- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-17
- Bylos Nr.
- 2-148-921/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-1770-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Čiginskaitė
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- L. R.
Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Jurgita Čiginskaitė, sekretoriaujant D. S., A. B., dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui R. B., atsakovo atstovei advokato padėjėjai E. B., atsakovo atstovui R. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui L. R. įmonei „Vikunija“ dėl žalos regreso tvarka atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ 13076,45 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ir teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas R. B. nurodė, jog su atsakovu 2010 m. liepos 9 d. sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu (toliau taip pat – Draudimo sutartis) atsakovas buvo įsipareigojęs transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eksploatuoti tik Lietuvos Respublikoje. Tačiau transporto priemonė Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo ekploatuojama kitose valstybėse, eismo įvykiai, dėl kurių buvo pripažintas kaltu minėto automobilio vairuotojas, įvyko 2011 sausio 29 d. ir 2010 m. gruodžio 7 d. Vokietijoje. Ieškovas išmokėjo nukentėjusiesiems viso 26152,89 Lt žalos atlyginimo. Kadangi atsakovas apie draudimo rizikos padidėjimą, t.y. transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos ribų, neinformavo ieškovo, kaip tai numato draudimo sutarties sąlygos, ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 50 proc. žalos atlyginimo regreso tvarka, t.y. 13076,45 Lt, 6 procentus metinių palūkanų ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas L. R. įmonė „Vikunija“ atsiliepime į ieškinį bei teismo posėdžio metu atsakovo atstovai advokato padėjėja E. B. ir R. R. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Mano, kad sudarant 2010 m. liepos 9 d. Draudimo sutartį ir sumokėjus 422 Lt draudimo įmoką, apdraudė transporto priemonės civilinę atsakomybę vairuojant ją ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES teritorijoje. Be to, kaip nurodo, transporto priemonės eksploatavimas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse, negali būti laikoma aplinkybe, padidinančia draudimo riziką, t.y. turinčia įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ir padidinimui, todėl atsakovas neturėjo pareigos prieš išvykdamas į kitą ES valstybę apie tai informuoti draudimo kompaniją. Tokia ieškovo praktika, kai draudimo įmokos dydis yra nustatomas pagal tai, ar transporto priemonė bus eksploatuojama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų bei Draudimo sutarties 1.6 punktas, numatantis pareigą pranešti ieškovui iš anksto apie transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, kaip apie draudimo riziką didinančią aplinkybę, lemiantį Draudimo sutarties sąlygų pakeitimą, perskaičiuojant draudimo įmokos dydį ir reikalavimas draudėjui sumokėti papildomą draudimo įmoką, atsakovo nuomone, prieštarauja galiojančioms imperatyvioms teisės aktų normoms. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Draudimo sutarties 1.6 punkte nurodyta sąlyga „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje“ yra prieštaraujanti imperatyvioms teisės normos bei šioje byloje negali būti taikytina.
Be to, išvykimas į kitą ES valstybę, iš anksto apie tai nepranešus draudikui, negali būti laikoma aplinkybe, suteikiančia draudikui regreso teisę į draudėją. Atsakovas taip pat nurodė, jog neaišku, kuo remiantis ieškovas prašo regreso tvarka priteisti maksimalų - 50 proc. - išmokos dydį. Be to, atsakovas įsitikinęs, kad ieškovas neturi teisės reikalauti atlyginti žalos administravimo ar tvarkymo išlaidų. Atsakovo nuomone, ieškovas taip pat yra praleidęs 1 metų ieškinio senatį, kurią prašo taikyti. Taip pat prašo priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnyje įtvirtinta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje numatytam atsitikimui (CK 6.987 straipsnis, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis). Sudarant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – Standartinės draudimo sutarties sąlygos) 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.
Be to, pažymėtina, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-162/2013).
Žemesnės instancijos teismas
TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Tokia pati sąlyga įtvirtinta ir Standartinių draudimo sutarties sąlygų 26 punkte. Šiame punkte taip pat numatyta, jog draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.
Iš šalių atstovų paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2010 m. liepos 9 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS 01 7693286, kuria buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė (9 b.l., 1 t.). Draudimo sutartis galiojo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2011 m. liepos 26 d. Draudimo sutarties 1.6 punkte numatyta, jog „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui“. Šiame punkte taip pat pacituotas Standartinių draudimo sutarties sąlygų 38 punktas. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtintų Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62.1, 62.2 punktų turinys. Draudimo liudijime taip pat numatyta, jog „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui“ (14 b.l. 1 t.).
Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. sausio 29 d. įvyko eismo įvykiai Vokietijoje, dėl kurių kaltu buvo pripažintas atsakovo vairuotojas, kuris vairavo pas ieškovą draustą transporto priemonę Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Byloje ginčo dėl eismo įvykių ir jų kaltininko tarp šalių nekilo. Ieškovas, vykdydamas įsipareigojimus pagal šalių sudarytą Draudimo sutartį, InterEurope Germany išmokėjo 869,39 EUR arba 3001,83 Lt dėl 2011 m. sausio 29 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos bei jos administravimo išlaidų (12, 13 b.l. 1 t.), taip pat išmokėjo 6705,01 EUR arba 23151,06 Lt žalą dėl 2010 m. gruodžio 7 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto išlaidų, kelio sutvarkymo darbų ir nukentėjusiajam asmeniui A. B. netekto darbingumo išmokų bei žalos administravimo išlaidų (74, 75 b.l. 1 t., 32, 36 b.l. 2 t.). Viso išmokėta 7574,40 EUR arba 26152,89 Lt. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (draudimo išmokos mokėjimo pažymos (12, 74 b.l. 1 t., 32 b.l. 2 t.) ir tarptautiniai lėšų pervedimo nurodymai (13, 75 b.l. 1 t., 36 b.l. 2 t.) neginčytinai patvirtina aplinkybę, jog ieškovas InterEurope Germany už 2011 m. sausio 29 d. ir 2010 m. gruodžio 7 d. eismo įvykių metu padarytą žalą bei žalos administravimą išmokėjo viso 7574,40 EUR arba 26152,89 Lt, todėl atsakovo atstovės advokato padėjėjos E. B. argumentai dėl to, kad išmokėtos žalos dydis šioje byloje nėra aiškus, nėra aišku už ką ir kiek sumokėjo ieškovas, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis numato, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Tokiais atvejais draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
Draudėjo pareiga informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu įtvirtinta Standartinių draudimo sutarties sąlygų 38 punkte. Laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (Standartinių draudimo sutarties sąlygų 37 punktas). Padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (Standartinių draudimo sutarties sąlygų 39 punktas). Tokia pareiga, t.y. pareiga pranešti apie padidėjusią riziką, yra įtvirtinta tarp šalių sudarytos Draudimo sutarties 1.6 punkte.
Taisyklių 62 punkte numatyta, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1. punktas); iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas).
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos sumos, kadangi atsakovas draudimo sutarties pareigos nevykdė ir neinformavo ieškovo apie tai, jog transporto priemonė Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bus eksploatuojama už Lietuvos Respublikos ribų, t.y. neinformavo draudiko apie draudimo rizikos padidėjimą.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu, nurodo, jog įprastinės draudimo sutartys privalo suteikti draudimo apsaugą visoje Europos Sąjungos teritorijoje vieningos įmokos pagrindu, o informacija apie pervežimų už Lietuvos Respublikos ribų vykdymą neturi ir negali turėti įtakos draudimo rizikai ir apsaugai. Šiuo atveju atsakovas sumokėjo draudimo įmoką, todėl ir turi būti jiems suteikta draudimo apsauga įvykus eismo įvykiams Vokietijoje, o reikalavimas priteisti 50 proc. išmokėtos draudimo sumos yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, jog įvykus eismo įvykiams Vokietijoje ieškovas išmokėjo draudimo išmoką InterEurope Germany, patvirtina, kad šalių sudaryta Draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje ir užtikrino per eismo įvykius Vokietijoje nukentėjusių asmenų teisę į patirtos žalos atlyginimą.
Teismas sprendžia, jog draudimo rizika transporto priemonę eksploatuojant tik Lietuvos teritorijoje ir ją eksploatuojant kitose valstybėse, negali būti vertinama kaip tapati. Dėl draudimo rizikos padidėjimo eksploatuojant transporto priemonę už Lietuvos Respublikos ribų yra pasisakęs Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 30 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 2A-418-227/2013 ir 2013 m. vasario 13 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 2A-65-252/2013. Tai, kad ieškovas, vertindamas draudimo riziką ir apskaičiuodamas draudimo įmokos dydį, galėjo atsižvelgti į nurodytą aplinkybę dėl transporto priemonės eksploatavimo Lietuvoje ar už jos ribų ir ši aplinkybė yra reikšminga draudimo rizikos įvertinimui ir draudimo įmokos dydžio nustatymui yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-3-162/2013.
Bylos nagrinėjimo metu liudytojos V. S. paaiškinimais nustatyta, jog sutarties sąlyga – „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje“, kurios pagrindu buvo paskaičiuota draudimo įmoka, buvo įtraukta atsakovo prašymu. Nors atsakovo atstovas R. R. ir neigė šią aplinkybę, tačiau netikėti liudytojos parodymais nėra pagrindo. Be to, nors ir neigdamas aplinkybę, jog dėl šios sutarties sąlygos derėjosi, teismo posėdžio metu atsakovo atstovas R. R. nurodė, jog šią Draudimo sutartį perskaitė kitą dieną, todėl akivaizdu, kad Draudimo sutarties 1.6 punktas atsakovui buvo žinomas, tuo tarpu jo reikšmės nesupratimas ar jo reikšmės teismo posėdžio metu traktavimas sau palankia linkme nepateisinamas, nes atsakovas yra privatus pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam taikomi didesni rūpestingumo, atidumo standartai, be to, šis sutarties punktas bei pasekmės apie padidėjusios draudimo rizikos nepranešimą aiškiai ir suprantamai išdėstyti Draudimo sutartyje. Iš esmės tai tik patvirtina faktą, jog atsakovui apie draudimo sutarties sąlygą ir šios sutarties sąlygos pagrindu nustatytą draudimo įmokos dydį buvo žinoma, kaip ir žinoma tai, jog apie padidėjusią draudimo riziką, t.y. transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, privalėjo pranešti draudimo kompanijai.
Darytina išvada, jog atsakovas, žinodamas aplinkybę, į kurią sudarant draudimo sutartį atsižvelgė draudikas, įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, prieš apdraustąja transporto priemone vykdamas į kitas valstybes, privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o ieškovas, atsižvelgdamas į padidėjusią draudimo riziką, galėjo perskaičiuoti draudimo įmoką. Elgdamasis priešingai, t.y. nepranešdamas apie padidėjusią draudimo riziką, atsakovas nevykdė draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
Be to, atmestini ir atsakovo argumentai, jog po pirmojo eismo įvykio, t.y. 2010 m. gruodžio 7 d., draudimo kompanija privalėjo jį informuoti, jog jis negali eksploatuoti transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Kaip minėta, pareigą atskleisti informaciją, susijusią su draudimo rizikos padidėjimu, turi draudėjas, todėl šiuo atveju būtent atsakovas privalėjo pranešti draudimo kompanijai apie padidėjusią draudimo riziką.
Teismas sprendžia, jog šiuo atveju draudimo sutarties pažeidimas, t.y. eksploatavimas transporto priemonės ne tik Lietuvoje bei apie tai nepranešimas draudimo kompanijai, suteikia teisę ieškovui regreso tvarka reikalauti priteisti iš atsakovo grąžinti dėl padarytos žalos dalį išmokėtų draudimo išmokų.
Šiuo atveju taip pat teismas sprendžia, jog sutarties individualizuojančios sąlygos dėl transporto priemonės eksploatavimo tik Lietuvoje, neprieštarauja imperatyvioms TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų normoms. Tai, kad tokia draudimo sutarties sąlyga neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-3-162/2013.
Kaip minėta, atsakovas šioje byloje neginčija ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių ir transporto priemonę vairavusio asmens kaltės, tačiau nesutinka, jog ieškovas turi teisę reikalauti regreso tvarka atlyginti ne tik išmokėtą draudimo išmoką, bet ir žalos reguliavimo išlaidas, be to, nurodo, jog neaišku, kodėl prašo priteisti didžiausią t.y. 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos dydį. Iš draudimo išmokos mokėjimo pažymų nustatyta, jog dėl 2011 m. sausio 29 d. eismo įvykio yra išmokėta 776,24 EUR draudimo išmokos suma ir 93,15 EUR žalos reguliavimo išlaidos (12 b.l. t.1), dėl 2010 m. gruodžio 7 d. eismo įvykio 2011 m. lapkričio 16 d. yra išmokėta 4508,78 EUR draudimo išmoka ir 511,75 EUR žalos reguliavimo išlaidos (74 b.l. t.1), dėl šio įvykio 2012 m. spalio 10 d. papildomai buvo išmokėta 1504 EUR draudimo išmoka ir 180,48 EUR žalos reguliavimo išlaidos (32 b.l. t.2).
CK 6.251 straipsnis numato, jog padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Nors pareiga kompensuoti administravimo išlaidas atskirai neaptarta TPVCAPDĮ, tačiau šioje byloje atsakovas, pažeidęs sutarties sąlygas eksploatuoti transporto priemonę tik Lietuvoje, ją eksploatavo Vokietijoje, kur padarė žalą ir dėl to ieškovas patyrė papildomų išlaidų, susijusių su žalos administravimu kitoje valstybėje, kas laikytina ieškovo žala, todėl atsakovo argumentas, kad ieškovas neturi teisės reikalauti žalos administravimo išlaidų, atmestinas.
Atsižvelgiant į tai, kad atskleidus visą informaciją, t.y. atsakovui nurodžius, jog draudžiama transporto priemonė bus eksploatuojama ir už Lietuvos Respublikos ribų, draudimo įmoka būtų ženkliai didesnė (45 b.l. 2 t), į tai, jog ginčo šalys yra juridiniai asmenys, jiems turi būti žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, be to, svarbūs šiuo atveju ir atsakovo veiksmai, kuomet įvykus pirmam eismo įvykiui jis ne tik kad neinformavo draudiko apie padidėjusią riziką, turinčią įtakos draudimo įmokos paskaičiavimui, bet taip pat, pažeisdamas sutarties sąlygas, toliau eksploatavo transporto priemonę už Lietuvos teritorijos ribų, todėl teismas sprendžia, jog prašomas priteisti žalos dydis t.y. 13076,45 Lt atitinka protingumo, proporcingumo, teisingumo reikalavimus, ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
Dėl palūkanų
CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalis numato, kad tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistina jo prašomos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (13076,45 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2012 m. lapkričio 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis., CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškinio senaties taikymo
Atsakovas prašė taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi mano, jog šiuo atveju jis yra praleistas. Atsakovo nuomone, ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo to momento, kai žala buvo išmokėta tiesiogiai nukentėjusiesiems, o ne žalą administruojančiai įmonei - InterEurope Germany.
CK 1.124 straipsnis numato, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.
CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o 4 dalyje – kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio mėn. 28 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-3-499/2012, yra išaiškinęs, jog tokioje situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, sukėlęs žalą, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui (arba atstovui pagal Ketvirtąją transporto priemonių draudimo direktyvą).
Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nesutinka su atsakovo argumentu, jog ieškinio senaties pradžia laikytina draudimo išmokos išmokėjimo tiesiogiai nukentėjusiesiems data sprendžia, jog šiuo atveju ieškovui teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovo atsirado nuo to momento, kai jis draudimo išmokos sumas sumokėjo Vokietijoje žalos atlyginimą reguliuojančiai įmonei – InterEurope Germany.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2011 m. sausio 29 d. eismo įvykio metu padarytą žalą InterEurope Germany ieškovas pervedė 2011 m. spalio 19 d. (12, 13 b.l. t.1.). 2010 m. gruodžio 7 d. eismo įvykio metu padarytą žalą InterEurope Germany įmonei ieškovas pervedė 2011 m. lapkričio 16 d. ir 2012 m. spalio 10 d. (75 b.l. t.1, 36 b.l. t.2). Taigi nuo šio momento ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovui ir regreso tvarka reikalauti atsakovo atlyginti žalą. Ieškinys teismui dėl žalos atlyginimo regreso tvarka pateiktas 2012 m. spalio 10 d. (3 b.l. t.1). Ieškinys priimtas 2012 m. spalio 11 d. (3 b.l. t.1). Patikslintas ieškinys, kuriame iš esmės buvo papildomas reikalavimas dėl 2012 m. spalio 10 d. InterEurope Germany sumokėtos žalos atlyginimo regreso tvarka gautas 2012 m. lapkričio 14 d. Patikslintas ieškinys priimtas 2012 m. lapkrčio 19 d. (20 b.l., 2 t.). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog ieškovas nėra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino.
Dėl bylos sustabdymo
Atsakovas teismo posėdžio metu prašė sustabdyti civilinę bylą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu. Atsakovo atstovė advokato padėjėja E. B. paaiškino, kad 2013 m. gegužės 28 d. gavo Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-877-228/2013. Mano, kad nagrinėjama byla ir civilinė byla Nr. 2-877-228/2013 yra tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, todėl šios bylos nagrinėjimas turi būti sustabdytas.
Ieškovo atstovas advokatas R. B. teismo posėdžio metu paaiškino, jog civilinėje byloje Nr. 2-877-228/2013 buvo sprendžiamas klausimas dėl to paties, t.y. 2010 m. gruodžio 7 d., eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, tačiau šioje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos, padarytos transporto priemonei Ford Mondeo, kelio sutvarkymo darbų (buvo išsiliejęs kuras ant kelio) bei nukentėjusiajam A. B. netekto darbingumo atlyginimo regreso tvarka, tuo tarpu civilinėje byloje Nr. 2-877-228/2013 buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos, padarytos kelio atitvarams, atlyginimo regreso tvarka. Šias aplinkybes patvirtina bylos nagrinėjimo metu pateikti rašytiniai dokumentai (114-126 b.l. 2 t.). Atsižvelgiant į ieškovo paaiškinimus bei pateiktus rašytinius įrodymus teismas nusprendė, jog atsakovo prašymas sustabdyti civilinę bylą CPK 163 straipsnio 3 dalies pagrindu yra nepagrįstas, todėl netekintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kadangi ieškinys tenkintinas visiškai, spendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo priteisimo bei jų dydžio pagrįstumo.
Ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo 392 Lt žyminio mokesčio ir 873,20 Lt už vertimus yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai.
CPK 98 straipsnis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu.
Sprendžiant klausimą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo teismas vadovaujasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Ieškovas pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir vietinio mokėjimo nurodymą, kurie patvirtina, jog už dubliko parengimą ieškovas turėjo 484 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškovo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Rekomendacijų 8.3 punkte įtvirtintu maksimaliu dydžiu bei vertinant bylos sudėtingumą, pripažintina, kad atsakovas turėjo 484 Lt pagrįstų ir būtinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nors advokatas atstovavo ieškovą teismo posėdžiuose, tačiau įrodymų, patvirtinančių tokių išlaidų turėjimą iki bylos nagrinėjimo pabaigos, teismui nepateikė, todėl jų pagrįstumo ir priteisimo klausimas nesprendžiamas.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovui iš atsakovo priteistina 1749,20 Lt bylinėjimosi išlaidų (392 Lt žyminio mokesčio, 873,20 Lt už vertimus bei 484 Lt išlaidų, advokato pagalbai apmokėti).
Iš atsakovo valstybei priteistina 42,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“, juridinio asmens kodas 183633839, Gedimino k., Utenos raj. sav., ieškovui UAB „PZU Lietuva“, juridinio asmens kodas 110057869, Konstitucijos pr. 7, Vilnius, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, b.k. 70440, 13076,45 Lt (trylika tūkstančių septyniasdešimt šešis litus 45 ct) žalos atlyginimo regreso tvarka, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. lapkričio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1749,20 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt devynis litus 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“, juridinio asmens kodas 183633839, Gedimino k., Utenos raj. sav., 42,80 Lt (keturiasdešimt du litus 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM į.k. 8872567 sąskaitą, Nr. (duomenys neskelbtini), “Swedbank”AB, b.k. 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Utenos rajono apylinkės teismą.