- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-05
- Bylos Nr.
- I-2372-739/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00400-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–14) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Panevėžio AVPK), priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis didelį laiko tarpą, t. y. tam tikrais laiko tarpais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. buvo suimtas ir laikomas netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė). Kamerose nuolat buvo laikoma daugiau asmenų, nei turi būti, t. y. po tris–keturis asmenis. Leistina norma viršyta ir tuo buvo pažeistas gyvenamojo ploto dydis. Nurodė, kad policijos areštinės kameroje vienam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Santykinai mažą patalpų plotą ar kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose galėjo kompensuoti suteikta judėjimo laisvė, tačiau areštinėje nėra tokių sąlygų kaip kitose įstaigose. Nurodė, kad sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą, būtina atsižvelgti, kad kameroje baldai, sanitarinis mazgas ir kt. užėmė didžiąją dalį kameros ploto, o kamerose buvo po tris–keturis asmenis, šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose jis, būdamas sveikas žmogus, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, kamerose buvo bloga ventiliacija, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą kitų suimtųjų atžvilgiu. Nurodė, kad dėl visų šių priežasčių jis kitų sulaikytųjų bei pareigūnų atžvilgiu patirdavo orumo pažeminimus, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą. Nurodė, kad nebuvo šilumos pakankamumo ir bendrų sanitarinių sąlygų. Kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. Kai reikia jį iškviesti, tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad išgirs ir prieis. Pareigūnas dažnai negirdi, o jeigu girdi, dėl kitų darbų neprieina pasiteirauti, dėl ko daužoma į duris. Be to, tokiu atveju pareigūnai suimtiesiems neužtikrina pakankamo saugumo, jeigu kameroje kyla grėsmė. Teigė, kad jis areštinėje turėjo teisę į 1 valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors 1 valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, jog suimtasis ar nuteistasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 16 d. patikrinimo akto matyti, kad 2015 m. birželio 10 d. atlikto patikrinimo metu kamerose nustatytas Higienos normos reikalavimų pažeidimas dėl minkštojo inventoriaus nebuvimo. Jis buvo areštinėje nuo 2016 m. sausio 1 d. kelis mėnesius, tačiau patalynė įsigyta nebuvo. Kamerose nebuvo veidrodžio. Iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 21 d. ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. patikrinimo aktų matyti, kad 2015 m. liepos 20 d. ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. atliktų patikrinimų metu kamerose Nr. 10 ir 14 buvo nustatytas Higienos normos reikalavimo pažeidimas dėl veidrodžio nebuvimo, tam sutvarkyti nustatytas terminas. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, neužtikrino jam laisvės atėmimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančių sąlygų, tai yra, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Jam nebuvo užtikrina teisė į tinkamą ir saugią gyvenamąją aplinką, dėl to jis patyrė neigiamus išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą (b. l. 19–26) (toliau – atsiliepimas) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. (su pertraukomis). Teigė, kad pagal teisės normas policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pareiškėjui būnant areštinėje, jam nežymiai ploto teko mažiau nei numatyta teisės akte. Teisės aktai nenumato reikalavimo areštinėse įrengti signalizacijos mygtukus. Kamerose ir dušuose esantys asmenys pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris, toks beldimas poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas ir į jį reaguojama, t. y. visada prieinama išsiaiškinti beldimo priežastis. Pareiškėjui areštinėje remiantis teisės normomis priklausė 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, o ne 8 val. Pareiškėjo argumentas, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, yra nekonkretus. Pareiškėjas neginčija, kad minkštasis inventorius ir patalynė buvo jam išduoti. Areštinėje naudojamas minkštasis inventorius su užvalkalais iš audinio, nepralaidaus skysčiams, atsparaus valymo ir dezinfekcijos priemonėms, o dalis – iš audinio, tinkamo dezinfekuoti. Minkštasis inventorius ir patalynė išduodami švarūs. Panevėžio AVPK įsigijo patalynę. Pareiškėjui buvo išduotos būtiniausios asmens higienos priemonės. Visose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara, jame yra šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), yra atskira patalpų oro šalinimo sistema. Siekiant pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tam įrengti kabliukai. Pareigūnai, stebėdami kamerose esančių asmenų elgesį pro kamerų duryse įrengtus langelius, mato beveik visą kamerą, išskyrus kamerų kampus. Sanitariniai mazgai yra kamerų kampuose, todėl ten būnantis asmuo negali būti stebimas. Kamerų langai atsidaro, areštinė vėdinama mechaninės ventiliacijos būdu. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. kovo 2 d. patikrinimo akte nenustatė Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų įrenginiams, oro temperatūrai, drėgmei ir vėdinimui pažeidimo tose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad nėra duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėjas neturtinės žalos nekonkretizuoja, nepagrindžia įrodymais. Panevėžio AVPK negavo skundų dėl pareiškėjo netinkamų laikymo sąlygų ar sutrikusios sveikatos. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška. Prašoma priteisti neturtinė žala per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. (tam tikrais laiko tarpais) (b. l. 3). Tačiau iš bylos duomenų (b. l. 19–20, 32, 45–68) nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. (su pertraukomis). Byloje esant tokiems duomenims apie pareiškėjo laikymo areštinėje datas, byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Būdamas areštinėje, pareiškėjas turėjo suimtojo statusą (b. l. 28).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nuolat buvo laikoma daugiau asmenų, nei turi būti, t. y. po tris–keturis asmenis; leistina norma buvo viršyta ir tuo buvo pažeistas gyvenamojo ploto dydis (5 kv. m).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tik dalį laiko kameroje buvo laikomas kartu su kitais dviem asmenimis, t. y. kameroje buvo trys asmenys, o keturių asmenų kameroje išvis nebuvo. Pareiškėjas kameroje vienas buvo laikomas 3 paras, kartu su vienu asmeniu – 16 parų, o kartu su dviem asmenimis – 22 paras. Remiantis šiais duomenimis, atmetamas pareiškėjo skundo argumentas, kad kamerose nuolat buvo laikoma po tris–keturis asmenis.
Nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis. Ginčo laikotarpiu iki 2017 m. balandžio 3 d. galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 4 d. galioja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. Taisyklės). 2007 m. Taisyklių 80 punktas nustatė, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Tokia pat nuostata įtvirtinta 2017 m. Taisyklių 58 punkte.
Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas: 2017 m. kovo 8 d. kameroje Nr. 23, kurios plotas 10,88 kv. m, vienas, todėl jam gyvenamojo ploto teko 9,58 kv. m; 2017 m. kovo 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 26, kurioje laikytas iki 2017 m. kovo 13 d., šios kameros plotas 14,38 kv. m, laikytas su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,35 kv. m; nuo 2018 m. sausio 16 d. iki 2018 m. sausio 17 d. kameroje Nr. 13, kurios plotas 10,20 kv. m, vienas, todėl jam gyvenamojo ploto teko 8,85 kv. m; toliau laikytas toje pačioje kameroje iki 2018 m. sausio 18 d. su vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,42 kv. m; nuo 2018 m. kovo 4 d. iki 2018 m. kovo 5 d. kameroje Nr. 26, kurios plotas 14,38 kv. m, su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,35 kv. m; nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. liepos 12 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m, su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,70 kv. m; toliau laikytas kameroje Nr. 4 iki 2018 m. liepos 13 d. su vienu asmeniu, šios kameros plotas 20,29 kv. m, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 9,49 kv. m; toliau laikytas toje pačioje kameroje iki 2018 m. liepos 16 d. su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,33 kv. m; nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2018 m. liepos 26 d. kameroje Nr. 8, kurios plotas 16,90 kv. m, su vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 7,80 kv. m; nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. toje pačioje kameroje su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,20 kv. m; toliau laikytas toje pačioje kameroje iki 2018 m. rugsėjo 20 d. su vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 7,80 kv. m; nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. spalio 8 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m, su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,70 kv. m; nuo 2018 m. spalio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas 21,38 kv. m, su vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 10,10 kv. m (b. l. 19–20, 32, 40–44). Apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto išskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kuris kameroje Nr. 2 yra 1,29 kv. m (1,02 m x 1,28 m), kameroje Nr. 3 – 1,18 kv. m, kameroje Nr. 4 – 1,31 kv. m, kameroje Nr. 8 – 1,30 kv. m, kameroje Nr. 13 – 1,35 kv. m, kameroje Nr. 23 – 1,30 kv. m, kameroje Nr. 26 – 1,32 kv. m (b. l. 36), baldų užimamas plotas neišskaičiuotas.
Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, kai jam tekęs plotas buvo 4,42 kv. m ir 4,35 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikomas iš viso 10 parų.
Minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-801-442/2015). Atsižvelgiant į tai, jog pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas 10 parų, daroma išvada, kad atsakovės atstovas pažeidė 2007 m. Taisyklių 80 punkto, 2017 m. Taisyklių 58 punkto reikalavimus ir pripažintina, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017; 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018). Taigi baldų užimamas kalinimo patalpos (kameros) plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtų išgyvenimų intensyvumo lygį bei pažeidimo mastą, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju, kameros Nr. 26 (kurioje pažeistas minimalaus ploto reikalavimas) plotas išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą yra 13,06 kv. m, baldai užėmė 4,74 kv. m. ploto, kameros Nr. 13 (kurioje pažeistas minimalaus ploto reikalavimas) plotas išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą yra 8,85 kv. m, baldai užėmė 4,08 kv. m ploto (b. l. 36), t. y. baldai užėmė nemažą dalį šių kamerų ploto.
Pareiškėjas skundėsi, kad nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, nebuvo galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, kameroje dėl sanitarinio mazgo buvo nemalonus kvapas.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kurios 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 23) ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. (toliau – vyriausiasis specialistas L. M.) 2018 m. gruodžio 21 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 27) nurodytais duomenimis, visose areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą, taip pat yra galimybė kameras vėdinti per langus, kurie atsidaro.
Bylos duomenimis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2018 m. vasario 26 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinęs areštinės kameras Nr. 2, 3 ir 4 (kuriose vėliau ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas), nustatė, kad kamerose yra varstomi langai su grotomis, įrengta mechaninė ištraukiamoji vėdinimo sistema veikia. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 12 ir 17 punktų reikalavimų pažeidimų nenustatė (2018 m. kovo 2 d. patikrinimo aktas Nr. (5-12 4.80)PA-697, b. l. 69). Teismas neturi pagrindo abejoti patikrinimo akto pagrįstumu ir atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie kamerų vėdinimą teisingumu. Remiantis aptartais duomenimis, daroma išvada, kad sanitarinio mazgo oro šalinimo sistema atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą Panevėžio AVPK veikimą (neveikimą) ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą dėl netinkamo tualeto įrengimo, t. y. dėl to, kad kamerose jis jautė blogą kvapą, sklidusį iš tualeto.
Žemesnės instancijos teismas
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas, jo atitvėrimas 120–130 cm sienele yra laikomas atitinkančiu nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tačiau, atsižvelgiant į EŽTT išaiškinimus, vertintina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019, 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tuo tikslu sanitariniuose mazguose yra įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus (b. l. 23). Tačiau iš vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. gruodžio 21 d. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, jie sanitarinius mazgus turi užsidengti patys iš jiems išduodamų arba savo turimų paklodžių ar kitų audeklų (b. l. 30). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tualetą atskiriantis audeklas nelaikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad yra pagrindas pripažinti įkalinto asmens privatumo naudojantis tualetu pažeidimą tik tomis dienomis, kai jis kameroje yra laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019, 2018 m. sausio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2556-602/2017; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017). Byloje nustatyta, kad pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu buvo 3 dienos, kai jis kameroje buvo laikomas vienas (b. l. 19–20, 32, 40–44), todėl tomis dienomis kiti sulaikytieji jo negalėjo matyti, taigi jo privatumas tuo metu negalėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas ginčo laikotarpiu tomis dienomis, kai jis kameroje buvo laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (b. l. 19–20, 32, 40–44), t. y. 38 paras.
Pareiškėjas skunde teigė, kad dėl visų priežasčių (dėl neatskirto nuo gyvenamosios patalpos sanitarinio mazgo, dėl nemalonių kvapų) jis patirdavo orumo pažeminimus, kadangi nebuvo užtikrintas privatumas nuo pareigūnų.
Pareiškėjas skunde nedetalizavo konkrečių stebėjimo atvejų, netvirtino, kad jis specialiai pareigūnų buvo stebimas sanitariniame mazge. Pareiškėjas išsakė abstraktų teiginį, kad jis dėl neatskirto nuo patalpos sanitarinio mazgo patirdavo orumo pažeminimus. Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti areštinės kamerose esančių asmenų elgesį (b. l. 23). Vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. gruodžio 21 d. tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis, pareigūnai mato beveik visą kamerą, nemato tik jos kampų, kurie yra prie durų dešinėje ir kairėje pusėje, o sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, todėl pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo; pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie naudojasi tualetu (b. l. 38). Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareigūnams per kamerų duryse esančius langelius periodiškai stebint kameras, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu.
Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną.
Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimo, kad areštinės kamerose būtų įrengti signalizacijos mygtukai. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai (su pakeitimais, padarytais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5V-831, 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5V-31) (b. l. 71–78) yra taikomi tik naujai statomų areštinių projektavimui ir esamų areštinių rekonstravimui, kapitaliniam remontui, materialiniam-techniniam aprūpinimui. Minėtas teisės aktas nenumato reikalavimo areštinėje įrengti signalizacijos mygtukus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl pareigūno iškvietimo mygtukų nebuvimo Panevėžio AVPK areštinėje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2008 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų“ nėra numatytas iškvietimo mygtukų areštinės kamerose įrengimas, todėl nėra ir teisės aktų pažeidimo. [...] Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose. Taigi, nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo mygtuko, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti taip pat nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, teritorinių policijos įstaigų areštinėse pareigūnų iškvietimo sistema pagal teisės aktus neturi būti įrengiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017).
Žemesnės instancijos teismas
Ginčo laikotarpiu galiojusios ir šiuo metu galiojančios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (nauja redakcija 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 5-V-889) (toliau – Apsaugos ir priežiūros instrukcija) 93.3 punktas įtvirtina policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekančio pareigūno pareigą periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą. Panevėžio AVPK viršininko 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 50-V-3 patvirtintų Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklės) 19.3 punkte įtvirtinta analogiška nuostata, o 19.7 punkte – policijos areštinės vidaus posto postinio pareiga išgirdus triukšmą kameroje, išsiaiškinti triukšmo priežastis ir apie tai informuoti policijos areštinės budėtoją (b. l. 80).
Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, jog areštinės pareigūnai laikosi minėtų Apsaugos ir priežiūros instrukcijos ir Budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų ir nurodė, kad areštinės kamerose ir dušuose esantys asmenys pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros ar dušo kambario duris, toks beldimas areštinės poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas ir visada yra prieinama išsiaiškinti beldimo priežastis (b. l. 21). Tai nurodė ir vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. gruodžio 21 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 34). Tuo tarpu pareiškėjas skunde nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti nustatytų reikalavimų laikymusi areštinėje. Pareiškėjas, pareikšdamas šį nusiskundimą, nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada Panevėžio AVPK pareigūnai nereagavo į jo kvietimą jam beldžiant į kameros duris, ir kokios realios pasekmės dėl to jam kilo. Bylos medžiagoje yra nurodyta, kad pareiškėjas neteikė skundų (nei žodžiu, nei raštu) dėl to, kad jis negalėjo išsikviesti pareigūnų (b. l. 21, 34). Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė tokius skundus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad areštinėje nesant įrengtų signalizacijos mygtukų, kuriais būtų galima iškviesti budintį pareigūną, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką.
Pareiškėjas nurodė, jog jis turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT, ir Komitetas) išaiškinimui.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Asmenų, laikomų Panevėžio AVPK areštinėje, teisę į kasdienį vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore taip pat nustato Budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklių 76 punktas (b. l. 84), tokią teisę taip pat nustatė galiojusių 2007 m. Taisyklių 7.10 papunktis. Tuo tarpu 2017 m. Taisyklių 38 punktas nustato, kad policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas privalo užtikrinti, kad areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore.
Iš pareiškėjo skundo darytina išvada, kad jis neginčija, jog būnant areštinėje, jam buvo užtikrinta teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus.
Taisyklių 38 punktas nustato, kad apie areštanto išvedimą pasivaikščioti ar atsisakymą eiti pasivaikščioti pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas ne visada pasinaudodavo savo teise į vienos valandos pasivaikščiojimą, t. y. jis ne kartą atsisakė eiti į pasivaikščiojimo kiemą (b. l. 21). Tai patvirtina bylos medžiagoje esantys pareiškėjo asmens kortelės išrašas, kuriame yra užfiksuota, kad pareiškėjas atsisakė eiti pasivaikščioti 2018 m. sausio 17 d., 2018 m. kovo 4 d., 2018 m. kovo 5 d., 2018 m. liepos 11 d., 2018 m. liepos 12 d., 2018 m. liepos 15 d., 2018 m. liepos 24 d., 2018 m. liepos 25 d., 2018 m. liepos 26 d., 2018 m. rugsėjo 20 d., 2018 m. spalio 6 d., 2018 m. spalio 7 d., 2018 m. spalio 8 d., 2018 m. spalio 30 d. (b. l. 46–68).
Pasisakydamas dėl pareiškėjo paaiškinimų, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Komiteto išaiškinimui, teismas pažymi, kad Komitetas Antrosios bendrosios ataskaitos (CPT/Inf (1992)3) 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Taigi, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Be to, Komitetas tai nurodė, vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl suimtojo arba nuteistojo, laikomo teritorinės policijos įstaigos areštinėje, teisės ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke, atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Komitetas tos Antrosios bendrosios ataskaitos 48 punkte nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė, o Dvyliktosios bendrosios ataskaitos (CPT/Inf (2002)15) 47 punkte nurodė, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke. Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto rekomendacijoms.
Pareiškėjas teigė, kad laikymo areštinėje laikotarpiu jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Taip pat nurodė tokias aplinkybes, kad iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 16 d. patikrinimo akto Nr. H5-269 matyti, kad 2015 m. birželio 10 d. atlikto patikrinimo metu laikino laikymo kamerose buvo nustatytas Higienos normos 37:2009 reikalavimo pažeidimas dėl minkštojo inventoriaus nebuvimo, tam sutvarkyti buvo nustatytas terminas. Teigė, kad jis buvo areštinėje nuo 2016 m. sausio 1 d. kelis mėnesius, tačiau patalynė įsigyta nebuvo.
Iš skundo matyti, kad pareiškėjas neginčija, jog patalynė jam buvo išduota. Pareiškėjas nurodo, kad jis nebuvo tinkamai aprūpinta patalyne, tačiau nenurodo, kas buvo netinkama, ir nenurodo, kuriose kamerose ir kuriuo laikotarpiu jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomas 2015 m. birželio mėn. nustatytas Higienos normos pažeidimas dėl minkštojo inventoriaus nebuvimo nėra susijęs su jo buvimu areštinėje ginčo laikotarpiu, kadangi pažeidimas galimai buvo nustatytas prieš dvejus metus iki ginčo laikotarpio.
Iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų kopijų (b. l. 89–92, 94–95, 97, 99) nustatyta, kad Panevėžio AVPK 2014 m. vasario 18 d., 2015 m. rugsėjo 11 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2016 m. gruodžio 5 d., 2017 m. liepos 3, 13 ir 26 d., 2017 m. gruodžio 12 d. įsigijo paklodes, užvalkalus pagalvėms ir antklodėms, čiužinius, pagalves, antklodes, rankšluosčius, taigi minkštasis inventorius ir patalynė buvo įsigyti iki ginčo laikotarpio ir ginčo laikotarpiu.
Higienos norma HN 134:2015 nustato, kad: policijos areštinėje naudojami skalbiniai skalbiami ne policijos areštinėje esančioje skalbykloje (23 punktas); švarūs skalbiniai, iki jiems patenkant į gyvenamąsias laisvės atėmimo vietos patalpas, laikomi jiems skirtose švariose uždarose spintose arba talpyklose atskirai nuo nešvarių skalbinių (27 punktas); turi būti pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame nurodoma dezinfekavimo data, laikas, trukmė, dezinfekuojamų daiktų pavadinimai, dezinfekuotojo parašas (33 punktas); čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas).
Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, areštinėje laikomiems asmenims tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė išduodami švarūs; areštinėje naudojamas minkštasis inventorius su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, o dalis iš audinio, tinkamo dezinfekuoti dezinfekavimo kameroje (b. l. 22); pareiškėjas areštinėje neteikė jokių skundų dėl netinkamo minkštojo inventoriaus (b. l. 22).
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų teisingumu. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad patalynė ir minkštasis inventorius buvo įsigyti iki ginčo laikotarpio ir ginčo laikotarpiu. Paminėti bylos duomenys leidžia paneigti pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, pareiškėjui buvo išduodamos ir būtiniausios asmens higienos priemonės – muilas, tualetinis popierius (b. l. 22). Bylos duomenimis, areštinė 2015–2017 m. laikotarpiu įsigijo muilą (b. l. 93, 96, 98–104). Pareiškėjas ir neskundžia to, kad jis nebuvo aprūpintas būtiniausiomis higienos priemonėmis.
Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo šilumos pakankamumo ir bendrų sanitarinių sąlygų.
Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą pareiškėjas privalo aiškiai išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pagal 8 punktą pareiškėjas privalo aiškiai suformuluoti skundo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas šilumos nepakankamumą nurodė nekonkrečiai, nenurodė, kokios būtent bendros sanitarinės sąlygos nebuvo užtikrintos, nenurodė bei nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Pareiškėjas nenurodė, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu įvyko jo nurodomos aplinkybės, ir kaip tai galėjo padaryti įtaką neturtinės žalos atsiradimui. Pareiškėjo minimos aplinkybės nėra aiškiai suformuluotos ir dėl to negali būti teismo įvertinta, ar buvo šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas.
Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas areštinei būtų teikęs skundus dėl šilumos nepakankamumo ar konkrečių sanitarinių sąlygų reikalavimų pažeidimų.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2018 m. vasario 26 d. t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinęs areštinės kameras Nr. 2, 3 ir 4 (kuriose vėliau ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas), nustatė, kad kamerose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis atitinka Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodytus dydžius (pagal šį punktą gyvenamosiose patalpose oro temperatūra turi būti nuo +18 iki +28° C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 procentų, oro judėjimo greitis šaltuoju metų laikotarpiu – nuo 0,05 iki 0,15 m/s), ir patikrinimo metu šio punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė (2018 m. kovo 2 d. patikrinimo aktas, b. l. 69). Dėl sanitarinio mazgo, kamerų vėdinimo, patalynės ir minkštojo inventoriaus bei būtiniausių asmens higienos priemonių teismo sprendime buvo pasisakyta.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo veidrodžio. Taip pat nurodė tokias aplinkybes, kad iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 21 d. patikrinimo akto Nr. H5-341 ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. patikrinimo akto Nr. H5-391 matyti, kad 2015 m. liepos 20 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 10 ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 14 buvo nustatytas Higienos normos 37:2009 reikalavimo pažeidimas dėl veidrodžio nebuvimo, tam sutvarkyti buvo nustatytas terminas (b. l. 6–7).
Atsakovės atstovas skunde nurodė, kad areštinė įsigijo veidrodžius, ir kad jie yra įrengti visose kamerose (b. l. 24). Bylos duomenimis, areštinė 2015 m. rugsėjo 8 d. įsigijo veidrodžius (b. l. 88). Higienos norma HN 37:2009, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., numatė reikalavimą, kad sanitariniame mazge turi būti veidrodis (20 punktas). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma 134:2015 jau nenumato reikalavimo, kad policijos areštinės kameroje būtų įrengtas veidrodis. Pareiškėjas nenurodė, kuriose būtent kamerose ginčo laikotarpiu jo buvimo areštinėje metu nebuvo veidrodžio. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėn. nustatyti Higienos normos pažeidimai dėl veidrodžio nebuvimo nėra susiję su pareiškėjo buvimu areštinėje ginčo laikotarpiu, kadangi pažeidimai galimai buvo nustatyti beveik prieš trejus metus iki ginčo laikotarpio. Be to, iš bylos duomenų (b. l. 19) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu išvis nebuvo kamerose Nr. 10 ir 14, kuriose, jo teigimu, 2015 metais buvo nustatyti Higienos normos 37:2009 pažeidimai. Be to, kaip jau minėta, Higienos norma 134:2015 nenumato reikalavimo, kad policijos areštinės kameroje būtų įrengtas veidrodis. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl veidrodžio kamerose nebuvimo.
Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017).
Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas neužtikrinant vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimo ir neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu Panevėžio AVPK areštinėje jis patyrė orumo pažeminimus, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą (b. l. 6), o dėl per mažo gyvenamojo ploto jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti; rėmėsi teismų praktika, kurioje nurodoma, kad prastas miegas esant mažam plotui kameroje tiesiogiai sietinas su kamerų ploto dydžiu (b. l. 5). Byloje nėra duomenų apie tai, jog dėl minėtųjų sutrikimų pareiškėjas būtų kreipęsis į areštinėje dirbantį medicinos specialistą ir prašęs jo pagalbos. Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad negavo jokių skundų dėl pareiškėjo sutrikusios sveikatos (b. l. 25). Pareiškėjo medicininės kortelės kopijoje (b. l. 68) yra duomenys, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 25 d. skundėsi dešiniosios pėdos skausmu, tačiau šie duomenys neleidžia daryti išvados, kad pėdos skausmo priežastis buvo netinkamos laikymo sąlygos. Iš medicininės kortelės duomenų matyti, kad pareiškėjas kitomis dienomis jokių nusiskundimų sveikata neturėjo (b. l. 68).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalaus ploto pažeidimą, į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai), į mastą (pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui teko 4,42 kv. m ir 4,35 kv. m ploto, minimalaus ploto reikalavimas buvo pažeistas nežymiai – 0,58 ir 0,65 kv. m, kamerose nemažą ploto dalį užėmė baldai, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), bei trukmę (pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimą buvo pažeista 10 parų, ilgiausiai nepertraukiamai 6 paras, kai vienam asmeniui teko 4,35 kv. m ploto, o pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 38 paras, ilgiausiai nepertraukiamai 6 paras). Byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-941-261/2019, 2019 m. vasario 13 d. administracinėje byloje Nr. A-3336-968/2019, 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4254-602/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018), Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 115 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kodas 291008610, 115 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.