Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. L. ieškinį atsakovui R. L. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė E. L. pareiškė teisme ieškinį atsakovui R. L.. Prašė pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita, priteisti iš jo turtą, kurį atsakovas gavo po ieškovės motinos ir atsakovo sutuoktinės L. L. mirties: 36 203 Eur (125 000 Lt) bei įpareigoti grąžinti 1/2 dalį 0,0600 ha žemės sklypo ir 1/2 dalį visų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 18 833 Eur.Ieškovė nurodė, kad jos tėvai gyveno skyrium, atsakovas netinkamai elgėsi su jos mama L. L., kuri nuolat siekė ištuokos, ir todėl prarado teisę paveldėti, apgaule pasisavino ieškovei turėjusį priklausyti turtą, netesėjo pažado jį grąžinti ir taip be pagrindo praturtėjo ieškovės sąskaita. Teisiniu ieškinio pagrindu nurodė nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.242 str. 1 d.), paveldėjimo teisės praradimą (CK 5.7 str.), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.). Atsakovas R. L. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su sutuoktine, nors ir atskirai, šeimoje gyveno iki pat jos mirties, sklypas su statiniais sodininkų bendrijoje pirktas bendru sutarimu, atsakovas jį prižiūrėjo. Aplinkybių, įgalinančių atsakovą pripažinti netekusiu teisės paveldėti (CK 5.7 str.), nėra, palikėjos turtas paveldėtas pagal įstatymą ir tinkamai padalintas.

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė E. L. yra 2009 m. rugsėjo 20 d. mirusios palikėjos L. L. ir atsakovo R. L. dukra. Ieškovei paaugus sutuoktiniai nutarė gyventi atskirai, nes nebuvo sąlygų, bet santuokos nenutraukė. Ieškovės motinai ir kitiems teisių perėmėjams 1999 metais buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą žemę, 2006 –2007 metais L. L. dalį žemės sklypų pardavė už 1 219 685 Lt. 2006 m. birželio 14 d. ieškovės motina nupirko 0,06 ha žemės sklypą sodininkų bendrijoje su sodo ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, 18 833 Eur vidutinės rinkos vertės, butą ieškovei, kiti pinigai buvo laikomi bankuose. Mirus L. L. atsirado palikimas – sklypas sodininkų bendrijoje su statiniais, žemės sklypai ir piniginės lėšos. 2009 m. rugsėjo 23 d. ieškovė padavė notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą pagal įstatymą, o atsakovas – pareiškimą apie atsisakymą nuo jam priklausančios palikimo dalies. 2009 m. gruodžio 30 d. notarė išdavė nuosavybės teisės liudijimą, kad atsakovui R. L., kaip pergyvenusiam sutuoktiniui priklauso 1/2 dalis bendro turto, įgyto jiems gyvenant santuokoje – piniginės lėšos ir piniginiai indėliai, esantys „Swedbank“ AB, AB banke SNORAS, AB SEB banke ir pensijų kaupimo sąskaitoje AB SEB banke, 2010 m. rugpjūčio 9 d. toks pat liudijimas išduotas dėl nuosavybės teisės į 1/2 dalį žemės sklypo ir sodo statinių sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), o 2011 m. liepos 14 d. – dėl 1/2 dalies reikalavimo teisės iš skolininkės A. J. gauti 7 000 Lt skolos. Kitą 1/2 dalį paminėto turto, o taip pat visą asmeninę palikėjos nuosavybę pagal įstatymą paveldėjo ieškovė.Netenkindamas ieškinio teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus dėl atsakovo teisės paveldėti praradimo, nes atsakovas atsisakė paveldėti, o paveldėjimo būdu palikėjos turtas perėjo tik ieškovei. Dėl šios aplinkybės teismas papildomai konstatavo, kad atsakovas dirbo ir mokėjo mokesčius, todėl pripažino nepaneigtu atsakovo paaiškinimą, kad tiek jis, tiek jo tėvai dalyvavo ieškovę auklėjant, teikė materialinę pagalbą.Nustatęs, kad sutuoktiniai nebuvo sudarę vedybinės sutarties ir nenustatė turto teisinio režimo, teismas sprendė, kad žemės sklypų dalys, į kurias L. L. buvo atkurta nuosavybės teisė, buvo asmeninė ieškovės motinos nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d. 2 p., LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d.), tačiau, kadangi L. L., būdama santuokoje su atsakovu, dalį žemės sklypų pardavė bei sodininkų bendrijoje nupirko žemės sklypą su statiniais, tai piniginės lėšos, gautos pardavus asmeninį turtą, ir sodo žemės sklypas su statiniais yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 1–2 p., 2 d.). Aplinkybės, kad ieškovė iš L. L. paliktų lėšų gavo 843 712,73 Lt (244 356,09 Eur), o atsakovas – 290 819,99 Lt (84 227,29 Eur), t. y. atsakovo dalis sudarė maždaug 1/4 dalį, kad jis atsisakė paveldėti savo sutuoktinės turto dalį bendrojoje nuosavybėje dukters naudai, kad jis nuo pat pradžių rūpinosi visu sodo sklypu, taigi ir ieškovės turto dalimi, kad jis moka mokesčius, prižiūri sutuoktinės, ieškovės močiutės ir jos sugyventinio kapus, teismo nuomone paneigia ieškovės teiginius, jog atsakovas be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo jos sąskaita.Teismas pažymėjo, kad ieškovė paveldėjimo teisės liudijimų neginčijo, viešame registre įregistravo savo nuosavybės teisę (CK 5.8 str.).

Ieškovė E. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad turtas, kurį L. L. paveldėjo (taip skunde) asmeniškai ir turtas, įgytas iš jos asmeninių lėšų, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nes vien dėl turto rūšies pokyčių turto teisinis režimas nepakinta ir lėšos, gautos pardavus sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, taip pat yra asmeninė sutuoktinės nuosavybė. Nagrinėjant bylą nenustatyta jokių CK 3.90 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių, kurių pagrindu asmeninę L. L. nuosavybę būtų galima pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe.Pagal CK 3.67 straipsnį arba 3.77 straipsnio 4 dalį, asmenine sutuoktinio nuosavybe gali būti pripažintas turtas, įgytas formaliai esant susituokus, tačiau de facto pradėjus gyventi skyrium, o ieškovės tėvai daugiau kaip dešimt metų gyveno atskirai, bendro ūkio nebuvo.Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą asmeniniu sutuoktinio turtu pripažįstamas po santuokos sudarymo sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, o pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, asmenine sutuoktinio nuosavybe laikomas vieno sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kadangi sodo sklypas su statiniais įgytas už L. L. asmenines lėšas, atsakovui atsisakius palikimo visas palikėjos turtas turėjo atitekti ieškovei.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas R. L. prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Apeliacinio skundo argumentai dėl L. L. ir R. L. bendro šeimos gyvenimo yra klaidingi, nes prieštarauja bylos medžiagai.Atsakovui atsisakius palikimo žymiai padidėjo ieškovei tenkanti palikimo dalis, todėl apeliantės teiginiai apie atsakovo nesąžiningumą yra nepagrįsti.L. L. paveldėtas turtas nuo palikimo priėmimo akimirkos (taip atsiliepime) Loretos ir R. L. šeimai atiteko bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turtas įgytas po santuokos sudarymo, yra jų jungtinė nuosavybė, todėl neprasminga taikyti CK 3.90 straipsnio 1 dalies dėl asmeninio turto pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe.Kadangi ieškovės tėvų šeiminis gyvenimas nebuvo pasibaigęs, nėra pagrindo taikyti apeliaciniame skunde nurodomų CK 3.67 straipsnio ar 3.77 straipsnio 4 dalies, reglamentuojančių turto teisinio režimo nustatymą nutraukiant santuoką ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje pareikštas ieškinys dėl nepagrįsto atsakovo praturtėjimo ieškovės sąskaita. Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015).Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011). Toks ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinimo prielaidų (sąlygų) traktavimas atitinka tarptautinių teismų praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-47/07 P, 44–46, 49 punktai, Rink. P. I-9761; Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2010 m. sausio 21 d. sprendimas Kornelis van Dijk prieš Gemeente Kampen, byla C-470/08, Rink. P. I-0000). Byloje nustatyta: ieškovės E. L. motinai L. L., jai esant santuokoje su atsakovu R. L. buvo atkurta nuosavybės teisė į dalį žemės sklypų. L. L. dalį šio turto pardavė ir nupirko sodo sklypą sodininkų bendrijoje, butą ieškovei, likusius pinigus laikė bankuose. Mirus L. L. atsakovas R. L. priimti palikimą atsisakė, jam, kaip pergyvenusiam sutuoktiniui, buvo išduoti nuosavybės teisės liudijimai į 1/2 dalį lėšų bankuose, į 1/2 dalį sklypo ir statinių sodininkų bendrijoje ir į 1/2 dalį reikalavimo teisės gauti skolą. Kitą 1/2 dalį šio turto ir visą asmeninę palikėjos nuosavybę ieškovė paveldėjo pagal įstatymą.Ieškovė prašo pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo jos sąskaita t. y. neturėdamas teisės paveldėti įgijo nuosavybėn dalį palikėjos turto. 2015 m. lapkričio 3 d. teismo posėdyje tikslinant ieškinio pagrindą ir dalyką, ieškovės atstovas patvirtino būtent tokį reikalavimą (t. 1, b. l. 90, 91). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad aplinkybės, galinčios įtakoti atsakovo teisę paveldėti po sutuoktinės mirties atsiradusį palikimą (CK 5.7 str.) yra teisiškai nereikšmingos, nes atsakovas R. L. nuo jam priklausančios palikimo dalies atsisakė pateikdamas pareiškimą notarui (t. 1., b. l. 146). Tačiau, nežiūrint tokios išvados, nagrinėdamas bylą teismas šias aplinkybes išsamiai išanalizavo, ieškovės argumentus dėl netinkamo atsakovo elgesio santuokos metu pripažino nepagrįstais ir, apskaičiavęs, jog palikėjos L. L. vardu įforminto turto, neatsižvelgiant į nuosavybės atsiradimo pagrindą, ieškovei teko daugiau nei atsakovui, nusprendė, kad nepagrįstas atsakovo praturtėjimas neįrodytas.Teismas civilinę bylą privalo nagrinėti neperžengdamas joje pareikštų reikalavimų (CPK 265 str. 2 d.), tačiau teismas žino teisę ir gali kelti klausimą, ar iš vis galimas ginčas dėl praturtėjimo be teisinio pagrindo (CK 6. 242 str. 1 d.), kai į bylą yra pateikti dokumentai, pagrindžiantys atsakovo nuosavybės teisės į ginčijamą turtą atsiradimą – notaro išduoti nuosavybės teisės liudijimai, kurie byloje nebuvo ginčijami, taip pat vertinti ar egzistuoja kitos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą yra išimtinė ieškovo teisė (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p., 42 str. 1 d., 265 str. 2 d.). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką teismas savarankiškai sprendžia tik dėl ginčo santykio kvalifikavimo, teisinio argumentavimo ar taikytinų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008, 2014 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Teismui nevalia nepaisyti ieškovo suformuluotų ieškinio dalyko bei faktinio pagrindo, tačiau CPK 8 straipsnyje įtvirtintas kooperacijos principas įpareigoja teismą bendradarbiauti su dalyvaujančiais byloje asmenimis ir imtis visų priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Neturėdamas teisės tiesiogiai įtakoti ieškinio dalyko, teismas gali nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą (CPK 160 str. 1 d., 3 p.), patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 str. 1 p.), užduoti dalyvaujantiems byloje asmenims klausimus, siekdamas patikslinti ar išsiaiškinti jų tikruosius reikalavimus (CPK 186 str. 1 d.), teismas privalo rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu, imtis priemonių, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės (CPK 159 str. 1 d.). Naudodamasis šiais instrumentais teismas turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir siūlyti keisti ieškinio faktinį pagrindą ir tik šaliai nesinaudojant šiomis teikiamomis galimybėmis, teismas, taikydamas, jo nuomone, tinkamiausią ginčo teisinį kvalifikavimą, sprendžia, ar išlikusi tokia pat įrodinėtinų aplinkybių visuma įrodo esant šalies pareikštą reikalavimą pagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pirmiau aptartos procesinės pareigos neįvykdė ir tyrė aplinkybes, susijusias su atsakovo teise paveldėti bei ieškovės įrodinėjamu jo nepagrįstu praturtėjimu, nors byloje atsakovo praturtėjimo teisinis pagrindas – nuosavybės teisės liudijimai nebuvo ginčijami. Nors į bylą yra pateikti nuosavybės teisės liudijimai patvirtinantys, kad atsakovui R. L. ginčijamas turtas priklauso kaip pergyvenusiam sutuoktiniui, t. y. kaip 1/2 dalis turto įgyto gyvenant santuokoje su L. L., teismas nesiūlė išsamiau nagrinėti šios aplinkybės, o apsiribojo nemotyvuota išvada, kad, piniginės lėšos, gautos pardavus asmeninį turtą, ir už jas nupirktas žemės sklypas su statiniais sodininkų bendrijoje yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šiame kontekste teismas taip pat neanalizavo ar ieškovė negalėtų apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Byloje neabejojama, kad ginčijamas turtas – pinigai ir sklypas sodininkų bendrijoje – įgyti pardavus žemės sklypus, į dalį kurių L. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės, o iš pateiktų dokumentų aišku, kad sklypas sodininkų bendrijoje ir pastatai jame iki L. L. mirties buvo įregistruoti tik jos vardu. Atsakovas R. L. teigė, kad su sutuoktine, nors ir atskirai, šeimoje gyveno iki pat jos mirties, sklypas su statiniais sodininkų bendrijoje pirktas bendru sutarimu, atsakovas jį prižiūrėjo. Tačiau teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, taip pat nevertino ar egzistuoja CK 3.89 str. 1 d. 7 p. sąlygos minėtą turtą ir pinigines lėšas laikyti asmenine nuosavybe. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodomas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismas, neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių, esant byloje prieštaringiems duomenims, nepatikslino šalių įrodinėjimo pareigos, be pakankamo teisėto pagrindo pripažino, jog piniginės lėšos, gautos pardavus asmeninį turtą, ir už jas nupirktas žemės sklypas su statiniais sodininkų bendrijoje yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Neištyrus šios nutarties 21-22 punktuose aptartų aplinkybių, nenustačius, kurios paminėtos normos taikytinos susiklosčiusioje teisinėje situacijoje, nepatikslinus ieškinio pagrindo ir dalyko, negalima spręsti, ar ginčijamas turtas atsakovui priklauso teisėtai.Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai netaikė procesinių teisės normų, dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus. Bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui galimas tik nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas to padaryti negali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016).Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog panaikinus sprendimą byla negali būti išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, nes pirmojoje instancijoje neišsiaiškinus tikrųjų ieškovės reikalavimų ir sprendžiant dėl nepagrįsto praturtėjimo, nebuvo atskleista bylos esmė, šalys neturėjo galimybės įrodinėti ir pasisakyti dėl lemiančių bylos aplinkybių. Ieškovės apeliaciniame skunde jau yra pasisakoma dėl sutuoktinių turto teisinio režimo reglamentavimo, tačiau apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), be to argumentai yra abejotini, nes ir apeliaciniame skunde, ir atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog L. L. turtą paveldėjo, kas neatitinka bylos duomenų, o pirmojoje instancijoje ši aplinkybė tikrinta nebuvo. Tokia procesinė situacija yra pagrindas, panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.