Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimo ir 2016 m. vasario 1 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2‑24-304/2016 pagal ieškovo A. G. patikslintą ieškinį atsakovams V. S., L. M. (jos teisių perėmėjai N. Z.), N. N., R. M., L. E. dėl turto dalies pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

14. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl dėl turto dalies pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo.

15. Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti ( CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra ( CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( CPK 176 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais ( CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

16. Apelianto vertinimu teismo pateiktas įrodymų vertinimas neatitinka CPK 185 straipsnyje numatytų vertinimo taisyklių. Teismo pozicija yra šališka. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas ( CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą ( CPK 66, 68 straipsniai). Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas ( CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams ( CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu ( CPK III dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, dėl teismo įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, kitus apelianto argumentus daro išvadą, kad apeliantas argumentų, įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, kad apelianto argumentai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, iš esmės yra susiję su ieškovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimu, t.y. ne tokiu, kokio tikėjosi ieškovas.

17. Bylos duomenimis Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį buvo tenkinęs. Pripažinęs, kad ieškovas A. G. ir K. D. R., mirusi (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise gyvendami bendrai įgijo turto, kurio viso vertė sudaro 33538 Eur (115800 Lt): 2 kambarių, 50,12 kv. m butą (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o rinkos vertė sudaro apie 30000 Lt; 0,0976 ha ploto sodų žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 3000 Lt; ir ten pat, šiame žemės sklype esantį nebaigtą statyti sodo namą, kurio vertė 10000 Lt; 72800 Lt dydžio pinigines santaupas, esančias banko DNB sąskaitose. Pripažinęs, kad A. G. nuosavybės teise priklauso šio turto ½ dalis, kas vertine išraiška sudaro 16769 Eur (57900 Lt).

18.

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. birželio 16d. panaikino Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas ir mirusioji D. K. R. buvo sugyventiniai. Kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinama abiejų sugyventinių indėlis į bendro turto kūrimą. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokiu būdu jis prisidėjo prie šio turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, kaip tai vertino jį įregistravusi mirusioji D.K. R.. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių pasekmių turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovas su D.K. R. buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo turi būti nustatytas konkretus turtas, kurį ieškovas ir mirusioji D. K. R. (sugyventiniai) įsigijo ir sukūrė jungtinės veiklos susitarimo pagrindu, jo vertė, iš kokių lėšų buvo kuriamas turtas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu pateikti ir vertinti įrodymus, patvirtinančius aukščiau nurodytų faktų egzistavimą, o ne tik bendro ūkio vedimo aplinkybes (maisto pirkimas, banko sąskaitoje sukauptų lėšų naudojimas, darbas statant sodo namelį, bendras gyvenimas velionės bute). Atsižvelgiant į konkrečius apeliacinio teismo argumentus jau minėtoje nutartyje ieškovui buvo nurodyta pareiga įrodinėti.

19. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Atsižvelgiant į CPK 226, 227 straipsnių nuostatas šalys turi pareigą pateikti visus įrodymus pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės stadijoje. Taip pat pažymėtina, kad CPK 253 straipsnis riboja proceso dalyvių galimybę baigiamosiose kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje. Todėl konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl įrodymų, kurių jis objektyviai pateikti negalėjo, nepagrįstas. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neįpareigojo teikti duomenis ir pats privalėjo išsireikalauti reikiamus įrodymus. Teismas dėl konkretaus ginčo pobūdžio nėra aktyvus ir neturi pareigos už ieškovą rinkti įrodymus, be ieškovas konkrečiu atveju buvo atstovaujamas advokato.

20. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą. Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

21. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Tačiau tuo pačiu pažymima, kad nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Šiuo konkrečiu atveju pareiga įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą tenka ieškovui. Teismų praktikoje suformuota, kad aiškinimas, kad gyvenant kartu įgytas turtas savaime yra pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl sprendžiant dėl tarp šalių kilusio ginčo dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, vertinant ar turtas yra asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikalinga nustatyti ir įvertinti ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar turto įsigijimui buvo panaudotos abiejų šalių lėšos ir darbas.

22. Bylos duomenimis iš VĮ Registrų centro išrašų matyti, kad butas D. K. R. priklausė asmeninės nuosavybės teise, nuosavybės įregistravimo pagrindas 1991-05-28 įstatymas, butas privatizuotas panaudojant investicinius čekius, pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas ieškinyje nurodė, kad gyventi su K. D. R. pradėjo nuo 1975 m., teismo posėdžio metu - nuo 1992 m., t. y. po K. D. R. motinos mirties. Byloje pateiktas mirties liudijimas, iš kurio matyti, kad K. D. R. motina mirė (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas sudarant (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį su K. D. R. dar negyveno. Sprendė, kad ieškovas nepateikė jokių faktinių duomenų, kad gyvenant su K. D. R. būtų pagerintas butas ieškovo pagalba (pakeistas šildymas, langai, durys, pakeista buto konstrukcija ir pan.). Ieškovas teigė, kad K. D. R. gavus butą jis bute klijavo tapetus, įstiklino balkoną. Teismo vertinimu šią ieškovo versiją paneigė A. D. paaiškindama, kad ji gyveno viename name su K. D. R., gan artimai bendravo, ji su vyru klijavo tapetus D. bute, o ne ieškovas. Taip pat nurodė, kad ieškovas prašė jos liudyti jo naudai, už tai žadėjo D. auksinį žiedą su akute. Tačiau ji atsisakė duoti melagingus parodymus. 21. Apeliantas nurodė, kad teismas neteisingai vertino liudytojų paaiškinimus todėl neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nurodė, kad priėmė už pagrindą tik atsakovų, jų giminaičių paaiškinimus, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir turėjo būti vertinami kritiškai. Teismas nepagrįstai vadovavosi gandais, apkalbomis apie tai, kad jis turėjo kitą moterį. Liudytojai R. Š. ir V. U. liudijo neteisingai, stengdamiesi jį sumenkinti. Liudytoja A. D. melavo dėl tariamo siekio už žiedą ją įkalbėti liudyti teisme. Ji pati norėjo gauti K. D. R. atminimui žiedą, kurio per laidotuves nerado, o vėliau atradęs jai apie tai pasakė. Apeliantas nurodydamas aplinkybes dėl neteisingų paaiškinimų, nepateikė į bylą jokių duomenų paneigiančių konkrečius liudytojų paaiškinimus, aplinkybių, kodėl teismas turėtų atmesti konkrečius paaiškinimus ir jais netikėti. Iš esmės nurodytų aplinkybių nepaneigė. Kaip pagrįstai pažymėjo atsakovai, nustatė pirmosios instancijos teismas ieškovas skirtingai nurodė, kada pradėjo kartu gyventi su K. D. R.. LITEKO duomenimis, ką patvirtina posėdžių garso įrašai ieškovas, jo atstovas nurodė, kad pradėjo bendrauti nuo 1976 m. o jų santykiai labiau išsiviešino kada po K. D. R. mamos (duomenys neskelbtini) mirties pradėjo gyventi kartu su šeimai būdingais požymiais. Butas nebuvo taip pagerintas, kad taptų bendrąja nuosavybe, bet butą privatizuojant jis prisidėjo savo lėšomis. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovas nepateikė duomenų apie savo turėtas lėšas, santaupas, investicinius čekius, kuriuos teigia panaudojęs buto įsigijimui. Ieškovas neįrodė, kad butas buvo įgytas, pagerintas ir tai kad tam buvo naudojamos ir jo asmeninės pajamos, todėl butas negali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.

23. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš K. D. R. laiško rašyto 2006-07-( neįskaitoma) giminaitei R. (II t. 59 b. l.) matyti, jog visą turtą ji nori palikti jai ir, kad tai planuoja įteisinti testamentu. Apie bendrai kuriama turtą su kartu gyvenančiu ieškovu laiške neužsiminama. Laiške L. ir S. 1999-08-10 K. D. R. rašo, kad „A. nusipirko mašiną Ford Siera, dairosi garažo. Gerai mane su draugėmis į grybus nuveš......“ iš šio laiško turinio taip pat matyti jog automobilį ieškovas įsigyja ne bendrojon dalinėn nuosavyben su K. D. R., o asmeninėn nuosavybėn (II t. 4 b. l.). 2001 m. laiške L. ir S. rašo, kad A. yra kaip tarnaitė, nes jis sunkiai serga, pastoviai vartoja vaistus, nebedirba, o pensijos gauna tik 400 Lt... (II t. 4 b. 5.). Laiške 2002-03-04 L. nurodo, kad viena traukiniu vyko į Klaipėdą švęsti Naujųjų Metų (II t. 4 b.6.). 2002-08-14 laiške rašytame L. matyti, jog ji prižiūrėjo sergantį po insulto ieškovą (II t. 4 b. 7). Laiške 2003-12-19 rašoma, kad mirus A. G. mamai jai reikėjo jam padėti, tačiau linkėjimus siunčia ne kartu gyvenantis A. G., bet A. R. (II t. 4 b. 9) ir kt. Iš teismo analizuojamų laiškų turinio bei kitų byloje nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadas, jog ieškovė ir K. D. R. gyveno kaip sugyventiniai, K. D. R. priklausančiame bute, tačiau bendro turto neįgijo ir nėra įrodymų dėl bendrų planų ateičiai kūrimo, pinigų taupymo gyvenamajam namui įsigyti ir kita. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų laiškuose nurodytas aplinkybes, neteikė įrodymų, kurie patvirtintų priešingas aplinkybes.

24. Dėl apelianto argumentų dėl žemės sklypo ir sodo namelio atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) sodo namelio statybai. (duomenys neskelbtini) sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypą. Susirgus K. D. R. mamai E. R., sodo savininkė nebeturėjo laiko ir galimybės tinkamai rūpintis statybomis ir sodo priežiūra, statybos darbus apleido, todėl iki šiol sodo namelis yra nebaigtas statyti ir teisinė jo registracija neatlikta. Prieš išperkant, žemės sklypą ieškovas negyveno kartu su K. D. R. ir prie šio turto įsigijimo bei tuo labiau jo gerinimo realiai neprisidėjo. Nurodo, kad ieškovo pateikti keletas orderių ir čekių negali būti pagrindu pripažinti, jog sodo sklypą ir sodo namelį ieškovas įsigijo ir statė kartu su K. D. R.. Be to ieškovas nors ir nurodė, kad sodo namelio vertė 2896,20 Eur, tačiau nepateikė jokių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis padarė išvadą, kad Žemės sklypas įgytas (duomenys neskelbtini) iš asmeninių K. D. R. lėšų. Prisidėjimu prie nuosavybės kūrimo negalima laikyti tai, kad ieškovas vėliau kartu su K. D. R. nuvykdavo į sodą, jame dirbo sėdamas daržoves ar skindamas vaisius. Kelis kartus priimdamas atvežtas statybines medžiagas ir pasirašydamas važtaraščius. Be to teismas pažymėjo, kad iš pateiktų nuotraukų matyti, kad sodo namas nebaigtas statyti, sklypas apleistas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas nepagrindė nebaigto statyti sodo namo vertės (2896,20 Eur), neįrodė, koks jo piniginis indėlis įneštas į šį turtą, nors tai įrodyti yra jo pareiga. Teismas vertino, kad liudytojai: F. L., G. L., paliudijo, kad su D. ir ieškovu bendravo iki 2005 metų, kad matė, jog ieškovas vežė medžiagas sodo nameliui, maišė skiedinį, rišo armatūrą, pats statė krosnį, tačiau teismo vertinimu tai neįrodo, kad ieškovas lygia dalimi prisidėjo prie sodo namelio statybos ir įvertinęs bylos duomenis, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nemokėjo mokesčių už gyvenimą K. D. R. bute, sprendė, kad yra pagrindo išvadai, kad savo darbu jis kompensavo K. D. R. turėtas išlaidas gyvenant jos bute. Teismo vertinimu bylos duomenys neįrodo, kad ieškovas iš savo lėšų apmokėjo už bent dalį medžiagų ir pan. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nuo 2001 m. turi rimtų sveikatos problemų, buvo keletas insultų, infarktų, todėl darytina išvada, kad realiai prisidėti darbu prie bendro turto kūrimo negalėjo. Teismas įvertinęs visumą įrodymų padarė išvadą, kad ieškovas gyveno iš K. D. R. lėšų. Ieškovas neįrodė, kad buvo susitarimas įgyti turtą bendrojon nuosavybėn su K. D. R., tuo labiau, kad dalis turto buvo įgyta iki ieškovui apsigyvenant pas K. D. R.. Konkrečiu atveju teismas pažymi, kad ieškovas teigia, kad jis prisidėjo lėšomis ir darbu, tačiau tai teigdama, nurodydamas konkrečias aplinkybes privalėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, nes faktinės aplinkybės, kad ieškovas dirbo prie sodo namelio pačios savaime nesudaro pagrindo spręsti dėl jo nuosavybės teisės į sodo namelį. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė., kad jo manymu neteisinga vertinti, kad jis išgyvenęs su K. D. R. daugiau kaip 30 metų neužgyveno jokio turto. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas ir K. D. R. kartu pradėjo gyventi 1992m. pabaigoje. Iš dalies galima sutikti su ieškovo argumentais, kad jei ieškovas turėjo tikslą įgyti konkretų turtą bendrojon dalinėn nuosavybėn su kitu asmeniu K. D. R., ir jei tarp jų būtų buvęs konkretus susitarimas, jų bendri veiksmai dėl bendro ūkio vedimo tai patvirtintų, tai atsižvelgiant į pakankamai ilgą laikotarpį būtų pagrindas spręsti dėl galimai bendrojon nuosavybėn konkretaus turto įsigijimo, tačiau vien aplinkybės, kad gyveno kartu nurodymas nėra pakankamas, o kaip minėta teismas neturi pareigos už ieškovą rinkti įrodymus. Pažymėtina, kad teismas buvo nurodęs ieškovui dėl pareigos įrodinėti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo pateikti duomenys nėra pakankami, kad padaryti neabejotiną išvadą, kad ieškovas įgijo sodo namelį iš bendrų su K. D. R. lėšų, kad ieškovas prisidėjo prie sodo namelio savo lėšomis bei konkrečia apimtimi, taip pat ir darbu siekdamas sukurti bendrą dalinę nuosavybę. Iš esmės teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

25. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas turėjo pareigą įrodyti, kad šalys ne tik gyveno kartu, bet ir vedė bendrą ūkį, buvo susitarę įgyti konkrečius turto objektus bendrosios dalinės nuosavybės teise bei šiuos turto objektus naudodami asmenines lėšas ar darbu įsigijo. Apeliacinio teismo vertinimu konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis apeliantas įrodė tik tai, dėl ko iš esmės nekilo ginčo, kad šalys gyveno kartu, tačiau byloje nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo reikalavimų pagrįstumą. Visuma byloje ištirtų įrodymų, ieškovo, atsakovų paaiškinimai, apklausti liudytojai byloje esantys rašytiniai įrodymai nesuteikia pagrindo vienareikšmiai spręsti, kad šalys vedė bendrą ūkį. Priešingai, bylos duomenys suteikia pagrindo vertinti, kad šalys nors ir gyveno kartu, tačiau bendro ūkio nevedė, kiekvienas iš jų disponavo savo lėšomis ir turtu. Kolegija sutinka su atsakovų argumentais, kad ieškovas nepateikė duomenų apie savo turimas lėšas, santaupas, taip pat ir išlaidas, nepateikė jokių išsamesnių duomenų kur ir kaip panaudodavo savo turimas lėšas. Apeliacinio teismo vertinimu, negalima kategoriškai atmesti ieškovo argumentų, kad jis gyvendamas kartu ir naudodamasis konkrečiu nekilnojamuoju turtu juo visiškai nesirūpino, tačiau koks ieškovo indėlis, ar jis atliko ar neatliko remontą, kokia apimtimi, ar įdėjo savo lėšas į turto pagerinimą, pareiga įrodinėti tenka ieškovui. Kaip minėta gyvenimas kartu dar neįrodo, kad turtas yra įgytas bendromis lėšomis ir bendru darbu, ieškovas turėjo tenkinti ir savo asmeninius poreikius buičiai, maistui ir kt. apeliacinio teismo vertinimu pagrįsti teismo argumentai, kad ieškovas reikalaudamas nustatyti K. D. R. vardu esančiose bankų sąskaitose dalis piniginių santaupų, vertybinių popierių ir akcijų, kurių bendra vertė 30045,40 Eur, priklauso jam, nežino, kokios lėšos yra, koks turtas egzistuoja. Teismas vertindamas, kad ieškovas nurodė susitaupęs apie 12000 Lt, sprendė, kad tai įrodo, jog jis neprisidėjo prie jokio turto įgijimo. Mokėjo mokesčius ir pirko maistą tik iš K. D. R. pinigų. Teismas atsižvelgęs į duomenis apie pajamas sprendė, kad K. D. R. 1993 m. buvo paskirta pensija, ji dar 16 m. dirbo, todėl galėjo sutaupyti solidžias pinigines santaupas. Be to pateikti bankinių sąskaitų išrašai patvirtina, kad iš K. D. R. sąskaitos buvo mokami mokesčiai atliekų tvarkymo centrui, už vandenį, už dujas, ir tai teismo vertinimu patvirtina, kad visas gyvenimas vyko naudojant tik K. D. R. lėšas. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikti.

26. Apeliantas taip pat nurodė, kad K. D. R. vis ruošėsi jam nuosavybės teisę priklausančią turto dalį palikti testamentu tačiau to padaryti nespėjo. Taip pat nurodė, kad atsakovai buvo žadėję jam sumokėti piniginę kompensaciją, tačiau vėliau pozicijas pakeitė. Atsakovai neigė nurodytas aplinkybes, o ieškovas savo teiginiams pagrįsti duomenų nepateikė. Apeliantas nurodė, kad be kitų nurodytų argumentų jis turėjo teisę disponuoti K. D. R. lėšomis ir tai patvirtino ir ikiteisminio tyrimo medžiaga. Byloje pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu dėl lėšų iš K. D. R. priklausančio sąskaitos nuėmimo, tačiau nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo spręsti, kad minėtos aplinkybės suteikia pagrindo spręsti dėl ieškovo nuosavybės teisių nustatymo, t.y. bendrosios dalinės nuosavybės teisių.

27. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertinos bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad netikslinga pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritarus kartoti.

28. Kaip minėta Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis įrodymų vertinimu, yra pagrindo spręsti, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo iš esmės nurodydamas, kad teismas netinkamai vertino įrodymus siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė išsamiai ir objektyviai – išklausė šalis, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ir atsižvelgdamas į visumą įrodymų tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

30. Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė N. N. pareiškė prašymą priteisti 120 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo, kitų procesinių dokumentų turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą ir 2016 m. vasario 1 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš ieškovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei N. N., a. k. (duomenys neskelbtini), 120 Eur (šimtą dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.