- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-11
- Bylos Nr.
- I-2339-609/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02899-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- M.T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
vaizdo konferencijos būdu teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M.T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M.T. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, jam priteisti 33 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 3-7) nurodė, jog jis nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namuose sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos ir higienos normų reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Teigia, jog atsakovas neužtikrino vienam asmeniui turinčio tekti ploto. Pabrėžia, jog patalpose buvo drėgna, dėl ant langų esančių grotų nepatekdavo dienos šviesa, lango stiklas buvo išdaužtas, nebuvo tinkama ventiliacija, kaupėsi pelėsis, buvo tarakonų, blakių. Argumentuoja, jog karantino kameroje buvo vienas staliukas ir du suoliukai, todėl valgant karštą maistą reikėjo laikyti rankose, nebuvo sudarytos sąlygos valgyti prie stalo. Pabrėžia, jog karantino kameroje tualetas neatitiko Higienos normų reikalavimų, buvo tupimas, nuolat bėgo vanduo, buvo jaučiamas blogas kvapas. Tvirtina, jog laikinojo sulaikymo kameroje buvo priverstas miegoti ant žemės patiesto čiužinio. Skundžiasi, jog atsakovas po etapavimų neužtikrino teisės nusiprausti šiltu dušu. Akcentuoja, jog nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, t.y. nebuvo išduota dantų pasta, dantų šepetėliai. Argumentuoja, jog keletą kartų buvo laikomas užrakintas kameroje 23 val. be galimybės pasigaminti valgyti, taip pat laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas po parą ir daugiau, kurioje neįrengtas tualetas, kriauklė, taip pat nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus lauke. Paaiškina, jog pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Akcentuoja, jog tam tikrą laikotarpį buvo laikomas su ŽIV infekuotu asmeniu. Skundžiasi netinkama maisto kokybe. Dėl netinkamų laikymo Alytaus pataisos namuose sąlygų jis patyrė didelius nepatogumus, diskomfortą, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, savivertės pablogėjimą, orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sumažėjo bendravimo galimybės, jaučia sveikatos sutrikimus: išssivystė (duomenys neskelbtini), sutriko rega, kankina nemiga, kenčia nugaros ir kaulų skausmus, pasireiškė skrandžio, žarnyno negalavimai.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaiko skunde išdėstytus argumentus ir prašo jį tenkinti. Paaiškino, jog neturtinę žalą įvertino būtent tokia suma, atsiželgdamas į ilgą laikymo nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis laiką, t.y. viso 660 dienų.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovė, Alytaus PN), atsiliepime į skundą (b.l. 12-20) nurodyta, jog ji su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo, bendrabučio tipo patalpose, užtikrinant teisės aktuose numatytą minimalią gyvenamojo ploto normą. Akcentuoja, jog 2016 m. gruodžio 9 d., 2016 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir nenustatė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų. Pabrėžia, jog ginčo laikotarpiu buvo užtrinta teisės aktais nustatyta patalpų temperatūra, buvo tinkama santykinė oro drėgmė, kameros ventiliuojamos atidarius langus. Kadangi patalpas valo patys nuteistieji, prašo atmesti teiginius dėl pelėsių buvimo. Pabrėžia, jog gyvenamosios patalpos aprūpintos teisės aktuose nustatytu inventoriumi. Paaiškina, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos būti gryname ore, kaip numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje. Akcentuoja, jog gyvenamosios patalpos buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimais. Prašo atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl parazitų buvimo patalpose, kadangi nuolat pagal poreikį yra atliekami dezinfekcijos, desinsekcijos ir deratizacijos darbai pagal sutartinius įsipareigojimus. Pabrėžia, jog užtikrinama galimybė kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl Higienos normos HN 134:2015 44 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti. Pastebi, kad asbestiniu stogu dengtų bendrabučių Alytaus PN nėra, pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose asbestas nebuvo naudojamas. Akcentuoja, jog teisinis reguliavimas nedraudžia laikyti nuteistuosius kartu su ŽIV infekuotais asmenimis, todėl nėra neteisėtų veiksmų. Pabrėžia, jog Alytaus PN maisto kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokamos piniginės išmokos iš Socialinės paramos fondo lėšų, taip pat jis gaudavo pervedimus į asmeninę sąskaitą, todėl turėjo galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkti būtiniausių higienos priemonių, pažymint tai, jog pats pareiškėjas neteikė rašytinių prašymų išduoti higienos priemones, kaip buvo numatyta įstaigos vadovo 2017 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1-24, 5 punkte. Mano, jog pareiškėjas nenurodė konkretaus patirtos žalos dydžio, neįrodė, jog patirta žala kilo būtent dėl Alytaus PN pareigūnų veiksmų, todėl prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Alytaus PN kamerų tipo, bendrabučio tipo patalpose sąlygų, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, patirta neturtinė žala pasireiškė dideliais nepatogumais, psichologiniais ir dvasiniais išgyvenimais, fiziniais nepatogumais, diskomforto sukėlimu, savivertės pablogėjimu, orumo pažeminimu, emocine depresija, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis, sveikatos sutrikimais.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN kamerų tipo, bendrabučio tipo patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Alytaus PN bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose sąlygų, pažeidžiant vienam asmeniui turintį tekti plotą, gyvenamojo ploto apskaičiavimo kartu su baldais, netinkamo inventoriaus patalpose, higienos normų pažeidimo: netinkamos ventiliacijos, šviesos, pelėsių, tarakonų, blakių buvimo, netinkamai įrengto tualeto, blogo kvapo, dėl nesuteiktų galimybių nusiprausti šiltu dušu po etapavimų, higienos reikmenų neišdavimo, pasivaikščiojimo lauke neužtikrinimo, laikymo kartu su ŽIV infekuotu asmeniu, asbesto kunstrukcijos statinyje, nekokybiško maisto ir kitų sąlygų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m (11¹.2 puntas).
Iš byloje esančių duomenų (b.l. 21-25) nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus PN laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio14 d., kai etapu buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių, ir buvo laikomas bendrabučio tipo arba kameros tipo patalpose. Nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 28, 26,43 kv.m. ploto, įrengtos 7 miegamosios vietos; nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. vasario 1 d. bei nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2018 m. vasario 21 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 11, 12,14 kv.m. ploto, įrengtos 3 miegamosios vietos; nuo 2018 m. vasario 21 d. iki 2018 m. kovo 1 d. bei nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. kovo 23 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 42, kuri yra 13,03 kv.m. ploto, įrengtos 3 miegamosios vietos; nuo 2018 m. vasario 21 d. iki 2018 m. kovo 1 d. bei nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. kovo 23 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 44, 15,82 kv.m. ploto, įrengtos 4 miegamosios vietos. Pagal pateiktą pažymą apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus (b.l. 26-27) nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. sausio 18 d. buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 3 mėnesiams, 2018 m. sausio 22 d. – perkeltas į kamerų tipo patalpas 1 mėnesiui, 2018 m. vasario 20 d. –perkeltas į kamerų tipo patalpas 1 mėnesiui, o 2018 m. kovo 20 d. – perkeltas į kamerų tipo patalpas 2 mėnesiam. Taigi šių rašytinių įrodymų pagrindu darytina išvada, jog vienam asmeniui tenkantis plotas pareiškėją laikant kamerų tipo patalpose svyravo nuo 3,77 kv.m. iki 4,34 kv.m. ploto, o bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 3,69 kv.m. iki 3,94 kv.m. (b.l. 25).
Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2016 m. spalio 21 d. (2 paras) buvo laikomas karantine, uždarosios zonos kameroje Nr. 26, kuri yra 29,91 kv.m. ploto ir jame įrengtos 8 miegamosios vietos, bei kameroje Nr. 27, kuri yra 29,49 kv.m. ploto, 8 miegamosios vietos. Atsakovės atstovo duomenimis, nėra vykdoma registracija, kurioje konkrečioje kameroje laikomas nuteistasis karantine. Pagal atsakovės atstovo duomenis pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 23 d. (12 parų) buvo laikinai izoliuotas ir laikomas 20 būrio 1 kameroje, 29,53 kv.m. ploto, įrengtos 8 miegamosios vietos. Pats pareiškėjas tiek skunde, tiek atsikirtime į skundą (b.l. 85) nurodė, jog karantine jis buvo laikomas su 12 asmenų, o laikino sulaikymo kameroje jis buvo laikomas kartu su 10-12 asmenų, nurodant ir konkrečias suimtųjų pavardes. Teismas vertina, jog atsakovės atstovo ir pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės dėl laikymo karantine ir laikino sulaikymo kameroje skiriasi, todėl vadovaujasi LVAT pozicija, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)). Nagrinėjamoje situacijoje atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo aplinkybių, jog konkrečiu laikotarpiu, pareiškėją laikinai izoliuojant ir laikant karantine, buvo laikoma daugiau asmenų, nei nurodė atsakovės atstovas. Pažymėtina, jog į bylą pateiktuose rašytiniuose įrodymuose pateikta bendro pobūdžio informacija einamuoju laikotarpiu, bet ne ginčo laikotarpiu. Todėl atsižvelgiant į karantino patalpos plotą (kameros Nr. 26, Nr. 27), pareiškėjui tenkantis plotas buvo 2,45 kv.m., arba 2,49 kv.m. bei 20 būrio 1 kameros plotas, kai pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas ir jo teigimu laikomas su 10-12 asmenų (jam tenkantis plotas buvo 2,46 kv.m. arba 2,95 kv.m.), kas neatitiko Pataisos įstaigų vidaus taisyklėse numatytų reikalavimų. Taigi nustatyta, jog atsakovė neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.
Šiame kontekste teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kuriose patalpose (išskyrus karantino ir izoliavimo patalpas) ir kiek tiksliai asmenų drauge su juo gyveno visu ginčo laikotarpiu, šių aplinkybių nedetalizavo, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose (kamerų tipo patalpose ir bandrabučio tipo patalpose), todėl šiais duomenimis remiasi. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad lovų skaičius tam tikrais laikotarpiais buvo padidintas, kaip teigia pareiškėjas. Darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, išskyrus aukščiau nurodytą laikotarpį, kai buvo laikomas karantine ir laikinai izoliuotas, bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kameros tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv.m. ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei kilti.
Naujosioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo, kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsiželgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018). Taigi nagrinėjamu atveju didelę laiko dalį pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl nėra aktualus sanitarinio mazgo užimamas plotas, sanitarinis mazgas tokiu atveju yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1039-822/2018). Tačiau dalį ginčo laikotarpio, nustačius nacionalinės teisės pažeidimus, būtina vertinti pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Pakankamai trumpas laikas - 14 parų, kada pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, todėl apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią bendrabučio tipo patalpų, kameros tipo patalpų ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, jose kaupėsi drėgmė, pelėsis, nebuvo tinkama šviesa, karantino kameroje langas buvo išdaužtas, ant langų sudėtos dvigubos grotos.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C (16 punktas). Natūralios apšvietos Higienos norma apskritai nereglamentuoja.
Atsakovo atstovas nurodo, kad gyvenamosios patalpos Alytaus PN namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, be to kamerų tipo patalpose langai pakeisti į plastikinius, įrengta ištraukiamoji ventiliacija, nauja elektros instaliacija, apšvietimas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, inter alia (be kita ko), iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Alytaus PN, įrengdamas grotas ant langų (baudos izoliatorių patalpose), vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei kilti. Pažymėtina, jog pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 13.7 punktą, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens lygaus paviršiaus plieninius strypus (taikoma tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas). <..>. Pareiškėjas tik deklaratyviai skunde nurodo, kad karantino kameroje buvo išdaužtas langas. Byloje nėra duomenų, jog dėl šio įvykio pareiškėjas su skundu būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją.Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Alytaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose buvo įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų jų apšvietimą.
Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Alytaus PN vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinį apšvietimą, tinkamą oro temperatūrą (šiltuoju metų laiku 18-28 oC, šaltuoju - 18-22 oC), santykinę oro drėgmę (šiltuoju laiku 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc.). Be to, atsakovės atstovas pateikė 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PA-436 (b.l. 58-60), 2016 m. gruodžio 9 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PA309(22.14.3 1.12) (b.l. 61-64), kuriuose konstatuota, jog nenustatyti Higienos normos HN 134:2015 pažeidimai. Pažymėtina, jog Alytaus PN buvo tikrinami bendrai. Vertintina tai, jog patikrinimas buvo atliekamas 2016 m. gruodžio 7 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN, todėl minėtas rašytinis įrodymas paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės buvimo, pelėsių. Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ir į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 14, 63). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad natūralus apšvietimas buvo netinkamas, galėjo pakenkti jo regos sutrikimamas (pažymint tai, kad pats skunde nurodė, jog netinkama natūrali apšvieta buvo karantino kameroje, kas netruko ilgai), nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, susikaupusio pelėsio, netinkamos oro temperatūros, apšvietos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas (karantino kameroje) buvo tupimas, buvo užuodžiamas blogas kvapas, o laikino sulaikymo kameroje nebuvo tualeto, kriauklės.
Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) nustatyta, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint ir nėra nustatyta, kad tupimo tualeto įrengimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Tokios nuostatos laikomasis ir LVAT praktikoje (žr. pvz. LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-734-1062/2018). Pažymėtina, kad 2016 m. gruodžio 9 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PA309(22.14.3 1.12) nurodyta, jog pataisos namų teritorijos uždaroje zonoje įrengtas pastatas su kamerų tipo patalpomis ir įrengtas tualeto patalpa su plautuve, todėl minėto įrodymo pagrindu paneigiami pareiškėjo teiginiai, jog laikino sulaikymo kameroje nebuvo tualeto ir plautuvės. Kaip minėta, Alytaus PN tiek atsiliepime, tiek aukščiau paminėtuose patikrinimo aktuose, nurodyta, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus, taigi, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tinkamai vėdinti patalpas ir išvengti kamerose tvyrojusio netinkamo kvapo. Vadinasi, atsakovės atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kameroje tvyrojusiu nemaloniu kvapu, tualeto ir kriauklės nebuvimu laikino sulaikymo kameroje, tupimo tualeto karantino kameroje, nėra nustatytas.
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, blakių.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad Alytaus PN yra sudarę sutartį su individualia V. M. įmone (iki 2016 m. gruodžio 27 d.), ir UAB ,,Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotimi” (nuo 2016 m. gruodžio 27 d.), kuri Alytaus PN pagal poreikį atlieka dezinsekcijos ir deratizacijos darbus, šios įmonės paslaugomis Alytaus PN namai naudojosi ir pareiškėjo laikymo Alytaus PN patalpose ginčo laikotarpiu (b.l. 69-70, 73-74). Pagal 2016 m. sausio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 37 1 priedą, bei 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 157 priedą Nr. 1, vieną kartą per mėnesį Alytaus PN atliekama deratizacija, tris kartus per mėnesį gyvenamosiose patalpose atliekama dezinsekcija (b.l. 72, 75). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai dėl minėtų darbų atlikimo nebuvo vykdomi. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN administraciją bei Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl tarakonų ir blakių buvimo gyvenamosiose patalpose yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.
Pareiškėjas skundą grindžia aplinkybe, jog pastato, kuriame jis atliko bausmę, konstrukcijoje buvo asbesto.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunkčiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus PN visų pastatų stogai padengti rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) Alytaus PN nėra, asbestas Alytaus PN pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas (b. l. 14). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, todėl pareiškėjo argumentai dėl asbesto buvimo pastato konstrukcijose atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo laikomas su ŽIV infekuotu asmeniu (atlikdamas KTP bausmę).
Teisės aktuose įtvirtinta galimybė izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. segančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti. Pareiškėjas skunde nurodė, jog baiminosi, kad jis gali apsikrėsti šia liga, dėl to jis turėjo nusileisti, taip buvo pažemintas jo orumas.
Pažymėtina, jog teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas atsiklausti asmens, ar šis sutinka būti perkeltas į kamerą kartu su ŽIV infekuotu. Toks reikalavimas ir negali būti nustatytas, nes jis būtų diskriminacinio pobūdžio. Kita vertus, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais (Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalis). Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad ŽIV infekuoto asmens elgesys buvo nesaugus, neatsargus, ir todėl jam galėjo kilti pagrįsta baimė būti užkrėstam. Be to, jis taip pat nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Alytaus PN administraciją prašydamas perkelti jį į kamerą, kurioje nebūtų ŽIV infekuotų asmenų. Taigi šioje dalyje nenustatyti neteisėti atsakovės atstovo veiksmai.
Pareiškėjas argumentuoja, jog kamerose nebuvo tinkamai aprūpintas kietuoju inventoriumi, nes perpildytose kamerose (karantino kameroje) buvo tik vienas stalas, du suoliukai, nebuvo vietos atsisėsti.
Aprūpinimo norma nustato, jog bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos yra aprūpintos: stalu – 1 vnt, taburetės – pagal poreikį; drausmės izolioliatorių ar kameros tipo patalpose: stalas – 1 vnt, taburetė ir arba kėdė, ir /arba suolai – 1 sėdima vieta 1 asmeniui. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog minėtų normų nebuvo laikomasi, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skundžiasi bloga maisto kokybe, teigdamas, jog jame rasdavo plaukų, blogai jautėsi pamatęs raudonos spalvos maistą.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojusiu iki 2018 m. sausio 1 d.) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN nuteistųjų maitinimas organizuojamas 3 kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos nomas, maistas patiekiamas geros kokybės. Periodiškai kartą per ketvirtį yra daromi gaminamo maisto labarotoriniai (cheminiai) tyrimai. Į bylą pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimo skyriaus 2017 m. vasario 21 d., 2018 m. liepos 23 d. protokolai (b.l. 65-68) patvirtina, kad Alytaus PN tiekiamas maistas yra periodiškai tikrinamas. Pažymėtina, jog BVK 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas. Bylos duomenimis nenustatyta, kad maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais prašymais į Alytaus PN administraciją dėl netinkamo maitinimo nesikreipė. Vien pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai, kad maistas buvo tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų, buvo rastas plaukas, raudonos spalvos maistą pamatęs jį išmesdavo ir pan., nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių skundėsi atsakovės atstovui, nepatvirtina atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nenustatyta, kad Alytaus PN administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, ir dėl to pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nėra.
Pareiškėjas nurodo, jog atvykus etapu į Alytaus PN jam nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu (3-4 kartus).
Higienos normos 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovės atstovas į bylą pateikė 2014 m. balandžio 15 d. Nuteistųjų maudymosi duše grafiką Nr. 4-3758, kuris patvirtintas Alytaus PN direktoriaus (b.l. 28), iš kurio matyti, kad kartą į savaitę teisė į šiltą dušą yra suteikiama visuose sektoriuose laikomiems nuteistiesiems. Kadangi teisės aktai nenustato reikalavimo sudaryti galimybę asmeniui, atvykusiam į įkalinimo įstaigą, tą pačią dieną pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo argumentas, jog nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti dušu atvykus į Alytaus PN, atmetamas kaip nepagrįstas. Byloje nenustatyta, kad Nuteistųjų maudymosi duše grafikas buvo pažeistas ir pareiškėjui kartą į savaitę buvo neužtikrinta teisė nusiprausti šiltu dušu.
Pareiškėjas skundžiasi, jog atvykęs į Alytaus PN negavo būtinų higienos priemonių: dantų pastos, dantų šepetėlio.
Atsakovė atstovas atsiliepime nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonių išdavimas pareiškėjui buvo nenumatytas galiojusiuose teisės aktuose, o teisės aktais nustačius reikalavimą išduoti minėtas higienos priemones, 2017-2018 metais jos nebuvo išduotos pareiškėjui, kadangi jis nepateikė prašymo, be to pats buvo mokus įsigyti minėtas higienos priemones.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punkto nuostatas suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017).
Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi inter alia (be kita ko) tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. Šis EŽTT pateiktas išaiškinimas reikšmingas nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu. Kaip minėtame EŽTT sprendime buvo konstatuota, nagrinėjamo klausimo kontekste suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes ir naujausią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017), spręstina, kad Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus - neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Taigi, šioje byloje dėl minėtų pažeidimų yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (73 paras) konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.
Kadangi pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu nesikreipė į Alytaus PN administraciją dėl higienos priemonių – dantų šepetėlių ir dantų pastos – suteikimo, taip kaip nustatyta Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, 4 ir 5 punktuose, be to buvo mokus (b.l. 29-32), todėl nenustatyti neteisėti atsakovės atstovo veiksmai minėtu laikotarpiu.
Pareiškėjo teigimu jam ne visada buvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą, kai jis buvo laikinai izoliuotas.
BVK nustato, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore (103 straipsnio 1 dalis). Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Teisė valandą vaikščioti gryname ore yra suteikiama ir nuteistiesiems, laikomiems kameros tipo patalpose, atliekantiems nuobaudas (145 straipsnio 1 dalis).
Pagal Nuteistųjų, atliekančių bausmę, kamerų tipo patalpose, dienotvarkę, patvirtintą Alytaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1-109 (b.l. 57) nuteistiesiems pasivaikščiojimui laikas nustatytas – nuo 8.30 val. iki 12.30 val. Į bylą pateikti duomenys iš Laikino izoliavimo nuteistųjų, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, apskaitos žurnalo (b.l. 34-44) patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikinai izoliuotas 4 lokalinio sektoriaus 1 ar 2 kameroje minėtais laikotarpiais: nuo 2018 m. sausio 11 d. 18.10 val. iki 2018 m. sausio 12 d. 18.00 val; nuo 2018 m. sausio 12 d. 19.05 val. iki 2018 m. sausio 13 d. 18.00 val; nuo 2018 m. sausio 13 d. 20.10 val. iki 2018 m. sausio 14 d. 20.10 val; nuo 2018 m. sausio 14 d. 21.15 val. iki 2018 m. sausio 15 d. 21.15 val; nuo 2018 m. sausio 15 d. 21.40 val. iki 2018 m. sausio 16 d. 21.40 val; nuo 2018 m. sausio 16 d. 22.45 val. iki 2018 m. sausio 17 d. 22.45 val; nuo 2018 m. sausio 18 d. 23.50 val. iki 2018 m. sausio 18 d. 23.50 val; nuo 2018 m. sausio 19 d. 0.55 val. iki 2018 m. sausio 20 d. 0.55 val; nuo 2018 m. sausio 21 d. 2.15 val. iki 2018 m. sausio 21 d. 2.15 val; nuo 2018 m. sausio 22 d. 03.15 val. iki 2018 m. sausio 23 d. 03.15 val. Atsakovės atstovas byloje nurodė, jog pareiškėjas taip pat turėjo galimybę būti gryname ore, kai jis buvo paleidžiamas iš laikino izoliavimo patalpos ir jam pareiškus, kad vėl atsisako gyventi paskirtame būryje, jis vėl laikinai izoliuojamas pagal BVK 144 straipsnį, tačiau praėjus ne mažiau kaip vienai valandai. Vertinant tai, kad pagal teisinį reguliavimą pasivaikščiojimas turi būti vykdomas dienos metu, todėl toks atsakovės atstovo elgesys negali būti laikomas tinkamu minėto reikalavimo įgyvendinimu. Akivaizdu, kad atsakovės atstovo veiksmai, kai pasibaigus laikinam izoliavimui 0.55 val., 2.15 val., 3.15 val. ir pan, ir pareiškėjui valandą laiko laukiant prie KPP3 pastato (kaip nurodo pats atsakovės atstovas, lauke, gryname ore) iki kol bus nutarimu vėl laikinai izoliuojamas, negali būti laikomi teisėtais.
Taigi šioje apimtyje yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovės atstovas nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 23 d. (12 parų) neužtikrino pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore dienos metu.
Pareiškėjas skundžiasi, jog atliekant kratas buvo priverstas stovėti basomis ant šaltų plytelių dangos, nepaisant oro temperatūros.
Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata – suimtojo arba nuteistojo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktų daiktų. Krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 151,152 p.). Pagal instrukcijos 153.1 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje) atliekama atskiroje patalpoje (154 punktas).
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie pareiškėjo perkėlimus (b.l. 21-22), iš viso ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo perkeltas 36 kartus, tiek kartų jam buvo atliekama krata.
Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas numato, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Kadangi teisinis reguliavimas nenumato, jog kratos patalpose ant grindų turi būti padėtas kilimėlis, todėl nėra pagrindo spręsti, jog Alytaus PN neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Apibendrinant byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog atsakovės atstovas neveikė taip, kaip nustatyta teisės aktais ir pareiškėjo teisės buvo pažeistos, kadangi 14 parų pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, 12 parų netinkamai buvo užtikrinta jo teisė į pasivaikščiojimus ir 73 paras nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis.
Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.
Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, į pažeidimo trukmę (14 parų pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, 12 parų netinkamai buvo užtikrinta jo teisė į pasivaikščiojimus ir 73 paras nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis), sprendžia, jog atsakovės neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, pareiškėjui sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes (nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus), o pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais.
Vertintina, jog pažeidimo trukmė ir mastas negalėjo sukelti tokio pobūdžio sveikatos problemų, kokias nurodo pareiškėjas. Pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, prilyginamais Konvencijos 3 straipsnyje reglamentuotam draudžiamam elgesiui. Tokie neatitikimai galėjo sukelti tik nežymius trumpalaikius nepatogumus, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pažymėtina, jog tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1506/2014).
Todėl teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta 33 300 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo M.T. skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjui M.T. priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.