Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Balsių slėnis“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-49-1079/2024 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Balsių slėnis“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

13.2. Apeliacinis skundas grindžiamas subjektyviu aplinkybių vertinimu ir deklaratyviais teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir, be kita ko, prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

3. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

4. Atsakovė 2025 m. gegužės 5 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Nurodė, kad pateikti duomenys patvirtina tai, kad lyno būklė buvo gera ir tinkama naudojimui.

5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog siekiant, kad procesas vyktų sąžiningai, šalys nevilkintų proceso ir nepiktnaudžiautų savo teisėmis procese, įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 49 punktas).

6. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

7. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

8. Iš atsakovės prašymo galima daryti išvadą, kad ji naujai teikiamu įrodymu siekia pagrįsti nusileidimo lynu trasos būklę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė nenurodo jokių aplinkybių, kurios jai trukdė tokio pobūdžio ir turinio įrodymą teikti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju atsakovė nuo pat bylos iškėlimo laikėsi pozicijos, jog lyno, kuriuo leidosi nukentėjusysis, būklė yra gera, todėl įrodymus, patvirtinančius savo teiginius, galėjo ir privalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, šiuo aspektu svarbu ir tai, kad atsakovė apeliacinį skundą pateikė 2025 m. sausio 27 d. Tuo tarpu naują įrodymą, kurį prašo pridėti prie bylos, pateikė 2025 m. gegužės 5 d., t. y. daugiau nei po keturių mėnesių po apeliacinio skundo pateikimo ir prieš pat paskirtą 2025 m. gegužės 6 d. teismo posėdį Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė, teikdama apeliaciniame procese prieš pat paskirtą teismo posėdį įrodymą, kuriuo siekia paneigti pirmosios instancijos teismo metu nagrinėjamas ir nustatinėjamas aplinkybes, neabejotinai piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, atsakovės pateiktą naują įrodymą atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl išmokėtos netekto darbingumo pensijos atlyginimo regreso tvarka

9. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais.

10. Pagal kasacinio teismo praktiką, suformuotą pasiremiant Konstitucinio Teismo doktrina (2012 m. balandžio 18 d. nutarimo III skirsnio 1-6 punktai), CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu. Nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis, taigi ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos – regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais. Atitinkamai asmens, dėl kurio kaltės socialinio draudimo įstaiga išmokėjo draudimo išmoką, ar atsakingo draudiko atsakomybė nustatoma tik pagal CK normas, t. y. socialinio draudimo įstaiga, atlyginusi dėl konkretaus asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius dėl žalos kalto asmens civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).

11. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą regreso tvarka. Nurodė, kad poilsiavietėje „Balsių slėnis“ E. M., nusileisdamas lynais, kurie įrengti stovykloje, susižalojo, atsitrenkdamas į po lynu stovėjusį automobilį. Ieškovas nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo 1 848,22 Eur netekto darbingumo pensiją, kurią ir prašo priteisti iš atsakovės, kaip atsakingo už žalą asmens.

Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės

12. CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t.t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad, jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne. Taigi tai atsakomybės be kaltės, griežtosios arba objektyviosios atsakomybės atvejis, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas negali gintis, remdamasis atsikirtimais, susijusiais su jo kaltės nebuvimu, tačiau gali įrodinėti nukentėjusiojo kaltę kaip turinčią įtakos jo civilinei atsakomybei aplinkybę. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, žalos sukėlėjas nebus atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

13. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta ir tai, kad didesnio pavojaus šaltinis – asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Dėl tokio jų pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis. Asmuo, vykdantis įstatymų neuždraustą, visuomeniškai naudingą, socialiai vertingą, pelningą, tačiau rizikingą veiklą, nes ši veikla (darbai, procesai) ir (ar) joje naudojami objektai dėl objektyvių savybių kelia didesnę žalos padarymo kitiems grėsmę ir šios grėsmės negalima pašalinti net laikantis visų įmanomų atsargumo priemonių, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011).

14. Galimi didesnio pavojaus šaltiniai nurodyti nebaigtiniuose sąrašuose: CK 6.270 straipsnio 1 dalyje – transporto priemonės, mechanizmai, elektros ir atominė energija, sprogstamųjų ir nuodingųjų medžiagų naudojimas ir kt.; Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 3 straipsnyje – garo ir vandens šildymo katilai, slėgio indai, liftai, pramoginiai įrenginiai, lynų keliai ir kt. Dėl objekto ar veiklos kaip keliančios didesnį pavojų aplinkiniams pobūdžio sprendžiama atsižvelgiant į pirmiau aptartus kriterijus, taip pat pavyzdinius jų sąrašus, pateiktus teisės aktuose, teismų praktiką.

15. Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė, minėta, nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011).

Dėl deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų ginčo atveju (ne)buvimo

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2021 m. birželio 26 d. poilsiavietėje „B. S.“ E. M., nusileisdamas lynų keliu, kuris buvo įrengtas stovykloje, trenkėsi į ant žalios vejos po lynu stovėjusį automobilį „F. G.“, kurio vairuotojas buvo R. J.. Iš Respublikinės Šiaulių ligoninės gautas pranešimas, kad E. M. dėl įvykio diagnozuotas šlaunikaulio lūžis. Po 2021 m. birželio 26 d. nelaimingo atsitikimo ir patirto sveikatos sužalojimo E. M. nuo 2022 m. kovo 14 d. iki 2022 m. rugsėjo 13 d. buvo nustatytas netektas darbingumas – 50 procentų. 2022 m. rugsėjo 28 d. VSDFV Panevėžio skyriaus pažyma apie asmeniui išmokėtas išmokas patvirtina, kad E. M. buvo išmokėta 1 848,22 Eur netekto darbingumo pensija už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 14 d. iki 2022 m. rugsėjo 13 d. Ieškovas, kaip minėta anksčiau, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti minėtą sumą iš atsakovės, kaip atsakingo už žalą asmens.

17. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju atsakovei atsirado jos, kaip asmens, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, civilinė atsakomybė, nes byloje nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą sąlygos.

18. Atsakovė iš esmės neginčija tos aplinkybės, kad jos veikla (poilsiavietėje teikiama nusileidimo lynais paslauga) buvo susijusi su didesniu pavojumi (žalos padarymo rizika) aplinkiniams.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės argumentai, kad ji neteikė paslaugų nukentėjusiajam, kad nukentėjusysis savavališkai jos teritorijoje pramogavo, yra paneigti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-22149-21 metu surinktais duomenimis. Iš byloje esančio 2022 m. kovo 15 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne tik nukentėjęs asmuo, bet ir kiti su juo poilsiavietėje „Balsių slėnis“ pramogavę asmenys. Iš minėtų asmenų parodymų nustatyta, kad asmenys nuvyko į informacinį parką, ten buvęs instruktorius išdavė diržus ir karabinus, skirtus nusileisti lynais, pravedė trumpą teorinį ir praktinį instruktažą, pasirašyti niekur nereikėjo. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad įvykio dieną atsakovės darbuotojas išdavė nukentėjusiajam ir kitiems asmenims leistis lynais reikalingą įrangą. Tai, kad nukentėjęs asmuo ir (ar) kiti kartu pramogavę asmenys nepasirašė su atsakove sutarties, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė neteikė paslaugų įvykio dieną, juolab, įvertinant tai, kad sutarčių pasirašymą turi iniciuoti pati atsakovė ir (ar) jos darbuotojai prieš leisdami asmenims pramogauti parke. Akivaizdu, kad šiuo atveju asmuo, išdavęs nukentėjusiajam ir jo draugams įrangą, reikalingą leistis lynais, nepasirūpino, kad būtų su jais būtų pasirašytos sutartys.

21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys patvirtina, jog: nukentėjęs asmuo E. M. atsakovės poilsiavietėje patyrė žalą; žalą nukentėjęs asmuo E. M. patyrė leisdamasis didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu (lyno keliu), kurio valdytoja yra atsakovė. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp nukentėjusiojo asmens patirtos žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo, kuris pasireiškė nepakankamų priemonių rizikai minimizuoti ir maksimalaus saugumo reikalavimų neužtikrinimo) yra priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo šioje byloje klausimą, pakanka nustatyti faktą, kad būtent atsakovės valdomas didesnio pavojaus šaltinis sukėlė nukentėjusiajam asmeniui žalą. Šiuo atveju būtent dėl atsakovės valdomo didesnio pavojaus šaltinio (lyno kelio) nukentėjusysis patyrė žalą, nes, nusileisdamas, atsitrenkė į poilsiavietės teritorijoje stovėjusį automobilį. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, žalos nukentėjusiajam asmeniui atsiradimą lėmė būtent jos valdomas lyno kelias, kaip didesnį pavojų aplinkiniams keliantis objektas, kuriuo leisdamasis nukentėjusysis patyrė sveikatos sužalojimų (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Minėtą aplinkybę patvirtina byloje esantys duomenys, be kita ko, nutarimas, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Faktiniai bylos duomenys, tarp jų ir tie, į kurių neįvertinimą (netinkamą įvertinimą) apeliuoja apeliantas, ginčydamas priežastinio ryšio egzistavimą (anot apelianto, atsakovės valdomi lynai yra tinkamos kokybės; nukentėjęs asmuo naudojosi lynais, nepasirašęs sutarties) neteikia pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, kad priežastinis ryšys tarp žalos ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio neegzistuoja (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Atsakovei atsakomybė kyla be kaltės. Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, konstatuotina, kad atsakovės veiksmuose egzistuoja visos deliktinės civilinės atsakomybės, numatytos CK 6.270 straipsnyje, sąlygos.

22. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė pagal CK 6.270 straipsnį neturi pareigos atlyginti padarytą žalą, nes jos valdomi lynai buvo tinkamos kokybės.

23. Viena vertus, pažymėtina, jog tai, kad trasa, kuria leidosi nukentėjusysis, galimai neatitiko pateiktos trasos reglamentuotų aukščių, t. y. galimai buvo techniškai nusidėvėjusi, yra konstatuota nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Minėtame nutarime, be kita ko, yra nurodyta, kad esant tvarkingai trasai ir tinkamai įtemptiems lynams (nukentėjusysis nebūtų leidęsis pažeme, jei būtų išlaikytas 5 m aukštis), nebūtų įvykęs ir įvykis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuota, jog tai, kad trasa gali būti nesaugi, patvirtina ir UAB „Balsių slėnis“ pateiktas tvirtinimo elementų techninis pasas, kuriame nurodyta, kad 2019 m. gegužės 21 d. UAB „M. M.“ atlikta patikra ir nustatyta, kad įrenginys tinkamas naudoti. Taip pat nurodyta, kad kitos patikros data – 2020 m. gegužės 20 d. Atsakovė ikiteisminio tyrimo metu nepateikė jokių duomenų, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 21 d. (paskutinės patikros) iki 2021 m. birželio 26 d. (įvykio dienos) buvo atlikta laipiojimo įrangos patikra. Dėl šių priežasčių nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, buvo konstatuota, kad trasa, kuria leidosi nukentėjusysis, galimai buvo nesaugi.

24. Kita vertus, pažymėtina, kad netgi pasitvirtinus aplinkybei, jog lynas, kuriuo leidosi nukentėjusysis, buvo tinkamos kokybės, nebuvo nusidėvėjęs, kaip teigia atsakovė, tai nepašalina tokios veiklos pavojingumo (didesnės žalos padarymo aplinkiniams rizikos), egzistuojančio dėl objektyvių tokių įrenginių savybių. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad atsakovė, užsiimdama pramogų parko organizavimo veikla, kurioje naudojami kelių lynai (tarp jų ir lynas, kuriuo leisdamasis patyrė žalą nukentėjusysis), vykdo rizikingą, susijusią su didesniu pavojumi padaryti žalos kitiems, veiklą, taigi – valdo didesnio pavojaus šaltinį. Atsižvelgiant į tai, atsakovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, yra atsakinga už nukentėjusiojo asmens sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, įtvirtinančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės.

25. Pažymėtina ir tai, kad anksčiau šioje nutartyje buvo nurodyta (žr. šios nutarties 24 punktą), kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybei atsirasti neturi reikšmės, buvo pažeistos teisinės pareigos (šiuo atveju – susijusios su atsakovės valdomų lynų kelių atitikties teisės aktų reikalavimams užtikrinimu, taip pat tinkamu, saugiu jų eksploatavimu) ar ne. Dėl to tas faktas, kad lynų keliai, kaip teigia atsakovė, yra tinkamos kokybės, saugūs, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamos deliktinės civilinės atsakomybės atsakovei atsiradimo.

26. Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia ir tai, kad ji nėra kalta dėl įvykio, nes jeigu R. J. nebūtų įvažiavęs į draudžiamą teritoriją ir joje nebūtų pastatęs automobilio, nelaimingo atsitikimo nebūtų įvykę. Atsakovės teigimu, R. J. matė „Stop“ ženklą, suprato, kad toliau važiuoti nėra galimybės, nepaisant to, įvažiavo į draudžiamą teritoriją ir pastatė automobilį virš kabančio lyno, kuriuo leidžiasi poilsiautojai.

27. Tai, kad atsakovė nesiėmė visų priemonių, kad nusileidimo lynais vietose būtų pastatyti įspėjamieji ir eismą draudžiantys ženklai, buvo nustatyta atliekant ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad įvykio vietoje buvo pastatytas Kelio eismo taisyklių 1 priedo VI skyriaus 611 nurodytas informacinis ženklas „Aklakelis“ reiškiantis – „kelias, neturintis viename gale išvažiavimo“. Šis ženklas yra tik informacinis, o ne draudžiamasis, be to, jis tinkamai neįformintas, pastatytas savo iniciatyva, be to, šis ženklas nedraudžia transporto priemonių eismo. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad kitų kelio ženklų draudžiančių transporto priemonių patekimą prie poilsiavietės objektų nėra, o ypač vietose, kuriose asmenys nusileidžia lynais. Taigi, šios ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantė, patvirtina faktą, kad atsakovė, kurios administravimo teritorijoje vykdoma laipiojimo ir nusileidimų trasų veikla, galimai nesiėmė tinkamų priemonių, t. y. įspėjamųjų ir eismą draudžiančių ženklų pastatymo vietose, kuriose yra nusileidimo trasos ir turėtų būti draudžiamas ar ribojamas transporto eismas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog vietoje, kurioje R. J. pastatė automobilį nebuvo jokių informacinių ar perspėjančių ženklų, patvirtinančių, kad draudžiama statyti transporto priemones, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad R. J. pastatė automobilį draudžiamoje vietoje. Dėl šios priežasties atsakovė teigti, kad nukentėjusysis patyrė žalą dėl R. J. veiksmų (draudžiamoje vietoje pastatyto automobilio) neturi jokio pagrindo.

28. Taigi, priešingi nei teigia atsakovė, šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pati atsakovė, neužtikrindama tinkamų ir akivaizdžių matomų informacinių draudžiamų ženklų apie transporto priemonių eismo apribojimus bei apie vietas, kur asmenys leisdamiesi lygu gali pavojingai susižaloti patys ar sužaloti kitus, savo veiksmais neužtikrino tinkamo, saugaus lyno kelio eksploatavimo ir prisiėmė visą riziką dėl įrenginio naudojimo.

Dėl nukentėjusiojo kaltės sprendžiant dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės

29. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta viena iš deliktinės atsakomybės taikymo išimčių – griežtosios atsakomybės taikymas už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, pareiga ją įrodyti tenka žalos padariusiam asmeniui. Pažymėtina, kad, siekiant atsakovą atleisti nuo pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, turėtų būti konstatuotas ne tik pastarojo tyčia ar didelis neatsargumas, bet ir priežastinis ryšys tarp žalos ir nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

30. CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kaip didelis nukentėjusio asmens neatsargumas, šalinantis didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Konkretaus nurodymo, kaip asmuo turi elgtis konkrečioje situacijoje, kad jo elgesys būtų saugus jam ir aplinkiniams, nevykdymas yra pagrindas daryti išvadą, kad asmuo ignoravo reikalavimus dėl saugaus ir atsargaus elgesio, todėl buvo labai neatsargus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

31. Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad nukentėjusysis nukentėjo dėl didelio neatsargumo ir tyčios. Atsakovės teigimu, nukentėjusiojo tyčia ir (ar) didelis neatsargumas pasireiškė tuo, kad jis pramogavo savavališkai poilsiavietės teritorijoje, prieš leisdamasis lynu nepasirašė sutarties, nebuvo instruktuotas, jam nebuvo suteikta įranga. Kaip minėta anksčiau, tai, kad nukentėjusysis pramogavo parke nesavavališkai, o su asmens, kuris tuo metu buvo poilsiavietėje, išduota įranga, trumpai buvo instruktuotas žodžiu, buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu. Kitų aplinkybių, nukentėjusiojo asmens elgesio, kuris galėtų būtų vertinamas kaip nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas, atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės teiginiai dėl nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo ir tyčios buvimo laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.

32. Taigi, apeliacinė instancijos teismo vertinimu, byloje nėra įrodyta didelio nukentėjusio asmens neatsargumo ir (ar) tyčios, kaip atsakovės civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą šalinančios aplinkybės.

33. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, remdamasis bylos faktinių duomenų analize, konstatuoja, jog būtent atsakovės valdomas lyno kelias, kuriuo leisdamasis nukentėjusysis patyrė sveikatos sužalojimų, kaip didesnį pavojų aplinkiniams keliantis objektas, lėmė ieškovo prašomos priteisti žalos atsiradimą, o atsakovės pateikti įrodymai nepagrindžia tyčios ar didelio neatsargumo nukentėjusiojo asmens veiksmuose buvimo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

35. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, sprendžiamas ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnis). Šiuo atveju ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese turėjimą, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.