Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bolle Container LT“, atsakovo S. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bolle Container LT“ ieškinį atsakovui S. K. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo S. K. 140 016,18 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimus grindė tuo, kad atsakovas yra ieškovės steigėjas ir buvo vienintelis akcininkas. 2012 m. liepos 20 d. atsakovas dalį (60 proc.) ieškovės akcijų perleido Vokietijos įmonei Bolle Holding GmbH, atsakovui liko 40 proc. vardinių paprastųjų ieškovės akcijų. Pagrindinė ieškovės veikla – konteinerių nuoma ir su tuo susijusios paslaugos. Atsakovas nuo ieškovės įsteigimo momento iki 2012 m. liepos 8 d. ėjo ieškovės direktoriaus pareigas, tačiau paaiškėjus atsakovo netinkamam elgesiui, kuris prieštaravo ieškovės interesams, atsakovas buvo atšauktas iš ieškovės direktoriaus pareigų. Nurodė, kad atsakovas, būdamas ieškovės direktoriumi, piktnaudžiavo savo, kaip bendrovės vadovo, padėtimi, naudojo bendrovės turtą savo asmeninėms reikmėms, painiojo savo asmeninius ir bendrovės interesus, buvo nelojalus bendrovei, švaistė bendrovės turtą, atliko kitus veiksmus, kurie prieštaravo bendrovės interesams, ir padarė ieškovei žalos už 140 016,18 Eur. Atsakovas nepagrįstai išsimokėdavo sau padidintą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 8 d., dėl ko ieškovei buvo padaryta 91 909,06 Eur žala. Atsakovas bendrovėje 2019 m. gegužės 3 d. įdarbino savo sutuoktinę S. K., nustatė jai nepagrįstai didelį darbo užmokestį ir tokiu būdu supainiojo asmeninius ir bendrovės interesus. Tokiais veiksmais atsakovas ieškovei padarė 14 957,12 Eur dydžio žalą. Atsakovo sutuoktinė buvo įdarbinta transporto vadybininkės pareigose, jos įdarbinimas buvo fiktyvus, nes ji bendrovėje neatliko jokių funkcijų, jos išsilavinimas neatitiko transporto vadovo pareigybei įstatyme keliamų reikalavimų. Atsakovas buvo 2006 m. rugsėjo 19 d. įsteigtos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Just Baltikum“ vadovas ir akcininkas. Atsakovas valdomai UAB „Just Baltikum“ už nepagrįstai mažą kainą pardavė ieškovei priklausantį turtą ir tokiais veiksmais padarė ieškovei 4 600 Eur žalą. 2018 m. rugsėjo 28 d. atsakovas ieškovės vardu UAB „Just Baltikum“ pardavė tris konteinerius už bendrą 1 750 Eur sumą (be pridėtinės vertės mokesčio (PVM), nors bendra jų vertė yra 5 900 Eur. Pažymėjo, kad iki konteineriai buvo parduoti, ieškovė juos nuomojo ir gavo pajamų iš jų nuomos. Perpirkęs šiuos konteinerius nepagrįstai maža kaina, atsakovas juos išnuomojo tiems patiems juridiniams asmenims (UAB „Apželdinimas“). Atsakovas UAB „Akrilita“ pardavė 18 jūrinių konteinerių už nepagrįstai žemą kainą, padarydamas ieškovei 28 550,00 Eur dydžio žalą. Nors visų jūrinių konteinerių kaina buvo 45 000 Eur (kiekvieno jūrinio konteinerio vertė atskirai – po 2 500 Eur be PVM, jie UAB „Akrilita“ buvo parduoti už 16 450 Eur (be PVM) kainą. Ieškovei nėra žinoma kokiu teisiniu pagrindu iš ieškovės UAB „Akrilita“ nupirktus konteinerius Lietuvos kariuomenei išnuomojo UAB „Just Baltikum“, tačiau ši aplinkybė nekeičia fakto, kad: 1) atsakovas, veikdamas kaip ieškovės vadovas, jūrinius konteinerius pardavė už itin žemą kainą; 2) atsakovas, veikdamas kaip UAB „Just Baltikum“ vadovas, jūrinius konteinerius išnuomojo Lietuvos kariuomenei, deklaruodamas jau žymiai didesnę jūrinių konteinerių vertę. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo sprendimas parduoti konteinerius UAB „Akrilita“ buvo nuostolingas ieškovei, padaryta 28 550 Eur dydžio žala. Atsakovas sudarė ieškovei nenaudingus sandorius, tuo pačiu siekdamas asmeninės naudos: už neprotingai žemą kainą pardavė ieškovės turtą (konteinerius) savo vadovaujamai UAB „Just Baltikum“. Atsakovas už neprotingai žemą kainą UAB „Akrilita“ pardavė ieškovės turtą (konteinerius). Vėliau atsakovas tą patį turtą savo vadovaujamos UAB „Just Baltikum“ vardu išnuomojo Lietuvos kariuomenei, nurodydamas jau daug didesnę jūrinių konteinerių vertę. Sudarydamas minėtus sandorius atsakovas siekė asmeninės naudos. Atsakovas pažeidė lojalumo pareigą, neišvengė interesų konflikto, supainiojo asmeninį ir ieškovės turtą. Be to, atsakovas neįvykdė pareigos informuoti ieškovės akcininko Bolle Holding GmbH apie aplinkybes dėl interesų konflikto bei nurodyti jo pobūdžio.

2. Atsakovas S. K. pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės visi akcininkai visą atsakovo darbo sutarties galiojimo laiką žinojo apie atsakovo gaunamą darbo užmokesčio dydį, numatytą 2012 m. birželio 24 d. Darbo sutartyje su atsakovu, bei tokiam darbo užmokesčio dydžiui pritarė. Padidintas atlyginimas atsakovui buvo mokamas oficialiai, nurodant jo dydį žiniaraščiuose, apskaičiuojant ir sumokant privalomus mokesčius valstybei. Atsakovui mokamas darbo užmokestis apskaitytas bendrovės apskaitoje, atsispindi ieškovės finansinės apskaitos dokumentuose, balansuose, pelno mokesčio ataskaitose, kurias tvirtino visi akcininkai. Pagal ieškovės įstatų 39 punktą atsakovo, kaip bendrovės administracijos vadovo, atlikti veiksmai priimant į darbą S. K. negali būti vertintini kaip neteisėti. Iš 2019 m. gegužės 3 d. Darbo sutarties sudarytos su S. K. matyti, kad jos pareigos „faktiškai ir nepertraukiamai vadovauti vežėjo transporto veiklai, tai yra vadovauti kelių transporto priemonių eksploatavimui ir priežiūrai, tvarkyti transporto sutartis ir dokumentus, tvarkyti bendrąją apskaitą, paskirstyti užduotis vairuotojams ir krovinius transporto priemonėms ir prižiūrėti eismo saugos procedūras“. Iš šių darbo funkcijų aprašymo matyti, kad S. K. nereikėjo atitikti profesinės kompetencijos reikalavimų, nurodytų 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies d punkte, nes ji nebuvo įdarbinta transporto vadybininke, kurios pareigybė aprašyta Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 81 straipsnio 7 dalyje. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad S. K. buvo įdarbinta fiktyviai. Atsakovas, sudarydamas darbo sutartį su S. K., neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl tenkinti ieškinį šioje dalyje nėra jokio pagrindo. Įstatymai nedraudžia darbdaviui apmokėti už paslaugas, kurios skirtos darbuotojų kvalifikacijos kėlimui. Tai, kad atsakovo sutuoktinė nebuvo įdarbinta fiktyviai patvirtina pažymos su UAB „Minaltra“, UAB „Danilus“, kuriose pažymėta, jog užsakymai dėl pervežimų, jų maršrutų, gauti iš UAB „Bolle Container Lt“ buvo derinami su S. K. Anot atsakovo, nuomos sutartyje su UAB „Apželdinimas“ nurodyta išnuomoto turto vertė neatspindi realios turto rinkos vertės. Kokią (ir ar) realią žalą ieškovė patyrė dėl 2018 m. rugsėjo 28 d. parduotų jūrinių konteinerių į bylą nėra pateikta, todėl ieškinys šioje dalyje negali būti tenkinamas. Ieškovė šiam ieškinio reikalavimui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, t. y. nei šių konteinerių įsigijimo dokumentų, nei duomenų iš apskaitos dokumentų. Nuomos sutartyse su kontrahentais nurodomos nuomojamų daiktų kainos nebuvo pagrindžiamos jokiais dokumentais, o kaina nurodoma tam, kad nuomotojai būtų lengviau įrodinėti patirtus nuostolius tais atvejais, jeigu išnuomotas daiktas būtų prarastas ar sugadintas. Vadovas negali užtikrinti, kad įmonė nuolat veiks pelningai, ir kad visi sudaromi sandoriai jai bus naudingi. Dėl to net ir nuostolingo sandorio bendrovei sudarymas savaime nėra pagrindas bendrovės vadovo civilinei atsakomybei kilti. Ieškovės parduoti konteineriai buvo eksploatuojami eilę metų ir intensyviai, todėl jų kaina negalėjo būti tokia, kokią nurodo ieškovė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apygardos teismas 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo S. K. ieškovei UAB „Bolle Container LT“ 48 107,12 Eur žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. rugpjūčio 19 d.) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl darbo užmokesčio pasididinimo ir 91 909,06 Eur dydžio žalos

3.1. Į bylą pateikta 2012 m. birželio 24 d. atsakovo su UAB „Bolle Container LT“ sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovui nustatytas mėnesinis darbo užmokestis: nuo darbo sutarties sudarymo – 1 035 Lt (299,76 Eur); nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. – 2 300 Lt (666,13 Eur); nuo 2015 m. sausio 1 d. – 6 800 Lt (1 969,42 Eur); nuo 2016 m. sausio 1 d. – 11 300 Lt (3 272,71 Eur). Kadangi darbo sutarties sudarymo metu atsakovas buvo vienintelis ieškovės akcininkas, todėl jam darbo užmokestis pagrįstai buvo nustatytas vienintelio akcininko, kaip ir numato bendrovės įstatų 26.3 punktas.

3.2. UAB „Bolle Container LT“ yra du akcininkai – atsakovas ir Vokietijos įmonė Bolle Holding GmbH, kuriai S. K. 2012 m. liepos 20 d. perleido 60 procentų akcijų. Teismas sprendė, kad apie atsakovui mokamą atlyginimo dydį, nustatytą 2012 m. birželio 24 d. Darbo sutartyje abiem akcininkams buvo žinoma, nes atlyginimo dydis buvo nurodomas žiniaraščiuose, apskaičiuojant ir sumokant mokesčius valstybei, darbo užmokestis buvo apskaitomas bendrovės finansinės apskaitos dokumentuose, balansuose, pelno mokesčio ataskaitose, kurias tvirtino abu akcininkai. Nei vienas akcininkas per visą darbo užmokesčio atsakovui mokamą laikotarpį nereiškė dėl to pretenzijų, nors apie mokamą atlyginimo dydį žinojo.

3.3. Nors ieškovė reikalauja priteisti atsakovo pasididintą darbo užmokestį tik už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 8 d., tačiau ankstesnio darbo užmokesčio dydžio ir jo nustatymo pagrindo neginčija. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovui nustatytas darbo užmokesti nebuvo neprotingai didelis. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad ieškovė UAB „Bolle Container LT“ nežinojo apie atsakovui nustatytą ir mokamą darbo užmokesčio dydį ir jam nepritarė, todėl šioje reikalavimo dalyje ieškinio netenkino.

Dėl sutuoktinės įdarbinimo ir 14 957,12 Eur žalos dydžio

3.4. Byloje nustatyta, kad 2019 m. gegužės 3 d. bendrovėje buvo įdarbinta atsakovo sutuoktinė S. K. transporto vadybininkės pareigose. Ieškovė nurodė, kad bendrovei padaryta žala dėl atsakovo sutuoktinės įdarbinimo sudaro 14 957,12 Eur, kur 8 243,20 Eur yra išmokėtas darbo užmokestis ir 6 346,52 Eur su darbo užmokesčiu susiję mokesčiai bei 367,40 Eur mokymo išlaidos. Ieškovė taip pat teigė, kad S. K. neturėjo reikalingos kvalifikacijos, nes Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8¹ straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad transporto vadybininkas privalo atitikti profesinės kompetencijos reikalavimą, nurodytą 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies d punkte (turėti profesinę kompetenciją).

3.5. Iš 2019 m. gegužės 3 d. Darbo sutarties sudarytos su S. K. matyti, kad jos pareigos „faktiškai ir nepertraukiamai vadovauti vežėjo transporto veiklai, tai yra vadovauti kelių transporto priemonių eksploatavimui ir priežiūrai, tvarkyti transporto sutartis ir dokumentus, tvarkyti bendrąją apskaitą, paskirstyti užduotis vairuotojams ir krovinius transporto priemonėms ir prižiūrėti eismo saugos procedūras“, tačiau byloje nesant duomenų apie S. K. faktiškai atliktą darbą teismas neturėjo galimybės nuspręsti apie profesinės kompetencijos reikalingumą minėtai pareigybei.

3.6. Atsakovas pateikė UAB „Danilus“ ir UAB „Minaltra“ raštus, kuriuose nurodoma, kad abi bendrovės laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2020 m. sausio 29 d. UAB „Bolle Container“ teikė pervežimo paslaugas. Užsakymai dėl pervežimų, jų maršrutų buvo gauti iš UAB „Bolle Container LT“ transporto vadybininkės S. K., kuri pervežimo organizavimo klausimus spręsdavo atvykusi į UAB „Danilus“ ir UAB „Minaltra“ ofisą. Tačiau teismo nuomone, iš šių raštų turinio nėra galimybės nuspręsti apie S. K. dirbtą laiką ir atliktų darbų apimtį, už kurį jai buvo mokamas atlyginimas. UAB „Bolle Container LT“ neturi jokių duomenų, įrodančių S. K. atliktus darbus, be to, nurodė, kad darbuotojai jos nėra matę bendrovės patalpose, ji nėra davusi jokių nurodymų vairuotojams, neturėjo darbo elektroninio pašto nei darbo telefono, nors tai buvo įprasta darbo praktika bendrovėje. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja L. N. (bendrovėje dirbanti buhaltere). Atsakovas į bylą taip pat nepateikė jokių įrodymų apie S. K. darbo funkcijų pagal darbo sutartį atlikimą ar kitokių funkcijų, susijusių su įmonės veikla, vykdymą.

3.7. Teismas sutiko su ieškovės nurodyta faktine aplinkybe, kad atsakovei buvo nustatytas per didelis darbo užmokestis ir jis buvo gerokai didesnis nei kitų bendrovės darbuotojų. Anksčiau bendrovėje dirbusiam transporto vadybininkui, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2019 m. kovo 25 d. buvo nustatytas 497 Eur darbo užmokestis, kuris vėliau padidintas iki 641 Eur. Be to, atsakovo sutuoktinei praėjus vos 4 mėnesiams nuo darbo sutarties sudarymo, jai darbo užmokestis 2019 m. rugsėjo 1 d. buvo padidintas beveik keturis kartus – iki 2 430 Eur, t. y. komerciškai nepagrįstas, nes bendrovėje dirbusiam projektų vadovui buvo nustatytas tik 1 053 Eur dydžio atlyginimas. Be to, atsakovas bendrovės lėšomis apmokėjo S. K. mokymus – 367,40 Eur.

3.8. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovas bendrovėje įdarbino savo sutuoktinę, kuri faktiškai nedirbo, nustatė jai nepagrįstai didelį darbo užmokestį, taip pat bendrovės lėšomis nepagrįstai apmokėjo mokymosi išlaidas, kas leidžia konstatuoti, kad tokiais neteisėtais veiksmais S. K. pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintą lojalumo pareigą, supainiojo asmeninius ir bendrovės interesus.

Dėl sudarytų sandorių bei 4 600 Eur ir 28 550 Eur žalos

3.9. Atsakovas jo valdomai UAB „Just Baltikum“ pardavė ieškovei priklausantį turtą ir tokiais veiksmais padarė ieškovei 4 600 Eur žalą. 2017 m. rugsėjo 30 d. tarp UAB „Bolle Container LT“ ir UAB „Apželdinimas“ buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. BL-01-16-11-21, pagal kurią UAB „Apželdinimas“ iš ieškovės išsinuomojo du jūrinius konteinerius. Kiekvieno jūrinio konteinerio mėnesio nuomos kaina – 65 Eur (be PVM), nuomos kaina už abu jūrinius konteinerius – 130 Eur / mėn. (be PVM). 2018 m. rugsėjo 28 d. atsakovas ieškovės vardu UAB „Just Baltikum“ pardavė tris konteinerius už bendrą 1 750 Eur sumą (be PVM). 2018 m. spalio 1 d. atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, su UAB „Apželdinimas“ ir su sau pačiam priklausančia įmone UAB „Just Baltikum“ sudarė teisių ir pareigų perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė (teisių perleidėjas) perdavė UAB „Just Baltikum“ (teisių perėmėjui) visas teises pagal su UAB „Apželdinimas“ sudarytą 2017 m. rugsėjo 30 d. nuomos sutartį, o 2018 m. spalio 15 d. UAB „Just Baltikum“ su UAB „Apželdinimas“ sudarė Konteinerių nuomos sutartį Nr. KN/01/181015, pagal kurią UAB „Just Batikum“ išnuomojo UAB „Apželdinimas“ tuos pačius jūrinius konteinerius, kuriuos 2018 m. rugsėjo 28 d. nusipirko iš ieškovės. 2018 m. spalio 15 d. nuomos sutarties priede Nr. 1 nurodyta, kad jūrinių konteinerių (kiekvieno) vertė yra 2 950 Eur (bendra vertė – 5 900 Eur). Ieškovės vertinimu, atsižvelgiant į kainos, už kurią buvo parduoti konteineriai ir jų vertės, nurodytos nuomos sutartyje skirtumą, jai padaryta žala sudaro 4 600 Eur (5 900 Eur – 1 300 Eur).

3.10. Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Akrilita“ pardavė 18 jūrinių konteinerių. UAB „Bolle Container LT“ su Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono J. R. mokomuoju pulku buvo sudariusi 2018 m. sausio 20 d. nuomos sutartį Nr. BL-01-18-01-20 dėl 18 jūrinių konteinerių nuomos, kurių numeriai: (duomenys neskelbtini) ir kurių vertė be PVM yra 45 000 Eur (kiekvieno jūrinio konteinerio vertė atskirai – po 2 500 Eur be PVM). Ši vertė buvo nurodyta priėmimo – perdavimo akte prie nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos kariuomenė minėtus jūrinius konteinerius ieškovei grąžino 2018 metų balandžio mėnesį, o 2018 m. gegužės 14 d. atsakovas pardavė šiuos jūrinius konteinerius UAB „Akrilita“ už bendrą 16 450 Eur (be PVM) kainą. 2018 m. gegužės 15 d. S. K., veikdamas kaip UAB „Just Baltikum“ direktorius su Lietuvos kariuomene sudarė nuomos sutartį, pagal kurią kiekvienas jūrinis konteineris jau buvo įvertinas 2 500 Eur be PVM suma. Ieškovės nuomone, atsakovas, veikdamas kaip ieškovės vadovas, jūrinius konteinerius pardavė už itin žemą kainą, šis sprendimas buvo nuostolingas bendrovei, nes pardavus konteinerius bendrovė neteko galimybės jų nuomoti, todėl prašo priteisti iš atsakovo 28 550 Eur dydžio žalą (45 000 Eur – 16 450 Eur).

3.11. Atsakovas nesutiko, kad sudarytais sandoriais ieškovei buvo padaryta žala, nes ieškovė į bylą nepateikė konteinerių įgijimo dokumentų, kitokių finansinės apskaitos dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie konteinerių vertę. Atsakovo nuomone, nuomos sutartyse nurodyta turto vertė negali būti vertinama kaip reali turto vertė.

3.12. Nagrinėjamu atveju ieškovė vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-141-407/2021, kurioje nurodyta, kad turto balansinė vertė dažnai nėra lygi turto realiai vertei, kadangi rinkos vertė turėtų parodyti kainą, už kurią būtų realu turtą įsigyti, o buhalterinė vertė tiesiog parodo, kokia to turto vertė esamu momentu pagal įmonės finansinę apskaitą. Ieškovė konteinerių rinkos vertę įrodinėja šiais sandoriais: 2018 m. spalio 15 d. nuomos sutartimi ir jos priedu bei perdavimo priėmimo aktu prie 2018 m. sausio 20 d. nuomos sutarties, kuriuose ieškovė nurodžiusi konteinerių vertę ir šalys, pasirašydamos nuomos sutartis, patvirtino būtent tokią konteinerių vertę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindas išvadai, kad konteinerių rinkos vertė atitiko tą vertę, kuri nurodyta minėtose nuomos sutartyse.

3.13. Teismas sprendė, kad sandorių sudarymo metu atsakovas S. K. buvo ne tik UAB „Bolle Container LT“ akcininkas ir vadovas, bet ir UAB „Just Balticum“ akcininkas ir vadovas. Naudodamasis šiomis aplinkybėmis, siekdamas sau asmeninės naudos atsakovas sudarė bendrovei nenaudingus sandorius. Atsakovas pažeidė lojalumo pareigą, neišvengė interesų konflikto, supainiojo asmeninį ir bendrovės turtą. Atsakovas šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos informuoti bendrovės akcininko Bolle Holding GmbH apie aplinkybes dėl interesų konflikto bei nurodyti jo pobūdžio. Kadangi atsakovas S. K. veikė aplaidžiai, savo asmeniniais, o ne bendrovės interesais, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad jis atliko neteisėtus veiksmus ir dėl bendrovei nenaudingų sandorių bei turto neišsaugojimo padarė ieškovei 33 150 Eur žalą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

4. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Bolle Container Lt“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą dalyje dėl 91 909,06 Eur dydžio žalos atlyginimo ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Bolle Container LT“ ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje yra atmestas reikalavimas dėl 91 909,06 Eur dydžio žalos atlyginimo. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų teismo išvadas dėl to, kad abu akcininkai žinojo apie vadovui (atsakovui) nustatytą darbo užmokestį.

4.2. Teismo išvada, kad ieškovės akcininkas žinojo apie atsakovui mokamą atlyginimo dydį, nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas nurodė, kad tokį sprendimą priėmė remdamasis atlyginimo žiniaraščiais, bendrovės finansinės apskaitos dokumentais, balansais, pelno mokesčio ataskaitomis (sprendimo 14 punktas). Tačiau tokių duomenų byloje nebuvo. Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose atsakovo darbo užmokestis nenurodytas. Aplinkybė apie atsakovo darbo užmokestį ieškovės akcininkui paaiškėjo tik 2020 metais. Teismas sprendė, kad atsakovo darbo užmokesčio deklaravimas žiniaraščiuose automatiškai reiškia prezumpciją, kad atsakovo atlyginimas yra žinomas ieškovės akcininkui. Tokia teismo prezumpcija yra nepagrįsta ir tiesiogiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

4.3. Ieškovė į bylą pateikė bendrovės 2019 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, 2019 m. gruodžio 31 d. balansą. Šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie S. K. darbo užmokestį. Ieškovei neaišku, kaip teismas priėjo prie išvados, kad šiuose dokumentuose galima rasti informaciją apie atsakovui mokamą atlyginimą.

4.4. Byloje nebuvo nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad ieškovės akcininkas būtų kokia nors forma pritaręs atsakovo darbo užmokesčiui. Byloje nėra jokios informacijos arba įrodymo, kuris patvirtintu, kad ieškovės akcininkui teikiant informaciją apie bendrovės finansinę atskaitomybę buvo pateikti ir duomenys apie atsakovo darbo užmokestį.

4.5. Byloje ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas savavališkai didinosi savo darbo užmokestį. Atsakovas nesilaikė bendrovės įstatų 26.3 punkte nustatytos tvarkos, savo darbo užmokestį didino be ieškovės akcininko pritarimo (ir be jo žinios). Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė bendrovės įstatų 26.3 punkte nustatytą tvarką, CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas juridinio asmens valdymo organo pareigas. Atsakovas dar prieš ieškovei kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo žinojo, kad bendrovės akcininkas nepritarė atsakovo darbo užmokesčio vienašališkam pasididinimui be akcininko žinios. Todėl atsakovas, siekdamas įteisinti savo veiksmus, nusprendė savo darbo užmokesčio padidinimą įtvirtinti savo darbo sutartyje, kuri ieškovės akcininkui buvo pateikta tik 2020 m. liepos 8 d. sprendžiant klausimą dėl jo atšaukimo iš vadovo pareigų. Būtent tokiu būdu atsirado normalioms darbo sutartims neįprastas ir nelogiškas skyrius dėl darbo užmokesčio didinimo į priekį. Be to, atsakovas savo darbo sutartį pateikė po ilgų raginimų. Tai, kad ieškovei atsakovo darbo sutartis nebuvo pateikta paliudijo byloje apklausta liudytoja L. N. Nei vieno kito bendrovės darbuotojo darbo sutartyje nebuvo įtvirtintas toks darbo užmokesčio didinimas „avansu“, kaip atsakovo darbo sutartyje. Išankstinis darbo užmokesčio įtvirtinimas darbo sutartyje yra nelogiškas, neatitinkantis jokios įprastinės verslo praktikos.

4.6. Ieškovė pažymėjo, kad apklausiant atsakovą posėdžio metu jis negalėjo paaiškinti kodėl jo atlyginimas buvo pakeltas atitinkamais laikotarpiais ir kodėl nustatytos būtent tokios sumos. Bendrovė juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. birželio 25 d. Tuo tarpu darbo sutartis su atsakovu sudaryta 2012 m. birželio 24 d., t. y. dar prieš įsteigiant bendrovę. Be to, atsakovas nors ir itin trumpai buvo vieninteliu ieškovės akcininku, privalėjo sprendimą dėl darbo užmokesčio įforminti raštu. Tačiau tokio sprendimo byloje nėra.

4.7. Teismo išvada, kad atsakovo darbo užmokestis nebuvo neprotingai didelis – nepagrįsta. Šio teiginio teismas nepagrindė jokiais įrodymais, nors ieškovė į bylą teikė tiek atsakovo darbo sutartį, tiek kitų darbuotojų darbo sutartis. Atsakovo darbo užmokestis akivaizdžiai iškrito iš bendrovės darbuotojų darbo užmokesčio konteksto, o atsakovas savo atlyginimą savavališkai kėlė jį dvigubindamas ar trigubindamas. Nors atsakovas ieškovėje viso labo dirbo po 4 val. per dieną.

4.8. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas savo sprendime vadovavosi neaktualia teismų praktika, kurių faktinės aplinkybės visiškai neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.

5. Apeliaciniame skunde atsakovas S. K. prašo panaikinti 2021 m. gruodžio 28 d. Kauno apygardos teismo sprendimo dalį, kurioje ieškinys tenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Bolle Container Lt“ ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Teismas nusprendė, kad atsakovas bendrovėje įdarbino savo sutuoktinę S. K., kuri bendrovėje faktiškai nedirbo, nustatė jai nepagrįstai didelį darbo užmokestį, taip pat bendrovės lėšomis nepagrįstai apmokėjo mokymosi išlaidas, todėl padarė bendrovei 14 957,12 Eur žalą. Atsakovas su šiais teismo argumentais nesutinka.

5.2. Pažymėjo, kad ieškovės akcininkais buvo jis ir jo sutuoktinė, kadangi ieškovė buvo įsteigta santuokos metu, o ieškovės įstatų 6.2 punktas nustato, jog bendrovės veiklos tikslai be kitų yra ir akcininkų ekonominių interesų tenkinimas. Teismas aiškindamas teisės normas ir galimybę į darbą priimti šeimos narius nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu.

5.3. Kauno apygardos teismas šią sprendimo dalį motyvavo ir tuo, kad nėra duomenų, jog S. K. iš tiesų dirbo UAB „Bolle Container Lt“, be to, anot teismo, S. K. buvo nustatytas per didelis darbo užmokestis. Šias išvadas teismas padarė remdamasis išimtinai ieškovės atstovų bei liudytojos L. N., kuri yra ieškovės darbuotoja, parodymais. Nagrinėjamu atveju byloje yra rašytiniai įrodymai, kad S. K. faktiškai dirbo UAB „Bolle Container Lt“, tačiau teismas nusprendė priešingai, nes nurodė neturintis duomenų apie S. K. dirbtą laiką ir atliktų darbų apimtį. Atkreipė dėmesį, kad šiais duomenimis (dokumentai susiję su bendrovės pervežimų užsakymais) disponuoja ieškovė, tačiau ji jų sąmoningai neteikė į bylą, o teismas jų nereikalavo, nors tokį faktą turėjo įrodyti būtent ieškovė.

5.4. Neaišku, kodėl teismas sprendime analizavo tik dalį liudytojos parodymų ir neatsižvelgė į tai, kad ji nurodė skaičiavusi S. K. darbo užmokestį, deklaravusi jį Valstybinio socialinio draudimo fonde. Byloje pateiktas žiniaraštis patvirtina faktiškai dirbtą laiką, tačiau teismas jo nevertino ir nepasakė kodėl šiuo įrodymu nesiremia. Ir nors pirmosios instancijos teismas byloje išanalizavęs UAB „Danilus“ ir UAB „Minaltra“ raštus nurodė, kad jie nėra pakankami nustatyti S. K. faktiškai dirbtą laiką ir atliktų darbų apimtis, šie raštai paneigia, jog S. K. buvo įdarbinta ieškovėje fiktyviai. Teismas neįvertino ir to, kad liudytojas E. N. 2021 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog 2019 metais bendrovė dirbo du vadybininkai – R. ir S.

5.5. Tai, kad S. K. faktiškai dirbo UAB „Bolle Container Lt“ įrodo ir ta aplinkybė, jog ji būdama ieškovės transporto vadybininke, kėlė savo kvalifikaciją. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės sumokėtos išlaidos už S. K. mokslus buvo nepagrįstos, tačiau teismas niekaip nevertino aplinkybės, jog iki S. K. įdarbinimo bendrovėje, UAB „Bolle Container Lt“ transporto vadybininkais dirbo R. B., prieš jį A. G., ir abu šie asmenys taip pat, jau dirbdami UAB „Bolle Container Lt“ buvo siunčiami į Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ organizuojamus transporto vadybininko mokymus, už šiuos mokymus mokėjo UAB „Bolle Container Lt“. Tai reiškia, kad bendrovės transporto vadybininkų kvalifikacijos kėlimas buvo įprastas bendrovės veikloje, atsakovo sutuoktinei nebuvo sudaromos kokios nors išskirtinės sąlygos kelti kvalifikaciją.

5.6. Teismas be jokio pagrindo sprendė, kad atsakovo sutuoktinei buvo nustatytas nepagrįstai didelis darbo užmokestis. Per laikotarpį nuo 2019 m. gegužės mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio S. K. niekuomet nebuvo išmokėtas didesnis nei 1 400 Eur darbo užmokestis, o iki 2019 m. rugsėjo mėnesio jai išmokamas darbo užmokestis nesiekė 400 Eur per mėnesį.

5.7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Bolle Container Lt“ patyrė 4 600 Eur žalą, nes 2018 m. rugsėjo 28 d. bendrovė pardavė tris jūrinius konteinerius UAB „Just Baltikum“ už bendrą 1 300 Eur, nors juos išnuomodama UAB „Apželdinimas“ nuomos sutartyje nurodė, jog bendra šių jūrinių konteinerių vertė yra 5 900 Eur. Ir 28 550 Eur žalą, kai UAB „Bolle Container Lt“ pardavė UAB „Akrilita“ 18 jūrinių konteinerių. Anot teismo šio sandorio vertė irgi buvo per maža, nes 2018 m. gegužės 15 d. atsakovas, veikdamas kaip UAB „Just Baltikum“ direktorius su Lietuvos kariuomene sudarė nuomos sutartį, pagal kurią kiekvienas jūrinis konteineris buvo įvertinas 2 500 Eur be PVM suma. Tuo tarpu atsakovas, veikdamas kaip ieškovės vadovas, jūrinius konteinerius pardavė už 16 450 Eur.

5.8. Atsakovas su teismo argumentais šioje dalyje nesutiko, kadangi teismas neįvykdė pareigos nustatyti, ar šių sandorių vertė atitiko tikrąją jų vertę. Teismas, nustatydamas parduotų konteinerių vertę, vadovavosi nuomos sutartyse nurodyta išnuomotų jūrinių konteinerių verte, nes šalys, pasirašydamos nuomos sutartis, patvirtino būtent tokią konteinerių vertę.

5.9. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-141-407/2021 ne imperatyviai konstatavo, o tik pasamprotavo, kad turto balansinė vertė dažnai nėra lygi turto realiai vertei. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo byloje buvo nagrinėjamas ginčas, kai įmonėje turtas buvo apskaitomas įsigijimo verte, tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų kokia apskaitos politika yra UAB „Bolle Container Lt“, t. y. kokiu būdu bendrovėje apskaitomas ilgalaikis materialusis turtas – įsigijimo savikaina ar perkainojimo būdu. Nesant šių duomenų nebuvo jokio pagrindo vadovautis minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi.

5.10. Atsakovo manymu, ieškovė neįrodė, kad konteinerių pardavimo sandoriai nebuvo jai naudingi (t. y. sandorio nenaudingumo). Ieškovė į bylą pateikė viešai skelbiamas nuomos sutartis, kurių pagrindu UAB „Just Balticum“ Lietuvos kariuomenei 2018, 2019 metais įvairiais periodais nuomojo 18 jūrinių konteinerių, kuriuose pagal sutarties 2 priedo privalomos medinės grindys, jie turi būti atitinkamai nudažyti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji pardavė jūrinius konteinerius su medinėmis grindimis, perdažytus, t. y. teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad ieškovo UAB „Just Baltikum“ parduoti konteineriai buvo tokios pat komplektacijos ir vertės, kaip UAB „Just Balticum“ išnuomoti konteineriai ir pardavimo metu atitiko nuomos sutarties su Lietuvos kariuomene keliamiems reikalavimams.

5.11. Pirmosios instancijos teismas sprendime neteisėtai konstatavo, kad UAB „Just Baltikum“ išnuomojo UAB „Apželdinimas“ iš ieškovės įsigytus jūrinius konteinerius. Pagal priėmimo-perdavimo aktų turinį akivaizdu, kad UAB „Just Baltikum“ 2018 m. spalio 15 d. Nuomos sutartimi išnuomojo UAB „Apželdinimas“ jūrinį konteinerį (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo 2018 m. rugsėjo 28 d. įsigytas iš ieškovės, tačiau pirmosios instancijos teismas neteisėtai konstatavo, kad nuomos sutartyje su UAB „Apželdinimas“ nurodyta konteinerio kaina atitinka PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyto kito konteinerio kainai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nepateikė į bylą 2017 m. su UAB „Apželdinimas“ sudarytos nuomos sutarties. Atsakovo nuomone, toks selektyvus įrodymų teikimas buvo atliktas siekiant nuslėpti faktinę aplinkybę, kad ieškovės nuomos sutartyje buvo nurodoma kitokia konteinerių rinkos kaina, nes konteineriai buvo nudėvėti ir neverti tiek, kiek nurodo ieškovė.

5.12. Apklausta liudytoja patvirtino, kad ieškovė įsigydavo naudotus, o ne naujus konteinerius, atitinkamai teismas negalėjo šioje byloje nustatyti tikrosios jų vertės. Vadinasi, ieškovė neįrodė ieškinio dalyje dėl patirtos žalos dydžio.

5.13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma viršija pagal Rekomendacijose nurodytą maksimalų advokato atlyginimo dydį, todėl ieškovei atlygintiną sumą sumažino 9 693,13 Eur iki 7 787,82 Eur. Ieškovė byloje buvo atstovaujama trijų advokatų, nors byla nėra sudėtinga. Prie patirtų bylinėjimosi išlaidų nepateikta ataskaita apie teiktas teisines paslaugas. Prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovė nurodo, kad teisines paslaugas sudaro ir teismų praktikos analizė, nenurodant sugaišto laiko. Atsakovo nuomone, analizuodamas teismų praktiką ieškovės atstovas kelia savo kvalifikaciją, tačiau dėl tos paslaugos ieškovė negavo ir tokios išlaidos nelaikytinos bylinėjimosi išlaidomis, kurias turi atlyginti priešinga šalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sąskaita už teisines paslaugas be detalizavimo išrašyta 2021 m. liepos 31 d., o ieškinys yra surašytas 2021 m. rugpjūčio 11 d., t. y. sąskaita išrašyta ir paslaugos tikėtina suteiktos ne šioje byloje.

6. Atsiliepime į ieškovės UAB „Bolle Container Lt“ apeliacinį skundą atsakovas S. K. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškovės reikalavimai, palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Ieškovė neginčija fakto, kad jos finansines atskaitomybes tvirtindavo akcininkai. Pelno (nuostolio) ataskaitose nurodytos bendrosios ir administravimo išlaidos, į kurias patenka ir direktoriaus darbo užmokestis. Ieškovės akcininkai finansinės atskaitomybės rinkinius tvirtino susirinkimuose, t. y. jie žinojo apie bendrovės išlaidas, tarp kurių direktoriaus atlyginimas sudarė ženklią dalį.

6.2. Ieškovė teigia, kad atsakovo darbo sutartis buvo neteisėta, tačiau šie skundo argumentai yra nepagrįsti. 2012 m. birželio 24 d. darbo sutarties sudarymo metu atsakovas buvo vienintelis UAB „Bolle Container LT“ akcininkas, todėl jam darbo užmokestis buvo nustatytas tuometinio vienintelio akcininko, kaip ir numato bendrovės įstatų 26.3 punktas, sprendimu. Tai, kad Bolle Holding GmbH, tapęs ieškovės akcininku, nesidomėjo kontroliuojamo juridinio asmens ūkine veikla, negali būti argumentas, jog atsakovas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo savo padėtimi. Taip pat lieka neaišku, kodėl akcininkas klausimų dėl vadovo darbo užmokesčio nekėlė aštuonerius metus.

6.3. Atsakovas ne pats sau pasiskaičiavo pagal darbo sutartį priklausantį išmokėti darbo užmokestį. Nuo įmonės įsteigimo darbo užmokestį skaičiavo, darbo laiko apskaitos žiniaraščius pildė samdoma bendrovės buhalterė. Šie ilgą laiką buhalterių atlikti veiksmai sutampa su darbo sutarties turiniu, t. y. darbo užmokesčio dydis ir atitinkamas darbo užmokesčio mokėjimo periodas atitinka darbo sutarties turinį. Darbo sutarties ieškovė neginčija ir nepagrįstai teigia, kad atsakovas galimai ją suklastojo.

6.4. Ieškovė klaidina teismą, teigdama, kad ji buvo įsteigta vėliau nei sudaryta atsakovo darbo sutartis. Pažymėjo, kad ieškovė įsteigta 2012 m. birželio 20 d. steigimo akto pagrindu, o dokumentai Juridinių asmenų registrui pateikti 2012 m. gegužės 21 d.

6.5. Atkreipė dėmesį į faktą, kad nuo momento, kuomet atsakovas dalį bendrovės akcijų pardavė Bolle Container GmbH, bendrovės akcininkai niekuomet nėra sprendę dėl darbo sutarties su atsakovu sudarymo, darbo užmokesčio nustatymo. Jei sutiktume su ieškovės pozicija, atsakovas negalėjo gauti jokio darbo užmokesčio aštuonerius metus, nes Bolle Holding GmbH, būdama pagrindine bendrovės akcininke, nėra priėmusi jokio sprendimo nei dėl direktoriaus paskyrimo, nei dėl darbo užmokesčio dydžio, nei dėl darbo sutarties sudarymo.

6.6. Nei įstatymuose, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kad akcininkas savo sprendimą dėl atlyginimo vadovui dydžio privalo įforminti raštu. Be to, ieškovė neįrodė savo ieškinio ir apeliacinio skundo argumento, kad atsakovo darbo užmokestis buvo neprotingai didelis.

7. Atsiliepime į atsakovo S. K. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Bolle Container Lt“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje patenkinti jos ieškinio reikalavimai, palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Atsakovo nuomone pirmosios instancijos teismas, nevertino dalies rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad S. K. sutuoktinė S. K. faktiškai bendrovėje nedirbo ir jai nepagrįstai buvo nustatytas didelis darbo užmokestis bei bendrovės lėšomis apmokėtos jos mokymosi išlaidos. Su šiais argumentais ieškovė nesutinka.

7.2. Teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, įstatymų nustatyta tvarka tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus dėl fiktyvaus apelianto sutuoktinės įdarbinimo, o tam tikrų atsakovo nurodytų aplinkybių nedetalizavimas, byloje ištirtų įrodymų viseto pagrindu, nėra įrodinėjimo taisyklių netinkamas taikymas.

7.3. UAB „Danilus“ ir UAB „Minaltra“ raštai nepatvirtina, kad S. K. realiai atliko jos darbo sutartyje įtvirtintą darbo funkciją. Iš minėtų raštų nėra aišku, kaip dažnai (kartą per savaitę / mėnesį ar pusmetį) S. K. atvyko į minėtas bendroves ir užsakė paslaugas, kokių pervežimo paslaugų apskritai reikėjo ieškovei, kokiais maršrutais buvo vykdomi pervežimai ir pan.

7.4. UAB „Danilus“ ir UAB „Minaltra“ raštai nepatvirtina, kad bendrovėje buvo taikoma praktika paslaugas pas vežėjus užsakyti fiziškai pas juos atvykus. Kaip matyti iš UAB „Danilus“ rašto, jos buveinė yra Šalniškių k. 8, Šalniškės, LT-69375 Kazlų Rūdoje, o UAB „Minaltra“ – Vaišvydo g. 20, LT-45212 Kaunas. Šiais laikais vykti į biurą pas klientą ar paslaugų teikėją ir bendrauti gyvai nėra būtina. Siekiant efektyviai dirbti ir operatyviai gauti paslaugas, komunikacijai naudojamas el. pašto adresas, telefonas, kitos elektroninio ryšio priemonės – Skype, Viber, Messenger ir pan.

7.5. Ieškovė užsiima konteinerių nuoma ir jos veikloje dažnai transportuoti konteinerių nuomos tikslais iš vienos vietos į kitą nereikia. Be to, ji turėjo transporto priemonę ir vairuotoją, todėl pati galėjo vykdyti pervežimus Lietuvoje ir samdyti trečiuosius asmenis pervežimams nuomos tikslais nebuvo jokio poreikio ar ekonominės naudos. Jei tai buvo daroma, tai tik išimtinais atvejais. Atsakovas iškraipo faktines aplinkybes nurodinėdamas, kad konteinerių transportavimu iš Vokietijos rūpinosi jo sutuoktinė. Tačiau UAB „Danilus“ ir UAB „Minaltra“ veikia išimtinai Lietuvos teritorijoje ir neužsiima konteinerių transportavimu iš Vokietijos. UAB „Baltic translines“ vykdė konteinerių transportavimą ieškovei iš Vokietijos.

7.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad sutuoktinei mokamas darbo užmokestis buvo gerokai didesnis nei kitų darbuotojų. Nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. atsakovas savo sutuoktinei nustatė 682 Eur darbo užmokestį (už 2 valandų darbą per 5 darbo dienų savaitę), o nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. – 2 430 Eur (už 8 valandų darbą per 5 darbo dienų savaitę). Tuo tarpu projektų vadovo darbo užmokestis sudarė tik 1 053 Eur.

7.7. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad jis ir jo sutuoktinė yra ieškovės akcininkai.

7.8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei žalą už parduotus per maža kaina konteinerius. Nors apeliantas nesutinka su nustatyta konteinerių verte, vadovaujantis Lietuvos respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 punktu, turto arba verslo rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Remiantis šia nuostata kasacinis teismo praktikoje nurodoma, kad realūs turto pardavimo sandoriai gali būti teismo vertinami kaip vienas iš įrodymų konkretaus turto rinkos vertei nustatyti. Vertindamas į bylą pateiktas nuomos sutartis, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad konteinerių rinkos vertė atitiko tą vertę, kuri nurodyta minėtose nuomos sutartyje. Nors atsakovas ir teigia, kad nuomos sutartyse nurodyta turto vertė neatitinka realios jų vertės, tačiau pats nepateikia nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų kitokią konteinerių vertę. Taip pat byloje nėra nei vieno įrodymo, galinčio patvirtinti atsakovo argumentus apie prastą konteinerių būklę jų pardavimo metu.

7.9. Apelianto argumentai apie netinkamai paskirstytas bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

10. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovui išsimokant per didelį darbo užmokestį, ieškovė nurodė, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų teismo išvadas dėl to, kad abu akcininkai žinojo apie vadovui (atsakovui) nustatytą darbo užmokestį.

11. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (toliau – ABĮ) 18 straipsnį akcininkas turi teisę gauti tam tikrą informaciją tiesiog raštu jos pareikalavęs iš bendrovės. Papildomų teisių susipažinti su bendrovės informacija, kuri reikšminga sprendžiant dėl balsavimo visuotiniame akcininkų susirinkime, akcininkas įgyja prieš visuotinį akcininkų susirinkimą ABĮ 26 straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka, akcininkas taip pat gali iš anksto bendrovei pateikti klausimų, į kuriuos turi būti atsakyta iki visuotinio akcininkų susirinkimo datos ABĮ 16¹ straipsnio nurodyta tvarka. Tokią teisę bendrovės akcininkams taip pat nustatė ir bendrovės įstatų 19 punktas.

12. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad akcininkas, visų pirma turi teisę į bendro pobūdžio įstatyme konkrečiai įvardytą informaciją, t. y. bendrovės įstatų, metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinių, bendrovės metinių ir tarpinių pranešimų, auditoriaus išvadų ir finansinių ataskaitų audito ataskaitų, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai, kitų bendrovės dokumentų, kurie turi būti vieši pagal įstatymus, dokumentų kopijas. Šią bendro pobūdžio informaciją įstatymas nustato kaip minimalią, kuri bendrovės akcininkui būtina, siekiant apsaugoti savo kaip akcininko pagrindines teises. Antra, akcininkas turi teisę į kitą bendrovės įstatuose nurodytą informaciją ir dokumentus. Šiuo atveju akcininkai, tvirtindami bendrovės įstatus, turi teisę laisvai apsispręsti, kokia informacija, be nurodytosios įstatyme, bus prieinama akcininkams. Trečia, akcininkas turi teisę į informaciją ir dokumentus, akcininkui būtinus vykdant kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pastaroji informacija apima ir informaciją, ir dokumentus, susijusius su bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija. Akcininko teisė gauti šio pobūdžio informaciją yra grindžiama kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų vykdymu. Tai reiškia, kad akcininkas, siekdamas gauti iš bendrovės šio pobūdžio informaciją, turėtų pagrįsti, kokiems teisės aktų reikalavimams vykdyti informacija yra reikalinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-1075/2021).

13. Nagrinėjamoje byloje ieškovės akcininkas (Vokietijos įmonė Bolle Holding GmbH) neginčijo fakto, kad jam buvo pateikiamos metinės ir / arba tarpinės finansinės ataskaitos, kurias abu akcininkai tvirtindavo. Nors ieškovė nurodė, kad šioje byloje nėra nei vieno įrodymo, kad abu akcininkai žinojo apie vadovui mokamo darbo užmokesčio dydį, šioje byloje taip pat nėra nei vieno įrodymo, jog ieškovės akcininkai raštu reikalavo iš bendrovės pateikti duomenis apie vadovui (atsakovui) nustatytą darbo užmokestį iki 2019 metų (tame tarpe ir pateikti su vadovu sudarytą darbo sutartį).

14. Ieškovė taip pat nurodė, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose atsakovo darbo užmokestis nenurodytas. Ieškovė į bylą pateikė bendrovės 2019 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, 2019 m. gruodžio 31 d. balansą. Šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie S. K. darbo užmokestį. Ieškovei neaišku kaip pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad šiuose dokumentuose galima rasti informaciją apie atsakovui mokamą atlyginimą.

15. Pirmiausia pažymėtina, kad į bylą yra pateikta 2012 m. birželio 24 d. atsakovo su UAB „Bolle Container LT“ sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovui nustatytas mėnesinis darbo užmokestis: nuo darbo sutarties sudarymo – 1 035 Lt (299,76 Eur); nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. – 2 300 Lt (666,13 Eur); nuo 2015 m. sausio 1 d. – 6 800 Lt (1 969,42 Eur); nuo 2016 m. sausio 1 d. – 11 300 Lt (3 272,71 Eur). Kaip minėta, byloje nėra jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ieškovės argumentus, kad vienas iš akcininkų reikalavimo įmonės vadovo jo darbo sutartį akcininkui pateikti.

16. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad darbo sutarties su atsakovu (kaip įmonės vadovu) sudarymo metu atsakovas buvo vienintelis ieškovės akcininkas. Bendrovės įstatų 26.3 punktas numato, kad visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę rinkti ir atšaukti bendrovės vadovą bei nustatyti jam darbo užmokestį. Kadangi darbo sutarties sudarymo metu Vokietijos įmonė Bolle Holding GmbH nebuvo ieškovės akcininke, tai atsakovas, būdamas vieninteliu ieškovės akcininku, neturėjo pareigos derinti su ja vadovo darbo užmokesčio. Bendrovės įstatai suteikė teisę visuotiniam akcininkų susirinkimui tuos įstatus keisti, tačiau duomenų apie tai, kad Vokietijos įmonė Bolle Holding GmbH siekė pakeisti ieškovės įstatus arba atlikti pokyčius dėl vadovo ar jam mokamo darbo užmokesčio pakeitimo, nėra.

17. Trečia, nepagrįsti ieškovės argumentai apie tai, kad finansinės atskaitomybės dokumentuose neatsispindi atsakovo darbo užmokestis. Į bylą pateiktoje 2019 metų bendrovės pelno (nuostolio) ataskaitoje yra nurodyta skiltis „bendrosios ir administracinės sąnaudos“. Įmonės veiklos sąnaudos – tiesiogiai su gamyba nesusiję kaštai. Tai administracijos darbuotojų atlyginimai, marketingo išlaidos, ofiso išlaidos ir pan. Administracines veiklos sąnaudas galima rasti pelno (nuostolių) ataskaitoje, o jų detalizavimą aiškinamajame rašte. Ir nors į bylą nėra pateiktas 2019 metų finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas, byloje pateiktas susirašinėjimas tarp atsakovo ir Vokietijos įmonės Bolle Holding Gmb, kuriame yra aiškiai nurodyta, jog atsakovas siuntė akcininkui sąnaudų detalizavimą (2020 m. gegužės mėnesį siųsti el. laiškai). Kodėl akcininkas nereikalavo atsakovo pateikti detalizavimo ankstesniais metais, lieka neaišku. Tačiau byloje nėra paneigta, kad atsakovas teikdavo finansines ataskaitas akcininkų susirinkimui ir ankstesniais metais. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog ieškovės UAB „Bolle Container LT“ akcininkai nežinojo apie atsakovui nustatytą ir mokamą darbo užmokesčio dydį ir jam nepritarė, yra pagrįsta ir nepaneigta.

18. Be kita ko, ieškovė skunde nurodė, kad nei vieno kito bendrovės darbuotojo darbo sutartyje nebuvo įtvirtintas toks darbo užmokesčio didinimas „avansu“, kaip atsakovo darbo sutartyje. Išankstinis darbo užmokesčio įtvirtinimas darbo sutartyje yra nelogiškas, neatitinkantis jokios įprastinės verslo praktikos. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekse nėra imperatyviai įtvirtina, kad darbo sutarties nustatant darbo užmokestį į ateitį, kaip teigia ieškovė „avansu“, negalima sudaryti. Todėl nėra pagrindo teiginiui, kad ginčo darbo sutartis ir joje nustatytos sąlygos gali būti laikomos prieštaraujančiomis galiojantiems (ar darbo sutarties sudarymo metu galiojusiems) teisės aktams.

19. Ieškovė pažymėjo, kad bendrovė juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. birželio 25 d. Tuo tarpu darbo sutartis su atsakovu sudaryta 2012 m. birželio 24 d., t. y. dar prieš įsteigiant bendrovę. Be to, atsakovas nors ir itin trumpai buvo vieninteliu ieškovės akcininku, privalėjo sprendimą dėl darbo užmokesčio įforminti raštu, tačiau tokio sprendimo byloje nėra.

20. Atsakant į šį argumentą pažymėtina, kad vien pats faktas, jog bendrovė juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. birželio 25 d., o darbo sutartis su atsakovu sudaryta 2012 m. birželio 24 d., šios bylos nagrinėjimo kontekste esminės teisinės reikšmės neturi. Susipažinus su pateikta darbo sutartimi nustatyta, kad joje nurodyta, jog atsakovas pradeda dirbti 2012 m. birželio 25 d. Be to, sutiktina su atsakovo argumentais, kad ieškovė įsteigta 2012 m. birželio 20 d. steigimo akto pagrindu, o dokumentai Juridinių asmenų registrui pateikti 2012 m. gegužės 21 d. Nors bendrovė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo Juridinių asmenų registre, nuo steigiamojo akto sudarymo iki jos įregistravimo, praeina tam tikras laiko tarpas. Atsakovas bendrovėje nepradėjo dirbti anksčiau, nei ieškovė buvo įregistruota Juridinių asmenų registre, todėl darbo sutarties sudarymo data galimai buvo nurodyta klaidingai. Kita vertus, kaip minėta vyko juridinio asmens steigimo procesas, todėl vien tik ta aplinkybė, kad darbo sutartis buvo sudaryta viena diena anksčiau nei įsteigta ieškovė, neteikia pagrindo manyti, jog darbo sutartis su atsakovu buvo sudaryta neteisėtai, ar joje nurodytas darbo užmokestis nustatytas neteisėtai.

21. Akivaizdus faktas, kad kai yra pateikiamas raštu įformintas visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, jog buvo priimtas sprendimas dėl atlyginimo vadovui nustatymo, ginčas dėl atlyginimo dydžio faktiškai nebegalimas, nebent būtų nustatyti kokie nors pagrindai tokio sprendimo pripažinimui neteisėtu. Tačiau nei įstatymuose, nei teisminėje praktikoje nėra nurodyta, kad tik taip (rašytine forma) įformintas sprendimas yra vienintelis leistinas įrodymas ir tik jo pateikimas į bylą gali patvirtinti visuotinio akcininkų susirinkimo įvykimo ir / arba priimto sprendimo faktus, o jo nebuvimas visais atvejais byloje savaime lemia besąlygišką išvadą, jog sprendimo nebuvo. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009 konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė esmine bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumą patvirtinančia aplinkybe rašytinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų padidinti bendrovės vadovo atlyginimą nebuvimo faktą. Pažymėtina, kad iš ieškinio reikalavimų buvusiam administracijos vadovui pagrindu nurodytų aplinkybių matyti, jog atsakovo veiksmų neteisėtumas grindžiamas tuo, kad jis vienašališkai, be bendrovės akcininkų sprendimo, pasididino sau atlyginimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju tas faktas, jog nagrinėjant bylą nebuvo pateikta rašytinių visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų dėl bendrovės vadovo atlyginimo padidinimo, savaime neįrodo, kad atsakovas pats vienašališkai nustatė sau didesnį atlyginimą. Kitoje byloje kasacinis teismas, pažymėjęs, kad nors bendrovės akcininkai formaliai nepriėmė sprendimo dėl bendrovės vadovo atlyginimo dydžio, tačiau iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog jie žinojo apie vadovo atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2006). Iš paminėtų kasacinio teismo nutarčių motyvų darytina išvada, kad tam tikrais atvejais ne tik visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo nepateikimas į bylą, bet net ir jo formalus nepriėmimas, jei akcininkai faktiškai yra pritarę gaunamam darbo užmokesčio dydžiui, per se (liet. savaime) nebūtinai lemia (tik) išvadą, kad vadovas padidintą darbo užmokestį gavo neteisėtai.

22. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės argumentas, jog atsakovas nors ir itin trumpai buvo vieninteliu ieškovės akcininku, privalėjo sprendimą dėl darbo užmokesčio įforminti raštu, nėra pagrįsti. Tai paneigia ir ABĮ 29 straipsnio 1 dalis, kuriame yra nurodyta, kad visuotiniai akcininkų susirinkimai turi būti protokoluojami. Protokolas gali būti nerašomas, kai priimtus sprendimus pasirašo visi bendrovės akcininkai, taip pat kai bendrovėje yra vienas akcininkas. Taigi, iš esmės atsakovas yra teisus, kad joks teisės aktas neįpareigojo jo, kaip tuometinio vienintelio akcininko, sprendimą dėl darbo užmokesčio įforminti raštu, juolab kad ieškovė su atsakovu sudarė darbo sutartį, todėl papildomas vienintelio akcininko sprendimo įforminimas raštu gali būti laikomas pertekliniu.

23. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo darbo užmokestis nebuvo neprotingai didelis – nepagrįsta. Šio teiginio teismas nepagrindė jokiais įrodymais, nors ieškovė į bylą teikė tiek atsakovo darbo sutartį, tiek kitų darbuotojų darbo sutartis. Atsakovo darbo užmokestis akivaizdžiai iškrito iš bendrovės darbuotojų darbo užmokesčio konteksto, o atsakovas savo atlyginimą savavališkai kėlė jį dvigubindamas ar trigubindamas.

24. Su šiais ieškovės argumentais nėra pagrindo sutikti. Minėta, kad darbo užmokesčio įtvirtinimas į ateitį nėra draudžiamas galiojančių teisės aktų, todėl nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas darbo užmokestį kėlė savavališkai. Nepaneigus pirmosios instancijos teismo argumentų, kad bendrovės akcininkai privalėjo žinoti apie atsakovui mokamą darbo užmokestį, nėra pagrindo teiginiui, jog atsakovo darbo užmokestis prieštaravo akcininkų interesams. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad atsakovui mokamas darbo užmokestis nebuvo neprotingai didelis. Galiojantis teisinis reglamentavimas, tame tarpe ir darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai, nenumato imperatyvios pareigos įmonės vadovui nustatyti tokio paties darbo užmokesčio kaip ir kitiems darbuotojams, kuriems nėra nustatytos tokios pat apimties pareigos ir atsakomybės kaip įmonės vadovui, kaip pvz., atlyginti įmonei žalą už priimtus sprendimus, prieštaraujančius įmonės interesams ir pan. ABĮ 37 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas bei atlieka begalė kitų funkcijų, numatytų ABĮ. Todėl vertintina, kad jo darbo užmokestis gali skirtis nuo kitų priimtų darbuotojų darbo užmokesčio. Praktikoje neretai pasitaikanti situacija, kai įmonės administracijos vadovui yra nustatomas ženkliai didesnis darbo užmokestis nei eiliniam darbuotojui, atliekančiam tik darbo sutartyje ar pareigybės aprašyme jam nustatytas funkcijas.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai ieškovės ieškinio netenkino, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai neteikia pagrindo išvadai, jog šioje dalyje turėjo būti priimtas priešingas teismo sprendimas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl sutuoktinės įdarbinimo

26. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas savo sutuoktinę įdarbino fiktyviai, bei mokėjo jai per didelį darbo užmokestį. Anot apelianto, ieškovės akcininkais buvo jis ir jo sutuoktinė, kadangi ieškovė buvo įsteigta santuokos metu, o ieškovės įstatų 6.2 punktas nustato, jog bendrovės veiklos tikslai be kitų yra ir akcininkų ekonominių interesų tenkinimas.

27. Su šiais atsakovo argumentais yra teisinio pagrindo sutikti tik iš dalies. Atsakovo teigimu įmonė yra įsteigta santuokos metu. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad bendrąja sutuoktinių nuosavybe yra laikoma įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas. Iš šio teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad įsteigus juridinį asmenį, įmonė kaip turtinis kompleksas priklauso sutuoktiniams bendrosios junginės nuosavybės teise. Nei iš Juridinių asmenų registro, nei iš bendrovės akcininkų sąrašų, nėra identifikuota, kad atsakovo sutuoktinė yra / arba buvo bendrovės akcininke (byloje nenustatytas, kad jai nuosavybės teise priklausė bent dalis ieškovės akcijų). Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas ir jo sutuoktinė abu kartu buvo įmonės akcininkai.

28. Pažymėtina, kad atsakovo argumentai dėl bendrosios jungtinės nuosavybės egzistavimo nėra aktualūs sprendžiant klausimą ar pagrįstai atsakovas įdarbino savo sutuoktinę bendrovėje ir ar jai buvo mokamas tinkamo dydžio darbo užmokestis. Atsakovo argumentai dėl įmonės priklausymo sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise galėtų būti aktualūs sprendžiant turto pasidalinimo klausimus, tačiau ne jo, kaip buvusio įmonės vadovo, atsakomybės klausimą.

29. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje yra rašytiniai įrodymai, kad S. K. faktiškai dirbo UAB „Bolle Container Lt“, tačiau teismas nusprendė priešingai, nes nurodė neturintis duomenų apie S. K. dirbtą laiką ir atliktų darbų apimtį. Atkreipė dėmesį, kad šiais duomenimis (dokumentai susiję su bendrovės pervežimų užsakymais) disponuoja ieškovė, tačiau ji jų sąmoningai neteikė į bylą, o teismas jų nereikalavo, nors tokį faktą turėjo įrodyti būtent ieškovė.

30. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo argumentus, neturi pagrindo sutikti su atsakovo skundo argumentais.

31. Pirmosios instancijos teismas iš 2019 m. gegužės 3 d. darbo sutarties, sudarytos su S. K., nustatė, kad jos pareigos įmonėje buvo „faktiškai ir nepertraukiamai vadovauti vežėjo transporto veiklai, tai yra vadovauti kelių transporto priemonių eksploatavimui ir priežiūrai, tvarkyti transporto sutartis ir dokumentus, tvarkyti bendrąją apskaitą, paskirstyti užduotis vairuotojams ir krovinius transporto priemonėms ir prižiūrėti eismo saugos procedūras“.

32. Nors atsakovas eilę kartų skunde kartoja, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog S. K. faktiškai dirbo UAB „Bolle Container Lt“, tačiau nenurodo, kokie tai įrodymai šią aplinkybę pagrindžia. Apeliacinio teismo vertinimu, UAB „Danilus“ ir UAB „Minaltra“ raštai nėra pakankami nustatyti S. K. faktiškai dirbtą laiką ir atliktų darbų apimtis. Tai skundžiamame sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Byloje apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino, kad S. K. fiziškai atvykdavo į darbą jos pareiginėms funkcijoms atlikti, o į bylą nėra pateikti darbo laiko apskaitos dokumentai ar bet kokie kiti dokumentai, kurie patvirtintų jos faktiškai atliekamas funkcijas. Priešingai nei nurodo atsakovas, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad jo sutuoktinė net neturėjo telefono ir elektroninio pašto, kurie, manytina, yra reikalingi jos funkcijų tinkamam atlikimui.

33. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad UAB „Danilus“ ir UAB „Minaltra“ raštai nepatvirtina, jog bendrovėje buvo taikoma praktika paslaugas pas vežėjus užsakyti fiziškai pas juos atvykus. UAB „Danilus“ buveinė yra Kazlų Rūdoje, o UAB „Minaltra“ – Kaune. Todėl vertintina, kad vykimas į biurą pas klientą ar paslaugų teikėją fiziškai yra visiškai neefektyvus verslo sprendimas, todėl abejotina jo realumu.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovas į bylą taip pat nepateikė jokių įrodymų apie S. K. darbo funkcijų pagal darbo sutartį atlikimą ar kitokių funkcijų, susijusių su įmonės veikla, vykdymą.

35. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad dokumentais, susijusiais su bendrovės pervežimų užsakymais, disponuoja ieškovė, tačiau ji jų sąmoningai neteikė į bylą, o teismas jų nereikalavo, nors tokį faktą turėjo įrodyti būtent ieškovė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas privalo įrodyti jo procesiniuose dokumentuose dėstomas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad žinodamas, jog egzistuoja rašytiniai įrodymai, galintys patvirtinti jo argumentus dėl S. K. darbo funkcijų atlikimo, atsakovas būtų teikęs teismui prašymą tokius įrodymus iš ieškovės išreikalauti. Nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, o pirmosios instancijos teismas neturi teisės savo iniciatyva rinki įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius šalių argumentus. Be to, atsakovas turėjo teisę prašyti teismo išduoti liudijimą jam reikiamų įrodymų gavimui. Tačiau ir ši aplinkybė byloje nenustatyta. Todėl neįrodęs, kad jo sutuoktinė įdarbinta buvo realiai ir realiai atliko jos pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, atsakovas privalo ieškovei atlyginti su tuo susijusią žalą.

36. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sprendė, kad atsakovo sutuoktinei buvo nustatytas nepagrįstai didelis darbo užmokestis. Per laikotarpį nuo 2019 m. gegužės mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio S. K. niekuomet nebuvo išmokėtas didesnis nei 1 400 Eur darbo užmokestis, o iki 2019 m. rugsėjo mėnesio jai išmokamas darbo užmokestis nesiekė 400 Eur per mėnesį.

37. Šiuos apelianto argumentus paneigia į bylą pateikta S. K. darbo sutartis. Nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. atsakovas savo sutuoktinei nustatė 682 Eur darbo užmokestį (už 2 valandų darbą per 5 darbo dienų savaitę), o nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. – 2 430 Eur (už 8 valandų darbą per 5 darbo dienų savaitę). Kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į atsakovo skundą, projektų vadovo darbo užmokestis sudarė tik 1 053 Eur. Palyginus atsakovo (kaip įmonės vadovo) ir jo sutuoktinės darbo užmokesčius, vertintina, kad atsakovas siekė sutuoktinei nustatyti beveik tokio paties dydžio darbo užmokestį, koks buvo nustatytas jam darbo sutartimi.

38. Pažymėtina, kad darbdaviai įpareigojami parengti darbo apmokėjimo sistemą taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokios diskriminacijos lyties pagrindu ir kitais pagrindais: už tokį pat ar lygiavertį darbą – vienodas darbo užmokestis. Toks pats darbas reiškia atlikimą darbo veiklos, kuri pagal objektyvius kriterijus vienoda ar panaši į kitą darbo veiklą tiek, kad abu darbuotojai gali būti sukeisti vietomis be didesnių darbdavio sąnaudų. Lygiavertis darbas reiškia, kad jis pagal objektyvius kriterijus yra ne mažesnės kvalifikacijos ir ne mažiau reikšmingas darbdaviui siekiant savo veiklos tikslų, negu kitas palyginamasis darbas. Įgyvendinant darbuotojų nediskriminavimo principus, darbuotojo darbo užmokestis be diskriminavimo reiškia nediskriminacinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius pinigais arba natūra, kuriuos darbuotojas tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.

39. Kitų įmonės darbuotojų darbo užmokesčio kontekste vertintina, kad atsakovo nustatytas darbo užmokestis sutuoktinei pažeidė nediskriminavimo principą ir nustatė ženkliai didesnį darbo užmokestį už ne pilną darbo dieną. Pirmosios instancijos teismas teisingai pagal byloje esančius įrodymus nustatė, kad anksčiau bendrovėje dirbusiam transporto vadybininkui, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2019 m. kovo 25 d. buvo nustatytas 497 Eur darbo užmokestis, kuris vėliau padidintas iki 641 Eur. Be to, atsakovo sutuoktinei, praėjus vos 4 mėnesiams nuo darbo sutarties sudarymo (vos tik pasibaigė darbo sutartyje numatytas bandomasis laikotarpis), darbo užmokestis 2019 m. rugsėjo 1 d. buvo padidintas beveik keturis kartus – iki 2 430 Eur. Teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad šis atsakovo sprendimas buvo komerciškai nepagrįstas.

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, ieškovėje įdarbino savo sutuoktinę, kuri faktiškai jokių darbinių funkcijų neatliko, nustatė jai nepagrįstai didelį darbo užmokestį, taip pat ieškovės lėšomis nepagrįstai apmokėjo jos mokymosi išlaidas. Tai leidžia spręsti, kad aukščiau nurodytais neteisėtais veiksmais atsakovas S. K. pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas bendrovės vadovui nustatytas pareigas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovei 14 957,12 Eur žalą.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl sudarytų sandorių bei 4600 Eur ir 28 550 Eur žalos

41. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje buvo iš jo priteista žala ieškovės naudai už konteinerių perleidimą, neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir konteinerių perleidimo fakto. Anot atsakovo, nustatydamas parduotų konteinerių vertę, teismas nepagrįstai vadovavosi nuomos sutartyse nurodyta išnuomotų jūrinių konteinerių verte, nes šalys, pasirašydamos nuomos sutartis, patvirtino būtent tokią konteinerių vertę.

42. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

43. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką negu nustatyta CPK 178 straipsnyje, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, kvestionuodamas ieškovės nurodytų konteinerių vertes, būtent atsakovas privalėjo į bylą pateikti įrodymus, kad ieškovės nurodytos ir nuomos sutartyse nurodytos konteinerių vertės neatitinka tikrovės. Siekdamas paneigti ieškovės nurodomas konteinerių vertes, atsakovas turėjo teisė pasitelkti atitinkamos srities ekspertus. Atsakovo pasirinktas pasyvus procesinis elgesys lėmė atsakovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimo faktą. Vien deklaratyvus teigimas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis nuomos sutartyse nurodomomis konteinerių vertėmis, nesudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui.

45. Antra, atsakovas ignoruoja tą faktą, kad jis pats, kaip įmonės vadovas, pasirašė nuomos sutartis, atitinkamai laikytina, jog jis daiktų vertes pripažino. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2018 m. spalio 1 d. atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, su UAB „Apželdinimas“ ir su sau pačiam priklausančia įmone UAB „Just Baltikum“ sudarė teisių ir pareigų perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė (teisių perleidėjas) perdavė UAB „Just Baltikum“ (teisių perėmėjui) visas teises pagal su UAB „Apželdinimas“ sudarytą 2017 m. rugsėjo 30 d. nuomos sutartį, o 2018 m. spalio 15 d. UAB „Just Baltikum“ su UAB „Apželdinimas“ sudarė Konteinerių nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Just Batikum“ išnuomojo UAB „Apželdinimas“ tuos pačius Jūrinius konteinerius, kuriuos 2018 m. rugsėjo 28 d. nusipirko iš ieškovės. 2018 m. spalio 15 d. nuomos sutarties priede Nr. 1 nurodyta, kad jūrinių konteinerių (kiekvieno) vertė yra 2 950 Eur (bendra vertė – 5 900 Eur). Pažymėtina, kad visose išvardytose sutartyse yra atsakovo S. K. parašas.

46. Trečia, nors atsakovas ir teigia, kad konteineriai buvo nudėvėti, reikalavo remonto ir dažymo darbų, tokių įrodymų į bylą pateikta nebuvo. Ne kartą minėta, kad atsakovas, neturėdamas tokių duomenų turėjo teisė reikalauti ieškovės juos į bylą pateikti, kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl įrodymų išreikalavimo arba teismo liudijimo išdavimo. Tas padaryta nebuvo, todėl jo skundo argumentai šioje dalyje laikytini neįrodytais.

47. Ketvirta, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad turto arba verslo rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Taigi, vertindamas į bylą pateiktas nuomos sutartis, teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad konteinerių rinkos vertė atitiko tą vertę, kuri nurodyta nuomos sutartyje.

48. Teisėjų kolegija, sutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovas, sudarydamas pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus bendrovei nuostolingus sandorius, veikė turėdamas interesų konfliktą ir tenkino savo privačius interesus, nesirūpino bendrovės gerove ir tokiais savo veiksmais pažeidė lojalumo pareigą bendrovės atžvilgiu.

49. CK 2.82 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuojama, kad juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą, kuris, inter alia (liet. be visa kita, be kita ko, be to), atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, draudimas painioti juridinio asmens turtą su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pareiga pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario, nevykdančio arba netinkamai vykdančio pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, pareiga padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai.

50. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl to, kad sandorių sudarymo metu atsakovas S. K. buvo ne tik UAB „Bolle Container LT“ akcininkas ir vadovas, bet ir UAB „Just Balticum“ akcininkas ir vadovas.

51. Juridinio asmens organo narys gali sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra. Apie tokį sandorį jis privalo nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka (ši informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą) arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentai ar atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai aiškiai nenustato kitos informavimo tvarkos (CK 2.87 straipsnio 6 dalis). Pareigą informuoti apie galimą interesų konfliktą nustato ir ABĮ 19 straipsnio 9 dalis, numatanti, kad kiekvienas kandidatas į bendrovės vadovo pareigas, valdybos ir stebėtojų tarybos narius privalo pranešti jį renkančiam organui, kur ir kokias pareigas jis eina, kaip jo kita veikla yra susijusi su bendrove ir su bendrove susijusiais kitais juridiniais asmenimis.

52. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra duomenų apie tai, kad UAB „Bolle Container LT“ akcininkė Vokietijos įmonė Bolle Holding GmbH buvo informuota raštu, taip kaip tą numato įstatymas, apie tai, jog atsakovas sandorių sudarymo metu buvo taip pat ir UAB „Just Balticum“ akcininkas ir vadovas bei apie tai, kad ketina sudaryti sandorius su jo valdomu kitu juridiniu asmeniu.

53. CK 2.87 straipsnyje nurodyta, kad juridinio asmens organų nariai turi pareigas pačiam juridiniam asmeniui – valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Ta pati taisyklė, kad bendrovės vadovas turi pareigas pačiai bendrovei, kaip savarankiškam teisės subjektui, įtvirtinta ir ABĮ. ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad veikimo bendrovės interesais pareigos turinys priklauso nuo finansinės bendrovės padėties: įmonės vadovas yra atsakingas už įmonės kasdieninės veiklos organizavimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas), laikantis įstatymų ir bendrovės įstatų (ABĮ 19 straipsnio 8 dalis), kad veikla atitiktų ne tik bendrovės ir jos akcininkų interesus, tačiau, įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, nebūtų neteisėtais veiksmais pažeidžiami ir kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

54. Pagrindinius interesų konfliktus tarp valdymo organų narių ir bendrovės galima skirstyti į dvi grupes. Pirmąją ir didžiausią grupę sudaro interesų konfliktai, atsirandantys valdymo organams sudarant sandorius tarp jų vadovaujamos įmonės ir kito su valdymo organų nariais susijusio subjekto, pavyzdžiui, su juridiniu asmeniu, kurio dalyvis arba valdymo organas vadovas yra, arba su fiziniu asmeniu, kurio giminaitis yra vadovas ir pan., kitaip tariant, tai sandoriai, kuriems įtakos turėjo interesų konfliktas. Antrąją vadovo ir bendrovės galimų interesų konfliktų grupę sudaro draudimas vadovui naudotis bendrovės galimybėmis ir turtu (CK 2.87 straipsnio 4 dalis). Siekdamas pašalinti tokio pobūdžio interesų konfliktų atsiradimo galimybę ateityje, įstatymų leidėjas, kaip minėta aukščiau, papildomai yra nustatęs, kad kiekvienas kandidatas į bendrovės vadovo pareigas, valdybos ir stebėtojų tarybos narius privalo pranešti jį renkančiam organui, kur ir kokias pareigas jis eina, kaip jo kita veikla yra susijusi su bendrove ir su bendrove susijusiais kitais juridiniais asmenimis (ABĮ 19 straipsnio 9 dalis).

55. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, valdymo organų lojalumo pareiga bendrovei suponuoja, kad vadovai negali priimti sprendimų ar sudarinėti sandorių bendrovės vardu, jei kyla interesų konfliktas, be bendrovės sutikimo. Tokio sandorio sudarymas, neatskleidus interesų konflikto, jau savaime gali būti kvalifikuojamas kaip neteisėti vadovo veiksmai.

56. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovo interesų konflikto vengimas gali reikalauti ne tik pasyvaus elgesio (nedalyvauti priimant atitinkamą sprendimą), bet ir aktyvių veiksmų. Įmonės vadovo lojalumo pareiga jo vadovaujamai įmonei reiškia ir pareigą imtis priemonių, kad dėl sandorio su įmonės vadovu jo vadovaujama įmonė nepatirtų žalos. Vadovas, dalyvaudamas sandoryje su bendrove, kurios vadovas jis yra, turi ne vien formaliai atskleisti interesų konflikto situaciją, tačiau ir įspėti apie galimus neigiamus sandorio padarinius bei jam žinomą riziką, dėl kurios gali atsirasti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

57. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, konstatuojant, jog atsakovas S. K. pažeidė CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintas pareigas (egzistuojant neteisėtus veiksmus dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad atsakovas dėl bendrovei sudarytų nenaudingų sandorių padarė ieškovei 33 150 Eur žalą ir ją priteisė.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

58. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 98 straipsnis reglamentuoja išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

59. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis) (toliau – Rekomendacijos).

60. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015 ir joje nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 20 punktą).

61. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma viršija pagal Rekomendacijose nurodytą maksimalų advokato atlyginimo dydį, todėl ieškovei atlygintiną sumą sumažino nuo 9 693,13 Eur iki 7 787,82 Eur. Ieškovė byloje buvo atstovaujama trijų advokatų, nors byla nėra sudėtinga. Prie patirtų bylinėjimosi išlaidų nepateikta ataskaita apie teiktas teisines paslaugas. Prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovė nurodo, kad teisines paslaugas sudaro ir teismų praktikos analizė, nenurodant sugaišto laiko. Atsakovo nuomone, analizuodamas teismų praktiką ieškovės atstovas kelia savo kvalifikaciją, tačiau dėl tos paslaugos ieškovė negavo ir tokios išlaidos nelaikytinos bylinėjimosi išlaidomis, kurias turi atlyginti priešinga šalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sąskaita už teisines paslaugas be detalizavimo išrašyta 2021 m. liepos 31 d., o ieškinys yra surašytas 2021 m. rugpjūčio 11 d., t. y. sąskaita išrašyta ir paslaugos tikėtina suteiktos ne šioje byloje.

62. Pirmiausia, šalies teisė yra pasirinkti, ar jos interesus atstovaus advokatas. Todėl vien pats faktas, kad ieškovę atstovavo trys advokatai nėra teisinis pagrindas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas kvestionuoti. Kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos procesą laimėjusiai šaliai visais atvejais individualiai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, be kita ko, vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą. Nors teismas pagal įstatymą kontroliuoja prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, advokato pagalbos išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių, teismų praktikoje iš esmės pripažįstamos protingomis ir pagrįstomis išlaidomis. Dėl šios priežasties proceso šalis, siekdama kitos šalies advokato pagalbos išlaidų sumažinimo, turi argumentuotai pagrįsti, kodėl konkrečiu atveju teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijų.

63. Antra, už suteiktas paslaugas ieškovei buvo išrašytos ir į bylą pateiktos dvi sąskaitos: 2021 m. liepos 31 d. PVM sąskaita-faktūra APB 2021.07-10 ir 2021 m. spalio 31 d. PVM sąskaita faktūra APB 2021.10-26. Ieškovė šias sąskaitas yra apmokėjusi. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė nepateikė ataskaitos apie jai suteiktas teisines paslaugas. Priešingu atveju atsakovas negalėtų žinoti, kad ieškovės atstovas analizavo teismų praktiką, ruošdamas ieškovei procesinius dokumentus ir rengėsi bylos nagrinėjimui. Kaip teisingai nurodė ieškovė, turi būti atkreiptas dėmesys ir į tai, kad bylinėjimosi išlaidų dydį šiuo atveju lėmė ir poreikis versti procesinius dokumentus iš vokiečių į lietuvių kalbą.

64. Trečia, vien pats faktas, kad sąskaitos išrašymo data ir ieškinio surašymo data nesutampa, neteikia pagrindo manyti, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos. Kaip matyti, sąskaita už teisines paslaugas išrašyta 2021 m. liepos 31 d., o ieškinys yra surašytas ir teismui pateiktas 2021 m. rugpjūčio 11 d. Akcentuotina, kad ieškinio surašymas reikalauja laiko, teismų praktikos ir teisės aktų analizės. Šiuo atveju ieškinys buvo rengiamas 10 dienų ir tai nelaikytina nepagrįstai ilgu laikotarpiu, kad būtų pagrindas spręsti, jog teisinės paslaugos galėjo būti suteiktos kitoje byloje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad teisinės paslaugos ieškovei buvo suteiktos būtent šioje civilinėje byloje ir sprendžia, jog ieškovė turi teisę į jų atlyginimą.

65. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, siekdamas, jog ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos būtų dar daugiau sumažintos, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, nepagrindė kodėl priteistos išlaidos neatitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijų. Be to, atsakovas nenurodė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Todėl apelianto argumentai šioje dalyje yra atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66. Ieškovė UAB „Bolle Container LT“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė iš atsakovo priteisti 7 487,70 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe 1 604,00 Eur dydžio žyminį mokestį.

67. Apeliaciniame skunde atsakovas S. K. prašė iš ieškovės priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 947 Eur žyminį mokestį ir 1 210 Eur advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą.

68. Kadangi abiejų apeliantų skundai yra atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, apeliantai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

69. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.