Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-138-606/2022

2022 m. spalio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2022 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2021 m. lapkričio 15 d. iki 2021m. gruodžio 9 d. įskaitytinai, t. y. 25 dienos, vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – penkerius metus uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 72 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, išieškotina iš T. S. konfiskuotino turto – automobilio „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 3 900 Eur į valstybės biudžetą, nustatant šešių mėnesių šios poveikio priemonės įvykdymo terminą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. S. nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 25 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų, vairavo automobilį ,,BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam nustatytas daugiau kaip 1,5 promilės apsvaigimas nuo alkoholio (alkotesteriu nustatytas 2,94 promilių girtumas).

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį T. S. išteisinti, teigiant, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, jog T. S., būdamas neblaivus, kai girtumas nustatytas daugiau kaip 1,5 promilės, būtų vairavęs transporto priemonę.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Pažymėtina, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įvesti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010 ir kitos). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl automobilio pardavinėjimo aplinkybių, kad įvykio metu automobilį vairavo pirkėjas, turėjo būti apklausti kaip liudytojai S. S. ir G. S..

10. Pažymėtina, kad 2021 m. gruodžio 9 d. teisiamajame posėdyje, taip pat ir 2022 m. sausio 4 d. teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismas suteikė teisę nuteistajam T. S. pačiam atsivesti į teisiamąjį posėdį liudytojus S. S. ir G. S., nes nuteistasis nepateikė teismui duomenų apie jų gyvenamąsias vietas (t. 1, b. l. 163, 183). Pažymėtina, kad atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismui nutarus byloje atlikti įrodymų tyrimą, minėti liudytojai buvo kviečiami į apeliacinį teismo posėdį. Liudytojas G. S. į apeliacinį teismo posėdį neatvyko, nes buvo išvykęs į užsienį, nuteistojo gynėjas jo kviesti pakartotinai neprašė.

17. Pažymėtina, kad pasienio pareigūnai M. P. ir K. B. pamatė griovyje automobilį BMW atsitiktinai, jiems įvykio aplinkybės nebuvo žinomos, įvykio vietoje buvo S. S., G. S. ir T. S., tačiau jie neigė vairavę automobilį, bet apie tai, kad automobilį vairavo automobilį norėjęs pirkti asmuo, neužsiminė. Atkreiptinas dėmesys, kad įvykio vietoje T. S. nurodė, kad automobilį vairavo apskritai kažkoks Š., ir šis asmuo taip pat buvo nustatytas, tačiau įvykio dieną jo įvykio vietoje net nebuvo. Apeliaciniame teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas Š. S. patvirtino, jog jam skambino policijos pareigūnai ir kaltino jį pabėgimu iš įvykio vietos, tačiau jis tą dieną buvo darbe. Liudytojas nežinojo, kodėl jis buvo nurodytas kaip vairavęs automobilį įvykio dieną.

18. Pažymėtina, kad apeliaciniame teismo posėdyje ir pats nuteistasis T. S. paneigė, jog automobilį vairavo Š. S., tačiau, kaip jau aptarta, visgi neigė, kad automobilį vairavo jis.

19. Iš Tauragės apskrities VPK Pagėgių PK pareigūno R. A. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų nustatyta, kad 2021 m. birželio 25 d., apie 15.05 val., Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės Plaškių užkardos jaunesnieji specialistai M. P. ir K. B., vykdydami tarnybą, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, (duomenys neskelbtini), rado į kelio griovį įvažiavusį, automobilį „BMW 530D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), prie jo buvo trys akivaizdžiai neblaivūs asmenys – S. S., G. S. ir T. S.. T. S. alkoholio matuokliu nustatytas 2.94 promilių girtumas. T. S. pripažino, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus (t. 1, b. l. 5–8).

22. Iš teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo D. M. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną, apie 13.30 val., jis kartu su draugu A. R., jam priklausančiu automobiliu, keliu (duomenys neskelbtini) važiavo iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini). Prieš kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“, nuo (duomenys neskelbtini) pusės, priešais eismą atvažiavo sidabrinės spalvos automobilis BMW, jo valstybinių numerių neįsidėmėjo. Automobilis važiavo priešais ir nesitraukė, tik panaudojus garsinį signalą pasitraukė į savo eismo juostą. Gerai matė, kad automobilį vairavo vyriškis liesu veidu, išilgai nosies matėsi nubrozdinimai, buvo pliktelėjęs, vilkėjo baltai rudos spalvos marškinėliais su horizontaliomis tamsiomis juostomis. Priekinėje keleivio vietoje buvo vyriškis, vilkintis baltais marškinėliais, šviesiais, trumpai kirptais plaukais, apie 30-35 metų amžiaus, jis, iškišęs per langą ranką, mojavo. Ar dar kas buvo automobilyje, nematė. Apie 15 val., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose pamatė į griovį įvažiavusį šviesios spalvos automobilį. Privažiavus pamatė, kad tai tas pats automobilis, su kuriuo anksčiau prasilenkė. Prie automobilio stovėjo tie patys du asmenys. Vyriškis, kuris anksčiau vairavo automobilį, juos sustabdė ir prašė, kad jie ištrauktų jų automobilį iš griovio. Vyriškis buvo ant važiuojamosios kelio dalies, o kitas vyriškis, baltais marškinėliais, buvo prie automobilio dešinės pusės ir stovėjo lauke, kur auga kukurūzai (t. 1, b. l. 36–37).

23. Pažymėtina, kad iš liudytojo D. M. parodymų nustatyta, jog automobilis važiavo priešais ir nesitraukė, ir tik panaudojus garsinį signalą, pasitraukė į savo eismo juostą, todėl akivaizdu, kad toks automobilio vairuotojo elgesys vienareikšmiškai atkreipė dėmesį. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas D. M. aiškiai apibūdino ne tik automobilį vairavusį asmenį, kaip jis buvo apsirengęs, bet ir šalia sėdėjusį asmenį, t. y. liudytojas D. M. parodė, kad gerai matė, jog automobilį vairavo vyriškis liesu veidu, išilgai nosies matėsi nubrozdinimai, buvo pliktelėjęs, vilkėjo baltai rudos spalvos marškinėliais su horizontaliomis tamsiomis juostomis. Priekinėje keleivio vietoje buvo vyriškis, vilkintis baltais marškinėliais, šviesiais, trumpai kirptais plaukais, apie 30-35 metų amžiaus. Atkreiptinas dėmesys, jog automobilio keleivis pats atkreipė dėmesį į save, nes jis, iškišęs per langą ranką, mojavo. Pažymėtina, kad liudytojas D. M. apibūdino automobilį vairavusį asmenį pareigūnams jau iš karto po įvykio.

24. Baigiamųjų kalbų metu gynėjas atkreipė dėmesį, kad liudytojas D. M. nėra pasirašęs apklausos protokole, todėl teismas negalėjo remtis liudytojo parodymais kaip įrodymu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su gynėjo pastebėjimu, nes prie liudytojo D. M. apklausos protokolo nėra pridėto proceso veiksmo protokolo specialaus priedo. Tačiau pažymėtina, kad liudytojas D. M. buvo apklaustas apeliaciniame teismo posėdyje, kuriame, praėjus nuo įvykio net daugiau kaip metams laiko, davė visiškai analogiškus parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad gerai prisimena įvykį, kad automobilis važiavo prieš A. R. vairuotą automobilį, t. y. automobilis išvažiavo į jų eismo juostą, bet paskutinę akimirką staiga grįžo į savo juostą. Prasilenkiant matė, kad automobilį vairavo vyriškis su prakirsta nosimi, buvo apsivilkęs rudus marškinėlius su dryžiais, o keleivis buvo apsivilkęs šviesius – baltus marškinėlius. Vairuotojo išvaizda buvo išskirtinė, nes jam buvo prakirstas veidas ar nosis, buvo žaizda. Važiuojant atgal, šis automobilis jau buvo griovyje. Kai sustojo paklausti, ar viskas gerai, prie automobilio buvo tie patys asmenys, su kuriais prasilenkė. Jie jų nieko neprašė. Važiuojant atgal juos dar sustabdė pasienio pareigūnai.

25. Apeliacinės instancijos teismui perskaičius liudytojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas D. M. savo duotus parodymus patvirtino. Liudytojas patvirtino, kad privažiavus prie automobilio, jis atpažino, kad tai tie patys asmenys, kurie sėdėjo automobilyje, kai jie prasilenkė. Asmuo, kuris vairavo automobilį, buvo toks kaip iniciatorius, jis paprašė ištempti automobilį iš griovio, buvo labiau išsigandęs. Liudytojas matė tik du asmenis – vairuotoją ir keleivį priekyje, bet policija vakare, kai jis nuvažiavo duoti parodymų, sakė, kad gale sėdėjo dar vienas žmogus. Liudytojas D. M. dar kartą patvirtino, kad įsiminė vairuotoją, nes jis buvo su kirstine žaizda ant veido. Kartu pažymėtina, kad nuteistajam T. S. pareiškus, jog liudytojas negalėjo įsidėmėti jo rūbų, liudytojas D. M. kategoriškai patvirtino, kad jis įsidėmėjo ir asmenis, ir jų rūbus.

26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojo D. M. parodymų nepatvirtino liudytojo A. R. parodymai, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo A. R. parodymų nustatyta, jog įvykio dieną jis vairavo automobilį, todėl nesižvalgė, o D. M. sėdėjo keleivio vietoje, todėl viską galėjo matyti. Liudytojas patvirtino, kad važiuojant keliu, priešais, po kelią vinguriavo automobilis (t. 1, b. l. 196). Apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas A. R. taip pat patvirtino, kad įvykio dieną, po pietų, važiuodami su D. M. į parduotuvę, prasilenkė su sidabrinės spalvos automobiliu, kuris išvažiavo į priešingą eismo juostą. Kas vairavo automobilį, jis nematė, nes vairavo automobilį ir nelabai žiūrėjo, bet priekyje buvo du vyrai. Su D. M. pakalbėjo apie prasilenkimo situaciją, bet tiesiog galvojo, kad gal tiesiog užsižiūrėjo ir išvažiavo į kitą kelio pusę. Grįžtant atgal pamatė automobilį laukuose, prie automobilio stovėjo du vyrai. Kadangi jiems pagalbos nereikėjo, nuvažiavo, nepagalvojo apie tai, ar jie blaivūs ar ne. Už kelių šimtų metrų sutiko pasienio ekipažą, pasieniečiai patikrino dokumentus.

27. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, kad liudytojas D. M. anksčiau būtų pažinojęs T. S. ir būtų turėjęs pagrindo jį apkalbėti. Atkreiptinas dėmesys, kad D. M., pamatęs griovyje automobilį bei prie jo stovintį tą patį vairuotoją nubrozdinta nosimi ir automobilio keleivį, pats net neskambino ir į policiją, nesigilino, ar prie automobilio stovėję vyrai buvo blaivūs ar ne. Pažymėtina, kad iš aptartų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų duomenų ir pareigūnų duotų parodymų nustatyta, kad D. M. kaip liudytojas buvo nustatytas tiriant įvykio aplinkybes, bei nuo pat pradžių pareigūnams nurodė, kad jis įsiminė vairuotoją, nes vairuotojas buvo su kirstine žaizda ant veido, taip pat nurodė ir kaip buvo apsirengęs ne tik automobilio BMW vairuotojas, bet ir jo keleivis. Todėl netikėti liudytojo D. M. parodymais, kad įvykio dieną automobilį vairavo T. S., nėra jokio pagrindo.

28. Šiuo atveju, atsižvelgiant į aptartus duomenis, nėra pagrindo abejoti tuo, kad ir pats nuteistasis T. S. davė teisingus parodymus dėl įvykio aplinkybių būtent ikiteisminio tyrimo metu.

29. Iš teisiamajame posėdyje perskaitytų kaip įtariamojo T. S. 2021 m. birželio 28 d. duotų parodymų nustatyta, kad jis, pareiškus jam įtarimą, kaltę pripažino visiškai, parodė, kad 2021 m. birželio 25 d. jis su savo tėvu S. S. vartojo alkoholinius gėrimus – alų, degtinę jau iš vakaro. Prisiminė tik tiek, kad būdamas jau labai stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, sugalvojo su tėvu kažkur važiuoti. Kur jie tiksliai važiavo, jis neprisiminė. Apie pietus jis sėdo už automobilio vairo, o tėvas sėdo į keleivio vietą. Važiavo dviese su tėvu. Prisiminė tik tai, kad nesuvaldė vairuojamo automobilio ir nuvažiavo į pakelės griovį. Bandė stabdyti pakeleivingus automobilius, kad jį ištrauktų. G. S. su jais nevažiavo. Jis atėjo prie jų, kai jie jau įvažiavo į griovį. Jo tėvas vairuotojo pažymėjimo neturi ir jokia transporto priemone nevažinėja. Suprato, kad negali vairuoti jokios transporto priemonės, tačiau, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tikėjosi, kad niekas jo nesustabdys, ir jis sėkmingai nuvažiuos kur jam reikia. Patvirtino, kad jo nosis yra sužalota, matosi ryški įbrėžimo linija, jis buvo apsivilkęs šviesiai rusvos spalvos marškinėlius (t. 1, b. l. 53–56).

30. Pažymėtina, kad apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis T. S. teigė, jog jį apklausinėjo girtą, policijos pareigūnas R. A. sakė, ką jam rašyti, ant ko pasirašyti, ir jis jo klausė, nes jis su šiuo pareigūnu buvo susidūręs ir anksčiau, prieš kokius 3-4 metus, kai važiavo traktoriumi neturėdamas tam teisės, todėl turėjo problemų, patyrė smurtą. Tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų kaip liudytojo policijos pareigūno R. A. parodymų nustatyta, kad jis įvykio dieną su T. S. jokių procesinių veiksmų neatliko, apklausa nebuvo vykdoma, buvo tik pokalbis, jo metu T. S. prisipažino, kad vairavo automobilį. T. S. paleido tą patį vakarą, parvežė jį į namus (t. 1, b. l. 195–196). Pažymėtina, kad šiuo atveju aplinkybę, kad policijos pareigūnas R. A. su T. S. jokių procesinių veiksmų neatliko, objektyviai patvirtina įtariamojo apklausos protokole užfiksuoti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistąjį apklausė ne policijos pareigūnas R. A., bet vyresnioji tyrėja D. M., ir ne tą pačią dieną iš karto po įvykio, bet po įvykio praėjus trims dienoms, t. y. 2022 m. birželio 28 d.

31. Pažymėtina, kad iš teisiamajame posėdyje apklaustos kaip liudytojos vyresniosios tyrėjos D. M. parodymų nustatyta, kad T. S. buvo gavęs šaukimą ir nurodytą dieną pats atvyko į apklausą, buvo visiškai blaivus. Jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, perskaitytas, jis buvo apklaustas jos kabinete. Buvo paklausta dėl advokato, tačiau T. S. advokato atsisakė, nurodydamas, jog kaltę pripažįsta ir jam gynėjas nereikalingas. Apklausos protokolas buvo surašytas prie T. S. iš jo parodymų, užfiksuotus jo parodymus jis persiskaitė, pasirašė, kad protokolą perskaitė ir suprato. Apklausoje kiti pareigūnai nedalyvavo. Liudytoja patvirtino, kad ikiteisminiame tyrime jokių kitų T. S. paaiškinimų nebuvo, buvo tik įvykio apžiūros protokolas.

32. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma pakankama T. S. padarytai nusikalstamai veikai, numatytai BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo patikrintos visos nuteistojo T. S. nurodytos versijos dėl to, kad jis įvykio dieną automobilio nevairavo, tačiau jos nepasitvirtino, bei, atsižvelgiant į nustatytus ir aptartus duomenis, nėra pagrindo abejoti tuo, kad įvykio dieną automobilį ,,BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau kaip 1,5 promilės apsvaigimas nuo alkoholio, vairavo būtent nuteistasis T. S..

33. Tačiau nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta įvykio vieta, t. y. nurodyta ne įvykio, bet nuteistojo T. S. gyvenamoji vieta (t. 1, b. l. 1–3). Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų nustatyta, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav. (t. 1, b. l. 9–10), dėl to jokių abejonių nekyla, todėl ši aplinkybė tikslintina, t. y. T. S. 2021 m. birželio 25 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų, vairavo automobilį ,,BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam nustatytas daugiau kaip 1,5 promilės apsvaigimas nuo alkoholio (alkotesteriu nustatytas 2,94 promilių girtumas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo T. S. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) seniūnija, (duomenys neskelbtini) savivaldybė.