur, grasino sumušti. Paaugliai pasišalino link „CUP“ parduotuvės, vienas užpuolikas buvo žvairas su mėlyna kepure, visi kiti vilkėjo tamsius rūbus (1 t., b. l. 15-16). Šias aplinkybes kartu patvirtina policijos pareigūnės S. S. 2019 m. kovo 30 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės, iš kurių matyti, kad 2019 m. kovo 30 d. apie 19.00 val. jai dirbant kartu su vyr. patruliu M. M. iš Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo gavo pranešimą, kad Vilniuje, adresu Konstitucijos pr. 18B iš pranešėjo atėmė pinigus. Atvykus stotelėje pasitiko trys vaikinai A. U., M. D. ir P. M., kurie paaiškino, kad eidami nuo Baltojo tilto link PC „Europa“ pastebėjo iš paskos einančius 4 vaikinus, apie (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, kurie garsiai klausėsi muzikos. Priėjus prie bromo, PC „CUP“ link „Europos“, minėti 4 vaikinai juos apsupo ir grasindami pareikalavo atiduoti pinigus. Iš vieno vaikino paėmė 10 Eur, iš kitų 2, 3 Eur, bendra suma – 15 Eur. Minėti vaikinai pasišalino link „CUP“, jų požymiai: vienas žemesnio ūgio apie 165 cm, kitas aukštesnis su pamušta akimi (žvairokas) buvo apsirengęs juodą striukę, kiti du jaunuoliai apsirengę tamsiais sportiniais rūbais, turėjo gobtuvus (1 t., b. l. 17).

41. Vertinant pirmiau minėtų nukentėjusiųjų parodymus, jų kontekste teismas atmeta kaltinamojo P. F. teisminiame nagrinėjame išsakytą gynybinę versiją, jog jis nieko nepaėmė iš nukentėjusiųjų, tik stovėjo šalia savo draugų. Tokia versija atmestina, kadangi iš pirmiau minėtų nukentėjusiųjų parodymų duotų tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, atliekant asmens parodymų atpažinimą iš nuotraukų procesinį veiksmą, būtent P. M. nurodė, kad P. F. paėmė iš piniginės „Ačiū“ kortelę ir du 10 Lt banknotus, kurio veiksmus jis įvardino ir atpažinimo metu. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu ir atpažinimo pagal nuotrauką metu M. D. taip pat P. F. įvardino kaip asmenį, kuris prašė iš P. M. pinigų bei įvardino kaip aktyviausią dalyvį, reikalavusį pinigų. Antai ir A. U. apklausiamas teisme nurodė, kad vienas žvairas buvo kaip ir iniciatorius viso įvykio, būtent jis ir kalbėjo, ką patvirtino asmens parodymų atpažinimo pagal nuotrauką metu nurodydamas, kad P. F. reikalavo pinigų ir jam padavė pinigus. Pats kaltinamasis P. F. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ganėtinai detaliai nurodė įvykio aplinkybes, savo veiksmus, įvardino save kaip asmenį, galimai pareikalavusį duoti jiems pinigus, nors negalėjo prisiminti, kuris paėmė pinigus (2 t., b. l. 46). Juolab po jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pagarsinimo, P. F. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, nors ir teigė, jog jeigu ikiteisminio tyrimo metu pasakė, kad jis (P. F.) pareikalavo duoti pinigus, tačiau jau apklausiamas teisme aiškiai prisimena, kad ne jis reikalavo pinigų. Taigi vertinant kaltinamojo gynybinę versiją matyti, kad apklausos teisme metu kaltinamojo P. F. versija nepasitvirtino, iš esmės tokią savo iškeltą versiją jis pats ir paneigė, o po to, po ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pagarsinimo supratęs situacijos kontekstą tvirtino, kad nors ir sakė tiesą ikiteisminio tyrimo metu, kur gana aiškiai įvardino savo veiksmus, šiandien teisme, po įvykio praėjus daugiau kaip pusantrų metų, atsimena viską geriau. Taigi matyti, kad tokia kaltinamojo P. F. pozicija buvo nenuosekli, nenuoširdi ir nelogiška, turint omenyje to pačio teismo posėdžio metu išsakytą versiją, kuria jis siekė sumenkinti savo veiksmus ir atitinkamai indėlį į padarytą nusikalstamą veiką.

42. Kaip jau buvo minėta, kad plėšimo objektyviąją pusę charakterizuoja ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas. Nagrinėjamos situacijos kontekste, įvertinus nukentėjusiųjų parodymus matyti, kad kaltinime inkriminuojama psichologinio smurto aplinkybė, t. y. apsupimas, pareikalavimas duoti pinigus, o nukentėjusiems atsakius, kad neturi, pagrasinimas patikrinti ir taip atėmus jiems galimybę priešintis, taip pat šioje byloje pasitvirtino. Štai visi nukentėjusieji itin tiksliai nurodė iš pat pradžių susiklosčiusias įvykio aplinkybes, kad jau tik prasilenkus su kaltinamaisiais, pastarieji pasišaipė iš A. U. aprangos, kad ji atrodo nevyriškai, o po to pasivijo juos ir susistabė. Pasiviję nukentėjusius, juos apsupo, kad nepabėgtų. Iš P. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad už jų buvo augalas, pro kurį negalėjo praeiti, vaikinai apsupo iš kitų pusių, todėl nepabėgo, iš M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad apsupo prie pastato „CUP“ netoli parkingo, žmonių aplinkui nebuvo, kai sustojo, jis (M. D.) stovėjo prie kairės sienos, o prie kitos sienos stovėjo A. U. ir P. M., o A. U. teisme parodė, kad kaltinamieji buvo apstoję lanku prie sienos, kaip ir prirėmę, kaltinamieji stovėjo kažkur per metrą nuo jų. Taigi matyti, kad visi nukentėjusieji įvardino, kad buvo apsupti kaltinamųjų ir taip neturėjo galimybės pabėgti. Būtent šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir kaltinamieji, nors ir įvardindami savo veiksmus bandė sušvelninti savo atsakomybę. Štai P. F. apklausiamas teisme nurodė, kad pamatė juokingai apsirengusius jaunuolius ir nusprendė iš jų pasijuokti, P. F. parodė, kad taip pat pamatę jaunuolius priėjo prie jų, apsupo ir paprašė pinigų, o A. P. nurodė, kad pamatė keistai apsirengusius tris jaunuolius, nusprendė iš jų pasijuokti. Pavijus susistabdė iš priekio ir pradėjo kalbėti. Jo teigimu, jie (jis, P. ir P. F.) stovėjo vaikinams iš priekio, o nukentėjusieji stovėjo prie sienos ir galėjo atgal nueiti nuo jų.

43. Iš bylos duomenų matyti, kad apsupę P. M., M. D. ir A. U. toliau kaltinamieji ėmėsi veiksmų – reikalavo duoti pinigus, o kai pastarieji pasakė, kad grynųjų pinigų neturi, kaltinamieji jiems pagrasino, kad tuoj patikrins ir taip paveikė psichologiškai nukentėjusiuosius. Šias aplinkybes detaliai nurodė visi apklausiami teisme nukentėjusieji, kas buvo detaliau aptarta nuosprendžio 35-37 punktuose. Apibendrindamas pirmiau aptartas aplinkybes teismas konstatuoja, kad byloje visiškai pakanka įrodymų, kurie sudaro pagrindą išvadai, jog kaltinamieji P. F., P. F. ir A. P. naudojo kaltinime nurodytą psichologinį smurtą, t. y. realizavo BK 180 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – psichinę prievartą, pasireiškusią apsupimu, reikalavimu duoti pinigus, o pastariems nurodžius, kad neturi, grasinimais, kad tuoj patikrins. Taigi tokiu būdu kaltinamieji atėmė galimybę jiems priešintis ir paėmė iš nukentėjusiųjų pinigus ir „Ačiū“ kortelę.

44. Kaip jau buvo minėta ir tai, kad bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-328/2014, 2K-458/2014, 2K-267-942/2017 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami, visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje.

45. Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-577/2011). Kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015). Vis dėlto tokiu atveju turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistas asmenų bendrininkavimas (nustatytas susitarimas, tyčia, veiksmų bendrumas) padarant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju kaltinamieji P. F. ir A. P. apklausiami teisme iš esmės neneigė veikę bendrai. O kaip jau buvo minėta, P. F. versija dėl analizuojamo įvykio metu jo veiksmų, jog nieko nesakė ir nieko nepaėmė iš nukentėjusiųjų, paneigta pirmiau minėtais įrodymais. P. F. teigimu, neatsimena nei kuris sugalvojo prieiti prie vaikinų, nei kuris prašė pinigų, tačiau pamena, kad buvo visi ir kažkas pasakė, kad yra pinigų. Taip pat apklausiamas teisme negalėjo įvardinti, kuris iš kaltinamųjų ėmė pinigus, nematė, kas paėmė kortelę, tik po to nurodė, kad būtent jis paėmė 20 Lt. Taip pat neatsimena, ką jis (P. F.) sakė, bet turbūt irgi prašė pinigų. Nepamena, kuris iš jų (kaltinamųjų) pasakė, kad „davai“ patikrins. Kaltinamasis A. P. apklausiamas teisme taip pat nurodė daug aplinkybių nepamentantis. Jo teigimu, kažkas pasakė, kad turi pinigų. Neatsimena, kuris paklausė, ar tie vaikinai turi pinigų. Nukentėjusieji iš pradžių pasakė, kad pinigų neturi, o šie pasakė, kad patikrins. Tik kuris pasakė tai, neatsimena. Pasak kaltinamojo, jis ėmė pinigus, bet kiek, kokios valiutos ir iš kurio vaikino, neatsimena. Nematė, ką darė P. ir P. F., taip pat neatsimena, ką pastarieji sakė nukentėjusiesiems. Nepamena, kuris iš jų pareikalavo pinigų. Kaltinamojo teigimu, visi gal kalbėjo ir prašė pinigų. Tuo tarpu kaltinamasis P. F. teigė, kad kažkas iš draugų pasakė, gal jie pinigų turi. Vienas iš tų jaunuolių išsitraukė piniginę, nes kažkas paprašė, o gal išsitraukė piniginę, nes bijojo. Pasak kaltinamojo, jie (kaltinamieji) tik paklausė, ar turi pinigų. Jis (P. F.) pats nieko nesakė, tiesiog stovėjo šalia savo draugų ir tikrai nieko nepaėmė iš nukentėjusiųjų. Gal ir buvo pasakyta frazė, kad „davai“ patikrins, bet kuris pasakė šią frazę, neatsimena. Neprisimena, kas paprašė pinigų, senokai buvo. Draugų nestabdė dėl to, kad neimtų pinigų, tai buvo draugų sprendimas. Nemanė, kad taip įvyks, kad prašys pinigų.

46. Taigi matyti, kad nei vienas iš kaltinamųjų nenurodė konkrečių savo veiksmų, apskritai kaip jau buvo minėta, jie nutyli daug faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, taip siekdami kiekvienas iš jų sumenkinti savo vaidmenį, tačiau pirmiau aptartų įrodymų visuma, iš kurių itin svarbūs nukentėjusiųjų P. M. ir M. D. parodymai apie tai, kad visi dalyvavo tame procese, visi prašė parodyti pinigines, o A. U. atpažinimo iš nuotraukų proceso veiksmo metu, jis visus tris kaltinamuosius apibūdino, kaip asmenis, kurie reikalavo pinigų, leidžia pagrįstai manyti, kad darant nusikalstamą veiką, visi kaltinamieji apsupdami puslankiu reikalavo pinigų, grasino ir paėmė pinigus, t. y. panaudodami psichologinį smurtą iš jų pagrobė nukentėjusiųjų turtą. Taigi, pirmiau paminėti kaltinamųjų veiksmai, kuomet jie apsupę nukentėjusiuos reikalavo duoti pinigus, keli iš kaltinamųjų juos paėmė, taip konkliudentiniais veiksmais pritarė vienas kito realizuojamiems BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviesiems požymiams. Todėl šiuo atveju teismas sprendžia, kad byloje yra nustatytas bendrininkų susitarimas daryti šią nusikalstamą veiką, ir šis susitarimas apjungtas vieninga kaltinamųjų tyčia. Teismas pažymi, kad itin svarbi ir dar viena aplinkybė, kuri rodo, jog visi kaltinamieji veikė kaip bendrininkai, t. y. tuoj po veikos padarymo visi trys kaltinamieji pinigus išleido „CUP“ parduotuvėje, o tai rodo, jog jie visi realizavo plėšimo objektyvųjį požymį – svetimo turto pagrobimą.

47. Taigi šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad kaltinamieji P. F., P. F. ir A. P., veikdami kaip bendrininkai ir panaudodami psichologinį smurtą prieš nukentėjusius P. M., M. D. ir A. U. ir grobdami jų turtą, suvokė, kad nukentėjusiųjų turtas jiems yra svetimas ir norėjo jį užvaldyti panaudodami psichologinį smurtą, t. y. šią nusikalstamą veiką jie padarė veikdami tiesiogine tyčia. Tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis kaltinamųjų padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

48. Teismas pažymi, kad kaltinime nurodyta iš A. U. pagrobta pinigų suma – 5 Eur. Vis tik, įvertinus paties A. U. teisme duotus parodymus apie tai, kad iš jo paėmė porą ar keletą eurų, jo ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodytas aplinkybes, jog padavė po du eurus, po eurą, bendroje sumoje apie 5 eurus (1 t., b. l. 100), jo mamos S. S. rašytame pareiškime nurodytą sumą, jog iš sūnaus paauglių kompanija pagrobė 3 Eur (buvo nurodyta 5, bet ištaisyta 3) (1 t., b. l. 88-89), nukentėjusiojo M. D. parodymus apie tai, kad A. U. kažkuriam iš kaltinamųjų padavė 4 Eur, teismas tikslina kaltinime nurodytą aplinkybę „iš A. U. paėmė 5 Eur“, nurodant, jog „iš A. U. paėmė ne daugiau kaip 5 Eur“. Pažymėtina, kad tokios aplinkybės tikslinimas neturi esminės reikšmės kaltinamųjų veikai kvalifikuoti, kadangi BK 180 straipsnyje numatyta atsakomybė kyla už bet kokio svetimo turto pagrobimą, tačiau panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis.

49. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmiau išdėstytų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad būtent P. F., P. F. ir A. P. 2019 m. kovo 30 d. apie 19.00 val., būdami prie pastato, adresu Vilniuje, Konstitucijos pr. 12A, veikdami kartu, panaudodami psichologinį smurtą nukentėjusiųjų M. D., P. M. ir A. U. atžvilgiu, pagrobė jų turtą, t. y. priėjo prie nukentėjusiųjų, apsupo juos ir pareikalavo duoti pinigus, o pastariesiems pasakius, kad grynųjų pinigų neturi, pagrasino, kad tuoj patikrins ir tokiu būdu psichologiškai paveikė nukentėjusiuosius bei atėmė galimybę jiems priešintis, po to iš M. D. paėmė 50 centų, iš A. U. paėmė ne daugiau kaip 5 Eur, iš P. M. paėmė 10 Eur, 20 Lt (5,79 Eur) ir „Ačiū“ kortelę, neturinčią materialinės vertės.

IV. Dėl skirtinų bausmių

Dėl P. F. skirtinos bausmės

50. Teismas, skirdamas bausmę P. F., vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 58 straipsnio 1 dalies, 61, 90, 91 straipsnių nuostatomis. Pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmių rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Visų pirma, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją – P. F., veikdamas tiesiogine tyčia su kitais asmenimis, padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. P. F. veika padaryta vakare, temstant, viešoje vietoje, prie parduotuvės esančios miesto centre, kur įprastai lankosi žmonės, o tokioje vietoje žmogus jaučiasi gana saugus, kas rodo didesnį kaltinamojo pavojingumą ir ciniškumą, savanaudiškais motyvais, nukentėjusiems iš jų pagrobtas turtas negrąžintas, padaryta žala neatlyginta. Teismas taip pat įvertina asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį – P. F. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, atlikdamas bendravykdytojo vaidmenį, kurio indėlis į padarytą veiką vertintinas gana ženkliu: nors apklausiamas teisme jis teigė priešingai, kad jis nieko neėmė iš nukentėjusiųjų ir iš jų nereikalavo pinigų, tačiau priešingai, iš pirmiau minėtų nukentėjusiųjų atpažinimo pagal fotonuotrauką protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad M. D. P. F. įvardino kaip asmenį, kuris reikalavo pinigų ir kuris iš P. M. pinigus atėmė, jį įvardino kaip patį aktyviausią dalyvį, P. M. parodė, kad jis būtent paėmė „Ačiū“ kortelę ir 20 Lt, o A. U. nurodė, kad P. F. taip pat reikalavo pinigų ir kuriam padavė pinigus. Taigi iš tokių aplinkybių matyti, kad P. F. iš tiesų buvo vienas aktyviausių dalyvių vykdant plėšimą. Be pirmiau aptartų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, teismas taip pat įvertina kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis – P. F. yra jauno amžiaus, nusikaltimo padarymo metu buvo sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus (amžiaus, nuo kurio atsako pagal BK 180 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką (BK 13 straipsnio 2 dalis)), moksleivis, mokymosi įstaigos charakterizuojamas kaip mokinys, nuo 2019 m. rugsėjo mėn. iki 2020 m. sausio 24 d. praleidęs 18 pamokų be pateisinamos priežasties, be to, mokymosi pasiekimai yra vidutiniški. Taip pat charakteristikoje nurodoma, kad P. F. nors petraukų metų žaidžia telefonu dėl to vėluoja į pamokas, pamokų metu elgiasi drausmingai, klauso mokytojų, dalyvauja klasės ir mokyklos renginiuose, padeda mokytojai ir klasės vadovei bei dalyvauja olimpiadose ir sporto varžybose. Mokykloje visada turi ugdymui reikalingas priemones, draugauja su klasiokais ir turi draugų. Mama domisi vaiko problemomis, jo pasiekimais mokykloje, bet į susirinkimus neatvyksta (2 t., b. l. 124), nedirbantis (2 t., b. l. 119), Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas, nevedęs, nusikaltimo padarymo metu administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 120), nors iki nusikalstamos veikos padarymo neteistas, veikos padarymo metu pradėti du ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, po nusikalstamos veikos padarymo teistas du kartus už veikas, kurią vieną iš jų padarė iki šiame nuosprendyje nagrinėjamos veikos, o kitą po šios veikos, abu padaryti nusikaltimai taip pat turtinio pobūdžio (2 t., b. l. 121-122; Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis). BK 91 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų kontekste pažymėtina, kad P. F. į Respublikinį priklausomybės ligų centro Vilniaus filialą 5 metų laikotarpiu nesikreipė dėl konsultavimo ir gydymo (2 t., b. l. 125), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (2 t., b. l. 126), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (2 t., b. l. 127). Kitų duomenų apie nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, taip pat nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą valstybinis kaltintojas nesurinko. Baigiamųjų kalbų metu kaltinamojo gynėjas V. Baumila teigė, kad nusprendus, jog E. P. davė teisingesnius parodymus negu P. M., reikėtų vertinti P. F. prisipažinimą, kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nors kaltinamasis teismo posėdžio metu teigė, kad nepripažįsta, jog ėmė pinigus ir grasino nukentėjusiems, tik pripažįsta, kad buvo su draugais, tai nelaikytina pakankamu pagrindu nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai yra bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; 2) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, šie parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tuo tarpu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-78/2014, 2K-187/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju matyti, jog teisme P. F. savo kaltės nepripažino, nebuvo nuoseklus, pakeitė poziciją ir skirtingai nurodė tam tikras faktines aplinkybes nuo ikiteisminio tyrimo metu duotųjų parodymų, kur gana detaliai ir nuosekliai papasakojo įvykio aplinkybes. Negalima sutikti su gynėjo pozicija, kad P. F. iš esmės pripažino savo kaltę, išskyrus minėtas aplinkybes, kurių nepripažino, kadangi kaip jau buvo minėta, teisme jis pripažino tik buvimo su draugais faktą, bet ne esmines veikos aplinkybes. Įvertinus šias aplinkybes, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti esant kaltinamojo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį. Taigi teismas nenustato P. F. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo vertinimu, nors P. F. veikos padarymo metu nebuvo teistas, tačiau jo elgesys iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nebuvo nepriekaištingas (jo atžvilgiu jau buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai), iki šios veikos jis padarė vieną panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką, kurią padarė ir po šiame nuosprendyje nagrinėjamos nusikalstamos veikos, kas taip pat neigiamai charakterizuoja jo elgesį. Šios aplinkybės rodo P. F. polinkį elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio ir moralės normoms, itin jauname amžiuje besiformuojančias antivisuomenines nuostatas. Paminėtina ir tai, kad nors pats P. F. savo kaltės neįžvelgė, savo indėlį į veiką vertino tik tiek, jog tą dieną buvo su draugais ir stovėjo šalia, tačiau įvertinus pirmiau minėtas aplinkybes matyti, kad P. F. vaidmuo nagrinėjamos veikos padaryme buvo gana aktyvus, o indėlis į jos padarymą ženklus.

51. Baigiamųjų kalbų metu kaltinamojo P. F. gynėjas V. Baumila prašė taikyti BK 93 straipsnio nuostatas ir atleisti P. F. nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalo svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2009).

52. Nors šiame nuosprendyje nagrinėjamos veikos padarymo momentu P. F. nebuvo teistas, šiuo nuosprendžiu yra teisiamas už vieną nusikaltimą, tai yra formaliai atitinka sąlygą, kad jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė pirmą kartą, tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad, nepaisant teistumo neturėjimo veikos padarymo metu, P. F. ne pirmą kartą susiduria su baudžiamųjų įstatymų saugomų vertybių pažeidimais. Kaip jau buvo minėta ne kartą, P. F. iki šio nuosprendžio priėmimo momento buvo nuteistas dviems nuosprendžiais (2020 m. balandžio 16 d. ir 2020 m. lapkričio 5 d.). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu jis nuteistas už veikas, padarytas iki šios nagrinėjamos veikos padarymo momento, t. y. padarytas 2018 m. liepos 2-4 d. Taigi įsiteisėjusiame nuosprendyje yra nustatyta, kad P. F. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veiką padarė 2018 m. liepos mėnesį, tai yra dar iki nusikalstamos veikos, nagrinėjamos šiame nuosprendyje (2019 m. kovo 30 d.), padarymo. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padarė 2019 m. rugpjūčio 16 d., t. y. jau po šiame nuosprendyje nagrinėjamos veikos padarymo.

53. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008), analizuodama iškilusią sąvokos „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ reikšmės problemą, pažymėjo, kad gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą. Pirma, BK 93 straipsnyje kalbama apie nusikalstamos veikos padarymą pirmą kartą vienaskaitos forma, taip pabrėžiant pakartotinumo negalimumą; antra, tais atvejais, kai norima pabrėžti priešingą nuostatą, įstatymų leidėjas tiesiogiai nurodo kelių nusikalstamų veikų padarymo galimybę (BK 92 straipsnis); trečia, kai norima pabrėžti ne ankstesnio nusikaltimo padarymo, bet teistumo nebuvimo faktą, įstatymų leidėjas naudoja sąvoką pirmą kartą teisiamas asmuo (BK 55 straipsnis). Taip pat išaiškinta, kad pagal BK 93 straipsnį asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Tokia teismų praktika nėra pakitusi, ja teismai vadovavosi ir vėlesnėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-976/2016 ir kt.).

54. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, konstatuoja, jog šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog P. F. 2019 m. kovo 30 d. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, kadangi, kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu nustatyta, kad P. F. 2018 metų liepos mėnesį padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje. Taigi, nebelieka vienos iš būtinųjų BK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų – asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, todėl P. F. negali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kartu pažymėtina, kad BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės (Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-744/2018). Aplinkybė, kad P. F., žinodamas, jog jam dėl nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris pradėtas 2018 m. liepos 4 d., o 2019 m. balandžio 2 d. įteiktas pranešimas apie įtarimą (LITEKO duomenimis), 2019 m. kovo 30 d. padarė nusikalstamą veiką, rodo, kad būdamas jauno amžiaus jis nesistengia gyventi dorai, taip kaip priimta įprastai tokio amžiaus jaunuoliams visuomenėje, o daro veikas.

55. Atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, taip pat į pirmiau aptartas kaltinamąjį apibūdinančias aplinkybes teismas sprendžia, kad BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių bausmės paskirtis gali būti pasiekta kaltinamajam paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę. Apskaičiuojant nepilnamečiui už nusikaltimo padarymą skiriamos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, BK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, nustatant įstatyme nurodytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau, taikoma atsižvelgiant į BK XI skyriuje (BK 80-93 straipsniai) nustatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tai reiškia, kad, nustatant nepilnamečiui skiriamos laisvės atėmimo bausmės minimalų ir maksimalų dydžius, turi būti vadovaujamasi ne tik sankcijoje nurodytomis ribomis, bet ir BK 91 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, nurodytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, bei BK 90 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307-507/2015, 2K-48-628/2019). Todėl P. F. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas artimesnis minimaliam, t. y. vieneri metai laisvės atėmimo.

56. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirta galutine vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės (vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu laisvės apribojimo bausmę keičiant laisvės atėmimo bausme) ir paskirti P. F. galutinę vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

57. Kaltinamasis P. F. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 26 d., 10.00 val. iki 2019 m. lapkričio 27 d., 11.20 val. (2 t., b. l. 39-40) (dvi dienas). Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas P. F. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas, vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

58. Teismas, apsvarstęs galimybę taikyti P. F. BK 92 straipsnio (įstatymo Nr. XI-1861 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas šias nuostatas taikyti. Tam teismo posėdyje neprieštaravo ir valstybinis kaltintojas.

59. Tuometinėje BK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Veikos padarymo metu galiojusioje redakcijoje, BK 92 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. Kartu teismas nustato laiką, per kurį nepilnametis turi įvykdyti auklėjamojo poveikio priemones.

60. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro bendrą bausmės paskirtį. Be to, paskirta bausmė turi būti veiksminga. Veiksminga bausme gali būti pripažinta tik tokia bausmė, kuria įgyvendinami visi jai keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-48-165/2015). Nagrinėjamu atveju P. F. palikus atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, būtų užtikrinamas tik nubaudimo siekio įgyvendinimas, tačiau kur kas svarbiau yra pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius ir užtikrinti, kad jis ateityje daugiau nebenusikalstų. Tuo tarpu bausmės vykdymo atidėjimo tikslas yra pataisyti asmenis juos ne izoliuojant nuo visuomenės, bet, paskyrus baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, kontroliuojant jų elgesį ir sulaikant juos nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo bei pamažu pripratinant prie normalaus (visuomenei priimtino) gyvenimo būdo.

61. Teisės doktrinoje ir praktikoje vyrauja nuomonė, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra veiksminga nepilnamečių pataisymo ir auklėjimo priemonė. Atidėjus bausmės vykdymą yra įgyvendinama valstybės prievarta, kadangi yra suvaržomos nepilnamečio asmens laisvės. Tačiau kartu, taikant auklėjamojo poveikio priemones, yra siekiama keisti jo gyvenimo būdą, stengiamasi padėti jam integruotis į savo socialinę aplinką. Pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas siejasi su daug mažesniu nuteisto asmens laisvių ir teisių suvaržymu nei taikant laisvės atėmimo bausmę. Jam suteikiama galimybė pasilikti visuomenėje ir taip išvengti daugelio neigiamų jo izoliavimo padarinių.

62. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad P. F. atitinka formalias BK 92 straipsnyje nustatytas sąlygas, t. y. jis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, jam šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija penkerių metų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog nors P. F. atžvilgiu šis apkaltinamasis nuosprendis yra trečias, tačiau matyti, kad iki šiame nuosprendyje analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo buvo formaliai neteistas, tačiau po nusikalstamos veikos padarymo teistas du kartus už veikas, kurias padarė iki šiame nuosprendyje nagrinėjamos veikos, o kitą po šios veikos padarymo.

63. Kartu įvertinama kaltinamojo asmenybė, kuri plačiau aptarta 50 nuosprendžio punkte ir teismas to paties nekartoja. Teismas taip pat pažymi, kad pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad P. F. priešingas teisei elgesys šiuo atveju besiformuojančio neigiamo elgesio apraiškų pasekmė, iš dalies nulemtas to, kad jis bendrauja su netinkamais asmenimis, kas galėjo iš dalies formuoti jo neigiamą elgesį, kadangi matyti, jog ir kitas veikas, už kurias jis nuteistas, padarė taip pat su broliu ir A. P.. Vis tik daryti vienareikšmės išvados apie tai, kad ši veika yra kasdienė jo gyvenimo dalis, negalima, nors ir pastebimos besiformuojančios neigiamo jo elgesio apraiškos, negebėjimas gyventi dorai. Kita vertus, teismas įžvelgia ir teigiamų apraiškų jo mokymosi veikloje, kadangi mokymosi įstaigoje apibūdinamas gana teigiamai, kaip drausmingas mokinys.

64. Teismas, įvertinęs pirmiau minėtas aplinkybes ir jų visumą, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti BK 92 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą vienerių metų ir šešių mėnesių laikotarpiui, nes kaltinamojo elgesyje matomi ne tik neigiami (iki veikos padarymo ir po šios veikos padarymo padarytos veikos), bet ir teigiami pokyčiai, jog asmuo mokosi, mokymosi įstaigos charakterizuojamas pakankamai teigiamai, teismo posėdžio metu pats kaltinamasis nurodė, jog atsiprašo nukentėjusiųjų, savo poelgį vertina blogai, o tai rodo, kad iš esmės suvokė daromos veikos žalingą pobūdį ir sudaro pagrindą išvadai, kad savo elgesyje įžvelgė neigiamų aspektų. Visgi realus bausmės vykdymas šiuo atveju neigiamai paveiktų aptartus kaltinamojo teigiamus socialinius ryšius, užkirstų kelią pabaigti mokslus, o tai sukeltų papildomų neigiamų socialinių padarinių jauno žmogaus gyvenime. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju resocializacija vis dar galima be realaus laisvės atėmimo, nuteistajam paskiriant BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą auklėjamojo poveikio priemonę, ribojančią kaltinamojo elgesį ir kartu turinčią pataisomąjį poveikį. Šių aplinkybių visuma teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas suteikti jam galimybę pakeisti savo elgesį neizoliuotam nuo visuomenės, tačiau kontroliuojamam probacijos tarnybos. Teismo vertinimu, probacijos tarnybos priežiūra, tam tikrų, resocializacijai reikalingų įpareigojimų ir draudimų skyrimas, šiuo metu yra pakankamos priemonės tolesniam P. F. elgesio koregavimui pozityvia linkme.

65. Esant šioms aplinkybėms, spręstina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus skirtinos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl kaltinamajam taikytinos BK 92 straipsnio 2 dalies nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, kartu nustatant pareigas ir draudimus, numatytus BK 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, 3 dalies 4, 5 punktuose – įpareigojant elgesio apribojimo taikymo laikotarpiu, nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant bendrauti su A. P. ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

66. Kaltinamajam P. F. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., b. l. 49) – paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl P. F. skirtinos bausmės

67. Teismas, skirdamas bausmę P. F., vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 58 straipsnio 1 dalies, 61, 90, 91 straipsnių nuostatomis. Pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmių rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Visų pirma, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją – P. F., veikdamas tiesiogine tyčia su kitais asmenimis, padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. P. F. veika padaryta vakare, temstant, viešoje vietoje, prie parduotuvės esančios miesto centre, kur įprastai lankosi žmonės, o tokioje vietoje žmogus jaučiasi gana saugus, kas rodo didesnį kaltinamojo pavojingumą ir ciniškumą, savanaudiškais motyvais, nukentėjusiems iš jų pagrobtas turtas negrąžintas, padaryta žala neatlyginta. Teismas taip pat įvertina asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį – P. F. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, atlikdamas bendravykdytojo vaidmenį, kurio indėlį į padarytą veiką teismas turi pagrindo vertinti kaip mažiau aktyvaus dalyvio nei P. F.: apklausiamas teisme jis teigė paėmęs 20 Lt, galbūt ir pats prašė pinigų, tai matyti ir iš pirmiau minėtų asmenų atpažinimo pagal fotonuotrauką protokoluose užfiksuotų duomenų, kad P. M. ir A. U. P. F. atsiminė ir įvardino kaip reikalavusį pinigų asmenį, pritarusį žemesnio vaikino reikalavimams, tuo tarpu M. D. neatpažino P. F.. Taigi iš tokių aplinkybių seka, kad P. F. nebuvo vienas aktyviausių dalyvių vykdant plėšimą. Be pirmiau aptartų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, teismas taip pat įvertina kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis – P. F. yra jauno amžiaus, nusikaltimo padarymo metu buvo sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus (amžiaus, nuo kurio atsako pagal BK 180 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką (BK 13 straipsnio 2 dalis)), nesimokantis, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad niekuo neužsiima, nors iš „Sodros“ duomenų matyti, kad 2020 m. spalio 2 d. duomenimis, dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2020 m. sausio 20 d. (2 t., b. l. 129), Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas, nevedęs, nusikaltimo padarymo metu administracine tvarka nebaustas, baustas po veikos padarymo už keliavimą be bilieto transporto priemonėmis, taip pat iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, jog jo atžvilgiu administracinės teisenos už teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą, keikimasi necenzūrinias žodžiais nutrauktos, kadangi nebuvo sulaukęs amžiaus nuo kurio galima administracinė atsakomybė, sprendimo dėl galimai padarytos smulkios vagystės nėra (2 t., b. l. 130-131), iki nusikalstamos veikos padarymo neteistas, veikos padarymo metu pradėti du ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, BK 178 straipsnio 2 dalyje, iš kurių vienas nutrauktas, o už pasikėsinimą padaryti vagystę nuteistas 2020 m. balandžio 16 d., veika padaryta iki šiame nuosprendyje analizuojamos veikos, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas tuo, kad 2019 m. gegužės 18 d. panaudodamas fizinį smurtą ir atimdamas galimybę priešintis pagrobė svetimą turtą ir 2019 m. gegužės 21 d. pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą (2 t., b. l. 132-133; Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis). BK 91 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų kontekste pažymėtina, kad P. F. į Respublikinį priklausomybės ligų centro Vilniaus filialą 5 metų laikotarpiu nesikreipė dėl konsultavimo ir gydymo (2 t., b. l. 134), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (2 t., b. l. 135), taip pat negydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (2 t., b. l. 136). Kitų duomenų apie nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, taip pat nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą valstybinis kaltintojas nesurinko. Teismas, atsižvelgęs į P. F. teisiamojo posėdžio metu išsakytus parodymus, nustato jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog pripažino esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tuo tarpu jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo vertinimu, nors P. F. veikos padarymo metu nebuvo teistas, tačiau jo elgesys iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nebuvo nepriekaištingas (jo atžvilgiu jau buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, iš kurių vienas nutrauktas), iki šios veikos jis padarė vieną panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką, kas taip pat neigiamai charakterizuoja jo elgesį. Šios aplinkybės rodo P. F. polinkį elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio ir moralės normoms, jauname amžiuje besiformuojančias antivisuomenines nuostatas, kaip nelinkusį laikytis visuomenėje nusistovėjusių bendro gyvenimo taisyklių.

68. Teismas pažymi, kad pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad P. F. priešingas teisei elgesys šiuo atveju besiformuojančio neigiamo elgesio apraiškų pasekmė, iš dalies nulemtas to, kad jis bendrauja su netinkamais asmenimis, kadangi veiką, padarytą iki šios veikos, už kurią nuteistas 2020 m. balandžio 16 d., jis padarė taip pat su broliu ir A. P., kas turi įtakos formuojant jo neigiamą elgesį. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymų, iš kurių abi taip pat susijusios su nusikaltimais nuosavybei. Tačiau šiuo metu teismas dar negali daryti vienareikšmės išvados apie tai, kad vien tik nusikaltimų darymas yra kasdienė jo gyvenimo dalis, nors ir pastebimos minimalios neigiamo jo elgesio apraiškos. Kaip matyti iš LITEKO sistemos, Vilniaus miesto apylinkės teisme 2021 m. kovo 4 d. vyko probacijos pateikto teikimo svarstymas dėl jam anksčiau paskirtos laisvės apribojimo bausmės pakeitimo į areštą, kas irgi rodo, jog asmuo nėra linkęs laikytis probacijos taisyklių ir tinkamai vykdyti laisvės apribojimo bausmės sąlygas, kadangi toks teikimas teikiamas tik tuo atveju, kai tarnyba turi pakankamą pagrindą manyti, jog nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę. Kita vertus, šis sprendimas bus paskelbtas 2021 m. kovo 15 d.

69. Nors kaltinamojo gynėja A. Ustinovč neprašė taikyti P. F. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį, tačiau prašė vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Visų pirma, teismas, vadovaudamasis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais, kaip to reikalauja įstatymo nuostatos, apsvarstęs galimybę taikyti BK 93 straipsnio nuostatas pastarajam, konstatuoja, kad šioje byloje nėra tam sąlygų. Kaip ir P. F. atžvilgiu, taip ir P. F. atveju, įvertinęs tai, kad P. F. nors ir nagrinėjamos veikos atžvilgiu formaliai nebuvo teistas, tačiau nuteistas 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį už veiką, padarytą iki šios nagrinėjamos veikos padarymo momento, t. y. 2018 m. kovo 19 d. Taigi įsiteisėjusiame nuosprendyje yra nustatyta, kad P. F. BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė 2018 m. kovo mėnesį, tai yra dar iki nusikalstamos veikos, nagrinėjamos šiame nuosprendyje (2019 m. kovo 30 d.), padarymo. Šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog P. F. 2019 m. kovo 30 d. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, kadangi įsiteisėjusiu 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu nustatyta, kad P. F. nusikalstamą veiką jis padarė 2018 metų kovo mėnesį. Taigi, nebelieka vienos iš būtinųjų BK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų – asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, todėl P. F. negali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.

70. Sprendžiant dėl galimybės P. F. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pažymėtina, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje bausmės švelninimo pagrindas, numatytas BK 54 straipsnio 3 dalyje, siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad aplinkybės, jog P. F. yra jauno amžiaus, šią veiką padarė būdamas neteistas, nusikaltimo padarymo metu administracine tvarka nebaustas, baustas po veikos padarymo už keliavimą be bilieto transporto priemonėmis, taip pat iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, jog jo atžvilgiu administracinės teisenos už teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą, keikimasi necenzūrinias žodžiais nutrauktos, kadangi nebuvo sulaukęs amžiaus nuo kurio galima administracinė atsakomybė, sprendimo dėl galimai padarytos smulkios vagystės nėra (2 t., b. l. 130-131), pripažino kaltę dėl esminių veikos aplinkybių, kas turi reikšmės skiriamos bausmės dydžiui, tačiau tai nelaikytina lemiančiomis švelnesnės bausmės rūšies parinkimą aplinkybėmis. Aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui, pagrįstai nenustatyta. Jaunas amžius, ankstesnių teistumų nebuvimas yra įprastos daugeliui bylų, tačiau ne išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytam pažeidimui bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016).

71. Atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, taip pat į pirmiau aptartas kaltinamąjį apibūdinančias aplinkybes teismas sprendžia, kad BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių bausmės paskirtis gali būti pasiekta kaltinamajam paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę. Apskaičiuojant nepilnamečiui už nusikaltimo padarymą skiriamos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, BK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, nustatant įstatyme nurodytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau, taikoma atsižvelgiant į BK XI skyriuje (BK 80-93 straipsniai) nustatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tai reiškia, kad, nustatant nepilnamečiui skiriamos laisvės atėmimo bausmės minimalų ir maksimalų dydžius, turi būti vadovaujamasi ne tik sankcijoje nurodytomis ribomis, bet ir BK 91 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, nurodytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, bei BK 90 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307-507/2015, 2K-48-628/2019). Todėl P. F. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas vieneri metai laisvės atėmimo.

72. Kaltinamasis P. F. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 26 d., 10.07 val. iki 2019 m. lapkričio 27 d., 11.16 val. (2 t., b. l. 60-61) (dvi dienas). Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas P. F. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas, vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

73. Teismas, analogiškai apsvarstęs galimybę taikyti P. F. BK 92 straipsnio (įstatymo Nr. XI-1861 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas šias nuostatas taikyti. Tam teismo posėdyje neprieštaravo ir valstybinis kaltintojas.

74. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad P. F. atitinka formalias BK 92 straipsnyje nustatytas sąlygas, t. y. jis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, jam šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija penkerių metų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog nors P. F. atžvilgiu šis apkaltinamasis nuosprendis yra antras, tačiau matyti, kad iki šiame nuosprendyje analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo buvo formaliai neteistas, tačiau po nusikalstamos veikos padarymo teistas vieną kartą už veiką, kurią padarė iki šiame nuosprendyje nagrinėjamos veikos, be kita ko, jo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje, kaip jau buvo minėta, jis kaltinamas tuo, kad po šios veikos, galimai 2019 m. gegužės 18 d. panaudodamas fizinį smurtą ir atimdamas galimybę priešintis pagrobė svetimą turtą ir 2019 m. gegužės 21 d. pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą.

75. Kartu įvertinama kaltinamojo asmenybė, kuri plačiau aptarta 67-68 nuosprendžio punktuose ir teismas to paties šioje dalyje nekartoja. Teismas taip pat pažymi, kad pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad P. F. priešingas teisei elgesys šiuo atveju besiformuojančio neigiamo elgesio apraiškų pasekmė, iš dalies nulemtas to, kad jis bendrauja su netinkamais asmenimis, kas galėjo formuoti jo neigiamą elgesį. Taigi daryti vienareikšmės išvados apie tai, kad ši veika yra kasdienė jo gyvenimo dalis, šioje stadijoje vis dar negalima, nors ir pastebimos besiformuojančios neigiamo jo elgesio apraiškos, negebėjimas gyventi dorai, kadangi kaip jau minėta, po šios veikos padarymo teistas vieną kartą už veiką padarytą prieš nagrinėjamos veikos padarymą, taip pat jo atžvilgiu nagrinėjama ir kita baudžiamoji byla dėl turtinio pobūdžio nusikaltimų. Pastebėtina ir tai, kad 2020 m. spalio 22 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nesimoko, kai tuo tarpu priimtame 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendyje, kuris įsiteisėjo 2020 m. gegužės 7 d., buvo įpareigotas bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti mokslą, taigi jis praėjus 5 mėnesiams po skirto įpareigojimo nesimokė ir nedėjo pastangų tinkamai vykdyti paskirtą laisvės apribojimo bausmę. Pirmiau aptartų aplinkybių visumą rodo, kad P. F. nėra galimybės skirti kitos bausmės, kaip tik laisvės atėmimą, atidedant jos vykdymą.

76. Teismas, įvertinęs pirmiau minėtas aplinkybes ir jų visumą, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti BK 92 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą vienerių metų ir šešių mėnesių laikotarpiui, nes realus bausmės vykdymas šiuo atveju neigiamai paveiktų P. F. socialinius ryšius ir sukeltų papildomų neigiamų socialinių padarinių jauno žmogaus gyvenime. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju resocializacija vis dar galima be realaus laisvės atėmimo, nuteistajam paskiriant BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą auklėjamojo poveikio priemonę, ribojančią kaltinamojo elgesį ir kartu turinčią pataisomąjį poveikį. Minėtų aplinkybių visuma teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas suteikti jam galimybę pakeisti savo elgesį neizoliuotam nuo visuomenės, tačiau kontroliuojamam probacijos tarnybos. Teismo vertinimu, probacijos tarnybos priežiūra, tam tikrų, resocializacijai reikalingų įpareigojimų ir draudimų skyrimas, šiuo metu yra pakankamos priemonės tolesniam P. F. elgesio koregavimui teigiama linkme.

77. Esant šioms aplinkybėms, spręstina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus skirtinos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl kaltinamajam taikytinos BK 92 straipsnio 2 dalies nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, kartu nustatant pareigas ir draudimus, numatytus BK 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, 3 dalies 4, 5 punktuose – įpareigojant elgesio apribojimo taikymo laikotarpiu, nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, įpareigojant mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant bendrauti su A. P. ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

78. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2021 m. kovo 4 d. vyko teismo posėdis byloje Nr. T-12-486/2021 dėl laisvės apribojimo bausmės (paskirtos 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu) pakeitimo į areštą, kurioje sprendimas bus paskelbtas 2021 m. kovo 15 d., šiuo metu jam šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d, nuosprendžiu paskirta bausme nebendrina, siekiant išvengti dvigubo bausmių bendrinimo.

79. Kaltinamajam P. F. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., b. l. 70) – paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl A. P. skirtinos bausmės

80. Teismas, skirdamas bausmę A. P., analogiškai vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 58 straipsnio 1 dalies, 61, 90, 91 straipsnių nuostatomis. Pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmių rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Visų pirma, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją – A. P., veikdamas tiesiogine tyčia su kitais asmenimis, padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. A. P. veika padaryta vakare, temstant, viešoje vietoje, prie parduotuvės esančios miesto centre, kur įprastai lankosi žmonės, o tokioje vietoje žmogus jaučiasi gana saugus, kas rodo didesnį kaltinamojo pavojingumą ir ciniškumą, savanaudiškais motyvais, nukentėjusiems iš jų pagrobtas turtas negrąžintas, padaryta žala neatlyginta. Teismas taip pat įvertina asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį – A. P. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, atlikdamas bendravykdytojo vaidmenį, kurio indėlis į padarytą veiką vertintinas gana ženkliu, buvo itin aktyvus nusikaltimo dalyvis. Apklausiamas teisme jis teigė paėmęs pinigus, tik negalėjo įvardinti nei kokios valiutos nei kiek paėmė, tai matyti ir iš pirmiau minėtų asmenų atpažinimo pagal fotonuotrauką protokoluose užfiksuotų duomenų, kad P. M. A. P. įvardino kaip asmenį, paėmusį iš jo pinigus pinigus – 10 Eur, A. U. nurodė, kad jis taip pat reikalavo pinigų, daugiausiai kalbėjo (grasino), tuo tarpu M. D. neatpažino A. P.. E. P. teisme parodė, kad būtent pirmasis A. P. ragino sustoti jaunuolius, kadangi jam nepatiko vieno iš jaunuolių apranga. Taigi iš tokių aplinkybių matyti, kad A. P. iš tiesų buvo vienas aktyviausių dalyvių vykdant plėšimą. Be pirmiau aptartų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, teismas taip pat įvertina kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis – A. P. yra jauno amžiaus, nusikaltimo padarymo metu buvo tik ką sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus (amžiaus, nuo kurio atsako pagal BK 180 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką (BK 13 straipsnio 2 dalis)), moksleivis, mokymosi įstaigos charakterizuojamas kaip mokinys, kurio mokymosi motyvacija žema, mokslo svarbos savo gyvenimo kokybei jis neįvertina. A. P. apibūdinamas kaip gana uždaras, nedideli dirgikliai mokinį gali padaryti emociškai nestabilų, tuomet elgiasi neprognozuojamai – grasina ir gąsdina aplinkinius, tyčiojasi ir įžūliai elgiasi su (duomenys neskelbtini) darbuotojais, žeminančiai kalba su kitais suaugusiais, gali juos išvadinti necenzūriniais žodžiais. Toks elgesys ypač progresuoja paskutiniu laikotarpiu. A. P. nereaguoja į pastabas dėl netinkamo elgesio, yra priešiškas. Mokymosi įstaigos apibūdinamas kaip nepripažįstantis netinkamo elgesio, reaguoja abejingai, berniukui trūksta atsakomybės jausmo už savo poelgius. Tais atvejais, kai mokinys sieka naudos sau, geba suvaldyti emocijas ir būti pakankamai mandagus, o esant aiškioms taisyklėms, struktūrai ir režimui, mokinys geba laikytis nesudėtingų susitarimų. A. P. linkęs manipuliuoti, meluoti, siekti lyderio pozicijos, provokuoti konfliktus, kurių metu grasina smurtiniais išpuoliais (2 t., b. l. 149), nedirbantis (2 t., b. l. 138), nevedęs, nusikaltimo padarymo metu administracine tvarka nebaustas, kandai teisena nutraukta nesulaukus amžiaus nuo kurio galima administracinė atsakomybė, tačiau kaip matyti iš LITEKO sistemos, po nusikalstamos veikos padarymo baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 139), nors iki nusikalstamos veikos padarymo neteistas, veikos padarymo metu pradėti du ikiteisminiai tyrimai dėl turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų, po nusikalstamos veikos padarymo teistas tris kartus už veikas, kurias padarė prieš nagrinėjamą veiką ir po šios veikos, padaryti nusikaltimai taip pat turtinio pobūdžio (2 t., b. l. 140-144; Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis). BK 91 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų kontekste pažymėtina, kad A. P. į Respublikinį priklausomybės ligų centro Vilniaus filialą 5 metų laikotarpiu nesikreipė dėl konsultavimo ir gydymo (2 t., b. l. 156), (duomenys neskelbtini) gydytas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. kovo 1 d. dėl (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 157), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (2 t., b. l. 155). Be kita ko, iš byloje esančios 2020 m. vasario 17 d. specialisto išvados Nr. 104MS-23/2020 matyti, kad A. P. jau 2012 m. savaitę gydytas (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini), taip pat 2015-2016 m. gydytas 3 kartus dėl (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. du kartus gydytas dėl (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 159). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi A. P. buvo skirtina vidutinės priežiūros priemonė, jis buvo išsiųstas į (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 150-152), taigi matyti, kad A. P. augina viena motina, kuri susiduria su jo auklėjimo sunkumais. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, reikšminga sprendžiant A. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą ir rodo, kad itin jauno amžiaus ir kitų įtakai pasiduodančio asmens kontrolė motinai sunkiai įgyvendinama, nesant objektyvios pagalbos. Teismas nustato A. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog pripažino esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tuo tarpu jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nepripažįsta gynėjos prašomos aplinkybės – jog veiką padarė būdamas nepilnametis, atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi skirdamas bausmę A. P., atsižvelgia į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK XI skyrius).

81. Baigiamųjų kalbų metu kaltinamojo A. P. gynėja J. T. Litvinskienė taip pat prašė taikyti BK 93 straipsnio nuostatas ir atleisti jos ginamąjį A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaip jau buvo minėta, pirmiau aptartos nuostatos dėl galimybės taikyti BK 93 straipsnį, išsamiau buvo aptartos 53 nuosprendžio punkte. Nors šiame nuosprendyje nagrinėjamos veikos padarymo momentu A. P. nebuvo teistas, šiuo nuosprendžiu yra teisiamas už vieną nusikaltimą, tai yra formaliai atitinka sąlygą, kad jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė pirmą kartą, tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad, nepaisant teistumo neturėjimo veikos padarymo metu, A. P. ne pirmą kartą susiduria su baudžiamųjų įstatymų saugomų vertybių pažeidimais. A. P. iki šio nuosprendžio priėmimo momento buvo nuteistas trimis nuosprendžiais (2020 m. balandžio 16 d., 2020 m. spalio 5 d. ir 2020 m. lapkričio 5 d.). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu jis nuteistas už eilę veikų, padarytų iki šios nagrinėjamos veikos padarymo momento, t. y. už veikas, padarytas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. liepos 12 d. Taigi įsiteisėjusiame nuosprendyje yra nustatyta, kad A. P. nusikalstamas veiką padarė 2018 m. kovo-liepos mėnesiais, tai yra dar iki nusikalstamos veikos, nagrinėjamos šiame nuosprendyje (2019 m. kovo 30 d.), padarymo. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžiu nustatyta, kad jis padarė dvi veikas, vieną iš jų 2018 m. liepos mėn. pradžioje, o kitą – 2019 m. gegužės 16 d., t. y. vieną iki šiame nuosprendyje nagrinėjamos, o kitą jau po šios veikos. Taip pat ir 2020 m. lapkričio 5 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padarė 2019 m. rugpjūčio 16 d., t. y. jau po šiame nuosprendyje nagrinėjamos veikos padarymo. Taigi, A. P. atveju, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, konstatuoja, jog šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog A. P. 2019 m. kovo 30 d. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, kadangi įsiteisėjusiais 2020 m. balandžio 16 d. ir 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžiais nustatyta, kad A. P. nusikalstamas veikas padarė 2018 m. kovo-liepos mėnesiais. Taigi, nebelieka vienos iš būtinųjų BK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų – asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, todėl A. P. negali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.

82. Teismo vertinimu, nors A. P. veikos padarymo metu nebuvo teistas, tačiau jo elgesys iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nebuvo nepriekaištingas (jo atžvilgiu jau buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai), iki šios veikos padarė panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, jo pavojingumą rodo, kad padaryta eilė epizodų, kas taip pat neigiamai charakterizuoja jo elgesį. Teismas pažymi, kad pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad A. P. priešingas teisei elgesys yra besiformuojantis, jo elgesys prieš veiką bei po jos, rodo jo polinkį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir nusikalsti. Vis tik ir bylos medžiaga bei kaltinamojo A. P. elgesys teismo proceso metu rodo jo menką socializaciją, silpnavališkumą bei iš dalies polinkį pasiduoti kitų asmenų neigiamai įtakai bei pačiam inicijuoti tokias veikas, kadangi iš jo atžvilgiu priimtų nuosprendžių matyti, jog veikos padarytos veikiant kartu su kitais asmenimis, o kaip patvirtino su kaltinamaisiais buvęs liudytojas E. P., būtent A. P. neįtiko vaikino išvaizda, dėl ko jis nukentėjusiems liepė sustoti ir pradėjo įžeidinėti bei reikalauti pinigų. Kaip matyti, jog net ir 2019 m. birželio 5 d. pritaikius A. P. minimalios priežiūros priemonę, kuomet jis išsiųstas mokytis į (duomenys neskelbtini), jo nuo nusikalstamų veikų darymo nesustabdė, jis toliau padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad mokymosi įstaigos apibūdamas daugiau neigiamai nei teigiamai, kaip gana sudėtingas mokinys, nerodantis mokymosi motyvacijos, elgiasi neprognozuojamai – grasina ir gąsdina aplinkinius, tyčiojasi ir įžūliai elgiasi su (duomenys neskelbtini) darbuotojais. Tai iš esmės rodo, jog A. P. nepaiso jokių autoritetų. Iki šiame nuosprendyje analizuojamos veikos padarymo, ankstesnės padarytos veikos (už kurias nuteistas po šios veikos padarymo) ir veika padaryta po šios veikos yra turtinio pobūdžio, o pastaroji ir psichologinio smurto, kas rodo gana cinišką A. P. požiūrį į kitų asmenų sveikatą ir turtą, taigi jis turi jau pakankamai susiformavusias antivisuomenines nuostatas, yra linkęs bet kokiais būdais siekti asmeninės naudos. Tokios aplinkybės, teismo vertinimu, rodo, kad kaltinamajam kiti artimos aplinkos ir linkę laikytis bendro gyvenimo taisyklių asmenys teigiamos įtakos iš esmės negali daryti, jis nesistengė keisti priešingo teisei elgesio teigiama linkme jau esant pradėtiems ikiteisminiams tyrimams, o tai jį apibūdina neigiamai, kaip nelinkusį laikytis visuomenėje nusistovėjusių bendro gyvenimo taisyklių. Atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, taip pat į pirmiau aptartas kaltinamąjį apibūdinančias aplinkybes teismas sprendžia, kad BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių bausmės paskirtis gali būti pasiekta kaltinamajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Apskaičiuojant nepilnamečiui už nusikaltimo padarymą skiriamos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, BK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, nustatant įstatyme nurodytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau, taikoma atsižvelgiant į BK XI skyriuje (BK 80-93 straipsniai) nustatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tai reiškia, kad, nustatant nepilnamečiui skiriamos laisvės atėmimo bausmės minimalų ir maksimalų dydžius, turi būti vadovaujamasi ne tik sankcijoje nurodytomis ribomis, bet ir BK 91 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, nurodytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, bei BK 90 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307-507/2015, 2K-48-628/2019). Todėl A. P. skirtina artimesnė minimaliai – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

83. Antai, kai sprendžiamas klausimas dėl terminuotos laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui skyrimo, teismai turi paisyti BK 91 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, jog kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Juolab, skiriant nepilnamečiui realią laisvės atėmimo bausmę itin atidžiai turi būti įvertinta tai, ar tokia bausmė yra būtina siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius, ar šiam tikslui pasiekti pakaktų ir laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui paskyrimo, atidedant jos vykdymą. Nesant tokio būtinumo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo, proporcingumo imperatyvams. Būtent šios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).

84. Teismo vertinimu, tokia bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju atitiks protingumo ir teisingumo kriterijus bei padės įgyvendinti bausmės paskirtį. Pažymėtina, jog nepaisant to, kad A. P. ir yra jauno amžiaus, visgi, įvertinus pirmiau minėtas aplinkybes apie jo teistumą, jo asmenybę taip kaip jį apibūdina (duomenys neskelbtini), jis jauname amžiuje ganėtinai kelia grėsmę visuomenei. Visa tai rodo, kad tai nėra kaltinamojo atsitiktinė, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms padaryta veika, o greičiau pasekmė susiformavusios neigiamos vertybinės orientacijos, neigiamo požiūrio į bendro gyvenimo visuomenėje taisykles, todėl jam skirtina bausmė, kuri leis suprasti neigiamas savo elgesio pasekmes jam pačiam, padės jį sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje.

85. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta dvejų metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirti A. P. galutinę dvejų metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

86. Teismas, apsvarstęs galimybę taikyti A. P. BK 92 straipsnio (įstatymo Nr. XI-1861 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas šias nuostatas taikyti. Tam teismo posėdyje neprieštaravo ir valstybinis kaltintojas.

87. Tuometinėje BK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Veikos padarymo metu galiojusiojo redakcijoje, BK 92 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. Kartu teismas nustato laiką, per kurį nepilnametis turi įvykdyti auklėjamojo poveikio priemones.

88. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad A. P. atitinka formalias BK 92 straipsnyje nustatytas sąlygas, t. y. jis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, jam šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija penkerių metų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog nors A. P. atžvilgiu šis apkaltinamasis nuosprendis yra trečias, tačiau matyti, kad iki šiame nuosprendyje analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo buvo neteistas, tačiau po nusikalstamos veikos padarymo teistas tris kartus už veikas, kurias padarė iki šiame nuosprendyje nagrinėjamos veikos, o kitą po šios veikos padarymo. Kartu įvertinama kaltinamojo asmenybė, aptarta 80 nuosprendžio punkte.

89. Teismas, įvertinęs pirmiau minėtas aplinkybes ir jų visumą, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti BK 92 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą dvejų metų laikotarpiui, nes kaltinamojo elgesyje matomi ne tik neigiami (iki veikos padarymo ir po šios veikos padarymo padarytos naujos nusikalstamos veikos), bet ir teigiami pokyčiai, jog asmuo mokosi, nors ir deda tam nepakankamai pastangų, teismo posėdžio metu pripažino esmines veikos padarymo aplinkybes, nurodė, jog norėtų atsiprašyti nukentėjusiųjų. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad savo elgesyje įžvelgė neigiamų aspektų. Visgi realus bausmės vykdymas šiuo atveju neigiamai paveiktų aptartus kaltinamojo teigiamus socialinius ryšius, užkirstų kelią pabaigti mokslus, o tai sukeltų papildomų neigiamų socialinių padarinių jauno žmogaus gyvenime. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju resocializacija vis dar galima be realaus laisvės atėmimo, nuteistajam paskiriant BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą auklėjamojo poveikio priemonę, ribojančią kaltinamojo elgesį ir kartu turinčią pataisomąjį poveikį. Šių aplinkybių visuma teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas suteikti jam galimybę pakeisti savo elgesį neizoliuotam nuo visuomenės, tačiau kontroliuojamam probacijos tarnybos. Teismo vertinimu, probacijos tarnybos priežiūra, tam tikrų, resocializacijai reikalingų įpareigojimų ir draudimų skyrimas, šiuo metu yra pakankamos priemonės tolesniam A. P. elgesio koregavimui pozityvia linkme.

90. Esant šioms aplinkybėms, spręstina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus skirtinos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl kaltinamajam taikytinos BK 92 straipsnio 2 dalies nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, kartu nustatant pareigas ir draudimus, numatytus BK 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, 3 dalies 4, 5 punktuose – įpareigojant elgesio apribojimo taikymo laikotarpiu, nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant bendrauti su P. F. ir P. F. ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

91. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu skiriama bausmė bendrinama su 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme, kuri dar buvo bendrinta su ankstesniais nuosprendžiais, tarp jų ir 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu, skirtomis bausmėmis, o šioje byloje nagrinėjama veika padaryta dar iki 2020 m. balandžio 16 d. nupsprendžio priėmimo, teismas nustato bausmės vykdymo atidėjimo ir elgesio apribojimo skaičiavimo pradžią nuo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

92. A. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., b. l. 100) – paliktina galioti iki nuosprendžio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. Dėl pareikštų civilinių ieškinių

93. Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

94. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnį, turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

95. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą.

96. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinęs ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis. Teismų praktikoje priteistinos neturtinės žalos dydis dėl plėšimo įprastai svyruoja nuo 300 iki 1450 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271-303/2016, 2K-493-511/2015, 2K-444/2014, 2K-403/2012, 2K-259/2012 ir kt.).

97. Šioje byloje pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad nepilnamečiai kaltinamieji P. F., P. F. ir A. P. panaudojo psichologinį smurtą nepilnamečių nukentėjusiųjų M. D., P. M. ir A. U. atžvilgiu, pagrobė jų turtą, t. y. priėjo prie nukentėjusiųjų, apsupo juos ir pareikalavo duoti pinigus, o pastariesiems pasakius, kad grynųjų pinigų neturi, pagrasino, kad tuoj patikrins ir tokiu būdu psichologiškai paveikė nukentėjusiuosius bei atėmė galimybę jiems priešintis, po to iš M. D. paėmė 50 centų, iš A. U. paėmė apie 5 Eur, iš P. M. paėmė 10 Eur, 20 Lt (5,79 Eur) ir „Ačiū“ kortelę, kuri neturi materialinės vertės. Todėl kaltinamieji yra atsakingi už psichologinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusiuosius P. M., M. D. ir A. U. bei už šių nukentėjusiųjų turto pagrobimą, pagal pirmiau nurodytas BPK nuostatas kaltinamieji (nepilnamečių kaltinamųjų atveju subsidiariai iš jų atstovų pagal įstatymą (iki nepilnamečiai sulauks pilnametystės)) turi atlyginti nukentėjusiųjų patirtą žalą, nurodytą jų atstovų pagal įstatymą civiliniuose ieškiniuose.

98. Esant tokiai situacijai, kai nukentėjusieji yra nepilnamečiai, nukentėjusiuoju, o vėliau ir civiliniu ieškovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai nuo amžiaus, veiksnumo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių. Jei žmogaus amžius, socialinė branda ar psichinės sveikatos būklė neužtikrina reikiamo baudžiamojo proceso eigos supratimo ir procesinių teisių panaudojimo savo interesams apginti, toks asmuo prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo procesiniu sprendimu savo teises įgyvendina per atstovą pagal įstatymą (BPK 53 straipsnio 2-4 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi konstatavo, kad fizinis asmuo gali būti teisinių nuosavybės santykių subjektas neatsižvelgiant į amžių. Atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtis yra padėti atstovaujamam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus, o ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkinamas atstovaujamo nepilnamečio naudai (kasacinė byla Nr. 2K-809/2007).

99. Esant situacijai, kai kaltinamieji yra nepilnamečiai, pagal CK 6.276 straipsnio 1 dalį nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytą žalą atsako patys. Jeigu nustatoma, kad nepilnametis neturi pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, kaip bendraatsakoviai į bylą įtraukiami CK 6.276 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (tėvai, rūpintojai, mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos), kuriems taikoma subsidiarioji (papildoma) atsakomybė. Kai turtinę ar neturtinę žalą padaro nepilnametis nuo keturiolikos metų amžiaus, teismas, priteisdamas subsidiariosios atsakomybės tvarka iš tėvų, įtėvių, globėjų ar rūpintojų nepilnamečio padarytos žalos atlyginimą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodo, kad šį žalos atlyginimą iš jų reikia išieškoti tik tada, kai pats nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo jai atlyginti, iki pasieks pilnametystę.

100. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo P. M. atstovas pagal įstatymą, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas E. M. pareiškė civilinį ieškinį sūnaus P. M. vardu dėl 10 Eur turtinės žalos bei 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 50); nukentėjusiojo M. D. atstovė pagal įstatymą, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė G. D. pareiškė M. D. vardu ieškinį dėl 3 Eur turtinės ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 61-62, 66-67) ir nukentėjusiojo A. U. atstovė pagal įstatymą, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. S. pareiškė ieškinį dėl 1 680 Eur neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 68).

101. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų P. M. ir M. D. civiliniai ieškiniai tenkinami iš dalies.

102. Neturtinės žalos dydį ieškinyje E. M. sūnaus P. M. vardu grindė tuo, kad dėl jaunuolių, kurie įbauginę sudarė grėsmingą atmosferą sekė nukentėjusiuosius, lydėdami žeminančiomis replikomis, vėliau pasiviję apsupo juos, kad šie negalėtų pabėgti ir davę suprasti, kad imsis smurto, jei nebus paklusta jų reikalavimams atiduoti turėtą turtą, įžūliai elgdamiesi viešoje vietoje, sukėlė sūnui P. M. baimę, nesaugumo jausmą, išgyvenimų bei stresą. Dėl patirtų emocijų, sūnus ilgą laiką jautėsi nesaugus, vengė susitikimų su bendraamžiais, buvo sutrikdyti jo socialiniai ryšiai, įprastinis bendravimas su draugais, pasitikėjimo bendraamžiais jausmas. Prašoma iš atsakingų asmenų solidariai priteisti minėtą žalą (1 t., b. l. 50). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. M. paaiškino, kad civilinis ieškinys paremtas neturtine žala. Po įvykio į medikus nesikreipė. Sūnus buvo uždaresnis, ne visada pasisako, kas negerai, vengė kažkur tą vakarą eiti, ko gero sūnus vengia vaikščioti aplink tą prekybos centrą. Maždaug tris mėnesius sūnus jautėsi netvirtai, buvo užgniaužtas. Ieškinio suma 2 000 Eur, nes iš pradžių buvo 4 įtariamieji. Sumą padalino taip, kad būtų iš kiekvieno kaltinamojo po 500 Eur. Nori, kad jie pajaustų atsakomybę už savo veiksmus. Pasak E. M., čia yra daugiau tiesos radimo klausimas, o kokią sumą teismas pripažins, jie tikrai neginčys. Pats nukentėjysis P. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ilgai prisiminė tą įvykį, apie tris mėnesius sunku buvo į gatvę išeiti, jautė įtampą.

103. Tuo tarpu M. D. vardu pareikštame ieškinyje nurodoma, kad agresyvus ir įžūlus elgesys, kai keturi vaikinai sekė nukentėjusiuosius, išsakydami žeminančias replikas, vėliau apsupo nukentėjusiuosius, kad šie nepabėgtų ir grasino, kad imsis smurto, jei jie neatiduos viso savo tuo metu turimo piniginio turto, privertė M. D. jaustis nesaugiai, išgyventi baimę ir stresą. Dėl šių priežasčių sūnaus elgesys buvo sutrikdytas, jis ilgą laiką vengė susitikinėti su draugais viešose vietose, už jo ar draugų gyvenamosios vietos ribų. Suprastėjo jo socialiniai ryšiai, bendravimas su tėvais. M. D. ilgą laiką jautėsi nesaugus tarp bendraamžių ir vyresnių žmonių. G. D. teismo posėdyje paaiškino, kad ieškinio suma tokia, nes yra trys kaltinamieji. Nori, kad jie jaustų atsakomybę už savo veiksmus. Po įvykio sūnus buvo labai išsigandęs, buvo strese. Iš pradžių bijodavo eiti į gatvę, kai sutemdavo, vengdavo vietų, kur yra mažai žmonių. Porą mėnesių vengė išeiti į gatvę. Nesikreipė į specialistus dėl sūnaus savijautos. Tuo tarpu nukentėjusysis M. D. paaiškino, kad apie mėn. jautėsi savimi mažiau pasitikintis, nenorėjo vaikščioti vienas viešoje vietoje vakarais. Šiuo metu jaučiasi gerai.

104. Teismas, nagrinėjamoje byloje nustatydamas nukentėjusiems P. M. ir M. D. iš kaltinamųjų priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį, atsižvelgia į tai, kad žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, P. M. ir M. D. buvo apsupti kaltinamųjų ir išsigandę, taip pat į tai, kad buvo naudotas psichologinis smurtas, tačiau fizinės žalos padaryta nebuvo, asmenų kaltinamieji nemušė ir fizinio smurto nenaudojo. Ką patvirtino ir nukentėjusieji teisme bei patys kaltinamieji nurodę, kad turbūt išsigando jaunuoliai, todėl ir atidavė pinigus. Teismo vertinimu, tokie kaltinamųjų veiksmai, neabejotinai sukėlė P. M. ir M. D. baimės būseną, išgąstį ir jie po įvykio jautė baimę išeiti į gatvę. Nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina ir į kaltinamųjų asmenybes ir turtinę padėtį charakterizuojančius duomenis. Kaltinamieji yra nepilnamečiai, nedirbantys (nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2020 m. spalio 2 d. duomenimis P. F. buvo dirbantis, tačiau 2020 m. spalio 22 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad niekuo neužsiima), duomenų, kad jie turėtų pajamų byloje nėra. Taip pat jų atstovės pagal įstatymą gauna ne itin dideles pajamas. Kita vertus, kaltinamieji yra jauno amžiaus ir fiziškai sveiki asmenys, todėl vėliau ar anksčiau gaus pajamas ir turės rasti galimybę atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Teismo vertinimu manytina, kad pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes ir teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, nukentėjusiems P. M. ir M. D. atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatytinas po 300 Eur ir ši suma priteistina solidariai iš nepilnamečių kaltinamųjų taikant subsidiarią atsakomybę su jų atstovais pagal įstatymą (iki nepilnamečiai sulauks pilnametystės). Būtent tokia suma labiausiai atitiks sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad toks neturtinės žalos dydis atitinka ir teismų praktiką bylose dėl plėšimo.

105. Tuo tarpu P. M. ieškinys dėl 10 Eur turtinės žalos tenkintinas, kadangi matyti, jog asmenys pagrobė iš nukentėjusiojo P. M. 10 Eur, 20 Lt ir „Ačiū“ kortelę, neturinčią materialinės vertės, todėl šis ieškinys pagrįstas ir tokia suma priteistina. M. D. ieškinys dėl turtinės žalos tenkintinas iš dalies. Teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos dydžio priteisimo M. D., atkreipia dėmesį, kad iš jo buvo pagrobta 50 centų, būtent tokią sumą jis įvardino apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas iš esmės taip pat nurodė, kad buvo pagrobta suma iki 1 Eur ar euras. Atitinkamai, teismas mažina ieškinyje nurodytos turtinės žalos dydį, nepaisant to, kad nukentėjusiojo mama nurodė, jog suma tokia dėl trijų kaltinamųjų. Vis tik, teismas įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatutoja, kad tokiu atveju būtų nepagrįstai padidinta suma, todėl turtinė žala nustatytina iki 50 centų.

106. Nukentėjusiojo A. U. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo nepareikštas, o dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies.

107. Nukentėjusiojo A. U. atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė S. S. pareiškė ieškinį dėl 1 680 Eur neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 68). Teismo posėdyje patikslino, kad ieškinį teikia sūnaus vardu, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti jos netinkamu subjektu. Civilinį ieškinį grindžia tuo, kad sūnus po įvykio lankėsi pas psichologą, vengia vietos kur buvo užpultas. Be to, A. U. negali dalyvauti miesto organizuojamose šventėse bei renginiuose, dėl to patiria bendravimo ir savęs realizavimo suvaržymus. Taip pat buvo sutrikęs sūnaus poilsio ir miego režimas. Po užpuolimo suprastėjo ir sūnaus pasiekimai moksle. Sūnus sąmoningai nori pamiršti šį įvykį, tačiau užpuolimas, pažeminimas ir pasityčiojimas turi įtaką ir daro žalą jo, kaip asmenybės formavimuisi bei normaliam bendravimui ir tobulėjimui. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu S. S. parodė, kad sūnui padaryta didelė žala, jis negali pasitikėti savimi. Po įvykio kreipėsi į psichologą, tačiau to patvirtinančių dokumentų nepridėjo prie civilinio ieškinio. Psichologo konsultacija 1 valandai kainuoja minimum 50 Eur, todėl simboliškai pridėjo 35 Eur ir šią sumą nurodė tik kaip pavyzdį. Šiuo metu nepateiks žalą patvirtinančių dokumentų, čekių nekaupė. Pats nukentėjusysis A. U. teisme patvirtino, kad po įvykio jautėsi įbaugintas, daugiau į tą vietą nėjo. Krito pasitikėjimas savimi, šis jausmas nepasikeitė iki dabar. Visą laiką turi omenyje, kad į tą vietą nereikia eiti, pasitraukti toliau nuo žmonių. Iki dabar vaikščioja pas psichologą. Pats pasiprašė psichologo pagalbos, nes blogai jautėsi, norėjo labiau atgauti pasitikėjimą savimi, nesijautė gerai.

108. Teismas, nustatydamas nukentėjusiajam A. U. iš kaltinamųjų priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį, taip pat atsižvelgia į tai, kad žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, A. U. ir draugai buvo apsupti kaltinamųjų, buvo išsigandę, taip pat į tai, kad buvo naudotas psichologinis smurtas, tačiau fizinės žalos padaryta nebuvo, asmenų kaltinamieji nemušė ir fizinio smurto nenaudojo. Tai neabejotinai sukėlė baimę ir išgąstį. Teismas įvertina ir tai, kad užgauliojimas iš esmės prasidėjo nuo to, kad A. U. išvadino užgauliu žodžiu, pasak A. U., pavadino „p...daru“ dėl vilkėto palto. Tokius jo parodymus patvirtina ir pačių kaltinamųjų parodymai, kad jų dėmesį atkreipė juokinga išvaizda, norėjo iš jų pasijuokti. Liudytojo E. P. teigimu, A. P. nepatiko vieno iš tų vaikinų išvaizda, o būtent apranga. Taigi matyti, kad iš tiesų išsakyti užgauliojimai galėjo paveikti nukentėjusįjį A. U., kadangi pastarojo aprangą ir kritikavo kaltinamieji. A. U. teismo posėdžio metu parodė, kad pats pasiprašė psichologo pagalbos, tą patvirtino ir jo mama, tačiau teikdama civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos dydžio, nepateikė jokių įrodymų apie psichologo konsultacijas, jų trukmę ir kainą, o tik nurodė abstrakčią konsultacijos sumą, kurią ieškovai įvardino kaip vieną iš neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų. Teismo vertinimui, akivaizdu, kad jaunuolis patyrė psichologinį sukrėtimą ir baimę, tačiau prašoma priteisti suma mažintina ir A. U. priteistini 300 Eur dydžio suma. Analogiškai kaip ir kitiems nukentėjusiesiems ši suma priteistina solidariai iš nepilnamečių kaltinamųjų taikant subsidiarią atsakomybę su jų atstovais pagal įstatymą (iki nepilnamečiai sulauks pilnametystės). Būtent tokia suma labiausiai atitiks sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad toks neturtinės žalos dydis atitinka ir teismų praktiką bylose dėl plėšimo.

VI. Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

109. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įsiteisėjus nuosprendžiui, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – voke esančią CD skaitmeninę laikmeną su apklausomis (prisegtą prie 2 tomo bylos viršelio), palikti saugoti baudžiamojoje byloje, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

P. F. (P. F.) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirta galutine vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės (vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu laisvės apribojimo bausmę keičiant laisvės atėmimo bausme) ir paskirti P. F. galutinę vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti P. F. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 26 d., 10.00 val. iki 2019 m. lapkričio 27 d., 11.20 val. (dvi dienas), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsniu, paskirtos vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, kartu nustatant pareigas ir draudimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, 3 dalies 4, 5 punktuose – įpareigojant elgesio apribojimo taikymo laikotarpiu, nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant bendrauti su A. P. ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kaltinamajam P. F. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

P. F. (P. F.) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti P. F. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 26 d., 10.07 val. iki 2019 m. lapkričio 27 d., 11.16 val. (dvi dienas), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsniu, paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, kartu nustatant pareigas ir draudimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, 3 dalies 4, 5 punktuose – įpareigojant elgesio apribojimo taikymo laikotarpiu, nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, įpareigojant mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant bendrauti su A. P. ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kaltinamajam P. F. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. P. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta dvejų metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirti A. P. galutinę dvejų metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsniu, paskirtos dvejų metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, kartu nustatant pareigas ir draudimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, 3 dalies 4, 5 punktuose – įpareigojant elgesio apribojimo taikymo laikotarpiu, nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant bendrauti su P. F. ir P. F. ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės bei nustatytų įpareigojimų ir draudimų terminą skaičiuoti nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kaltinamajam A. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteisti nukentėjusiajam P. M. solidariai iš P. F., P. F. ir A. P., o jiems neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti – subsidiariai iš jų atstovų pagal įstatymą – J. P. ir I. F. (iki kol P. F., P. F. ir A. P. sulauks pilnametystės) 10 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti nukentėjusiajam M. D. solidariai iš P. F., P. F. ir A. P., o jiems neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti – subsidiariai iš jų atstovų pagal įstatymą – J. P. ir I. F. (iki kol P. F., P. F. ir A. P. sulauks pilnametystės) 0,5 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti nukentėjusiajam A. U. solidariai iš P. F., P. F. ir A. P., o jiems neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti – subsidiariai iš jų atstovų pagal įstatymą – J. P. ir I. F. (iki kol P. F., P. F. ir A. P. sulauks pilnametystės) 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įsiteisėjus nuosprendžiui, voke esančią CD skaitmeninę laikmeną su apklausomis (prisegtą prie 2 tomo bylos viršelio), palikti saugoti baudžiamojoje byloje, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Nuosprendis per dvidešimt dienų, nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas.

Nuteistieji, kuriems paskirtas bausmės vykdymo atidėjimas, privalo:

1) atvykti į probacijos tarnybas (Vilniuje – Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyrius, Kareivių g. 1, tel. (8 5) 212 3551) per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio, kuriuo paskirta probacija, įsiteisėjimo ar probuotojo šaukimo gavimo;

2) vykdyti probacijos sąlygas ir individualiame probuojamojo priežiūros plane nustatytas probuojamojo priežiūros priemones, informuoti probuotoją apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

4) pranešti probuotojui apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Jei nuteistasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, įsiteisėjus teismo sprendimui, jis turi nuvykti į gyvenamosios vietos probacijos tarnybą.

Jeigu nepilnametis, kuriam paskirta viena auklėjamojo poveikio priemonė, jos nevykdo ar netinkamai ją vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti tą poveikio priemonę bet kokia kita auklėjamojo poveikio priemone, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.

1) teikti probuotojui informaciją, būtiną nepilnamečio probuojamojo rizikos vertinimui atlikti;

2) atvykti į probacijos tarnybą kartu su nepilnamečiu probuojamuoju per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo nepilnamečiui probuojamajam paskirta probacija, įsiteisėjimo ar probuotojo šaukimo gavimo;

3) rūpintis, kad nepilnametis probuojamasis vykdytų jam nustatytas probacijos sąlygas ir dalyvautų probuojamojo resocializacijoje;

4) teikti informaciją probuotojui apie nepilnamečiui probuojamajam paskirtų probacijos sąlygų vykdymą;

5) bendradarbiauti su probuotoju sprendžiant nepilnamečio probuojamojo resocializacijos klausimus.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.