- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-08-20
- Bylos Nr.
- eAS-744-492/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01162-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Mažeikių rajono
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Mažeikių rajono mero (toliau – ir Meras) 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Merą iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu.
Teismas, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – ir Liteko) duomenys patvirtina, jog Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, padarę išvadą, jog skundžiamu Raštu pareiškėjui nenustatyti privalomi įpareigojimai, nepritaikytos poveikio priemonės, nesukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, skundžiamas Raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių. Pareiškėjas su atskiruoju skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl nutarties panaikinimo, tačiau atskirasis skundas buvo netenkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl 2025 m. vasario 4 d. nutartis buvo palikta nepakeista.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad šiame skunde (administracinė byla Nr. eI3-13229-426/2025) pareiškėjas prašo panaikinti tą patį sprendimą, kaip ir aptartoje administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025, reikalavimus grindžia analogiškais argumentais ir įrodymais, prie skundo neprideda jokių naujų rašytinių įrodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinęs skundžiamo Rašto turinį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui jokių teisinių pasekmių jis nesukuria. Todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
Kadangi pareiškėjas nesumokėjo žyminio mokesčio, teismas sprendė, kad žyminio mokesčio grąžinimo klausimas nenagrinėjamas.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo: ,,Idant teismui/teisėjui, nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo/realizavimo) – kreiptis į Konstitucinį teismą (ABTĮ 4 str.). Pripažinti, kad teiginiai, pateikti – LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO, 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinta: Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. – čia, šiuo atveju – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale –neatitinka faktinės čia (žr. Teisėjo etikos kodeksas), tikrovės. Panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025-05-28 nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (Pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti/spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. LVAT kolegijų: 2025-03-19 nutarties (eAS-251-520/2025), 2025-04-09 nutarties (eAS-397-968/2025), 2025-05-07 nutarties (eAS-538-492/2025) ir 2025-05-21 nutarties (eAS-517-662/2025) 2025-05-28 nutarties (eAS-584-629/2025) ir 2025-05-28 nutarties (eAS-573-821/2025) pagrindu, formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą (pagaliau gi, laikas SUAUGTI), absur-diškai tuščią maratoną (06-04 yra paskirti šeši, 06-11 – dešimt, 06-18 – penki kolegijų posėdžiai ir, deja, pabaigos [kai – ABTĮ 5 str. 3 d. – „Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą.“] tam, dar nesimato ...), priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10-11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (TĮ 59 str. 1 d. 2-3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui.“
Pareiškėjas teigia, kad teisėjas sąmoninga tyčia, tęstinai ir daugkartiniais veiksmais neteisingai išsprendžia pareiškimo priėmimo klausimą, mano, jog teismas pakartotine ir teisiškai nekorektiška nutartimi išsprendė pareiškimo priėmimo klausimą ir atsisakė priimti skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 6 p.).
Pareiškėjo teigimu, teismas / teisėjas iš esmės neteisingai taiko, skaito ir klauso (ABTĮ 7 str. 1 d.) nutartyje nurodytą įstatymo normą, nes žino ir supranta, jog tikrieji faktai visada paneigia neteisingą, tendencingą išvadą. Pasak pareiškėjo, žinoma ir suprantama, kad tokios bylos (ABTĮ 64 str.) teisme nėra, nes teisėjui yra pasiekiami Liteko esantys duomenys apie parengiamojoje bylos stadijoje (ABTĮ) gautus / vertinamus dokumentus, t. y. skundas / pareiškimas byla tampa tik teismui priėmus šią nutartį (ABTĮ 67 str. 4 d.). Be kita ko, pareiškėjo vertinimu, teisėjas nutartyje iš esmės neteisingai taiko / vadovaujasi įstatymo (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p.) norma, nes nėra priimto teismo sprendimo, jis neįsiteisėjęs, t. y. byla nepradėta ir neišnagrinėta.
Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas savo veiksmais, sprendimais, neveikimu ir vilkinimu (ABTĮ 17 str. 1 d. 1–2 p.) pakeitė buvusius tarpusavio darbinius santykius, taip pat pažymi, jog atsakovas galėjo, turėjo bei privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą, tačiau to nepadarė ir nedaro.
Pareiškėjo įsitikinimu, teismas iš esmės ne tik neadekvačiai ir nesąžiningai vertino esamus įrodymus, faktus bei įstatymo normas (ABTĮ 10–11 str.), bet ir deklaratyviai, iškraipydamas faktus, kuria chaosą bei vykdo anarchiją, nes teisėjui yra pasiekiami Liteko duomenys apie parengiamojoje bylos stadijoje (ABTĮ 5 ir 10 str.) gautus ir vertinamus dokumentus, todėl nutartyje esantys teiginiai neatitinka faktinės tikrovės.
Pareiškėjo vertinimu, tas pats asmuo, spręsdamas tą patį pareiškimo priėmimo klausimą, elgiasi dviprasmiškai, t. y. sąmoninga tyčia, tikslingai ir klaidingai taiko įstatymo normą. Pasak pareiškėjo, teisėjai, užuot tinkamai atlikę pareigas, tyčia piktnaudžiaudami procesine teise ir užimama padėtimi, priima nutartis. Pareiškėjo nuomone, teismas (nesąžiningi teisėjai) nuolat kvestionuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), įstatymų normas ir aukštesniojo teismo išaiškinimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat dėsto argumentus, susijusius su, jo teigimu, neteisėtais nesąžiningo darbdavio veiksmais (dėl patirto mobingo, neteisėto atleidimo, atimtos teisės dirbti valstybės tarnyboje ir kt.), ir teigia, kad teismas užkirto jam kelią realizuoti teisę į teisminę gynybą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), nustatęs, kad šiame skunde (administracinė byla Nr. eI3-13229-426/2025) pareiškėjas prašo panaikinti tą patį sprendimą, kaip ir administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025, kurioje Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutartį paliko nepakeistą, reikalavimus grindžia analogiškais argumentais ir įrodymais, taip pat prie skundo neprideda jokių naujų rašytinių įrodymų. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Raštas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukuria.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį ir grąžinti skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui.
Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).
Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo žinioje administracinė byla gali būti tik po to, kai ji iškeliama, t. y. priimamas pareiškėjo skundas. Skundo priėmimo klausimo nagrinėjimo metu byla dar nėra iškelta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-271-602/2015, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-651-502/2023, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-343-415/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-573-789/2024, 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-120-629/2025).
Teisėjų kolegija, remdamasi Liteko duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 24 d. padavė skundą teismui dėl Mero Rašto panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. eI3-8054-931/2025 atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjas dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutarties padavė atskirąjį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutartį.
Taigi, nepriklausomai nuo to, kad Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir dėl šios nutarties pareiškėjas buvo padavęs atskirąjį skundą, pareiškėjo skundas teisme nebuvo priimtas, todėl pareiškėjui nebuvo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos neigiamos prielaidos kreiptis į teismą. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui palikus nepakeistą Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutartį pagal pareiškėjo skundą dėl Mero Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, administracinė byla nebuvo iškelta.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį, nebuvo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos sąlygos, t. y. teismo žinioje nebuvo pirmosios instancijos teismo nurodytos analogiško turinio administracinės bylos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad skundas atsisakytinas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu.
Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 str. 1 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019, 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-255-629/2024, 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-557-815/2024).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo pažeistas teises sieja su Mero Raštu, priimtu 2024 m. gruodžio 31 d., tačiau šioje byloje su skundu į teismą jis kreipėsi tik 2025 m. gegužės 22 d., taigi akivaizdžiai praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti, be kita ko, pareiškėjas neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, nenurodė priežasčių, dėl kurių praleido skundo padavimo terminą, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, kaip paduotą teismui praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio apskundimo terminą, nesant nustatytų faktinių ir teisinių pagrindų jį atnaujinti.
Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, naikinti nėra pagrindo, tačiau pakeistinas nutartyje nurodytas atsisakymo priimti skundą pagrindas – pareiškėjo skundą atsisakytina priimti nagrinėti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.
Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje neteisingai vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo skundas (pareiškimas) atsisakytas priimti, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo (teisėjos) šališkumu, nurodo, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1411-624/2025). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Nagrinėjamu atveju nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys pirmosios instancijos teismo (teisėjos, nagrinėjusios pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą) suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ir / ar teisėja buvo šališki.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo atskirajame skunde suformuluoto prašymo priimti atskirąją nutartį, ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.), Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (Teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.) ir Teisėjų garbės teismui, pažymi, jog ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, jog pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotame prašyme išsakyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.
Kiti pareiškėjo formuluojami prašymai neturi įtakos šiai bylai išspręsti, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama nurodant, kad pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakoma priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Atsisakyti priimti pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu (skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas).“
Nutartis neskundžiama.