Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-09-27 · Civilinė byla Nr. 2A-691-212/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-27
Bylos Nr.
2A-691-212/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Zina Mickevičiūtė (pran.), Margarita Dzelzienė, Ramunė Čeknienė
Atsakovas
L. R.
Ieškovas
UAB DK „PZU Lietuva“

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-691-212/2013

Jurgita Čiginskaitė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01770-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 44.5.2.4; 73.2.6.1; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 27 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės, Ramunės Čeknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ atstovo advokato M. L. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-148-921/2013 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui L. R. įmonei „Vikunija“ dėl žalos regreso tvarka atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 13 076,45 Lt žalos, 6 procentus dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-12-07 ir 2011-01-29 Vokietijoje įvyko eismo įvykis dėl atsakovo vairuotojo, vairavusio automobilį Volvo FH12 kaltės. Ieškovas su atsakovu buvo sudarę draudimo sutartį, pagal kurią numatė, jog transporto priemonė Volvo FH12 bus eksploatuojama tik Lietuvoje. Kadangi atsakovas nepranešė ieškovui apie padidėjusią draudimo riziką, transporto priemonės eksploatavimą užsienyje, todėl atsakovas privalo atlyginti 50 proc. sumokėtos išmokos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 13 076,45 Lt žalos atlyginimą, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2012-08-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 749,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nustatė, kad 2010-07-09 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS 01 7693286, kuria buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis galiojo laikotarpiu nuo 2010-07-27 iki 2011-07-26. Draudimo sutarties 1.6 punkte ir draudimo liudijime numatyta, jog „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui“. 2010-12-07 ir 2011-01-29 įvyko eismo įvykiai Vokietijoje, dėl kurių kaltu buvo pripažintas atsakovo vairuotojas, vairavęs transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas InterEurope Germany išmokėjo 869,39 EUR arba 3 001,83 Lt dėl 2011-01-29 Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos bei jos administravimo išlaidų, taip pat išmokėjo 6 705,01 EUR arba 23 151,06 Lt žalą dėl 2010-12-07 Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės Ford Mondeo, valst. Nr. 0B-T1994D, remonto išlaidų, kelio sutvarkymo darbų ir nukentėjusiajam asmeniui Andreas Baaske netekto darbingumo išmokų bei žalos administravimo išlaidų. Viso dėl autoįvykių išmokėta 7 574,40 EUR arba 26 152,89 Lt. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus atsakovo atstovės argumentus dėl to, kad išmokėtos žalos dydis šioje byloje, už ką ir kiek sumokėjo ieškovas neaišku.

Nurodė, kad draudėjo pareiga informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu įtvirtinta Standartinių draudimo sutarties sąlygų 38 punkte. Pareiga pranešti apie padidėjusią riziką, yra įtvirtinta tarp šalių sudarytos Draudimo sutarties 1.6 punkte. Ieškovo išmokėta draudimo išmoka InterEurope Germany, patvirtino, kad šalių sudaryta Draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje ir užtikrino per eismo įvykius Vokietijoje nukentėjusių asmenų teisę į patirtos žalos atlyginimą. Liudytoja V. S. patvirtino, jog sutarties sąlyga – „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje“, kurios pagrindu buvo paskaičiuota draudimo įmoka, buvo įtraukta atsakovo prašymu. Nors atsakovo atstovas R. R. ir neigė šią aplinkybę, tačiau teismo posėdžio metu jis nurodė, jog šią Draudimo sutartį perskaitė kitą dieną, todėl akivaizdu, kad Draudimo sutarties 1.6 punktas atsakovui buvo žinomas. Atsakovas yra privatus pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam taikomi didesni rūpestingumo, atidumo standartai. Atsakovui apie draudimo sutarties sąlygą ir šios sutarties sąlygos pagrindu nustatytą draudimo įmokos dydį buvo žinoma, kaip ir žinoma tai, jog apie padidėjusią draudimo riziką privalėjo pranešti draudimo kompanijai, kuri galėjo perskaičiuoti draudimo įmoką. Nepranešdamas apie padidėjusią draudimo riziką, atsakovas nevykdė draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog po pirmojo eismo įvykio, t.y. 2010-12-07, draudimo kompanija privalėjo jį informuoti, jog jis negali eksploatuoti transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Pareigą atskleisti informaciją, susijusią su draudimo rizikos padidėjimu, turi draudėjas, todėl atsakovas privalėjo pranešti draudimo kompanijai apie padidėjusią draudimo riziką. Teismas sprendė, jog draudimo sutarties pažeidimas, t.y. eksploatavimas transporto priemonės ne tik Lietuvoje bei apie tai nepranešimas draudimo kompanijai, suteikė teisę ieškovui regreso tvarka reikalauti priteisti iš atsakovo grąžinti dėl padarytos žalos dalį išmokėtų draudimo išmokų. Sutarties individualizuojančios sąlygos dėl transporto priemonės eksploatavimo tik Lietuvoje, neprieštarauja imperatyvioms TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų normoms. Atsakovas, pažeidęs sutarties sąlygas eksploatuoti transporto priemonę tik Lietuvoje, ją eksploatavo Vokietijoje, kur padarė žalą ir dėl to ieškovas patyrė papildomų išlaidų, susijusių su žalos administravimu kitoje valstybėje, kas laikytina ieškovo žala, todėl atsakovo argumentą, kad ieškovas neturi teisės reikalauti žalos administravimo išlaidų, atmetė. Ieškovo prašomas priteisti žalos dydis atitinka protingumo, proporcingumo, teisingumo reikalavimus. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog ieškinio senaties pradžia laikytina draudimo išmokos išmokėjimo tiesiogiai nukentėjusiesiems data, sprendė, jog ieškovui teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovo atsirado nuo to momento, kai jis draudimo išmokos sumas sumokėjo Vokietijoje žalos atlyginimą reguliuojančiai įmonei – InterEurope Germany, todėl ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

Atsakovas prašė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą dėl teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-877-228/2013. Teismas atmetė šį prašymą, kaip nepagrįstą, nes civilinėje byloje Nr. 2-877-228/2013 buvo sprendžiamas klausimas dėl 2010-12-07 eismo įvykio metu padarytos žalos (kelio atitvarams) atlyginimo, o šioje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos, padarytos transporto priemonei Ford Mondeo, kelio sutvarkymo darbų (buvo išsiliejęs kuras ant kelio) bei nukentėjusiajam Andreas Baaske netekto darbingumo atlyginimo regreso tvarka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013-06-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė TPSVCAPDĮ 10 str. 1 d. ir 22 str. 2 d. normas, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei faktines aplinkybes; pažeidė CPK 184-185 str., 263, 270 str., nes sprendė, jog apeliantas pažeidė savo pareigą pranešti draudikui apie padidėjusią riziką, nepaisant to, jog ieškovas nepateikė įrodymų, jog draudimo rizika padidėjo eksploatuojant transportą Vokietijoje. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl priteisė maksimalią 50 proc. draudimo išmoką bei patirtų žalos administravimo išlaidų. Draudimo sutartimi nebuvo uždrausta išvykti iš Lietuvos ribų, todėl transporto eksploatavimas Vokietijoje draudimo sutarties nepažeidė. Taip pat teismas netinkamai aiškino draudimo sutarties 1.6 p., nes ji prieštarauja TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. Nėra aišku, kodėl draudimo rizika Vokietijoje yra didesnė, o ne mažesnė už draudimo riziką Lietuvoje, kai Lietuvoje avaringumas žymiai didesnis. Teismo išvada, kad ieškovas nepažeidė savo pareigos suteikti apeliantui draudimo apsaugą Vokietijoje, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai draudimo apsaugos sąvokos, esmės ir tikslų aiškinimo privalomojo transporto valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose praktikai, pagal kurią draudimo apsauga skirta ne tik žalos atlyginimui nukentėjusiam užtikrinti, bet ir užtikrinti draudėjo turtinių interesų apsaugai. Pagal draudimo sutartį laisvas judėjimas ES teritorijoje yra suvaržomas, nes prieš išvykdamas iš Lietuvos teritorijos, asmuo privalo pranešti apie tai draudimo bendrovei. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog transporto priemonės eksploatavimas ne tik Lietuvoje, pažeidė draudimo sutartį, nes draudimo sutartyje nenumatyta, jog draudžiama kirsti Lietuvos sieną. Priešingai, draudime numatyta, jog apsauga yra numatyta visoje ES šalyse, todėl draudimo sutartimi buvo apdrausta atsakovo civilinė atsakomybė dėl žalos visoje ES teritorijoje. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nepranešdamas apie transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos teritorijos, pažeidė draudimo sutartį. Tačiau draudėjas privalo pranešti draudikui tik apie draudimo rizikos padidėjimą ar galimą padidėjimą. Draudimo sutartyje niekur nėra numatyta bei byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog transporto priemonės išvykimas už Lietuvos teritorijos yra laikinas draudimo rizikos padidėjimas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog Draudimo sutarties 1.6 p. numatytos aplinkybės pasikeitimas savaime yra pripažįstamas draudimo rizikos padidėjimu. Aplinkybė, jog draudimo rizika savaime padidėja išvykus už Lietuvos teritorijos, teismo nėra pripažinta visiems žinoma, todėl buvo pažeistas CPK 182 str. Teismas priteisė visą ieškovo prašomą sumą, netinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes bei nepateikdamas motyvų ir argumentų, kurie pagrįstų 50proc. dydžio ieškovo regreso teisę. Be to, jau po pirmo eismo įvykio Vokietijoje, draudikas nepranešė apeliantui, kad jis pažeidė draudimo sutartį, nesiėmė jokių veiksmų dėl tariamai padidėjusios draudimo rizikos įvertinimo bei nepranešė apeliantui, jog draudimo rizika padidėja eksploatuojant transporto priemonę už Lietuvos teritorijos ribų. Pažymi, jog analogiškose bylose teismų praktika nėra vienoda, nes Kauno apygardos teismas civ. byloje Nr. 2A-1058-264/2013 yra pasisakęs, jog transporto priemonės eksploatavimas Vokietijoje negali būti laikoma aplinkybė, kuri tiesiogiai padidina riziką žalos atsiradimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nėra konstatavęs, jog išvykimas iš Lietuvos draudimo rizika savaime padidėja. Mano, jog nepranešimas apie transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos ribų nepadidina draudimo rizikos bei nesudaro aplinkybių draudėjui 50 proc. sumažinti teisės aktų garantuojamą draudimo apsaugą. Atsižvelgiant į CK 6.280 str. 1 d., Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 p., TPVCAPDĮ 2 str. 2 d., teismas nepagrįstai priteisė ieškovui žalos administravimo išlaidas bei nepagrįstai taikė CK 6.251 str., nes draudiko regreso teisė apima draudiko teisę reikalauti ne savo patirtos žalos, o teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti ieškovo nukentėjusiajam atlygintos žalos sumą. Teismas TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. aiškino tik kaip formalią draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, nesukuriančią draudikui pareigos realiai pilna apimtimi prisiimti sau draudėjo nuostolius dėl civilinės atsakomybės kilimo. Mano, jog pilna draudimo apsauga privalo būti suteikiama nepaisant jokių išlygų visoje ES teritorijoje. Draudimo apsaugos galiojimas nukentėjusiojo ir draudėjo atžvilgiu tam tikroje teritorijoje negali skirtis. Sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga numatyta TPVCAPDĮ, t. y. įvertinęs, jog eismo įvykis gali įvykti bet kurioje ES valstybėje bei privalo draudėjui suteikti apsaugą visoje ES teritorijoje, perimti iš draudėjo nuostolių atsiradimo ir atlyginimo riziką dėl eismo įvykio. Atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 10 str. 1 d., draudimo apsauga negali būti teikiama tam tikroje teritorijoje, neprisiimant draudimo rizikos visoje ES teritorijoje. Be to, pagal TPVCAPDĮ 6 str. 6 d. žalioji kortelė yra išduodama nemokamai, todėl negali būti reikalaujamos jokios papildomos išmokos ar įmokos padidėjimas. Teismas šių nuostatų nevertino. Taip pat nebuvo atsižvelgta ir į Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos 2013-03-26 atsakymą, kuriame nurodyta, jog draudikas neturi teisės draudimo sutartimi prisiimti eismo įvykio ir žalos atsiradimo riziką ne visoje ES. Draudimo sutarties 1.6 p. sąlyga laikytina neteisėtai apribojančia ieškovo prisiimamą draudimo riziką ir draudimo apsaugos siaurinimu, o tai prieštarauja TPVCAPDĮ ir Europos Sąjungos teisės aktams.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, draudimo sutartis buvo pažeista todėl, jog apeliantas išvyko iš Lietuvos nepranešdamas apie padidėjusią draudimo riziką, kuri buvo paskaičiuota atsižvelgiant į draudimo sutarties 1.6 p. Teismas išanalizavo visą bylos medžiagą ir priėmė pagrįstą sprendimą, priteistos žalos dydis buvo motyvuotas tinkamai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką. Teismas pagrįstai nurodė, jog apeliantas turėjo pareigą pranešti apie padidėjusią draudimo riziką. Be to, Draudimo sutarties 1.6 p. apeliantui buvo žinomas ir jis įtraukta į draudimo sutartį apelianto prašymu. Apeliantas prašo atsižvelgti į jo turtinių interesų apsaugą, tačiau visiškai nežiūri į tai, jog jis pažeidė sutartinius įsipareigojimus. Šiuo atveju buvo žiūrima nukentėjusio interesai, todėl ieškovas įgavo atgręžtinio reikalavimo teisę. Priešingai nei teigia apeliantas, Draudimo sutarties 1.6 p. sąlyga nėra prilyginama apsaugos siaurinimui, nes visiškai nėra susijusi su draudimo apsaugos galiojimo teritorija, nes šiame punkte yra įvardintos aplinkybės, pagal kurią buvo įvertinta draudimo rizika ir apskaičiuota draudimo įmoka. Draudimo sutartis atitinka TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. Apelianto argumentai dėl TPVCAPDĮ 6 str. 6 d. yra visiškai nepagrįsti, nes ši įstatymo nuostata visiškai nėra susijusi su draudimo rizika. Pažymėtina, jog Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos 2013-03-26 atsakymas yra rekomendacinio pobūdžio, o ne privalomas. Teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, tinkamai taikė ir aiškino TPVCAPDĮ 10 str. 1 d., 22 str. 2 d. nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad 2010-07-09 ieškovas su atsakovu sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdraudė transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. sausio 29 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykiai dėl kurių kaltu buvo pripažintas atsakovo vairuotojas, vairavęs transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) UAB DK „PZU Lietuva“, vadovaudamasi draudiminius įvykius ir žalos dydžius patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo Intereurope Germany 7 574,40 EUR arba 26 152,89 Lt sumą nuostolių, kuriuos patyrė asmenys dėl minėtų eismo įvykių.

CPK 178 straipsnis nustato, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-12-07 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovas, vykdydamas įrodinėjimo pareigą, pateikė reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Tuo tarpu apeliantas, remiasi tik deklaratyviais teiginiais, kurių nepatvirtina jokiais įrodymais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.280 str., Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d. (toliau- TPVCAPDĮ), kai draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (aktuali redakcija 2008-04-11) 62.2 punktas numato, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Asmuo, siekiantis apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos, sudaro draudimo sutartį, pagal kurią įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui – draudikas įsipareigoja sumokėti draudėjui draudimo išmoką (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 str. 15 d.). Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui nesuteikiama absoliuti apsauga, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise.

Atsakovo 2010-07-09 sudarytoje su ieškovu draudimo sutartyje nurodyta, jog draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota, atsižvelgiant į Draudimo sutarties 1.6 p. numatytas aplinkybes, kad apie padidėjusią draudimo riziką draudėjas turi pranešti draudimo bendrovei. Draudimo sutarties 1.6 p. šalys susitarė, kad „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje.“ Atsakovo parašas draudimo sutartyje patvirtina, kad apie šias draudimo sąlygas jis žinojo ir su jomis sutiko (t. 1, b. l. 9). Tiek draudimo sutartis, tiek 2010-07-09 išduotas draudimo liudijimas nenuginčyti. Be to, pats apeliantas neginčija, jog apie Draudimo sutarties 1.6 p. sąlygas žinojo.

Pažymėtina, jog ieškovas, vertindamas draudimo riziką ir apskaičiuodamas draudimo įmoką – 422 Lt, galėjo atsižvelgti ir pagrįstai atsižvelgė į apelianto nurodytą aplinkybę dėl transporto priemonės eksploatavimo tik Lietuvoje, nes ši aplinkybė yra reikšminga draudimo rizikos įvertinimui ir draudimo įmokos nustatymui. Todėl apeliantas, žinodamas aplinkybes, į kurias sudarant draudimo sutartį atsižvelgė draudikas įvertindamas draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, privalėjo informuoti ieškovą, kad apdraustoji transporto priemone vyksta į kitas valstybes. Dėl šios aplinkybės ieškovas, atsižvelgdamas į padidėjusią draudimo riziką, galėjo reikalauti perskaičiuoti draudimo įmoką. Šalių sudarytos draudimo sutarties 1.6 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga, neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos (priešingu atveju ieškovas nukentėjusiam asmeniui nebūtų išmokėjęs draudimo išmokos), neįpareigoja mokėti papildomos draudimo įmokos už civilinės atsakomybės draudimą kitose valstybėse, jo paskirtis yra kita. Šiame sutarties punkte išdėstytos sąlygos neprieštarauja imperatyviesiems TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams, apelianto nurodomiems TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 daliai, 10 straipsnio 1 daliai, 22 straipsnio 2 daliai.

Draudimo sutartis atitinka TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse) sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką. Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmos instancijos teismas nevertino ir netaikė TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis, kaip draudėjas, nevykdė draudimo sutartimis prisiimtų pareigų- eksploatuoti transporto priemones tik Lietuvoje ir apie padidėjusią riziką, susijusią su transporto priemonių eksploatavimu užsienyje, iš anksto informuoti draudiką. Toks sutarčių pažeidimas suteikė teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmokas eismo įvykyje, dėl kurių kaltas atsakovo vairuotojas, nukentėjusiems asmenims, regreso tvarka reikalauti priteisti iš atsakovo grąžinti dėl padarytos žalos dalį išmokėtų sumų. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, pagrįstai vadovavosi šalių sudarytomis sutartimis ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Nepagrįsti apelianto argumentai, jog analogiškoje byloje Kauno apygardos teismas priėmė priešingą sprendimą civ. byloje Nr. 2A-1058-264/2013, nes toje byloje faktinės nustatytos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. R. įmonės „Vikunija“, įm. k. 183633839, ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“, įm. k. 110057869, 532,40 Lt (penkis šimtus trisdešimt du litus 40 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Zina MickevičiūtėRamunė ČeknienėMargarita Dzelzienė