- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-26
- Bylos Nr.
- e2A-1266-413/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02379-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- K. C.
- Ieškovas
- P. R., I. R.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Nijolios Indreikienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1574-736/2019 pagal ieškovų P. R. ir I. R. ieškinį atsakovui K. C. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo K. C. priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai P. R. ir I. R. patikslintu ieškiniu (2 t., b. l. 123–128) prašė teismo priteisti iš atsakovo K. C. 17 000 Eur negrąžintos paskolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2008 m. tarp šalių buvo pasirašyta paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovai paskolino atsakovui 60 000 Lt (atitinkamai 17 377,20 Eur). Sutartimi atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovams 2 procentų dydžio mėnesines palūkanas ir grąžinti paskolą per 2 savaites nuo pareikalavimo dienos. Ieškovai 2015 m. sausio 9 d. pranešimu pareikalavo iš atsakovo grąžinti skolą. Atsakovui pinigų negrąžinus ir sužinojus apie ieškovų ketinimą kreiptis į teismą, atsakovas įkalbėjo juos pasirašyti naują paskolos sutartį. Šalys paskaičiavo palūkanas, susidariusias nuo pradinės paskolos sutarties pasirašymo, ir 2016 m. sausio 5 d. pasirašė paskolos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo ieškovams grąžinti 34 000 Eur, kuriuos sudarė 17 377,20 Eur paskolinta suma ir 16 622,80 Eur paskaičiuotos palūkanos pagal 2008 m. sutartį. Skaičiuojant palūkanas buvo taikoma 1 procento dydžio mėnesinė palūkanų norma. Atsakovas ieškovams grąžino tik 17 000 Eur. Ieškovų teigimu, 2016 m. sutartis buvo sudaryta atsakovo iniciatyva, siekiant išvengti paskolos ir palūkanų grąžinimo.
3. Atsakovas K. C. su ieškiniu nesutiko ir teismui pateiktu priešieškiniu (2 t., b. l. 29–33) prašė pripažinti negaliojančiu 2016 m. sausio 5 d. tarp šalių pasirašytą skolos raštelį, priteisti iš ieškovų jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad pasirašytas skolos raštelis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi paskolos sumai viršijant 3000 Eur, paskolos sutartis turėjo būti sudaryta notarinės formos. Minėtas skolos raštelis nei ieškovams, nei atsakovui jokių teisinių pasekmių nesukėlė, kadangi raštelyje nurodyta pinigų suma atsakovui perduota nebuvo. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis garso įrašas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu priėmė ieškovų atsisakymą nuo dalies reikalavimų ir civilinės bylos dalį dėl 17 000 Eur priteisimo nutraukė, patikslintą ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovams P. R. ir I. R. 17 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1804,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; priešieškinį atmetė.
6. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, nurodė, kad, atsižvelgiant į CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos dispoziciją, įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.871 straipsnio 4 dalis). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Esant ginčui, ar šalių ginčijama sutartis yra sudaryta, sutarties turinio išsiaiškinimas įgalina nustatyti, ar paskolos sutartis yra sudaryta.
7. Pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl negrąžintos paskolos, paskolos sutartimi nustatytų palūkanų dydžio ir 2016 m. sausio 5 d. šalių susitarimo privalomos formos.
8. Nagrinėjamu atveju byloje nustačius, kad 17 377,20 Eur dydžio suma ieškovų buvo perduota atsakovui, būtent atsakovui kyla pareiga įrodyti, kad jis visą paskolą ar jos dalį kartu su sutartyje numatytomis palūkanomis gražino ieškovams ir tai atliko pagal paskolos sutarties sąlygas.
Atsiliepimas
9. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 6 d. jis ieškovams grąžino 17 380 Eur, kad šalys pasirašė naują susitarimą, pagal kurį jis skolingas ieškovams 19 000 Eur. 2017 m. balandžio 24 d. ieškovams į jų namus nuvežė ir jiems gražino 10 420 Eur ir šalys vėl pasirašė naują susitarimą, kuriame užfiksavo ieškovams grąžintinos skolos sumažėjimą. Ieškovų teigimu, atsakovas 2017 m. liepos mėn. grąžino jiems 17 000 Eur. Į bylą nepateikta rašytinių įrodymų, kokias pinigų sumas grąžino atsakovas. Atsakovas savo išdėstytą poziciją dėl grąžintos paskolos dalies grindė tuo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. iš savo banko sąskaitos išėmė 5 900 Eur sumą. Be to, nuo 2017 m. balandžio 24 d., kuomet buvo grąžintas likęs įsiskolinimas, atsakovas pardavė žemės sklypą už 4 200 Eur, todėl turėjo grynųjų pinigų, kuriuos ir nuvežė ieškovams. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad jo išdėstytas aplinkybes patvirtinta į bylą pateiktas garso įrašas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas atmetė šiuos atsakovo argumentus kaip nepagrįstus. Nurodė, kad ta aplinkybė, jog atsakovas išsiėmė pinigus iš banko sąskaitos ir pardavė žemės sklypą neleidžia daryti išvados, kad pinigai (ir kokia jų suma) buvo grąžinti ieškovams. Iš garso įrašo, kuriame yra užfiksuotas atsakovo, jo žmonos ir ieškovų pokalbis, kuris vyko ieškovų namuose bylai jau esant iškeltai teisme, girdėti (atsakovo teismui pateiktas garso įrašas: 13 min. 50 sek. – 14 min. 50 sek.), jog ieškovė pripažįsta, kad atsakovas jai buvo atnešęs atsakovo paminėtą 15 000 Eur sumą, kas, paskaičiavus paskolos sutartimi nustatytas palūkanas, galimai sutaptų su atsakovo paminėta 17 380 Eur suma. Tačiau garso įraše ieškovė taip pat teigia, kad praėjus 2 dienoms atsakovas šią sumą atsiėmė. Kitų iš garso įrašo nustatytų aplinkybių, kurios neginčijimai patvirtintų, kad ieškovams po 2016 m. sausio 5 d. susitarimo buvo perduotos piniginės sumos, negalima nustatyti.
Atsiliepimas
11. Atsakovo teigimu, jis pasitikėjo ieškovais ir nearchyvavo skolos lapelių ir netgi neturi nei vienos iš jų kopijos. Pakvitavimų apie prievolės įvykdymą byloje taip pat nėra. Teismas iš dalies sutiko su tokia atsakovo nuomone, kadangi šalys bylos nagrinėjimo metu pritarė, kad jas anksčiau iš dalies siejo pasitikėjimu grįsti santykiai. Be to, atsakovas yra ieškovo pusbrolio dukters vyras. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog jis užsiima verslu, taip pat ne pirmą kartą skolinasi pinigus, t. y. paskolos teisiniai santykiai jam nėra naujas ir neįprastas dalykas. Be to, atsakovas žinojo, kad ieškovai 2015 m. ketino kreiptis į teismą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus (jei kokią pinigų sumą ir grąžino, turėjo paimti šį faktą patvirtinantį pakvitavimą). Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nepateikta rašytinių įrodymų ir objektyvių duomenų apie atsakovo nurodomas aplinkybes, jo teiginius dėl 27 800 Eur dydžio ieškovams grąžintos pinigų sumos teismas laikė neįrodytais.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismo vertinimu, 2016 m. sausio 5 d. šalių pasirašytas raštelis laikytinas skolos dydį patvirtinančiu ir papildomą įrodomąją galią turinčiu dokumentu. Pinigai pagal šį susitarimą perduoti nebuvo, todėl minėtam susitarimui privaloma notarinė forma netaikoma. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad paskolos sutartis nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto, nėra ir negali būti sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012). Todėl sprendė, kad pripažinti negaliojančiu 2016 m. sausio 5 d. skolos raštelį nėra teisinio pagrindo.
13. Atsakovas prašė teismo sumažinti palūkanas nuo 17 000 Eur iki 10 420 Eur, t. y. iki sumos, kuri yra grąžinta, ir pripažinti, kad prievolė mokėti palūkanas įvykdyta tinkamai. Teismas, spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, atkreipė dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. 2008 m. birželio 20 d. paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). Iš sutarties turinio matyti, kad sutartis sudaryta tarp fizinių asmenų, jos nuostatos dėl palūkanų dydžio buvo aiškios ir lengvai suprantamos. Atsakovas, sudarant ginčo sutartis, sutiko su jos sąlygomis, taip pat ir su palūkanų dydžiu. Todėl teismas konstatavo, kad šalių sutartys sudarytos laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 4 dalis). Nurodė, kad ieškovai geranoriškai sutiko sumažinti palūkanas ir paskaičiavo tik 12 procentų dydžio metinių palūkanų įsiskolinimą iki 2016 m. birželio 20 d. ir netaikė paskolos sutartimi numatyto palūkanų dydžio (24 procentų metinės palūkanų normos). Be to, atsakovas pats pripažino, kad ieškovai ne kartą, t. y. 2012 m. ir 2015 m. buvo kreipęsi į jį norėdami susigrąžinti paskolą. Atsakovui laiku įvykdžius ieškovų prašymus, jis būtų išvengęs prievolės mokėti didesnes palūkanas.
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje taip pat nėra įrodymų, jog 2017 m. balandžio 24 d., atsakovas, kaip jis teigia, grąžino ieškovams 10 420 Eur. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes ir ieškovams gera valia sumažinus reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, šioms neviršijant pagrindinės skolos sumos, atsakovo prašymą dėl palūkanų sumažinimo teismas atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
15. Apeliaciniu skundu atsakovas K. C. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovų visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. 2008 m. birželio 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo buvo pasirašytas paskolos raštelis, kurio pagrindu ieškovai paskolino ir perdavė atsakovui 60 000 Lt grynaisiais pinigais, kas sudaro 17 377 Eur. 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelyje ginčo šalys nurodė, kad išraiškoje eurais paskolos ir palūkanų suma sudaro 34 000 Eur. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 6 d. grąžino ieškovams 17 380 Eur grynaisiais pinigais, t. y. visą 2008 metais suteiktą paskolą. 2017 m. balandžio 24 d. atsakovas grąžino ieškovams 10 420 Eur. Taip buvo grąžintos palūkanos už 2008 metais suteiktą paskolą. Iš viso atsakovas grąžino ieškovams 27 800 Eur, t. y. pasiskolinęs 60 000 Lt, grąžino 95 987,84 Lt, kitaip tariant, per laikotarpį nuo 2008 metų iki 2016 metų ieškovai iš atsakovo už pinigų paskolinimą uždirbo 35 987,84 Lt. Kiekvieną kartą, grąžinus pinigus, ieškovai ir atsakovas pasirašydavo skolos pagal 2008 m. birželio 20 d. paskolos raštelį likutį. Atsakovas, pasirašęs skolos likučio dokumentus, pasitikėdamas ieškovais, neprašydavo suplėšyti ankstesnio dokumento, kuriuo būtų fiksuojamas likutis. Tačiau iš ieškovų elgesio matyti, kad jie negalėjo byloje pateikti 2008 m. birželio 20 d. paskolos raštelio originalo, kadangi jis buvo sunaikintas, tai yra taip, kaip šalys ir buvo susitariusios, ir pateikė tik vienintelį originalų ir tik jiems naudingą dokumentą – 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelį, nepaisant to, pripažindami, kad 17 000 Eur atsakovas vis dėlto yra grąžinęs.
1.2. Iki garso įrašo pateikimo byloje ieškovai tiek pirminiame ieškinyje, tiek rašytiniuose paaiškinimuose atkakliai grindė savo poziciją 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelio pagrindu ir absoliučiai nepagrįstai reikalavo iš pradžių 34 000 Eur skolos, vėliau jau 17 000 Eur skolos priteisimo. Atsakovo vertinimu, ieškovai siekė ir siekia pasinaudoti atsakovo pasitikėjimu ir papildomai iš jo nesąžiningai uždirbti. Atsakovas nuo pat proceso pradžios siekė įrodyti, kad paskoliniai santykiai tarp šalių susiklostė 2008 metais, tuo tarpu ieškovai teigė priešingai, kad neva 2016 metais ginčo šalys yra pasirašiusios paskolos sutartį, iš kurios ir kyla atsakovui pareiga grąžinti net 34 000 Eur. Pažymi, jog teismas turėjo vertinti konkrečias faktines aplinkybes ir ginčo šalių procesinį elgesį teikiant tiek žodinius paaiškinimus teismo posėdžių metu, tiek rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose.
1.3. 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelis nei forma, nei turiniu neatitinka paskolos sutarčiai taikomų reikalavimų, todėl jo palikimas civilinėje apyvartoje, net ir tokiu argumentavimu, kaip sprendime nurodė teismas (kaip papildomas rašytinis įrodymas), yra savo esme absoliučiai ydingas. Byloje nėra duomenų, kad paskolos suma būtų pervesta mokėjimo pavedimu, taigi šiuo konkrečiu atveju turi būti kalbama apie grynuosius pinigus. Tam, kad 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelio pagrindu atsakovui atsirastų prievolė sumokėti 34 000 Eur, turi būti įvykusi esminė sąlyga – pagal jį turėjo būti perduoti pinigai – 34 000 Eur, o raštelio turinys turi patvirtinti tokį faktą. Tokią atsakovo poziciją pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, pateikti 2018 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-408- 687/2018.
1.4. Pripažinus sandorį negaliojančiu, remiantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, bendrąja prasme turėtų būti taikoma restitucija, t. y. sandorio šalis turėtų grąžinti kitai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Byloje nėra ginčo, kad pinigai pagal 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelį nebuvo perduoti, tad pripažinus jį negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, restitucija šiuo konkrečiu atveju nėra galima.
1.5. Nagrinėjant bylą, buvo pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą ir sprendimo tinkamą motyvavimą. Teismas, vertindamas įrodymus dėl atsakovo grąžintų sumų, iš tikrųjų pasirinko vertinti tik du rašytinius įrodymus iš penkių, kuriuos atsakovas teikė su atsiliepimu ir kuriais grindė, kad būtent jis turėjo sukaupęs piniginių lėšų sumas ir ieškovams atitinkamai grąžino 17 380 Eur ir 10 420 Eur. Tačiau atsakovas pinigų grąžinimo faktą grindė ir 2015 m. sausio 6 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, gauta suma – 5 792,40 Eur; 2015 m. balandžio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, gauta suma – 5 792,40 Eur; 2015 m. spalio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, gauta suma – 5 800 Eur; 2016 m. rugpjūčio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, gauta suma – 520 Eur. Teismas skirtingai vertino tuos pačius įrodymus – turto pirkimo–pardavimo sandorius.
1.6. Teismas turėtų labai kritiškai vertinti ieškovų įvairaus pobūdžio paaiškinimus, nes jie, lyginant proceso pradžią su jo pabaiga, labai skyrėsi. Pamiršti, jog buvo grąžinta 17 000 Eur suma sąžiningam asmeniui yra iš esmės neįmanoma. Atsiminta buvo tik po garso įrašo, pagrindžiančio, kad atsakovas vyko tartis su ieškovais dėl taikios ginčo baigties, ir byloje pateikto priešieškinio. 2019 m. kovo 21 d. teismo posėdžio metu ieškovė jai teigė (2019-03-21 teismo posėdžio garso įrašo 53-57 minutės), kad jai grąžinta buvo 17 000 Eur vienu metu.
Atsiliepimas
1.7. Atsakovas prašė teismo sumažinti 2008 m. birželio 20 d. paskolos raštelyje nurodytas 2 proc. mėnesines palūkanas. Būtina įvertinti, jog 2 proc. mėnesinės palūkanos tarp šalių buvo sutartos esant atsakovo pagrįstiems lūkesčiams, jog 60 000 Lt paskola bus grąžinta dviejų savaičių bėgyje. Tačiau dėl susidariusios nekilnojamojo turto krizės rinkoje, atsakovas neturėjo galimybės paskolą per tokį trumpą laikotarpį grąžinti. 2 proc. mėnesio palūkanos sudaro 24 proc. metinių palūkanų, tai yra tris kartus didesnės palūkanos už rinkos palūkanas, galiojusias tuo metu. Pažymi, kad įsiskolinimas negali būti priteisiamas 2008 m. birželio 20 d. skolos raštelio kopijos pagrindu, kadangi originalo nebuvimas pas ieškovus patvirtina, jog skoliniai santykiai yra pasibaigę.
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai P. R. ir I. R. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo neginčijamai nustatyta, kad paskolos sutartiniai teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė 2008 m. paskolos sutarties pagrindu, o 2016 m. sausio 5 d. sutarties pagrindu pinigai apeliantui nebuvo perduoti, tai yra šia sutartimi (skolos rašteliu) buvo fiksuojamas tik apelianto skolos dydis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šias aplinkybes procesiniuose dokumentuose ir duodant paaiškinimus pripažino tiek ieškovai, tiek ir apeliantas. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo, vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 4 dalimi ir CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, pripažinti 2016 m. sausio 5 d. skolos raštelį, kuriuo buvo fiksuojama skolos suma, negaliojančiu.
2.2. Pasirašant 2016 m. sausio 5 d. raštelį šalys kartu paskaičiavo, kiek nuo 2008 m. paskolos sutarties sudarymo apeliantas privalėjo sumokėti ieškovams palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais (skaičiuojant palūkanas, apelianto prašymu, palūkanų norma buvo sumažinta nuo 2 proc. mėnesinių palūkanų iki 1 proc. mėnesinių palūkanų) ir sutartimi susitarė, kad apelianto skolos dydis yra 34 000 Eur (17 377,20 Eur paskolos ir 16 622,80 Eur palūkanų). Teismas pagrįstai sprendė, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti apelianto priešieškinį dėl 2016 m. sausio 5 d. skolos raštelio pripažinimo negaliojančiu.
Šalies argumentai
2.3. Apeliantas teigdamas, jog grąžino ieškovams ne tik palūkanas, bet ir likusią paskolos dalį (17 000 Eur) privalėjo šias aplinkybes įrodyti, tačiau, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas neįrodė paskolos grąžinimo fakto (CPK 178 straipsnis). Pateiktame apeliaciniame skunde daug dėmesio yra skiriama tariamam ieškovų nesąžiningumui, kuris, apelianto teigimu, pasireiškia tuo, jog iš pradžių ieškovai pareiškė ieškinį visai skolos sumai (34 000 Eur), o teikdami patikslintą ieškinį – reikalavimą sumažino iki 17 000 Eur. Iš esmės ieškovai suklydo dėl to, kada ir kokia valiuta jiems buvo grąžinta dalis skolos. Tai, kad ieškovai buvo įsitikinę, jog dalis skolos jiems buvo grąžinta būtent litais, patvirtina ir paties apelianto į bylą pateiktas garso įrašas – garso įraše užfiksuota, kad tarp ieškovės I. R. ir apelianto vyksta ginčas dėl to, kokia valiuta buvo atliktas dalies skolos grąžinimas (apelianto į bylą pateikto graso įrašas nuo 02:40 min. iki 03:20 min.). Toks suklydimas yra suprantamas ir pateisinamas turint omenyje garbingą ieškovų amžių. Ieškovai supratę savo klaidą dėl dalies skolos grąžinimo valiutos, iš karto pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo sumažino pareikštą reikalavimą iki 17 000 Eur.
2.4. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas net neįrodinėjo, kad grąžino ieškovams likusią dalį skolos (17 000 Eur), kurią ieškovai prašė priteisti patikslintu ieškiniu, o įrodinėjo, kad grąžino tik 10 420 Eur, nors patikslintą ieškinį prašė atmesti visa apimtimi. Tokia apelianto pozicija yra prieštaringa.
2.5. Apelianto į bylą pateiktas garso įrašas buvo daromas ieškovų namuose, jiems apie tai nežinant, pokalbio metu apeliantas nuolat provokavo ieškovus pateikti jam naudingus atsakymus, t. y. patvirtinti skolos grąžinimo faktą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantas neįrodė, kad yra grąžinęs iš jo prašomą priteisti skolą.
2.6. Apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad apeliantas prašė mažinti 2008 m. paskolos sutartimi sutartas 2 proc. mėnesines palūkanas, o pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino. Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teisme kilo ginčas dėl 16 622,80 Eur palūkanų mažinimo (kas atitinka 1 proc. dydžio palūkanas per mėnesį, o ne 2 proc. palūkanų per mėnesį). Ieškovų vertinimu, ši aplinkybė yra svarbi vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą dėl palūkanų mažinimo. Apeliantas privalėjo sumokėti palūkanas ieškovams už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2016 m. (už 8 metus). Skaičiuojant šias palūkanas, jų dydis buvo sumažintas nuo 2 proc. iki 1 proc. Apeliantas sutiko tiek su pareiga mokėti palūkanas, tiek ir su jų dydžiu, savo sutikimą išreikšdamas 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.
18. Byloje ginčas kilo dėl šalių sudarytos paskolos sutarties padarinių, t. y. apelianto teigimu, jis grąžino ieškovams visą paskolą su palūkanomis, ieškovų teigimu, atsakovas yra sumokėjęs tik palūkanas, tačiau paskolos nėra grąžinęs.
Dėl paskolos dydžio ir jos grąžinimo
19. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
20. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).
21. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad paskoliniai santykiai tarp šalių susiklostė 2008 metais. Nors pradiniu ieškiniu ieškovai prašė iš apelianto priteisti 34 000 Eur negrąžintos paskolos pagal šalių 2016 m. sausio 5 d. pasirašytą paskolos susitarimą (1 t., b. l. 5), tačiau bylos nagrinėjimo eigoje aiškinantis visas paskolos sutarties sudarymo ir jos grąžinimo aplinkybes, ieškovai patikslino ieškinio reikalavimą, sumažindami prašomą priteisti sumą iki 17 000 Eur ir nurodydami, jog paskolą ieškovai suteikė atsakovui 2008 m. birželio 20 d. Nors byloje nėra 2008 m. paskolos raštelio originalo, tačiau abi šalys tokį faktą pripažino.
22. Taigi, byloje nėra ginčo, kad ieškovai 2008 m. birželio 20 d. paskolino atsakovui 60 000 Eur (17 377,20 Eur), kad apeliantas įsipareigojo mokėti 2 proc. dydžio mėnesines palūkanas. Tuo pačiu rašteliu apeliantas įsipareigojo pinigus grąžinti dviejų savaičių bėgyje po ieškovų pareikalavimo. Paskolos raštelį apeliantas surašė savo ranka ir jį pasirašė kaip paskolos gavėjas (2 t., b. l. 9). Tame pačiame paskolos raštelyje, kitos spalvos rašymo priemone yra apelianto prierašas, kad įvykus lito devalvacijai, skolą grąžins eurais, t. y. 3,45 kursu, ir po prierašu pasirašė.
23. Ieškovai 2015 m. sausio 9 d. pasirašytinai atsakovui įteikė pranešimą dėl paskolos sutarties nutraukimo, kuriame prašė atsakovo grąžinti paskolintus pinigus pagal 2008 m. birželio 20 d. pasirašytą paskolos raštelį, kuriame nurodoma grąžinimo tvarka (2 t., b. l. 10). Taigi, atsakovas paskolą ieškovams turėjo grąžinti per dvi savaites nuo pranešimo įteikimo dienos, t. y. iki 2015 m. sausio 23 d. įskaitytinai, tačiau nustatytu terminu paskolos negrąžino ir dėl to ginčo byloje nėra.
24. Anot ieškovų, atsakovui ilgą laiką vengiant grąžinti skolą, jie kreipėsi teisinės pagalbos. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktas 2015 m. spalio 2 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuris adresuotas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui, (2 t., b. l. 11–20).
25. Po kurio laiko apeliantas savo ranka surašė 2016 m. sausio 5 d. Paskolos susitarimą, kuriame nurodė, jog pasiskolino 34 000 Eur (117 395,20 Lt) iš I. R. ir iš P. R., pinigus pasižadėjo grąžinti 2016 m. birželio 20 d. (2 t., b. l. 23). Šio paskolos susitarimo pasirašymo aplinkybes šalys aiškina skirtingai, tačiau bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad 2008 metais tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai buvo įforminti nauju paskoliniu susitarimu, kuriame papildomai paskaičiuotos palūkanos, tačiau realiai tokia pinigų suma (34 000 Eur) atsakovui nebuvo perduota. Šalių teigimu, nors 2008 metais šalys buvo susitarę dėl 2 proc. mėnesinių palūkanų mokėjimo, tačiau 2016 m. sausio 5 d. pasirašius paskolos susitarimą, palūkanas bendru sutarimu paskaičiavo po 1 proc. mėnesinių palūkanų. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šalys minėtu susitarimu raštu įformino, jog atsakovo skola ieškovams yra: 1) 17 377,20 Eur negrąžinta paskola; 2) 16 622,80 Eur palūkanos, paskaičiuotos nuo 2008 metų.
26. Byloje iškilo ginčas dėl paskolos ir palūkanų grąžinimo fakto. Apeliantas teigia, kad visą paskolą grąžino 2016 ir 2017 metais, kartu sumokėdamas ieškovams ir palūkanas. Tačiau paskolos grąžinimo faktą ieškovei neigia. Taigi, pagal prieš tai nurodytą teismų praktiką, nesant ginčo dėl paskolos suteikimo, aplinkybę, jog paskola grąžinta, privalo įrodyti paskolos gavėjas, šiuo atveju – apeliantas K. C. (CPK 178 str.).
27. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis 2016 m. rugpjūčio 5 d. grąžino ieškovams 17 380 Eur ir šią aplinkybę patvirtina 2015 m. ir 2016 m. rugpjūčio 5 d. sudarytos žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys. Taip pat teigė, kad 2017 m. balandžio 24 d. grąžino ieškovams dar 10 420 Eur, ką patvirtina atsakovo sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 21 d., iš kurio matyti, kad tuo laikotarpiu atsakovas iš savo sąskaitos išėmė 5 900 Eur. Be to, 2017 m. balandžio 24 d. atsakovas pardavė žemės sklypą, esantį Kėdainių r. sav., Kupsčių kaime, gaudamas už tai 4 200 Eur, likusią skolos sumą pridėjo iš savo santaupų. Anot apelianto, tokiu būdu jis sumokėjo ieškovams iš viso 27 800 Eur.
28. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. sausio 6 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovas su sutuoktine pardavė 0,5 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-3015-6134, esantį Kėdainių r. sav. Kupsčių k., už 5 792,40 Eur (1 t., b. l. 111–117); 2015 m. balandžio 2 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovas su sutuoktine pardavė 0,5052 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-3015-6219, esantį Kėdainių r. sav. Kupsčių k., už 5 792,40 Eur (1 t., b. l. 118–124); 2015 m. spalio 14 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovas su sutuoktine pardavė 0,5274 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-3015-6308, esantį Kėdainių r. sav. Kupsčių k., už 5 800 Eur (1 t., b. l. 125–131); 2016 m. rugpjūčio 5 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovas su sutuoktine pardavė 0,5117 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0861-5154,esantį Kėdainių r. sav. Angirių k., Šušvės g. 26A, už 520 Eur (1 t., b. l. 104–109).
29. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas 2015 – 2016 metais pardavė keturis jam ir sutuoktinei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, gaudamas už juos 17 904,80 Eur. Į bylą nepateikta rašytinių įrodymų, kad apeliantas 2016 m. rugpjūčio 5 d., kaip jis teigia, ieškovams grąžino 17 380 Eur. Tačiau ieškovai neneigia, jog iš atsakovo 2016 metais gavo 17 000 Eur, todėl pripažino, kad pradiniu ieškiniu prašydami iš atsakovo priteisti 34 000 Eur sąžiningai klydo, nes keitėsi valiuta, dėl ko pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo atsisakė ieškinio reikalavimo dėl grąžintos 17 000 Eur pinigų sumos ir ieškinio kainą sumažino iki 17 000 Eur. Apeliantas įrodinėja, jog jis grąžino ieškovams visą paskolą ir sumokėjęs 10 420 Eur palūkanų, todėl prašo palūkanų dydį sumažinti būtent iki tokios sumos ir pripažinti, kad jis nebėra skolingas ieškovams.
30. Iš byloje esančio atsakovo sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. matyti, kad atsakovas per 3 dienas (nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 13 d.) iš savo sąskaitos grynais pinigais išėmė 5 900 Eur (1 t., b. l. 132–133). 2017 m. balandžio 24 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovas su sutuoktine pardavė 3,6669 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2023-7947, esantį Kėdainių r. sav. Kupsčių k., už 4 200 Eur (1 t., b. l. 134–141).
31. Taigi, atsakovo pateikti įrodymai patvirtina jo nurodytas aplinkybes, jog jis 2017 m. balandžio mėn. grynais iš savo sąskaitos buvo išėmęs 5900 Eur ir 2017 m. pavasarį už parduotą žemės sklypą gavo 4 200 Eur, tačiau šios aplinkybės, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina apelianto argumentų, jog jis 10 420 Eur perdavė ieškovams, tokiu būdu sumokėdamas ieškovams palūkanas.
32. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nurodo, jog paskolinti pinigai buvo grąžinti grynais, už pinigų naudojimąsi atsakovas sutiko mokėti palūkanas, dėl ko vėliau ne kartą buvo perrašyti skolos rašteliai. Tokių įrodymų atsakovas pateikti teismui negalėjo, nes, ieškovo teigimu, visus skolos raštelius laiko ieškovai, o atsakovas ieškovais pasitikėjo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
33. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką arba dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą (2 dalis). Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, kad negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą (3 dalis).
34. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog jis iš gautų už parduotus žemės sklypus ir išsiimtus iš banko sąskaitos pinigus visiškai atsiskaitė su ieškovais nėra pakankamos pripažinti, kad pinigai (ir kokia jų suma) buvo grąžinti ieškovams (CPK 178 str.). Jokių pakvitavimų, ar kitokių rašytinių įrodymų apeliantas teismui nepateikė.
35. Prievolės įvykdymą apeliantas įrodinėja garso įrašu, kuris darytas ieškovų namuose jau iškėlus bylą teisme, ieškovams apie tai nežinant. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks įrodymas negali būti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, jog atsakovo prievolė ieškovams pasibaigė. Be to, išklausęs minėtą garso įrašą pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė nors ir pripažino, kad atsakovas jai buvo atnešęs atsakovo paminėtą 15 000 Eur sumą, tačiau ieškovė taip pat teigė, kad atsakovas šią sumą atsiėmė atgal, praėjus 2 dienoms. Kitų aplinkybių iš garso įrašo, kurios neginčijimai patvirtintų, kad ieškovams po 2016 m. sausio 5 d. susitarimo buvo perduotos piniginės sumos, teismas nenustatė.
36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad paskoliniuose santykiuose su ieškovais atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus. Tuo atveju, jeigu atsakovas grąžino pinigus dalimis, ji turėjo gauti šį faktą patvirtinantį įrodymą (CK 6.65 str. 1 d.).
37. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylą nebuvo pateikta rašytinių įrodymų ar/ir kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų atsakovo įrodinėjamas paskolos grąžinimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus laikydamasis CPK reikalavimų, todėl apelianto argumentai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu
38. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, atmesdamas priešieškinio reikalavimą dėl 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu.
39. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2016 m. sausio 5 d. šalių pasirašytą skolos raštelį kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi paskolos sumai viršijant 3000 Eur, paskolos sutartis turėjo būti sudaryta notarinės formos ir pagal šį susitarimą atsakovui nebuvo perduotas paskolos dalykas – pinigai (CK 6.871 str. 4 d., 1.93 str. 3 d.).
40. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių paskoliniai santykiai susiklostė 2008 metais, o 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimu šalys tik iš naujo įformino paskolinius santykius, susitardami konkrečiai dėl priskaičiuotų nuo 2008 m. palūkanų dydžio. Nė viena iš šalių neteigė ir neįrodinėjo, kad pagal ginčijamą susitarimą ieškovai paskolino atsakovui 34 000 Eur.
41. Minėta, kad paskolos santykiams atsirasti būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas. Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine arba nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012).
42. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ginčijamą 2016 m. sausio 5 d. susitarimą pinigai atsakovui nebuvo perduoti, pripažintina, kad nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objekto, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti 2016 m. sausio 5 d. skolos raštelį negaliojančiu.
Dėl palūkanų dydžio mažinimo
43. Apeliantas savo skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nesumažino neproporcingo dydžio palūkanų.
44. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (2 dalis). Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė (3 dalis).
45. Nagrinėjamu atveju šalys 2008 m. birželio 20 d. paskolos raštelyje raštu nustatė, kad apeliantas mokės 2 proc. dydžio mėnesines palūkanas. Apelianto teigimu, jis tikėjosi paskolą grąžinti per keletą mėnesių, tačiau paskolos negrąžino ne vienerius metus. Tik 2015 metais ieškovams pradėjus reikalauti grąžinti paskolintus pinigus, šalių bendru sutarimu 2016 m. sausio 5 d. buvo susitarta dėl palūkanų mėnesinės normos, tai yra 1 procento. Taigi, paskolos sutarties dalykas yra pinigai, šalys paskolos raštelyje dėl palūkanų dydžio susitarė raštu (CK 6.872 str.).
46. Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1dalis, 6.872 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
47. Sprendžiant šioje byloje dėl palūkanų dydžio teisėtumo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad paskolos gavėjas – apeliantas K. C., pasirašydamas paskolos sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu sutiko ir tai patvirtino savo parašu. Paskolos sutarties šalys yra lygiaverčiai fiziniai asmenys, todėl sutarties šalys privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas nedėjo jokių pastangų kuo greičiau grąžinti paskolą, todėl pats prisiėmė riziką dėl susidariusių didelių palūkanų. Be to, ieškovai geranoriškai sutiko sumažinti palūkanas ir paskaičiavo po 1 proc. mėnesinių palūkanų arba po 12 procentų dydžio metinių palūkanų už paskolą iki 2016 m. sausio 5 d. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovams savo valia sumažinus paskaičiuotas palūkanas ir šioms neviršijant pagrindinės skolos sumos, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir dar labiau mažinti palūkanų dydį.
48. Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ištyrė ir įvertino įrodymus nepažeisdamas įrodinėjimo taisyklių, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
49. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019; kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
50. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą teisingai, todėl panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Ieškovų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 726 Eur. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, ieškovams iš atsakovo priteistina po 363 Eur (726 Eur/2) apeliacinės instancijos teisme turėtų teisinės pagalbos išlaidų, kurios neviršija 2015 m. kovo 19 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (CPK 98 str. 1 d.).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovams P. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo K. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.