Vilniaus apygardos teismo nutartis

,Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-259-115/2010

Teisėja Regina Eltermanienė Procesinio sprendimo kategorijos:

2010 m. kovo 29d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1248-728/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui G. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo G. V. atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.

2010-03-05 teisme buvo gauti apelianto paaiškinimai dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l.155-157), kur nurodoma, jog šios civilinės bylos negalima priskirti sudėtingų bylų kategorijai; atsiliepimui surašyti ypatingų žinių neprireikė; teismuose šiuo metu nagrinėjama daug analogiškų bylų. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1113-516/2009, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo, 2009-12-18 nutartyje nurodė, jog ieškovas UAB „Vilniaus energija“, atsižvelgiant į jos veiklos pobūdį, turimą teisinę tarnybą, pasikartojantį bylų pobūdį, neturėjo būtinybės samdytis advokato. Mano, jog ieškovo atsiliepime išvardintos tariamai patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra pagrįstos jas patvirtinančiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovui UAB“Vilniaus energija“ yra priteista iš atsakovo 7264,99Lt skolos už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiektą šilumos energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos skolos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 802,68 Lt bylinėjimosi išlaidų

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas, o atsakovo argumentai atmestini.

Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas nustatė, kad butas esantis (duomenys neskelbtini)nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o jame nuomininko teisėmis gyvena G. V., su kuriuo nėra sudarytas rašytinis susitarimas dėl atsiskaitymo už suvartotą šiluminę energiją. Nuomininkas taip pat nėra sudaręs šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų sutarties dėl šių paslaugų tiekimo ir atsiskaitymo su paslaugų teikėju.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, dėl to nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, buto savininkę - savivaldybę.

Pažymėtina, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos.

Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 straipsnis). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas). Byloje nėra duomenų, kad buto nuomininkai būtų siekę sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį su šilumos energijos tiekėju ar buto savininku (savivaldybe) dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, taip pat kad savivaldybė, kaip buto savininkė, būtų susitarusi dėl atsiskaitymo už šilumos energiją. Tuo tarpu mokestis už šilumos energiją ir komunalines paslaugas yra savarankiški mokesčiai, tokią išvadą leidžia daryti CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tokia išvada pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir 2009-07-09 nutartis byloje Nr.3K-3-280/2009).

Šilumos pirkimo-pardavimą detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose neaptarta situacija, kai daugiabučio namo butų, kitų patalpų, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, savininkas yra ne fizinis, bet juridinis asmuo. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkte pateiktą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką tokios sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, tarp jų ir daugiabučiame name esančiose gyvenamosiose patalpose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Nagrinėjamos bylos atveju nuomininkas netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, nes nesudarė šios sutarties ir neprisiėmė tokių sutartinių įsipareigojimų.

Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 punktas). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 punktas).

CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties. Faktiškai nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektų prasme, todėl remiantis šiuo nutarimu negalima laikyti trečiųjų asmenų (nuomininkų) šilumos energijos vartotoju, atsakingu tiekėjui. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Taigi, nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė buto nuomos sutarties su nuomininku nėra sudariusi apskritai ir neaptarusi su juo atsiskaitymo už šiluminę energiją tvarkos, kas neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Nurodyta aplinkybė nelemia atsakomybės subjekto, tačiau tai rodo įstatyme nustatytų reikalavimų apdairiam nuomotojui nevykdymą. Be to, sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), todėl negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip patalpų nuomotojos atliktų veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų aptartiems teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, taip pat teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

Taip pat pažymėtina, kad Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 14 punkte nustatyta, kaip apskaičiuojamas mokestis už šilumos energiją kiekvienam buitiniam šilumos vartotojui. Šiame sąlygų punkte sutarties šalys nenustatomos, jos nustatomos 8 punkte. Tuo tarpu 14 punkto nuostatos taikytinos apskaičiuojant nuomos mokesčio dydį. Pažymėtina ir tai, kad tretieji asmenys-nuomininkai nėra atleidžiami nuo mokesčių už šilumos energiją, kurie yra priskaičiuojami ir gali būti reikalaujami sumokėti pagal sudarytą susitarimą su patalpų savininku ar atskirą sutartį su šilumos energijos tiekėju. Šioje byloje patalpų savininkas turi teisę sudaryti su nuomininkais buto nuomos sutartį ir ja nustatyti atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarką, o taip pat išsiieškoti patirtus nuostolius, kurie atsirado tretiesiems asmenims nuomojant socialinį būstą.

Apeliantas skunde nurodo, kad susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko dėl šilumos energijos tiekimo ir atsiskaitymo turėjo atsirasti 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ pagrindu, todėl teismas nepagrįstai juo nesivadavo ir nelaikė, jog atsiskaityti su ieškovu turi nuomininkai, o ne patalpų savininkai. Tačiau kolegija su šiais argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus, kadangi nurodytas sprendimas yra skirtas savivaldybės įmonių veiklai reglamentuoti ir negali būti vertinamas kaip dvišalis susitarimas su ieškovu dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų ir atsiskaitymo per nuomininkus tvarkos.

Apeliantas taip pat nurodo, kad nuostoliai dėl neatsiskaitymo už šiluminę energiją atsirado ir dėl ieškovo kaltės, kuris nebendradarbiavo su atsakovu, todėl priteistina suma gali būti sumažinta vadovaujantis CK 6.248str.4d. Tačiau kolegija su šiais argumentais nesutinka, nes šiuo atveju yra sprendžiamas skolos priteisimas už ieškovo suteiktas paslaugas, o ne žalos ar nuostolių atlyginimas. Be to, teisės aktuose nenumatyta, kokiu adresu vartotojui pateikiamos sąskaitos už šilumos energijos tiekimą, todėl pagal nusistovėjusią praktiką sąskaitas ieškovas vartotojams siųsdavo paprastu paštu tuo adresu, kuriuo tiekiama šilumos energija bei karštas vanduo. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas išnuomojo butą trečiajam asmeniui, tačiau iki šiol su juo nesudarė susitarimo dėl atsiskaitymo už teikiamą šiluminę energiją ir pats nepadengė skolos, nors 2008-09-30 apeliantui buvo pateikta pretenzija dėl esamo įsiskolinimo. Tai rodo, kad pats atsakovas elgiasi nerūpestingai, o ieškovo veiksmuose kaltės dėl neatsiskaitymo nėra, nes jis turi pareigą teikti šiluminę energiją daugiabučiams namams, kurie prijungti prie magistralinių šiluminių tinklų, nepriklausomai ar su atskiruose butuose gyvenančiais asmenimis yra sudaryta rašytinė sutartis dėl atsiskaitymo už sunaudotą šiluminę energiją.

Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl skolos priteisimo reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl paminėtų aplinkybių kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš buto savininko ieškovui priteista skola ir palūkanos už sunaudotą šiluminę energiją, yra pagrįstas ir teisėtas, o apelianto argumentai atmestini.

Atsakovas taip pat teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė ieškovui 590Lt dydžio advokato pagalbos išlaidas. Tačiau kolegija šiuos atsakovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes ieškovo turėtas advokato pagalbos išlaidas patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b.l. 8-10), o tokių išlaidų atlyginimą numato CPK 98str. Be to, 590Lt suma (už ieškinio paruošimą ir atstovavimą teisme), nesant dar vieningos teismų praktikos analogiškose bylose, negali būti laikoma neprotinga, kadangi pagal LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas vien už ieškinio parengimą yra nustatytas iki 3MMA dydžio atlygis, o 1MMA yra lygi 800Lt.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str.1d.1p.).

Vadovaujantis CPK 88, 93, 96, 98str. iš atsakovo priteistinos apeliacinėje teismo instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai(b.l.150-152,154). Tačiau kolegija sprendžia, kad prašomų priteisti advokato pagalbos išlaidų dydis (1210Lt) negali būti pripažintas pagrįstu, nes ta pati kontora ieškovą atstovauja daugelyje analogiškų bylų, kuriose dabartiniu metu jau yra suformuota vieninga teismų praktika. Tai rodo, kad ši byla negali būti laikoma sudėtinga ir reikalaujanti daug advokato darbo ir laiko sąnaudų. Be to, advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, nors šis veiksmas yra apmokėtas, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą(paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 8, 11p., o taip pat protingumo ir teisingumo kriterijus, kolegija priteistinas advokato pagalbos išlaidas mažina iki 250 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1248-728/2009 palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 250,0Lt ieškovui UAB “Vilniaus energija“ advokato pagalbos išlaidų ir 8,40Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.