- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-29
- Bylos Nr.
- e2A-742-480/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00411-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Izolda Nėnienė, Edvardas Paliokas
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- D. M.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Mogo LT“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Izoldos Nėnienės, Edvardo Palioko ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12559-359/2018 pagal ieškovės D. M. patikslintą ieškinį atsakovui D. M., dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir atsakovo D. M. priešieškinį ieškovei D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalinimo ir kt., trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mogo LT“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiami ieškovės D. M. ir atsakovo D. M. santuokos nutraukimo klausimai. Ieškovė ieškinyje prašo santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės.
2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo, ieškovei palikti iki santuokinę pavardę; santuokos metu įgytą, atsakovo D. M. vardu įregistruotą transporto priemonę „VW Phaeton“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise palikti atsakovui, ieškovei priteisiant 2100,00 Eur kompensaciją; gyvenamąjį namą, kiemo statinius ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja šalių nuosavybe; priteisti ieškovei D. M. 11 165,00 Eur piniginę kompensaciją už 2/3 dalis santuokoje įgyto nekilnojamojo turto; visus sutartinius įsipareigojimus pagal su UAB „Mogo LT“ sudarytą 2017 m. balandžio 1 d. transporto priemonės nuomos sutartį, po santuokos nutraukimo pripažinti asmenine atsakovo prievole ir po santuokos nutraukimo palikti vykdyti atsakovui; priteisti iš atsakovo 5000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą; priteisti išlaikymą neįgaliam nuo vaikystės pilnamečiam sūnui N. M., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 1/2 dalį Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos nuo teismo sprendimo priėmimo iki N. M. gyvos galvos; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
3. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė santuoką tarp D. M. ir D. M., nutraukti dėl ieškovės kaltės; nutraukiant santuoką šalims palikti santuokines pavardes; priteisti iš D. M. pilnamečiui neįgaliam sūnui N. M. išlaikymą (paramą), mokant periodinėmis išmokomis po 50 Eur kas mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki gyvos galvos; pripažinti automobilį „VW Phaeton“, gyvenamąjį namą, kitus statinius ir 0,3200 ha ploto žemės sklypą - asmenine atsakovo nuosavybe; nustatyti, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d.; pripažinti prievolę UAB „Mogo LT“, asmenine atsakovo prievole priteisiant ją vykdyti asmeninėmis atsakovo lėšomis; priteisti iš atsakovės visas turėtas ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
4. Trečiasis asmuo UAB „Mogo LT“ atsiliepimo nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškovės D. M. ieškinį tenkino iš dalies; nutraukė ieškovės D. M. ir atsakovo D. M. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei D. M. paliko ikisantuokinę pavardę – Č., atsakovui D. M. – prigimtinę pavardę – M.; santuokos metu įgytą ir atsakovo D. M. vardu įregistruotą transporto priemonę „VW Phateon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise paliko atsakovui D. M., ieškovei D. M. iš atsakovo D. M. priteisė 2100 Eur kompensaciją; pripažino gyvenamąjį namą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine ieškovės D. M. ir atsakovo D. M. nuosavybe; padalino šalių santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą taip: ieškovei D. M. paskyrė 2/3 dalis, gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), o atsakovui D. M. paskyrė 1/3 dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) bei už šias ieškovei D. M. atitenkančias šio nekilnojamojo turto gyvenamojo namo ir kiemo statinių 2/3 dalis iš atsakovo D. M. priteisė 5064,67 Eur kompensaciją, o atsakovui D. M. priteisė gyvenamąjį namą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovei D. M. iš atsakovo D. M. 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; priteisė iš atsakovo D. M. neįgaliam sūnui N. M. 135 Eur išlaikymą, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki N. M. gyvos galvos; 2018 m. balandžio 14 d. teismo nutartimi priteistą iš atsakovo D. M. laikinąjį išlaikymą neįgaliam vaikui N. M. panaikino; kitoje dalyje ieškinį atmetė; atsakovo D. M. priešieškinį patenkino iš dalies, pripažino žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovo D. M. asmenine nuosavybe; kitoje dalyje priešieškinį atmetė; priteisė valstybei iš atsakovo D. M. 527,28 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš ieškovės D. M. 4,69 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė atsakovui D. M. iš ieškovės D. M. 28,62 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
6. Teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas atsakovą pripažinti kaltu dėl santuokos iširimo, dėl jo galimo smurto prieš ieškovę bei, kuris būdamas santuokoje palaikė artimus ryšius su kita moterimi.
7. Teismas sprendė, kad neįrodytas priešieškinio reikalavimas, nustatyti, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo gyventi kartu, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė su atsakovu kartu gyveno iki 2017 m. gruodžio 28 d. Ieškovė iki pat 2018 metų pradžios iš savo asmeninės sąskaitos dengė atsakovo prisiimtus įsipareigojimus UAB „Mogo LT“, taip pat nustatyta, jog nors atsakovas ir buvo išėjęs iš namų 2017 m. rugpjūtį, tačiau vėliau į juos grįžo ir vedė santuokinį gyvenimą kartu su ieškove.
8. Teismo vertinimu, ieškovė leistinomis priemonėmis įrodė, kad atsakovės motinos 1992 m. įsigyti (duomenys neskelbtini) kultūros namai, dovanojimo sutartimis, padovanoti atsakovui, santuokos metu buvo rekonstruoti pertvarkant juos į gyvenamąjį namą ieškovės ir atsakovo šeimai gyventi, tiek iki dovanojimo sutarties sudarymo, tiek ir po dovanojimo sutarties sudarymo. Byloje esantys įrodymai ir liudytojų – šeimos narių parodymai patvirtina, jog ginčo pastatų infrastruktūra iš esmės pagerinta, todėl teismas padarė išvadą, kad šio turto sukūrimo tikslas – bendrų šeimos poreikių tenkinimas. Teismas pripažino, kad gyvenamasis namas ir kiemo statiniai yra šalių santuokos metu iš esmės pagerintas turtas iš sutuoktinių bendrų lėšų, todėl šį turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
9. Teismas nustatė, kad ieškovė prašydama pripažinti žemės sklypą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepateikė jokių įrodymų, jog būtų prisidėjusi prie šio žemės sklypo išlaikymo ar priežiūros, kad jis buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis ar jų darbu, o atsakovas pateikė mokėjimo pranešimą, kuris patvirtina, jog atsakovo motina už šį žemės sklypą sumokėjo, todėl ieškovės reikalavimo pripažinti žemės sklypą bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe netenkino.
10. Teismas sprendė, kad įvertinus byloje esančius duomenis apie ieškovės turtinę padėtį, tai, jog ieškovė neturi jokio kito turto, nedirba, slaugo sūnų, neveiksnaus sūnaus išlaikymui, gydymui ir priežiūrai reikalingos didelės finansinės išlaidos, todėl siekiant užtikrinti šalių pilnamečiam sūnui tinkamas gyvenimo sąlygas, ieškovei turi būti priteisiama didesnė turto dalis. Teismui pripažinus, jog gyvenamasis namas ir kiemo statiniai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turtas turi būti dalijamas nukrypstant nuo lygių dalių principo, ieškovei priteisiant 2/3 dalis, o atsakovui 1/3 dalį santuokoje įgyto turto. Atsižvelgiant į tai, jog sklypas ant kurio stovi ginčo pastatai priklauso atsakovui ir turtas negali būti padalintas natūra dėl priešiškų šalių santykių, ieškovei priteistina piniginė kompensacija (5064,67 Eur) už jai tenkančio turto dalį (bendra dalintino nekilnojamojo turto vertė yra 7597 Eur).
11. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė įmokas už automobilį mokėjo dar šalims esant santuokoje, todėl piniginės lėšos pripažintinos bendrąja jungtine nuosavybe. Byloje atsakovas neįrodė, jog įmokos buvo mokamos iš asmeninių atsakovo lėšų, todėl atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteistinas automobilis „VW Phaeton“, o ieškovei priteistina 2100 Eur kompensacija, už didesnę atsakovui tenkančią kilnojamojo registruotino turto dalį.
12. Teismas pripažino įrodytomis aplinkybes, jog dėl sutuoktinio pareigų pažeidimo ir santuokos nutraukimo, ieškovė patyrė neturtinę žalą. Šią žalą kaip kaltas dėl santuokos iširimo privalo atlyginti atsakovas. Teismas sprendė, kad kompensacinei civilinės atsakomybės funkcijai įgyvendinti yra pagrįstas ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau priteistinos reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydis yra per didelis, todėl mažintinas ir iš atsakovo priteistas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ieškovei.
13. Teismas nustatė, kad ieškovė viena išlaiko ir prižiūri neįgalų pilnametį sūnų, juo rūpinasi, dėl to objektyviai negali gauti didesnių pajamų ir papildomai dirbti dėl nepaprastai specifinio gyvenimo ritmo. Teismo įvertino tai, kad atsakovas neskiria vaikui pakankamai dėmesio ir laiko, o ieškovei, likusiai vienai su protinę negalią turinčiu sūnumi, neišvengiamai teko ir toliau tenka visa rūpinimosi našta, susijusi su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo ir priežiūros užtikrinimu. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog ieškovės nurodoma 606,00 Eur suma mėnesiui neveiksnaus šalių sūnaus poreikiams (maitinimui, apgyvendinimui, vaistams, kelionėms pas gydytojus, aprangai, avalynei, komunalinėms paslaugoms, internetui) yra pagrįsta. Nors ieškovė nepateikė duomenų, kuri konkreti 504 Eur šalpos išmokos dalis yra skirta konkrečiai šalių sūnaus poreikių tenkinimui, teismas vadovaudamasis ieškovės parodymais padarė išvadą, jog bent 2/3 dalys šios sumos (336 Eur) yra skirta vaiko poreikių tenkinimui. Teismas padarė išvadą, jog abiem tėvams tenka pareiga prie vaiko poreikių tenkinimo prisidėti 270 Eur suma kas mėnesį, todėl atsakovui tenkanti išlaikymo suma sudaro 135 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu atsakovas D. M., atstovaujamas advokato R. M., prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti bei priteisti atsakovui iš ieškovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas procese.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas netinkamai taikė santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės reglamentuojančias teisės normas, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pažeidė CPK 178-185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai sprendė, kad santuoka iširo dėl apelianto, o ne dėl ieškovės kaltės.
14.2. Teismas nevertino aplinkybių, patvirtinančių, kad ieškovė netinkamai elgėsi sutuoktinio ir visos šeimos atžvilgiu: neracionaliai naudojo šeimos pajamas, nesirūpino jos materialine ir moraline gerove (per 26 metus dirbo tik 9 metus), santarve ir ramybe, buvo nelojali apeliantui, jį įžeidinėjo ir žemino, nepaisė, kad ieškovė turi nesantuokinę dukrą, kuriai suteikė pavardę, kad ieškovė pati paliko šeimą ir išsikėlė iš namų niekieno nevejama bei išsivežė visus santuokoje įsigytus kilnojamuosius daiktus, dėl ko atsakovas kreipėsi į Kaišiadorių rajono policijos komisariatą, išsikeliant vaikai įpylė neaiškios kilmės nuodingas medžiagas į šulinį, ieškovė nepagrįstai atsakovą kaltindavo ir engė, o tai lėmė santuokos iširimą, todėl ji turėtų būti pripažinta kalta dėl santuokos nutraukimo.
14.3. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo teikiamą rašytinį įrodymą – vaizdo įrašą, kuris pagal savo apimtis ir pagal nestandartinį formatą negali būti įkeltas į sistemą, todėl tokiu būdu pažeidė šalių rungimosi principą. Pažymėjo, kad šiame vaizdo įraše yra užfiksuotas ieškovės išėjimo momentas ir tai reikšmingas įrodymas, nes ieškovė nekaltina atsakovo jokiais neištikimybės faktais ir tik suaugusių vaikų paskatinama palieka šeimą be jokio realaus pagrindo.
14.4. Teismas sprendime nurodė, kad E. I. pasakoja, jog su atsakovu susipažino 2017 m. gruodžio 23 d. šis jai pasiūlė kartu apsigyventi ir jiedu kartu apsigyveno pas atsakovo mamą, vėliau apsigyveno atsakovo namuose. Taigi darytina išvada, kad net jei atsakovas galimai palaikė su E. I. artimus santykius, šalių santykiai nutrūko ne dėl atsakovo neištikimybės. Teismas preziumavo, kad šalys kartu gyveno iki 2017 m. gruodžio 28 d. Taigi penkios pažinties dienos negali būti vertinamos kaip neištikimybės faktas.
14.5. Teismas sprendė, kad nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog atsakovas buvo neištikimas. Apklausti liudytojai patvirtino, kad pati ieškovė atsakovą buvo išvijusi iš namų, kad santykiai tarp šalių paaštrėjo 2017 m. balandžio mėn., rugsėjo mėnesį kilo konfliktas ir atsakovas išėjo gyventi pas motiną, vėliau nutarė santykius išsaugoti ir grįžo į namus. Eilinio konflikto metu, 2018 m. sausio 2 d. ieškovė vėl išvijo atsakovą iš namų, sūnus D. M. kvietė policiją ir pripažino pati ieškovė, kad niekieno neverčiama ji 2018 m. pradžioje galutinai išsikraustė iš atsakovo. Atsakovas teismui nurodė analogiškas aplinkybes, todėl teismo padarytos išvados neatitinka ir faktinių aplinkybių, kurios buvo nustatinėjamos teismo posėdžių metu.
14.6. Teismas visiškai nesigilino į atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus – sąskaitos išrašą iš banko, kuriame akivaizdu, kad atsakovas net ieškovei daręs ne vieną pavedimą, kad būtent iš jo sąskaitos buvo daromi mokėjimai lizingo bendrovei už automobilį, kai tuo tarpu ieškovė niekur nedirbo. Pažymėjo, kad šalių įsigyto automobilio vertė yra 4200 Eur, mėnesinės įmokos suma buvo 340 Eur. Automobilis įsigytas 2017 m. balandžio mėn. ir lizingo pabaiga buvo 2018 m. birželio mėn. Santuokoje buvo mokėtos išmokos iki 2018 m. sausio 1 d. Už šį laikotarpį sumokėta 2380 Eur, taigi ieškovei galėjo būti kompensuojama 1190 Eur, nes atsakovas negyvendamas su ieškove sumokėjo likusią sumą, t. y. 3240 Eur.
14.7. Teismas nesigilino į pateiktus rašytinius įrodymus (pirkimo - pardavimo sutartį, paveldėjimo teisės liudijimus ir dovanojimo sutartį), bet netinkamai juos vertino ir rašytinius sandorius bei įstatymo jiems suteiktą juridinę galią, nuginčijo vadovaujantis nepatikimais ieškovės pateiktais įrodymais bei liudytojų parodymais, kas imperatyviai draudžiama įstatymo. Iš byloje pateikto VĮ Registro pažymėjimo akivaizdu, kad turtas - gyvenamasis namas su kiemo statiniais yra pastatyti 1968 m. Rekonstruoti namas pradėtas 1991 m., jokie kiti teismo minimi statiniai neįregistruoti, išskyrus kiemo statinius. Turtas įsigytas atsakovo motinos A. R. V. (duomenys neskelbtini) gyvenant santuokoje su J. V., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Už įsigyjamą turtą mokėta ne kaip teigia ieškovė investiciniais čekiais, bet sumokėta iš atsakovo motinos sąskaitos 34 246 Lt. Namas buvo jai parduotas, tačiau teismas apie tai sprendime net nemini, kas yra fakto klaida ir neatskleidimas bylos esmės, sukeliančios teisines pasekmes. Taigi teismas neteisėtai ir be jokių įrodymų pakeitė nuosavybės teises – atėmė iš atsakovo nuosavybę.
14.8. Pažymėjo, kad šalys gyveno skurdžiai, šeimoje buvo šeši asmenys ir teismo vertinimas, kad turtą gerinti padėjo G. B., kuri yra gimusi (duomenys neskelbtini) ar M. ir D. M., kurie gimę (duomenys neskelbtini) yra absurdiškas. Nepaneigta atsakovo paaiškinta aplinkybė, kad G. B. pavedimus darė grąžindama kreditą, kuris buvo imtas jos vestuvėms ir mokslams, namo renovuoti ji negalėjo, nes buvo nepilnametė iki 2008 m., kaip ir kiti vaikai.
14.9. Teismas neneigė, kad ieškovės pateikti įrodymai neišsamūs ir neinformatyvūs, tačiau vis tiek padarė išvadą, kad turtas yra bendra jungtinė nuosavybė. Nupirktos statybinės medžiagos 2017 m. už 400 Eur, nepatvirtina viso turto esminių pagerinimų, kai tuo tarpu ieškovė išeidama iš namų išsinešė turto už beveik 5000 Eur, ką patvirtina teismui pateikta medžiaga iš policijos komisariato ir pačios ieškovės paaiškinimai, tai yra tai, kas buvo įsigyta santuokoje, ieškovė pasiėmė.
14.10. Teismo padaryta išvada, kad atsakovui tenkanti išlaikymo suma skirta neįgalaus sūnaus N. M. išlaikymui sudaro 135,00 Eur, neatitinka faktinių aplinkybių ir teismas privalėjo šį reikalavimą atmesti. Nurodė, kad atsakovė privalėjo pateikti duomenis iš Kaišiadorių sveikatos skyriaus apie vaikui mokamas išmokas. Globėjas savo poreikių tenkinimui negali disponuoti ne jam skirtomis lėšomis, tuo pažeidžiant ligoto sūnaus teises ir teisėtus interesus. Taigi jei vertinant, kad vaikui reikalinga mėnesiui suma yra 606,00 Eur, tad iš šios sumos išminusavus valstybės mokamą išmoką 504 Eur, lieka 102,00 Eur, kas sudarytų po 51,00 Eur iš abiejų tėvų, bet ne 135,00 Eur.
Atsiliepimas
15. Ieškovė D. M., atstovaujama advokato J. B., atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą nepakeistą.
Nurodo šiuos argumentus:
15.1. Pažymėjo, kad tiek apeliacinis skundas, tiek atsakovo pozicija dėl santuokos iširimo dėl ieškovės kaltės buvo grindžiama tik jo paties paaiškinimais bei liudytojų pasakojimais, tačiau teismui nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovės kaltę. Tuo tarpu ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jog atsakovas palaikė artimus ryšius su kita moterimi, įrodymus apie atsakovo smurtą, o 2018 m. rugsėjo 18 d. pateikė papildomus įrodymus - 2018 m. rugsėjo 4 d. laidos „TV pagalba“ įrašą apie atsakovo ir E. I. santykius, kuris taip pat patvirtino ir ieškovės teiginius apie atsakovo polinkį vartoti alkoholinius gėrimus, agresyvumą ir jo neprognozuojamą elgesį.
15.2. Nors atsakovo pozicija apie nelojalų ieškovės elgesį su juo, įžeidinėjimus ir žeminimus grindžiama jo pakviestų liudytojų parodymais, tačiau atsakovo pasikviesti liudytojai nėra šeimos nariai, kartu su ieškove ir atsakovu negyveno, todėl jų liudijimai yra pagrįsti tik tuo, ką jiems yra pasakojęs pats atsakovas. Bylos nagrinėjimo metu liudytojais buvo apklausti ieškovės ir atsakovo vaikai, gyvenę su ieškove ir atsakovu bei betarpiškai matę šalių santykius. Šalių vaikų liudijimai byloje patvirtina ieškinio teiginius, kad atsakovas nevengdavo vartoti alkoholį, būdavo agresyvus, smurtaudavo, laužydavo daiktus ir pan.
15.3. Atsakovas su E. I. artimus santykius palaikė jau prieš išėjimą iš namų ir šeimos palikimą, vėliau su ja apsigyveno ir taip buvo neištikimas ieškovei. Nei paties atsakovo, nei E. I. teiginiai nėra nuoseklūs, jie patys painiojasi nuo kada bendrauja ir palaiko artimus ryšius, todėl mano, kad teismas padarė teisingą išvadą dėl atsakovo kaltės, nes atsakovui rūpėjo ne šeima, o kita moteris, su kuria buvo bendravo ne penkios dienos iki šeimos palikimo (kaip rašoma apeliaciniame skunde), o gerokai ilgiau.
15.4. Nurodė, kad ieškovė dirbo tuomet, jeigu neįgalų sūnų padėdavo prižiūrėti kiti vaikai, ar atsakovas, jeigu nedirbdavo, todėl ieškovės darbas nebuvo pastovus ir nuolatinis. Kai ieškovės ir atsakovo vyresnieji vaikai baigė mokyklą, pradėjo dirbti ir kurti savo savarankiškus gyvenimus, ieškovė liko su neįgaliu sūnumi namuose, nebedirbo samdomo darbo, tačiau rūpinosi namais. Po to, kai atsakovas paliko šeimą, pareiga rūpintis neįgaliu sūnumi teko išimtinai ieškovei. Atsakovas jo nelanko ir nebendrauja, išlaikymo neskiria. Neįgaliam sūnui būtina nuolatinė priežiūra, todėl atsakovo teiginiai, kad ieškovė nesirūpino šeimos materialine ir moraline gerove, nes per 26 metus dirbo tik 9 metus, yra absurdiški.
15.5. Pažymėjo, kad kiek buvo įmanoma auginant neįgalų sūnų, ieškovė stengėsi dirbti - nuo 2006 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gegužės 2 d. dirbo UAB „Davis“, nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 12 d. G. K. personalinėje įmonėje „Desė“. Nuo 2006 m. kovo 10 d. į ieškovės banko sąskaitą buvo pervedamos išmokos vaikams, taip pat šalpos išmoka neįgaliam sūnui. Ieškovė savo darbo užmokestį ir taip pat už vaikus gaunamą paramą naudojo išimtinai šeimos poreikių tenkinimui, mokėjo paskolas, pirko statybines medžiagas ir kiek galėdama stengėsi dėl būsto, kuriame galėtų patogiai ir saugiai gyventi kartu su vaikais, įrengimo. Taigi visiškai nepagrįsti yra apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovė buvo atsakovo išlaikytinė ir neprisidėjo prie gyvenamojo namo statybų.
15.6. Nurodė, kad nors namas, kuriame šalys gyveno, buvo registruotas atsakovo motinos vardu, tačiau šio turto rekonstrukcija ir pagerinimai buvo atliekami bendromis sutuoktinių lėšomis, bendromis jėgomis ir bendru sutarimu. Ieškovė byloje pateikė įrodymus iš kokių lėšų vyko namo remontas ir pertvarkymai, todėl teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovo asmeninės nuosavybės teise valdomas gyvenamasis namas ir kiemo statiniai yra šalių santuokos metu iš esmės pagerintas turtas iš sutuoktinių bendrų lėšų ir pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
15.7. Kartu su ieškiniu yra pateikti ieškovės banko sąskaitos duomenys, jog namo pertvarkymui ir įrengimui, šalys buvo gavusios šiuos kreditus (visi kreditai yra grąžinti ir apmokėti iš ieškovės banko sąskaitoje buvusių lėšų): 2007 m. balandžio 25 d. – 2012 m. rugsėjo 24 d. UAB „Ūkio banko lizingas“ - 2763,35 Eur paskola, 2012 m. spalio 29 d. – 2015 m. gruodžio 21 d. UAB „4Finance“ - 4460,82 Eur kreditas, 2013 m. kovo 16 d. – 2015 m. rugpjūčio 16 d. UAB „MCB Finance“ - 2593,84 Eur, 2015 m. rugsėjo 26 d. – 2015 m. gruodžio 21 d. UAB „IPF Digital Lietuva“ - 505,96 Eur kreditas, 2014 m. balandžio 21 d. – 2017 m. gegužės 22 d. Bigbank AS filialas - 5649,00 Eur kreditas. 2006 m. rugpjūčio 31 d. abu sutuoktiniai buvo sudarę Vartojimo kredito sutartį su banku bei gavę 4344,30 Eur paskolą buitinės technikos ir automobilio pirkimui.
15.8. Pažymėjo, kad 2010-2017 m. laikotarpiu tiek ieškovė, tiek ir atsakovas buvo remiami dukros G. M. Per šį nurodytą laikotarpį dukra į tėvų banko sąskaitas pervedė 3643,06 Eur, kita dalis pinigų (apie 4000 Eur) buvo duota grynaisiais pinigais. Šie iš dukros gauti pinigai taip pat buvo skirti namui tvarkyti, stogui keisti, taip pat būsto įrengimui paimtoms paskoloms apmokėti. Pažymėjo, kad šalių dukra G. M. mokėsi valstybės finansuojamoje studijų vietoje, todėl už mokslą niekuomet nemokėjo. Pragyvenimo išlaidoms buvo pasiėmusi iš banko paskolą, vėliau susirado darbą. Iš savo gaunamų pinigų ji ne tik išlaikydavo save, tačiau paremdavo ir savo tėvus, nuolat siųsdama jiems pinigų. Vestuvės buvo surengtos taip pat iš asmeninių pačios G. M. ir jos vyro pinigų, todėl atsakovo teiginiai apie paskolą dukros vestuvėms ir mokslams yra visiškai nepagrįsti.
15.9. Teismas teisingai nustatė, jog ieškovė įmokas už automobilį mokėjo dar šalims esant santuokoje, todėl piniginės lėšos šiuo atveju pripažintos bendrąja jungtine nuosavybe. Byloje atsakovas neįrodė, jog įmokos buvo mokamos iš asmeninių atsakovo lėšų, todėl pagrįstai atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteistas automobilis, o ieškovei priteistina 2100,00 Eur kompensacija, už didesnę atsakovui tenkančią kilnojamojo registruotino turto dalį.
15.10. Pažymėjo, kad byloje buvo pateiktos Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pažymos, kuriose nurodyta, kad neįgalumo pensija skirta N. M. sudaro 260,00 Eur per mėnesį, o slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, skirta ieškovei dėl būtinybės slaugyti sūnų ir apribotų galimybių dirbti, sudaro 280,00 Eur per mėnesį. Tokiu atveju iš sūnui per mėnesį išlaikymui reikalingos 606,00 Eur sumos, kurios atsakovas neginčija, atėmus N. M. skiriamą valstybės 260,00 Eur paramą, lieka 346,00 Eur suma, kas sudaro po 173 Eur iš abiejų tėvų kas mėnesį, todėl teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 135,00 Eur išlaikymą neįgaliam sūnui N. M..
15.11. Nurodė, kad ieškovei nėra žinoma, apie kokį kompaktinį diską su vaizdo įrašu kalbama apeliaciniame skunde. Nors atsakovas šį vaizdo įrašą teikia apeliacinės instancijos teismui, tačiau mano, kad tokio įrodymo pateikimas yra nesavalaikis ir jis neturėtų būti priimamas. Atkreipė dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodoma tik tai, kad vaizdo įraše užfiksuotas ieškovės išėjimo momentas, tačiau nėra nurodyta nei kokios datos šis vaizdo įrašas, nei koks jo turinys, nei ką juo siekiama įrodyti, dėl ko ieškovė net ir atsiliepimo pateikimo metu neturi galimybės pasisakyti dėl šio neva pirmosios instancijos teisme nepriimto įrodymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
16. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp ieškovės D. M. (toliau – ieškovė) ir atsakovo D. M. (toliau – atsakovas) kilo dėl jų santuokos nutraukimo ir su tuo siejamų teisinių klausimų išsprendimo.
19. Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis).
20. Nagrinėjamoje byloje šalys siekė įrodyti, kad santuoka iširo dėl vienas kito kaltės. Ieškovė prašydama santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, akcentavo atsakovo neištikimybę ir žiaurų elgesį su ja (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Atsakovas teigė, kad ieškovė netinkamai elgėsi sutuoktinio ir visos šeimos atžvilgiu (neracionaliai naudojo šeimos pajamas, nesirūpino šeimos materialine ir moraline gerove, buvo nelojali ir kt.) (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių santuokos iširimo priežastis, sprendė, kad liudytojo K. N. parodymai yra visiškai neinformatyvūs, abstraktūs ir jais nesirėmė, o jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės smurto prieš atsakovą faktą ar kitų duomenų, kad dėl kokio nors netinkamo ieškovės elgesio iširo santuoka, atsakovas nepateikė. Teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros taisykle, sprendė, jog labiau tikėtina, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės - dėl jo smurto prieš ieškovę bei kuris būdamas santuokoje palaikė artimus ryšius su kita moterimi.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; kt.).
22. Atsakovo teiginiai dėl ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo įrodytumo atmestini. Atsakovo pozicija dėl ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo yra grindžiama jo paties paaiškinimais bei liudytojų parodymais. Tačiau šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, jog jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Liudytojų – atsakovo motinos A. R. V., brolio V. M., kaimynų D. Z., K. N. parodymai iš esmės grindžiami paties atsakovo nurodytų aplinkybių perpasakojimu ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šių liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, be to, šie liudytojai kartu negyveno, dažnai šalių namuose nesilankydavo, todėl nematė ir galėjo nežinoti tikrosios padėties šalių šeimoje. Išanalizavęs liudytojų – šeimoje kartu gyvenusių dabar jau pilnamečių vaikų M. M., D. M. ir G. B. parodymus, liudytojos E. I., su kuria apsigyveno atsakovas, parodymus, televizijos laidoje „TV pagalba“ užfiksuotus pasakojimus, SMS žinučių turinį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas buvo neištikimas ir prieš ieškovę vartojo fizinį smurtą (žiauriai su ja elgėsi).
23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimo pagrindus, tinkamai vertino įrodymus, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus teisės išaiškinimus ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas yra kaltas dėl iširusios santuokos. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priimti priešingą išvadą.
24. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir be jokių įrodymų pakeitė nuosavybės teises į gyvenamąjį namą su kiemo statiniais – atėmė iš atsakovo nuosavybę, o kompensacijos sumą už automobilį apskaičiavo neteisingai. Teisėjų kolegija su šiais ir juos detalizuojančiais argumentais iš dalies sutinka.
25. Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe vadovaujantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; 2) kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; 3) kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą.
26. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje - reikalaujama nustatyti, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės. Tai yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, asmeninio turto esminio pagerinimo faktinė aplinkybė nustatoma teismo nagrinėjamoje byloje. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo, teismas turi atsižvelgti į tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, įvertinant tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje. Remonto darbai, būtini tinkamai išlaikyti ir prižiūrėti namų valdą, teisine prasme nekvalifikuotini pagerinimais, kokybiškai ar kiekybiškai esminiai pakeičiančiais daiktą.
27. Iš bylos duomenų matyti, kad gyvenamasis namas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo namas), 2016 m. gegužės 23 d. ir 2016 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartimis buvo padovanoti atsakovui. Dovanojimo sutartimis, kurios nėra nuginčytos, ginčo namas buvo padovanotas asmeniškai atsakovui, todėl pagrindas jį pripažinti bendra sutuoktinių nuosavybe būtų tik nustačius, kad po 2016 m. gegužės mėnesio santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Byloje nepaneigta, kad ginčo namo remonto darbai buvo atliekami ne tik atsakovui, o ir jo motinai, seseriai (trumpą laiko tarpą) nuosavybės teise priklausančiam turtui, kas leidžia daryti pakankamai tikėtiną išvadą, jog šalys remonto darbus vykdė žinodami, jog jie gyvens šiame name ir ateityje jis galimai taps jų nuosavybe, todėl galima būtų vertinti, jog ieškovė, prisidėjusi prie sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise 2016 m. gegužės 23, 25 d. dovanoto ginčo namo pagerinimo bendromis lėšomis bei darbu turi teisę gauti piniginę kompensaciją, nes priešingu atveju, daikto savininkas nepagrįstai praturtėtų. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino šių aplinkybių. Iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kokia ginčo namo vertė buvo iki jo pagerinimo darbų pradžios, kaip pasikeitė jo vertė dėl kapitalinio remonto, rekonstrukcijos ar žymaus pertvarkymo, nepriklausomai nuo rinkos pokyčių iki dovanojimo sutarčių sudarymo ir po jų sudarymo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kad ginčo turtas buvo iš esmės pagerintas: tokiais įrodymais nagrinėjamu atveju galėtų būti rekonstrukcijos ar kapitalinių darbų projektai, ekspertų (ar specialistų) išvados dėl sukurtų pagerinimų, atliktų darbų ar įsigytų medžiagų sąmatos ir kita. Tik surinkus ir ištyrus ginčui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti papildomus įrodymus, būtų galima daryti išvadą, kad ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės ir tai nulemtų šio turto pripažinimą bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 straipsnis), arba spręsti dėl ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio, atitinkančio jos panaudotų asmeninių lėšų, statybinių medžiagų ar darbo vertę.
28. CK 3.118 straipsnio 1 dalis nustato, kad dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Kasacinis teismas ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs, jog į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus, pagrindžiančius tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).
29. Iš į bylą pateiktų kelių nuotraukų galima daryti išvadą, kad be ginčo gyvenamojo namo su kiemo statiniais, sklype yra ir kitų statomų/pastatytų statinių, kurių nei viena iš šalių neprašė padalinti, o pirmosios instancijos teismas, netirdamas šių aplinkybių, formaliai konstatavo, kad yra naujai pastatyti kiti ūkio statiniai (skundžiamo sprendimo 18 pastraipa). Svarstytina ir tai, ar naujai statomų/pastatytų statinių buvimas žemės sklype galėjo turėti įtakos šio sklypo vertei.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei viena iš šalių nereiškė reikalavimo dėl santuokoje įgytų kilnojamųjų neregistruotinų daiktų padalijimo, tačiau tokį klausimą apeliantas, pažeidžiant CK 312 straipsnio nuostatas, kelia apeliaciniame skunde.
31. Skundžiamu teismo sprendimu atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteistas automobilis „VW Phateon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o iš atsakovo ieškovei teismas priteisė 2 100 Eur kompensaciją, už didesnę atsakovui tenkančią kilnojamojo registruotino turto dalį. Atsakovas nesutinka su šio automobilio vertės nustatymu, nurodo, kad ieškovei galėjo būti kompensuojama 1190 Eur. Apeliantas teigia, kad automobilis įsigytas 2017 m. balandžio mėn. ir lizingo pabaiga buvo 2018 m. birželio mėn. Santuokoje buvo mokėtos išmokos iki 2018 m. sausio 1 d. Už šį laikotarpį sumokėta 2380 Eur, taigi ieškovei galėjo būti kompensuojama 1190 Eur, nes atsakovas negyvendamas su ieškove sumokėjo likusią sumą, t. y. 3240 Eur. Patikrinti šių argumentų teisėtumo, o tuo pačiu spręsti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė priteistinos kompensacijos dydį teisėjų kolegija neturi galimybės, nesant byloje duomenų apie atliktus mokėjimus lizingo bendrovei už automobilį iki bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos ir jai pasibaigus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal CK 3.119 straipsnį dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, bet ne šio turto įsigijimo metu.
32. Apeliantas, nors ir neginčija pareigos teikti išlaikymą, tačiau kelia klausimą dėl išlaikymo neįgaliam pilnamečiui sūnui priteisto dydžio teisėtumo.
33. CK 3.194 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas. Materialinį išlaikymą savo nedarbingam dėl invalidumo pilnamečiam vaikui, privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis).
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-91-686/2016 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad jei asmeniui nustatoma 0–25 proc. darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu, t. y. asmuo negali dirbti arba gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje ar pritaikytomis darbo sąlygomis; jei asmeniui nustatoma 30–55 proc. darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, t. y. asmuo gali dirbti pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje arba jam nebūtina pritaikyti darbo vietos (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktų nuostatos). Pagal formuojamą teisminę praktiką CK 3.194 straipsnio 3 dalies nuostatos numato galimybę priteisti išlaikymą pilnametystės sulaukusiam vaikui šios teisės normos pagrindu tuo atveju, jeigu vaikas yra nedarbingas dėl neįgalumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas; jeigu toks vaikas pripažintas iš dalies darbingu, išlaikymo priteisimas prieštarauja šioje teisės normoje nurodytai – vaiko buvimo nedarbingu – sąlygai. Nagrinėjamu atveju šalių sūnus yra darbingas tik 20 procentų, kas matyti iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo, todėl išlaikymo priteisimas yra galimas. Tačiau šiuo atveju svarstytinas klausimas, ar neįgalus asmuo negauna pakankamai pajamų jo būtiniausiems poreikiams patenkinti.
35. Pirmosios instancijos teismo įvertinta, kad šalių sūnaus poreikių tenkinimui kas mėnesį reikalinga 606,00 Eur suma. Teismas taip pat vertino ir šalių turtinę padėtį. Tačiau, kaip iš esmės teisingai nurodo apeliantas, teismo padaryta išvada, kad atsakovui tenkanti išlaikymo suma skirta sūnaus išlaikymui sudaro 135,00 Eur, neatitinka faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas iš ieškovės pateikto sąskaitos išrašo nustatęs, kad ieškovei kas mėnesį pervedama 504,00 Eur šalpos išmoka, nepareikalavo iš ieškovės pateikti pažymos, kuri detalizuotų šią sumą ir iš kurios būtų galima spręsti, kokia išmokos suma yra skirta pačiam vaikui ir kokia slaugos išlaidų kompensacija mokama pačiai ieškovei, bet vadovaudamasis hipotetetiniais skaičiavimais priteisė išlaikymo dydį - po 130,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus, tačiau CPK 179 straipsnio 1 dalis nustato, kad jei pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų dėl turto padalijimo, išlaikymo priteisimo įrodymų neužtenka, o pirmosios instancijos teismas CPK 179 straipsnio 1 dalies nuostatų tinkamai neįgyvendino.
37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išnagrinėti visus šalių reikalavimus apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi dėl šioje nutartyje nurodytų tirtinų aplinkybių bei įrodymų apimčių byla būtų nagrinėjama iš esmės naujais aspektais. Tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos teismo paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas.
38. Apibendrinus išdėstytą, daryti išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri nebuvo apeliacijos objektu, paliktina nepakeista, o likusioje dalyje sprendimas naikintinas ir byla šioje dalyje grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kadangi nebuvo atskleista bylos esmė ir neišaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Bylą dalyje grąžinant nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo – šis klausimas spręstinas galutinai išnagrinėjus bylą, todėl teismo sprendimas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje naikintinas ir perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė nutraukti ieškovės D. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo D. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei D. M. palikti ikisantuokinę pavardę – Č., atsakovui D. M. – prigimtinę pavardę – M.; priteisti ieškovei D. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimą, palikti nepakeistą.
Kitas sprendimo dalį panaikinti ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.