Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Aušra Barškietytė, sekretoriaujant Marijai Tamošauskaitei, dalyvaujant ieškovės BAB „Ūkio bankas“ atstovei advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei, atsakovams S. G. ir V. G., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BAB „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovams S. G., V. G., trečiajam asmeniui BUAB „Hautera“ dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2010-03-31 ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Hautera“ pasirašė Mažo kredito sutartį Nr. KR-17-MK2-051/10, kurios pagrindu įmonei suteiktas 200 000 Lt kreditas (b. l. 5–14). Tarp ieškovės ir atsakovų 2010-03-31 pasirašyta laidavimo sutartis Nr. 60-136/2010 (b. l. 18-20)/ Kauno apygardos teismas 2011-09-09 UAB „Hautera“ iškėlė bankroto bylą. Iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad 2013-05-30 priimtas sprendimas pripažinti UAB „Hautera“ veiklą pasibaigusia likvidavus dėl bankroto; 2013-07-01 gautas apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2013-05-30 sprendimo. Ieškovė pateikė ieškinį atsakovams 2013-06-21 (b. l. 3).

Dėl laidavimo pabaigos

Pagal LR CK 6.76 str. 1 d. laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (LR CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). LR CK 6.88 str. 1 d. nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau LR CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus.

Šiuo atveju pagal 2010-03-31 Mažo kredito sutarties Nr. KR-17-MK2-051/10 1.3 p. kredito grąžinimo galutinis terminas buvo nustatytas 2014-12-01, tačiau Kauno apygardos teismui 2011-09-09 nutartimi UAB „Hautera“ iškėlus bankroto bylą, vadovaujantis LR įmonių bankroto įstatymo 16 str. nuostatomis, visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikytini pasibaigusiais, tarp jų ir kredito grąžinimas pagal 2010-03-31 Mažo kredito sutartį Nr. KR-17-MK2-051/10. Iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta (LR CPK 179 str. 3 d.), kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-01 nutartimi Kauno apygardos teismo 2011-09-09 nutartį, kuria iškelta bankroto byla UAB „Hautera“, paliko nepakeistą. Darytina išvada, kad nuo 2011-12-01 visi UAB „Hautera“ mokėjimo terminais yra pasibaigę. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, sprendžiant dėl laidavimo termino, būtina įvertinti pasirašytos 2010-03-31 laidavimo sutarties Nr. 60-136/2010 sąlygas. Pagal minėtos laidavimo sutarties 6.10 p. matyti, kad šalys susitarė, kad laidavimo sutartis neterminuota, įsigalioja pasirašymo dieną ir galioja iki visiško kredito sutartimi, su visais galimais jos papildymais ir pakeitimais, numatytų prievolių įvykdymo (b. l. 20). Konstatuotina, kad šalys pakeitė LR CK 6.88 str. 1 d. nustatytą terminą, tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja LR CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (LR CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Pažymėtina, kad laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo atnaujinti trijų mėnesių terminą ieškiniui pareikšti, nes jis pagal laidavimo sutarties sąlygas nėra praleistas, todėl šis prašymas atmestinas, o atsakovų ir trečiojo asmens argumentai, kad ieškinys pareikštas praleidus LR CK 6.88 str. 1 d. terminą ieškiniui pareikšti, laikytini nepagrįstais.

Atsakovai nurodo, kad ieškinys laiduotojams pareikštas po Kauno apygardos teismo 2013-05-30 sprendimo, kuriuo UAB „Hautera“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavus dėl bankroto. Teismas su šiais atsakovų motyvais nesutinka.

Teismas nurodo, kad iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis (akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės). Laidavimo prievolės akcesoriškumas pasireiškia ir tuo, kad, pasibaigus pagrindinei prievolei arba ją pripažinus negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (LR CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškinys atsakovams (laiduotojams) pareikštas 2013-06-21, tuo tarpu Kauno apygardos teismo 2013-05-30 sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos dar nėra įsiteisėjęs, nes yra priimtas apeliacinis skundas ir byla perduota Lietuvos apeliaciniam teismui. Darytina išvada, kad UAB „Hautera“ bankroto byla ieškinio pateikimo teismui metu (2013-06-21), dar nebuvo užbaigta, skolininkė UAB „Hautera“ nebuvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro (LR įmonių bankroto įstatymo 32 str. 5–6 d., LR CPK 18 str.), todėl pripažintina, kad prievolė kreditorei dar nebuvo pasibaigusi. Kadangi skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, tai kreditorė šiuo atveju turi teisę reikalauti, kad prievolę už pagrindinį skolininką įvykdytų laiduotojai – solidarieji skolininkai, pagal šalutinę prievolę kylančią iš laidavimo sutarties (LR CK 6.6 str. 4 d.).

Dėl skolos dydžio

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2012-05-14 nutartimi UAB „Hautera“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama, patvirtino įmonės kreditorių reikalavimus, tarp jų patvirtintas ir ieškovės 143 481,73 Lt finansinis reikalavimas. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti (LR CPK 179 str. 3 d.), teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nėra duomenų, kad vykdant UAB „Hautera“ bankroto procedūras civilinėje byloje Nr. B2-521-254/2013 ir realizavus įmonės turtą iš gautų lėšų būtų visiškai ar iš dalies atsiskaityta su ieškove. Atsakovai pagal 2010-03-31 laidavimo sutarties Nr. 60-136/2010 2.1 p. įsipareigojo ieškovei atsakyti už kredito gavėjos UAB „Hautera“ konkrečia suma, t. y. 40 000 Lt (b. l. 18).

Teismas nurodo, kad Mažo kredito sutarties Nr. KR-17-MK2-051/10 1.8 p. šalys susitarė dėl kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių: turto įkeitimo (hipotekos), laidavimo ir garantijos. Pažymėtina, kad LR CK nuostatos nedraudžia kreditoriui prievolių užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Kurį prievolių užtikrinimo būdą pasirinkti yra kreditoriaus (ieškovo) teisė. LR CK 6.76 str. 1 d. numatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. LR CK 6.81 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, kad laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Pagal LR 6.90 str. 1 d. garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Šioje normoje nurodoma, kad garanto atsakomybė yra subsidiari. LR CK 4.170 str. 1 d. ir 4.198 str. 1 d. reglamentuojami hipotekos ir įkeitimo teisiniai santykiai. Pastebėtina, kad įkeitimas (hipoteka) ir laidavimas kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai nekonkuruoja tarpusavyje, t. y. kreditorius gali naudotis šiais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais tuo pačiu metu.

Iš vykdomųjų bylų Nr. 0034/13/00050, 0034/13/00051 duomenų nustatyta, kad ieškovė pasinaudojo prievolių įvykdymo užtikrinimu ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka užtikrinto turto. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad hipotekos procedūros buvo pradėtos pagal notaro 2013-01-02 išduotus vykdomuosius įrašus (vykd. b. 0034/13/00050 l. 6, vykd. b. 0034/13/00051 l. 6). Iš sutartinės hipotekos lakštų, identifikacinis Nr. 02/1/20100002866, ir Nr. 08/1/2010/0000403 matyti, kad skolininkė yra UAB „Hautera“, o ne atsakovai. Darytina išvada, kad minėtais sutartinės hipotekos lakštais buvo nustatyta svetimo turto hipoteka (LR CK 4.181 str.), t. y. atsakovai savo nekilnojamuoju turtu užtikrino UAB „Hautera“ prievoles pagal sudarytą Mažo kredito sutartį Nr. KR-17-MK2-051/10. Dėl šių priežasčių, pardavus atsakovų įkeistą nekilnojamąjį turtą, mažėjo ne jų, kaip laiduotojų skola, tačiau UAB „Hautera“ įsiskolinimas ieškovei. Iš vykdomųjų bylų duomenų nustatyta, kad realizavus atsakovų įkeistą nekilnojamąjį turtą buvo atitinkamai gauta vykdomojoje byloje Nr. 0034/13/00050 15800 Lt suma (vykd. b. 0034/13/00050 b. l. 63), o vykdomojoje byloje Nr. 0034/13/00051 – 8100 Lt suma (vykd. b.0034/13/00051 l. 58).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad UAB „Hautera“ bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas (143 481,73 Lt) nebuvo visiškai patenkinti pardavus hipoteka užtikrintą turtą, t. y. ieškovės bendras reikalavimas tik sumažėjo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovė būtų pasinaudojusi dar kitais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais ir UAB „Hautera“ skola ieškovei būtų mažesnė nei 40 000 Lt suma.

Teismas nurodo, kad esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

Nagrinėjamu atveju laidavimo sutarčių 2.2 p. nustatyta, kad laiduotojai įsipareigoja atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas (UAB „Hautera“); 4.2 p. laiduotojai įsipareigoja patenkinti banko reikalavimus pirmumo tvarka, nereikalaujant, kad bankas patenkintų savo reikalavimus iš kredito gavėjo pagal kitas kredito užtikrinimo priemones; 6.1 p. laiduotojai atsisako nuo teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į kredito gavėjo turtą ar kitas prievolių užtikrinimo pagal kredito sutartį priemones; 6.3 p. laiduotojai sutinka, kad bankas nepriklausomai nuo laiduotojų prievolių įvykdymo, savo nuožiūra nustatytų kitų kredito užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumą ir realizuotų kredito užtikrinimo priemones iki pilno kredito gavėjo prievolių bankui užtikrinimo. Tokios pasirašytos laidavimo sutarties sąlygos leidžia daryti išvadą, kad atsakovai atsisakė teisės reikšti reikalavimus dėl prievolių užtikrinimo būdų eiliškumo. Šiuo atveju laiduotojai neturi teisės reikalauti, kad pirmiausia ieškovė kreiptųsi į garantą ir pastarasis įvykdytų reikalavimą. Priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (LR CK 6.6 str. 4 d.). Todėl nėra teisinio pagrindo laukti, kol jo reikalavimą patenkins garantas, ir tik nepavykus patenkinti reikalavimo iš garanto, reikšti reikalavimą laiduotojui. Laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, pagrindiniam skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Taip pat pažymėtina ir tai, kad atsakovai, nurodydami, kad pirmiausia ieškovas turėjo reikšti reikalavimą garantui, nepateikė teismui duomenų, kokiomis sąlygomis buvo sudaryta sutartis su UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ir kad yra visos teisės aktuose numatytos sąlygos, kad ieškovė galėtų kreiptis į garantą dėl reikalavimo patenkinimo.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ieškinys tenkintinas ir ieškovei iš atsakovų priteistina 40 000 Lt suma.

Ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovei (LR CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė už ieškinio surašymą turėjo 600 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 122), 300 Lt už patikslinto ieškinio surašymą, 150 Lt už 2013-09-26 parengiamąjį teismo posėdį ir 150 Lt už 2013-10-18 dokumentų parengimą (b. l. 124). Kadangi prašymas atnaujinti terminą ieškiniui pateikti atmestas, todėl reikalavimas priteisti 300 Lt teisinės pagalbos išlaidų už ieškinio patikslinimą pripažintinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovei iš atsakovų priteisina po 450 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti (LR CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.). Ieškinį pareiškė bankrutavusi įmonė, todėl ji paduodama ieškinį pagal LR CPK 83 str. 1 d. 8 p. buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Ieškinį patenkinus visiškai, pagal LR CPK 96 str. 1 d. žyminis mokestis priteistinas iš atsakovų valstybei. Pagal reiškiamus reikalavimus šioje byloje mokėtinas žyminis mokestis sudaro 1200 Lt, todėl iš kiekvieno atsakovo priteistina po 600 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 428 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovų S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai 40 000 Lt įsiskolinimą ir iš kiekvieno atsakovo po 450 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti ieškovei BAB „Ūkio bankas“.

Priteisti iš atsakovų S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 600 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Įsiteisėjus sprendimui grąžinti vykdomąsias bylas Nr. 0034/13/00050, 0034/13/00051.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.