Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014 m. liepos 14 d. tarp bendraturčių J. G. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos buvo sudarytas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu Nr. 4080 ir nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, sudarant šį susitarimą atsakovas VĮ Vilniaus regiono keliai nedavė pritarimo. Šis sutariamas laikytina sandoriu, laiko, kad jis kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normos negalioja. 2014 m. balandžio 18 d. apeliantas VĮ „Vilniaus regiono keliai“ ir UAB „Stipatorius“ sudarė Fizinės saugos, stebėjimo ir reagavimo sutartį. Apeliantas, siekdamas su ieškovu išspręsti susidariusį ginčą ne teismo tvarka, 2014 m. gegužės 19 d. pateikė jam UAB „Stipatoriaus“ 2014 m. gegužės 19 d. parengtą išaiškinimą, kad bendrovė gali organizuoti ir užtikrinti papildomą transporto priemonių judėjimų per VRK Šalčininkų kelių tarnybas teritoriją, jeigu bus įvykdyti papildomi reikalavimai (pvz. įrengtos papildomos vaizdo stebėjimo kameros, turi būti pateikiami įvažiuojančių ir išvažiuojančių transporto priemonių valstybiniai numeriai, jeigu transporto priemonės judės ne darbo metu, iš anksto informuoti apie tai saugos tarnybą, preliminariai nurodant vykimų skaičių ir laiką). Bylos nagrinėjimo metu teismas nebuvo suinteresuotas išsiaiškinti, kodėl ieškovas nesutiko su tuo, kad jis turi pats pasirūpinti papildoma fizine sauga, o ieškovas savo ruožtu nesiėmė atsikirsti į apelianto argumentus.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Apeliacinis procesas nėra pakartotinis civilinės bylos nagrinėjimas, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, atsižvelgiant į apeliacinį skundą. Atsakovas skundu siekia, kad byla būtų pakartotinai išnagrinėta iš naujo, nes visi jo argumentai yra analogiški dėstytiems ir jau teismo atmestiems, bylą nagrinėjant Šalčininkų rajono apylinkės teisme.

2) Nei sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nei jame esantys įrenginiai nėra įtraukti į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įrenginių sąrašų, o ieškovas nesiekia įsigyti VĮ „Vilniaus regiono keliai“ akcijų ar kitaip dalyvauti šios įmonės, kuri įtraukta į valstybės įmonių turinčių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui sąrašų, valdyme, todėl darytina išvada, jog šios civilinės bylos atžvilgiu visiškai nėra aktualu, jog atsakovas, kaip valstybės įmonė, yra įtraukta į šį įmonių sąrašą ir tai nesuteikia atsakovui teisės varžyti ieškovo, kaip savininko teisių, kurios įtvirtintos tiek LR Konstitucijoje, tiek ir Europos Žmogaus teisių konvencijoje.

3) Valstybės saugumo departamentas nepareiškė noro į šią civilinę bylą įstoti trečiuoju asmeniu, todėl vien tai, jog Šalčininkų rajono apylinkės teismas atmetė nemotyvuotą atsakovo prašymą šią instituciją įtraukti į bylą, nesuteikia pagrindo išvadai, jog buvo pažeistos LR CPK 47 str. 1 dalies nuostatos. Be to, atsakovas teisme patvirtino, jog jis pats raštu kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir informavo apie šią civilinę bylą, tačiau iš šios institucijos gavo netenkinantį atsakymą, kas patvirtina, jog pats Valstybės saugumo departamentas nematė jokio pagrindo dalyvauti tarp ieškovo ir atsakovo vykstančiame ginče.

4) Jokie teisės aktai, nei jokie tarpusavio susitarimai ar sklypo įsigijimo dokumentai, nenumato pareigos ieškovui J. G. rūpintis atsakovo VĮ „Vilniaus regiono keliai “ turtu, esančiu sklype adresu (duomenys neskelbtini), ar paties sklypo papildoma apsauga. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai šią sau tenkančią pareigą siekia perkelti ieškovui.

5) Sklypo savininkų Susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamu daiktu tvarkos nustatymo ir šiame Susitarime numatyta sklypo dalių naudojimosi tvarka nebuvo šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, nei vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų šio Susitarimo neginčijo, todėl Šalčininkų rajono apylinkės teismas visiškai pagrįstai nesiėmė ex officio vertinti galiojančiame ir neginčijamame Susitarime numatytos sklypo naudojimosi tvarkos.

Įstatymo 3 str. 1 d. 16 punkte yra nurodyta, jog VĮ „Vilniaus regiono keliai“ yra viena iš valstybės įmonių, turinčių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Įstatymo 3 str. 3 dalis numato, jog šiame sąraše išvardintos įmonės gali būti pertvarkytos į akcines bendroves ar uždarąsias akcines bendroves arba reorganizuotos LR Civilinio kodekso nustatytais būdais tik Seimui priėmus atitinkamą įstatymą. Tačiau ieškovas nesiekia ir niekada nesiekė nuosavybės teise įsigyti VI „Vilniaus regiono keliai“ akcijų ar jų dalies, taip pat visiškai nesiekia dalyvauti įmonės valdyme, turėti kokios nors sprendžiamosios galios įmonėje ar perimti iš valstybės, taip pat neturi jokių siekių investuoti į šią valstybės įmonę, jos pertvarkyti ar reorganizuoti, todėl nagrinėjamos civilinės bylos atžvilgiu yra visiškai neaktualu tai, kad atsakovas yra įtrauktas į Įstatymo 3 str. 1 dalies sąrašą. Ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka, dalyvaudamas viešame aukcione, iš valstybės įsigijo ne į strateginių valstybės įmonių sąrašą įtrauktą įmonę, o tik žemės sklypą su pastatu Šalčininkuose, kuriuos anksčiau iš valstybės nuomojosi atsakovas VĮ „Vilniaus regiono keliai“, tad šis faktas neturi jokios įtakos šios įmonės valdymui ar sprendžiamosios galios klausimui.

Atkreipė dėmesį, jog Įstatymo 3 str. 2 dalis numato baigtinį įrenginių sąrašą, turinčių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Į šį sąrašą nėra įtrauktas atsakovo VI „Vilniaus regiono keliai“ iš Lietuvos Respublikos nuomojamas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nei šiame sklype esantys atsakovui ar bet kuriems kitiems asmenims priklausantys įrenginiai. Todėl dėl strateginės reikšmės nacionaliniam saugumui galima būtų bent iš dalies galima diskutuoti nebent tuo atveju, jeigu šio ginčo atžvilgiu aktualus sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ar jame esantys įrenginiai, būtų įtraukti į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įrenginių sąrašą. Šiuo atveju, ginčas kilo dėl naudojimosi sklypu, kuriame nėra jokių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įrenginių, ir kuriame įsikūrusi net ne pačios VĮ „Vilniaus regiono keliai“ būstinė, o tik šios įmonės padalinys Šalčininkų kelių tarnyba. Taigi visiškai nėra suprantama, kokią grėsmę nacionaliniam saugumui gali kelti tai, jog ieškovas naudosis įsigytu sklypu ir jame esančiu pastatu, kuriuos anksčiau nuomojosi atsakovas.

Nors tiek ieškovas, tiek jo atstovai gerbia sunkų ir atsakingą kelininkų darbą, supranta, kad jų darbas yra reikalingas, tačiau sunku būtų rimtai diskutuoti apie apeliaciniame skunde nurodytus „vykstančius valstybinio lygmens procesus“ Šalčininkų kelių tarnyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), t.y. sklype, kurį atsakovas nuomojasi iš valstybės ir kurio dalimi atsakovas neteisėtai neleidžia naudotis sklypo bendrasavininkiui ieškovui J. G.. Kaip matyti iš antstolės T. G. Protokole esančių nuotraukų, šiame sklype atsakovas laiko smėlį keliams barstyti (nuotraukos Nr. 18, 25 - 30), kurį pasikrauna į šiame sklype laikomas transporto priemones - barstytuvus (kurie tolumoje matosi nuotraukose Nr. 41-43, 46-47,50), šiek tiek vamzdžių, kelio ženklų bei panašus turtas. Teritorijoje yra garažai, kuriuose galimai remontuojami smėlio barstytuvai bei kita kelininkų technika (nuotraukos Nr. 4, 7, 24, 35, 39 (nuotraukų dešinėje pusėje matomi pastatai)), stoginė druskai, skirtai kelių barstymui laikyti (nuotrauka Nr. 41), be to yra nedidelis administracinis pastatas (nuotraukos Nr. 42 - 44). Jau vien iš antstolės užfiksuotų vaizdų Protokolo nuotraukose akivaizdu, jog jokie „valstybinio lygmens procesai“, kuriuos pamatęs ieškovas galėtų sukelti pavojų nacionaliniam saugumui, šioje teritorijoje nevyksta ir tikrai negali vykti, tuo labiau, jog nei VĮ „Vilniaus regiono keliai“, nei jos padalinys - Šalčininkų kelių tarnyba“ nėra įgalioti ir jiems nėra suteikta kompetencija vykdyti kokių nors „valstybinio lygmens procesų“.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog visiškai nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kai privatūs fiziniai asmenys nevaržomai naudojasi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės turtiniu kompleksu (keliu, vedančiu per įmonės teritoriją). Nors apeliaciniame skunde itin plačiai pasisakoma skambiomis frazėmis dėl tariamos grėsmės nacionaliniam saugumui tuo atveju, jeigu ieškovas naudosis sau nuosavybės teise priklausančiu sklypu ir/ar sklypo dalimi, kurią savininkai sutarė naudotis bendrai, tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, jog ši teritorija apskritai nėra kaip nors ypatingai saugoma, o patekti į šią teritoriją, priešingai nei teigia atsakovas, gali bet kas (jeigu tik vartai ir šlagbaumas prie įvažiavimo yra atidaryti), todėl kalbėti apie kokias nors grėsmes, tuo labiau nacionaliniam saugumui, susijusias su tuo, jog Ieškovas naudosis savo nuosavybe yra tikrai nepagrįsta ir net neprotinga.

Štai, pavyzdžiui, 2014 m. gruodžio 17 d. ieškovo prašymu antstolė T. G. konstatavo faktines aplinkybes sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Į šią teritoriją, kurioje anot atsakovo vyksta „valstybinio lygmens procesai“ ir kurioje ieškovo lankymasis neva sukelia grėsmę nacionaliniam saugumui, trimis skirtingais automobiliais atvyko žemės savininkas ieškovas J. G., antstolė T. G. su padėjėju bei ieškovo interesus atstovaujančios advokatų kontoros darbuotojai. Kadangi prie įvažiavimo į teritoriją esantys vartai buvo atidaryti, tad visi trys automobiliai įvažiavo į teritoriją ir joje pasistatė savo automobilius (šį faktą patvirtina vaizdas, užfiksuotas prie Protokolo esančiose nuotraukose Nr. 6, 18, 24, 35). Antstolė su savo padėjėju apie pusę valandos atvirai fotografavo visą teritoriją (šios nuotraukos buvo pridėtos prie Protokolo). Visi atvykę asmenys (iš viso jų buvo 5) po teritoriją vaikščiojo daugiau nei valandą, darė papildomas nuotraukas, matavo tvorų aukščius bei jų atstumus nuo sklypų ribos, bet per visą šį laiką nei vienas atsakovo darbuotojas nesidomėjo ir neklausė, ką atvykę asmenys čia veikia, į vietą neatvyko nei kokie nors apsaugos darbuotojai, nei specialiosios tarnybos. Visiškai šalia buvę kelininkai ramiai dirbo aplink savo sunkiasvores transporto priemones (jos užfiksuotos prie Protokolo esančioje nuotraukoje Nr. 41) ir taip pat nesidomėjo, ką veikia atvykę asmenys bei nereiškė absoliučiai jokių pretenzijų dėl atvykėlių veiksmų ar jų tariamai keliamo pavojaus nacionaliniam saugumui. Tai tik patvirtina, jog jokie valstybinio lygmens procesai šioje teritorijoje nevyksta, po atsakovo nuomojamą teritoriją galimai laisvai ir nevaržomai vaikščioti, asmenų lankymasis teritorijoje nekelia jokios grėsmės, tuo labiau nacionaliniam saugumui, o teritorija, be ją juosiančios tvoros ir įrengtų stebėjimo kamerų, nėra kaip nors papildomai ar ypatingai saugoma.

Be šio nurodyto karto, ieškovo atstovai (advokatų kontoros darbuotojai) į šį sklypą buvo laisvai įvažiavę dar maždaug tris kartus skirtingomis dienomis, po sklypą laisvai vaikščiojo bei fotografavo teritoriją. Ieškovo atstovai tik vieną kartą su automobiliu nepateko į šią teritoriją, kadangi atvykus buvo nuleistas pakeliamas užtvaras, kuris sutrukdė automobiliu įvažiuoti į šią teritoriją. Todėl pagrįstai konstatuotina, jog atsakovo nuomojama teritorija, kurioje yra įsikūrusi Šalčininkų kelių tarnyba, nėra kaip nors ypatingai saugoma, o patekti į šią teritoriją ir laisvai joje vaikščioti, priešingai nei teigia atsakovas skunde, galima visada, kai tik yra atidaryti teritorijos vartai ir pakeliamas užtvaras (taip yra dažniausiai atsakovo darbo metu). Atsakovo siekis neleisti ieškovui naudotis savo nuosavybe ir patekti į sklypą bei jame esantį pastatą (sandėlį) yra tik nesuprantamas ir nepagrįstas piktybiškas atsakovo elgesys, kuris tikrai nėra susijęs su kokiais nors neįvardintais saugumo reikalavimais ar tariamomis grėsmėmis.

Aptariant atsakovo apeliaciniame skunde nurodomą tariamą pavojų nacionaliniam saugumui bei faktą, jog atsakovas yra įtrauktas į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių valstybės įmonių sąrašą ir dėl to neva ieškovui negali būti sudarytos galimybės naudotis savo nekilnojamuoju turtu, būtina paminėti itin svarbią aplinkybę, jog pats atsakovas VI „Vilniaus regiono keliai“ 2010 metais sandėlį bei sklypo dalį, kurią vėliau įsigijo ieškovas, pasiūlė perduoti Valstybini turto fondui privatizavimui, kadangi šis sandėlis nebuvo tinkamas atsakovui naudoti ir nebebuvo jam reikalingas.

Pažymėtina ir tai, jog aukcionas, kuriame ieškovas įsigijo šį nekilnojamąjį turtą, buvo paskelbtas viešai, jame galėjo dalyvauti visi fiziniai ir juridiniai asmenys, dalyviams, norintiems įsigyti šį nekilnojamąjį turtą, nebuvo nustatyta absoliučiai jokių ribojimų ar kokių nors specialių papildomų reikalavimų, todėl konstatuotina, jog yra visiškai nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog neva ieškovas buvo nepakankamai apdairus tuo metu, kai priėmė sprendimą įsigyti žemės sklypą su pastatu (sandėliu). Prieš įsigyjant šį nekilnojamąjį turtą ieškovui, kaip ir kitiems aukciono dalyviams, buvo aprodytas aukcione parduodamas žemės sklypas su jame esančiu pastatu (sandėliu), nurodyta, jog patekti į parduodamą žemės sklypą bei jame esantį pastatą bus galima per įrengtą įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) gatvės, t.y. per tą sklypo dalį, kurią vėliau žemės savininkai Susitarimu nutarė naudotis bendrai, o atsakovo tvoros, kuri kerta pagrindinę sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu A ir kuri neleidžia patekti į didžiąją šio sklypo dalį ir čia esantį sandėlį, tuo metu apskritai nebuvo.

10) Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog į bylą trečiuoju asmeniu nebuvo įtrauktas Valstybės saugumo departamentas.

Valstybės saugumo departamento dalyvavimo šioje civilinėje byloje reikalingumą atsakovas grindė tuo, jog VĮ „Vilniaus regiono keliai“ yra įtraukta į Įstatymo 3 str. 1 dalies valstybės įmonių, turinčių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui sąrašą.

Nei teisės aktai, nei jokie tarpusavio susitarimai nenumato pareigos ieškovui rūpintis atsakovo, jo turto ar jo nuomojamos teritorijos saugumu. Ieškovas yra suinteresuotas, jog tiek jam priklausančiame sklype su sandėliu, tiek aplinkinėse teritorijose būtų kuo saugiau, ir dėl to neturi jokio tikslo bloginti esamos saugumo būklės bei dės visas pastangas, kad teritorijoje būtų saugu. Tačiau ieškovas neturi pareigos kaip nors papildomai saugoti atsakovo turto, lygiai taip pat, kaip ir atsakovas neturi jokių pareigų rūpintis kaimynystėje esančiu ieškovo sklypu bei sandėliu, tačiau suprantama, jog kaimynystėje turto turintys ieškovas ir atsakovas privalo elgtis, kaip asmenys, įprastai rūpestingi ir atidūs savo bei kaimynų turto atžvilgiu, ką ieškovas ir planuoja daryti.

12) Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog teismas ex officio nesiėmė vertinti ar Susitarime savininkų nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms

Sudarant šį Susitarimą, susitikimuose, kuriuose buvo aptariama būsima konkreti naudojimosi sklypu tvarka, dalyvavo tiek šio Susitarimo šalys (t.y. ieškovas J. G. ir Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai), tiek ir atsakovo VĮ „Vilniaus regiono keliai“ atstovai, kurių padalinys - Šalčininkų kelių tarnyba - yra įsikūrusi nuomojamame sklype. Žemės sklypo savininkai numatė, jog žemės sklypu bus naudojamasi tokia tvarka, kuri vėliau buvo numatyta Susitarime. Atsakovas VĮ „Vilniaus regiono keliai“ buvo supažindintas su numatomu sudaryti Susitarimu bei numatyta naudojimosi sklypu tvarka, o jis jokių pretenzijų ar kitokių pastabų nei žodžiu, nei raštu nepareiškė.

Susitarimas buvo sudarytas notarine tvarka bei įregistruotas VĮ „Registrų centre“, o LR CK 4.262 str. numato, jog įrašyti į viešą registrą duomenys yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujanti sklypo bendrasavininko Lietuvos Respublikos interesus iš kurios atsakovas nuomojasi sklypo dalį atsakovą paragino sudaryti visas sąlygas ieškovui valdyti, naudoti ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypo dalimi ir statiniais. Nei prieš šio Susitarimo pasirašymą, nei jį pasirašius, atsakovas VĮ „Vilniaus regiono keliai“ jokių pretenzijų dėl numatytos sklypų naudojimosi nereiškė ir savininkų sudaryto Susitarimo neginčijo.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog netrukdyti ieškovui naudotis įsigytu nekilnojamuoju turtu atsakovą ragina ne tik ieškovas, bet ir kitas sklypo bendrasavininkas Lietuvos Respublikos interesus atstovaujanti Nacionalinės žemės tarnyba, iš kurios atsakovas nuomojasi savo sklypo dalį.

Ieškovas atkreipia dėmesį ir į tai, jog neįleisdamas ieškovo į jam priklausantį žemės sklypą ir čia esantį pastatą, atsakovas, būdamas valstybine įmone, grubiai pažeidžia Europos Žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis taip pat numato, jog nuosavybė yra neliečiama.

Ieškovas pažymėjo, jog realiai nėra jokių kitų, nei nustatyta Susitarime, būdų, ieškovui patekti į savo sklypą, plane prie Susitarimo pažymėtu indeksu A, bei čia esantį ieškovo sandėlį. Šią aplinkybę patvirtina ir 2013 m. balandžio 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus raštas Nr. 43SS-(14.43.45.)-6 Dėl skundo nagrinėjimo, kuriame nurodyta, jog privažiavimas prie žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra numatytas iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės (pro metalinius vartus). Šiame rašte Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, jog nėra galimybės į sklypą įvažiuoti kitu būdu, t.y. rašte nurodyta, kad „kitas privažiavimas prie žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nėra numatytas. Iš vakarų pusės žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribojasi su valstybiniais ir AB „Lietuvos dujos“ bei AB „Suskystintos dujos" nuomos teise valdomais žemės sklypais, kuriems kelio servitutas (tarnaujantis daiktas), suteikiantis teisę iš vakarų pusės prieiti ar privažiuoti prie žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nėra nustatytas. Įrengti privažiavimą iš šiaurinės žemės sklypo pusės taip pat nėra galimybės, kadangi prie šiaurinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribos yra įrengta UAB „Šalčininkų šilumos tinklai“ eksploatuojama šilumos trasa.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, jog norint pasinaudoti negatorinio ieškinio instituto teisės normomis, būtina teismui pateikti faktus, kad teisės pažeidimas konkretaus daikto savininko atžvilgiu atsirado jau po to, kai tas asmuo buvo daikto savininkas, t.y. teisės pažeidimas atsirado prieš konkretų žemės savininką. Atsakovo teiginiai yra visiškai nepagrįsti, o juos paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio civilinėse bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai pasisakęs, jog asmuo, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti, kad jis yra turto savininkas ir kad yra pažeistos jo teisės, bet neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai (2014 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-528/2014).

Ieškovas nurodė, kad šie dokumentai buvo gauti ir sudaryti jau po to, kai Šalčininkų rajono apylinkės teismas išnagrinėjo šią civilinę bylą, todėl jie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau šie įrodymai yra itin svarbūs ir patvirtinantys atsakovo neteisėtus veiksmus bei paneigiantys jo apeliacinio skundo argumentus, todėl turi būti įvertinti apeliacinės instancijos teismo nagrinėjant šią civilinę bylą.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010). Kadangi teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo argumentacija, todėl pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

1) Dėl ypatingo apelianto statuso

Apeliantas VĮ „Vilniaus regiono keliai“ pagal LR Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (toliau Įstatymas) 3 str. 1 d. 16 p. yra įtrauktas į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių valstybės įmonių sąrašą. Pagal Įstatymo 1 str. šio įstatymo paskirtis - nustatyti, kurios įmonės ir įrengimai turi strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui, kurie iš jų nuosavybės teise privalo priklausyti valstybei, kuriuose iš jų kapitalo dalį gali turėti privatūs nacionaliniai ir užsienio asmenys, atitinkantys nacionalinio saugumo interesus, o kuriuose iš jų privalo būti palikta sprendžiamoji galia valstybei, kaip numatyta šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje. Šiuo įstatymu taip pat nustatoma tvarka ir kriterijai, kuriais vadovaujantis įvertinama strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių potencialių dalyvių atitiktis nacionalinio saugumo interesams, apibrėžiami ypatingą strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintys įrenginiai bei jiems ir investuotojams taikomos nacionalinio saugumo interesus užtikrinančios specialiosios saugumo priemonės. Įstatymo 3 str. 3 dalis numato, jog šiame sąraše išvardintos įmonės gali būti pertvarkytos į akcines bendroves ar uždarąsias akcines bendroves arba reorganizuotos LR Civilinio kodekso nustatytais būdais tik Seimui priėmus atitinkamą įstatymą.

Byloje nustatyta, kad žemės sklypas 2,6754 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise: ieškovui J. G. nuosavybės teise priklauso 6873/26754 žemės sklypo dalis, kurią jis įgijo nuosavybėn 2013 m. vasario 8 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 14-736 ir 2013 m. vasario 8 d. priėmimo - perdavimo akto pagrindu, bei šioje dalyje esantys statiniai: pastatas – sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatas – stoginė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie ieškovui priklauso nuosavybės teise pagal 2013 m. vasario 8 d. sutartį Nr. 2-2013 ir 2013 m. vasario 8 d. perdavimo – priėmimo aktą. Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklauso 19881/26754 žemės sklypo dalis, kurią patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nurodyta žemės sklypo dalis išnuomota atsakovui VĮ Vilniaus regiono keliai 1998 m. gruodžio 14 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 790 ir 2011 m. birželio 14 d. susitarimo Nr. 43SZN-50 pagrindu. Žemės sklypo paskirtis – kita, tai yra žemės sklypas naudojamas jame esančių šalims priklausančių statinių eksploatavimui. Žemės sklypas nėra padalintas į atskirus sklypus. 2014 m. liepos 14 d. bendraturčių susitarimu dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu Nr. 4080 nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, pagal kurią ieškovas naudojasi žemės sklypo dalimi, UAB „Soklida“ 2014 m. vasario 17 d. parengtame naudojimosi tvarkos plane pažymėta simboliu „A“ (6374 kv. m ploto), Lietuvos Respublika naudojasi žemės sklypo dalimis, UAB „Soklida“ 2014 m. vasario 17 d. parengtame naudojimosi tvarkos plane pažymėtomis simboliais „B“ ir „D“ (atitinkamai 12240 kv. m ir 7142 kv. m ploto), o dalis „D“, 998 kv. m ploto, susitarimo šalimas palikta naudotis bendrai. Taigi, byloje kilęs ginčas dėl bendro naudojimo teritorijos „C“, kuria pagal nustatytą Susitarime naudojimosi tvarką ieškovui numatytas patekimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės į jam priklausančius žemės sklypo dalį ir joje esančius statinius.

Kaip teisingai pastebėjo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pagal Įstatymo 3 str. 2 dalyje nurodytą baigtinį įrenginių sąrašą, kurie turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, nei atsakovo VI „Vilniaus regiono keliai“ iš Lietuvos Respublikos nuomojamas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nei jokie šiame sklype esantys atsakovui ar bet kuriems kitiems asmenims priklausantys įrenginiai, nėra įtraukti į šį sąrašą. Todėl visiškai neaktualus faktas šios civilinės bylos atžvilgiu, kad atsakovas kaip valstybinė įmonė, yra įtraukta į aukščiau paminėtą įmonių sąrašą ir šis faktas niekaip neleidžia apeliantui pažeisti kito savininko teisės naudotis jam priklausančiu nuosavybės teise turtu.

Kaip jau pasisakyta, ginčas kilo dėl naudojimosi sklypu, kuriame nėra jokių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įrenginių, ir kuriame įsikūrusi VĮ „Vilniaus regiono keliai“ padalinys, Šalčininkų kelių tarnyba. Byloje kilęs ginčas niekaip nesusijęs ir su Įstatymo 3 str. 3 dalies taikymu, kuriame numatyta jog šiame sąraše išvardintos įmonės gali būti pertvarkytos į akcines bendroves ar uždarąsias akcines bendroves arba reorganizuotos LR Civilinio kodekso nustatytais būdais tik Seimui priėmus atitinkamą įstatymą.

2) Dėl CPK 47 str. nuostatų pažeidimo

Apeliantas Valstybės saugumo departamento dalyvavimą šioje civilinėje byloje grindė tuo, jog VĮ „Vilniaus regiono keliai“ yra įtraukta į Įstatymo 3 str. 1 dalyje nurodytų valstybės įmonių, turinčių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, sąrašą.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pats raštu kreipėsi į šią instituciją dėl šioje civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo, tačiau Valstybės saugumo departamentas su apelianto pasiūlymu nesutiko. Taigi, kaip teisingai nurodė ieškovas, ši aplinkybė patvirtina, jog Valstybės saugumo departamentas buvo informuotas apie civilinę bylą ir visiškai pagristai nustatė, jog jam nėra jokio pagrindo kištis į ginčą tarp J. G. ir VĮ „Vilniaus regiono keliai“ dėl savininko pažeistų teisių gynimo, nes šis ginčas visiškai nėra susijęs su šios institucijos vykdomomis funkcijomis bei jos kompetencija.

3) Dėl 2014 m. liepos 14 d. Susitarimo ex officio pripažinimo negaliojančiu

Kaip paaiškino ieškovas bei trečias asmuo Nacionalinė žemės tarnyba, sudarant šį Susitarimą, susitikimuose, kuriuose buvo aptariama būsima konkreti naudojimosi sklypu tvarka, dalyvavo tiek šio Susitarimo šalys (ieškovas J. G. ir Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai), tiek ir atsakovo VĮ „Vilniaus regiono keliai“ atstovai, kurių padalinys - Šalčininkų kelių tarnyba - yra įsikūrusi nuomojamame sklype. Atsakovas VĮ „Vilniaus regiono keliai“ buvo supažindintas su numatomu sudaryti Susitarimu bei numatyta naudojimosi sklypu tvarka, jis jokių pretenzijų ar kitokių pastabų nei žodžiu, nei raštu nepareiškė. Susitarimas nebuvo ginčijamas. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų skyrius 2014 rugsėjo 4 d. raštu Nr. 43SD-(14.43.7.)-2578 papildomai informavo atsakovą VĮ „Vilniaus regiono keliai“ apie žemės sklypo bendraturčių sudarytą Susitarimą bei pateikė atsakovui Susitarimo nuorašą bei naudojimosi žemės sklypu planą. Taigi, atsakovas VĮ „Vilniaus regiono keliai“ jokių pretenzijų dėl Susitarime numatytos sklypų naudojimosi tvarkos nereiškė ir savininkų sudaryto Susitarimo neginčijo.

Pagal Kasacinio teismo praktiką, nustatant naudojimusi bendru žemės sklypu tvarką, turi būti užtikrintas žemėtvarkos racionalumas, žemės naudojimas pagal pagrindinę paskirtį, bendraturčių ir gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų teisės ir teisėti interesai. Pagal 2014 m. liepos 14 d. Susitarimą ieškovas J. G. turi teisę naudotis 6374 kv. m. žemės sklypo dalimi, kurioje randasi jam nuosavybės teise priklausantys pastatai, o kita 449 kv. m. dydžio dalis patenka į 998 kv. m. žemės sklypo dalį, kurią valdo Lietuvos Respublika. Į šią teritoriją patenka kelias. Kito įvažiavimo į ieškovo valdomą pastatą ir 6374 kv. m. ploto žemės sklypą nėra. Kaip patvirtino Susitarimą sudarę abi šalys, t.y. ieškovas ir Nacionalinė žemės tarnyba, nustatant naudojimosi tvarką buvo atsižvelgta į faktinį žemės sklypo naudojimą, kuris faktiškai egzistavo ilgą laiką ir kaip jau pasisakyta, nustatyta naudojimosi tvarka nepažeidžia įstatymų reikalavimų ir Susitarimas nenuginčytas.