- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-18
- Bylos Nr.
- e2A-1383-863/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00619-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Atsakovas
- D. Š.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui D. Š. dėl draudiminės išmokos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo D. Š. 624,68 Eur draudimo išmoką, 22 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį Nr. LT22-TCA-00755484-6, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės CHRYSLER PACIFICA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, už autoavarijos metu padarytą žalą. 2023 m. gegužės 3 d. (duomenys neskelbtini), įvyko autoįvykis, kurio metu transporto priemonės CHRYSLER PACIFICA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. Š. atsitrenkė ir apgadino transporto priemonę NISSAN X TRAIL, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Įvykio kaltininkas D. Š. apie įvykį policijos neinformavo ir pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovė, vadovaujantis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 624,68 Eur draudimo išmoką dėl NISSAN X TRAIL, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikui, išmokėjusiam išmoką, suteikta teisė reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas asmuo, jeigu jis padarė žalos, ir pasišalino iš įvykio vietos. Todėl ieškovė įgijo 624,68 Eur reikalavimo teisę į atsakovą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas D. Š. atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2023 m. gegužės 3 d. apie 14 val. automobiliu atvežė savo neįgalų sūnų T. Š. į kineziterapinius užsiėmimus į (duomenys neskelbtini), kurio adresas (duomenys neskelbtini). Po kineziterapinių užsiėmimų atsakovas su sūnumi važiavo į PC BIG esančią piceriją, po ko, grįžus prie automobilio PC BIG aikštelėje pastebėjo automobilio apgadinimus ir iškvietė policiją. Atvykęs patrulis fiksavo įvykį 16.50 val., ką patvirtina 2023 m. gegužės 3 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VAVPK) Kelių policijos skyriaus pažyma dėl eismo įvykio Nr. RE-001474-23, įvykio registracijos Nr. (ROIK)07-23-9596369. Vėliau paaiškėjo, kad į policiją kreipėsi ir kitas asmuo M. D. – automobilio NISSAN X-TRAIL, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, ką patvirtina ieškovės pateikta VAVPK 2023 m. gegužės 3 d. pažyma Nr. 10R-34933308-23, kurioje nurodyta, kad įvykio vieta yra Sausio 13-osios g. 2, Vilnius, laikas 19.29 val., kas rodo, kad šio automobilio valdytojas automobilio apgadinimus taip pat pastebėjo vėliau kitoje vietoje. Atsakovo vertinimu, nurodytos pažymos su skirtingomis eismo įvykio vietomis ir skirtingais laikais leidžia pagrįstai teigti, kad nei vienas vairuotojas nežinojo, nesuprato, dėl kokių priežasčių ir kur įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo apgadinti abu automobiliai ir nebuvo aišku, kas kieno automobilį apgadino ir kas kaltas. Policija atliko tyrimą, apjungė abu eismo įvykius ir 2023 m. gegužės 10 d. 16.44 val. buvo surašytas VAVPK administracinio nusižengimo protokolas Nr. 10-ANR_P-22943-2023, pagal kurį atsakovas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 7 dalį. Pažymėjo, jog nesutinka su ieškiniu, kadangi nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis, ir nepasišalino iš įvykio vietos; ieškovė neįrodė šios esminės aplinkybės, nors būtent ieškovei tenka šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga, todėl atsakovo atžvilgiu negali būti taikomi ieškovės nurodyti teisės aktai ir ieškovė neturi jokios regreso teisės į atsakovą. Priešingai, atsakovas pateikė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina, kad atsakovas negalėjo, neturėjo ir nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis ir nepasišalino iš eismo įvykio vietos. Taip pat atkreipė dėmesį, kad buvo pripažintas kaltu pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį, o ne pagal ANK 426 straipsnį, kuris numato administracinę atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Todėl mano, kad minėta administracinio nusižengimo byla turi prejudicinę galią; joje konstatuotas prejudicinis faktas – atsakovas negalėjo, neturėjo ir nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis ir nepasišalino iš eismo įvykio vietos. Atkreipė dėmesį, kad tuo metu vežė savo neįgalų vaiką, kuris dėl (duomenys neskelbtini) dažnai triukšmauja, verkia, yra neramus, todėl tai tik pastiprina teiginį, kad atsakovas negirdėjo galimo nežymaus garso dėl kito automobilio nežymaus kliudymo.
Šalies argumentai
3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad nepriklausomai nuo to, kad atsakovui nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už pasišalinimą iš įvykio vietos, atsakovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė (dėl skirtingų kaltės formų), nes civilinės atsakomybės atveju užtenka nustatyti paprastąjį neatsargumą. Mano, kad šio įvykio aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovas suvokė ar turėjo suvokti jog automobilis kliudė kitą automobilį ir turėjo patikrinti ar jam nepadarė žalos ir kreiptis į policiją ar ieškoti automobilio savininko kaip tai nustato TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir Kelių eismo taisyklių 222 punktas. Taip pat akcentavo, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškove, nes nepranešė apie eismo įvykį draudikui per 3 darbo dienas, kaip tai numato privalomo civilinės atsakomybės draudimo sutartis; jam kyla prievolė grąžinti 20 procentų draudimo išmokos.
Atsiliepimas
4. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame su ieškovės pateiktu teismui dubliku nesutiko. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė pateikė dubliką, kuriuo savo reikalavimą grindžia nauju faktiniu ir teisiniu pagrindu ir tokiu būdu keičia/pildo ieškinio pagrindą, nes nurodo naujas faktines aplinkybes/faktinį pagrindą ir teisinį pagrindą, kurie nebuvo nurodyti nei ieškovės pretenzijoje atsakovui, nei ieškinyje – nurodo, kad atsakovas per 3 darbo dienas nepranešė draudikui apie eismo įvykį, nors tokią pareigą įtvirtina TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte, todėl atsakovui taikoma atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir pagal privalomos civilinės atsakomybės sutartį atsakovas turi grąžinti 20 procentų jam išmokėtos išmokos. Tai leidžia manyti, kad ieškovė keičia ir ieškinio dalyką, nes nėra aišku, ar ieškovė reikalauja grąžinti 100 procentų išmokos ar 20 procentų išmokos. Pažymėjo, kad ieškinio pagrindo keitimas yra ieškinio tikslinimas teikiant pareiškimą dėl ieškinio tikslinimo, ir abejotina, ar dublikas yra tinkama ieškinio tikslinimo forma, dėl ko dublike pateiktos naujos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas net neturėtų būti nagrinėjami ir vertinami. Nesutiko su ieškovės pozicija dėl atsakovo nebendradarbiavimo. Akcentavo, kad prie PC BIG pastebėjęs savo automobilio apgadinimus iš karto skambino draudikui/ieškovei ir klausė, ką tokiu atveju daryti, nes jis (atsakovas) turi ir civilinės atsakomybės ir kasko draudimą. Draudiko atstovas nurodė skambinti į policiją, nes nėra aiškus kaltininkas, kaltininko civilinės atsakomybės draudikas nėra žinomas ir atsakovui galimai reikės naudotis kasko draudimu, dėl ko atsakovas ir pranešė policijai, pranešimas fiksuotas į bylą pateikta pažyma. Mano, kad tinkamai vykdė visas pareigas, telefonu apie įvykį informavo ir draudiką (nors kasko draudimo atveju tokios pareigos pranešti per 3 darbo dienas ir nėra) ir policiją. Todėl jam negali būti taikoma atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 22 straipsnio 2 dalį. Be kita ko pažymėjo, kad ir administracinio nusižengimo protokole aiškiai konstatuota, jog atsakovas nematė ir nepajuto kontakto su automobiliu, kurį apgadino, tai yra prejudicinis faktas, ir tai paneigia atsakovo bet kokią kaltę, net ir paprastą neatsargumą, kurį nurodo ieškovė. Nurodė, kad teismui kartu su tripliku pateiktos atsakovo automobilio apgadinimų nuotraukos patvirtina, kad apgadinimai beveik nematomi, dėl ko suprantama, kad atsakovas įvykio vietoje jų ir nepastebėjo; taip pat pateiktas ieškovės raštas patvirtina, kad ieškovė buvo informuota apie įvykį pagal kasko draudimo sutartį.
5. Atsakovas teismui pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose be kita ko pažymėjo, kad byloje esančios pažymos ir policijos pateikta medžiaga patvirtina, kad nei vienas vairuotojas nežinojo, nesuprato, dėl kokių priežasčių ir kur įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo apgadinti abu automobiliai ir kas kaltas, nes abu automobilio vairuotojai automobilių apgadinimus pastebėjo kitose vietose nei įvyko eismo įvykis. Dėl nukentėjusiojo M. D. duomenų, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad atsakovas, išlipęs iš automobilio, kažką pamatė kairėje savo automobilio pusėje, pasilenkė ir lyg kažką įdėjo į savo automobilį, pažymėjo, kad tokia nukentėjusio įvykių dėstoma versija neįtikino policijos, nes policija, apjungusi abiejų fiksuotų eismo įvykių medžiagą (pagal atsakovo ir M. D. atskirus pranešimus), ir ją įvertinusi, įvykių aplinkybes ir nuketėjusiojo pateiktą vaizdo medžiagą, konstatavo, kad atsakovas iš įvykio vietos nepasišalino, nes nepajuto ir nematė kontakto su automobiliu, kurį apgadino ir nesuvokė, kad pasišalino iš įvykio vietos. Be to, nukentėjusiojo spėjimą, kad jau tuomet eismo įvykio vietoje, (duomenys neskelbtini), atsakovas iš savo automobilio sparno ištraukė automobilio NISSAN X-TRAIL valstybinį numerį ir įsidėjo į savo automobilį paneigia ir faktas, kuris fiksuotas 2023 m. gegužės 3 d. vyr. patrulės B. A. tarnybiniu pranešimu, kad vėliau atsakovas pranešė apie eismo įvykį prie PC BIG ir tuo metu jis rado įstrigusį numerį giliai į jo automobilio kairės pusės bamperį/posparnį (taigi, jis nebuvo išimtas (duomenys neskelbtini), nes atsakovas jo nematė). Pažymėjo ir tai, kad tikslu fiksuoti vairuotojo galimybes išlipus iš automobilio pastebėti automobilio kairės pusės galinio sparno/bamperio pažeidimus buvo kreiptasi į antstolį, kuris tai fiksavo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir vaizdo įrašu. Tiek policijos medžiagoje esantis vaizdo įrašas, tiek ir teikiamas antstolio konstatavimo protokolas su vaizdo įrašu patvirtina, kad atsakovas nematė automobilio pažeidimų, nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis ir nepasišalino iš įvykio vietos.
6. Byla, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 441 straipsnį, buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. kovo 26 d. sprendimu ieškovės ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovės atsakovui 2 768,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7.1. Pasisakydamas dėl atsakovo kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas suvokė susidariusią situaciją, t. y. kad įvyko eismo įvykis (buvo kontaktas su kitu objektu). Teismas vertino, kad atsakovo nurodytas aplinkybes apie nesuvokimą dėl įvykusio eismo įvykio patvirtina į bylą pateikta VAVPK Kelių Policijos skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. 16.50 val. pažyma dėl eismo įvykio bei vyriausiosios patrulės B. A. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad buvo gautas pranešimas, kad adresu Ukmergės g. 369, Vilniuje, PC BIG aikštelėje, nežinomas automobilis apgadino pranešėjo automobilį CHRYSLER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasišalino iš eismo įvykio vietos; pareiškėjas D. Š.. Teismas laikė svarbiu ir tai, jog VAVPK administracinio nusižengimo protokole Nr. 10-ANR-P-22943-2023 yra užfiksuota aplinkybė, kad D. Š. nežinojo apie jo padarytą eismo įvykį, dėl ko jam atsirastų prievolė sustoti ir pildyti eismo įvykio deklaraciją arba apie įvykį pranešti policijai. Minėtame protokole D. Š. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį (kelių eismo taisyklių pažeidimai), o ne pagal ANK 426 straipsnį, kuris numato administracinę atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos.
7.2. Teismas sprendė, jog nėra surinkta jokių įrodymų, kad transporto priemonės valdytojas pajuto, suvokė ar turėjo suvokti, kad 2023 m. gegužės 3 d. įvyko eismo įvykis, t. y. kontaktas su kitu objektu. Teismo vertinimu, byloje esančių duomenų (duomenys Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato reagavimo valdybos 6-ojo skyriaus vyriausios patrulės B. A. pateiktame tarnybiniame pranešime, 2023 m. gegužės 10 d. administracinio nusižengimo protokole Nr. 10-ANR_P-22943-2023) pakanka konstatuoti faktines aplinkybes, kad atsakovas nežinojo apie jo padarytą eismo įvykį, dėl ko jam atsirastų prievolė sustoti ir pildyti eismo įvykio deklaraciją arba apie įvykį praneši policijai. Be to, transporto priemonės valdytojas nesuvokė susidariusios situacijos, kad įvyko eismo įvykis, nes jis nematė ir nepajuto kontakto su automobiliu, kurį apgadino, todėl negalima konstatuoti, kad iš įvykio vietos jis pasišalino. Teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo pagrindo reikšti ieškinį atsakovui TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, todėl ieškinį atmetė.
7.3. Teismas laikė nepagrįsta ieškovės poziciją dėl atsakovo nebendradarbiavimo su draudimo įmone. Teismas vertino, kad atsakovas nurodė, jog prie PC BIG pastebėjęs savo automobilio apgadinimus skambino draudikui ir klausė, ką tokiu atveju daryti, kadangi jis turi ir civilinės atsakomybės, ir kasko draudimą. Draudimo atstovas jam nurodė skambinti policijos pareigūnams, nes nėra aiškus kaltininkas, kaltininko civilinės atsakomybės draudikas nėra žinomas ir atsakovui galimai reikės naudotis kasko draudimu. Be to, atsakovas apie įvykusį eismo įvykį pranešė ir policijai, tokią atsakovo aplinkybę patvirtina ir VAVPK reagavimo valdybos 6-ojo skyriaus vyriausiosios patrulės B. A. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2023 m. gegužės 3 d. apie 17.28 val. buvo gautas iš pranešėjo D. Š. pranešimas, jog nežinomas automobilis apgadino jo automobilį CHRYSLER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai vykdė visas pareigas, telefonu apie įvykį informavo ir policiją, ir draudiką.
7.4. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė dublike nurodė naujas faktines aplinkybes/faktinį pagrindą ir teisinį pagrindą, kurie nebuvo nurodyti nei ieškovės pretenzijoje atsakovui, nei ieškinyje. Teismas pažymėjo, kad ieškinio pagrindo keitimas yra ieškinio tikslinimas teikiant pareiškimą dėl ieškinio tikslinimo, todėl dublikas nėra tinkama ieškinio tikslinimo forma. Pagal CPK 141 straipsnį, ieškinio tikslinimas galimas tik tuo atveju jeigu keičiamas ieškinio pagrindas arba dalykas. Darytina išvada, kad dublike pateiktos naujos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, šiuo nagrinėjamu atveju nėra nagrinėjami ir vertinami.
7.5. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad pateikti dokumentai patvirtina, jog atsakovas patyrė 2 710,40 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą bei 58 Eur išlaidas už antstolio konstatavimo protokolo rengimą, todėl, ieškinio netenkinus, atsakovui iš ieškovės priteisė iš viso 2 768,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visa apimtimi; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai ir neteisingai vertino įrodymus, netinkamai taikė teismų praktiką dėl atsakomybės už pasišalinimą TPVCAPDĮ 22 straipsnio l dalies 4 punkto taikymo prasme; neskundžiama nutartimi atsisakė į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu nukentėjusį asmenį, kuris taip ir liko neišklausytas, t. y. pažeidė nukentėjusiojo teisę būti išklausytam, tuo pačiu, buvo pažeistas rungimosi principas, užkertant ieškovui teisę ieškinį įrodinėti ir trečiojo asmens paaiškinimais; teismas sprendė, kad nebūtina ištirti bylai esmines aplinkybes, t. y. objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, o prioritetą teikė skubotam skundžiamo sprendimo priėmimui.
8.2. Nesutikdama su teismo išvada vertinant atsakovo poziciją dėl eismo įvykio nepastebėjimo, pažymi, kad teismas net nevertino pirminių šaltinių, t. y. nukentėjusiojo pranešimo dėl eismo įvykio aplinkybių, nei įrodymų tyrimo stadijoje, nei teismo sprendime nevertino nukentėjusiojo pateikto įvykio vaizdo medžiagos. Mano, jog teismas minėtų duomenų nevertino todėl, kad vaizdo įrašo net nematė ir sprendė, kad net neverta žiūrėti, kaip neverta išklausyti nukentėjusiojo, nes tik tokiu būdu bus galima priimti sprendimą skubos tvarka. Ieškovės vertinimu, teismas sprendime apsiribojo administracinio nusižengimo protokolo perrašymu, tuo pačiu ignoruojant ieškovės atstovo paaiškinimus, kad administracinio nusižengimo procesas skiriasi nuo civilinio proceso, kad administracinio nusižengimo procese visos abejonės dėl atsakomybėn traukiamo asmens vertinamos jo naudai.
8.3. Pažymi, kad teismas net nevertino teisinių atsakovo atsakomybės pagrindų, nes sprendė, kad nenustačius tyčios formos, atsakovas neturi atsakyti civiline tvarka. Aplinkybė, kad atsakovas nebuvo nubaustas už pasišalinimą administracine tvarka, niekaip nesuponuoja atsakomybės išvengimo pagal ieškinį dėl civilinės atsakomybės. Akcentuoja, kad civilinei atsakomybei kilti nėra būtina įrodyti tyčią. Civilinėje teisėje neskiriama tiesioginė ir netiesioginė tyčia, o skiriamas neatsargumas į paprastą ir didelį neatsargumą. Didelis neatsargumas – tai nesiėmimas priemonių pasekmių išvengimui ar tų pasekmių nenumatymas, nors jų galimybė yra akivaizdi. Paprastas neatsargumas – tai nesilaikymas minimalaus, bet reikalingo atsargumo ir atidumo vykdant pareigą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 pripažinta, kad būtina nustatyti, ar yra pagrindas pripažinti vairuotojo neatsargumą, t. y. būtina nustatyti, ar vairuotojas tinkamai vykdė teisės aktuose numatytas pareigas. Nors vairuotojas nenubaustas administracine tvarka už pasišalinimą, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad neginčijamai nustatyta, jog būtent atsakovas nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, dėl to įvyko eismo įvykis, o atsakingas vairuotojas pasišalino iš įvykio vietos. Nagrinėjamu atveju, tokioje situacijoje atidus ir rūpestingas vairuotojas, turi suvokti susidariusią situaciją, atitinkamai, pasišalinimas iš įvykio vietos, suponuoja didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
8.4. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjęs asmuo policijai pateikė įvykio vaizdo medžiagą, kurioje matoma, kaip atsakovas, vairuodamas Chrysler automobilį, (duomenys neskelbtini), manevruoja, važiuodamas atbulas, skuba užimti parkavimo vietą, juda į dešinę, tada kairiu galiniu kampu kliudo automobilio Nissan bamperį jį nubraukdamas iš kairės į dešinę, tuo pačiu nulauždamas valstybinio numerio rėmelį per tvirtinimo taškus nuo kėbulo ir nukentėjusiojo valstybinį numerį, tikėtina, nusiveža kartu, nes jie yra susikabinę su atsakovo automobiliu. Mano, kad atsakovas negalėjo nepajusti susidūrimo, nes vairuotojas negali nesuprasti, kada jo automobilis liečiasi su pašaliniais daiktais, tačiau turėdamas jam vienam žinomus motyvus, iš įvykio vietos pasišalino. Atsakovo piktybinį elgesį patvirtina ir tolesni veiksmai, kai jis bandė klaidinti policiją, tačiau tai nepavyko ir policija nustatė bei nubaudė atsakovą už eismo įvykio sukėlimą. Policija neskyrė baudos už pasišalinimą, tačiau šios administracinio teisės pažeidimo bylos specifikos (kai reikia įrodyti tyčią, visos abejonės traukiamo atsakomybėn naudai ir pan.) ieškovė papildomai neaiškina.
8.5. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovui apie įvykį tapo žinoma tą pačią dieną, kai įvyko įvykis, tačiau atsakovas su draudiku nebendradarbiavo ir jam kyla prievolė grąžinti 20 procentų draudimo išmokos. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad privalėjo būti patikslintas ieškinys, todėl atsisakė spręsti atsakovo atsakomybės klausimą nurodytu teisiniu pagrindu, pažeidė CPK 4 straipsnį, kuris numato, kad teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir ja privaloma vadovautis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013, pripažino, kad ieškinio pagrindą papildančių aplinkybių nurodymas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu. Nurodytoje byloje, buvo sprendžiamas klausimas dėl papildomos draudėjo atsakomybės už bendradarbiavimo pažeidimą, bei imperatyvios teisės normos pažeidimą, kuri numato draudėjo prievolę, per 3 darbo dienas raštu pranešti draudikui apie visas jam žinomas aplinkybes, net ir tais atvejais, kai nėra žinoma, ar draudėjui kyla civilinė atsakomybė.
8.6. Pažymi, kad teismas neskundžiama nutartimi atsisakė į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti nukentėjusįjį, kuris nebuvo išklausytas nei kaip trečiasis asmuo, nei kaip liudytojas. Teismo pasirinktas procesinis elgesys, kai pirmosios instancijos teismas prioritetu pasirinko administracinio nusižengimo protokolo perrašymą, kad būtų kuo greičiau surašytas šis skundžiamas sprendimas, vietoje pareigos bylą išnagrinėti civilinio proceso tvarka, laikantis civilinio proceso principų. Mano, kad yra nustatyti absoliutūs sprendimo panaikinimo pagrindai. Teismas netinkamai taikė materialiąsias bei procesines teisės normas ir neteisingai taikė praktiką tokio pobūdžio bylose.
Atsiliepimas
9. Atsakovas atsiliepime su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9.1. Nesutikdamas su ieškovės pozicija dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą, pažymi, kad teismas 2024 m. kovo 26 d. nutartimi pagrįstai atmetė tokį ieškovės prašymą, kadangi byloje sprendžiamas ne M. D. patirtos žalos dydžio klausimas, nei pats žalos padarymo faktas, todėl darė išvadą, kad sprendimas šioje byloje neturės jokios įtakos M. D. teisėms ir pareigoms, be to, niekaip neįtakos jo interesų. Svarbu ir tai, kad ieškovė, pareikšdama prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu M. D., nepagrindė šio asmens suinteresuotumo bylos baigtimi. Pasirengimas bylai vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, ieškovė pati į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė M. D., to neprašė ir pateikdama teismui dubliką, ir tik bylą paskyrus nagrinėti teismo posėdyje, pateikė prašymą įtraukti trečiuoju asmeniu M. D.. Be to, net ir apeliaciniame skunde ieškovė nepagrindė, kokį suinteresuotumą bylos baigtimi turi minėtas asmuo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovė nereiškė ir prašymo dėl minėto asmens kaip liudytojo apklausos. Atsakovo vertinimu, M. D. dalyvavimas byloje nei trečiojo asmens, nei liudytojo statuse nėra pagrįstas.
9.2. Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų dėl atsakovo civilinės atsakomybės pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pažymi, kad ieškovė klaidina apeliacinės instancijos teismą, nes pirmosios instancijos teismas iš viso nenustatė atsakovo kaltės (nei tyčios, nei neatsargumo), o konstatavo, kad atsakovas iš viso nesuvokė, negalėjo ir neturėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, todėl pagrįstai netaikė civilinės atsakomybės. Ieškovė teikė tik deklaratyvius ir niekaip neįrodytus teiginius, kad atsakovas negalėjo nepajusti susidūrimo, pasišalino iš įvykio vietos ir elgėsi piktybiškai, klaidino policiją. Atsakovo vertinimu, byloje esančios pažymos ir policijos pateikta medžiaga patvirtina, kad nei vienas vairuotojas nežinojo, nesuprato, dėl kokių priežasčių ir kur iš tikrųjų įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo apgadinti abu automobiliai ir kas kaltas, nes abu automobilio vairuotojai apgadinimus pastebėjo kitoje vietoje nei įvyko eismo įvykis. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas suvokė, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis (duomenys neskelbtini), ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Be kita ko pažymi, kad ir administracinių nusižengimų byloje konstatuotas prejudicinis faktas, kad atsakovas negalėjo, neturėjo ir nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis ir nepasišalino iš eismo įvykio vietos. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas į bylą pateikė papildomus paaiškinimus ir dėl policijos medžiagoje esančio M. D. paaiškinimų ir jo pateiktos vaizdo medžiagos.
9.3. Mano, kad teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu nenagrinėjo ieškovės dublike nurodytų naujų aplinkybių ir reikalavimų dėl ieškovo teisės į 20 procentų draudimo išmoką iš atsakovo. Ieškinio pagrindo keitimas yra ieškinio tikslinimas teikiant pareiškimą dėl ieškinio tikslinimo, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad dublikas nėra tinkama ieškinio tikslinimo forma, dėl ko dublike pateiktos naujos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas net neturėtų būti nagrinėjami ir vertinami. Atkreipia dėmesį, kad ieškovė ir apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, dabar jau savo teiginius grindžia TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimu ir atsakomybe pagal eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo taisyklių 60.3 punktą, kurie net nebuvo nurodyti pirmos instancijos teisme nagrinėjant bylą. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas iš viso reglamentuoja kitą situaciją ir nėra aišku, ar tai ieškovo klaida ar tai vėl teisinio pagrindo keitimas apeliacinės instancijos teisme.
9.4. Palaikydamas savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, pažymi, kad atsakovui negali būti taikoma atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, kadangi atsakovas bendradarbiavo ir vykdė savo pareigas – įvykio dieną skambino ir draudikui, ir policijai; jam nekilo pareiga per 3 darbo dienas apie eismo įvykį pranešti draudikui, nes atsakovas nežinojo ir nesuvokė, kad bus taikoma jo civilinė atsakomybė ir kad jis yra kaltininkas, nes kasko draudimo atveju tokių pareigų nėra, o apie įvykį pagal kasko draudimą ieškovė buvo informuota ir raštu, ne tik telefonu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl draudiminės išmokos grąžinimo buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
13. Byloje nustatyta, kad pagal tarp šalių sudarytą Įprastinę TPVCAPD sutartį Nr. LT22-TCA-00755484-6 buvo apdrausta transporto priemonės CHRYSLER PACIFICA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Dėl 2023 m. gegužės 3 d. 14. val. (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio, kurio metu atsakovas, vairuodamas minėtą transporto priemonę CHRYSLER PACIFICA, apgadino transporto priemonę NISSAN X TRAIL, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė, vadovaudamasi draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 624,68 Eur draudimo išmoką dėl minėtos transporto priemonės NISSAN X TRAIL apgadinimų, po ko, 2023 m. gegužės 24 d. pranešimu, vadovaudamasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atsakovui pasišalinus iš įvykio vietos, kreipėsi į atsakovą dėl nukentėjusiam asmeniui išmokėtos 624,68 Eur draudiminės išmokos grąžinimo, tačiau atsakovas ieškovei žalos sumos negrąžino. Atsakovui dėl minėto eismo įvykio 2023 m. gegužės 10 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį (už Kelių eismo taisyklių 9, 126 punktų pažeidimus; vairuodamas automobilį, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį ir jį apgadino).
14. Ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu atsakovui dėl 624,68 Eur draudiminės išmokos sumos grąžinimo, pirmosios instancijos teismas, be kita ko nustatęs, kad transporto priemonės valdytojas (atsakovas) nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, dėl ko negalima konstatuoti, kad iš įvykio vietos jis pasišalino, ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė dėl priimto teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kritiškai vertindama pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, nesutikdama, kad, nesant tyčios, atsakovas šiuo atveju negali atsakyti civiline tvarka, be kita ko kritikuodama ir teismo procesinį sprendimą neįtraukti į bylą trečiuoju asmeniui eismo įvykio metu nukentėjusio (žalą patyrusio) asmens. Įvertinęs bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas apeliantės poziciją vertina kritiškai.
15. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atstovė 2024 m. liepos 11 d., t. y. jau po bylos apeliacinėje instancijoje išnagrinėjimo, pateikė teismui papildomus duomenis, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. liepos 10 d. su bylos medžiaga persiuntė tik policijos vaizdo medžiagą, tačiau nepersiuntė D. Š. kartu su 2024 m. kovo 20 d. paaiškinimais pirmosios instancijos teismui teikto antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedo vaizdo įrašo, kuris teismui buvo siųstas elektroniniu paštu, todėl teikia šio elektroninio laiško priedus, nes EPP sistemoje vaizdo medžiagos nėra ir galimai pirmosios instancijos teismas nepersiuntė apeliacinės instancijos teismui. Teismui papildomai pateikti: 2024 m. kovo 18 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, 2024 m. kovo 20 d. atsakovo papildomi rašytiniai paaiškinimai, Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedas – vaizdo įrašas. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą reglamentuoja CPK 314 straipsnis. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Aptariamu atveju, atsižvelgiant į paminėtas teisės normas, atsakovo atstovės po bylos išnagrinėjimo pateiktus įrodymus atsisakytina priimti, kartu pažymint, kad visi pateikti įrodymai, tarp ir jų ir vaizdo įrašas, ir taip jau yra šioje byloje (elektroninės bylos duomenys patvirtina, kad jie buvo pateikti 2024 m. kovo 20 d.), tuo pačiu atkreipiant dėmesį, kad atsakovės atstovės paminėta apeliacinės instancijos teismui pateikta policijos medžiaga 2024 m. liepos 10 d. gauta CD laikmenoje, tačiau pati vaizdo medžiaga šioje elektroninėje byloje įkelta dar iki bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje (Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-556-759/2024 2024 m. liepos 8 d. DOK – 42412).
16. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos veikimo teisinius pagrindus reglamentuojančio TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Analogiškas reguliavimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 papunktyje.
17. Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas; sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015). Civilinėje teisėje pripažįstama, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnio 3 dalis).
18. Kasacinis teismas savo praktikoje yra atskleidęs protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standarto turinį tokio pobūdžio situacijose ir išaiškinęs, kad maksimaliai apdairaus asmens standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais neatitiktų šios teisės normos išimtinio pobūdžio, nes reikštų, jog visais atvejais, kai transporto priemonės vairuotojas, išgirdęs bent menkiausią garsą, nesustoja ir nepatikrina, ar kas nors neatsitiko, yra pagrindas spręsti, kad vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius. Nedraudžiamieji įvykiai yra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atvejų beprasmis. Dėl to kasacinis teismas išaiškino, kad pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).
19. Aptariamu atveju, apeliantė skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą kritikuoja įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų kontekste, akcentuodama, kad teismas selektyviai ir neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tokiu būdu netinkamai išspręsdamas atsakovo atsakomybės klausimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nei CPK, nei kasacinio teismo praktikoje nėra nurodyta, jog tokios kategorijos, kaip nagrinėjamoje byloje, ginčuose būtų taikomas specialus įrodinėjimo standartas. Įrodinėjimas civiliniame procese vyksta ir įrodymai vertinami CPK nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.).
20. Iš bylos duomenų visumos aukščiau paminėto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo atsakomybės nagrinėjamu atveju ir pagrindo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymui buvimo, pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 straipsniai). Aptariamu atveju, byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 2023 m. gegužės 3 d. (duomenys neskelbtini), atsakovo vairuojamas automobilis CHRYSLER PACIFICA turėjo kontaktą su aikštelėje stovėjusiu kitu automobiliu NISSAN X TRAIL, jį kliudė ir apgadino, dėl ko nukentėjusiam asmeniui buvo išmokėta 624,68 Eur draudimo išmoka (ginčo dėl žalos fakto ir dydžio taip pat nėra). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad įvykusio eismo įvykio faktas buvo fiksuotas ne įvykio vietoje, abiejų kontaktą patyrusių automobilių vairuotojams esant kitose vietose, pranešus policijai apie pastebėtus automobilių apgadinimus, ir atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad apie padarytą eismo įvykį jis nežinojo, nesuvokė, kad jį padarė. Atsakovo duomenimis, į minėtą aikštelę tą dieną jis atvyko, kai atvežė sveikatos problemų turintį sūnų į kineziterapinius užsiėmimus, po jų išvažiavo į PC BIG esančią piceriją, ir tik ten, grįžęs prie automobilio PC BIG aikštelėje, pastebėjo savo automobilio apgadinimus bei iškvietė policiją. Byloje esančiame VAVPK Reagavimo valdybos 6-ojo skyriaus vyriausiosios patrulės B. A. 2023 m. gegužės 3 d. tarnybiniame pranešime fiksuota, kad 2023 m. gegužės 3 d. apie 17.38 val. gautas pranešimas, kad Vilniuje, Ukmergės g. 369, PC BIG aikštelėje nežinomas automobilis apgadino pranešėjo automobilį CHRYSLER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasišalino iš eismo įvykio vietos; nurodyta, kad pranešėjas D. Š. paaiškino, kad 2023 m. gegužės 3 d. apie 16.00 val. paliko savo automobilį PC BIG stovėjimo aikštelėje ir grįžęs apie 16.50 val. pastebėjo jį apgadintą, bamperyje buvo užstrigęs kito automobilio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris galimai apgadino pranešėjo automobilį. Iš byloje esančio VAVPK Kelių policijos skyriaus 1-ojo poskyrio specialisto G. P. 2023 m. gegužės 3 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad tą pačią dieną buvo gautas pranešimas ir apie kitą apgadintą automobilį Sausio 13-osios g. 2, NISSAN X-TRAIL, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas M. D. paaiškino, kad apie 19 val. atvažiavo į PC „Maxima“ ir paliko savo automobilį aikštelėje; grįžęs apie 19.29 val. prie savo automobilio rado jį apgadintą, nubrauktas priekinis bamperis bei dingęs priekinis valstybinio numerio ženklas; kas galėjo apgadinti automobilį, nežino. VAVPK atlikus tyrimą, 2023 m. gegužės 10 d. buvo surašytas VAVPK administracinio nusižengimo protokolas Nr. 10-ANR_P-22943-2023, pagal kurį atsakovas buvo pripažintas kaltu pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį (Kelių eismo taisyklių 9, 126 punktų pažeidimai), už tai, kad 2023 m. gegužės 3 d. 14 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį ir jį sugadino. Šiame atsakovui surašytame administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad byloje nėra duomenų, kad jis (atsakovas) žinojo apie jo padarytą eismo įvykį, dėl ko jam atsirastų prievolė sustoti ir pildyti eismo įvykio deklaraciją arba apie įvykį pranešti policijai; vertinant jo padarytą veiką, paaiškinimus, transporto priemonės ypatumus ir sugadinimų mastą, tikėtina, kad jis nematė ir nepajuto kontakto su automobiliu, kurį apgadino. Šiame kontekste, neneigiant apeliantės pastebėjimo, kad administracinio nusižengimo procesas skiriasi nuo civilinio proceso, tuo pačiu pažymėtina, kad tai niekaip neužkerta kelio teismui civiliniame procese remtis ir šiais byloje pateiktais įrodymais (administracinio nusižengimo protokolu ir kita administracinio nusižengimo tyrimo metu surinkta ir teismui pateikta medžiaga), vertinant šiuos įrodymus aukščiau paminėta CPK nustatyta tvarka.
21. Įvertinus aukščiau nurodytas byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, tai, kad atsižvelgiant į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, pagal kurią, kaip minėta, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo atveju atsakovo elgesys vertintinas jį siejant ne su paties žalos padariusio eismo įvykio aplinkybėmis (šiuo atveju – administracinio nusižengimo protokole konstatuotu pažeidimu, kai atsakovas vairuodamas automobilį nepaliko saugaus tarpo iš šono, kliudė kitą automobilį ir jį apgadino), o su atsakovo elgesiu, kai jis išvyko iš eismo įvykio vietos nepranešęs policijai, manytina, kad šiuo atveju byloje esančių įrodymų nepakanka išvadai, jog atsakovo elgesys neatitiko pakankamai protingo (atidaus ir rūpestingo) asmens standarto. Taigi, iš esmės nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas pajuto, suvokė, kad įvyko aptariamas eismo įvykis. O tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip nei vertino pirmosios instancijos teismas, tai dar nereiškia, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos. Bylos duomenų visuma, be kita ko aukščiau šioje nutartyje paminėti įrodymai (šios nutarties 20 punktas) leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas iš tiesų nematė ir nepajuto kontakto su kitu minėtu automobiliu. To niekaip nepaneigia ir apeliantės bendro pobūdžio deklaratyvūs teiginiai, kad atsakovas negalėjo nepajusti susidūrimo, nes vairuotojas negali nesuprasti, kada jo automobilis liečiasi su pašaliniais daiktais. Manytina, jog pats savaime toks vertinimas, kad automobilių kontaktas ir apgadinimo faktas visada patvirtina ir vairuotojo suvokimą apie įvykusį įvykį, būtų ydingas aptariamo pakankamai rūpestingo asmens standarto vertinimo kontekste; byloje tokiu atveju turėtų būti duomenų, įrodymų apie galimą atsakovo suvokimą apie įvykusį įvykį arba apie tokias aplinkybes, kurioms esant vidutinis rūpestingas asmuo turėjo suvokti apie įvykį. Tačiau šiuo atveju, apeliantė, būtent pati turėdama pareigą procese įrodyti tokias aplinkybes, jokių objektyvių duomenų, įrodymų byloje nepateikė. Kitokiai išvadai pagrindo nesudaro ir apeliantės akcentuota nukentėjusio eismo įvykio metu asmens policijai pateikta vaizdo medžiaga, kuri byloje laikytina vienu iš įrodymų, patvirtinančių patį įvykio faktą, tačiau iš šios vaizdo medžiagos negalima suprasti ir teigti, kad atsakovas pajuto, pamatė ar suvokė apie įvykusį jo automobilio kontaktą su kitu automobiliu. Aptartame kontekste atmestini ir apeliantės argumentai dėl neva jai užkirsto kelio ieškinį įrodinėti ir trečiojo asmens paaiškinimais, teismui atsisakius į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti eismo įvykyje nukentėjusį asmenį M. D., pirmiausia pažymint, kad šį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė neskundžiama 2024 m. kovo 26 d. nutartimi ir tos nutarties motyvai negali būti apeliacijos objektas, tačiau nepaisant to, iš bylos duomenų ir nesant jokio pagrindo manyti, kad minėtas asmuo turėtų kažkokį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o apklausti tą asmenį kaip liudytoją ieškovė ir neprašė. Šalia visų paminėtų aplinkybių dar pažymėtina, kad atsakovo vairuotas automobilis buvo apdraustas, taip pat ir kasko draudimu, todėl dar ir tai niekaip nepaaiškina, kodėl atsakovas būtų turėjęs ketinimą pasišalinti iš įvykio vietos. Juolab, kad kaip jau minėta, po kelių valandų, nors ir iš kitos vietos, bet apie pastebėtus savo automobilio apgadinimus atsakovas pats pranešė policijai, be to, kaip pats teigė, iš karto paskambino ir draudikui, klausdamas kaip elgtis, nes turi ir civilinės atsakomybės, ir kasko draudimus.
22. Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, konstatavus, jog atsakovas nepajautė ir nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis, dėl ko negalima spręsti ir kad jis iš įvykio vietos pasišalino, laikytina, kad ieškovės ieškinys dėl draudiminės išmokos grąžinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu buvo atmestas pagrįstai.
23. Atitinkamai, kaip nepagrįsti atmestini ir apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo spręsti klausimą dėl atsakovo prievolės grąžinti 20 procentų draudimo išmokos, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pagrindu, atsakovui neva pažeidus bendradarbiavimo pareigą. Pirmiausia pastebėtina, kad apeliantė savo apeliaciniame skunde užsimena apie teismo sprendimą nevertinti TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo, nors tai nebuvo kvestionuojama ir bylos nagrinėjimo metu. Tačiau ir be to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės dublike pateikto naujo teisinio pagrindo nenagrinėti ir nevertinti. Viena vertus, pritariant minėtai teismo pozicijai, pažymint, kad nors ieškovė apie, jos vertinimu, atsakovui kylančią atsakomybę grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, ir užsiminė savo dublike, tačiau savo ieškinio reikalavimo iki bylos nagrinėjimo iš esmės taip ir nepatikslino, net ir savo apeliaciniame skunde prašydama tenkinti ieškinį pilna apimtimi (vadinasi, pirmiausia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu priteisti visą nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką), kita vertus, visų aukščiau nustatytų aplinkybių ir padarytos išvados kontekste (šios nutarties 20–22 punktai) ir šiaip nesant pagrindo konstatuoti atsakovo nebendradarbiavimą su ieškove.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
27. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
28. Atsakovo atstovė pateikė prašymą priteisti atsakovui iš ieškovės apeliacinėje instancijoje patirtas 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Byloje pateikta suteiktų paslaugų suvestinė, atsakovo atstovės 2024 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra bei jos apmokėjimą patvirtinantis 2024 m. liepos 8 d. pinigų priėmimo kvitas 1 452 Eur sumai.
29. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas yra atmestas, minėtos atsakovo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atsakovui iš apeliacinį skundą pateikusios ieškovės priteistina apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, 1 452 Eur apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.