Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-479-370/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-28
Bylos Nr.: e2A-479-370/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00217-2020-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė, Vilija Mikuckienė
Ieškovas: M. D.
Atsakovas: Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro

Kategorijos

2.4.4.5.5Kiti su hipoteka susiję klausimai
2.6.10.5.2.3Atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą

Civilinė byla Nr. e2A-479-370/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00217-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.5.5; 2.6.10.5.2.3. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2625-340/2020 pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarei D. Š., Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarei A. G. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovių pusėje – AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Tvanka“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės D. Š. (toliau ir – atsakovė 1) ir Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarės A. G. (toliau ir – atsakovė 2): 1) 300 000 Eur nuostolių atlyginimą, 2) kasmėnesines periodines 900 Eur išmokas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3) 29 098,42 Eur nuostolių atlyginimą, 4) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, 6) bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis yra S. D., mirusios (duomenys neskelbtini), vaikaitis. Atsakovė 1 2003 m. liepos 31 d. patvirtino S. D. testamentą, kuriuo S. D. išreiškė valią, kad jos turto įpėdinis bus ieškovas, kuris, be kita ko, paveldės ir 164,50 kv. m ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – butas). Atsakovė 1 2010 m. gruodžio 17 d. taip pat patvirtino S. D. įgaliojimą, kuriuo ji įgaliojo savo sūnų A. D. įkeisti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą už bet kurio asmens prievoles, parduoti šį butą už kainą ir sąlygas savo nuožiūra ar jį padovanoti vaikaitei J. D..

3. Nurodė, kad atsakovė 2 2010 m. gruodžio 17 d. patvirtino hipotekos lakštą, pasirašytą R. M. (R. M.), S. D. atstovo A. D. ir Kredito unijos (toliau – KU) „Mėmelio taupomoji kasa“ atstovo H. Č. (toliau ir – hipotekos lakštas), kuriuo butas buvo įkeistas už R. M. prievoles KU „Mėmelio taupomoji kasa“ naudai R. M. pasirašytos 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties Nr. 10-00077LTL (toliau ir – paskolos sutartis) įvykdymui užtikrinti. KU „Mėmelio taupomoji kasa“ 2012 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį nutraukė ir 2012 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido uždarajai akcinei bendrovei „Z.B.V.“ 643 300 Lt (186 312,56 Eur) reikalavimo teisės dalį į R. M., kylančią iš paskolos sutarties, taip pat ir teisę į prievolės užtikrinimo priemonę – buto hipoteką. UAB „Z.B.V.“ kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą dėl hipoteka įkeisto buto realizavimo priverstine tvarka. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-13572-558/2012 nutarė butą priverstinai parduoti iš varžytynių. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2951-141/2014 pripažino S. D. neveiksnia.

4. Pažymėjo, kad po S. D. mirties (duomenys neskelbtini) ieškovas paveldėjo butą. Ieškovas inicijavo civilinę bylą dėl įgaliojimo ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 pripažino įgaliojimą ir hipotekos lakštą negaliojančiais, tačiau paliko butą sąžiningam kreditoriui (nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-413-464/2018).

5. Ieškovo vertinimu, dėl atsakovių neteisėtų veiksmų jis gali prarasti butą, nes butas vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/01014 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo aktu yra perduotas išieškotojui UAB „Z.B.V.“. Ieškovo teigimu, jeigu atsakovė 1 2010 m. gruodžio 17 d. nebūtų patvirtinusi negalėjusios suprasti savo veiksmų S. D. išduoto įgaliojimo kitiems asmenims disponuoti ieškovo paveldėtu butu, o atsakovė 2, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, būtų nepatvirtinusi hipotekos lakšto, ieškovas nebūtų patyręs žalos ir jam nekiltų grėsmė prarasti nuosavybės teisę į paveldėtą butą, kurio vertė kartu su žemės sklypu, vadovaujantis UAB „Alliance valuations“ konsultacine pažyma Nr. VP-2019-07-3, gali siekti iki 300 000 Eur. Taip pat ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovių atlyginti 29 098,42 Eur nuostolius, kuriuos ieškovas patirs sumokėdamas UAB „Z.B.V.“ bei kas mėnesį mokamos periodinės 900 Eur išmokos (buto nuomos mokestį) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

6. Atsakovė 1 su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovas nenurodė jokių atsakovės 1 neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovas patyrė žalą. Atsakovė 1 sutiko, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu įgaliojimas, kurį atsakovė patvirtino, pripažintas negaliojančiu, tačiau šis sandoris pripažintas negaliojančiu ne dėl to, kad atsakovė 1 įvykdė neteisėtus veiksmus ar pažeidė notarų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, o dėl to, kad S. D. sandorį sudarė negalėdama suprasti savo veiksmų reikšmės dėl ligos. Pažymėjo, kad S. D. įgaliojimo patvirtinimo metu nebuvo pripažinta neveiksnia.

7. Atsakovė 2 su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovas praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškovas nenurodė jokių konkrečių neteisėtų atsakovių veiksmų, dėl kurių jis prarado butą. Atsakovės 2 vertinimu, ieškovas savo teises gali ginti pareikšdamas reikalavimus skolininko, kurio prievolei užtikrinti hipoteka buvo įkeistas butas, atžvilgiu.

8. Ieškovo nurodoma buto kaina – 300 000 Eur – neturi ekonominio pagrįstumo, kadangi turto vertinimą vykdomojoje byloje atliko antstolė, o pats turto vertinimas nebuvo nuginčytas ar paneigtas. Taip pat ieškovo prašomas žalos atlyginimas dėl bylinėjimosi išlaidų, kitų šalių teikiami reikalavimai ieškovui, kuriuos, anot ieškovo, turi kompensuoti atsakovės, yra nepagrįstas, nes ieškovas, netinkamai pasirinkęs pažeistų teisių gynimo būdą, asmeniškai yra atsakingas tiek už esamas, tiek už būsimas teismines ir kitokias išlaidas.

Atsiliepimas

9. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovių pusėje, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje (toliau ir – trečiasis asmuo 1) su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovė 1 ir trečiasis asmuo 1 sudarė Profesinės civilinės atsakomybės savanoriškojo draudimo sutartį, kurios pagrindu buvo išduotas draudimo polisas BCAD 039502, draudimo laikotarpis nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Pažymėjo, kad sutinka su atsakovės 1 atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija, nes atsakovė 1 tvirtindama įgaliojimą veikė teisėtai.

Šalies argumentai

10. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovių pusėje, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas (toliau – trečiasis asmuo 2) su ieškiniu nesutiko. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad trečiasis asmuo 2 nuo 2019 m. spalio 1 d. yra apdraudęs atsakovės 1 ir atsakovės 2 profesinę civilinę atsakomybę. Ieškovas neįrodė atsakovių neteisėtų veiksmų, kurie būtų sukėlę ieškovui žalą dėl buto. Taip pat ieškovas neįrodė, kad tarp ieškovo reikalaujamos žalos ir atsakovių veiksmų galėtų egzistuoti priežastinis ryšys, nes ieškovas, reikšdamas reikalavimus atsakovėms, ignoruoja aplinkybę, kad nurodomą žalą sukėlė ne pats įgaliojimo ar hipotekos sandorių patvirtinimas, o aplinkybė, kad kreditoriui nebuvo įvykdyta prievolė, kuriai užtikrinti hipoteka buvo įkeistas butas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovei 1 – 2 000 Eur, atsakovei 2 – 2 904 Eur, trečiajam asmeniui 2 – 3 400,10 Eur, bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Taip pat priteisė valstybei iš ieškovo 1 178 Eur žyminio mokesčio.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo dėl S. D. priklausiusio buto nuosavybės teisės iš esmės nėra ir niekada nebuvo, todėl padarė išvadą, kad atsakovė 1, vadovaudamasi viešuose registruose esančia informacija, pagrįstai patvirtino testamentą, nes objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti jokių aplinkybių, dėl kurių S. D. nebūtų galėjusi visa apimti valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančiu turtu ir sudaryti tvirtinamo sandorio, todėl ieškovas, išreikšdamas savo valią priimti palikimą iš S. D., aiškiai turėjo suprasti, kad paveldi turtą, kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė būtent S. D.. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovės 1 neteisėtų veiksmų ir bendrai visų civilinės atsakomybės sąlygų tvirtinant testamentą bei neįrodė galimo savo intereso pažeidimo.

13. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovė 1 nuginčytą įgaliojimą tvirtino 2010 metų gruodžio mėnesį, kuomet S. D. būklė buvo tik pripažinta blogėjančia, todėl padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad atsakovė 1, tvirtindama S. D. įgaliojimą vizito metu, kuris truko 30 minučių, neturėjo objektyvių galimybių įžvelgti S. D. elgesyje požymių, kurie atsakovei 1 sukeltų pareigą atsisakyti tvirtinti notarinį veiksmą.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2 patvirtinusi hipotekos lakštą neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes hipotekos lakštu apsunkintas butas, sandorio patvirtinimo metu asmeninės nuosavybės teise priklausė S. D., todėl atsakovė 2, tvirtindama hipotekos lakštą, neturėjo pareigos aiškintis dėl turto teisinio statuso, t. y. atsakovei 2 pakako viešo registro duomenimis nustatyti faktą, kad turtas, esantis sandorio objektu, nuosavybės teise priklausė S. D..

15. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp atsakovių atliktų notarinių veiksmų ir ieškovo patirtos žalos faktinis priežastinis ryšis neegzistuoja, nes ieškovo patiriamus nuostolius lemia išimtinai ieškovo atliekami veiksmai – ieškovui vykdant teismo sprendimus, antstolio patvarkymus, išieškotojo pagrįstus reikalavimus, taip pat tinkamai disponuojant civilinėmis procesinėmis teisėmis ieškovo nurodyti nuostoliai nebūtų atsiradę. Pripažinęs, kad atsakovių veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų, teismas padarė išvadą, kad neegzistuoja ir teisinis priežastinis ryšys, nes teisinio priežastinio ryšio nustatymui būtini atsakovių neteisėti veiksmai.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovas S. D. apsunkintą turtą paveldėjo 2016 m. sausio 6 d., padarė išvadą, jog ieškinys teismui pateiktas 2020 m. vasario 11 d., o sutrumpintas ieškinio senaties terminas suėjo 2019 m. sausio 6 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas jo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovių 227 000 Eur nuostolių atlyginimo ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad tiek atsakovei 1 tvirtinant S. D. testamentą ir įgaliojimą, tiek ir atsakovei 2 tvirtinant hipotekos lakštą, butas nebuvo asmeninė S. D. nuosavybė, nes buvo įgytas santuokoje kartu su V. D. (V. D.), o po jo mirties ((duomenys neskelbtini)) palikimo S. D. nepriėmė ir joks juridinę reikšmę turintis faktas apie palikimo priėmimą pradėjus faktiškai valdyti nebuvo nustatytas, todėl, ieškovo nuomone, įgaliojimas negalėjo būti išduotas, o hipotekos lakštas – patvirtintas.

17.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė 1 buvo pakankamai atidi ir rūpestinga tvirtindama įgaliojimą, nes byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie patvirtintų jos kaltę ir neteisėtus veiksmus. Priešingai, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 nustatė, kad S. D. įgaliojimo patvirtinimo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, todėl atsakovei 1 tvirtinant įgaliojimą turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl S. D. psichinės būklės.

17.3. Teismas, vertindamas atsakovės 2 veiksmus, taip pat neatsižvelgė į tai, kad hipotekos sandorio sudarymo dieną S. D., kuriai atstovavo A. D., nuosavybės teise priklausė tik 1/2 dalis buto ir todėl tvirtindama hipotekos sandorį atsakovė 2 pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.170 straipsnio 2 dalį.

17.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes ieškovui teisės kreiptis į teismą su ieškiniu terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. sausio 6 d., t. y. nuo tos dienos, kai ieškovas paveldėjo butą. Vilniaus apygardos teisme nuo 2013 metų buvo iškelta ir nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2059-619/2017 dėl įgaliojimo ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais. Minėtoje byloje sprendimas priimtas 2017 m. rugsėjo 6 d. ir įsiteisėjo 2018 m. liepos 24 d. (Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-413-464/2018). Tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimui ieškovui tapo aišku, kad atsakovių veiksmai yra neteisėti, todėl būtent nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovas įgijo teisę reikalauti tokių neteisėtų veiksmų pasekmių pašalinimo iš atsakovių.

17.5. Teismas nenustatė, kokio dydžio žalą (dėl buto praradimo) ieškovas patyrė dėl neteisėtų atsakovių veiksmų. Ieškovas buvo prašęs sustabdyti bylą tol, kol kitoje byloje nepaaiškės, ar ieškovas butą praras, ir, jeigu butas būtų prarastas, skirti teismo ekspertizę, kuri įvertintų realius ieškovo nuostolius teismo sprendimo byloje metu, tačiau šie ieškovo prašymai nebuvo tenkinti. Įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepriima į bylą naujų įrodymų, į tai, jog ieškovui praradus butą jam liko neaiškios vertės nuosavybės teisė į dalį žemės sklypo po butu ir atsižvelgus į tai, kad kituose vykdymo procesuose butą vertino antstolio parinktas turto vertintojas (2018 m. rugpjūčio 28 d. nustatyta buto vertė – 227 000 Eur), ieškovas prašo priteisti solidariai 227 000 Eur iš atsakovių.

Atsiliepimas

18. Atsakovė 1 atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Priešingai nei nurodo ieškovas, butą S. D. įsigijo 1990 m. sausio 28 d., jis visą laiką iki 2016 m. sausio 6 d. buvo registruotas tik S. D. vardu. Nors butas įgytas santuokos su V. D. metu, tačiau po V. D. mirties (duomenys neskelbtini) niekas iš kitų galimų įpėdinių dėl palikimo priėmimo nesikreipė ir paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Butu visą laiką kaip savu naudojosi, mokėjo už jį mokesčius S. D, t. y. palikimą, atsiradusį po V. D. mirties priėmė pradėdama faktiškai valdyti, o pagal iki 2001 m. galiojusį Civilinį kodeksą, pergyvenęs sutuoktinis būdavo priskiriamas pirmosios eilės įpėdiniams.

18.2. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė 1, tvirtindama įgaliojimą, atliko viską, ko iš notaro esamomis aplinkybėmis buvo protinga reikalauti, t. y. notarė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o dėl S. D. sveikatos būklės pati buvo suklaidinta. Įgaliojimo turinys buvo logiškas, be jokių aiškiai nenaudingų sąlygų, sudarytas sūnaus interesais ir jokiam apdairiam notarui negalėtų kelti jokio įtarimo, kad kažkas nori pasinaudoti S. D. amžiumi, patiklumu ar sveikatos būkle. S. D. neveiksnia įgaliojimo tvirtinimo metu nebuvo pripažinta, dėl jos neveiksnumo tuo metu nebuvo pradėta jokia teisminė byla, t. y. notarė, remdamasi viešai jai prieinama informacija, negalėjo sužinoti apie jos ligas ir galimą sudaromo sandorio pasekmių nesuvokimą.

18.3. Įgaliojimo patvirtinimas jokios žalos nei S. D., nei ieškovui nepadarė, o tokia žala jei ir buvo padaryta, tai ne dėl įgaliojimo patvirtinimo, o dėl A. D. veiksmų, kuriais butas buvo įkeistas, bei R. M. veiksmų, kuriais jis negrąžino paskolos KU „Mėmelio taupomoji kasa“. Jei įgaliojimas nebūtų patvirtintas, o butas nebūtų įkeistas antrine hipoteka, jis būtų išvaržomas dėl didelės apimties įsipareigojimų pirminiam kreditoriui – A. V. neįvykdymo, kurių įvykdymo terminai S. D. pasirašant įgaliojimą jau buvo pasibaigę.

18.4. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ieškovui padarytos žalos dydžio. Ieškovas paveldėjo butą su suvaržymais, kurie ir buvo realizuoti, dėl to jokios žalos ieškovas nepatyrė. Be to, butą perdavus išieškotojui CK 4.195 straipsnio 4 dalies pagrindu ieškovas įgijo turtinę atgręžtinio reikalavimo teisę į R. M., už kurio prievolę buvo įkeistas butas ir bet kada turi teisę ją realizuoti.

19. Atsakovė 2 atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad hipotekos lakšto sudarymo dieną S. D. priklausė tik 1/2 dalis buto, nes be S. D. į buto nuosavybės teisę daugiau niekas nepretendavo, S. D. nuosavybės teisės niekas neginčijo.

19.2. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovui ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2016 m. sausio 6 d., t. y. nuo dienos, kai ieškovas paveldėjo butą.

19.3. Ieškovo reikalaujama priteisti 227 000 Eur suma iš atsakovių yra nepagrįsta. Jei ir būtų nustatyta žala ieškovui, ji negalėtų būti didesnė nei 60 600 Eur, nes atsakovei 2 patvirtintus hipotekos lakštą 121 000 Eur buvo grąžinta pradiniam kreditoriui, o pagal 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, butas buvo įvertintas 181 600 Eur suma.

20. Trečiasis asmuo 2 atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas, nes teisinės pasekmės, iš kurių ieškovas kildina savo tariamą žalą, bet kuriuo atveju būtų atsiradusios, nes jas nulėmė skolininko R. M. neteisėti veiksmai – neįvykdyta prievolė kreditoriui KU „Mėmelio taupomoji kasa“, o ne įgaliojimo ir / ar hipotekos lakšto notarinis patvirtinimas. Tarp atsakovių atliktų veiksmų ir ieškovo reikalaujamos atlyginti žalos nėra jokio ne tik tiesioginio, bet net ir netiesioginio priežastinio ryšio.

20.2. Nors ieškovas nurodo, kad atsakovė 1, tvirtindama įgaliojimą, privalėjo pastebėti, jog S. D. buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnis) ir turėjo atsisakyti patvirtinti įgaliojimą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 nustatė, jog atsakovė 1, nebūdama specialias medicinines žinias turinčiu asmeniu, per trumpą bendravimo laikotarpį neturėjo jokių objektyvių galimybių nustatyti, kad S. D. įgaliojimo išdavimo metu yra tokios būsenos, jog negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

20.3. Ieškovas, įrodinėdamas atsakovės 2 atsakomybės klausimą, ignoruoja aplinkybę, jog net jei atsakovė 2 ir būtų padariusi kitokią išvadą dėl S. D. nuosavybės teisės turinio į butą, tai niekaip nebūtų pakeitę esamos ieškovo situacijos. Jeigu būtų buvusios nustatytos pastarosios aplinkybės, tai hipotekos lakšto sudarymas dėl buto įkeitimo galbūt būtų lakinai atidėtas (Notariato įstatymo 29 straipsnis), bet galiausiai jis vis tiek būtų buvęs sudarytas, o teisinės pasekmės būtų analogiškos – priverstinis išieškojimas iš įkeisto buto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovių 227 000 Eur nuostolių atlyginimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

23. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) S. D. ir V. D. sudarė santuoką. 1990 m. sausio 25 d. S. D. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 7-229 pagrindu įsigijo butą, kurio bendras naudingas plotas su rūsiu – 66,71 kv. m (pirkimo – pardavimo sutartis įregistruota 1990 m. sausio 26 d.). (duomenys neskelbtini) V. D. mirė.

24. 2003 m. liepos 31 d. atsakovė 1 patvirtino S. D. testamentą, kuriuo S. D. apeliantui paliko butą, taip pat 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kokio ploto butas buvo testamento patvirtinimo dieną, tačiau Registrų centro duomenimis, 1995 metais buvo pradėti buto rekonstrukcijos darbai, kurie užbaigti 2007 metais.

25. 2010 m. gruodžio 13 d. A. V. sudarė vienašalį sandorį (sutikimą), kuriame nurodė, kad sutinka, jog S. D. įkeistų butą antrine hipoteka KU „Mėmelio taupomoji kasa“, užtikrinant bet kokio asmens prievolių įvykdymą. Vienašaliame sandoryje nurodyta, kad A. V. atsisakys anksčiau nurodyto turto hipotekos ir skolininkui A. D. pateiks hipotekos lakšto originalą su įrašu apie prievolės įvykdymą, kai į jo sąskaitą bus įskaityta 417 788,80 Lt (121 000 Eur) suma pagal paskolos sutartis. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės matyti, kad pirminė hipoteka buvo įregistruota nuo 2009 m. rugsėjo 7 d., registravo Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo hipotekos skyrius.

26. 2010 m. gruodžio 17 d. atsakovė 1 patvirtino įgaliojimą, kurio pagrindu S. D. įgaliojo sūnų A. D. įkeisti bet kuriam Lietuvos Respublikos bankui ar kredito įstaigai ar fiziniam / juridiniam asmeniui savo nuožiūra jai nuosavybės teise priklausantį butą, už jos ar bet kurio kito fizinio / juridinio asmens gaunamo kredito lėšas iš bet kurio Lietuvos Respublikos banko ar kredito įstaigos ar fizinio / juridinio asmens; šiuo tikslu atstovauti jos interesus visose įstaigose, įmonėse ar organizacijose bei atlikti kitus veiksmus, išvardytus įgaliojime.

27. 2010 m. gruodžio 17 d. atsakovė 2 patvirtino hipotekos lakštą (antrinę hipoteką), pasirašytą R. M., S. Da. atstovo A. D. ir kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ atstovo H. Č.. Pagal hipotekos lakštą butas, kurio bendras plotas 164,50 kv. m, buvo įkeistas už R. M. prievoles KU „Mėmelio taupomoji kasa“ naudai R. M. pasirašytos 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui. Hipotekos lakšte nurodyta, kad įkeičiamas daiktas yra įkeistas A. V. sutartinės hipotekos lakštu, i. k. 01120090015333.

28. KU „Mėmelio taupomoji kasa“ 2012 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį nutraukė ir 2012 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido UAB „Z.B.V.“ 643 300 Lt (186 312,56 Eur) reikalavimo teisės dalį į R. M., kylančią iš paskolos sutarties, taip pat ir teisę į prievolės užtikrinimo priemonę – buto hipoteką. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-13572-558/2012 nutarė butą priverstinai parduoti iš varžytynių.

29. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2951-141/2014 S. D. pripažinta neveiksnia.

30. S. D. 2015 m. rugsėjo 25 d. mirė. 2016 m. sausio 6 d. apeliantui buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, kurio pagrindu ieškovas paveldėjo butą, kurio bendras plotas 164,50 kv. m, ir 1/2 dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,0472 ha, adresu (duomenys neskelbtini).

31. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 pripažinto negaliojančiu įgaliojimą ir hipotekos lakštą. Minėtoje civilinėje byloje teismas nustatė, kad sandorių sudarymo momentu bei vėlesniu laikotarpiu S. D. sirgo demencija, vėliau prasidėjusi Alzheimerio liga.

Dėl notaro profesinės civilinės atsakomybės sąlygų ir jų įrodinėjimo

32. Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį, notaras atsako Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Notariato įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, nustato fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmens tapatybę. Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybė nustatoma pagal pateiktą asmens tapatybės kortelę arba kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuriame yra asmens kodas ir nuotrauka. Remiantis minėto straipsnio 3 dalimi, tvirtinant sandorius ir atliekant kai kuriuos kitus notarinius veiksmus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais patikrinamas sandorių dalyvių ir kitų asmenų, kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, parašų tikrumas. Pagal Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.

33. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose dėl notarų profesinės civilinės atsakomybės, išaiškinta, kad konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti civilinių teisinių santykių teisėtumą, o tai suponuoja ir notaro profesinės atsakomybės ypatumus. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad būtų ne tik išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie keičia civilinius santykius. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Profesinė veikla yra specifinė veikla, kuri reikalauja išsamių atitinkamos srities žinių bei įgūdžių. Profesinių veiksmų atlikimas ar profesinių paslaugų siūlymas sukuria pagrindą tikėti šių paslaugų atlikimo kokybe. Šių veiksmų ar paslaugų kokybė preziumuojama, nes tai atlieka ne paprastas asmuo, o profesionalas. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013).

34. Notaro veiksmų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į tai, kad notarui taikomi didesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, taip pat pagal tai, ar jis nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą, minėta, jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo. Tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių, notaras privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Jeigu teismas panaikina ar pripažįsta negaliojančiu notaro patvirtintą sandorį, tai yra prielaida svarstyti, kad notaras atliko ne viską, kas įstatymų iš jo reikalaujama, nes objektyviai įstatymo pažeidimas yra konstatuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2008; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011; 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013).

35. Notarui atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta. Bonus pater familias (gero šeimos tėvo, apdairaus, rūpestingo ir atidaus asmens) etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių, turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes, o kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad sandoris būtų įformintas tinkamai, arba atsisakytų atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018).

36. Remiantis aptarta kasacinio teismo praktika dėl notaro profesinio atidumo ir rūpestingumo standarto, jo atsakomybės sąlygų taikymo, darytina išvada, kad bet koks notaro neatidumas ir (ar) nepakankamas rūpestingumas, atliekant notarinius veiksmus, vertinamas kaip notaro neteisėti veiksmai, lemiantys civilinės atsakomybės jam taikymą. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į notarui taikomus profesinės veiklos standartus kiekvienoje byloje individualiai sprendžiama, ar pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes notaras buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, ar nepažeidė jam keliamų teisės aktais reikalavimų.

Dėl atsakovių civilinės atsakomybės

37. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė 1, vadovaudamasi viešuose registruose esančia informacija, pagrįstai patvirtino paveldėjimo sandorį, nes objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti jokių aplinkybių, dėl kurių S. D. nebūtų galėjusi visa apimti valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančiu turtu ir sudaryti tvirtinamo sandorio, todėl ieškovas, išreikšdamas savo valią priimti palikimą iš S. D., aiškiai turėjo suprasti, kad paveldi turtą, kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė būtent S. D.. Taip pat sprendė, kad atsakovė 1 įgaliojimą tvirtino 2010 metų gruodžio mėnesį, kuomet S. D. būklė buvo tik pripažinta blogėjančia, todėl padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad atsakovė 1, tvirtindama S. D. įgaliojimą vizito metu, kuris truko 30 minučių, neturėjo objektyvių galimybių įžvelgti S. D. elgesyje požymių, kurie atsakovei 1 sukeltų pareigą atsisakyti tvirtinti notarinį veiksmą.

38. Apeliantas su tokiu pirmosios instancijos vertinimu nesutinka, nurodo, kad atsakovei 1 tvirtinant S. D. testamentą ir įgaliojimą, butas nebuvo asmeninė S. D. nuosavybė, nes buvo įgytas santuokoje kartu su V. D., o po jo mirties (1990 m. balandžio 23 d.) palikimo S. D. nepriėmė ir joks juridinę reikšmę turintis faktas apie palikimo priėmimą pradėjus faktiškai valdyti nebuvo nustatytas, todėl įgaliojimas negalėjo būti išduotas. Apelianto vertinimu, teismas taip pat objektyviai neįvertino aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 nustatė, jog S. D. įgaliojimo patvirtinimo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, todėl atsakovei 1 tvirtinant įgaliojimą turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl S. D. psichinės būklės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

39. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantui 2016 m. sausio 6 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, kurio pagrindu ieškovas paveldėjo butą ir 1/2 dalį žemės sklypo, (nutarties 30 punktas), kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos, apeliantas, išreikšdamas savo valią priimti palikimą, suprato, kad paveldi turtą, kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė S. D.. Apeliantas, palikimo priėmimo metu, neginčijo paveldimo turto teisinio statuso, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas suprato, jog paveldėtas turtas priklausė S. D..

40. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad S. D., esant santuokoje su V. D. (duomenys neskelbtini), 1990 m. sausio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo butą. Atsižvelgiant į tai, šiuo konkrečiu atveju yra aktualus tuo metu galiojusio 1964 m. civilinio kodekso normos. 1964 m. civilinio kodekso 587 straipsnyje nurodyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą; šie įpėdinio veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Aptartoje teisės normoje įtvirtinti du savarankiški palikimo priėmimo būdai – paveldimo turto faktinis pradėjimas valdyti ir kreipimasis į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo. Vieną iš šių palikimo priėmimo būdų įpėdinis turi pasirinkti, tai patvirtindamas savo aktyviais veiksmais.

41. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-210/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, Nr. 3K-3-381/2011). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).

42. Atsižvelgiant į tai, kad po V. D. mirties S. D. priėmė palikimą faktiškai pradėjusi jį valdyti, taip pat į tai, jog byloje nėra duomenų, jog kiti asmenys po V. D. mirties buvo pareiškę pretenzijas dėl paveldėto turto, kad S. D. 1995 m. inicijavo buto rekonstrukcijos darbus, po kurios padidėjo buto bendras plotas, darytina išvada, kad atsakovė 1 2003 m. liepos 31 d. patvirtindama S. D. testamentą, kuriuo S. D. apeliantui paliko butą, taip pat 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), neatliko neteisėtų veiksmų, ji šiuo konkrečiu atveju veikė tiek atidžiai ir rūpestingai, kiek iš jos atitinkamu atveju galėjo būti pagrįsta ir protinga reikalauti, todėl nėra pagrindo jos veiksmus pripažinti neteisėtais.

43. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės 1 veiksmus patvirtinant įgaliojimą (nutarties 26 punktas), taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, t. y., kad atsakovė 1 tvirtindama įgaliojimą nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 nustatė, jog S. D. įgaliojimo patvirtinimo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

44. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017, įvertinęs S. D. teismo psichiatrinės ekspertizės akto išvadas, teismo posėdyje apklaustos ekspertės J. D. paaiškinimus, medicininius dokumentus, iš ekspertizės išvadose ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų padarė išvadą, kad S. D. įgaliojimo išdavimo momentu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti dėl jai diagnozuotos medicininės ligos. Teismas sprendė, kad nors notarės (D. Š.) vertinimu, sandorį sudariusios S. D. veiksmai nekėlė abejonių dėl šio asmens gebėjimo suvokti sandorio esmę, teismo vertinimu, notaras nėra specialias medicinines žinias turintis asmuo, kuris galėtų tinkamai diagnozuoti asmens būklę iš momentinio susitikimo su klientu. Nepateikus kitų įrodymų, paneigiančių ekspertizės akte padarytas išvadas, teismas pripažino šį įgaliojimą negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį.

45. Bylos duomenimis nustatyta, kad įgaliojimo patvirtinimo dieną (2010 m. gruodžio 17 d.) S. D. su sūnumi A. D. atvyko į atsakovės 1 notarų biurą, tačiau S. D. lydintis asmuo (A. D.) notarei nepateikė jokių medicininių duomenų, kurie būtų suteikę pagrindą abejoti S. D. psichine būkle. Taip pat nustatyta, kad įgaliojimas pripažintas negaliojančiu ne dėl kokių nors įgaliojimo turinio ar formos trūkumų, o dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas šį įgaliojimą pripažino negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. konstatavęs, jog S. D. įgaliojimo patvirtinimo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tokią išvadą Vilniaus apygardos teismas padarė, remdamasis 2015 m. birželio 2 - rugpjūčio 12 d. Nr. 78TPK-153/2015 teismo ekspertizės akto išvadomis. Taigi, vertinant duomenų visumą, darytina išvada, kad jokių specialių žinių neturinčiai atsakovei 1 nebuvo jokio objektyvaus pagrindo abejoti S. D. sveikatos būkle, taip pat atsakovei 1 įgaliojimo patvirtinimo momentu nebuvo pateikti duomenys apie S. D. psichinę būklę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei atsakovės 1 kaltė, nei neteisėti veiksmai atliekant notarinį veiksmą – tvirtinant įgaliojimą – nenustatyti. Nesant šių būtinų notaro atsakomybės sąlygų, atsakovės 1 deliktinė atsakomybė negali atsirasti. Todėl apelianto reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas ir pagrįstai skundžiamu sprendimu buvo atmestas.

46. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad atsakovė 2, patvirtindama hipotekos sandorį, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes hipotekos sandorio patvirtinimo metu nebuvo objektyvių priežasčių atsisakyti notarinį veiksmą atlikti, t. y. atsakovė 2, tvirtindama hipotekos sandorį, neturėjo pareigos aiškintis dėl turto teisinio statuso, atsakovei 2 užteko viešo registro duomenimis nustatyti faktą, jog butas nuosavybės teise priklausė S. D.. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė 2 tvirtino antrinę hipoteką, todėl jai negalėjo kilti pagrįstų abejonių dėl turto, apsunkinamo hipotekos sandoriu, priklausymo nuosavybės teise S. D.. Apelianto vertinimu, hipotekos sandorio sudarymo dieną S. D., kuriai atstovavo A. D., nuosavybės teise priklausė tik 1/2 dalis buto ir todėl tvirtindama hipotekos sandorį atsakovė 2 pažeidė CK 4.170 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

47. Pagal CK 4.170 straipsnio 2 dalį įkaito davėju pagal hipotekos sandorį gali būti hipotekos objektu esančio nekilnojamojo daikto savininkas. Turto patikėjimo teise daiktą valdantis patikėtinis turi teisę įkeisti šį daiktą tik tais atvejais, kai įstatymuose arba sandoryje, kurių pagrindu atsiranda turto patikėjimo teisė, yra numatyta teisė įkeisti patikėjimo teise valdomą daiktą. Įstatymuose, teismo sprendime ar sandoryje gali būti numatyta kito asmens turto administratoriaus teisė įkeisti nekilnojamąjį daiktą.

48. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. D. hipotekos sandorio tvirtinimo metu nedalyvavo, jai atstovavo jos sūnus A. D. (pagal įgaliojimą). Notarė, prieš tvirtindama hipotekos sandorį, patikrino viešuose registruose esančius duomenis, kurie buvo išviešinti ir nenuginčyti, nustatė, kad butas nuosavybės teise priklausė S. D. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017, hipotekos sandoris buvo pripažintas negaliojančiu, nes buvo nuginčytas įgaliojimas.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, pripažintina, jog nėra jokių duomenų, kad atsakovei 2 pagrįstai galėjo kilti abejonės patvirtinti hipotekos sandorį. Notarė, atlikusi atitinkamus veiksmus, t. y. patikrinusi viešo registro duomenis, ne tik nustatė, kad butas nuosavybės teise priklausė S. D., tačiau fiksavo aplinkybę, jog butas yra dar kartą įkeičiamas, t. y. įkeičiamas antrine hipoteka beveik vienerių metų bėgyje (dėl šio fakto byloje ginčo nėra, žiūrėti šios nutarties 25 punktą). Taip pat notarė vertino ir A. D. pateiktą aiškaus turinio notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą, kuris tuo metu nebuvo nuginčytas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad notarė galėjo ar privalėjo rinkti informaciją apie S. D. psichinę sveikatą, todėl pripažintina, kad notarė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, laikydamasi tokių sandorių tvirtinimo tvarkos.

50. Teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog atsakovių neteisėti veiksmai byloje nenustatyti ir apeliantas jų neįrodė, todėl nenustatyta ir atsakovių viena iš būtinos civilinės atsakomybės sąlygų. Nenustačius atsakovių neteisėtų veiksmų apelianto įrodinėjami nuostoliai ir priežastinis ryšys nėra susijęs su atsakovių veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamajame procesiniame sprendime pagrįstai šiais aspektais nepasisakė.

Dėl ieškinio senaties termino

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas praleido sutrumpintą trejų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), kuris suėjo 2019 m. sausio 6 d., nes S. D. apsunkintą turtą paveldėjo 2016 m. sausio 6 d., o ieškinį teismui pateikė 2020 m. vasario 11 d. Apeliantas su tokiu teismo vertinimu nesutinka, nes jis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi tik įsiteisėjus (2018 m. liepos 24 d.) Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017, nes tik šiam sprendimui įsiteisėjus apeliantui atsirado galimybė kvestionuoti, ar atsakovių veiksmai yra teisėti / neteisėti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais apelianto argumentais.

52. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, tai yra teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymų leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017).

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškinio reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą pareikštas tik 2020 m. vasario 11 d., tačiau pripažintina, kad tai galėjo lemti objektyvios ir svarbios priežastys – prasidėjęs teisminis procesas, kurio metu apeliantas aktyviai gynė savo teises siekiant nuginčyti įgaliojimą ir hipotekos sandorį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra išlaikoma protinga dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyra, kadangi apeliantas neturėjo teisinio pagrindo nuo 2016 m. sausio 6 d. (palikimo priėmimo dienos) kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių priteisimo iš atsakovių, nes nebuvo nuginčyti įgaliojimas ir hipotekos sandoris. Tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017, apeliantas sužinojo apie galbūt savo teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantas, pareikšdamas ieškinį 2020 m. vasario 11 d., nepraleido ieškinio senaties termino, nes šio senaties termino eiga prasidėjo 2018 m. liepos 24 d. (įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017), todėl ieškinio senaties taikymo pagrindu apelianto ieškinys negalėjo būti atmestas.

55. Kiti skundo argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

56. Apibendrindama nutartyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178, 185 straipsniai), ir nors netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su ieškinio senaties terminu dėl padarytos žalos atlyginimo, tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

57. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių grindžiamas „pralaimėjęs moka“ principu.

58. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės pirmiausia yra orientuotos į šalies, laimėjusios bylą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinimą. Ši taisyklė yra būdinga procesams visų instancijų teismuose (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018). Vienas iš CPK įtvirtinto tokio bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tikslų – užkirsti kelią nepagrįstam bylinėjimuisi, taip apsaugant tiek valstybės, tiek privačių subjektų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

59. Nagrinėjamu atveju skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, todėl atsakovės ir trečiasis asmuo 2 įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovė 1 nurodė, kad patyrė 3 000 Eur atstovavimo išlaidų, atsakovė 2 – 605 Eur, trečiasis asmuo 2 – 1 651,65 Eur. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11. papunktį, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių).

60. Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. antrąjį ketvirtį sudarė 1 398,50 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 1 818,05 Eur (1 398,50 Eur x 1,3). Kadangi atsakovės 2 prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11. papunktyje nustatyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 605 Eur bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsakovei 2 iš apelianto.

61. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės 1 ir trečiojo asmens 2 išlaidos viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalią už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą priteistiną sumą, taip pat į tai, jog nagrinėjama byla nėra didelės apimties, nereikalavo specialių žinių, joje nebuvo sprendžiami sudėtingi ar nauji teisės taikymo klausimai, atsakovei 1 ir trečiajam asmeniui 2 iš apelianto priteisiama po 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 605 Eur (šešis šimtus penkis eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, juridinio asmens kodas 302912288, 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Danguolė MartinavičienėVilija MikuckienėAldona Tilindienė