Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-479-544/2013

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-22
Bylos Nr.: 2A-479-544/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-14-3-00495-2011-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Birutė Valiulienė
Ieškovas: A. Ž.
Atsakovas: R. Ž., AB LESTO, VĮ Registrų centro
Trečiasis asmuo: Anykščių rajono savivaldybės administracijai

Kategorijos

22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-479-544/2019

teisėja Zita Gavėnienė Proceso Nr. 2-14-3-00495-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija:22.4; 24.2; 30.4.1; 30.10; 33; 114.11; 118.3;121.18; (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno, Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013-03-04 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-266/2013 pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovams R. Ž., AB LESTO (Panevėžio elektros tinklų teisių ir pareigų perėmėja), VĮ Registrų centro Utenos filialui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie LR aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui Anykščių rajono savivaldybės administracijai, dėl daikto valdymo pažeidimo pašalinimo, administracinio akto bei jo pagrindu atliktos teisinės registracijos panaikinimo, niekinio sandorio pasekmių ir restitucijos taikymo bei įpareigojimo atlikti veiksmus ir pagal atsakovo R. Ž. priešieškinį atsakovams dėl viršaičio potvarkio ir raudonųjų linijų, sklypų, ribų ir pastato ašių nužymėjimo akto pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovas, patikslinęs ieškinį, prašė:

1) įpareigoti atsakovus netrukdyti jam naudotis namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), 6028 kv. m žemės sklypu ir pašalinti šio daikto valdymo pažeidimus: pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį,sudarytą tarp Panevėžio elektros tinklų ir R. Ž., įformintą 2001-05-31 PVM sąskaita-faktūra bei perdavimo-priėmimo aktu dėl 1972 metais Panevėžio elektros tinklų pastatyto žvejų – mėgėjų (poilsio) namelio, registruoto R. Ž. vardu, plane žymimo 4K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinių (k šulinys ir v tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo, panaikinti kadastrinius duomenis ir daiktinių teisių registraciją NTR į minėtus statinius; panaikinti Utenos AVA 2005-07-28 senų statinių patikrinimo aktą Nr. 3; įpareigoti žvejų – mėgėjų (poilsio) namelio statytoją per 60 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nusikelti jį iš jo namų valdos žemės sklypo arba jį nugriauti; įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises į žemės ir miško sklypus, esančius Anykščių rajone Svėdasų seniūnijoje (duomenys neskelbtini) pagal 2005 metų birželio mėnesį parengtą projektą (į 0,60 ha, 2,85 ha, 0,41 ha, 1,54 ha ploto žemės ir miško sklypus); 2) Kiemo statinius (k šulinys ir v tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinti jo nuosavybe kaip gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausinius ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centras į šiuos daiktus įregistruoti nuosavybės teises.

Ieškovas nurodė, kad nuosavybės teise jis valdo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), kurie jam pagal 1989 metais teismo patvirtintą taikos sutartį teko po K. Ž. mirties. Jo prašymas atkurti nuosavybes teises į tėvo žemę iki šiol neišspręstas, todėl pažeidžiamos jo teisės naudotis sodyba ir joje esančiais statiniais. Namų valdos žemės sklypo ribos buvo nustatytos 1993 metų raudonųjų linijų, sklypų ir pastatų ašių nužymėjimo aktu ir patvirtintos 1993-09-15 (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio potvarkiu. Naudotis minėtu sklypu jam trukdo namų valdoje esantis atsakovo R. Ž. 2001 metais iš Elektros tinklų nusipirktas žvejų mėgėjų (poilsio) namelis, kuris šiuo metu nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip nekilnojamasis turtas. Šį žvejų mėgėjų namelį šalia jo tėvo K. Ž. ūkinio pastato apie 1972 metus pastatė Panevėžio elektros tinklų darbuotojai bei jį naudojo savo reikmėms. Nuo 1988 m. elektros tinklai nameliu nesinaudojo. Po tėvo mirties 1989 m. taikos sutartimi žvejų mėgėjų namelis, šulinys ir tualetas atiteko jam. 1993 m. buvo priimtas rajono valdybos potvarkis ir jis namelį įregistravo nekilnojamojo turto registre savo vardu. Atsakovas 2001 m. iš Elektros tinklų nusipirko žvejų mėgėjų namelį. Kilo ginčas teisme, ir teismas 2003 m. sprendimu panaikino minėtą rajono valdybos potvarkį, pripažino namelio pirkimo-pardavimo sandorį galiojančiu, todėl atsakovas savo vardu NTR įregistravo nuosavybes teises į namelį, tualetą ir šulinį. Kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl tokių atsakovo veiksmų ir buvo pripažinta, kad laikinas statinys ir kilnojamas turtas žvejų mėgėjų (poilsio) namelis neregistruotinas NTR. Todėl atsakovas negali jo laikyti namų valdos žemės sklype be sutikimo, nes dėl to jam, ieškovui, nesuformuojamas sklypas namų valdai. VĮ Registrų centras be jo sutikimo 2005-07-28 atsakovo užsakymu atliko žvejų mėgėjų (poilsio) namelio kadastrinius matavimus, o Utenos AVA surašė senų statinių patikrinimo aktą Nr. 3, tuo pažeisdami Senų statinių patikrinimo akto pildymo tvarką, nes nebuvo išsiaiškintos visos aplinkybės apie tai, jog tai yra kilnojamas statinys. Šio akto pagrindu atsakovas namelį su priklausiniais įregistravo kaip nekilnojamąjį daiktą NTR. Ankstesni teismai nesprendė tualeto ir šulinio įsigijimo nuosavybėn klausimų, todėl mano, jog priimti teismo sprendimai neturi prejudicinės galios, o patikslintas ieškinys pareikštas dėl kito dalyko ir kitu pagrindu. R. Ž. perdavimo-priėmimo aktu negalėjo būti perduotas tualetas ir šulinys, nes jie nebuvo Panevėžio elektros tinklų nuosavybė, šiuos statinius pastatė ieškovo tėvas, todėl pagal pasirašytą taikos sutartį jie yra A. Ž. gyvenamojo namo priklausiniai. 2003 metų teismo sprendimuose yra konstatuota, jog ginčo namelis yra laikinas statinys, todėl prie jo negali būti priklausinių. Nepraleido įstatymu nustatyto termino ginčyti patikrinimo aktą Nr.3, tačiau, jei teismas manys kitaip, tai prašė terminą atnaujinti. Reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 6 mėnesius atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę kelia dėl to, kad tarnyba iki šiol nieko nepadarė ir kad atkuriant nuosavybės teises būtų suformuota jo namų valda (1 t., b. l. 3-7, 26-31, 2 t., b. l. 3-17, 3 t., 110-111).

Atsakovas R. Ž. patikslintu priešieškiniu prašė Svėdasų apylinkės viršaičio 1993-09-15 potvarkį Nr. 108 „Dėl žemės sklypo patvirtinimo namų valdai“ ir 1993-09-30 raudonųjų linijų, sklypų, ribų ir pastatų ašių nužymėjimo namų valdos, suformuotos A. Ž., aktą pripažinti negaliojančiais. Nurodė, kad ieškovas yra jo tėvo brolis. Mirus K. Ž. prasidėjo nesutarimai su ieškovu ir nuo 2002 metų vyksta teisminiai ginčai. Ieškovas be pagrindo teigia, jog ginčo namelis yra jo namų valdoje, kurios ribos yra nustatytos ginčijamu 1993 metų potvarkiu ir planu, nes šis potvarkis yra niekinis ir negaliojantis, nes tuo metu apylinkės viršaitis potvarkiu negalėjo tvirtinti namų valdos, kadangi tai buvo miesto (rajono) valdybos kompetencijoje ir jos potvarkiu buvo tvirtinama namų valdos sklypai. Neturėdamas tokio potvarkio, ieškovas negali tvirtinti, jog žemės sklypas yra jo namų valda. Abu yra lygiaverčiai pretendentai į senelio K. Ž. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Žemė, kurioje yra ieškovui priklausantys statiniai ir jo statiniai, yra valstybės nuosavybė, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, ieškovas turi teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises tik į jo faktiškai naudojamą žemės sklypą. Iš pateiktos ortofoto nuotraukos matyti, jog ieškovui formuoti namų valdos žemės sklypą žemės netrūksta, todėl nėra jokio būtinumo griauti ginčo namelį. Ieškovas patikslintu ieškiniu nebegrindžia savo pirmojo ieškinio reikalavimo raudonųjų sklypų nužymėjimo aktu ir viršaičio potvarkiu. Pagal įsiteisėjusį Anykščių rajono apylinkės teismo 2003-02-04 sprendimą jam buvo pripažinta nuosavybės teisė į ginčo namelį, nes jį iš elektros tinklų teisėtai įsigijo pagal PVM sąskaitą – faktūrą ir priėmimo-perdavimo aktą. Šiuo metu ieškovas vėl savaip traktuodamas tas pačias aplinkybes reiškia ieškinį tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, todėl šis jo reikalavimas turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Ieškovo reikalavimas panaikinti 2005-07-28 senų statinių patikrinimo aktą Nr.3 yra nepagrįstas, nes ginčo namelį su priklausiniais nusipirko nusidėvėjusį, jį renovavo, po to kreipėsi dėl teisinės registracijos. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, jog jis nepateikė statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, tai 2005-02-22 raštu kreipėsi į Utenos AVA dėl ginčo namelio tinkamumo toliau naudotis nustatymo. Buvo sudaryta komisija, kuri, apžiūrėjusi ginčo namelį, 2005-07-28 surašė Senų statinių patikrinimo aktą Nr. 3, kuriame konstatavo, jog namelio būklė gera, jis tinkamas registruoti NTR. Šiuo pagrindu NTR jam buvo įregistruotos nuosavybes teises į ginčo namelį, tualetą ir šulinį. Kad ginčo namelis yra nekilnojamas turtas ir nesudėtingas statinys dar 2004 metais nustatė Anykščių rajono savivaldybės administracijos komisija, kurios išvados nenuginčytos ir praleistas terminas joms ginčyti. Aktas buvo surašytas 2005-07-28, ieškovas apie jį sužinojo 2006-01-06 iš VĮ Registrų centras sprendimo turinio. Ieškinį dėl šio akto nuginčijimo ieškovas teismui padavė tik 2006-08-11. A. Ž. skundė VĮ Registrų centras sprendimą įregistruoti jo vardu ginčo namelį, tačiau jo skundai nebuvo patenkinti. Centrinis registratorius nurodė, jog ginčo namelis nėra savavališkas statinys ir jis gali būti registruojamas nekilnojamo turto registre. Tuo klausimu vėliau pasisakė ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2011-10-13 nutartyje. Netenkinus pagrindinių reikalavimų, negali būti tenkinami ir kiti ieškinyje nurodyti išvestiniai reikalavimai. Prašė netenkinti reikalavimo atkurti nuosavybės teises į K. Ž. valdytą žemę pagal parengtą 2005 metų projektą, nes, pasibaigus teisminiams ginčams, tarnyba pagal galiojančius įstatymus atkurs nuosavybės teises abiems šalims. Ieškovo reikalavimas pripažinti tualetą ir šulinį jo nuosavybe, nes jie yra gyvenamojo namo, įsigyto 1989-03-03 teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties pagrindu, priklausiniai, yra nepagrįstas. Pagal 1989-03-03 teismo nutartį ieškovui nuosavybėn teko gyvenamasis namas ir tvartas, o kitų pastatų jis neįgijo. Teismai, sprendę ne vieną ginčą dėl šių statinių, yra pažymėję, jog tualetas ir šulinys, iki juos įsigijo jis, priklausė Panevėžio elektros tinklams, o ne ieškovui. Vyriausiais administracinis teismas 2011-10-13 nutartyje konstatavo, jog kiemo statiniai - tualetas ir šulinys pagal 2001-05-31 pasirašytą priėmimo - perdavimo aktą kartu su poilsio nameliu yra perduoti atsakovui, todėl laikytini poilsio namelio priklausiniais (3 t., b. l. 29-36).

Žemesnės instancijos teismas

Anykščių rajono apylinkės teismas 2013-03-04 sprendimu ieškovo reikalavimus dėl daikto valdymo pažeidimo pašalinimo, administracinio akto, teisinės registracijos panaikinimo, niekinio sandorio pasekmių ir restitucijos taikymo bei įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė; bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2001-05-31 pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp Panevėžio Elektros tinklų ir R. Ž., dėl poilsio namelio, pažymėto plane 4K1ž, ir kiemo statinių (k šulinys ir v tualetas) nutraukė; atsakovo R. Ž. priešieškinį patenkino ir pripažino negaliojančiais Svėdasų apylinkės viršaičio 1993-09-15 potvarkį Nr.108 „Dėl žemės sklypo patvirtinimo namų valdai“, 1993-08-30 Raudonųjų linijų, sklypų, ribų ir pastatų ašių nužymėjimo aktą dėl namų valdos, suformuotos A. Ž., (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad jog ieškovui A. Ž. nuosavybės teisė yra įregistruota į gyvenamąjį namą ir vieną ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), kuriuos jis paveldėjo po savo tėvo K. Ž. mirties ir nuosavybės teisę įgijo pagal 1989-03-03 teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį. 1972 metais K. Ž. sodyboje Panevėžio elektros tinklų žvejų – mėgėjų būrelio nariai pastatė žvejų mėgėjų (poilsio) namelį, kuris nebuvo inventorizuotas ir šie nariai juo nuo 1988 m. nebesinaudojo. 1993-08-30 prie paveldėtų pastatų buvo suformuota namų valda. Tos pačios dienos Raudonųjų linijų, sklypų, ribų ir pastatų ašių nužymėjimo aktu buvo nustatytos ribos ir 1993-09-15 Anykščių rajono Svėdasų apylinkės viršaičio potvarkiu Nr. 108 „Dėl žemės sklypo patvirtinimo namų valdai“ patvirtintas A. Ž. 6028 kv. m žemės sklypas namų valdai. Pirmą kartą ginčo namelis ieškovo A. Ž. vardu NTR buvo įregistruotas kaip ūkinis pastatas 1993-08-30 Anykščių rajono valdybos 1993-10-21 potvarkio Nr. 289 p-v 1 dalies pagrindu. 2003-02-04 Anykščių rajono apylinkės teismas sprendimu pripažino ginčo namelio savininku R. Ž., 2001-05-31 pirkimo-pardavimo sandorį – teisėtu, pripažino negaliojančiu 1993-10-21 rajono valdybos potvarkio dalį ir panaikino namelio teisinę registraciją ieškovo A. Ž. vardu. Šio sprendimo pagrindu atsakovas R. Ž. įregistravo nuosavybės teises į ginčo namelį. Centrinis registratorius, išnagrinėjęs A. Ž. skundą, nustatė, jog R. Ž. ginčo namelį įregistravo nepagrįstai ir priėmė sprendimą jį išregistruoti. Vilniaus apygardos administraciniam teismas 2005-02-17 sprendimu R. Ž. skundą atmetė. 2005-02-23 R. Ž. kreipėsi į Utenos AVA su prašymu įvertinti ginčo namelio būklę. 2005-07-28 buvo surašytas senų statinių patikrinimo aktas Nr. 3, kurio pagrindu atsakovas R. Ž. 2005-08-03 VĮ Registrų centras įregistravo ginčo namelį ir jo priklausinius - kiemo statinius (tualetą ir šulinį) NTR kaip nekilnojamąjį turtą savo vardu. Ieškovas 2006-08-11 su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl teisių pažeidimo pašalinimo ir turto išreikalavimo iš svetimo valdymo. Ši byla buvo sustabdyta paties ieškovo prašymu iki bus galutinai išnagrinėtas A. Ž. prašymas VĮ Registrų centras dėl jam nuosavybės teisių įregistravimo 1989-03-03 teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties pagrindu. A. Ž. kreipėsi į VĮ Registrų centras prašydamas įregistruoti pastatus pagal 1989-03-03 Anykščių rajono liaudies teismo nutartį. Prašymo nepatenkinus, Panevėžio apygardos administraciniame teismas 2011-02-10 sprendimu ieškovo skundo netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-10-13 nutartimi paliko galioti 2011-02-10 teismo sprendimą. Kol vyko ginčo nagrinėjimas administraciniame teisme, ieškovas teismui pateikė kitą ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo, statybos taisyklių bei normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo bei sandorio negaliojimo civilinių teisinių pasekmių taikymo. 2012-06-25 nutartimi civilinės bylos pagal ieškovo ieškinius Nr. 2-1-786/2012 ir Nr. 2-24-266/2012 buvo sujungtos į vieną. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi šiais motyvais:

1.Ieškovo reikalavimas netrukdyti jam naudotis namų valdos 6028 kv. m žemės sklypu yra nepagrįstas, nes ieškovui nustatyta tvarka neatkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ir žemės sklypas yra valstybės nuosavybėje. Ieškovas turi teisę reikalauti atkurti nuosavybes teises į jo faktiškai naudojamą žemės sklypą. Teismas nurodė, kad pagal LRV 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 patvirtintą tvarką parduodant arba nuomojant valstybinę žemę ne žemės ūkio veiklai valstybei atstovauja atitinkamo miesto (rajono) taryba, o žemės sklypai kadastro įmonėje registruojami tik po to, kai jie suformuoti pagal nustatyta tvarka patvirtintus suplanavimo ir žemėtvarkos projektus. Todėl, ieškovas, neturėdamas rajono valdybos potvarkio apie sklypo suteikimą privatinėn nuosavybėn, neturi pagrindo teigti, kad 6028 kv. m. žemės sklypas yra jo namų valda. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų komisija 2004-09-15 sprendimu Nr.233 netenkino ieškovo prašymo įregistruoti jo teisę naudotis 6028 kv. m. namų valdos sklypu. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovus netrukdyti jam naudotis namų valda nepagrįstas ir netenkintinas, o atsakovo R. Ž. priešieškinysdėl 1993-08-30 Raudonųjų linijų, sklypų, ribų ir pastatų ašių nužymėjimo akto ir 1993-09-15 Svėdasų apylinkės viršaičio potvarkio panaikinimo tenkintinas, nes potvarkis priimtas netinkamo subjekto, todėl negali likti galioti. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus namų valdos žemės sklypai yra formuojami visai kitaip, todėl nebetenka galios ir surašytas minėtas nužymėjimo aktas.

Žemesnės instancijos teismas

2.Dėl reikalavimo ginčo namelio su priklausiniais pirkimo-pardavimo, perdavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais teismas nurodė, kad, įvertinus sprendime nurodytų įrodymų visumą, yra pagrindas padaryti išvadą, jog ginčas taro šalių jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o ieškovo argumentai, kad yra kitas ieškinio reikalavimo dalykas ir pagrindas nepagrįsti. Teismas nustatė, kad Anykščių rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-9-02/2003, kurioje dalyvavo iš esmės tos pačios šalys, dėl nuosavybės teisių pripažinimo į minėtą ginčo poilsio namelį, kurį R. Ž. įsigijo iš Panevėžio elektros tinklų pagal 2001-05-31 PVM sąskaitą-faktūrą ir 2001-05-31 priėmimo-perdavimo aktą, teismas 2003-02-04 priėmė įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo pripažino R. Ž. nuosavybės teisę į ginčo namelį minėtu pagrindu (1 t., b. l. 13-14, 15-160). Anykščių rajono apylinkės teismas 2007-11-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-873-786/2007 atmetė A. Ž. prašymą dėl proceso atnaujinimo ir konstatavo, jog nepateikta naujų rašytinių įrodymų, jog ginčo namelis priklausė ne Panevėžio elektros tinklams, o K. Ž.. Teismas nurodė, kad 2008-01-25 Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos nutartyje yra aiškiai konstatuota, jog A. Ž. žinojo, koks turtas priklausė K. Ž. ir yra ne kartą patvirtinęs, kad žvejų namelį, šulinį ir tualetą statė Panevėžio elektros tinklų darbuotojai J. K., P. G.. Todėl teismas sprendė, jog ieškovas, ginčydamas R. Ž. nuosavybės teises į ginčo statinius pagal tuos pačius dokumentus, statinių priklausomybę ir jų pastatymo teisėtumo aplinkybes, iš esmės kelia tuos pačius reikalavimus, kurie buvo pareikšti aukščiau nurodytose bylose, kurios baigtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, dėl ko yra pagrindas CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindu šią bylos dalį nutraukti, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

3.Reikalavimą panaikinti Utenos AVA 2005-07-28 senų statinių patikrinimo aktą Nr. 3 dėl ginčo namelio su priklausiniais teismas nutarė atmesti, nes Anykščių rajono apylinkės teismo 2003-02-04 sprendimu R. Ž. pripažintos nuosavybės teises į minėtą turtą (duomenys neskelbtini), o 2003-05-03 atlikta namelio teisinė jo vardu. Vėliau ginčo namelio teisinė registracija R. Ž. vardu buvo panaikinta, konstatavus, jog tai laikinas statinys. Ginčo namelį, šulinį, tualetą atsakovui R. Ž. Panevėžio elektros tinklai pardavė kaip visiškai nusidėvėjusį, po to jis juos sutvarkė, suremontavo, renovavo (sustiprino namelio pamatus, atnaujino slenkstį, pakeitė duris, apvadus, langų stiklus) (1 t., b. l. 157-159). VĮ Registrų centras atsisakius atlikti ginčo namelio ir jo priklausinių teisinę registraciją ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2005-02-17 sprendimu patvirtinus atsisakymo teisėtumą, R. Ž. 2005-02-22 kreipėsi į statybos valstybinę priežiūrą atliekančią Utenos AVA komisiją dėl ginčo turto tinkamumo toliau naudoti nustatymo (2 t., b. l. 179), kuri nustatė namelio pagrindinius techninius rodiklius ir padarė išvadą, jog statinio techninė būklė yra gera ir kad jis gali būti naudojamas ir registruojamas NTR, todėl 2005-07-08 surašė Senų statinių patikrinimo aktą Nr. 3, kurio pagrindu VĮ Registrų centras įregistravo R. Ž. nuosavybės teisės ginčo namelį su priklausiniais. Teismas padarė išvadą, jog nėra įrodymų, kad minėtas aktas surašytas pažeidžiant tuo metu galiojančius įstatymų reikalavimus, ką patvirtina 2005-02-22 atsakovo prašymas Utenos AVA (2 t., b. l. 178), liudytojo V. P. parodymai (3 t., b. l. 60-66), 1993-08-30 rajono valdybos potvarkis, kurio pagrindu pats ieškovas buvo įregistravęs savo nuosavybes teises į ginčo turtą (3 t., b. l. 113-114). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas A. Ž. praleido LR ABTĮ 33 str. numatytą 1 mėnesio terminą 2005-07-28 senų statinių patikrinimo aktą Nr. 3 ginčyti teisme, nes apie minėtą aktą sužinojo 2006-01-06 iš VĮ Registrų centras sprendimo turinio, o į teismą kreipėsi tik 2006-08-11 (3 t., b. l. 3-6). Todėl šiam reikalavimui teismas taikė ieškinio senatį ir reikalavimą atmestė, nes ieškovas neįrodė buvus objektyvias ir svarbias priežastis, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą.

4.Dėl reikalavimų panaikinti R. Ž. daiktinių teisių registraciją NTR į poilsio namelį, pažymėtą plane 4K1ž, kiemo statinius (k šulinys ir v tualetas) ir šio nekilnojamojo turto kadastrinius duomenis bei teisinę registraciją bei įpareigoti žvejų mėgėjų namelio statytoją ir pirkėją per 60 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nusikelti statinį iš ieškovo namų valdos žemės sklypo arba jį nusigriauti teismas nurodė, jog tai išvestiniai reikalavimai iš virš minėtų reikalavimų, kurie dėl virš minėtų motyvų nepatenkinami, todėl ir šių išvestinių reikalavimų tenkinti nėra pagrindo.

5.Reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti A. Ž. nuosavybės teises į žemės ir miško sklypus pagal 2005 m. birželio mėn. parengtą projektą teismas vertino kaip nepagrįstą ir atmestiną, nes tai būtina vadovautis galiojančiuose teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka, o nuosavybės teisės ieškovui į jo tėvo iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo dalį neatkurtos dėl šalių nesutarimų ir teisminių ginčų, kurie vysta daugiau nei 10 metų, o ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos kaltės.

6. Teismas nepagrįstu ir atmestinu įvertino reikalavimą kiemo statinius (k šulinį ir v tualetą) pripažinti ieškovui priklausančio gyvenamojo namo priklausiniais ir įpareigoti juos įregistruoti apelianto vardu, nes pagal 1989-03-03 taikos sutartį kiemo statiniai (šulinys ir tualetas) kaip gyvenamojo namo priklausiniais neatiteko ieškovui, ir į juos, kaip ginčo namelio priklausinius, nuosavybės teisė 2003-02-04 teismo sprendimu bei pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų duomenimis pripažinta R. Ž. (1 t., b. l. 17-19). 2011-02-10 Panevėžio apygardos administracinis teismas, 2011-02-10 Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nutartyse konstatavo, jog kiemo statiniai (tualetas ir šulinys) pagal 2001-05-31 pasirašytą perdavimo- priėmimo aktą AB „Lietuvos energija“ Panevėžio elektros tinklų kartu su poilsio nameliu yra perduoti R. Ž., todėl laikytini jo priklausiniais, juos ištinka pagrindinio daikto likimas, dėl ko nėra pagrindo A. Ž. įregistruoti nuosavybės teises į juos (CK 4.19 str.1 d., 4.14 str. 1 d., 3 t., b. l. 110).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. Ž. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2013-03-04 sprendimą, priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantas nurodė šiuos motyvus:

Žemesnės instancijos teismas

1.Turi teisę reikalauti netrukdyti naudotis 6028 kv. m. namų valdos žemės sklypu ir pašalinti valdymo pažeidimus, nes, būdamas gyvenamojo namo ir kitų pastatų savininku bei teisėtu pretendentu atkurti nuosavybės teises į tėvo K. Ž. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypo dalį, siekia įgyvendinti savo teisę apginti teisėtai naudojamą namų valdos žemės sklypą ir jį, kartu su kita grąžintinos žemės sklypo dalimi, įsigyti nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą ir LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Iki bus atkurta nuosavybės teisė jam priklauso išvestinė teisė valdyti turimą namų valdą ir jis yra jos teisėtas valdytojas (CK 4.22, 4.34, 4.38 str.). 1993-08-30 rengiant Namų valdos techninės apskaitos bylą Nr. 16464 pagal žemės sklypo planą buvo nurodytas namų valdai naudojamas 6028 kv. m. žemės sklypas, kurio dydis ir ribos sutapo su asmeniniam naudojimui turėtu žemės sklypu, 1993-08-30 sklypo ribos buvo nužymėtos Raudonųjų linijų, sklypų ribų ir pastatų ašių nužymėjimo aktu. Todėl jo sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos turi būti nustatomos pagal parengtoje techninės apskaitos byloje fiksuotus duomenis. Jo pirmenybės teisė atkurti nuosavybės teises į namų valos žemės sklypą pripažinta įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2004-01-28 sprendimu, kuriuo buvo panaikintas sprendimas atkurti jam ir atsakovui nuosavybės teises į žemės sklypą būtent dėl to, kad žemė po jo pastatais tapo ir atsakovo nuosavybe. Atsakovui priklausantis statinys neteisėtai, pažeidžiant įstatymo reikalavimus, neaišku kada ir kieno sudarytos komisijos sprendimu surašyto Senų statinių patikrinimo akto Nr. 3 pagrindu iš laikino ir registre neregistruojamo statinio buvo pertvarkytas į atskirą nekilnojamojo turto objektą – poilsio namelį, trukdantį jam suformuoti namų valdos sklypą, kuris yra valstybės išperkama žemė, ir atkurti nuosavybės teises po namų valdoje esančiais statiniais (CK 4.105 str. 3 d.). Kadangi atsakovui priklausantis namelis yra laikinas statinys, kuris yra jo namų valdoje ir jį laikyti jis sutikimo nedavė, tai, pasibaigus statinio naudojimo terminui jis turi būti nugriautas.

2.Teismas tinkamai neįvertino ir nepatikrino 2005-07-28 Senų statinių patikrinimo akto Nr. 3 teisėtumo, ar buvo galimas tokio statinio patikrinimas ir teisinė registracija. 2003-02-04 įsiteisėjusiu Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimu konstatuota, kad ginčo namelis yra laikinas statinys, kurio nėra pagrindo registruoti NTR. Vilniaus apygardos administracinis teismas vienoje iš nutarčių buvo nurodęs, kad senų statinių patikrinimo tvarka šiuo atveju negalėjo būti taikoma, o teismas šios aplinkybės nevertino. Nors teismas nurodė, kad nėra surinkta įrodymų, jog aktas surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau šis argumentas nepagrįstas ir prieštaringas, nes teismas netinkamai įvertino liudytojo V. P. parodymus, nenurodė, kokiu būdu laikinas ir kilnojamas statinys tapo nekilnojamuoju daiktu. Buvo nesilaikyta LRV 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 278) bei LR aplinkos ministro ir LR teisingumo ministro 2003-04-03 įsakymu Nr. 158/89 patvirtintos „Senų statinių patikrinimo akto pildymo tvarkos“ (toliau – Tvarka) nuostatų. Pagal Nutarimo Nr. 278 Sąrašo 1 p., 2 p., pastatyti seni statiniai registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus savivaldybės ar archyvo pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jei statiniai pastatyti iki 1989-01-01, o ginčo namelis nebuvo įrašytas ūkinėse knygose ir apskaitytas jį pastačiusios įmonės balanse. Atsakovas ginčo namelio 1973 metais nestatė, o nuosavybės teises į ginčo namelį įgijo 2003-02-04 teismo sprendimo, t. y. vieno iš dokumentų, nurodytų Sąrašo 2-6 punktuose (Sąrašo 3 5.1 p.), pagrindu ir iki 1991-07-25, todėl Sąrašo 9 punkte nurodytas apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros tarnybos surašytas nustatytos formos aktas, patvirtinantis, kad senas statinys gali būti naudojamas ir registruojamas registre, neturėjo būti sudarytas. Pagal Sąrašo 10 punktą, ir Tvarkos 4, 7, 9 punktus Sąrašo nuostatos neturėjo būti taikomos laikiniems ir pripažintiems savavališkai pastatytais statiniams. Teismas pats pripažino, kad atsakovas 2003 metais įgijo visiškai nusidėvėjusį statinį ir atliko namelio, kuris buvo ežero apsauginėje zonoje ir ant valstybinės žemės, statybos ir rekonstravimo darbus be statybos leidimo ar pritarimo (nesudėtingam statiniui), todėl komisija nepagrįstai nekonstatavo savavališkos statybos fakto.

3.Teismas, nors ieškinį atmetė dėl senaties termino praleidimo, tinkamai nenustatė, ar iš tiesų jis yra praleidęs ABTĮ numatytą vieno mėnesio terminą ginčyti 2005-07-28 senų statinių patikrinimo aktą Nr. 3. VĮ Registrų centras 2006-01-06 sprendime minėtas aktas buvo nurodytas kaip vienas iš dokumentų, kurio pagrindu atlikta teisinė pastato registracija, bet nebuvo įteikta akto kopija, Centrinio registratoriaus sprendime pilnai neatskleistas akto turinys, nenurodyta, kas ir kokiu pagrindu sudarė minėtą dokumentą, aktas nebuvo skelbiamas viešai. Minėtą aktą gavo tik 2006-08-11, todėl vieno mėnesio termino nepraleido. Teismas formaliai įvertino termino praleidimo priežastis ir be pagrindo termino neatnaujino, jei manė, kad terminas praleistas. Teritorinio ir centrinio registratoriaus sprendimus ginčijo nepraleisdamas termino, bet Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad skundas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Kadangi jis aktyviai gynė savo teises, tai buvo pakankamas pagrindas terminui atnaujinti. Kadangi esminis reikalavimas buvo nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimas, tai išvestiniams reikalavimams turėjo būti taikomas pagrindinio civilinio pobūdžio reikalavimui taikytinas 10 metų senaties terminas.

4.1989 metais šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartis yra privalomojo pobūdžio, turi res judicata galą, kuri reiškia, kad sprendimu nustatytų aplinkybių prejudicialumą ir neleistinumą pakartotinai kreiptis su ieškiniu dėl tapataus ginčo. Taikos sutartimi jam teko visas gyvenamas namas, ūkio statiniai ir sodo namelis. K. Ž. pageidavimu kitų asmenų apie 1972 metus pastatytas lauko tualetas neišliko. Lauko tualetas ir šulinys yra gyvenamojo namo, kuris priklauso jai, priklausiniai, nes su jais yra neatskiriamai susieti ir skirti jam tarnauti.

5.2001-05-31 akte, pagal kurį Panevėžio elektros tinklai (AB „Lietuvos energija“) perdavė R. Ž. ginčo statinius, nenurodyta, kad jie perduodami R. Ž. nuosavybėn, neteisingai nurodytas kaimo pavadinimas, pastatai AB „Lietuvos energija“ nepriklausė, nes buvo registruoti A. Ž. vardu, sutartis nebuvo patvirtinta notarine tvarka, todėl nebuvo teisinio pagrindo atlikti registraciją į minėtus statinius, perdavimo sandoris prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str., 1.93 str.). Nei pagal vieną iš įsiteisėjusių teismų sprendimų R. Ž. tualetas ir šulinys neatiteko, todėl sprendimai nėra pagrindas registruoti atsakovo teises į šiuos daiktus. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas turi konstatuoti ex officio (5 t., b. l. 106-117).

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB LESTO prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, nes įsiteisėjusių teismų sprendimų turinys ir šios bylos ieškinys patvirtina, kad ieškovas iš esmės kelia tuos pačius reikalavimus, tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tuo siekdamas paneigti teismo sprendimu nustatytą įrodantįjį faktą. Kadangi nuo 2001-05-31 daikto perleidimo R. Ž. neturi nieko bendra su ginčo turtu, tai nėra susijusi su 2005-07-28 akto teisėtumu ir pagrįstumu bei su tuo susijusiais kitais reikalavimais (5 t., b. l. 136-137).

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, nes nuosavybės teisės neatkurtos dėl pačių pretendentų nesutarimo, bylinėjimosi teismuose, nepasirašymo dokumentuose. Nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje turi priimti per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje. Žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami taip pat laikantis norminių aktų reikalavimų, terminų ir pagal skiriamas lėšas žemės reformai vykdyti. Apelianto namų valdos žemės sklypas buvo paženklintas ir dokumentai paruošti 2005-06-16, tačiau jų nepasirašė R. Ž.. Šiuo metu nuosavybės teisės galės būti atkurtos tik po to, kai žemės sklypams bus atlikti kadastriniai matavimai (5 t., b. l. 140-143).

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti, nes teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir ieškinys. Teismas tinkamai taikė ir aiškino CPK 279 str. 4 d., 293 str. 3 p., 182 str. 2 p. nuostatas ir pagrįstai bylą dėl dalies reikalavimų nutraukė dėl to, kad jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų pačių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. 2005-07-28 senų statinių patikrinimo akto Nr. 3 teisėtumas teismo buvo patikrintas ir pažeidimų nenustatyta. Pagrįsta teismo išvada, kad ieškovas dėl šio reikalavimo praleido nustatytą 1 mėnesio terminą šį aktą ginčyti teisme, nes apie ginčijamą aktą sužinojo 2006-01-06, todėl pagrįstai buvo pritaikyta ABTĮ 33 str. numatyta vieno mėnesio ieškinio senatis ir reikalavimas šiuo pagrindu atmestas (CK 1.131 str. 1 d.). Mano, kad ieškinio senatis prasidėjo 1989 metais, kada ieškovas tapo namo savininku. Todėl seniai yra praleistas tuo metu galiojęs 3 metų ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 86 str.). Ieškovas nebuvo pateikęs prašymo atnaujinti minėtą terminą (5 t., b. l. 145-149).

Atsakovas R. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodė, kad 1993-08-30 Raudonųjų linijų, sklypų, ribų ir pastatų ašių nužymėjimo aktas buvo patvirtintas neturėjusio teisės priimti tokį sprendimą (duomenys neskelbtini) viršaičio 1993-09-15 potvarkiu Nr. 108, kurie pagrįstai pripažinti negaliojančiais pagal jo priešieškinį. Ieškovas neturi Anykščių rajono valdybos potvarkiu suteikto sklypo namų valdai. Jo prašymas įregistruoti nekilnojamojo turto registre teisę naudotis minėta 6028 kv. m. namų valda buvo atmestas. Panevėžio apygardos teismo 2004-01-28 sprendimu panaikintas Utenos AVA sprendimas atkurti jam ir ieškovui nuosavybės teises į žemės sklypus, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės ir neturi pagrindo teigti, kad 6028 kv. m. žemės sklypas yra jo namų valda, kuria naudotis trukdo atsakovas. Nuo 1992-02-07 jis ir ieškovas yra lygiaverčiai pretendentai atkurti nuosavybės teises į senelio K. Ž. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, todėl jis taip pat turi dalyvauti nustatant ieškovo namų valdos sklypo ribas. Apeliantas neįrodė, kad valda, į kurią jis pretenduoja, sutampa su asmeniniam ūkiui naudota žeme, nes byloje nustatyta, kad tame sklype Panevėžio elektros tinklai buvo pastatę statinius. Ieškovui nėra jokio pagrindo reikalauti namų valdos ne tik po jam priklausančiais pastatais, tuo labiau reikalauti atsakovo pastatą nugriauti, nes nei vienam iš jų formuoti sklypą ir namų valdą žemės netrūksta. Nors apeliantas prašo priešieškinį atmesti, tačiau nenurodė, kodėl ši teismo sprendimo dalis neteisėta ir nepagrįsta. Dėl poilsio namelio teisinio statuso vyko teisminis ginčas ir šiuo klausimu priimti Anykščių rajono apylinkės teismo 2003-02-04 sprendimas ir Panevėžio apygardos teismo 2004-06-17 nutartis yra įvykdyti, todėl reikia laikytis CPK 278 str. 2 d. nuostatų. 2004-04-28 buvo sudaryta komisija, kuri nustatė, kad poilsio namelis yra nekilnojamas ir nesudėtingas statinys. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad ginčo pastatas yra kilnojamas ir laikinas statinys, o anksčiau pats ieškovas šį turtą buvo įregistravęs kaip jam priklausančio nekilnojamojo turto priklausinį. Į ginčo namelį su priklausiniais nuosavybės teises įgijo 2003-02-04 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo pagrindu. Po to namelį renovavo ir 2005-05-22 su visais dokumentais, o ne vien su teismo sprendimu, kaip tvirtina apeliantas, kreipėsi dėl poilsio namelio tinkamumo toliau naudoti nustatymo ir nuosavybės teisių įregistravimo. Šios teisės 2005-07-28 ginčijamo akto Nr. 3 bei 2001-05-31 Panevėžio elektros tinklų priėmimo-perdavimo akto pagrindais buvo įregistruotos. Utenos AVA sudaryta komisija surašė ginčijamą 2005-07-28 aktą Nr. 3, kuriame konstatavo, kad statinio techninė būklė gera, kad jis gali būti naudojamas ir registruojamas NTR. Prižiūrint ir renovuojant nesudėtingą statinį statybos leidimas nereikalingas, todėl apeliantas nepagrįstai įrodinėja, jog statyba yra savavališka. Nurodė, kad sutinka su teismo išvadomis, jog apeliantas apie ginčijamą aktą sužinojo 2006-01-06, todėl praleido ABTĮ 33 str. numatytą skundo dėl jo padavimo terminą. Nurodė, kad teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką ir nustatytas bylos aplinkybes, pagrįstai nutraukė civilinę bylos dalį CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindu, nes yra įsiteisėjęs 2003-02-04 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu – kad R. Ž. nuosavybės teise pagal PVM sąskaitą-faktūrą, perdavimo-priėmimo aktą priklauso ginčo namelis su priklausiniais. Šiuo ieškiniu apeliantas seniau nustatytas tas pačias aplinkybes dėl šio pirkimo-pardavimo sandorio traktuoja naujai ir kitaip aiškina siekdamas pakeisti jau įsiteisėjusius teismų sprendimus, nors juos revizuoti tokiu būdu neleidžiama. Todėl šiuo klausimu skundo argumentai teismo turėtų būti atmesti. Mano, jog pasibaigus teisminiams ginčams Nacionalinė žemės tarnyba jiems abiems atkurs nuosavybės teises laikydamasi įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų. Apeliantas nepagrįstai reikalauja pripažinti jam priklausančio gyvenamojo namo priklausiniais šulinį ir tualetą, nes pagal taikos sutartį jis nuosavybės teisę įgijo tik į gyvenamąjį namą ir tvartą. Šulinys ir tualetas K. Ž. nepriklausė. Įsiteisėjusiu teismo sprendimais konstatuota, kad tualetas ir šulinys pagal pirkimo-pardavimo sutartį su AB „Lietuvos energija“ priklauso jam (5 t., b. l. 154-165).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Pagal teismų praktiką, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad jie nepagrįsti ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Dėl namų valdos.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo A. Ž. reikalavimas įpareigoti atsakovus netrukdyti jam naudotis 6028 kv. m. namų valdos žemės sklypu nepagrįstas ir netenkintinas, o atsakovo R. Ž. priešieškinys pripažinti negaliojančiais Svėdasų apylinkės viršaičio 1993-09-15 potvarkį Nr. 108 „Dėl žemės sklypo patvirtinimo namų valdai“ ir 1993-09-30 raudonųjų linijų, sklypų, ribų ir pastatų ašių nužymėjimo aktą namų valdai, suformuotai A. Ž., pagrįstas ir tenkintinas, atitinka byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes ir šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas. Apeliantui A. Ž. priklauso gyvenamas namas su priklausiniais, todėl jis turi teisę, kad aplink šiuos pastatus nustatyta tvarka būtų suformuotas žemės sklypas namų valdai ir paženklintos jo ribos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2004-01-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-42-02-2004 buvo panaikinti Utenos AVA sprendimai Nr. 51636-34-15774 ir Nr. 51636-34-15775, kuriais A. ir R. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. Ž. iki nacionalizacijos valyta žemės sklypą (1 t., b. l. 17-19). Tačiau apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad šiuo sprendimu jam pripažintos teisės į 6028 kv. m. namų valdą, nes sprendime nurodyta tik tai, kad jis turi teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą namų valdos žemės sklypą bei konstatuota, kad, atkuriant nuosavybės teises, buvo pažeista žemės sklypų ženklinimo tvarka, nebuvo atlikti sklypo kadastriniai matavimai, nesuformuotas namų valdos sklypas prie A. Ž. namų valdos. Kadangi ieškovui įstatymų nustatyta tvarka nustatyta tvarka neatkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, K. Ž. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, į kurį pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teises pretenduoja atkurti tiek ieškovas A. Ž., tiek atsakovas R. Ž., tebėra valstybės nuosavybėje. Pagal LRV 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai perdavimo ir nuomos patvirtintą „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką“ parduodant arba nuomojant valstybinę žemę ne žemės ūkio veiklai valstybei atstovauja atitinkamo miesto (rajono) taryba. Žemės sklypai kadastro įmonėje registruojami tik po to, kai jie suformuoti pagal nustatyta tvarka patvirtintus suplanavimo ir žemėtvarkos projektus. Ieškovo A. Ž. atžvilgiu nėra priimtas atitinkamo rajono valdybos potvarkis, kuriuo būtų patvirtintas žemės sklypo suteikiamas ieškovo privatinėn nuosavybėn. Todėl apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad 6028 kv. m. namų valdos žemės sklypas yra jo namų valda, suformuota pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės namų valdos byloje esančią schemą. 2004-07-12 ir 2004-09-15 sprendimais VĮ Registrų centras ir jo ginčų nagrinėjimo komisija atsisakė įregistruoti A. Ž. teisę naudotis 6028 kv. m. žemės sklypu namų valdai (2 t., b. l. 180-182). Ieškovo namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 16464 duomenys apie tai, kad namų valdai naudojamas 6028 ha dydžio žemės sklypas, pažymėtas 1993-08-30 Raudonųjų linijų, sklypų, ribų ir pastatų ašių nužymėjimo aktu, patvirtintu (duomenys neskelbtini) viršaičio 1993-09-15 potvarkiu Nr. 108, ieškovo reikalavimo pagrįstumo šioje dalyje neįrodo (3 t., b. l. 101, 102). Minėtame akte nurodyta, kad sklypo ribos nustatytos pastatų įregistravimui, o nuo nuosavybės teisių atkūrimui ar namų valdos sklypo ribų nustatymui. Pagal 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 12 str. viršaitis neturėjo teisės skirti asmenims žemės sklypus, todėl minėtas potvarkis pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai panaikintas kaip neatitinkantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Todėl byloje nėra įrodymų, kad šiuo metu ieškovui norminių aktų nustatyta tvarka Anykščių rajono valdybos potvarkiu yra suteiktas būtent 6028 kv. m. ploto žemės sklypas namų valdai ir būtent tose ribose, kur nurodo ieškovas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 293 str. 1 d. 3 p., 294 str. 2 d. nuostatas, todėl pagrįstai bei teisėtai tuo pagrindu, kad jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nutraukė civilinės bylos dalį dėl pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Panevėžio elektros tinklų ir R. Ž., įformintos 2001-05-31 PVM sąskaita-faktūra bei tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktu, dėl (duomenys neskelbtini) K. Ž. sodyboje 1972 metais Panevėžio elektros tinklų pastatyto žvejų – mėgėjų namelio pirkimo-pardavimo, pripažinimo negaliojančia ir R. Ž. vardu įregistruoto poilsio namelio, pažymėto plane 4K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (k šulinys ir v tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) daiktinių teisių registracijos NTR panaikinimo. Byloje surinkti duomenys bei šalių paaiškinimų turinys patvirtina, kad įsiteisėjęs 2003-02-04 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-9-02/2003 (1 t., b. l. 13-14, 15-16), kuriuo R. Ž. pripažintos nuosavybės teisės į žvejų mėgėjų (poilsio) namelį, žymimą indeksu 1K1/ž, pastatytą 1972 metais (duomenys neskelbtini), o ieškovo A. Ž. vardu Anykščių rajono valdybos 1993-10-21 potvarkio Nr. 289 p-v pagrindu atlikta minėto namelio (ūkinio pastato, žymimo 3I1/m) teisinė registracija panaikinta, yra priimtas byloje, kurioje dėl reikalavimo pripažinti nuosavybės teises į ginčo namelį dalyvavo R. Ž., A. Ž., Anykščių rajono savivaldybė, AB „Lietuvos energija“ Panevėžio elektros tinklai, Utenos apskrities viršininko administracija, t. y. tos pačios šalys kaip ir šioje byloje. Ieškovo R. Ž. reikalavimas (ieškinio dalykas) buvo pripažinti jam nuosavybės teises į ginčo namelį, tuo pagrindu (ieškinio pagrindas), kad jis jį teisėtai įgijo iš jo savininko Panevėžio elektros tinklų pagal 2001-05-31 pirkimo-pardavimo sutartį, PVM sąskaitą-faktūrą ir tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktą ir atitinkamai panaikinti atsakovo A. Ž. nuosavybės teises į ginčo namelį būtent tuo pagrindu, kad atsakovas A. Ž. be jokio teisinio pagrindo įregistravo ginčo namelį savo vardu kaip gyvenamojo namo priklausinį. Šiuo aptartu pagrindu minėtas ieškovo reikalavimas ir buvo patenkintas. Šioje byloje ieškovas A. Ž. reiškia reikalavimą (ieškinio dalyką) pripažinti negaliojančiu to paties namelio, taip pačiais įrodymais pagrįstą tą patį pirkimo-pardavimo sandorį, tais pačiais pagrindais (ginčo namelis yra namų valdos centre ir yra namo priklausinys, pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtinta notarine tvarka), kurio teisėtumas ir pagrįstumas jau patikrinti išnagrinėjus minėtą civilinę bylą Nr. 2-9-02/2003 ir priėmus įsiteisėjusį teismo sprendimą. Ieškovas A. Ž. 2007 metais yra keipęsis dėl proceso atnaujinimo šioje byloje tuo pagrindu, kad Panevėžio elektros tinklai nebuvo ginčo namelio ir kiemo statinių (tualeto ir šulinio) savininkas, dėl ko ginčo sandoris yra niekinis, tačiau įsiteisėjusia Anykščių rajono apylinkės teismas 2007-11-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-873-786/2007 šis prašymas buvo atmestas, nes nebuvo pateikta įrodymų, jog ginčo namelis priklausė ne Panevėžio elektros tinklams, o A. Ž. tėvui K. Ž., mirusiam 1987-02-23, taip pat buvo išsiaiškintos ir nustatytos aplinkybes apie tai, kas buvo ginčo namelio ir kiemo statinių (tualeto, šulinio) savininkas, kada ir kaip šis turtas buvo sukurtas (4 t., b. l. 53-60). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą ir įsiteisėjusių teismų sprendimų turinius, atsižvelgdamas į sprendimą nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką šiuo klausimu, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad šioje byloje šalys yra tos pačios, ieškinio dalykas pas pats ir jis grindžiamas tais pačiais faktais, kurie jau išnagrinėti ir nustatyti įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kad nebegalima iš naujo užvesti kitą civilinę bylą dėl teismo sprendimu nustatyto įrodančiojo fakto paneigimo, ko pasekoje bylą nutraukė CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindu. Apelianto apeliacini skundo argumentai dėl kito ieškinio dalyko ir pagrindo buvimo šioje byloje šių teismo išvadų nepaneigia.

Dėl 2005-07-28 senų statinių patikrinimo akto Nr. 3 panaikinimo.

Šis ieškinio reikalavimas pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmestas dėl to, kad byloje nebuvo įrodyta, jog aktas surašytas neteisėtai ir pažeidžiant tuo metu galiojančius įstatymų reikalavimus bei dėl to, kad ieškovas praleisto terminą kreiptis į teismą dėl minėto akto nuginčijimo ir nėra svarbių priežasčių jam atnaujinti. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai, kad kreipimosi į teismą dėl akto nuginčijimo terminas nebuvo praleistas arba, jei buvo praleistas, tai įvyko dėl svarbių priežasčių vertinami nepagrįstais ir atmestini. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtos Tvarkos 13 punktas numatė, jog ginčai dėl senų statinių patikrinimo akto surašymo sprendžiami LR ABTĮ nustatyta tvarka. LR ABTĮ 33 straipsnis numato, kad skundai administraciniam teismui paduodami per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo vykdymo terminas. 2006-01-06 VĮ Registrų centras sprendime dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo, kuris adresuotas A. Ž. ir priimtas atsakant į jo 2005-12-14 prašymą, yra konstatuota, kad „atliekant poilsio namelio, kaip nekilnojamojo daikto registraciją, buvo vadovaujamasi 2005 m. liepos 28 d. Senų statinių patikrinimo akto Nr. 3 išvada, kad šis statinys gali būti naudojamas ir registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Taip pat akte nurodyta, kad poilsio namelis nėra savavališkai pastatytas ir gali būti toliau naudojamas (kaip nekilnojamasis daiktas)“ (Kadastro ir registro bylos Nr. 34/18425, b. l. 3-6). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie 2005-07-28 statinių patikrinimo aktą Nr. 3 ieškovas sužinojo 2006-01-06 visiškai pagrįsta. Šio fakto neginčija ir apeliantas. Ieškovas tik 2006-08-11 su ieškiniu kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą (3 t., b. l. 3-6), todėl jis iki ieškinio pareiškimo praleido nustatytą 1 mėnesio terminą šį aktą ginčyti teisme, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Nors apeliantas nurodo, kad jis nesuprato ginčijamo akto turinio, nežinojo, kas priėmė sprendimą surašyti tokį aktą, dėl to negalėjo kreiptis į teismą ir termino nepraleido arba jį praleido dėl svarbių priežasčių, tačiau šį argumentą paneigia minėto 2006-01-06 VĮ Registrų centras sprendimo turinys, kuriame aiškiai išdėstyta, kad Senų statinių patikrinimo akte Nr. 3 yra padaryta išvada, kad statinys gali būti naudojamas ir registruojamas Nekilnojamojo turto registre, kad jis nėra savavališkai pastatytas ir gali būti toliau naudojamas (kaip nekilnojamasis daiktas) (Kadastro ir registro bylos Nr. 34/18425, b. l. 3-6). 2005-07-28 senų statinių patikrinimo akto patvirtintą kopiją apeliantas 2006-08-11 gavo todėl, kad tik tada kreipėsi dėl jos gavimo, tačiau tai neįrodo, kad šio ginčijamo dokumento kopijos jis neturėjo anksčiau, nes, kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-03-07 nutarties ir ieškovo reikštų reikalavimų toje byloje turinio, ieškovas A. Ž. jau tuomet prašė panaikinti neteisėtą minėtą aktą, vadinasi, jį jau tada turėjo ir buvo su juo susipažinęs (5 t., b. l. 118-119). Nuo 2006-03-07 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties su nuoroda kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, kuria remiasi apeliantas termino praleidimo svarbioms priežastims įrodyti, iki kreipimosi dienos 2006-08-11 taip pat praėjo beveik 5 mėnesiai (5 t., b. l. 118-119). Be to, iš Utenos AVA 2006-04-20 rašto ieškovui matyti, kad jam buvo išsamiai paaiškinta, kokios institucijos sudaryta komisija atliko statinio patikrinimą, ką tikrino ir ką nustatė dėl ginčo statinio. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis iki pat 2006-08-11 nežinojo, kas surašė ginčijamą aktą (3 t., b. l. 10). Apeliantas turi ilgametę bylinėjimosi patirtį, naudojosi advokato pagalba. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šiam reikalavimui buvo pagrindas taikyti termino kreiptis į teismą praleidimo neigiamas pasekmes ir reikalavimą šiuo pagrindu atmesti. Reikalavimas panaikinti minėtą aktą nėra susijęs su reikalavimu įpareigoti atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, todėl 10 metų senaties termino taikyti nėra pagrindo.

Jeigu aplinkybes dėl termino ginčyti minėtą aktą praleidimo ir vertinti kitaip, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog reikalavimas dėl 2005-07-28 senų statinių patikrinimo akto Nr. 3 panaikinimo yra nepagrįstas (3 t., b. l. 23-24). Nors apeliantas su teismo išvadomis ir argumentais nesutinka, tačiau nepateikė pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie paneigtų teismo išvadą, jog byloje nebuvo surinkta įrodymų, kad šis aktas surašytas pažeidžiant šiuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus. Kaip matyti iš 2005-02-22 rašto turinio, šalių paaiškinimų ir kitos bylos medžiagos, R. Ž. 2005-02-22 kreipėsi į statybos valstybinę priežiūrą atliekančią Utenos AVA komisiją dėl poilsio namelio tinkamumo toliau naudoti nustatymo (2 t., b. l. 178, 179), kreipdamasis pateikė statinio kadastrinio matavimo bylą Nr. 51722, Anykščių rajono savivaldybės administracijos 2004-05-28 raštą Nr. SR-257 dėl namelio teisinio statinio įvertinimo, 2004-04-28 savivaldybės direktoriaus įsakymą dėl komisijos sudarymo, 2004-05-17 poilsio namelio teisinio statuso įvertinimo aktą, 1972 m. elektros tinklų dokumentus dėl elektros įvedimo, 2003-02-04 teismo sprendimą (2 t., b. l. 179). Tai atitinka minėtos Tvarkos 6 punkto reikalavimus. Apeliantas nenurodė ir neįrodė, kad kokie nors sprendimui priimti reikalingi dokumentai pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus nebuvo pateikti ar pateiktų dokumentų nepakako sprendimams priimti. Nors apeliantas teigia, kad 1972 metais pastatytas poilsio namelis tebėra laikinas statinys, kilnojamas turtas ar savavališkai pastatytas statinys, todėl negalėjo būti įregistruotas nekilnojamojo turto registre, tačiau pats apeliantas minėtą poilsio namelį, kaip ūkinį pastatą, žymimą 3I1/m, buvo įregistravęs kaip jam priklausantį nekilnojamąjį turtą vėliau panaikinto Anykščių rajono valdybos 1993-10-21 potvarkio Nr. 289 p-v 1 dalies pagrindu (3 t., b. l. 113-114). Nors po to teismas pripažino, kad ginčo namelis yra atsakovo nuosavybės teise valdomas kilnojamasis turtas, kuris teismo sprendimo pagrindu buvo išregistruotas iš NTR ir panaikinta registracija atsakovo vardu, tačiau tai nepanaikino atsakovo R. Ž. nuosavybės teisių į ginčo turtą, nes jas jis įgijo pagal teisėtą pirkimo-pardavimo sutartį. Iš ginčo akto turinio matyti, kad po minėtų teismų sprendimų Utenos AVA sudaryta komisija seniems statiniams patikrinti apžiūrėjo poilsio namelį, nustatė jo pagrindinius techninius rodiklius bei surašė ginčijamą 2005-07-28 aktą Nr. 3, kuriame konstatavo, kad statinio techninė būklė gera, kad statinys gali būti naudojamas ir registruojamas NTR, kad yra poilsio namelio pamatai, atnaujintas slenkstis, pakeistos durys, grindys, apvadai, langų stiklai, suremontuoti šulinio ir tualeto stogai, perdažyti, kas sudarė pagrindą kreiptis dėl teisinės registracijos atlikimo NTR (1 t., b. l. 13-16, 157-161). Panevėžio apygardos teismo 2003-04-08 nutartis, kuria nustatyta, kad atsakovui R. Ž. buvo pripažintos nuosavybės teisės į ginčo namelį kaip kilnojamojo turto objektą, neregistruotiną NTR, priimtas peržiūrint 2003-02-04 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (1 t., b. l. 13-16). Tuo tarpu komisija poilsio namelio teisiniam statusui įvertinti buvo sudaryta 2004-04-28 įsakymu, aktas dėl jo teisinio statuso, kaip nesudėtingo statinio, įvertinimo surašytas 2004-05-17 (3 t., b. l. 143-144), o Senų statinių patikrinimo aktas surašytas 2005-07-28 (1 t., b. l. 23-24). Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad minėtu Nutarimu Nr. 278 patvirtintas dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įgytus ar pastatytus iki 1991-07-25, Sąrašas šiam ginčui netaikytinas, nes atsakovui R. Ž. nuosavybės teisė į statinį buvo pripažinta Anykščių rajono apylinkės teismo 2003-02-04 sprendimu po nutarimo priėmimo datos. Bylos duomenys ir minėti įsiteisėję teismų sprendimai patvirtina, kad ginčo namelis yra pastatytas apie 1972 metus ir jis buvo Panevėžio elektros tinklų (šiuo metu AB „Lietuvos energija“) nuosavybė. Atsakovas R. Ž. minėtą namelį nuosavybėn įgijo kaip kitas savininkas 2001-05-31 pirkimo-pardavimo sutarties ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2003-02-04 sprendimo pagrindu, ir tik namelio, jau ne kaip laikino statinio, bet kaip nekilnojamojo daikto, registruotino Nekilnojamojo turto registre, statusas buvo patvirtintas ginčijamu aktu.

Dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą.

Iš bylos duomenų matyti, kad dar 2005-06-16 ieškovui yra parengta nuosavybės teisės atkūrimo medžiaga, suformuoti ir pamatuoti žemės ir miško sklypai, tame tarpe – ir 0,60 ha namų valdos žemės sklypas (sklypas Nr. 262-1, 2 t., b. l. 114), 2005-06-16 sklypas buvo paženklintas, sudarytas jo abrisas (2 t., b. l. 108) ir sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas (2 t., b. l. 109), tačiau procesas sustabdytas dėl to, kad bendraturčiai A. ir R. Ž. nepateikia raštiško susitarimo dėl sklypų grąžinimo natūra atskirais sklypais, reikalaujamo pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 2 p. (2 t., b. l. 81-128). Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos LRV 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 111 p., į kaimo vietovėje esančią žemę, miškus sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje. Žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose suprojektuoti žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti, rengiami pagal LR žemės reformos įstatymo 19 str. 2 d., Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos LR žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-28 įsakymu Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ 95 p. reikalavimus ir terminus. Žemės sklypų ženklinimo sąraše nurodomi terminai, iki kurių turi būti paženklinti žemės sklypai kiekvienos šios Metodikos 96.1-96.6 p. nurodytos eilės pretendentams. Pagal Metodikos 22 p., grąžinami žemės sklypai ženklinami ir šių sklypų formavimui reikalingi dokumentai rengiami Metodikos 104-115 p. nustatyta tvarka, tame tarpe – žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo aktą pasirašo pretendentai, kuriems ženklinami žemės sklypai, kiti kviestiniai asmenys, paženklinimą atlikęs projekto autorius arba matininkas (108 p.), žemės plotas apskaičiuojami grafiškai pagal naujausioje kartografinėje medžiagoje pažymėtas jų ribas arba pagal nustatytas posūkio taškų koordinates ir pan. ir kt. (109 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad namų valdos žemės sklypas Nr. 262-1 (0,60 ha), žemės sklypai Nr. 262-2 (2,85 ha). Nr. 262-3 (1,54 ha) buvo paženklinti nustatyta tvarka 2005-06-16, buvo parengti šių sklypų abrizai ir parengti kiti bylos dokumentai. Utenos AVA 2005-07-25 raštu pasirašyti dokumentų buvo pakviestas R. Ž., tačiau jis žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose ir žemės sklypų abrisuose nepasirašė (2 t., b. l. 81-82). Šiuo metu visi sklypai, į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės, turės būti iš naujo ženklinami pagal šiuo metu galiojančią tvarką, jiems turės būti atlikti kadastriniai matavimai ir tik po to bus priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Byloje nenustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimas būtų nepagrįstai ilgai užtęstas ar nepagrįstai ilgai nevykdytas dėl Nacionalinės žemės tarnybos ar prieš tai šiuos veiksmus atlikti įgaliotos institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuosavybės teisės tiek ieškovui, tiek atsakovui į K. Ž. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypo dalį neatkurtos dėl šalių tarpusavio nesutarimų ir teisminių ginčų, kurie vysta daugiau nei 10 metų.

Dėl kiemo statinių (šulinio ir tualeto) pripažinimo gyvenamojo namo priklausiniais.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstu ir atmestinu įvertino ieškovo reikalavimą kiemo statinius (k šulinys ir v tualetas, unikalus Nr. 4400-0767-7565) pripažinti jo nuosavybe ir gyvenamojo namo priklausiniais bei įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centras į šiuos daiktus įregistruoti jam nuosavybės teises. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, jog tualetas ir šulinys buvo pastatyti apie 1972 metus Panevėžio elektros tinklų lėšomis ir jėgomis ir iki savo mirties K. Ž. į juos, kaip į jam priklausantį nuosavybės teises objektą, nepretendavo ir jų nenaudojo kaip gyvenamojo namo priklausinių (3 t., b. l. 103-104). Pagal Anykščių rajono liaudies teismo 1989-03-03 nutartimi patvirtiną šalių sudarytą taikos sutartį kiemo statiniai neatiteko ieškovui, nes jie nuosavybės teise nepriklausė K. Ž. ir nesudarė jo palikimo dalies (3 t., b. l. 105), kas nustatyta įsiteisėjusiu 2003-02-04 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-9-02/2003, 2004-04-08 Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-165-09/2003 (1 t., b. l. 13-16), Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų duomenimis. Ūkinėse knygose taip pat nebuvo duomenų, kad poilsio namelis, šulinys ir lauko tualetas priklausė K. Ž. nuosavybės teise (3 t., b. l. 103, 106-109). 2011-02-10 Panevėžio apygardos administracinis teismo, 2011-02-10 ir 2011-10-13 Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismo nutartyse konstatuota, jog kiemo statiniai (tualetas ir šulinys) pagal 2001-05-31 pasirašytą perdavimo-priėmimo aktą AB „Lietuvos energija“ Panevėžio elektros tinklų kartu su poilsio nameliu yra perduoti R. Ž., todėl laikytini namelio priklausiniais, juos ištinka pagrindinio daikto likimas, dėl ko nėra pagrindo A. Ž. įregistruoti nuosavybės teises į juos kaip į gyvenamojo namo priklausinius (CK 4.19 str.1 d., 4.14 str. 1 d., 1 t., b. l. 117-123, 126-136). Šie teismų sprendimai turi res juridicata galią (CPK 186 str.). Nors ieškovas A. Ž. 1993-11-15 savo vardu ir buvo įregistravęs minėtus statinius savo vardu, tačiau tai buvo padaryta Anykščių rajono valdybos 1993-08-30 potvarkio Nr. 289 p-v ir jo priedo pagrindu, kurie įsiteisėjusiu 2003-02-04 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9-02/2003 buvo pripažinti negaliojančiais, o nuosavybės teisė į minėtą ginčo turtą buvo pripažinta atsakovui R. Ž. pirkimo-pardavimo sandorio, kurio buvimą patvirtina PVM sąskaitos-faktūros ir perdavimo-priėmimo akto duomenys, pagrindu (1 t., b. l. 9-14). Byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų apelianto nuosavybės teises į minėtus kiemo statinius. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu taip pat vertinami nepagrįstais.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus. CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teiginius turi įrodyti ta šalis, kuri juos teigia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktines bylos aplinkybes, išsamiai išdėstė įrodymus, kuriais vadovaujasi, nurodė argumentus, kodėl kai kuriuos įrodymus atmeta, lygino juos tarpusavyje, su kitais įrodymais, po ko padarė atitinkamas išvadas, su kuriomis nesutikti nėra faktinio pagrindo bei nėra pagrindo pripažinti, kad buvo nesivadovauta teismų praktika šiuo klausimu. Kaip matyti iš teismo sprendimo ir apeliacinio skundo motyvų, teismas faktiškai atsižvelgė į visus faktus, kuriuos apeliantas nurodo apeliaciniame skunde, tačiau juos įvertino ne apelianto naudai, tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog įrodymai įvertinti ne pagal CPK reikalavimus.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto atsakovui R. Ž. priteisiama 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (5 t., b. l. 166-167), nes jų dydis atitinka 98 str. reikalavimus, 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus maksimalius numatytus dydžius (išlaidos mažesnės už numatytas maksimalias) (CPK 93 str.). Kiti dalyvaujantys byloje asmenys įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 p.,

NUTARIA:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apelicinėje instancijoje.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėLaimantas MisiūnasBirutė Valiulienė