Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. G. atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai buvo priteista 1001,35 Eur materialinės žalos atlyginimo.

Nesutikdamas su šiuo sprendimu ieškovas V. G. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydamas panaikinti Komisijos sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ visus reikalavimus jam atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad savo veiksmais jokios žalos darbdaviui nepadarė ir byloje nėra įrodytos jo materialinės atsakomybės sąlygos. CMR važtaraštis nėra pakankamas įrodymas patvirtinti, kad automobilis vežimo metu buvo apgadintas. CMR važtaraštyje pastabą apie automobilį įrašė krovinio gavėjo atstovas, o jis prie šios pastabos pasirašė, nes manė, jog tai pastaba apie purvą ant automobilio, o ne apie jo apgadinimą. Jei automobilis būtų apgadintas, tai būtų užpildytas defektavimo aktas, nufotografuota. Mano, kad žalos dydžio nustatymą patvirtinantys dokumentai patvirtina, jog automobilis buvo apgadintas vėliau, po jo perdavimo gavėjui, už ką jis, kaip vežėjas, nėra atsakingas. Jei automobilis vežimo metu vis tik ir buvo apgadintas, darbuotojui materialinė atsakomybė negalėtų būti taikoma, kadangi pats darbdavys nevykdė tarp šalių sudarytos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų (nesudarė sąlygų apsaugoti krovinį, krovinys buvo vežamas nedengta priekaba).

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 20 d. sprendimu ieškovo V. G. ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 1001,35 Eur žalos atlyginimą bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal byloje esančius duomenis yra nustatytos visos visiškos materialinės atsakomybės sąlygos, būtinos priteisti žalą iš darbuotojo darbdaviui. Darydamas tokią išvadą teismas nurodė, kad ieškovas 2011 m. vasario 23 d. su atsakove sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti vairuotojo – ekspeditoriaus pareigoms, o 2011 m. vasario 23 d. šalys sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas buvo atsakingas už jam perduotą darbdavio materialinį turtą, tame tarpe - ir vežamus krovinius. 2014 m. rugsėjo 3 – 5 dienomis ieškovas autovežiu gabeno automobilius iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Kadangi gabenimo metu viena transporto priemonė buvo apgadinta, krovinio gavėjas, priėmęs automobilius, į CMR važtaraštį įrašė pastabą apie automobilio, kurio identifikavimo Nr. yra (duomenys neskelbtini), galines dureles. Prie šios pastabos ieškovas pasirašė ir tokiu būdu ją pripažino. Pagal užsakovo „(duomenys neskelbtini)“ SA 2015 m. birželio 22 d. išrašytą pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini) su priedais nustatyta, kad dėl minėto automobilio durelių apgadinimo buvo padaryta 1 001,35 Eur žala. „(duomenys neskelbtini)“ SA pranešimas patvirtina, kad atsakovas šią žalą atlygino. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog gavėjas į CMR važtaraštį įrašė pastabą ne tik apie tą patį automobilį (identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)), bet ir tą pačią jo dalį (galinės durelės), kuri, kaip patvirtina žalos dokumentai, iš tikrųjų buvo apgadinta, yra labiau tikėtina, kad CMR važtaraštyje esančios gavėjo pastabos turinys yra ne apie automobilio nešvarumus, o apie jo apgadinimą. Teismo nuomone, ieškovo parašas prie pastabos patvirtina, kad tuo metu ieškovas pripažino, jog pastaba teisinga. Kadangi ieškovas daug kartų buvo vykęs tuo pačiu maršrutu, turėjo kalbos, kuria įrašyta pastaba, pagrindus, tai teismas atmetė ieškovo argumentas, jog jis galėjo suklysti dėl pastabos turinio dėl kalbos nesupratimo. Skundžiamame sprendime teismas nurodė ir tai, jog CMR važtaraštyje įrašyta pastaba bei ieškovo sutikimas su ja patvirtina, kad žala atsirado ieškovui krovinį pakraunant pas siuntėją, vežant ar iškraunant pas gavėją, t. y. tada, kai už krovinį buvo atsakingas vežėjo atstovas – ieškovas, o ne vėliau. Pagal byloje pateiktus įrodymus nekilo abejonių dėl nustatytos žalos dydžio. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad pats darbdavys netinkamai vykdė visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygas, juo labiau, kad nėra duomenų apie tai, jog automobilius saugiau ir racionaliau galima būtų vežti kitokiu būdu, nei organizavo darbdavys.

Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Komisijos 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimus jam atmesti.

Apeliantas, išdėstęs faktines bylos aplinkybes, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pabrėžė, jog CMR važtaraštis negali būti esminiu įrodymu sprendžiant jo visiškos materialinės atsakomybės klausimą, kadangi jo 13 punkte atlikto įrašo vertimas nėra patikimas, nes iš pradžių buvo nurodyta, jog dalis teksto nėra įskaitoma, o vėliau – jog tai yra tekstas „galinių durelių“. Objektyviai vertinant CMR važtaraščio duomenis, negalima teigti, kokiam kroviniui (lengvajam automobiliui „K. S.“ Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo padaryta žala, kadangi 13 punkte įrašytas tekstas yra neįskaitomas, skaitmenimis nurodytas numeris neleidžia daryti išvados, jog buvo būtent šiuo numeriu pažymėtas automobilis. Pristačius krovinius gavėjui, visi automobiliai buvo apžiūrėti ir pastatyti į stovėjimo aikštelę, tačiau nei žodinių, nei rašytinių pastabų dėl krovinio apgadinimo pareikšta nebuvo. Apeliantas pabrėžia ir tai, kad yra ne kartą susidūręs su krovinių gabenimu, todėl žino, jog, gavėjui nustačius automobilių apgadinimus, šie yra užfiksuojami, nufotografuojami, surašomas defektinis aktas bei ši informacija perduodama vežėjui. CMR važtaraštyje yra įrašomos pastabos apie nešvarumus ant automobilio. Mano, kad vien aplinkybė, jog CMR važtaraštyje yra nurodyti žodžiai „galinės durelės“, o automobilio žalos dokumentuose nurodoma, kad buvo apgadintos galinės durelės, nėra pakankamas įrodymas konstatuoti, jog krovinio gabenimo metu buvo padaryta žala lengvajam automobiliui. Kadangi nemoka ir pagal darbo sutartį neprivalo mokėti italų kalbos, kuria ir buvo įrašyta pastaba CMR važtaraščio 13 punkte, manė, jog pasirašo dėl automobilio nešvarumų. Be to, pagal bylos duomenis galima pagrįstai įtarti, kad žala automobiliui buvo padaryta kitu laiku ir kitoje vietoje, nes „(duomenys neskelbtini)“ sudarytoje automobilio remonto darbų sąmatoje nurodyta, kad žalos data yra 2014 m. rugsėjo 12 d., nors krovinys į vietą buvo pristatytas 2014 m. rugsėjo 5 d., kad atsakingas asmuo „(duomenys neskelbtini)“. Be to, apgadinimų skiltyje įrašyta, jog yra daužtos bagažinės durelės. Apelianto vertinimu, itin reikšminga ir tai, kad „Padarytos žalos liudijime Nr. (duomenys neskelbtini)“ matyti, jog pranešimo apie įvykį data yra 2014 m. rugsėjo 15 d., o ekspertizės data – 2014 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad atsakovas pirmą pretenziją iš „(duomenys neskelbtini)“ SA gavo tik 2015 m. birželio 22 d., t. y. po daugiau nei 10 mėnesių nuo krovinio iškrovimo dienos. Be to, šioje pretenzijoje nurodoma, kad bendrovė atsakomybę dėl apgadintos transporto priemonės remonto išlaidų priskiria UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai rodo, kad atsakomybės klausimas buvo svarstomas, kadangi žalos padarymo laikas ir aplinkybės nebuvo akivaizdžios. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė ieškovo neteisėtų veiksmų ir šiais veiksmais padarytos žalos. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad pats darbdavys nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, pagal sudarytą darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutartį nepagrįstai nenustatė krovinio apgadinimo laiko ir aplinkybių. Visa tai, apelianto vertinimu, sudaro pagrindą netaikyti darbuotojo materialinės atsakomybės nuostatų.

Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nuodo, kad ieškovas nepateikė jokių naujų ir pirmosios instancijos teismo neišnagrinėtų argumentų, o visi byloje esantys įrodymai jau buvo tirti ir įvertinti ne tik pirmosios instancijos teismo, tačiau ir Komisijos. Kartu pažymima ir tai, kad ieškovas viso proceso metu kėlė vis naujas ir skirtingas versijas, kurių dalis prieštarauja viena kitai. Ieškovo proceso metu pateikti paaiškinimai nebuvo nuoseklūs, o taip pat jie prieštarauja esamiems žalą patvirtinantiems dokumentams. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Be to, jis nesiėmė jokių aktyvių priemonių siekdamas paneigti byloje esančių įrodymų pagrįstumą, nepateikė jo iniciatyva pateikto dokumentų iš italų kalbos vertimo, nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad CMR važtaraščio 13 p. užfiksuoti ne krovinio apgadinimai, o nešvarumai. Atsiliepime nurodoma, kad byloje esantys įrodymai, kuriuos tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, vienareikšmiškai patvirtina žalos atsiradimo faktą tuo metu, kuomet už krovinį buvo atsakingas ieškovas. Atsakovės vertinimu, visi byloje esantys duomenys tarpusavyje neprieštarauja, o priešingai, - sudaro nuoseklią duomenų visumą, patvirtinančią materialinės atsakomybės sąlygų buvimą. Pats ieškovas pripažino, kad ne vienerius metus dirba tokio pobūdžio darbą, dėl ko nesutikdamas su CMR važtaraštyje padarytais įrašais jis žinojo, kad turi imtis atitinkamų priemonių – pranešti darbdaviui, fiksuoti įvykį darydamas foto nuotraukas ar prašyti užpildyti išsamesnį defektavimo aktą. Ieškovo argumentą, jog važtaraštyje užfiksuoti ne automobilio apgadinimai, o nešvarumai, paneigia ir jo paties negalėjimas teismo posėdyje logiškai paaiškinti, kodėl tik vienas iš visų automobilių yra nurodomas ir kodėl tik jis vienas yra, neva, nešvarus. Nepagrįstas ir kitas ieškovo argumentas, jog darbdavys neužtikrino tinkamų krovinio gabenimo sąlygų, kadangi krovinių gamykla turi savitas gabenimo instrukcijas ir atsakovė jų nesilaikyti negali. Be to, tokios gabenimo sąlygos yra taikomos eilę metų, ieškovas jas žinojo iš ilgametės darbo patirties, tačiau nesikreipė į darbdavį, kad krovinių gabenimo sąlygos būtų gerinamos. Tokia apelianto pozicija tik paneigia jo keliamas versijas dėl vėlesnės krovinio apgadinimo datos ir patvirtina, kad jis netiesiogiai pripažįsta, jog krovinys buvo apgadintas tuo metu, kai jis pats už jį buvo atsakingas.

Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.), išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Be to, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovas 2011 m. vasario 23 d. su atsakove sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti vairuotojo – ekspeditoriaus pareigoms (darbo bylos 11 – 15 lapai). Be to, 2011 m. vasario 23 d. šalys sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (darbo bylos 16 – 17 lapai). Pagal šią sutartį ieškovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavio jam patikėtą materialinį turtą, pinigines lėšas ir kitas materialines vertybes, o taip pat už trečiųjų asmenų jam perduotą turtą ir materialines vertybes. Ieškovo, kaip vairuotojo – ekspeditoriaus, pareiginėje instrukcijoje, be kitų duomenų, nurodyta ir tai, jog šiam darbuotojui yra nustatoma pareiga teisingai pakrauti arba nukrauti prekes (lengvuosius automobilius) nuo autovežio (darbo bylos 18 – 20 lapai). Iš darbo byloje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2014 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog ieškovas V. G. laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. spalio 23 d. buvo komadiruotėje, kurios metu su autovežiu „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo vykti į Lietuvą, Lenkiją, Slovakiją, Vokietiją, Italiją, Austriją, Belgiją (darbo bylos 5 lapas). Šios komandiruotės metu ieškovas autovežiu gabeno automobilius, kurių kėbulų numeriai buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Priėmęs automobilius 2014 m. rugsėjo 5 d. krovinio gavėjas į CMR važtaraščio 13 punktą įrašė pastabą dėl automobilio (duomenys neskelbtini) galinių durelių, prie kurios ieškovas pasirašė ir šios aplinkybės neginčijo (69 – 71 b. l.). 2015 m. birželio 22 d. atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo „(duomenys neskelbtini)“ SA raštą dėl pristatymo nuostolių atlyginimo, debeto pažymą (duomenys neskelbtini), darbų sąmatą, padarytos žalos liudijimą, kuriame nurodė, jog atsakomybę dėl sugadintos transporto priemonės VIN Nr. ... (duomenys neskelbtini) 1001,35 Eur remonto išlaidų priskiria atsakovei (darbo bylos 28 – 36 lapai). Pagal byloje esančius duomenis atsakovė su „(duomenys neskelbtini)“ SA atsiskaitė (darbo bylos 6,7 lapai). Ieškovas pagal atsakovės 2015 birželio 23 d. ir 2015 m. liepos 28 d. reikalavimus neatsiskaitė (darbo bylos 9 – 10 lapai), todėl atsakovė kreipėsi į Komisiją, kuri 2015 m. spalio 12 d. sprendimu iš ieškovo atsakovės naudai priteisė 1001,35 Eur materialinės žalos atlyginimą. Nesutikdamas su tokiu Komisijos sprendimu ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kuris skundžiamu sprendimu su ieškovo argumentais ir pozicija nesutiko bei padarė išvadą, kad pagal byloje esančius įrodymus ieškovo materialinės atsakomybės sąlygos yra įrodytos ir jis privalo atlyginti žalą atsakovei. Nesutikdamas ir su šiuo sprendimu apeliantas pateikė apeliacinį skundą, kuriame tvirtina, kad iš jo nebuvo pagrindo priteisti 1001,35 Eur žalos atlyginimo, kadangi byloje esantys įrodymai nėra pakankami jo kaltei ir kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms konstatuoti.

Teisėjų kolegija nesutinka ir vertina nepagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kad dalį duomenų be pagrindo pripažino tinkamais įrodymais, kad skundžiamame sprendime nebuvo atsakyta į dalį esminių argumentų bei nebuvo pašalintos itin reikšmingos abejonės.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 185 str. 1 d. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-396/2011; Nr. 3K-3-290-706/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtų suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių laikėsi ir nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos nenukrypo.

Nagrinėjamoje byloje vienas iš esminių įrodymų yra CMR važtaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys. Šiame dokumente yra nurodyta, kad krovinio (lengvųjų automobilių K. S.), kurių pervežimą vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas ieškovas V. G., užsakovas buvo „(duomenys neskelbtini)“ SA, siuntėjas - K. M. S., gavėjas – K. M. C. I. s. r. l., krovinio iškrovimo vieta – F. I. (darbo bylos 24 – 27 lapai). 2014 m. rugsėjo 5 d. krovinys buvo iškrautas, o minėto važtaraščio 13 langelyje buvo padarytas įrašas apie vieno iš gabentų automobilių identifikacinio numerio dalį (VIN Nr. ... (duomenys neskelbtini)) bei padarytas įrašas „galinių durelių“ (69 – 72 b. l.). Šie duomenys visiškai sutampa su „(duomenys neskelbtini)“ SA 2015 m. birželio 22 d. atsakovei pateiktų žalos masto nustatymo bei apskaičiavimo dokumentų duomenimis dėl sugadintos transporto priemonės VIN Nr. ... (duomenys neskelbtini) remonto išlaidų 1001,35 Eur sumai (darbo bylos 28 – 36 lapai). Taigi byloje esantys objektyvūs duomenys rodo, kad tiek krovinio iškrovimo metu važtaraštyje, tiek nustatant apgadinimų mąstą, sudarant sąmatą buvo nurodytas, apžiūrėtas ir remontuotas tas pats automobilinis, kurio identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės išties leidžia labiau tikėti, kad CMR važtaraštyje esančios gavėjo pastabos turinys yra susijęs būtent su virš minimos transporto priemonės apgadinimais jos iškrovimo metu. Pažymėtina, jog pats ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad, nors važtaraščio 13 eilutė vadinasi „siuntėjo nurodymai“, jis krovinio iškrovimo šioje eilutėje pasirašė ne šalia siuntėjo, bet šalia krovinio gavėjo parašytos minėtos pastabos. Tokie įrodymai sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovui atvežus krovinį į nurodyta vietą (duomenys neskelbtini), krovinį priėmęs asmuo padarė įrašą apie galines vieno iš gabentų automobilių galines dureles, o ieškovas su šiuo įrašu sutiko ir prie jo pasirašė.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas nepateikė jokių objektyvių ir pagrįstų argumentų, dėl kokių priežasčių jis pasirašė CMR važtaraštyje prie krovinio gavėjo įrašytos pastabos apie vieno iš automobilių apgadinimą, jei tokio apgadinimo iš tikrųjų nebuvo. Apeliantas ginčija pastabos turinį ir nurodo, kokiu jos turiniu jis buvo įsitikinęs, tačiau pačio fakto, kad pastaba yra apie vieną iš jo pervežtų automobilių, kurio VIN fragmentas yra Nr. ... (duomenys neskelbtini), neginčija. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo vadovautis ieškovo tvirtinimu, kad CMR važtaraštyje įrašyta pastaba, prie kurios jis pasirašė, nėra susijusi su automobilio apgadinimais, o tik su purvu ant automobilio, nes toks trūkumas galėjo būti tuoj pat ir lengvai pašalintas. Be to, vėliau atsakovei atsiųstuose žalos nustatymo ir apskaičiavimo dokumentuose yra nurodomas būtent tas pats automobilis bei tokia pati apgadinimų lokalizacija. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog žala atsirado ieškovui krovinį pakraunant pas siuntėją, vežant ar iškraunant pas gavėją, t. y. tada, kai už krovinį buvo atsakingas vežėjo atstovas – ieškovas. Todėl papildomas laiko ir aplinkybių, kaip ir kokiu būdu buvo apgadintas krovinys ar jo dalis, nustatymas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra reikšmingas ir reikalingas. Virš nurodytų faktinių duomenų pagrindu nustatytų bylos aplinkybių nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytos prielaidos, juo labiau, kad ieškovas ginčija byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo patikrintų įrodymų vertinimą bei nurodo iš esmės analogiškas aplinkybes.

Apeliaciniame skunde ieškovas tvirtina, kad byloje esantis CMR važtaraščio vertimas nėra patikimas, kadangi tik šį dokumentą verčiant antrą kartą buvo išversta, jog CMR važtaraščio 13 punkte yra įrašyta „galinės durelės“. Išties, pagal byloje esančius duomenis pirmą kartą atliekant 13 punkto vertimą pastaba nebuvo išversta dėl to, kad jos neįskaitė vertimą atlikę asmenys (30-31 b. l.). Važtaraščio 13 punkto įrašo dalis „galinės durelės“ buvo išversta atlikus pakartotinį vertimą specialiai išdidinus įrašus, kurie tapo žymiai geriau matomi (69-71 b. l.). Automobilio VIN fragmentas „Nr. ... (duomenys neskelbtini)“ abiem atvejais buvo išverstas teisingai ir vienodai. Pažymėtina, kad vertimus atliko tas pats juridinis subjektas bei tas pats specialistas (vertėja R. M.), kuris buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą vertimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. Objektyvių duomenų, kad vertėja būtų šališka ar suinteresuota pakenkti ieškovui, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats ieškovas. Reikšminga ir tai, kad pats ieškovas nepateikė kitokio aptariamo dokumento vertimo bei nenurodė jokių pagrįstų argumentų, ką kita, nei „galinės durelės“, reiškia atliktas įrašas, prie kurio jis pasirašė (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad, sprendžiant ieškovo visiškos materialinės atsakomybės klausimą, dokumentų vertimais dėl jų nepatikimumo negalima vadovautis, vertinami kaip deklaratyvūs, nepagrįsti, todėl atmetami.

Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas nesupranta italų kalbos ir negalėjo suprasti, prie kokio turinio pastabos pasirašo, kad nebuvo surašytas defektinis lapas, daromos nuotraukos ir žalos padarymo faktas liko neįrodytas. Pirmiausia, pats ieškovas skunde pripažįsta, kad tokio pobūdžio darbą dirba pakankamai ilgą laiką, kad tuo pačiu maršrutu vyko nebe pirmą kartą, kad, esant krovinio apgadinimams, atliekami tam tikri jų užfiksavimo veiksmai, kas patvirtina, kad jis yra susidūręs ir su krovinių apgadinimo situacijomis nukrovimo metu. Taigi, nors ieškovas galimai nemokėjo italų kalbos, tačiau buvo pakankamai patyręs vairuotojas – ekspeditorius, vežantis tarptautinius krovinius. Todėl jis, net ir nesuprasdamas italų kalbos, turėjo galimybę aiškintis susiklosčiusią situaciją, krovinio gavėjo įrašytų pastabų turinį, galėjo ir turėjo susisiekti su darbdaviu su tikslu išsiaiškinti, kas yra nurodyta pastaboje. Kadangi ieškovas atsakovei apie aptariamą atvejį visai nepranešė ir pastabos turinį ėmė ginčyti tik po pareikalavimo atlyginti žalą, yra labiau tikėtina, jog kad jis suprato ir suvokė minėto įrašo turinį apie automobilio apgadinimą, įrašo atitikimą tikrovei ir būtent tai patvirtino savo parašu. Taigi ieškovo nurodomas argumentas, kad jis nesuprato italų kalbos, nagrinėjamu atveju niekaip nekeičia virš išdėstytų duomenų bei nešalina jo atsakomybės sąlygų.

Be to, Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 30 str. 1 d. įtvirtina, kad, jeigu gavėjas priima krovinį, neįvertindamas kartu su vežėju krovinio būklės ir nepareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai, manoma, kad gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje; akivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti pareiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu arba, jeigu nuostoliai ar sugadinimas neakivaizdūs, – ne vėliau kaip per 7 darbo dienas po krovinio priėmimo (neskaitant sekmadienių ir šventės dienų). Tuo atveju, kai krovinio nuostoliai ar sugadinimas išoriškai nėra akivaizdūs, pretenzijos turi būti pateikiamos raštu. Be to, vežėjas ir gavėjas vienas kito atžvilgiu privalo geranoriškai bendradarbiauti atlikdami reikiamą krovinio apžiūrą ir patikrinimą (30 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju virš išdėstyti automobilio „K. S.“ (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) žalos dokumentai leidžia vertinti, kad šios transporto priemonės apgadinimai buvo akivaizdūs, dėl ko tokia pastaba buvo iškart įrašyta į CMR važtaraštį. Faktas, jog prie pastabos iškart pasirašė ir ieškovas, leidžia spręsti, kad defektavimo aktai ir kiti žalą fiksuojantys veiksmai galėjo būti neatliekami, kadangi apgadinimas buvo akivaizdus, nustatytas iš karto pristačius krovinį, o vežėjo atstovas su tuo sutiko ir jokių pretenzijų nereiškė, nustatytų faktų neginčijo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad vien aplinkybė, jog specifiniais papildomais veiksmai nebuvo užfiksuoti automobilio apgadinimai, savaime nereiškia, kad jokie apgadinimai padaryti nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta ir apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad žala kroviniui atsirado vėliau. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, įvertinus byloje esančių duomenų visumą, CMR važtaraštyje įrašytą pastabą, paties ieškovo sutikimą su ja, o taip pat žalos dokumentuose nurodytus automobilio apgadinimus, galima pagrįstai vertinti, kad atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiųstuose dokumentuose nurodyta ne žalos atsiradimo data, o jos fiksavimo bei nustatymo laikas. Papildomai pažymėtina, kad ieškovas nepateikė jokių realių duomenų, kad žalos dokumentuose nurodytos aplinkybės būtų susijusios su kitų asmenų, o ne su ieškovo veiksmais (CPK 178 str.).

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo ir tai, kad pretenziją „(duomenys neskelbtini)“ AS atsakovei atsiuntė tik po daugiau nei 10 mėnesių nuo krovinio iškrovimo dienos. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje įtvirtina, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų (32 str. 1 d.). Taigi „(duomenys neskelbtini)“ AS, kreipdamasi į atsakovę dėl žalos atlyginimo daugiau kaip po 10 mėnesių nuo krovinio iškrovimo dienos, minėtos Konvencijos reikalavimų nepažeidė. Ši aplinkybė nešalina byloje nustatytų ieškovo civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovas neprivalo atlyginti žalos atsakovei, nes atsakovė, kaip darbdavys, jam nesuteikė pakankamų priemonių darbo pareigoms tinkamai atlikti ir saugiai pervežti krovinius. Kaip jau minėta, virš išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pas atsakovę ilgą laiką dirbo vairuotoju – ekspeditoriumi, vykdė tarptautinius krovinių pervežimus, buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybė sutartį, todėl turėjo ir galėjo suprasti, kad už pervežamus krovinius jis pilnai materialiai atsako. Taigi, esant įrodytoms aplinkybėms, kad krovinys buvo apgadintas tuo metu, kai už jį buvo atsakingas vežėjas, o šiuo atveju – ieškovas, nėra pagrindo abejoti visiškos materialinės atsakomybės sąlygų buvimu, juo labiau, kad jokių objektyvių jos netaikymo sąlygų ieškovas nenurodė ir neįrodė. Tokia sąlyga negali būti ir apelianto nurodoma aplinkybė dėl krovinio gabenimo atvirame autovežyje, kadangi apeliantas, turėdamas pakankamos patirties krovinių gabenimo srityje ir manydamas, jog krovinio saugiai negalės pervežti į nurodytą vietą su atviru autovežiu, galėjo kreiptis į atsakovę ir informuoti ją apie kroviniui gresiančią žalą, juo labiau, kad pagal visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2 d. 2 p. tokia pareiga buvo įtvirtina ir sutartyje (darbo bylos 16 – 17 lapai).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančių įrodymų visumą, nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieškovo V. G. apeliacinį skundą.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas yra atmetamas, atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš ieškovo priteisiama 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis neviršija (yra mažesnis) Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių dydžių (95 b. l., CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „(duomenys neskelbtini)“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), iš V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.