Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. D. K. M., atstovaujamos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1369-945/2014 pagal ieškovo H. M. ieškinį atsakovei D. B. K. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo bei pagal atsakovės B. D. K. M. priešieškinį ieškovui H. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, išlaikymo priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AB „Kauno energija“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Teismas be pagrindo nepriteisė apeliantei išlaikymo iš ieškovo, konstatavęs ir apeliantės kaltę dėl santuokos iširimo. Yra visos sąlygos priteisti iš ieškovo apeliantei išlaikymą, atsižvelgiant į jos pajamas, sveikatą, santuokos trukmę. Ieškovas, būdamas šios bylos iniciatoriumi ir tikrai labai turtingu žmogumi, turi pareigą mokėti jai išlaikymą. Visą ieškovo turtą valdo šalių duktė S. M., jai ruošiantis šiai bylai ieškovo pinigai galėjo būti išslapstyti, ar įforminti kitų žmonių vardais. Išlaikymas turėtų būti priteistas turtu. Šalys santuokoje įgijo butą (duomenys neskelbtini), kuriame apeliantė gyvena jau beveik penkiasdešimt metų, ir apie kurį, kaip apie santuokinį turtą, ieškinyje nutylima. Šiame bute ieškovas negyvena nuo 2008 m., jis turi gyvenamąją vietą pas dukterį, todėl šis butas nėra jam reikalingas. Apeliantė kitos gyvenamosios vietos neturi, todėl ½ ieškovo buto dalį prašė priteisti kaip jo teikiamą išlaikymą turtu.

Ieškovas H. M., atstovaujamas S. M., atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t. b. l. 24-34) prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį, nes ieškinys buvo pasirašytas tam neturinčių įgalinimų asmenų: byla buvo užvesta be ieškovo žinios ir be jo valios, šalių dukters S. M., veikiančios neva pagal ieškovo jai suteiktą įgaliojimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliantės motyvai - nepagrįsti. Nors ieškovas ir yra garbaus amžiaus, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad jis negali išreikšti savo valios, pats priimti vienokius ar kitokius sprendimus. CPK 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Pagal CPK 57 straipsnio 1 dalį atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime. Įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (CPK 59 str.). Fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti ir kiti asmenys, tačiau jie gali atstovauti kartu su advokatais arba advokatų padėjėjais (CPK 56 straipsnio 3 d.). Byloje esantis notarės L. G. 2011 m. lapkričio 30 d. patvirtintas įgaliojimas suteikia S. M. teisę atstovauti ieškovo H. M. interesus visose teismo įstaigose visose civilinėse bylose, jo vardu pareikšti ieškinius, juos pasirašyti (t. 1, b. l. 166 - 169). Veikdama šio įgaliojimo pagrindu, S. M. 2013 m. liepos 1 d. sudarė Sutartį dėl teisinių paslaugų Nr. 118/2013 su Advokatų profesine bendrija Č. ir partneriai (t. 1, b. l. 161). Pateiktas teisinis reglamentavimas ir faktinės bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškinys buvo pasirašytas tam įgalioto asmens, ieškovas byloje buvo tinkamai atstovaujamas. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, siekiant išsiaiškinti ieškovo tikrąją valią, 2014 m. kovo 13 d. buvo paskirtas išvažiuojamasis parengiamasis teismo posėdis, kuriuo metu ieškovas išreiškė savo valią dėl santuokos nutraukimo bei turto padalijimo (t. 2, b. l. 39).

Byloje sprendžiamas buvusių sutuoktinių ginčas dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo, sutuoktinių tarpusavio išlaikymo bei santuokoje įgyto turto padalijimo.

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinių kaltės

Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30, 3.35-3.36, 3.92, 3.109 straipsniuose, ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, įvertinti visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, apeliaciniu skundu bei atsiliepimu į apeliacinį skundą, sprendžia, kad byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent ieškovas išimtinai yra kaltas dėl ginčo šalių santuokos iširimo. Atsakovė ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo, visų pirma, grindė tuo, kad ieškovas nesirūpino atsakove jai susirgus, paliko ją be priežiūros ir išėjo gyventi pas dukrą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, santuokos metu pablogėjusią abiejų sutuoktinių sveikatą, nesiejo išimtinai su ieškovo kaltais veiksmais dėl santuokos iširimo. Kaip nustatyta bylos duomenimis, apeliantė 2008 m. kovo mėn. gulėjo ligoninėje, taip pat gydėsi namuose, kas, kaip patvirtino ji pati, turėjo įtakos jos galimybėms rūpintis ieškovu, gaminti jam maistą, o ieškovo apsisprendimą persikraustyti pas dukrą nulėmė jo poreikiai, susiję su jo amžiumi (ieškovas gim. (duomenys neskelbtini)) ir sveikatos būkle po 2005 m. persirgto pirmojo išeminio galvos smegenų insulto, kad juo būtų rūpinamasi. Visuma byloje esančių įrodymų leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovės sveikatos sutrikimas, dėl kurio ji buvo atsidūrusi ligoninėje, buvęs trumpalaikis, vertino ne visumą apeliantės sveikatos sutrikimų, būdingų vyresnio amžiaus žmonėms, o tik 2008 m. kovo mėnesį planine tvarka jai atliktą kairės kojos venų operaciją. Pirmosios instancijos teismo sprendime tik paminėta ieškovo ieškinyje nurodyta aplinkybė apie santuokinę neištikimybę bei pagrįsta išvada, kad pripažinimas, jog trisdešimties metų senumo įvykis bet kada gali būti panaudojamas kaip reikšmingas teisines pasekmes sukuriantis vieno iš sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo įrodymas, neatitiktų teisėtų lūkesčio ir proporcingumo principų, nereiškia, kad šiuo motyvu teismas konstatavo atsakovės neištikimybę, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės argumentas dėl ieškovo nelojalumo, taip pat kaip ir atitinkamas ieškovo argumentas, siejamas labiau su santuokos sudarymo aplinkybėmis ir šalių tarpusavio ryšio pobūdžiu, o ne su konkrečiais sutuoktiniui nepritinkančiais veiksmais, kurie galėjo lemti santuokos iširimą. Nors apeliantė deklaratyviai teigia, kad ji nenori nutraukti santuokos ir mano, kad jos iširimas neįrodytas, tačiau prieštaraudama pati sau nurodo, kad santuoka turėjo būti nutraukta tik dėl ieškovo kaltės. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nei vienas iš sutuoktinių nedėjo pastangų išsaugoti šeimą ir juos tenkino esama situacija, t. y. nuo 2008 m. ieškovas gyvena pas šalių dukrą S. M., atsakovė – su šalių sūnumi T. M. ginčo bute. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, sutuoktiniai nustojo rūpintis bendrais šeimos reikalais, sudarė pakankamą bei pagrįstą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.).

Dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo

CK 3.72 straipsnis yra bendroji norma, reglamentuojanti sutuoktinių tarpusavio išlaikymo santykius. Šio straipsnio 1 dalyje sutuoktinio teisė į išlaikymą siejama su jo turtine padėtimi, o ne su sveikatos būkle ar kitomis aplinkybėmis. Tokios aplinkybės, kaip sutuoktinio nedarbingumas, amžius ir kt., gali būti reikšmingos, sprendžiant apie sutuoktinio turtinę padėtį, siekiant nustatyti, ar išlaikymo prašantis sutuoktinis turi pakankamai turto ir pajamų, kad galėtų save išlaikyti. Tačiau ir darbingas sutuoktinis, kurio turimas turtas ar gaunamos pajamos nėra pakankami užsitikrinti minimalų pragyvenimo lygį, turi teisę reikalauti išlaikymo iš kito sutuoktinio, kurio turimas turtas ir gaunamos pajamos tokį gyvenimo lygį užtikrina. Ir priešingai, sutuoktinis, turintis turto ar pajamų, kurie pakankami jam išsilaikyti, neturėtų teisės į išlaikymą. Pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011).

Vertinant, ar užtenka prašančiam priteisti išlaikymą sutuoktiniui jo turimo turto ir pajamų save išlaikyti, svarbu nustatyti, koks yra jo pragyvenimo lygis, t. y. ar sutuoktiniui racionaliai naudojant turimą turtą ir pajamas užtikrinami minimalūs būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Minimaliųjų poreikių patenkinimo kriterijus taikytinas ir tada, kai sprendžiama, ar išlaikymą privalantis teikti sutuoktinis yra finansiškai pajėgus tai daryti. Teismas, nustatęs, kad prašančio priteisti išlaikymą sutuoktinio minimalūs poreikiai neužtikrinami, gali jam priteisti išlaikymą iš kito sutuoktinio tik tada, jeigu tai nereikš, kad tokiu atveju liks neužtikrinti išlaikymą turinčio teikti sutuoktinio minimalūs poreikiai. Išlaikymui sutuoktiniui priteisti reikšmingi abu aspektai: tiek išlaikymo reikalingumas, tiek ir galimybė išlaikymą teikti.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog jos turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir reikalingas išlaikymas (CPK 12, 178 str.). Pateikdama priešieškinį, atsakovė šį reikalavimą iš esmės grindė aplinkybėmis, kad ieškovas, būdamas bylos iniciatoriumi ir tikrai labai turtingu žmogumi, nes valdo daugiau kaip vieno milijono litų pinigų sumas, gautas pardavus turtą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, turi pareigą mokėti jai išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą visais atsakovės nurodytais aspektais: kad jos pajamos nėra pakankamos; kad ieškovo turtinė padėtis yra labai gera; kad menkas atsakovės pajamas nulėmė jos susitelkimas į šeimą, dėl ko ji neįgijo paklausaus išsilavinimo, nepadarė karjeros, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog pati atsakovė patvirtino 6 metus gyvenusi ieškovo neišlaikoma, teisminio proceso metu akcentavo, jog ji nėra santuokos nutraukimo iniciatorė, kas leido spręsti, jog, ieškovui nepareiškus ieškinio teisme, atsakovė nebūtų iniciavusi klausimo dėl išlaikymo jai priteisimo. Atsakovės pateikto apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų ginčui išspręsti aktualių aplinkybių: kad ieškovui 2000-2001 metais perleidus paveldėtą turtą ir gavus apie 1 230 000 Lt, savaime nesudaro pagrindo atsakovei reikalauti, kad ieškovas teiktų jai išlaikymą; kad, aptariamos lėšos buvo gautos prieš pakankamai ilgą laiko tarpą; kad atsakovė neginčijo aplinkybės, jog dalis gautų lėšų buvo investuota į buto remontą, dalis buvo išleista nuperkant nekilnojamąjį turtą ir automobilį ieškovo ir atsakovės dukrai; kad pačiai atsakovei tvirtinus, jog savo paveldėtas lėšas ji išleido pragyvenimui, nėra pagrindo pripažinti, jog per 13-14 metų laikotarpį ženklios sumos pragyvenimui negalėjo išleisti ir ieškovas (tiek tuo metu, kai dar gyveno su atsakove, tiek ir gyvendamas pas dukterį, tiek savo, tiek ir atsakovės bei vaikų poreikiams, gyvenamųjų patalpų išlaikymui); kad net ir pripažinus, jog lėšos galėjo būti panaudotos neracionaliai (šiuo aspektu reikšminga yra ta aplinkybė, jog šios lėšos, vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo asmeninė ieškovo nuosavybė), byloje nesant įrodymų, jog tokiomis lėšomis ar jų dalimi ieškovas disponuoja (atsakovė bylos nagrinėjimo metu nesiekė tokių įrodymų gauti), nėra pagrindo spręsti, jog šiuo metu ieškovo padėtis yra geresnė už atsakovės padėtį ir jis turi realias galimybes, o kartu ir pareigą, prisidėti prie atsakovės finansinės gerovės. Ir nors apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog ji gauna mažą senatvės pensiją, kitų pajamų neturi, todėl jai reikalingas išlaikymas, tačiau bylos duomenys leidžia spręsti, kad tokią situaciją nulėmė ne objektyvūs veiksniai, bet pačios ieškovės priimti sprendimai. Ir nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad perleisdama paveldėtą turtą ji savo subjektyviais veiksmais prisidėjo prie turtinės padėties pablogėjimo, tačiau ji nepateikia jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, jog ji realiai disponavo nekilnojamuoju turtu, kurio vertė Sutarčių ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis buvo apie 190 000 Lt, nors reali turto vertė buvo didesnė už nurodytąją registro dokumentuose; dalį šio turto perleido neatlygintinai broliui R. C., nes tokia buvo mirusios motinos valia; nesant jokio teisinio pagrindo už parduotą turto dalį sesuo atsakovei sumokėjo ne 100 000 Lt, o 80 000 Lenkijos zlotų ir už 16 500 zlotų nupirko automobilį (šią aplinkybę patvirtino tiek ieškovė, tiek liudytoja apklausta jos sesuo I. M. I.), kas atsižvelgiant į valiutų kursą, yra ženkliai mažesnė suma, nei sutartinė kaina. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, savo subjektyvais veiksmais prisidėjusi prie turtinės padėties pablogėjimo, atsakovė negali tikėtis tokios padėties pagerinimo ieškovo sąskaita. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikšminga laikė aplinkybę, kad atsakovė gyvena su darbingo amžiaus, kitų išlaikytinių neturinčiu pilnamečiu sūnumi, kuriam, vadovaujantis CK 3.205 straipsniu, tenka pareiga išlaikyti savo nedarbingą ir paramos reikalingą motiną. Ir nors ieškovas gauna 1027,39 Lt dydžio senatvės pensiją, tačiau dėl 2005-2009 m. ir 2011 persirgto išeminio galvos smegenų insulto, sergamos antrinės hipertenzijos, išeminės širdies ligos su stabilia krūtinės angina, prostatos hiperplazijos, jo atsiliepime į priešieškinį pateiktas detalus kasmėnesinių išlaidų, būtinų pragyvenimui, vaistams bei specialiems poreikiams tenkinti, paskaičiavimas (t. 2, b. l. 91), kurio neginčija ir atsakovė, vertinant visų bylos aplinkybių kontekste (ieškinyje nurodytą turtą, piniginių lėšų sąskaitoje nebuvimą, nupirktą sodo namą su žemės sklypu, buto remontą bei išlaikymą ir kt.), leidžia spręsti, kad ieškovas neturi galimybės atsakovei teikti išlaikymo, nes tokiu atveju liks neužtikrinti ir jo minimalūs poreikiai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas remiantis byloje surinktų įrodymų visuma pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl išlaikymo atsakovei iš ieškovo priteisimo ir keisti ar naikinti šios skundžiamos sprendimo dalies apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas įtvirtina sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją (CK 3.117 str. 1 d.), pagal kurią bendras turtas sutuoktiniams padalijamas lygiomis dalimis po ½ dalį turto (CK 3.118 str. 4 d.). Tik tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais galima nukrypti nuo šio lygių dalių principo (CK 3.117 str. 2 d., 3.118 str. 4 d.). Turtas padalijamas natūra atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, o jeigu negalima taip padalyti, turtas priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. V. M. , bylos Nr. 3K-3-301/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilėje byloje R. D. v. A. D. , bylos Nr. 3K-3-479/2009).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė dalintino santuokinio turto masę ir vertę, ko apeliaciniame skunde iš esmės neginčija ir apeliantė. Pagal byloje surinktus ir įvertintus įrodymus 4 kambarių butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), pripažintas bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir įtrauktas į dalintino turto masę. Šios aplinkybės nei viena iš šalių taip pat neginčijo (apeliantė –pateiktame apeliaciniame skunde, ieškovas – nepateikdamas apeliacinio skundo). Tačiau, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai padalino santuokinio turto objektus, neįvertino aplinkybės, jog butas ar jo dalis labiau reikalinga natūra atsakovei, o ne ieškovui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie apeliantės motyvai – nepagrįsti. Visuma byloje esančių įrodymų ir pati nagrinėjama situacija neginčijamai rodo, kad tarp ieškovo ir apeliantės yra susiklostę konfliktiški santykiai. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, minėtą butą padalinus natūra, šeimoje būtų užprogramuoti tolimesni ginčai ir nesantaika, kadangi nei viena iš šalių negalėtų realiai gyventi šiame bute, esant jam nedaliam. Išvadą, kad butas yra nedalus pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad 4 kambarių ginčo butas yra vientisas ir nepadalintas į atskiras erdves, atskiro įėjimo į butą nėra (žinant, kad butai paprastai turi tik vieną įėjimą), padalinus šį butą natūra tiek ieškovas, tiek atsakovė šio turto dalimis atskirai negalėtų naudotis, kadangi butas turi bendras erdves, t.y. virtuvę, tualetą, vonią, koridorių, bei remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais apie šio turto nedalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2008). Atsikirsdama į ieškovo argumentus, kad ginčo butas yra nedalus, apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog techniškai įmanoma atskirti butą, kad jame būtų galima atskirai gyventi dviem asmenims. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų nurodydamas, kad ginčo butas yra nedalus, nors bylos nagrinėjimo metu nei viena iš šalių tokių aplinkybių neįrodinėjo, nes atsiliepime į priešieškinį ieškovas nurodė, jog bendro turto turėjimas šalių santykiuose sukeltų dar didesnius konfliktus, o įvertinus tai, jog teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 str. 3 d.), šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas šalių (jų atstovų) paaiškinimus bei pasisakydamas dėl vienos ginčui išspręsti aktualios aplinkybės – ginčo buto nedalumo, ieškinio ribų neperžengė ir CPK 263 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Bylos duomenimis, tiek ieškovui, tiek apeliantei ginčo butas yra vienintelė gyvenamoji vieta, tačiau dėl sveikatos būklės ir konfliktiškų santykių su atsakove, gyvena pas dukrą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmosios instancijos teismo šalių pateiktų argumentų bei ginčui išspręsti, dėl to, kuriam iš sutuoktinių koks turtas turi atitekti, nustatytų aplinkybių įvertinimu, jų neatkartodama, o tiesiog jiems pritardama, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai žemės sklypą ir sodo namelį priteisė atsakovei, o butą ir garažą – ieškovui. Atsakydama į apeliantės argumentus, jog ji neturi kitos gyvenamosios vietos, todėl buto dalis ar netgi visas butas turėtų būti priteistais jai, teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad vienas iš sutuoktinių praranda turėtą gyvenamąją vietą ir neturi kitos, nėra lemiama teisminio ginčo dėl turto padalijimo baigčiai, nes pirmenybę teismas teikia šalių ginčui išspręsti ir užkirsti kelią naujų ginčų atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008). Atsižvelgiant į šalių konfliktinius santykius vienam sutuoktiniui (ieškovui) viso buto priteisimas, o atsakovei skyrimas kompensacijos pinigais atkurtų šalių teisinę taiką (CPK 2 straipsnis) ir užkirstų kelią šalių ginčui dėl teisės ateityje. Bylos duomenys, kai atsakovė teikdama priešieškinį ir apeliacinį skundą teikė ir prašymus atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio dėl sunkios materialinės padėties, byloje pareikštas reikalavimas dėl išlaikymo sutuoktinei priteisimo, susidaręs virš 9 000,00 Lt įsiskolinimas už ginčo butui tiekiamą šilumos energiją, paneigia apeliantės subjektyvaus pobūdžio teiginius, jog priteisus apeliantei visą butą, ji sugebėtų iš sesers paskolintais pinigais sumokėti ieškovui kompensaciją už jai tenkančią didesnę santuokinio turto dalį. Tiek jau pradiniame ieškinyje išreikštas ieškovo sutikimas sumokėti atsakovei kompensaciją už jam tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį, tiek apeliacinio skundo nepateikimas, priteisus pirmosios instancijos teismui iš ieškovo atsakovei piniginę kompensaciją, leidžia spręsti apie ieškovo turimą galimybę sumokėti apeliantei priteistą kompensaciją. Išspręsti skolos kreditoriui AB „Kauno energija“ klausimą 2014 m. balandžio 10 d. patikslintu ieškiniu prašymą buvo pareiškęs ieškovas, todėl apeliantės argumentai, jog svarstydamas šį klausimą teismas peržengė ieškinio ribas, atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinęs dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, atsižvelgdamas į tai, jog ginčijamu sprendimu butas pripažintas bendrąja jungtine nuosavybę, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, jog visų dalyvaujančių byloje asmenų interesus atitinkančiu pripažintinas ieškovo siūlymas pareigą grąžinti skolą priskiriant ieškovui, kuriam atitenka butas, pusės skolos suma (4 560,24 Lt) iki 57 089,76 Lt sumažinat ieškovo atsakovei mokėtiną kompensaciją ir toks sprendimas pripažintinas nepažeidžiančių esminių CK 3.118 straipsnio 2 dalies nuostatų. Apeliantės argumentai, kad dėl skolos dengimo ji galimai tartųsi su kreditoriumi, o kompensacijos pinigai būtų reikalingi dabar, atmesti kai teisiškai nepagrįsti remiantis CK 3.118 straipsnio 2, 4 dalies nuostatomis.

Kiti atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmos instancijos teismo išvadoms, dėl jų atskirai nepasisako.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir taikė materialiosios bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme dydį ir pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.