- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-21
- Bylos Nr.
- e2A-166-357/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- R. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kaslina“
- Trečiasis asmuo
- S. A.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaslina“ ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo S. A..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kaslina“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. M. 1 456,18 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškove pagal tuo metu jo atstovaujamojo ūkio atstovei S. A. išrašytas sąskaitas – faktūras. Pasak ieškovės, ji išsiuntė atsakovui 2021 m. sausio 15 d. pretenziją, tačiau skola nebuvo apmokėta. Prašė atmesti atsakovo argumentus, kad ši skola turi būti įskaityta už ieškovės gyvūnų priežiūrą, nes tokio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo. Pasak ieškovės, atsakovas prižiūrėjo ieškovės gyvūnus tam, kad juos galėtų užregistruotų savo ūkyje taip padidindamas jų skaičių ir gauti paskolą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas R. M. su ieškovės ieškiniu nesutiko. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad pagal nurodytas sąskaitas – faktūras iš ieškovės gyvūnus pirko ir juos gavo, tačiau savo prievolę sumokėti už juos neigė motyvuodamas tuo, kad į savo ūkį priėmė apie 50 ieškovės veršelių, kuriuos girdė ir šėrė. Pasak atsakovo, tarp jo ir ieškovės atstovo K. P. buvo sudarytas žodžiu susitarimas, kad jis už jam parduotus gyvūnus nemokės, tačiau savo lėšomis prižiūrės ir užaugins jo veršelius. Kaip nurodė atsakovas, nušertus veršelius ieškovės atstovas K. P. išsivežė, už jų priežiūrą nemokėjo ir jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovo vertinimu, jis patyrė ženkliai daugiau išlaidų už šių veršelių nupenėjimą nei ieškovės reikalaujama priteisti suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškovės UAB „Kaslina“ ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei UAB „Kaslina“ iš atsakovo R. M. 1 456,18 Eur skolą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą 1 456,18 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. kovo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 683 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė susitarimo, jog už iš ieškovės įsigytus gyvūnus, jis neturės mokėti, nes nupenės ieškovės atvežtus gyvūnus. Teismo vertinimu, susitarimo turinio aspektas šioje byloje yra svarbus, nes ieškovės atstovas K. P. teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvęs susitarimas, jog atsakovas nupenės savo sąskaita ieškovei priklausiusius gyvūnus, tačiau atsakovas tai darė, nes jam reikėjo gyvūnų, kurie būtų registruoti jo ūkyje tam, kad gautų paskolą iš banko. Pažymėjo, jog šio liudytojo parodymus patvirtina ieškovės UAB „Kaslina“ 2021 m. lapkričio 3 d. teiktas gyvų gyvulių ir deklaruotų bandų sąrašas. Teismas nurodė, kad sugretinus šį sąrašą su AB „Šiaulių bankas“ ir Luminor bank AS Lietuvos skyriaus gautais dokumentais matyti, kad atsakovas, prašydamas paskolos, šiuos gyvūnus buvo nurodęs kaip savo ūkio dalį. Šių įrodymų pagrindu teismas darė išvadą, kad atsakovas nupenėjo savo sąskaita ieškovės gyvūnus tam, jog padidintų savo ūkyje turimų gyvūnų skaičių ir taip gautų paskolą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Apeliaciniu skundu atsakovas R. M. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „Kaslina“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. 2020 m. pradžioje ieškovas jam atvežė virš 30 atjunkytų telyčių į jo gyvulininkystės ūkį auginimui už 1456,18 Eur. Žodžiu susitarė, kad jam iš anksčiau pažįstamas ieškovės darbuotojas K. P. iš atsakovo už telyčias pinigų neims, o atsakovas jam už tai savo ganyklose ir savo lėšomis nušers 50 buliukų. Iš ieškovės įmonės atsakovas anksčiau ne kartą pirko gyvulius ir visada laiku su juo atsiskaitydavo, pasitikėjo K. P.. Netrukus per kelis kartus atvežus 50 buliukų visa turima banda padaugėjo dvigubai, todėl K. P. pažadėjo už papildomą darbą atsakovo darbininkams mokėti po 100 Eur kas mėnesį, tačiau savo pareigos nevykdė ir 10 mėnesių atsakovas tokią sumą mokėjo iš savo pinigų. Užsiminus, kad gal reikėtų sudaryti raštišką sutartį, K. P. to nenorėjo, o atsakovas per daug ir nereikalavo, nes juo pasitikėjo. Teismas padarė išvadą, kad gyvulius atsakovas priėmė auginti tik siekdamas padidinti jų skaičių ir gauti paskolą verslui vykdyti. Tačiau tai netiesa, nes 50 buliukų iš ieškovės nuosavybės neišėjo, jos banda tik buvo laikinai perkelta į atsakovo ūkį. Gyvulių skaičius įtakos paskolos gavimui neturėjo. Mėsiniai galvijai iki kondicijos auginami pusantrų-du metus. Jo ūkyje buliukai buvo auginami 10 mėnesių, šeriami, girdomi, perkėlinėjami ganykloje, žiemos metu gyveno apšildomame tvarte. Buliukai laikomi atskirame aptvare nuo telyčių ganykloje, tai papildomas rūpestis. Tik buliukų veterinarinę priežiūrą vykdė K. P., tiesa, po kiekvieno vaistų suleidimo veršeliai krisdavo, kol 2020 spalio viduryje, kai jis likusius išsivežė, pusė jau buvo kritę. P. nurodymu kritimo priežasčių niekas netyrė, buvo liepta kritusius užkasti atsakovo žemėje.
5.2. Mano, kad patyrė daugiau išlaidų dėl buliukų auginimo nei ieškinio dydis, tačiau papildomai įrodinėti išlaidų dydį nesiruošia ir mano, kad abi šalys yra pilnai atsiskaičiusios. Išsiveždamas likusius buliukus K. P. išsivežė ir visą naudą, nes per 10 mėnesių buliukai ženkliai priaugo svorio, tuo pačiu išaugo ir jų vertė. Kad buvo būtent tokio turinio žodinis susitarimas rodo ir byloje esantys dokumentai dėl apmokėjimo už anksčiau iš ieškovo pirktus gyvulius – atsiskaitoma buvo beveik iš karto. Tuo tarpu pretenziją dėl atsiskaitymo už telyčaites ieškovas atsakovui pateikė tik 2021 m. sausio mėnesį, jau išsivežęs atpenėtus buliukus, taip keršydamas už per didelį buliukų kritimą, dėl ko atsakovas nėra kaltas. Tiek telyčaites, tiek ir buliukus jis prižiūrėjo vienodai, ir tik todėl, kad neleido K. P. leisti vaistus ir telyčaitėms, jų kritimas buvo minimalus. Be to, beveik pusantro tūkstančio eurų už telyčaites atsakovo ūkiui nėra kritinė suma, kurios jis nebūtų galėjęs susimokėti, jeigu tik taip būtų sutarta.
5.3. Iš viešai prieinamų Sodros duomenų matyti, kad ieškovės įmonėje yra du apdrausti darbuotojai: direktorė, K. P. žmona, ir dar vienas žmogus. Kas jis, kokios jo įgaliojimų apimtys - nenurodyta, todėl K. P. vaidmuo neaiškus, teisme jis kalbėjo kaip liudytojas. Ar jis tokiu būdu veikė kaip ieškovės atstovas ar savanaudiškais motyvais, teismas to netyrė. Tik vėliau sužinojo, kad K. P. turėjo reikalų su policija dėl finansinių nusikaltimų.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kaslina“ prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir iš jo ieškovės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi byloje surinktais įrodymais, teisingai juos vertino ir savo sprendimą motyvavo.
6.2. Ginčo tarp šalių, kad atsakovas būtų prekių negavęs, byloje nėra. Atsakovas gyvūnų gavimo faktą pripažįsta ir skolos dydžio neginčija, tačiau savo prievolę sumokėti ieškovei ginčija žodinio susitarimo tarp jo ir ieškovės atstovo K. P. pagrindu, tačiau šis susitarimas nebuvo įrodytas ta apimtimi, kad atsakovas neturi pareigos sumokėti už gyvulius, kuriuos įsigijo iš UAB „Kaslina“.
6.3. UAB „Kaslina“ išrašytų ir pateiktų apmokėjimui PVM sąskaitų-faktūrų atsakovas niekada neginčijo nei iki civilinės bylos iškėlimo, nei teisme. Pripažino aplinkybes, kad pagal PVM sąskaitas faktūras gyvūnus gavo, ir už juos nesumokėjo, nors tokią pareigą kaip pirkėjas turi. Atsakovui R. M. neįrodžius, kad UAB „Kaslina“ yra jam skolinga, nenuginčijus aplinkybių, kad pagal išrašytas UAB „Kaslina“ PVM sąskaitas-faktūras“ 1456,18 Eur, sumai už parduotus gyvulius atsakovas R. M. neatsiskaitė, nors prekes gavo, teismas pagrįstai tenkino ieškinį ir priteisė skolą ieškovei iš atsakovo.
6.4. Teigti, kad UAB „Kaslina“ galėjo susitarti neimti pinigų už parduotus gyvūnus, būtų ir mokestinių įstatymų pažeidimas, bei neatitiktų ekonominę veiklą vykdančio subjekto interesų.
6.5. Atsakovas visiškai nepagrįstai ir neįrodytai teigia, kad buvo susitarimas su K. P., kad atsakovas jam nušers 50 buliukų, tačiau iš paties atsakovo paaiškinimų, iš jo ūkio buliukai buvo paimti dar labai menkai atsipenėję. Pašarus taip pat nurodė, kad atveždavo K. P., vaistus leisdavo ir buliukus gydydavo pats K. P., tai koks indėlis ir kokia galėjo būti susitarimo kaina, atsakovas jokiais leistinais įrodymais neįrodinėjo, o savo apeliaciniame skunde netgi nurodo, kad ir neketina šių aplinkybių įrodinėti. Visi kiti apeliacinio skundo motyvai, dėl liudytojo procesinės padėties, visiškai nereikšmingi ir teismas turėtų juos atmesti kaip nepagrįstus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo už akių negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
8. Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo prievolės atsiskaityti su ieškove pagal ieškovės išrašytas sąskaitas – faktūras, pagrįstumo ir teisėtumo.
9. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Kaslina“ pardavė atsakovui R. M. gyvūnus ir išrašė PVM sąskaitas – faktūras bendrai 1 482,72 Eur sumai. Atsakovas dalį sumos ieškovei sumokėjo pagal kitus mokėjimus ir atsakovas liko skolingas ieškovei 1 456,18 Eur sumą. Atsakovas byloje neginčija fakto, kad jis gavo gyvūnus, neginčija ieškovės prašomos priteisti 1 482,72 Eur sumos pagrįstumo. Atsakovas byloje teigia, kad ieškovės atstovas K. P. su atsakovu buvo sudarę žodinį susitarimą, pagal kurį atsakovas savo lėšomis nupenės ieškovės veršelius ir dar gaus tris ar keturis papildomai veršelius už tai, tačiau ieškovė išsivežė nupenėtus veršelius ir su juo neatsiskaitė. Atsakovo teigimu, dėl tarp šalių buvusio žodinio susitarimo atsakovas neturi prievolės sumokėti ieškovei 1 482,72 Eur sumą.
10. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2014; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 63 punktas; 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2018, 22, 23 punktai; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018, 45 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas; kt.).
11. Nagrinėjamoje byloje atsakovas gyvūnų gavimo faktą pripažįsta ir skolos dydžio neginčija, tačiau savo prievolę sumokėti ieškovei ginčija žodinio susitarimo tarp jo ir ieškovės atstovo K. P. pagrindu, tačiau šis susitarimas nebuvo byloje įrodytas ir nepaneigta atsakovo pareiga apmokėti už gyvulius, kuriuos įsigijo iš UAB „Kaslina“.
12. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas byloje neįrodė, jog tarp šalių buvo susitarta, jog būtent už gyvūnus, kuriuos pirko atsakovas iš ieškovės, jam nereikės mokėti, nes jis nupenės ieškovės veršelius. Tokio susitarimo turinio nepatvirtino ir atsakovo iniciatyva apklausti liudytojai L. K. ir J. G.. Byloje nustatyta, kad ieškovės atstovas K. P. teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvęs susitarimas, jog atsakovas nupenės savo sąskaita ieškovei priklausiusius gyvūnus, tačiau atsakovas tai darė, nes jam reikėjo gyvūnų, kurie būtų registruoti jo ūkyje tam, kad gautų paskolą iš banko. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šio liudytojo parodymus patvirtina ieškovės UAB „Kaslina“ 2021 m. lapkričio 3 d. teiktas gyvų gyvulių ir deklaruotų bandų sąrašas. Sulyginus šį sąrašą su AB „Šiaulių bankas“ ir Luminor bank AS Lietuvos skyriaus gautais dokumentais matyti, kad atsakovas prašydamas paskolos šiuos gyvūnus buvo nurodęs kaip savo ūkio dalį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų tikėtinumu, darė pagrįstą išvadą, jog minėti duomenys įrodo, kad atsakovas nupenėjo savo sąskaita ieškovės gyvūnus tam, jog padidintų savo ūkyje turimų gyvūnų skaičių ir taip gautų paskolą.
13. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškove, jog atsakovo argumentas, kad UAB „Kaslina“ neims pinigų pagal jos išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už tai, kad pagal žodinį susitarimą su K. P., jis nuganys ir nušers telyčias, neatitiktų juridinių asmenų mokestinių prievolių reikalavimų. Pagal buhalterinius dokumentus išrašytos PVM sąskaitos-faktūros sukelia mokestinę naštą ir pardavėjui (šiuo konkrečiu atveju – ieškovei), ir jos turi būti arba apmokamos, arba atlikti priešpriešiniai įskaitymai, kurie nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyti. Taigi, ieškovė nebūtų suinteresuota mokėti PVM mokesčius valstybei už parduotus gyvūnus, už kuriuos ji nebūtų gavusi apmokėjimo.
14. Apeliantas nurodo, kad jis patyrė daugiau išlaidų dėl buliukų auginimo nei ieškinio dydis, tačiau papildomai įrodinėti išlaidų dydį nesiruošia ir mano, kad abi šalys yra pilnai atsiskaičiusios. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl atsakovo patirtų nuostolių už ieškovės gyvūnų auginimą, kadangi šioje byloje jis savarankiškų reikalavimų nereiškė ir nuostolių neįrodinėjo. Todėl papildomai šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
15. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo argumentus, kad nėra aišku, kokios K. P. įgaliojimų apimtys. Pažymėtina, kad tokių argumentų pirmosios instancijos teisme atsakovas nekėlė, pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Dėl kitų argumentų
16. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
17. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos, dėl to priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Taigi, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
18. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidas, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovo R. M. ieškovės UAB „Kaslina“ naudai.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaslina“ (įmonės kodas 303119009) iš atsakovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 400,00 Eur (keturių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.