Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir jam skirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. rugsėjo 4 d. 23 val. 45 min. iki 2019 m. rugsėjo 6 d. 14 val. 49 min.

Tenkinti civiliniai ieškiniai ir iš A. V. priteista: Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 50,49 Eur; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai 280,64 eurų. Nukentėjusiojo T. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš A. V. nukentėjusiojo T. M. naudai priteista 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

5. Teismo posėdžio gynėjas prašė nuteistojo A. V. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis apeliaciniame skunde prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, taigi apeliacinės instancijos teismas tikrina viso skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl to, jog A. V. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 straipsnyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai ištirtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės.

Dėl BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

8. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai yra veika – pasipriešinimas ir veikos padarymo būdas – smurto panaudojimas. Smurtas prieš nukentėjusįjį panaudojamas dėl jo tarnybos pareigų ar funkcijų vykdymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-628/2021).

9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad aktyviais veiksmais vengė sulaikymo, t. y. dešine ranka sugriebė savo tarnybines pareigas atliekančiam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pirmos kuopos pirmojo būrio vyriausiajam patruliui T. M. už kairės rankos, suko ją, dėl šių veiksmų T. M. nukrito ant žemės bei pajuto fizinį skausmą kairės kojos blauzdoje, tokiais veiksmais jis, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui – savo tarnybines pareigas atliekančiam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pirmos kuopos pirmojo būrio vyriausiajam patruliui T. M. ir sukėlė jam fizinį skausmą.

10. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui (BK 286 straipsnis), netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir sprendžia, kad įrodymų pagrįsti kaltinimą šioje dalyje pakanka.

11. Visų pirma, A. V. kaltę pagal BK 286 straipsnį patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo T. M. parodymai. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu T. M. nurodė, kad jis pasakė A. V., kad šis yra sulaikomas dėl savo veiksmų ir pareikalavo padėti rankas ant automobilio, tačiau A. V. nereagavo ir pradėjo vaikščioti aplink automobilį, taip vengdamas sulaikymo. Jis dar keletą kartų vyriškiui paaiškino, kad yra sulaikomas dėl savo veiksmų ir jei neklausysiantis reikalavimų sustoti ir padėti ant žemės butelį, bus panaudotos dujos. Taip pat nurodė, kad A. V. pradėjus bėgti, jis su kolega pradėjo jį vytis, bėgo pirmas ir pasivijęs griebė jam už pečių, tačiau vyriškis apsisuko, dešine ranka griebė už jo kairės rankos ir bandydamas išsilaisvinti krito ant žemės laikydamas jį už rankos, ir pargriovė jį kartu. Jis nukrito ant kairės kūno pusės ir pajuto labai stiprų skausmą. Atsikėlus nuo žemės pajuto, kad sunku atsistoti ir eiti, eidamas ir toliau juto skausmą (1 t., b. l. 29). Papildomų apklausų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 35-36; 44-45) bei apklaustas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 116-117) jis nurodė analogiškas aplinkybes, tai yra: 1) jam paskelbus T. V., jog yra sulaikomas, šis nepakluso reikalavimui padėti rankas ant automobilio ir pradėjo bėgti, 2) T. V. pradėjus bėgti, jis ir kolega L. S. pradėjo jį vytis, 3) T. M. pasivijus ir suėmus už pečių, T. V. dešine ranka griebė už nukentėjusiojo kairės rankos ir bandydamas išsilaisvinti krito su nukentėjusiuoju ant žemės; 4) pargriuvus T. M. juto stiprų skausmą. Taigi, nukentėjusiojo parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs.

12. Antra, aplinkybes, jog apeliantas nevykdė teisėtų T. M. reikalavimų padėti rankas ant automobilio, priešinosi sulaikomas, bėgo nuo pareigūnų, patvirtina liudytojo L. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai (1 t., b. l. 66-66; 69-70; 2 t. b .l. 141-143) bei liudytojo R. S. parodymai, kuris tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad A. V. bėgo nuo pareigūnų, o šie jį vijosi, taigi patvirtino, kad A. V. priešinosi sulaikomas (1 t. b. l.100-101; 2 t., b. l. 143-144).

13. Nukentėjusiojo T. M. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.: 1) tyrėjo J. D. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad A. V. pasipriešino pareigūnui sulaikymo metu, sugriebė pareigūną už rankos ir pargriovė jį ant žemės, dėl tokių A. V. veiksmų vyr. patruliui T. M. buvo sužalota kairė koja ir pastarasis patyrė fizinį skausmą (1 t., b. l. 6.); 2) T. M. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad jis ėjo paskui A. V. ir pasakė jam, kad yra sulaikomas, pareikalavo padėti rankas ant automobilio, tačiau asmuo vengė sulaikymo bėgiodamas aplink automobilį. Su porininku pradėjo asmenį vytis, jis pirmas pavijęs A. V. griebė jam už pečių, tačiau asmuo apsisukęs sugriebė jo kairiąją ranką su savo dešine ranka ir sukdamasis pradėjo kristi ant žemės kartu traukdamas jį, dėl ko jis nukrito ant žemės kaire kūno puse ir staiga pajuto labai stiprų fizinį skausmą kairės kojos blauzdoje, o atsitraukęs nuo asmens ir atsistojęs ant žemės pajuto, kad sunku laikyti svorį ant kairės kojos, šlubavo (1 t., b. l. 18); 3) L. S. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodytos aplinkybės iš esmės analogiškos nurodytoms T. M., jog su jis su porininku vijosi A. V., porininkas jį pavijo pirmas, pagriebė už abiejų pečių, po ko asmuo pagriebė vieną jo ranką, dėl ko kartu su A. V. porininkas nukrito ant žemės (1 t., b. l. 19); 4) paties apelianto pateiktas vaizdo įrašas VID 20190904-234538, kurio 03:04-03.30 min užfiksuota, kad T. M. net kelis kartus reikalauja apelianto sudėti rankas ant automobilio, tačiau šis reikalavimo nevykdo ir bėga nuo T. M..

14. Nors liudytojas L. S. duodamas parodymus teisme nurodė nematęs nukentėjusiojo ir apelianto kritimo momento, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paties kritimo mechanizmas nėra grindžiamas šio asmens parodymais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytojas L. S. nematė kritimo momento, tačiau jis patvirtino, kad po sulaikymo T. M. skundėsi fiziniu skausmu blauzdos vietoje, nurodė, kad po įvykio jis nuvežė T. M. į ligoninę.

15. Tai, kad po įvykio T. M. jautė skausmą, kreipėsi į medikus, patvirtina ir VŠĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicinos dokumentų išrašas (1 t., b. l. 54). Jame nurodyti duomenys sutampa su aukščiau paminėtuose įrodymuose nustatytomis aplinkybėmis: 1) išrašas atspausdintas, 2019 m. rugsėjo 5 d. 4.33 val., taigi praėjus keletui valandų po įvykio (remiantis kaltinimu A. V. pasipriešino nukentėjusiajam 2019 m. rugsėjo 4 d. 23:45); 2) šiame dokumente nurodyta traumos data – 2019 m. rugsėjo 5 d. 00.00 val. preliminariai sutampa su nusikaltimo padarymo laiku ir patvirtina, kad į ligoninę T. M. kreipėsi būtent dėl A. V. pasipriešinimo metu patirtos traumos; 3) jame nurodyta diagnozė – kairės čiurnos raiščių patempimas, sutampa su nukentėjusiojo nuosekliai nurodoma aplinkybe, kad nugriuvus su apeliantu jis pajuto skausmą būtent kairėje kojoje. Nors specialistų išvadose nukentėjusiajam objektyvių kūno sužalojimų nėra konstatuota, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad A. V. nuteistas pagal BK 286 straipsnį dėl to, kad nevykdydamas teisėtų reikalavimų pasipriešino nukentėjusiajam, dėl ko šis patyrė fizinį skausmą, o ši aplinkybė byloje visiškai įrodyta aukščiau paminėtais įrodymais.

16. Nors skunde kvestionuojamas liudytojo L. S. parodymų patikimumas, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo laikyti L. S. parodymus nepatikimais, remiantis tuo, kad M. V. administracinė teisena pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį dėl trukdymo L. S. vykdyti tarnybines pareigas yra nutraukta, nėra jokio pagrindo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, administracinėje byloje buvo pasisakyta dėl M. V. veiksmų, o šioje byloje sprendžiamas A. V. kaltės klausimas dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai ir su jais susiję jo paties ir liudytojo R. S. parodymai dėl neteisėto pareigūnų elgesio, nepagarbaus kalbėjimo tono, smurto naudojimo prieš jo žmoną M. V. bei jį patį, nėra šios bylos (taigi ir skundo) nagrinėjimo dalykas, todėl teismas dėl šių apelianto argumentų plačiau nepasisako.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad duomenų, jog A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, byloje pakanka. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad duodami parodymus teisme E. G. ir J. B. nebuvo visiškai įsitikinę, jog J. B. sumušė būtent A. V., tačiau tai, kad prieš J. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis smurtavo būtent apeliantas patvirtina byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma: 1) J. B. prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad iš matymo pažįstamas vyras vardu (duomenys neskelbtini) jo namo virtuvėje trenkė jam alkūne į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą, išstūmęs iš virtuvės nugriovė ant žemės, kur spardė kojomis ir rankomis(1t., b. l. 141); 2) iš karto po įvykio (2020 m. vasario 2 d. 23:41-23:50 val.) atlikta J. B. ikiteisminio tyrimo apklausa, kurioje nukentėjusysis J. B. nurodė, kad 2020 m. vasario 2 d. apie 21.30 val. jam būnant namuose atėjo iš matymo pažįstamas neblaivus vyras T., kuris paklausė kur yra jo sugyventinė E. G., jam atsakius, kad virtuvėje, T. nubėgo šaukdamas, kad ją sumuš. Jis nuėjo iš paskos ir paprašė, kad T. išeitų iš jo namų, tačiau jis dešine alkūne trenkė jam į dešinę akį, vėliau išstūmė jį į lauką, kur pargriovė ir rankomis pradėjo daužyti į veidą. Sudavė 5-6 smūgius, vėliau pradėjo daužyti kojomis suduodamas 4-6 smūgius į įvairias kūno vietas. Jis paprašė Elvyros iškviesti policiją, tai išgirdęs T. pabėgo (1 t. b.l.141); 3) Įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad ant J. B. veido prie dešinės akies prie nosies matosi nubrozdinimo ir patinimo žymės; 4) J. B. papildomos apklausos protokolas, kur apklaustas praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams po įvykio ir pirmosios apklausos, nukentėjusysis nurodė identiškas kaltinimui svarbias aplinkybės, kaip ir pirmosios apklausos metu, tai yra, kad A. V. dešinės rankos alkūne sudavė jam į dešinę akį, o vėliau A. V. sudavė jam kelis kartus kumščiais į veidą, užsidengus veidą rankomis, sudavė 5-6 smūgius kojomis į veidą, tačiau užsidengus rankomis pataikė į rankas (1 t., b. l. 157 ). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje J. B. nurodė analogiškas aplinkybes dėl patirtų sužalojimų padarymo mechanizmo, nurodė, kad juos padarė kaimynas, taip pat nurodė, kad A. V. gyvena už kelių namų, jie kaimynai (2 t. b l. 128 ). Tai, kad J. B. sumušė būtent kaimynas, patvirtina ir kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotas E. G. pokalbis su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi, iš kurio matyti, kad liudytoja prašo iškviesti policiją, nes atėjo kaimynas, kuris sumušė jos draugą (1 t., b. l. 170-171).

19. Tai, kad būtent A. V., o ne kitas asmuo smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu netiesiogiai patvirtina ir E. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t. b. l.174-175), kur ji nurodė, kad: 1) 2020 m. vasario 2 d. apie 21.20 val. jai būnant virtuvėje, prasidarė durys ir ji pamatė kaimo gyventoją „T“, tikslios pavardės nežino, atrodo (duomenys neskelbtini), kurs gyvena (duomenys neskelbtini), Mickūnų miestelyje; 2) A. V. būnant virtuvėje, J. B. atėjo iš paskos; 3) ši liudytoja patvirtino, kad po įvykio matė ant J. B. veido atsiradusią mėlynę po dešine akimi. Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje E. G. nurodė kitokias aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo apklausos metu ir teigė, kad nėra įsitikinusi, jog atėjęs vyriškis buvo A. V., visgi ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos parodymai sutampa su nukentėjusiojo J. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, todėl teisėjų kolegija būtent juos vertina kaip teisingus ir jais vadovaujasi.

20. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, nes piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, tačiau šį skundo teiginį paneigia byloje esanti specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad J. B. padarytos poodinės kraujosruvos veide ir rankose, kietais bukais daiktais ne mažiau aštuoniais trauminiais poveikiais, kurie būdingi smūgių sudavimui ir nebūdingi susižalojant sau pačiam bei galėjo būti padaryti 2020 m. vasario 2 d. (1 t., b. l. 166)

21. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas nukentėjusiojo J. B. ir liudytojos E. G. parodymų patikimumas, tačiau nustačius, kad nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai, aptarti 17-18 šios nutarties punkte, yra nuoseklūs ir sutampa su E. G. ikiteisminio tyrimo parodymais, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl nėra jokio pagrindo jais nesivadovauti.

22. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad A. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Bausmės skyrimas

23. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018).

24. Už nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų, o už BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką - viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą A. V. paskyrė 6 mėnesių, o už BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmes A. V. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas įvertino, kad A. V. asmenybė yra labiau neigiama, nei teigiama, nuteistasis nedirba, baustas administracine tvarka. Teismas pažymėjo, kad paskirtų baudų nuteistasis nemoka, yra daug kartų teistas, du kartus už BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, o nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, padarė nepraėjus dviem mėnesiams nuo paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Teismas darė išvadą, kad jis yra linkęs nesilaikyti visiems priimtų visuomenėje taisyklių, o nusikalstamas elgesys yra A. V. būdingo elgesio modelio dalis ir parinkdamas bausmės rūšį, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas aplinkybes sprendė, kad A. V. skirtinos laisvės atėmimo bausmės.

26. Teisėjų kolegija nustatė, kad A. V. nusikalstamas veikas daro nuo 1997 m., iš viso teistas 9 kartus, daugiausiai už nusikalstamas veikas nuosavybei. Paskutinį kartą jis teistas Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus matyti, kad A. V. daugybę kartų baustas administracine tvarka, daugiausiai už kelių eismo taisyklių pažeidimus, taip pat ir už vairavimą esant neblaiviam. Pažymėtina, kad nei viena bauda nėra sumokėta. Taigi, A. V., būdamas laisvėje, sistemiškai daro turtinio pobūdžio nusikaltimus, administracinius nusižengimus, todėl jam pagrįstai paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Aptarti duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog paskirtos bausmės rūšys ar dydžiai, kurie parinkti mažesni už vidurkį, yra neteisingi ir neproporcingi.

27. Klausimas dėl galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teisme nebuvo svarstomas. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus reglamentuoja BK 75 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Šiuo atveju A. V. nuteistas už dviejų nesunkių nusikaltimų padarymą galutine subendrinta 1 metų ir 9 mėn. laisvės atėmimo bausme, taigi atitinka formalias BK 75 straipsnio 2 dalies sąlygas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar nuteistas asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

28. Ankstesniais nuosprendžiais A. V. beveik visais atvejais skirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės, tačiau tai neturėjo reikšmingos įtakos jo elgesio korekcijai ir nuo teisei priešingo elgesio nesulaikė. Kaip jau minėta, nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje padarė jau trečią kartą, turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos keliems mėnesiams po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Visos šios aplinkybės rodo A. V. polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų, atskleidžia jo abejingą požiūrį tiek į visuotinai priimtas bendro elgesio normas, tiek į jam taikytas bausmes ir leidžia spręsti, kad savo elgesio nuteistasis kritiškai nevertina, nėra linkęs jo koreguoti. Nuteistasis naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, būdamas recidyvistu, kas pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

29. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo resocializacija be realaus laisvės atėmimo nėra galima, kadangi nėra pagrindo manyti, jog atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą bausmės tikslai – ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo, bus pasiekti. Nors BK 75 straipsnyje nenustatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos, tačiau tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę bei teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017, 2K-22-628/2018, 2K-277-495/2019, Nr. 2K-64-495/2020).

30. Šiuo atveju informacija apie nuteistojo A. V. ankstesnius teistumus bei baustumus, taikytų bausmių neveiksmingumą, nuteistąjį charakterizuojančių ir šiame procesiniame sprendime aptartų aplinkybių visuma paneigia BK 75 straipsnio taikymo nuteistajam A. V. galimybę ir neleidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad A. V. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš nuteistojo atstovavimo išlaidas

31. 2021 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos eisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. (12.32 Mr) PT-6336 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 117,00 Eur už A. V. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgusi į nuteistojo A. V. turtinę padėtį, kuris nedirba, į tai, kad nėra duomenų apie jo gaunamas pajamas, sprendžia, kad pažymoje nurodyta suma iš nuteistojo neturi būti išieškota (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Be kita ko, gynėjo būtiną dalyvavimą imperatyviai numato BPK, tai reiškia, kad asmuo neturi teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Tuo tarpu teismas, siekdamas nepažeisti teisės į gynybą privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo A. V. nesuderinamas ir su jo teise į gynybą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo A. V. skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurių suma sudaro 117,00 Eur, iš nuteistojo A. V. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.