Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Neringos Švedienės ir Aldonos Tilindienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovams V. V. ir VĮ Registrų centras dėl santuokoje įgyto turto padalinimo ir nekilnojamojo turto registro duomenų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė D. V. pateikė ieškinį, kuriuo prašė padalinti bendrą turtą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) – kiekvienam priteisiant po ½ dalį šio turto; panaikinti Nekilnojamojo turto registro įrašą apie tai, kad viso gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininku yra V. V.. Nurodė, kad gyvenant santuokoje su atsakovu pagal 1990-11-09 išduotą statybos leidimą pradėjo statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), o 1998 m. šeima persikėlė gyventi į dar neužbaigtą gyvenamąjį namą ir gyveno jame iki šalių santuokos nutraukimo 2004 m. 2004-04-29 Vilniaus miesto 3-ojo teismo sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta bendru sutuoktinių sutarimu. Nutraukiant santuoką, gyvenamasis namas padalintas nebuvo. Nežiūrint to, kad deklaracija apie statybos užbaigimą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2011-10-10, šalių santuokos nutraukimo metu gyvenamasis namas buvo beveik baigtas, todėl jis yra bendroji šalių nuosavybė ir ieškovė turi teisę reikalauti nustatyti jos dalį. Kai bendrosios dalinės nuosavybės dalys nėra nustatytos, preziumuojama kad bendrasavininkių dalys yra lygios. Kadangi po santuokos nutraukimo ieškovė nėra davusi sutikimo dėl namo tvarkymo, jo pagerinimo ir pan., tai atsakovo atlikti turto pagerinimai proporcingai padidino ir jai priklausančios dalies vertę. Padalinus gyvenamąjį namą, turi būti panaikintas įrašas Nekilnojamojo turto registre, kad namo savininkas yra atsakovas. Atsakovas V. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad šalių turtas buvo padalintas 2004-04-29 Vilniaus miesto 3-ojo teismo sprendimu nutraukiant santuoką. Ieškovė reiškia reikalavimą dėl to paties turto pakartotinio padalijimo ir nenurodo jokių naujų aplinkybių. Žemės sklypą nuosavybėn šalys įgijo 1994-01-27 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi, todėl negalėjo namo pradėti statyti 1990 m. ir baigti 1991 m. Namo, kuris nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, nurodymas sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nereiškia, kad šis daiktas buvo įgytas santuokoje. 2004-03-24 pareiškime teismui dėl santuokos nutraukimo šalys nurodė, kad apie 6 m. kartu negyvena, bendro ūkio neveda. Ieškovė, reikalaudama ½ dalies gyvenamojo namo, neprašo nustatyti naudojimosi juo tvarkos, kas sąlygotų naujus teisminius procesus. Po santuokos nutraukimo atsakovas yra investavęs nemažai lėšų namui įrengti ir ieškovės pozicija, kad atsakovas turėjo gauti jos sutikimą namo įrengimui yra nepagrįsta, nes šalys nuo 1998 m. name bendrai negyveno ir nėra konstatuota, kad iki šio momento namas priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise.Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2016-12-02 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: padalino gyvenamąjį namą lygiomis dalimis: priteisė D. V. ir V. V. po ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); bylą dalyje dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų pakeitimo nutraukė; priteisė iš V. V. 14 59,33 Eur bylinėjimosi išlaidų D. V., 31,18 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas pažymėjo, jog kaip matyti iš ginčo statinio kadastro duomenų, jis pradėtas statyti 1990 m., t. y. šalių santuokoje. Šios aplinkybės šalys neginčija. Šalys, 2004-03-24 paduodamos pareiškimą teismui dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, pareiškime ir sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nurodė, kad turi nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, priklausantį jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Šalims viešame registre neįregistravus statinio nei kaip baigto statyti, nei kaip nebaigtos statybos, nutraukiant santuoką šis turtas nebuvo padalintas. Dalintino turto nepadalinus teismo sprendimu, sutuoktiniai nepraranda nuosavybės teisės į santuokoje įgytą turtą. Atsakovas, neigdamas ieškovės nuosavybės teisę į ginčo turtą ir teigdamas, kad turtas ar didžioji jo dalis sukurta jo asmeninėmis lėšomis, šias aplinkybes turi pagrįsti įrodymais, tačiau atsakovas to nepadarė. Nei šalių santuokos nutraukimo metu, nei tuojau po to atsakovas neinventorizavo nebaigto statinio, nebaigta statyba nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre, nebuvo nustatytas statinio baigtumo procentas. Statinio baigtumo procentas yra vienas iš statinio kadastro duomenų. Nekilnojamojo turto kadastro duomenis gali nustatyti tik asmenys, turintys tam Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotus leidimus. Todėl nei statybinių medžiagų ar namo vidaus įrangos pirkimo dokumentai, nei liudytojų parodymai ar pačių šalių paaiškinimai nėra tinkami įrodymai daryti išvadai apie santuokos nutraukimo momentu buvusią ginčo turto būklę, statybos baigtumo procentą, o tuo pačiu ir spręsti apie nevienodas bendrasavininkių dalis bendrame turte. Net ir sutinkant su atsakovo teiginiu, kad didžiąją gyvenamojo namo dalį jis pastatė po santuokos nutraukimo iš savo asmeninių lėšų, tai nepaneigia ieškovės teisės į pusę gyvenamojo namo. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad po santuokos nutraukimo tęsė gyvenamojo namo statybos ir jo įrengimo darbus turėdamas ieškovės sutikimą, todėl padidindamas santuokos metu pradėto statyti namo vertę, kartu padidino ir ieškovės dalį. Tad teismas ieškinį šioje dalyje tenkino, nustatydamas šalims lygias bendro turto dalis. Atsakovo argumentus dėl to, kad padalinus turtą, bus pagilintas konfliktas tarp šalių ir šalys realiai negalės naudotis padalintu turtu, teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingus, nes šios bylos dalykas yra ne ginčas dėl naudojimusi daiktu, bet dėl jo nuosavybės teisės. Vienu iš daiktinių teisių registravimo pagrindų yra teismų sprendimai, todėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikus teismo sprendimą, kuriuo keičiamos asmenų daiktinės teisės, jo pagrindu nekilnojamojo turto registro tvarkytojas keičia nekilnojamojo turto registro duomenis ir atskiras teismo sprendimas tam nereikalingas. Ieškovė nenurodė jokių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad VĮ Registrų centras nevykdys teismo sprendimo ir kad ieškovė negalės registruoti savo daiktinių teisių į ginčo turtą. Nesant ginčo tarp ieškovės ir VĮ Registrų centras dėl jos nuosavybės teisės registravimo viešame registre, ieškinio reikalavimą panaikinti Nekilnojamojo turto registro įrašą apie atsakovo nuosavybės teisę į ginčo namą teismas pripažino nenagrinėtinu teisme ir bylą šioje dalyje nutraukė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį skundą argumentai

Atsakovas V. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2016-12-02 Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir civilinę bylą nutraukti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas ieškinį turėjo atsisakyti priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, konstatuodamas, kad šalių santuokinio turto padalijimo klausimas jau išspręstas įsiteisėjusiu 2004-04-29 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2080-11/04. Teismas turėjo taikyti kasacinio teismo praktikoje nustatytą draudimą reikšti naujus reikalavimus dėl santuokinio turto padalijimo.Ieškovė neįrodė, kad santuokos metu buvo įgijusi namą, kuris galėtų būti dalijamas po santuokos nutraukimo.Teismo motyvas, kad iš ginčo statinio kadastro duomenų matyti, jog namas pradėtas statyti 1990 m., t. y. šalių santuokoje ir šalys neginčija, nepagrįstas. Šalys to nepatvirtino, pateikė skirtingas pozicijas. Atsakovas žemės sklypą iš valstybės įsigijo 1994-01-27 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, dėl to namo statybos pradžia 1990 m. negalėjo vykti. Aplinkybę, kad net 1993-12-11 namo dar nebuvo, patvirtina ir 2004-05-04 Registrų centro pažymėjimas. Atsakovas visiškai atitiko Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reikalavimus (turėjo žemės sklypą ir statybos leidimą), yra pateikęs išlikusius rašytinius įrodymus apie namo statybą, o ieškovė jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad ji konkrečiu laikotarpiu patyrė išlaidų namo statybai, kad konkrečiais metais galėjo būti tam tikras namo pastatymo procentas, nepateikė. Tad teismui buvo pagrindas daryti išvadą, kad iki santuokos nutraukimo namo nebuvo.Ieškovė neįrodė, koks namo pastatymo procentas galėjo būti, kuomet šalys nutraukė santuoką.Teismas nepagrįstai suabsoliutino Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 11 straipsnio reglamentavimą ir nepagrįstai atmetė atsakovo įrodymus dėl namo statybos ir įrengimo ir dėl to nepagrįstai nusprendė nustatyti lygias turto dalis.Ieškovė D. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tokiais atvejais buvę sutuoktiniai (ar vienas) iš jų turi teisę kreiptis į teismą, kad tarp buvusių sutuoktinių būtų padalintas santuokos nutraukimo metu nepadalintas turtas. Paties atsakovo į bylą buvo pateiktas 1990-11-09 Trakų rajono architekto – inspektoriaus išduotas leidimas Nr. 55 atsakovui (duomenys neskelbtini), vykdyti individualią statybą, o liudytoju iškviestas UAB „Kiprėgelis“, rengusio ginčo pastato kadastrinių matavimų bylą, direktorius paaiškino, kad statybos pradžios metais, nurodomi tie metai, kuriais išduodamas šis leidimas. Nei viena iš šalių neginčijo fakto, kad 1990 m. atsakovui buvo išduotas statybos leidimas. Nepaisant to, kad deklaracija apie gyvenamojo namo statybos užbaigimą įregistruota tik 2011-10-10, santuokos nutraukimo metu, namas jau buvo. Tai patvirtina: santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis, prašymas dėl santuokos nutraukimo, Telekomunikacijų paslaugų sutartis, liudytojų paaiškinimai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštas Nr. (23.2)-2D-18800.Atsakovas, teigdamas, kad šalių santuokos nutraukimo metu (2004-04-29) namo dar nebuvo, pateikė į bylą ne ankstesnes nei 2004 m. gegužės PVM sąskaitas-faktūras, pagal jas pirktos prekės buvo skirtos ne namo statybai, o jo vidaus įrengimui.Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių santuoka, sudaryta 1982 m., buvo nutraukta 2004-04-29 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2080-11/04, abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Šalims gyvenant santuokoje, 1990-11-09, atsakovui buvo išduotas leidimas Nr. 55 statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). pagal 1990-10-16 patvirtintą projektą. 2011-05-04 nustatyti pastato kadastriniai duomenys, jam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2011-09-09 atsakovas deklaravo statybos užbaigimą. 2011-10-10 atsakovo nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą registruota Nekilnojamojo turto registre.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas ieškinį turėjo atsisakyti priimti (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, konstatuodamas, kad šalių santuokinio turto padalijimo klausimas jau išspręstas įsiteisėjusiu 2004-04-29 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2080-11/04. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais ieškovo argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos nutraukimo bylų nagrinėjimas pasižymi tam tikrais CK ir CPK normose nustatytais ypatumais. Vienas iš jų – nutraukdamas santuoką, teismas toje pačioje byloje turi išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su jos nutraukimu, tarp jų ir dėl santuokinio turto padalijimo (CPK 385 straipsnio 1 dalis). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, turto padalijimo klausimai turi būti išsprendžiami sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3.52 straipsnio 2 dalis). Tokioje sutartyje sutuoktiniai paprastai susitaria dėl dalytino turto, vaikų ir tarpusavio išlaikymo, o teismas, patikrinęs sutarties sąlygų teisėtumą, ją patvirtina ir įtraukia į teismo sprendimą (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo padarinių sutarties sąlygų, išskyrus šios taisyklės išimtį – jei iš esmės pasikeičia aplinkybės (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.). Iš esmės pasikeitusių aplinkybių išimtis negali būti aiškinama plečiamai ir tokioms aplinkybėms paprastai priskiriamos tos, kurios susijusios su nepilnamečių vaikų išlaikymu ir jų gyvenamosios vietos nustatymu bei buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymu (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2006; 2006-09-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2006; 2008-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; kt.). Tai reiškia, kad, susiklosčius situacijai, kai sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje neišsprendžia visų klausimų, susijusių su santuokinio turto padalijimu, vėliau jie (vienas iš jų) neturi teisinio pagrindo reikalauti pakeisti teismo sprendimu patvirtinto susitarimo dėl santuokos nutraukimo padarinių. Tokiu atveju buvę sutuoktiniai (vienas iš jų) turi galimybę kreiptis į teismą dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo (CPK 365 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2007). Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimas civilinėje byloje galimas tik išimtiniais, įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka (CPK 365 straipsnio 1 dalis). CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti pateikiamas vėliau ne po 5 metų nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos. Tai – naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus, nebegali būti tenkinamas prašymas atnaujinti procesą konkrečioje byloje. Nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad, pirma, sutuoktiniams, nutraukusiems santuoką ir neišsprendusiems visų su santuokiniu turtu susijusių klausimų, yra galimybė juos išspręsti atnaujinus procesą santuokos nutraukimo byloje; antra, tokios galimybės realus įgyvendinimas yra apribojamas civilinio proceso atnaujinimui keliamų reikalavimų. Tokiu atveju gali susiklostyti situacija, kai sutuoktinių (ar vieno) iš jų turtinė teisė liks neapginta, bus pažeisti teisės į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis), nuosavybės neliečiamumo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis), teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis).Pagal CK 3.100 straipsnio 4 punktą, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Viena vertus, ši nuostata logiškai išplaukia iš santuokos nutraukimo bylos esmės – tokioje byloje išsprendžiami visi su santuokos nutraukimu susiję, tarp jų ir turto padalijimo, klausimai, kurie nurodomi susitarime dėl santuokos nutraukimo padarinių, šis susitarimas patvirtinamas teismo sprendimu ir dalytino turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nelieka. Kita vertus, aptariama nuostata reiškia, kad, nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai). Tokiu atveju buvę sutuoktiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), turi teisę reikalauti atidalyti kiekvienam jų tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį (CK 4.80 straipsnis), negalėdami susitarti, turi teisę kreiptis į teismą (4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011). Taigi, vadovaudamasi aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ieškinį, kadangi ginčas byloje kilo dėl turto, ieškovės manymu, įgyto santuokos metu, bet nepadalinto santuoką nutraukus, santuokos nutraukimo byloje suėjus 5 metų naikinamajam terminui, eliminuojančiam galimybę kreiptis dėl proceso atnaujinimo.Atsakovo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad santuokos metu buvo įgijusi namą, kuris galėtų būti dalijamas po santuokos nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais atsakovo argumentais nesutinka ir pažymi, jog įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015-07-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016-04-01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; kt.). Teisėjų kolegijos nurodo, jog pirmosios instancijos teismas įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus tinkamai, visapusiškai ir išsamiai, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad šalių santuokos nutraukimo metu padalintas buvo ne visas santuokoje įgytas turtas –Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2004-04-29 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2080-11/04, paliko nepadalintą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Kad toks turtas įgytas santuokos metu matyti iš į bylą pateikto 2004-03-24 šalių prašymo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei 2004-03-24 sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kuriuose eksplicitiškai nurodoma, kad šalys santuokos metu įgijo nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį 0,2998 ha namų valdos paskirties žemės sklype, (duomenys neskelbtini), prašoma šį namą kartu su žemės sklypu padalinti šalims lygiomis dalimis. Atsakovui tokius teiginius patvirtinus savo parašu (tai nebuvo ginčijama ir nėra nuginčyta), atsakovo argumentai, jog ginčo gyvenamasis namas santuokos metu iš viso neegzistavo, atmetami, ką pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas. Tad, esant tokiai situacijai, konstatuotina, jog ginčo gyvenamojo namo teisinis režimas, nutraukus santuoką, iš bendrosios dalinės nuosavybės transformavosi į bendrąją dalinę nuosavybę.Dėl ginčo gyvenamojo namo statybos pradžios momento teisėjų kolegija pažymi, jog spręsti priešingai nei pirmosios instancijos teismas pagrindo neturi. Nors atsakovas ginčija namo statybos pradžios momentą, bylos duomenų visuma suponuoja, jog yra labiau tikėtina, kad ginčo namas pradėtas statyti 1990 m. – 1990-11-09, atsakovui buvo išduotas leidimas Nr. 55 statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). pagal 1990-10-16 patvirtintą projektą. Išvada dėl atitinkamos statybos pradžios datos padaryta ir 2013-11-20 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašte Nr. (23.2)-2D-18800 dėl 2013-10-21 prašymo.Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo įrodymus dėl namo statybos ir įrengimo ir dėl to nepagrįstai nusprendė nustatyti lygias turto dalis. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atsakovo argumentu nesutinka bei pažymi, jog pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad iš atsakovo pateiktų įrodymų apie namo statybą ir įrengimą namo baigtumo procentas bei namo dalis, kuri, atsakovo teigimu, sukurta jo asmeninėmis lėšomis, nagrinėjamu atveju nustatyta būti negali. Tuo tarpu atsakovas neįrodinėjo ir neįrodė, kad ginčo namo pagerinimai gali būti atskirti nesužalojus namo, ar kad konkretiems pagerinimams buvo gautas ieškovės sutikimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.77 straipsnio 2 dalis). Tai lemia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo padalinti ginčo namą kitokiomis dalimis, nei po ½. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas ieškovės naudai, yra pagrindas atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmesti, o ieškovės – atmesti, nepateikus jos patirtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.