Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-174/2017

Teisėja Eugenija Šatkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15247-2016-1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2017 m. birželio 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. gynėjos advokatės Julijos Monako-Galminės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-14 nuosprendžiu paskirta galutine bausme, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 puntu, 2 punktu, bausmės vykdymas atidėti 2 (dvejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-14 nuosprendį.

K. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu priteista solidariai iš K. R., T. V. ir R. R. 900 eurų neturtinės žalos atlyginimo D. V..

Procesas dėl Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.

Konstatuota, kad T. V. priteista neturtinės žalos atlyginimo suma mažinama 100 eurų – nukentėjusiajam atlyginta suma.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės bylos tyrimui – CD diską – nuspręsta palikti saugoti byloje.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir T. V. (D.), o R. R. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 40 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą be užstato 1 (vieneriems) metams, tačiau jie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. R. nuteistas už tai, kad jis, T. V. (D.) ir R. R. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent:

K. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su R. R. ir T. V., 2016 m. kovo 30 d., apie 19.45 val., viešoje vietoje prie garažų ir gyvenamųjų namų, adresu (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. K. R. sugriebęs D. V. už atlapų sudavė jam smūgį savo galva į D. V. galvą, po to K. R., T. V. ir R. R. sudavė dar ne mažiau kaip po 2 smūgius kiekvienas D. V. į galvą. Nukentėjusiajam po suduotų smūgių įsėdus į savo automobilį, K. R. spyrė į D. V. automobilio „Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), veidrodėlį bei K. R. kartu su T. V. automobilyje sėdinčiam D. V. bendrai įspyrė ne daugiau kaip 5 kartus į galvą. D. V. išlipus iš automobilio, vienas iš trijų asmenų, kuris ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, jį pastūmė, dėl to jis pargriuvo ant žemės ir tada jam gulinčiam K. R., T. V. ir R. R. įspyrė ne mažiau kaip po 2 kartus kiekvienas į galvą. Tokiais savo veiksmais K. R., R. R. ir T. V. padarė D. V. galvos ir veido sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimą pakaušio dešinėje, platų odos nubrozdinimą veido dešinėje, apimantį kaktą, skruostą, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokiu būdu K. R., T. V. ir R. R. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistojo K. R. gynėja advokatė J. Monako-Galminė prašo peržiūrėti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį dėl K. R. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, prireikus atlikti įrodymų tyrimą ir nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnyje numatytus pagrindus, vadovaujantis BPK 326 straipsniu, šį nuosprendį panaikinti arba pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendį, remiantis BPK 328 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Apeliantės teigimu, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, kad K. R. būtų padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

BPK 1 straipsnyje numatyta baudžiamojo proceso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis). Išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė ar kitokia poveikio priemonė gali būti taikoma tik baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustačius nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei išsiaiškinus visas sankcijai taikyti reikšmingas aplinkybes. Reikalavimas tinkamai pritaikyti įstatymą įgyvendinamas, kai po proceso, vykusio pagal įstatymus, nusikalstamas veikas padariusiems asmenims paskiriama jų pavojingumo laipsnį ir kaltę atitinkanti bausmė, prieš tai tinkamai įvertinus visas reikšmės turinčias aplinkybes ir neabejotinai įsitikinus kaltinamojo kalte.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas K. R. apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nesusiejo jų į vientisą loginę visumą, nepašalino prieštaravimų, iškraipė kai kuriuos liudytojų parodymus bei suformulavo logiškai nepagrįstas ir neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, kad K. R. yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Skundžiamas nuosprendis pagrįstas prielaidomis, abejonėmis, nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Faktiškai teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik nukentėjusiųjų duotais prieštaringais, melagingais parodymais. Teismas nuosprendyje nepaneigė prieštaravimų tarp K. R., T. V. ir R. R. bei liudytojų G. V., G. M. ir J. S. bei nukentėjusiųjų duotų parodymų, neteisingai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą, visas bylos aplinkybes vertino tik iš kaltinimo pozicijų. Ikiteisminis tyrimas taip pat buvo atliekamas tendencingai ir šališkai.

Teismas visiškai neįsigilino į tariamo nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, konflikto priežastis ir netinkamai jas įvertino. Visiškai nėra atsižvelgta į tai, kad tarp nukentėjusiųjų ir K. R. yra susiklostę priešiški asmeniniai santykiai, nulemti turtinių nesutarimų, todėl besąlygiškai tikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo, o kitų objektyvių įrodymų byloje nėra.

Tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad K. R. sugriebęs D. V. už atlapų sudavė smūgį savo galva į D. V. galvą, kad K. R. spyrė į D. V. automobilio „Volkswagen Golf“ veidrodėlį ir kad K. R. ne kartą spyrė nukentėjusiajam D. V. į galvą, kelia pagrįstų abejonių, kadangi jos neparemtos jokiais objektyviais įrodymais, išskyrus nukentėjusiųjų liudijimus.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog T. V. ir R. R. savo kaltę pripažino ir abu patvirtino, kad K. R. nukentėjusiojo D. V. nemušė, o tik atstūmė nuo savęs. Be to, nuteistųjų T. V. ir R. R. prisipažinimai apie suduotų smūgių skaičių visiškai sutampa su eksperto išvadoje nurodyta informacija.

Duomenų, kad K. R. vartojo smurtą prieš D. V., nenurodė ir byloje apklausti liudytojai.

Liudytoja G. V. nurodė mačiusi, kad: „nukentėjusysis D. V. du kartus trenkė K. R., tačiau K. R. atgal nesudavė“.

Liudytojas D. S. nurodė, kad priėjęs prie savo buto lango: „pamatė, kaip vienas vaikinas sudavė smūgį spirdamas koja merginai“, o kad kiti dalyvautų muštynėse, nematė.

Liudytoja G. M. teismo posėdžio metu paliudijo, kad K. R. nukentėjusiojo D. V. nemušė, tik atstūmė, ir pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai buvo iškreipti bei neteisingai surašyti. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir nuosprendyje nurodė iškraipytus, tiesiog iš kaltinamojo akto perrašytus G. M. parodymus (tuo galima įsitikinti išklausius protokolo įrašus).

Kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai T. L. ir V. G.-Kaminskienė į įvykio vietą atvyko jau pasibaigus muštynėms, tačiau apžiūrėję K. R. rankas nematė jokių sužalojimų, leidžiančių daryti išvadą, kad K. R. dalyvavo muštynėse.

Taigi dauguma byloje apklaustų liudytojų patvirtino matę, kad K. R. nukentėjusiajam D. V. jokių smūgių nesudavė. O tai reiškia, kad teismas, priimdamas K. R. apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi vien tik nukentėjusiųjų parodymais, o tai nėra teisinga. Tuo labiau, kad nukentėjusiųjų parodymai prieštarauja liudytojų parodymams, o teismas šių prieštaravimų nepašalino ir apkaltinamajame nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl nukentėjusiųjų parodymais remiasi, o liudytojų parodymus atmeta, tokiu būdu aiškiai pažeisdamas BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Be to, priimdamas K. R. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas visiškai ignoravo byloje nustatytas aplinkybes, kad K. R. ir nukentėjusioji E. G. yra giminės, o jų šeimos konfliktuoja dėl turtinių dalykų. Kad neliudytų teisme prieš K. R. nukentėjusiosios E. G. tėvai, iš K. R. motinos S. R. reikalavo piniginio atlygio (šią aplinkybę paliudijo teismo posėdžio metu K. R. močiutė Lidija G. V.), o nukentėjusioji E. G. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė nuo akistatos (nes galbūt bijojo, kad jos melas akistatos metu gali paaiškėti). Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo itin atidžiai vertinti nukentėjusiųjų parodymus, tačiau pasielgė priešingai – suteikė nukentėjusiųjų parodymams išskirtinę reikšmę.

Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, vengdamas tinkamai atlikti savo pareigas (BPK 241 straipsnis), buvo objektyviai šališkas, t. y. neužtikrino, kad su proceso šalimis bus elgiamasi lygiai ir sąžiningai, nė vienai iš jų nebus suteikiama papildomų garantijų ar privilegijų (Cubber v. Belgija, Nr. 9186/80; Bulut v. Austrija, Nr. 17358/90; Hauschildt v. Danija, Nr. 10486/83 ir kt.).

Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, yra logikos dėsniais grindžiama mąstomoji veikla. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Tačiau, kaip ne kartą išaiškinta L AT praktikoje, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos taisyklės, todėl yra rimtas pagrindas peržiūrėti bylą apeliacine tvarka įrodymų vertinimo aspektu ir net atnaujinti įrodymų tyrimą.

Be to, skundžiamame nuosprendyje įžvelgiami ir BPK 328 straipsnyje nustatyti nuosprendžio pakeitimo pagrindai, kadangi įvertinant visas aplinkybes, kyla klausimas, ar apskritai šiuo atveju buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė: „Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, neturi reikšmės ir veikos padarymo motyvai. <...> Nagrinėjamu atveju, smurtas prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas, turtas gadinamas be jokios dingsties, <...> kaltinamųjų elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu buvo susijęs su akivaizdžiu nepagarbos demonstravimu aplinkiniams ir dorovės nepaisymu, metant iššūkį visuomenės tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. <...> kaltinamųjų veika turėjo neigiamų padarinių visuomenei.“ Tačiau šios teismo išvados nėra teisingos, atsižvelgiant į faktines aplinkybes.

Nuteistieji K. R., R. R. ir T. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, kad nukentėjusysis D. V., neturėdamas aiškios priežasties, išskyrus tariamą jo merginos E. G. įžeidimą, dideliu greičiu savo automobiliu „Volkswagen Golf“ privažiavo prie jų bei aptaškė juos purvu. Be to, D. V. vos nepervažiavo K. R. kojų, o išlipęs iš automobilio užsipuolė jį. Tokias kaltinamųjų (nuteistųjų) nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojos G. V. bei G. M.. O faktus, kad iš tiesų negirdėjo, kas ir ką pasakė E. G., kad privažiuodamas prie K. R., R. R. ir T. V. aptaškė juos purvu, nes važiavo per balas, bei kad išlipęs iš automobilio ėmė aiškintis su K. R., patvirtino ir pats nukentėjusysis D. V..

Taigi šiuo atveju pats nukentėjusysis D. V., neturėdamas aiškios priežasties, asmeniniams santykiams spręsti pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, ir pats buvo konflikto, kurio metu patyrė nežymius sužalojimus, iniciatoriumi.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad jokių liudytojų, kurie galėtų patvirtinti, kad būtent K. R. pradėjo konfliktą, įžeisdamas nukentėjusiąją, išskyrus pačios nukentėjusiosios, kuri buvo nuo kaltinamųjų gan tolokai (apie 100 metrų atstumu) ir kurios artimieji giminaičiai konfliktuoja su K. R. motina bei močiute, byloje nėra.

Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad: „<...> tam tikros įtakos nusikaltimui padaryti turėjo pačio nukentėjusiojo agresyvus elgesys t. y. norėdamas išsiaiškinti, kodėl įžeidinėjo jo merginą, jis pats privažiavo autombiliu prie kaltinamųjų, juos aptaškė, pats iššaukiančiai elgėsi, įžeidinėjo kaltinamąjį K. R., nors galėjo ramiai išsiaiškinti.“ Atsižvelgiant į tai, neaišku, kodėl teismas paties nukentėjusiojo D. V. veiksmuose neįžvelgė nepagarbos aplinkiniams demonstravimo, neturint tam rimtos priežasties.

BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, o BK 284 straipsnyje – už viešosios tvarkos pažeidimą. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta keletas savarankiškų alternatyvių nusikalstamos veikos sudėčių – tai įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai, iš kurių kiekvieno atlikimas gali būti kvalifikuojamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jei tie veiksmai sukėlė įstatyme numatytas pasekmes – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Be to, šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2013, Nr. 2K-467-976/2013).

Šiuo atveju kilo asmeninis konfliktas, kurį pradėjo pats nukentėjusysis D. V.. Nuteistųjų K. R., T. V. ir R. R. tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką šiuo atveju nenustatyta. Taip pat nėra objektyvių įrodymų, kad K. R. vartojo smurtą prieš D. V..

Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (šiuo atveju, tyčinis) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikaltimo sudėties požymių visuma – objektyvieji požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys) ir subjektyvieji požymiai (kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Siekiant inkriminuoti K. R. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, būtina atsižvelgti į tai, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (LAT nutartys Nr. 2K-426/2008, Nr. 2K-159/2009). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, turi būti atsižvelgiama ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba pavartojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-316-348/2015).

Iš byloje esančios medžiagos bei liudytojų G. V., G. M. ir J. S. parodymų matyti, kad K. R. veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai ar sutrikdyti visuomenės rimtį. Kaip nustatyta, nukentėjusysis pirmas, vartodamas necenzūrinę leksiką, užkalbino K. R., pirmas sudavė smūgį jam į veidą. Tą patvirtino ir tiesioginiai įvykio liudytojai G. V. ir G. M. bei kaltinamieji T. V. ir R. R..

Apeliaciniame skunde pažymima, kad K. R. nepažinojo D. V., nesiekė su juo nei susitikti, nei konfliktuoti, prasidėjus konfliktui bandė konfliktą nutraukti, daug kartų sakydamas D. V. „eik iš čia“ bei po pastarojo smūgio nustumdamas jį nuo savęs. Tą taip pat patvirtino ir tiesioginiai įvykio liudytojai G. V., G. M. ir kaltinamieji T. V. ir R. R..

K. R. veiksmai, o būtent stovėjimas įvykio vietoje bei bandymai apraminti nukentėjusįjį bei T. V. ir R. R., negali būti vertinami kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimas ar bandymas sutrikdyti visuomenės rimtį.

Pagal teismų praktiką, viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia (LAT nutartis Nr. 2K-437/2013). Taigi tiesiog būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir to norėtų.

Šiuo atveju K. R. veiksmuose nebuvo nei tiesioginės apibrėžtos, nei netiesioginės neapibrėžtos tyčios sutrikdyti viešąją tvarką ir rimtį ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Bylos medžiaga patvirtina, kad būtent nukentėjusysis D. V. pirmas sudavė K. R., o pastarasis, atstumdamas D. V. nuo savęs, negalėjo numatyti, kad toje situacijoje sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką ar demonstruos aiškią nepagarbą visuomenei. Jokių duomenų, rodančių aiškų K. R. pasiryžimą pademonstruoti, kad jis negerbia visuomenės, nepaiso bendrojo gyvenimo taisyklių ir moralės normų, nesurinkta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. O tai reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis K. R. priimtas visiškai nepagrįstai ir kyla abejonių, ar buvo tinkamai pritaikytas įstatymas, kvalifikuojant veiką pagal 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo K. R. gynėja advokatė J. Monako-Galminė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 21 d. nuosprendžiu, nuteistojo K. R. gynėjos apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai K. R. pripažino kaltu ir nuteisė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Nors nuteistojo K. R. gynėja nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl K. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, K. R. priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų (tarp K. R., T. V. ir R. R. bei liudytojų G. V., G. M. ir J. S. bei nukentėjusiųjų duotų parodymų), visos bylos aplinkybės įvertintos tik iš kaltinimo pozicijų, dėl to, nuteistojo K. R. gynėjos advokatės J. Monako-Galminės nuomone, K. R. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 3 ir 5 dalies bei 305 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo K. R. gynėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo K. R. gynėjos apeliacinį skundą, konstatuoja, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išvados dėl K. R. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o K. R. gynėjos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamo vertinimo yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Plungės rajono apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistojo K. R. gynėjos manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta neabejotinų K. R. kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl K. R. kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamuosius teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apeliantės tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo K. R. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateiktos išvados dėl jų vertinimo. Teismas K. R. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka K. R. apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 284 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai.

Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo K. R. gynėjos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama K. R. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp K. R. ir nukentėjusiojo D. V. kilo konfliktas, į kurį vėliau įsitraukė ir T. V. bei R. R., kurio metu buvo pavartotas fizinis smurtas. Tačiau nuteistojo K. R. gynėja teigia, kad, skirtingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, konfliktą pradėjo būtent pats nukentėjusysis D. V. – pasak apeliantės, būtent jis, neturėdamas aiškios priežasties, išskyrus tariamą jo merginos E. G. įžeidimą, dideliu greičiu savo automobiliu privažiavo prie K. R., R. R. ir T. V. ir važiuodamas per balas aptaškė juos purvu, be to, vos nepervažiavo K. R. kojų, o išlipęs iš automobilio užsipuolė pastarąjį, vartodamas necenzūrinę leksiką ir pirmas sudavė smūgį jam į veidą, o K. R. tik atstūmė jį nuo savęs, tačiau jokio smurto prieš jį nevartojo. Tokias aplinkybes, apeliantės teigimu, patvirtino ir T. V. bei R. R., kurie, pripažindami savo kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nurodė, jog K. R. nukentėjusiojo D. V. nemušė, o tik atstūmė nuo savęs, bei tiesioginės įvykio liudytojos G. V. ir G. M., kurios patvirtino mačiusios, kad K. R. nukentėjusiajam D. V. jokių smūgių nesudavė. Su šiais nuteistojo K. R. gynėjos apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes juos paneigia byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma.

Priešingai apeliantės tvirtinimui, byloje, remiantis nukentėjusiojo D. V. parodymais, nustatyta, kad jis savo automobiliu kartu su drauge E. G. privažiavo prie K. R. ir kartu su juo buvusių R. R. bei T. V., norėdamas išsiaiškinti, kodėl jie įžeidinėjo ir užgauliojo jo draugę E. G., kai ši atėjusi jam supykusi pasakė, kad jai einant į jo automobilį girdėjo K. R. (nurodė, kad jis yra jos pusbrolis) šaukiant: „arklio galva“. Kai atvažiavo prie automobilio „Volkswagen Passat“, kur stovėjo 3 vaikinai ir mergina, išlipęs iš savo automobilio nuėjo prie jų ir paklausė, kodėl jie įžeidinėja jo draugę, tada K. R. (jį pažinojo iš matymo), priėjęs prie jo, sugriebė jį už atlapų ir taip laikydamas savo galva trenkė į jo galvą. Smūgis buvo stiprus. Jis atstūmė K. R. nuo savęs ir žengė pats kelis žingsnius atgal. Tada prie jo priėjo dar du K. R. draugai ir visi trys pradėjo jį mušti. Netikėti šiais nukentėjusiojo D. V. parodymais, kurie visiškai sutampa su nukentėjusiosios E. G. parodymais, teismas neturi pagrindo, nes byloje nenustatytos aplinkybės, kad jis pažinojo K. R. (nurodė, kad anksčiau buvo jį matęs, bet asmeniškai nebendravo, jokių konfliktų neturėjo) ir būtų suinteresuotas jį apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti. Be to, būtų nelogiška, jog matydamas prie garažų šalia automobilio stovinčių trijų nepažįstamų vaikinų kompaniją, D. V., būdamas su drauge, važiuotų prie jų be jokios priežasties. Juolab, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu kartu su K. R. buvę T. V. ir R. R. patvirtino, kad privažiavęs prie jų ir išlipęs iš savo automobilio D. V. puolė aiškintis, kodėl įžeidinėja jo draugę. Todėl nagrinėjamu atveju abejoti nukentėjusiojo D. V. parodymais, kad jis savo automobiliu privažiavo prie K. R. ir kartu su juo buvusių T. V. bei R. R. būtent dėl E. G. įžeidinėjimų, taip nurodė ir pastaroji, pagrindo nėra.

Nors byloje neginčytinai nustatyta, jog D. V. automobiliu privažiuodamas prie K. R., R. R. ir T. V., važiuodamas per balas, aptaškė juos purvu, tačiau, pasak nukentėjusiojo, tai jis padarė netyčia, t. y. specialiai aptaškyti jų nenorėjo, važiavo prie jų tik norėdamas išsiaiškinti dėl draugės įžeidinėjimų ir privažiavęs prie jų bei išlipęs iš savo automobilio pastarųjų paklausė, kodėl įžeidinėja jo draugę E. G., tada, pasak nukentėjusiojo, jiems pradėjus atsikirtinėti, prasidėjo aiškinimasis ir pokalbis peraugo į konfliktą, kurio metu K. R., T. V. bei R. R. jį sumušė. Ginčo dėl paties konflikto nėra. Tačiau nuteistojo K. R. gynėja apeliaciniame skunde tvirtina, jog K. R. nukentėjusiojo D. V. nemušė, o tik atstūmė jį nuo savęs, kai šis jam sudavė smūgį, tai patvirtino ir T. V. ir R. R., taip apklausiamos teisme nurodė ir kaip liudytojos apklaustos G. M. bei G. V.. Tačiau su šiais apeliantės skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Skirtingai nei nurodo apeliantė, teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis R. R. patvirtino, kad prasidėjus konfliktui K. R. ir D. V. vienas kitam sudavė smūgius, tai paneigia apeliantės skundo argumentą, jog K. R. nukentėjusiojo D. V. nemušė. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. R. nurodė, jog konflikto pradžios nematė, taigi jis negalėjo patvirtinti, kuris pirmas sudavė smūgius. Pažymėtina ir tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis R. R. nurodė, kad: „V. pastūmė K. ir trenkė kažkur į šoną.“ (t. 2, b. l. 92), tuo tarpu K. R. aiškino, kad D. V. jam „smūgiavo į kairę pusę, kažkur prie ausies.“ (t. 3, b. l. 91). Įvertinus šiuos prieštaravimus, K. R. parodymai, jog jis nukentėjusiojo nemušė, vertintini kaip jo pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o minėtų liudytojų parodymai – kaip siekis padėti draugui.

Tuo tarpu nukentėjusiųjų D. V. ir E. G. parodymai, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, t. y. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusieji nuosekliai patvirtino, kad pirmas D. V. smūgiavo K. R., po to į muštynes įsitraukė ir T. V. bei R. R. ir visi trys mušė D. V., ir tokie jų parodymai visiškai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl nesiremti jais teismui nebuvo pagrindo. Pažymėtina, kad būtent nukentėjusioji E. G., pamačiusi, kad jos draugą muša (konflikto eigoje buvo smūgiuota ir jai), paskambino seneliams ir šie netrukus atėjo į įvykio vietą, o D. V. iš jos telefono paskambino į policiją ir pranešė apie įvykį. Specialisto išvadoje konstatuoti D. V. ir E. G. sužalojimai, jų atsiradimo laikas ir mechanizmas, sužalojimų lokalizacija patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie jų sužalojimo aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad ne tik R. R. ir T. V., bet ir K. R. atsiprašė D. V., tai netiesiogiai taip pat patvirtina, jog jie savo kaltę pripažino.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė K. R. versiją, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje prieš nukentėjusįjį nesmurtavo ir jo nesužalojo bei viešosios tvarkos nepažeidė ir pagrįstai ją vertino kaip pastarojo gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir, remdamasis aptartų duomenų visuma, padarė pagrįstą išvadą dėl K. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo K. R. gynėjos apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad besąlygiškai remtis nukentėjusiųjų parodymais negalima, nes tarp nukentėjusiųjų ir K. R. yra susiklostę priešiški asmeniniai santykiai, nulemti turtinių nesutarimų, nes tokius apeliantės skundo argumentus nukentėjusieji paneigė, nurodydami, kad jokių konfliktų tarp jų ir K. R. nebuvo (kaip minėta, nukentėjusysis D. V. apskritai K. R. nepažinojo, nurodė, kad jį pažinojo tik iš matymo; nukentėjusioji E. G. nurodė, kad K. R. yra jos pusbrolis, tačiau su juo pastaruoju metu nebendravo, tačiau ir nekonfliktavo, apie jų tėvų galimus nesutarimus nieko nežino).

Dėl apeliaciniame skunde cituojamų liudytojų J. ir D. S. parodymų (apeliantė teigia, kad liudytoja J. S. patvirtino, jog mušė tik vienas vaikinas, kiti stovėjo nuošaliau, o liudytojas D. S. nurodė tik matęs, kaip vienas vaikinas sudavė smūgį spirdamas koja merginai, o kad kiti dalyvautų muštynėse, nematė) pažymėtina, kad viso konflikto jie nematė, tačiau abu patvirtino, jog išgirdę triukšmą pro savo namų langą pamatė prie garažo besimušančių vaikinų kompaniją (dėl to D. S. išėjo į lauką) ir kiekvienas iš jų nurodė tai, ką matė jau vykstančio konflikto eigoje.

Nors byloje neginčytinai nustatyta, jog pirmas prie K. R., T. V. ir R. R., priėjo nukentėjusysis D. V. bei kad važiuodamas automobiliu per balas juos aptaškė purvu (kaip minėta, D. V. neginčijo, kad važiuodamas per galas galėjo juos aptaškyti, tačiau nurodė, kad specialiai aptaškyti jų nenorėjo), tačiau anksčiau aptarti duomenys patvirtina, jog jis tik norėjo išsiaiškinti, kodėl K. R. įžeidinėjo jo draugę, tačiau jokio smurto nevartojo, ir nors D. V. aiškinantis dėl draugės įžeidimo tarp jo ir K. R. kilo konfliktas, tačiau šioje situacijoje pastarojo veiksmai prieš D. V., sugriebiant jį už atlapų ir savo galva suduodant smūgį jam į galvą bei vėliau kartu su T. V. bei R. R. jį mušant, matant aplinkiniams, buvo neadekvatūs ir vertintini kaip neleistini, moralės požiūriu nepriimtini, t. y. įžūlūs veiksmai. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog K. R. kartu su T. V. ir R. R. viešoje vietoje – gatvėje prie garažų ir gyvenamųjų namų, kur buvo ir jų draugės, pavartodami smurtą prieš nukentėjusįjį D. V., o K. R. dar spirdamas koja į D. V. automobilio veidrodėlį, tokiu savo chuliganišku elgesiu šiurkščiai pažemino ne tik nukentėjusįjį, bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir tokiais savo įžūliais, moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais sukėlė neigiamus padarinius – sutrikdė viešąją rimtį. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl K. R. kaltės viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdžius visuomenės rimtį bei tyčia kartu su T. V. ir R. R. bendrais smurtiniais veiksmais nežymiai sužalojus D. V.. Tokie nuteistojo K. R. ir T. V. bei R. R. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Priešingai nei teigia apeliantė, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistajam K. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs nukentėjusiųjų, kaltinamųjų T. V. ir R. R. ir liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl K. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu, kolegija nenustatė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo K. R. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas K. R. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Nuteistojo K. R. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, jog K. R. nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Pagrindo K. R. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas kolegija nenustatė. Todėl nėra teisinio pagrindo nuteistojo K. R. gynėjos apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamo Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl K. R. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir dėl šio nusikaltimo jį išteisinti.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti skundžiamo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio nuteistojo K. R. gynėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir K. R. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. R. gynėjos advokatės Julijos Monako-Galminės apeliacinį skundą atmesti.