- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-424-430/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32048-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Revizorius“
- Atsakovas
- N. P.
- Kategorijos
- 2.1.5.1.2.7Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Virginijaus Kairevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Revizorius“ (toliau – UAB „Revizorius“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Revizorius“ ieškinį atsakovei N. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Revizorius ir partneriai“ (toliau – UAB „Revizorius ir partneriai“).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Revizorius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ naudai iš atsakovės N. P. 18 207,72 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė UAB „Revizorius“ ir atsakovė N. P. yra trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ akcininkai. Atsakovė atliko neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, kai nutrūkus darbo santykiams UAB „Revizorius“, įsidarbino su UAB „Revizorius ir partneriai“ konkuruojančioje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Finance4Jou“ (toliau – UAB „Finance4Jou“) direktoriaus pavaduotoja bei vyr. buhaltere. Nuo to laiko atsakovė sąmoningai ir tendencingai trikdė UAB „Revizorius ir partneriai“ vadovo D. I. darbą, reikalavo iš jo konfidencialios informacijos, vertė klastoti dokumentus, teikė grasinančius laiškus ir kitaip jį spaudė. Trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ vadovas neatlaikė psichologinio spaudimo ir pasitraukė iš bendrovės vadovo ir vyr. buhalterio pareigų, gavo nedarbingumo pažymėjimą ir ilgą laiką gydėsi. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų UAB „Revizorius ir partneriai“ patyrė 3 525,12 Eur žalos, kurią turėjo atlyginti vadovui D. I. už jo patirtą neturtinę žalą. Atsistatydinus UAB „Revizorius ir partneriai“ vadovui, atsirado būtinybė susirasti kitą vadovą, dėl to UAB „Revizorius ir partneriai“ patyrė dar 14 682,60 Eur išlaidų dėl naujo bendrovės vadovo darbo užmokesčio padidėjimo.
3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neįrodė jos atžvilgiu būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovės veiksmų neteisėtumo, žalos, taip pat priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ patirtų išlaidų. Pažymėjo, kad atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o jos užklausimai bendrovės vadovui dėl informacijos pateikimo yra teisėti, nes jai priklausė daugiau nei 1/20 dalis UAB „Revizorius ir partneriai“ akcijų. Be to, atsakovės įsitikinimu, trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ sprendimas išmokėti D. I. kompensaciją, yra neteisėtas, kas konstatuota Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7823-854/2017. Taip pat nesutiko su ieškovės nurodytais bendrovės nuostoliais dėl būtinybės priimti naują UAB „Revizorius ir partneriai“ vadovą, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog D. I. būtų visą laiką dirbęs minėtos įmonės vadovu už tokio paties dydžio atlyginimą, o iš darbo minėtoje bendrovėje jis išėjo savo noru.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. birželio 20 d. trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ vadovo pareigas ėjo D. I., o nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d. – S. G.. D. I. buvo atleistas iš bendrovės pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį, t. y. darbuotojo prašymu. Ieškovė ir atsakovė yra trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ akcininkai.
6. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės, padarė išvadą, kad ginčo atveju ieškovė prašomą atlyginti žalą bendrovei kildina ne iš atsakovės veiksmų, atliktų dalyvaujant bendrovės sprendimų priėmime kaip akcininkei, o dėl atsakovės kaip akcininkės teisės į informaciją įgyvendinimo. Minėtos informacijos reikalavimas iš bendrovės vadovo, kaip už jos pateikimą atsakingam asmeniui, laikytinas teisėtu akcininko neturtinės teisės realizavimu, o ne neteisėtas veiksmas, tai buvo įtvirtinta ir UAB „Revizorius ir partneriai“ įstatuose. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškinyje nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai nelaikytini neteisėtais, be to, jie nesąlygojo priežasčių, dėl kurių D. I. būtų priverstas prieš savo valią atsistatydinti iš UAB „Revizorius ir partneriai“ vadovo pareigų, nes D. I. atleistas iš bendrovės savo noru.
7. Teismas, spręsdamas dėl D. I. išmokėtos kompensacijos, pažymėjo, kad atsakovė nesutiko su kompensacijos išmokėjimu, o sprendimas atlyginti žalą bendrovės vadovui D. I., priimtas D. I. ir UAB „Revizorius“, atstovaujančios jo motinos G. I., susitarimo pagrindu. Dėl šių priežasčių, patirtų išlaidų išmokant kompensaciją buvusiam bendrovės vadovui priežastimi, buvo ne atsakovės, o pačios ieškovės, kaip UAB „Revizorius ir partneriai“ akcininkės, priimti sprendimai, valdant UAB „Revizorius ir partneriai“. Be to, ieškovė nenurodė, kokių darbo saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų neatitiko D. I. darbo sąlygos UAB „Revizorius ir partneriai“.
8. Teismas, spręsdamas dėl būtinybės mokėti naujam vadovui didesnį darbo užmokestį, pažymėjo, kad būtinumas UAB „Revizorius ir partneriai“ samdytis naują vadovą ir mokėti jam didesnį darbo užmokestį sąlygojo nuo atsakovės valios nepriklausantys veiksniai: buvusio vadovo subjektyvus sprendimas išeiti iš darbo, taip pat pokyčiai darbo rinkoje, sąlygoję naujo bendrovės vadovo darbo užmokesčio dydį.
9. Teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė atsakovės atžvilgiu būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, dėl to toks ieškinys dėl žalos atlyginimo laikomas nepagrįstu ir atmestinas.
III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
11. Apeliantė nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas neįvertinus bylai svarbių faktinių aplinkybių ir neįvertinus bylos įrodymų, dėl to buvo pažeistos įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos.
12. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino šių aplinkybių: 1) liudytojų UAB „Revizorius ir partneriai“ buvusių vadovų D. I. ir S. G. parodymų, kurie paaiškino apie atsakovės piktnaudžiavimą akcininko teisėmis ir kitus jos atliktus nesąžiningus veiksmus; 2) rašytinių įrodymų apie D. I. žalos sveikatai padarymo faktus; 3) įrodymų apie atsakovės įsidarbinimą konkuruojančioje bendrovėje; 4) atsakovės vertimą D. I. atlikti neteisėtus veiksmus; 5) S. G. atliktą bendrovės analizę dėl įmonės patirtų nuostolių atsiradus poreikiui samdyti brangiau apmokamą vadovą (po D. I. atsistatydinimo iš pareigų).
13. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nenurodė, kokių darbo saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų neatitiko D. I. darbo sąlygos UAB „Revizorius ir partneriai“, nes ieškovė tokią informaciją pateikė ieškinyje ir teismo posėdžio metu, pagal kurią UAB „Revizorius ir partneriai“, būdama atsakingu darbdaviu, privalėjo pripažinti, jog vadovui D. I. nebuvo sudarytos bendrovėje tinkamos ir saugios darbo sąlygos.
14. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. I. atsistatydino iš bendrovės savo noru, nes D. I. pranešime akcininkams nurodė savo tikrąją atsistatydinimo iš vadovo pareigų priežastį, t. y. dėl atsakovės daromo psichologinio spaudimo. Dėl to paties pasitraukė iš vadovės pareigų ir kita UAB „Revizorius ir partneriai“ vadovė – S. G..
15. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Tokie skundžiamo sprendimo argumentai yra nemotyvuoti ir nepagrįsti, nes atsakovė realiai teikė konfidencialią bendrovės informaciją konkuruojančiai bendrovei ir vertė bendrovės vadovą D. I. klastoti dokumentus, nepagrįstai skirstė bendrovėje dividendus akcininkams, o tokie veiksmai negali būti laikomi teisėtais.
16. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokėjimas naujam vadovui didesnį darbo užmokestį buvo sąlygotas ne nuo atsakovės valios nepriklausančių veiksnių, nes teismo sprendime pateikta nieko nepagrįsta išvada dėl darbo rinkos pokyčių ir šių pokyčių įtakos UAB „Revizorius ir partneriai“ patirtų nuostolių dydžiui, dėl to teismo išvada yra deklaratyvi.
Atsiliepimas
17. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.
18. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad netiesioginio ieškinio tikslas yra ginti bendrovę nuo netinkamo jos valdymo ir jis reiškiamas dėl valdymo organų ir (ar) dalyvių veiksmų valdant bendrovę, jos vardu ar jos naudai priimant sprendimus. Tuo tarpu iš ieškovės nurodomo ieškinio faktinio pagrindimo matyti, kad žalą bendrovei ieškovė kildino ne dėl atsakovės veiksmų atliktų dalyvaujant bendrovės sprendimų priėmime kaip akcininkei, o dėl kitų aplinkybių tiesiogiai nesusijusių su galimu bendrovės dalyvio pareigų pažeidimu.
19. Atsakovės manymu, ginčo atveju ieškovė neįrodė jos atžvilgiu būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nes atsakovė jokių neteisėtų veiksmų ar žalos trečiajam asmeniui nepadarė. Atsakovė, būdama daugiau nei 1/20 UAB „Revizorius ir partneriai“ įstatinio kapitalo (akcijų) turėtoja, turėjo bendrovės įstatuose numatytą teisę reikalauti iš D. I. (kaip bendrovės vadovo) informacijos apie bendrovės sandorius ar kitus atliekamus veiksmus. Tokie veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Pažymi, kad bendrovės sprendimas – išmokėti D. I. kompensaciją, priimtas ieškovės atstovės G. I. ir D. I. susitarimo pagrindu, nes atsakovė prieštaravo tokios kompensacijos išmokėjimui, dėl to už tokį sprendimą atsakovė negali būti atsakinga.
Atsiliepimas
20. Atsakovė pažymi, kad kitos ieškovės skunde nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui. Teismas vertino visus byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertino įrodymus dėl D. I. sveikatai padarytos tariamos žalos ir nustatė, kad atsakovės prašymas jai, kaip bendrovės akcininkei, pateikti informaciją apie bendrovėje atliktus veiksmus, nesuponuoja jos civilinės atsakomybės. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė dirbo konkuruojančioje bendrovėje, ar kad toks darbas kaip nors susijęs su ieškinio reikalavimu, taip pat byloje nėra įrodymų, kad atsakovė vertė D. I. atlikti neteisėtus veiksmus. Atsakovės manymu, tokie ieškovės skundo argumentai nesusiję su ieškinio reikalavimu ir jo pagrindimu.
21. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Revizorius ir partneriai“ palaiko apeliacinio skundo reikalavimus, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą, kaip nepagrįstą, prieštaraujantį teisės aktams, ir priimti naują sprendimą, arba grąžinti bylą išnagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, arba sujungti ją su byla Nr. e2-7823-854/2017, nes jas nagrinėjant skyrium neįmanoma priimti neprieštaringų sprendimų, neįmanoma įvertinti visų bylai svarbių aplinkybių.
22. Pažymėjo, kad palaiko visiškai apeliacinio skundo argumentus ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neatlikus nurodytų apeliaciniame skunde bylai svarbių faktinių aplinkybių, dėl to buvo pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
25. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės netiesioginis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo trečiojo asmens naudai, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
26. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „Revizorius“ ir atsakovė N. P. yra trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ akcininkės: ieškovei priklauso 51 proc. bendrovės akcijų, likusi dalis akcijų priklauso atsakovei N. P.. Laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. birželio 20 d. UAB „Revizorius ir partneriai“ vadovo pareigas ėjo D. I.; laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d. – S. G.. 2013 m. rugsėjo 13 d. tuometinis UAB „Revizorius ir partneriai“ vadovas ir vyr. buhalteris D. I. pateikė pranešimą dėl atsistatydinimo iš pareigų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, nurodęs, kad negali toliau dirbti dėl įmonės akcininkės atsakovės N. P. daromo psichologinio spaudimo, šantažavimo ir vertimo daryti neteisėtus veiksmus. 2013 m. spalio 21 d. D. I. pateikė trečiajam asmeniui UAB „Revizorius ir partneriai“ reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodęs, kad buvo priverstas pasitraukti iš bendrovės vadovo ir vyr. buhalterio pareigų dėl įmonės akcininkės atsakovės N. P. jam daromo nuolatinio ir tendencingo psichologinio spaudimo ir to pasėkoje pablogėjusios sveikatos būklės. 2013 m. lapkričio 4 d. vyko trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ neeilinis akcininkų susirinkimas, kurio metu svarstyti be kitų klausimų, buvo patvirtintas D. I. atleidimas ir pritarta reikalavimui atlyginti D. I. jam neturtinę žalą. Nors atsakovė N. P. nesutiko dėl neturtinės žalos atlyginimu, tačiau buvo priimtas sprendimas atlyginti šią žalą. 2013 m. gruodžio 16 d. D. I. pateikė pakartotinį prašymą trečiajam asmeniui UAB „Revizorius ir partneriai“ dėl žalos atlyginimo, nurodęs, kad dirbo nesaugiomis ir netinkamomis darbo sąlygomis, kai tarpusavyje konfliktavo bendrovės akcininkai ir buvo verčiamas teikti informaciją. 2013 m. gruodžio 19 d. UAB „Revizorius ir partneriai“ direktorė G. I. (D. I. motina) ir D. I. sudarė taikų susitarimą dėl žalos atlyginimo. 2016 m. gegužės 2 d. D. I. pateikė pakartotinai reikalavimą UAB „Revizorius ir partneriai“ dėl neturtinės žalos atlyginimo. 2016 m. birželio 8 d. D. I. susitarė su UAB „Revizorius ir partneriai“ dėl 2 996,12 Eur žalos atlyginimo. Byloje pateikta ieškovės vadovės S. G. 2016 m. liepos 29 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog vadovo D. I. vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis (įskaitant mokesčius) sudarė 495,52 Eur, o naujos vadovės S. G. 1 039,32 Eur, dėl to pasikeitus vadovui vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio padidėjimas sudarė 543,80 Eur, ir laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn. bendras sąnaudų bendrovėje padidėjimas sudarė 14 682,60 Eur.
27. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų kitokio vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.
28. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl apeliantės argumentų, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. V. de H. v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Jeigu nenustatoma kitų apeliacijos pagrindų, tai teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai išsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą. Sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis.
29. Nagrinėjamu atveju buvo pareikštas netiesioginis akcininko ieškinys. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte reglamentuojama akcininko neturtinė teisė kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią įstatymo normą, nurodyta, kad joje įtvirtintas išvestinis akcininko ieškinys, t. y. bendrovės naudai pareikštas akcininko ieškinys prieš trečiuosius asmenis. Pažymėtina, kad netiesioginis ieškinys šiuo atveju pareikštas akcininkui, kurio atsakomybė pagal bendrąją taisyklę yra ribota. Kasacinis teismas pabrėžia akcininko statuso ypatumą: dalyvis nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Akcininkas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją. Juridinio asmens dalyvio interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl vertinant juridinio asmens dalyvio veiksmus netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo 2015 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015). Juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011).
30. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje pateiktais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neįrodė juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalingų sąlygų visumos: nesąžiningų, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėtų ir kaltų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, CK 6.248 straipsnio 3 dalis) juridinio asmens dalyvio veiksmų. Byloje neįrodyta, kad atsakovė veikė prieš bendrovės interesus, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus bendrovės atžvilgiu ir padarė bendrovei žalos.
31. Pirmiausia pažymėtina, kad sprendimą išmokėti D. I. kompensaciją priėmė ne atsakovė, o visuotinis trečiojo asmens bendrovės akcininkų susirinkimas, kurio daugumą balsų turėjo ieškovė UAB „Revizorius“ ir kuriai atstovavo D. I. motina G. I.. Iš pateikto teismui akcininkų susirinkimo protokolo matyti, jog atsakovė kategoriškai nepritarė kompensacijos D. I. išmokėjimui. Taigi, tiesioginė minėtų UAB „Revizorius ir partneriai“ išlaidų, patirtų išmokant kompensaciją buvusiam bendrovės vadovui, priežastimi buvo ne atsakovės, o UAB „Revizorius ir partneriai“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas.
32. D. I. darbo santykiai bendrovėje nutrūko jo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad nors D. I. pretenzijose ir pareiškime dėl išėjimo iš darbo trečiajam asmeniui deklaravo, jog dėl jo išėjimo iš bendrovės ir sveikatos pablogėjimo išimtinai kalta yra akcininkė atsakovė N. P., tačiau šie argumentai grindžiami subjektyvia jo nuomone dėl susidariusios situacijos, t. y. tarp bendrovės akcininkų kilusiu ginču. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovės, kaip akcininkės, teisės į informaciją įgyvendinimas negali būti laikomas neteisėtu veiksmu ar šantažu vadovui, veikimu prieš bendrovės interesus ar žalos bendrovei darymu. Atsakovė pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą ir trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ įstatų 5.7. punktą, kaip turinti akcijų, sudarančių daugiau nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, turėjo teisę gauti bendrovės finansinių dokumentų kopijas, informaciją apie bendrovės sandorius ir pan. Minėtos informacijos reikalavimas UAB „Revizorius ir partneriai“ tuometiniam vadovui D. I., kaip už jos pateikimą atsakingam asmeniui, laikytinas teisėtu akcininko neturtinės teisės realizavimu. Vien tai, kad D. I. akcininkės reikalavimus subjektyviai vertino kaip spaudimą jam, nepaneigia atsakovės veiksmų teisėtumo.
33. Ieškovės nurodyti argumentai, kad atsakovė reikalavo D. I. suklastoti dokumentus ar atlikti kitus neteisėtus veiksmus, kaip tai nurodė D. I. ir ieškovė, nepagrįsti byloje esančiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad liudytoja S. G. ginčo laikotarpiu (t. y. kai D. I. buvo bendrovės vadovu) nebuvo bendrovės vadove, o ja tapo vėliau, todėl jos parodymai vertintini kaip mažai tikėtinai pagrindžiantys siekiamas įrodyti aplinkybes. Be to, apeliantė prašė skunde remtis kaip liudytojo apklausto D. I. parodymais, tačiau pažymėtina, kad šis liudytojas dirba ieškovės teisininku (teikė procesinius dokumentus ir šioje byloje), dėl to sprendžiant tarp ieškovės ir atsakovės kilusį ginčą, šios asmens parodymų vienareikšmiai nebuvo galima vertinti, o turėjo būti vertinta visų įrodymų visuma, ką teisingai ir padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 185 straipsnis).
34. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašė apeliacinio teismo vadovautis Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-42-227/2019 konstatuotomis aplinkybėmis. Panevėžio apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtą civilinę bylą pagal ieškovės N. P. ieškinį atsakovams UAB „Revizorius“ ir S. G. dėl žalos atlyginimo trečiojo asmens UAB „Revizorius ir partneriai“ naudai.
35. CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.
36. Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su apeliantės nurodoma Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-42-227/2019, sutiktina su apeliante, kad ši byla turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, tačiau minėtoje byloje Panevėžio apygardos teismas nenustatė jokių šiai nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų paneigti šioje byloje pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytų išvadų teisėtumo. Apeliantė rašytiniuose paaiškinimuose tam tikras aplinkybes išėmė iš teismo sprendimo motyvų konteksto ir nepagrįstai, sau palankiai, vertino kaip nustatytus faktus (pvz., nurodė, kad sprendimo 151 punkte konstatuotos aplinkybės, jog atsakovė nuolat vertė D. I. teikti uždraustą informaciją ir kitaip trikdė vadovo veiklą). Kolegijos vertinimu, teismo sprendimo minimame punkte pacituotas trečiojo asmens 2013 m. gruodžio 19 d. siūlymas D. I., o ne konstatuotos aplinkybės, todėl jos negali būti laikomos prejudiciniais faktais.
37. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad būtinumas trečiajam asmeniui UAB „Revizorius ir partneriai“ samdytis naują vadovą ir mokėti jam didesnį darbo užmokestį sąlygojo nuo atsakovės valios nepriklausantys veiksmai, t. y. buvusio vadovo sprendimas nutraukti darbo santykius ir darbo rinkos pasiūla.
38. Nenustačius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisės taikymo pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti priešingas išvadas, nei padarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.
39. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
40. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti 387,20 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 387,20 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 98 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Revizorius“, j. a. k. 122894931, atsakovei N. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 387,20 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus ir 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.