Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams R. P., D. B., Ž. N., R. V., D. P., R. T., S. J., I. N. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Ieškovo reikalavimas nenagrinėtas civiline tvarka. Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai nagrinėjami ir dėl jų, tame tarpe ir su jais susijusių išlaidų, sprendžiami baudžiamojo proceso tvarka. Su jais susijusios išlaidos gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo tik baudžiamojo proceso tvarka, be to, šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje yra priimtas procesinis sprendimas arba sprendimo vykdymo procese.

25. Apeliantas niekaip nesusijęs su išlaidomis dėl cigarečių pakavimo medžiagų utilizavimo. Šių daiktų konfiskavimo ar sunaikinimo faktas, pažymėtas nuosprendyje, pirmosios instancijos teismo įvertintas klaidingai, o tai tik patvirtina aplinkybes, jog ieškovo reikalavimai yra baudžiamajame procese spręstini klausimai.

29. Atsakovų pareigą atlyginti daiktų, turinčių reikšmės jų padarytoms nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti, administravimo išlaidas nustato ir iki 2016 m. balandžio 30 d. taikyto Europos Tarybos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 182 straipsnio 4 punkto, ir dabar taikomo 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 198 straipsnio 3 dalies a) punkto reikalavimai, draudžiantys valstybei prisiimti išlaidas, susijusias su sulaikytų prekių (daiktų) perdavimu valstybei ar jų sunaikinimu.

31. Aiškinimas, kad padarę nusikalstamas veikas asmenys neprivalo atlyginti ieškovo patirtų daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, administravimo išlaidų reikštų, kad iš valstybės biudžeto, formuojamo ir iš įstatymo reikalavimus tinkamai vykdančių asmenų įmokų, būtų finansiškai remiamos neteisėtos ir net nusikalstamos veikos, būtent ir darančios didžiausią žalą valstybės finansų sistemai, kas akivaizdžiai prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo ir sąžiningumo principams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovo R. P. paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Faktinės bylos aplinkybės

34. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-487/2017 atsakovai R. P., D. B., Ž. N., D. P., R. T. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, atsakovai pripažinti kaltais ir nuteisti: D. P. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, 306(1) straipsnio 1 dalį, S. J. pagal BK 306(1) straipsnio 1 dalį. Nustatyta, kad atsakovai R. V., I. N. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus 2014 m. balandžio 30 d. nutarimu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) BK 39(1) straipsnio pagrindu, kaip aktyviai padėję atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį), jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Taip pat nustatyta, kad nubaustiems atsakovams paskirtos laisvės atėmimo bausmės, baudos su nusikaltimo priemonių – vilkikų „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimu bei nusikaltimo objekto (dalyko) – neteisėtai gabentų 7,350 kg ir 10,036 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos konfiskavimu ir sunaikinimu nuosprendžiui įsiteisėjus, taip pat nuspręsta ir dėl kitų daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti.

35. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-62-449/2018 Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pakeistas dėl nuteistojo R. P. nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir jam paskirtų bausmių, kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistųjų R. P., D. B., D. P., nuteistojo Ž. N. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus ir nuteistojo R. T. gynėjos advokatės Rasos Aurelijos Kučinskaitės apeliaciniai skundai atmesti.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-942/2019 nuteistųjų R. P., D. B., D. P., R. T. ir nuteistojo Ž. N. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasaciniai skundai atmesti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

43. Teisėjų kolegija, išanalizavusi atsakovo R. P. apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo aukštesniųjų teismų formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl pagrįstai ieškovo ieškinį tenkino.

Dėl civilinės bylos nutraukimo

45. Teisėjų kolegija pažymi, jog su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo sutikti. Tiek CPK 1 straipsnio 1 dalies nuostata, jog Civilinio proceso kodekso tvarka yra nagrinėjamos civilinių teisinių santykių bylos, tiek ieškovo reikalavimai dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo ir turtinės žalos atlyginimo (CK 6.263 straipsnis), kurie savo esme neabejotinai priskirtini civiliniams teisiniams santykiams, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamas ieškinys yra nagrinėtinas civilinio proceso tvarka.

46. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje žala siejama su tokiomis aplinkybėmis, jog ją ieškovas patyrė vykdydamas jam priskirtas funkcijas – transportuodamas ir saugodamas bei sunaikindamas konfiskuotas transporto priemones, kurios buvo atsakovų nusikalstamos veikos įrankiais, ir nusikalstamos veikos dalyką – narkotines medžiagas (kanapių dervą), kitus nusikalstamos veikos daiktus, t. y. atsakovų neteisėti veiksmai lėmė turtinės žalos atsiradimą. Tokie reikalavimai gali būti pareikšti civilinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl žalos atlyginimo

47. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinės atsakomybės teisiniai santykiai gali atsirasti tik tuomet, kai nustatomos visos atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltė, tais atvejais, kai ją reikia įrodinėti. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

49. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

50. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį (nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės, kaip antai fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-378/2016, kt.).

51. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punktą, yra suformulavęs teisės taikymo taisyklę, pagal kurią teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-378/2016).

52. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovai R. P., D. B., Ž. N., D. P., R. T. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-487/2017 pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, atsakovas S. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 306(1) straipsnio 1 dalyje, D. P. – BK 189 straipsnio 2 dalyje ir 306(1) straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai iš esmės pritarė pirmos instancijos priimtam nuosprendžiui, pakeisdami tik apeliacinėje instancijoje atsakovo R. P. veikų kvalifikavimą ir jam paskirtą bausmę. Atsakovai R. V., I. N. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus 2014 m. balandžio 30 d. nutarimu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) BK 39(1) straipsnio pagrindu, kaip aktyviai padėję atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį), jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Taigi būtent dėl atsakovų padarytų neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė 13 171,57 Eur dydžio išlaidas už transporto priemonių saugojimą, transportavimą, narkotinių medžiagų transportavimą ir sunaikinimą, taip pat dėl kitų daiktų, turinčių nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, administravimą ir sunaikinimą. Tokiu būdu, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat į tai, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu atsakovai pripažinti padarę nusikalstamas veikas, negali būti kvestionuojamas atsakovų veiksmų neteisėtumas, jų kaltė, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas išvadai, jog egzistuoja visos atsakovų, tame tarpe ir apelianto, civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 – 6.249 straipsniai), kas sudaro pagrindą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimą dėl 13 171,57 Eur nuostolių (bendroje sumoje) atlyginimo iš atsakovų laikė pagrįstu ir tenkino, tuo tarpu apelianto argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo

56. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015 ir joje nurodyta praktika). Teismo nuosprendžiu apeliantas buvo nubaustas už padarytą įstatymu uždraustą veiką, o šioje civilinėje byloje ieškovas prašė kompensuoti nuostolius, patirtus dėl neteisėtos veikos. Kadangi ieškovas nepareiškė civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, jo civilinis ieškinys nebuvo atmestas, todėl ieškovas neprarado teisės pareikšti civilinį ieškinį CPK nustatyta tvarka, kaip tai numato BPK 112 straipsnio 1 dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant tinkamai įgyvendinti minėtų BPK straipsnių nuostatas, yra būtina, jog prašymas dėl proceso išlaidų pripažinimo ir atlyginimo teismui būtų pateiktas iki nuosprendžio priėmimo momento. Tokio prašymo pateikimas teismui vėlesnėse proceso stadijose BPK nėra numatytas, tačiau tai nereiškia, kad neišsprendus daiktų laikymo (saugojimo) ir sunaikinimo išlaidų klausimo baudžiamojoje byloje, toks klausimas negalėtų būti keliamas, kreipiantis į teismą su ieškiniu civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo.

57. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovai iš esmės neginčijo aplinkybių, kad ieškovas, transportuodamas ir saugodamas bei sunaikindamas konfiskuotas transporto priemones, kurios buvo atsakovų nusikalstamos veikos įrankiais ir nusikalstamos veikos dalyką – narkotines medžiagas (kanapių dervą), kitus nusikalstamos veikos daiktus, patyrė išlaidas, tačiau nesutiko, kad šias išlaidas ieškovas patyrė dėl jų (atsakovų) kaltės. Apeliantas apeliaciniame skunde pažymėjo, jog už šias išlaidas yra atsakingas būtent ieškovas, be to, jos atsirado gerokai iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, jos buvo protingai numatomos ir galėjo būti išvengtos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio baudžiamojoje byloje ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą, kuriais šis turtas konfiskuojamas, įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 140-219/2016, 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tik nuo šio momento valstybei kyla pareiga sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksmais, tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-487/2017 buvo nuspręsta nusikaltimo priemones – vilkikus „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei nusikaltimo objektą (dalyką) – neteisėtai gabentas 7,350 kg ir 10,036 kg narkotines medžiagas – kanapių dervas, ir taip pat kitus daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti, konfiskuoti ir sunaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Kaip minėta, šis nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. liepos 13 d., taigi, ieškovas tik nuosprendžiui įsiteisėjus turėjo pareigą konfiskuotą turtą saugoti, transportuoti, sunaikinti ir pan. bei atitinkamai paskaičiuoti, kokie buvo patirti nuostoliai. Iš atsakovų buvo reikalaujama priteisti tik tas išlaidas, kurias ieškovas faktiškai patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog jos atsirado gerokai iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, jos buvo protingai numatomos ir išvengtinos, jeigu būtų laiku imtasi atitinkamų veiksmų.

58. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL 2013 L 269, p. 1), 198 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatomis, išlaidas, susijusias su muitinės taikomomis būtinomis disponavimo prekėmis priemonėmis, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą ar sunaikinimą, jei prekės buvo nuslėptos nuo muitinės priežiūros, apmoka bet kuris asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas, arba asmuo, kuris nuslėpė šias prekes nuo muitinės priežiūros, t. y. atsakovai. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos išlaidos pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintinos žala ir išieškotinos iš atsakovų.

59. Be to, apeliaciniame skunde apeliantas teigė, jog jis niekaip nesusijęs su išlaidomis dėl cigarečių pakavimo medžiagų utilizavimo, taigi šių daiktų konfiskavimo ar sunaikinimo faktas, pažymėtas nuosprendyje, pirmosios instancijos teismo įvertintas klaidingai.

60. Visų pirma, pažymėtina, jog tarp atsakovų padarytų neteisėtų veiksmų – narkotikų gabenimas transporto priemonėmis ir ieškovui atsiradusių nuostolių yra priežastinis ryšys, nes atsakovų padaryti neteisėti veiksmai sąlygojo ieškovo išlaidų atsiradimą, t. y. jeigu atsakovai nebūtų padarę neteisėtų veiksmų (nebūtų gabenę su transporto priemonėmis narkotinių medžiagų ir kt.), ieškovas nebūtų patyręs transportavimo, saugojimo, gabenimo, palydos (apsaugos), sunaikinimo ir kitų išlaidų, nes neturėtų atlikti šių veiksmų (CK 6.247 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo išvadas dėl apelianto kaltės, susijusios dėl su cigarečių ir tabako priemonių administravimu (jų saugojimu, transportavimu, sandėliavimu, sunaikinimu), pažymėdamas, jog 2017 m. liepos 7 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, kad apeliantas R. P. ir kiti grupės asmenys naudojosi UAB „Dorotrans“ teritorija, kurioje kratos metu buvo rasta ir paimta paletė su 29 vnt. rulonų tabako pakavimo popieriaus ir 10 palečių su cigarečių „Superkings“ pakavimo kartoninių dėžių ruošiniais, tuo tarpu ieškovas nurodė (pagrindžiant rašytiniais įrodymais), kad 1 962,12 Eur žalos sumoje, 1 512,97 Eur išlaidas sudarė 10 palečių su cigarečių pakavimo dėžių (6 999,980 kg kartoninių pakuočių) ruošiniais saugojimo (sandėliavimo) ir sunaikinimo (šalinimo) išlaidos bei paletės su 29 rulonais (647,480 kg) tabako pakavimo popieriaus sandėliavimo ir sunaikinimo (šalinimo) išlaidos. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog apeliantas niekaip nesusijęs su aplinkybėmis, kurios patvirtina išlaidas dėl cigarečių ir tabako priemonių administravimo (jų saugojimu, transportavimu, sandėliavimu, sunaikinimu), ir kurios yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Dėl ieškinio senaties taikymo

61. Apeliaciniame skunde apeliantas teigė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio senatį, kadangi pagrindinė dalis ieškovo reikalaujamų išlaidų atsirado gerokai iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo. Ieškovas nei dėl vienos iš jo jau patirtų išlaidų dalies į baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą kreipęsis nebuvo, todėl senaties termino eigos negalima sieti su nuosprendžio įsiteisėjimu. Senaties termino pradžia sietina su sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

62. Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties instituto tikslas – suteikti realią galimybę asmeniui apginti pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

63. Remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas reikalavimams dėl žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, iš kokios rūšies civilinės atsakomybės santykių (sutartinių ar deliktinių) toks reikalavimas kyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).

64. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

65. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino taikymo ieškovo reikalavimui priteisti iš atsakovų, tame tarpe ir apelianto, žalos atlyginimą. Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios nagrinėjamoje byloje, svarbu įvertinti kilusio ginčo pobūdį ir susiklosčiusias individualias ginčo faktines aplinkybes. Šioje byloje ieškovas reiškia ieškinį dėl atsakovų neteisėtais veiksmais – nusikaltimais, kurie galėjo būti konstatuoti tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, padarytos žalos atlyginimo.

66. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2017 m. liepos 7 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. liepos 13 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-942/2019 nuteistųjų R. P., D. B., D. P., R. T. ir nuteistojo Ž. N. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasaciniai skundai atmesti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog nuo šio momento ieškovui atsirado teisė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo ir nuo šios datos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, kadangi šia nutartimi atsakovų padaryti neteisėti veiksmai – nusikaltimai, buvo konstatuoti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; ieškovas į teismą kreipėsi 2021 m. liepos 7 d. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas ieškinį atsakovams pareiškė nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

Dėl procesinės bylos baigties

67. Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apelianto nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

68. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

69. Kadangi atsakovo R. P. apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas ieškovo turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.

70. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti atsakovo R. P. apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1188-807/2022.