- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-959-657/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10098-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Žibutė Budžienė, Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- S. G., V. G.
- Ieškovas
- BAB „Ūkio bankas“
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Hautera“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. G. ir V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13868-944/2013 pagal ieškovės BAB „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovams S. G., V. G., trečiajam asmeniui BUAB „Hautera“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BAB „Ūkio bankas“ kreipėsi į teismą prašydama solidariai priteisti iš atsakovų 40.000,00 Lt įsiskolinimą. Be to, prašė atnaujinti terminą ieškiniui pareikšti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (T.1, b.l. 3-4, 98-99, 128). Nurodė, kad atsakovai visu savo ne santuokoje ir santuokoje įgytu turtu ir ateityje įgytu turtu prašomai priteisti sumai laidavo už UAB „Hautera“ tinkamą prievolių įvykdymą. UAB „Hautera“ prievolių nevykdė, jai buvo iškelta bankroto byla, todėl ieškovė prašo priteisti įsiskolinimą iš atsakovų. BUAB „Hautera“ likęs įsiskolinimas bankui sudaro 128.860,83 Lt, tačiau atsakovai laidavo konkrečia suma – 40.000,00 Lt, todėl prašo iš laiduotojų priteisti tokio dydžio sumą. Ieškovė į teismą nesikreipė per tris mėnesius, nes tikėjo, kad, gindamas kreditorių teises, į teismą kreipsis BUAB „Hautera“ administratorius.
Atsakovai S. G. ir V. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 41-45). Nurodė, kad ieškovė praleido terminą ieškiniui pareikšti, nes ieškinys laiduotojams turėjo būti pareikštas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo. Terminas baigėsi 2012-03-01, o ieškinys teismui pateiktas po sprendimo dėl UAB „Hautera“ pabaigos, todėl laidavimas pasibaigė. Trečiojo asmens prievolė buvo užtikrinta UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 80 proc. kredito sumos garantija, t.y. 160.000,00 Lt. Ieškovės naudai įkeistas turtas parduotas, todėl ieškovė turi teisę kreiptis į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl įsipareigojimo pagal suteiktą garantiją ir gauti visą UAB „Hautera“ skolos patenkinimą. Ieškovė privalo įrodyti jai negrąžintos skolos dydį, t.y. pateikti įrodymus apie lėšas gautas kredito sutarties pagrindu.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo BUAB „Hautera“ prašė ieškinį atmesti (T.1, b.l. 49-51, 120-121). Nurodė, kad ieškovės teisė pareikšti ieškinį laiduotojams yra pasibaigusi, nes praleistas 3 mėn. terminas. Ieškovė dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Hautera“ sužinojo 2011 m., tačiau ieškinį laiduotojams pareiškė tuo metu, kai jau priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, tokie ieškovės veiksmai laikytini nesąžiningais. Ieškovė turi įrodyti prašomą priteisti sumą, garantijos suma turi visiškai atlyginti UAB „Hautera“ įsiskolinimą, todėl ieškinys turi būti atmestas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė solidariai iš atsakovų S. G. ir V. G. 40.000,00 Lt įsiskolinimą ir po 450,00 Lt išlaidų iš kiekvieno ieškovei BAB „Ūkio bankas“ už suteiktą teisinę pagalbą, bei po 600,00 Lt žyminio mokesčio valstybei (T.1, b.l. 141-144). Teismas nustatė, kad pagal 2010-03-31 Mažo kredito sutarties Nr. KR-17-MK2-051/10 1.3 p. kredito grąžinimo galutinis terminas buvo nustatytas 2014-12-01, tačiau Kauno apygardos teismui 2011-09-09 nutartimi UAB „Hautera“ iškėlus bankroto bylą, visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikytini pasibaigusiais, tarp jų ir minėto kredito grąžinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-01 nutartimi Kauno apygardos teismo nutartį, kuria UAB „Hautera“ iškelta bankroto byla, paliko nepakeistą, todėl nuo 2011-12-01 visi UAB „Hautera“ mokėjimo terminai yra pasibaigę. Teismas konstatavo, kad 2010-03-31 laidavimo sutartis neterminuota, įsigalioja pasirašymo dieną ir galioja iki visiško kredito sutarties, su visais galimais jos papildymais ir pakeitimais, numatytų prievolių įvykdymo, taigi, šalys pakeitė CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Teismo nuomone, tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas. Be to, teismas pažymėjo, kad laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Teismas sprendė, kad pagal laidavimo sutarties sąlygas terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas, todėl šį prašymą atmetė, o atsakovų ir trečiojo asmens argumentus, kad ieškinys pareikštas praleidus terminą ieškiniui pareikšti, laikė nepagrįstais. Ieškinys atsakovams pareikštas 2013-06-21, tuo tarpu Kauno apygardos teismo 2013-05-30 sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos dar nėra įsiteisėjęs, nes yra apskųstas apeliacine tvarka. Teismas darė išvadą, kad UAB „Hautera“ bankroto byla ieškinio pateikimo teismui metu dar nebuvo užbaigta, skolininkė UAB „Hautera“ nebuvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl pripažino, kad prievolė kreditorei dar nebuvo pasibaigusi. Kadangi skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, kreditorė šiuo atveju turi teisę reikalauti, kad prievolę už pagrindinį skolininką įvykdytų laiduotojai – solidarieji skolininkai, pagal šalutinę prievolę kylančią iš laidavimo sutarties. Mažo kredito sutarties Nr. KR-17-MK2-051/10 1.8 p. šalys susitarė dėl kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių: turto įkeitimo (hipotekos), laidavimo ir garantijos. Teismas pažymėjo, kad CK nuostatos nedraudžia kreditoriui prievolių užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Įkeitimas (hipoteka) ir laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, nekonkuruoja tarpusavyje, t.y. kreditorius gali naudotis šiais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais tuo pačiu metu. Teismas darė išvadą, kad sutartinės hipotekos lakštais, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta svetimo turto hipoteka, atsakovai savo nekilnojamuoju turtu užtikrino UAB „Hautera“ prievoles pagal sudarytą Mažo kredito sutartį Nr. KR-17-MK2-051/10. Dėl šių priežasčių, pardavus atsakovų įkeistą nekilnojamąjį turtą, mažėjo ne jų, kaip laiduotojų skola, tačiau UAB „Hautera“ įsiskolinimas ieškovei. Realizavus atsakovų įkeistą nekilnojamąjį turtą, UAB „Hautera“ bankroto byloje patvirtintas banko finansinis reikalavimas (143.481,73 Lt) nebuvo visiškai patenkintas. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovė būtų pasinaudojusi dar kitais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais ir UAB „Hautera“ skola ieškovei būtų mažesnė nei 40.000,00 Lt suma. Teismo nuomone laidavimo sutarčių 2.2, 4.2, 6.1, 6.3 punktų sąlygos leidžia daryti išvadą, kad atsakovai atsisakė teisės reikšti reikalavimus dėl prievolių užtikrinimo būdų eiliškumo. Šiuo atveju laiduotojai neturi teisės reikalauti, kad pirmiausia ieškovė kreiptųsi į garantą ir pastarasis įvykdytų reikalavimą. Priešingai – kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Todėl teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo laukti, kol jo reikalavimą patenkins garantas, ir tik nepavykus patenkinti reikalavimo iš garanto, reikšti reikalavimą laiduotojui. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovai, nurodydami, kad pirmiausia ieškovas turėjo reikšti reikalavimą garantui, nepateikė teismui duomenų, kokiomis sąlygomis buvo sudaryta sutartis su UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ir kad yra visos teisės aktuose numatytos sąlygos, kad ieškovė galėtų kreiptis dėl reikalavimo patenkinimo. Dėl šių priežasčių teismas ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai S. G. ir V. G. prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 151-157). Apeliantų nuomone,teismas iš esmės neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo sutartinius santykius, bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
1. Teismas iš esmės pažeidė visapusiško įrodymų vertinimo pareigą, kadangi sprendimo išvados nepagrįstos jokiais įrodymais. Ieškovė neįrodė skolos dydžio, todėl pažeidė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji negavo neįvykdytos Kredito sutarties dalies apmokėjimo iš Kredito sutarties garanto, kuris prievolės vykdymą garantavo 160.000,00 Lt suma. Abejotina, kad ieškovė nesikreipė dėl skolos grąžinimo į garantą, nes tokiu būdu jai būtų grąžinta visa nesumokėta skola, o ne tik jos dalis. Apeliantai akcentuoja, kad laidavimas galimai yra pasibaigęs tinkamu pagrindinės prievolės įvykdymu, o laidavimas baigiasi, jei baigiasi pagrindinė prievolė. Teismas, neturėdamas duomenų apie tikrąjį bendrovės skolos dydį, sprendimą dėl reikalavimo priteisti visą 40.000,00 Lt sumą pagrįstumo grindė tik prielaidomis, o ne įrodymais ir tokiu būdu iš esmės pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas.
2. Ieškovas praleido imperatyvų įstatyme numatytą terminą kreiptis dėl Laidavimo sutarties vykdymo. Teismas pažeidė materialines teisės normas, reglamentuojančias prievolių įvykdymo terminų suėjimo momentą, kai įmonei iškeliama bankroto byla, taip pat fundamentalias laidavimo teisiniams santykiams taikomas taisykles, susijusias su prievolių, kylančių iš laidavimo sutarčių, vykdymo terminais. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Taigi, nuo 2011 m. gruodžio 1 d. visų bendrovės vykdytinų prievolių terminai laikomi suėjusiais. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, kai suėjo pagrindinės prievolės, kylančios iš Kredito sutarties, įvykdymo terminas, Laidavimo sutarties įvykdymo terminas taip pat laikomas suėjusiu. Tai reiškia, kad ieškovė privalėjo laikytis CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino nuo tos dienos, kurią suėjo Laidavimo sutarties įvykdymo terminas, t.y. nuo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Teismas nepagristai konstatavo, jog Laidavimo sutarties įvykdymo terminas nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną nėra suėjęs.
3. Teisinas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškinys pateiktas po nutarties dėl bendrovės pabaigos priėmimo. Tai, kad bendrovė dar nėra likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro, negalima laikyti, kad ieškovė savo teises gina ir įgyvendina tinkamai. Ieškovė savo teises galėjo ginti operatyviai iškart, todėl jos delsimas, kai ieškinį pareiškė tik po nutarties dėl bendrovės likvidavimo priėmimo, laikytinas nepateisinamu ir neoperatyviu bei nesąžiningu savo tariamai pažeistų teisių gynimu. Be to, ieškovė yra finansinė institucija, kurios veiklai keliami aukštesni atidumo, skaidrumo ir rūpestingumo standartai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2013-12-31 sprendimą palikti nepakeistą (T.2, b.l. 3-6). Nurodė, kad teismas byloje surinko pakankamai įrodymų sprendimui pagrįsti. Pagrindinė BUAB „Hautera“ prievolė nėra įvykdyta, todėl atsakovų laidavimas taip pat galioja. Ieškovė tam atvejui, jei teismas būtų kitos nuomonės dėl senaties termino eigos, patikslintu ieškinio reikalavimu prašė atnaujinti praleistą terminą šiam ieškiniui pateikti, konstatuojant, kad šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Sprendimą BUAB „Hautera“ bankroto byloje pripažinti įmonės veiklą pasibaigusia ją likvidavus dėl bankroto, BAB Ūkio bankas apskundė apeliacine tvarka, todėl jis nėra įsiteisėjęs, ir laikytina, kad BUAB „Hautera“ veikla nėra pasibaigusi. Taigi, šiuo atveju šios bendrovės, o kartu – ir apeliantų prievolės kreditoriams nėra pasibaigusios.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad 2010 m. kovo 31 d. ieškovė ir pagrindinis skolininkas (trečiasis asmuo UAB „Hautrea“) sudarė Mažo kredito sutartį Nr. KR-MK-051/10, pagal kurią ieškovė suteikė UAB „Hautera“ 200.000,00 Lt kreditą (T.1, b.l. 5-14). Ieškovė 2010 m. kovo 31 d. su kiekvienu atsakovais sudarė laidavimo sutartį Nr. 60-136/2010, kuria atsakovai įsipareigojo 40.000,00 Lt suma įvykdyti UAB „Hautera“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas pagal 2010 m. kovo 31 d. Mažo kredito sutartį Nr. KR-MK-051/10 su visais jos papildymais ir pakeitimais (T.1, b.l. 18-20). Sutarties 2.1 punkte numatyta, kad laiduotojai atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Sutarties 6.10 punkte numatyta, kad sutartis yra neterminuota ir galioja iki visiško prievolės pagal Kredito sutartį įvykdymo. Pagrindiniam skolininkui UAB „Hautera“ 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2011-12-01 (T.1, b.l. 21-23). Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2013 m. birželio 13 d., pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, bei patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas 143.481,73 Lt sumai (T.1, b.l. 24-26). UAB „Hautera“ įsipareigojimą grąžinti visą kreditą ieškovei nėra įvykdžiusi, ir skola BAB Ūkio bankui pagal 2010 m. kovo 31 d. Mažo kredito sutartį Nr. KR-MK-051/10 sudaro 128.860,83 Lt (T.1, b.l. 110-111).
Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantai grindžia trimis esminiais argumentais. Pirma, laiduotojams S. G. ir V. G. laidavimas pasibaigė CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu. Antra, laidavimas baigėsi, nes ieškovas ieškinį pareiškė praleidęs CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 mėnesių terminą. Trečia, teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir nenustatė negrąžintos skolos dydžio. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Dėl laidavimo sutarties pabaigos. Negalima sutikti su atsakovų argumentu, kad jų prievolė ieškovui pasibaigė, nes pagrindiniam skolininkui iškelta bankroto byla ir yra priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Pagal savo pobūdį laidavimas yra akcesorinė prievolė, priklausanti nuo pagrindinės prievolės. Vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų yra juridinio asmens likvidavimas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai bankrutuojant pagrindiniam skolininkui reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo ir jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, nors tokios bylos nagrinėjimo metu pagrindinis skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą teisminės gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį laiduotojams pareiškė 2013 m. birželio 21 d. Teismų sistemos informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad sprendimas dėl įmonės (pagrindinio skolininko) pabaigos priimtas 2013 m. gegužės 30 d., tačiau jis nėra įsiteisėjęs. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio pareiškimo atsakovams (laiduotojams) metu pagrindinio skolininko veikla nebuvo pasibaigusi ir jis nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t.y. jo prievolė ieškovei nebuvo pasibaigusi. Skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl ieškovas, esant pagrindiniam skolininkui iškeltai bankroto bylai, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų kitas solidarusis skolininkas (laiduotojas) pagal šalutinę prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi ieškovas, pareikšdamas ieškinį atsakovams (laiduotojams), pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (laiduotojai) (CK 6.81 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymą iš atsakovų kaip solidariųjų skolininkų (laiduotojų), kuriems reikalavimas įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį pareikštas iki skolininko likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro.
Dėl reikalavimo dydžio. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 40.000,00 Lt sumą negrąžinto kredito, remdamasis laidavimo sutarties 2.1 punktu. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai priteisė šią sumą, nes neturėjo duomenų apie tikrąjį bendrovės skolos dydį.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2013 m. birželio 13 d., pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, bei patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas 143.481,73 Lt sumai (T.1, b.l. 24-26). UAB „Hautera“ įsipareigojimą grąžinti visą kreditą ieškovei nėra įvykdžiusi, ir skola BAB Ūkio bankui 2013 m. birželio 17 dienai pagal 2010 m. kovo 31 d. Mažo kredito sutartį Nr. KR-MK-051/10 sudaro 128.860,83 Lt (T.1, b.l. 110-111). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai pagal 2010-03-31 laidavimo sutarties 2.1 punktą įsipareigojo ieškovei atsakyti už kredito gavėjos UAB „Hautera“ konkrečia suma, t.y. 40.000,00 Lt, o Mažo kredito sutarties Nr. KR-17-MK2-051/10 įvykdymo užtikrinimui taikytos priemonės: turto įkeitimas (hipoteka), laidavimas ir garantija (sutarties 1.8 p.), neprieštarauja CK normoms, ir neatleidžia laiduotojų nuo atsakomybės, kol nėra tinkamai įvykdyta pagrindinio skolininko prievolė kreditoriui. Teismo išvada, kad pardavus įkeistą turtą mažėjo BUAB „Hautera“ skola ieškovei, o ne atsakovų prievolė, neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms. Atsakovai teismui nepateikė jokių įrodymų, kad BUAB „Hautera“ skola ieškovei yra mažesnė nei 40.000,00 Lt, nors civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Teigdami, kad byloje neįrodyta, koks yra negrąžintos skolos dydis, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, savo atsikirtimams pagrįsti ir byloje surinktiems įrodymams paneigti, todėl teismas turėjo pagrindą vertinti, kad negrąžinto kredito dydis yra didesnis nei 40.000,00 Lt. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių spręsdamas iš atsakovų priteistinos sumos dydį.
Dėl senaties termino. Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminuotas laidavimas, kai laiduojama tik tam tikram laikui arba laiduojama už terminuotos prievolės įvykdymą. 2010 m. kovo 31 d. laidavimo sutarties Nr. 60-136/2010 6.10 punkte numatyta, kad laidavimo sutartis yra neterminuota ir galioja iki visiško Kredito sutartimi, su visais galimais jos papildymais ir pakeitimais, numatytų prievolių įvykdymo (T.1, b.l. 18-20). Prievolė pagal Kredito sutartį laikytina pasibaigusia, kai ji tinkamai įvykdyta, t.y. įvykdyti visi įsipareigojimai pagal sutartį (15.1 p.), todėl sistemiškai aiškinant laidavimo sutarties 6.10 punktą kartu su Kredito sutarties 15.1 punktu galima daryti išvadą, kad laidavimo sutarties 6.10 punktu buvo pakeistas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas ir sutartimi buvo susitarta dėl laidavimo iki visiško prievolių įvykdymo. Toks aiškinimas atitinka sutarčių laisvės principą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl laidavimo sutarties pabaigos. Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra išaiškinęs, kad tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms ir yra teisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalys susitarė dėl neterminuoto laidavimo ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovų prievolė pagal laidavimo sutartį nėra pasibaigusi CK 6.88 straipsnio 1 dalies pagrindu ir ieškovė nėra praleidusi senaties termino ieškiniui pareikšti.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams (Europos žmogaus teisių teismo (duomenys neskelbtini). Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kurių nekartoja, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, šiuos įrodymus įvertino remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principais, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.