Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės Renatos Blaškauskienės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2011 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. balandžio 20 d. ir nuo 2011 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 11 d. baudžiamoji byla nutraukta, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis „vengė pareigos išlaikyti vaiką, o būtent: būdamas įpareigotas pagal Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. L2-686-277/2007, mokėti lėšas nepilnamečiams vaikams K. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), E. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), A. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir E. B., gimusiam (duomenys neskelbtini), pagal Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. L2-173-286/2012 L. B., gimusiam (duomenys neskelbtini), iki vaikų pilnametystės periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui po 150 litų, kas atitinka 43,44 eurus kas mėnesį pavedant vaikų išlaikymui skirtas lėšas tvarkyti jų motinai R. B. (P.), privalėdamas šią pareigą vykdyti nuo 2010-04-17 iki 2010-08-09, nuo 2011-04-09 iki 2011-04-20, nuo 2011-04-29 iki 2011-12-11, nedirbdamas ir nesiregistruodamas Užimtumo tarnyboje, o nuo 2012-06-17 iki 2015-09-09 R. B. kas mėnesį gaudamas šalpos išmokas po 324 litus, kas atitinka 94,50 eurus, taip pat gaudamas kitas lėšas, jokios sumos vaikų išlaikymui neskyrė ir išlaikymo vaikams visiškai nemokėjo, taip vengė pareigos pagal teismų sprendimus išlaikyti vaikus.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė R. Blaškauskienė prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje ir skirti jam 120 valandų viešųjų darbų bausmę 6 mėnesiams, įpareigojant per mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui. Skunde nurodo:

2.1. R. B. nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 13 d. nustatytas nedarbingumas - jis netekęs 70 proc. darbingumo, jam paskirta ir mokama šalpos neįgalumo pensija, tačiau tie patys duomenys patvirtina ir tai, kad R. B. yra iš dalies darbingas, t. y., gali dirbti jo sveikatos būklę atitinkantį darbą su apribojimais, numatytais akte. Tai reiškia, kad išteisintasis apskritai nėra neįgalus – negalintis visiškai dirbti, todėl nors realiai vertinant ir apsunkintai, tačiau jis turėjo galimybę susirasti darbą ir tokiu būdu gauti pajamas bei skirti jų dalį savo vaikų išlaikymui, tačiau pastarasis to nepadarė;

2.2. per 8 metus R. B. buvo registruotas Užimtumo tarnyboje 4 metus 5 mėnesius 13 dienų. Per tą laiką - 2006 m. tris mėnesius, 2007 m. 10 dienų dirbo viešuosius darbus, 2009 m. du mėnesius pagal verslo liudijimą, 2012 m. vasario 17 d. išduotas siūlymas įsidarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet neįdarbintas, nes pasirinktas kitas kandidatas. Šie duomenys patvirtina, kad iki darbingumo sumažėjimo R. B. niekur nedirbo ir išvardintais laikotarpiais Užimtumo tarnyboje nesiregistravo, todėl nėra pagrindo teigti, kad nustatytas darbingumo lygis 2012 m., kaip nors sąlygojo R. B. elgesį ir būtent dėl šios priežasties jis negalėjo mokėti lėšų 5 vaikams išlaikyti. Teismas R. B. veiksmus vertino atsietai nuo visos baudžiamosios bylos medžiagos išskirtinę reikšmę suteikdamas laikotarpiui nuo 2012-06-17 iki 2015-09-09, kai išteisintajam buvo nustatytas 30 procentų darbingumas;

2.3. taip pat nesutiktina ir su teismo argumentu, kad pateisinama ir objektyvi priežastis nemokėti lėšų vaikams išlaikyti yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnio 6 punktas, numatantis, kad iš neįgalumo pensijos lėšos negali būti išieškomos, nes būtent šio įstatymo nuostatos neatleidžia paties skolininko nuo pareigos mokėti iš gaunamų pajamų lėšas vaikams išlaikyti. Iš esmės teismas spręsdamas, kad iš neįgalumo pensijos negali būti išieškomos lėšos ir tuo pateisindamas išteisintojo veiksmus atleido skolininką nuo jam teismo nustatytų pareigų. Be to, iš R. B. banko sąskaitų išrašų matyti, kad gaunamas pinigines lėšas kaip socialinę pašalpą, neleido būtiniems poreikiams tenkinti ar sveikatai gerinti - pirkiniai vykdyti degalinėse, o ne vaistinėse ar maisto prekių parduotuvėse;

2.4. teismas nuosprendyje išanalizavo tik dalį pateiktų duomenų apie R. B. gautas kitas pajamas inkriminuojamais laikotarpiais – teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad R. B. gaudamas pajamas grynais pinigais, t. y., 2010 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavęs 6056,8 litų išmoką grynais, 2012 metais gavęs 7140 litų grynais, 2013 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavęs 2406,75 litų grynais, ką patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikta informacija, apie gautas pajamas antstoliui nepranešė, į banko sąskaitą neįdėjo, vaikų išlaikymui neskyrė. Taip pat R. B. savo vardu 2012-12-11 registruodamas automobilį „Audi 80“, 2012-07-04 automobilį „Mazda“, 2014-09-29 automobilį „Peugeot 405“, ką patvirtina 2020-03-03 kelių transporto priemonių registracijos išrašas, be to, kaip pats nurodė, dirbdamas užsienyje ir gaudamas pajamas, ką patvirtina R. B. parodymai fiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, nei dalies šių lėšų nepanaudojo vaikų gerovei ir net dalies pinigų nepervedė į R. P. sąskaitą;

2.5. teismas išskirtinai akcentavo antstolio K. Košio nurašytas, o vėliau grąžintas lėšas, taip pat nurodė ir tai, kad, kai 2013 m. birželio 7 d. į R. B. sąskaitą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktas 1071 Lt pervedimas, teismo sprendimai dėl išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis priteisimo buvo perduoti antstoliui vykdyti priverstinai, vykdomosios bylos nebuvo sustabdytos, o R. B. nesudarė jokių kliūčių nukreipti išieškojimą į šią sąskaitą patenkančias tokias lėšas, todėl iš šių lėšų įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti vykdomas priverstinis išlaikymo išieškojimas. Su šiais teismo argumentais negalima sutikti, nes teismas lėšų vaikams išlaikyti prievolę priskyrė ne išteisintajam R. B., o antstoliui vykdžiusiam išieškojimą;

2.6. pažymėtina, kad sveikatos būklė R. B., nors neleido dirbti, leido daryti apysunkius nusikaltimus, nes teistumo pažyma patvirtina, kad R. B. 2013-07-26 buvo nuteistas už sukčiavimą ir neteisėtą elektroninių duomenų panaudojimą, už kurio padarymą, jam buvo paskirta bausmė - bauda, su kuria jis pats ir sutiko, žinodamas, kad pinigines lėšas jis turi skirti 5 vaikų išlaikymui, o ne bausmės - baudos atlikimui;

2.7. nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnio požymiai nustatyti ir ikiteisminis tyrimas pradėtas 2019-08-01, tyrimas byloje užsitęsė dėl sąmoningų paties išteisintojo veiksmų kryptingai siekiant išvengti atsakomybės už padarytus veiksmus. Šioje baudžiamojoje byloje pripažinus, kad R. B. nuo 2012-06-17 iki 2015-09-09 turėdamas, kad ir 30 proc. nedarbingumą, bet gaudamas ne tik pašalpą, bet ir kitas pajamas savo vaikams nemokėjo jokio išlaikymo, o tai reiškia – tyčia ir sąmoningai vengė žinomai teismo sprendimais nustatytos pareigos išlaikyti savimi pasirūpinti dar nesugebančius savo nepilnamečius vaikus, teismo paskaičiuotas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nėra praėjęs ir nėra pagrindo nutraukti baudžiamojo proceso.

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas advokatas – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Prokurorės skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl R. B. išteisinimo pagal BK 164 straipsnį ir jam bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

7. Skundžiamu nuosprendžiu R. B. pagal BK 164 straipsnį laikotarpiu nuo 2012-06-17 iki 2015-09-09 buvo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o laikotarpiu nuo 2010-04-17 iki 2010-08-09, nuo 2011-04-09 iki 2011-04-20, nuo 2011-04-29 iki 2011-12-11, jam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

8. Įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, apeliacinio skundo motyvus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esant baudžiamojo įstatymo pažeidimams pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

9. Asmens teisės ir laisvės negali būti ribojamos vien tuo pagrindu, kad baudžiamasis procesas prieš asmenį baigtas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, bet ne išteisinamuoju nuosprendžiu.

10. R. B. buvo kaltinamas padaręs vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje. Nusikalstama veika, numatyta BK 164 straipsnyje, yra trunkamoji. Pagal kasacinio teismo praktiką trunkamoji nusikalstama veika apibūdinama nuolatiniu, nepertraukiamu atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK straipsnyje, realizavimu tam tikrą laiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-P-267/2011). Jos padarymo laikotarpis yra apibrėžtas kaltinamajame akte. Nagrinėjamu atveju teismui pateiktame kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog R. B. kaltinamas, kad vengė pareigos išlaikyti vaikus laikotarpiais nuo „<...> 2010-04-17 iki 2010-08-09, nuo 2011-04-09 iki 2011-04-20, nuo 2011-04-29 iki 2011-12-11, <...> nuo 2012-06-17 iki 2015-09-09 <...>“. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas visus šiuos kaltinamajame akte pateiktus laikotarpius turėjo vertinti vienos, t. y., BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties kontekste ir atsakyti į klausimą, ar padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai šiuos laikotarpius padalino į dvi grupes, t. y., laikotarpį nuo 2012-06-17 iki 2015-09-09, kuriame R. B. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o laikotarpiu nuo 2010-04-17 iki 2010-08-09, nuo 2011-04-09 iki 2011-04-20, nuo 2011-04-29 iki 2011-12-11, R. B. bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Teisėjų kolegija sutinka, kad apskritai tokia situacija BK 164 straipsnio kontekste, kuomet vertinami skirtingi laikotarpiai, gali susidaryti, tačiau šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nutraukdamas minėtuose laikotarpiuose bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino visiškai to nemotyvavo. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys, kad aiškindamas pirmiau nurodytas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinamas kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas). Taip pat ir kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, jog teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaujantis BK 95 straipsniu, pirmiausia turi konstatuoti, kad veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai ir įvardyti konkretų BK straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-591/2013, 2K-276/2014, 2K-87-942/2017). Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau įvardytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, įvertinus visą kaltinamajame akte įvardintą nusikalstamos veikos laikotarpį, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas taikydamas BK 95 straipsnio nuostatas, nepagrįstai nevertino ir nekonstatavo, ar yra BK 164 straipsnyje numatytos veikos požymiai. Teisėjų kolegija ištaisiusi pirmos instancijos teismo klaidą ir įvertinusi bylos duomenis bei surinktus įrodymus, daro išvadą, kad R. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje, požymių.

11. BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį kaltininko atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių, vengimas konstatuojamas, nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką. Taigi pagal formuojamą teismų praktiką BK 164 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių. Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą.

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. B. pagal Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą bei pagal Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą buvo įpareigotas teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis, kiekvienam vaikui po 150 litų (43,44 Eur), kas mėnesį pavedant vaikų išlaikymui skirtas lėšas tvarkyti jų motinai R. B. (P.), iki vaikai sulauks pilnametystės. R. P. banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad R. B. nuo 2007 m. spalio 11 d. iki 2016 m. kovo 1 d. pinigų vaikų išlaikymui į šią sąskaitą nemokėjo (1 t., b. l. 149-151). Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad net ir esant susidarius tokiai situacijai nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, jog R. B. tokiais savo veiksmais vengė išlaikyti savo vaikus ir tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje. R. B. viso baudžiamojo proceso metu teigė, jog išlaikymą nurodytu laikotarpiu teikė pagal finansines galimybes, t. y., pripažįsta, jog ne visada turėjo stabilias pajams, todėl alimentų nepervedinėjo, tačiau išlaikymą tiek pats tiesiogiai, tiek per seserį L. K. teikė kita forma prisidėdamas prie savo vaikų aprūpinimo – pirkdavo jiems maistą, rūbus, žaislus, mokyklinius reikmenis, savo lėšomis apmokėdavo vaikų pramogas, taip pat duodavo pinigų vaikams ir R. P. bei darydavo jai pinigų perlaidas (2 t., b. l. 11-12, 93-95; 5 t., b. l. 166-167). Šias aplinkybes patvirtino ir R. B. dukterys - E. B. bei K. B. parodydamos, jog kai R. B. jau nebegyveno kartu su jomis (pagal bylos duomenis maždaug nuo 2009 m.), jis duodavo joms dovanas, siųsdavo drabužius, saldainius, duodavo ir pinigų, kviesdavo pavalgyti (1 t., b. l. 91-92, 106-108). Nors nukentėjusioji R. P. teisminio nagrinėjimo metu neigė, kad išteisintasis prisidėjo prie vaikų išlaikymo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog R. B. atveždavo maisto, vaikams einant į darželį pirko rūbus, grįžęs iš užsienio atveždavo vaikams smulkmenų, 2014 m. išsivežė dukrą E. išeiginėms pas save į (duomenys neskelbtini), pirko jai rūbų (1 t., b. l. 65-67). Taigi nėra pagrindo teigti, jog tuo metu, kai R. B. kartu nebegyveno su R. P., pagal galimybes nesistengė vykdyti pareigos išlaikyti vaikų, neužtikrino jų teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia normaliam vaikų fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog R. B. nebuvo pakankamai aktyvus ieškodamasis darbo ar sąmoningai vengė dirbti kaip tai nurodo prokurorė apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, R. B. ieškodamasis darbo pakankamai ilgą laiką buvo registruotas Užimtumo tarnyboje (3 t., b. l. 45). Prokurorės skunde nurodytais periodais būdavo išbrauktas iš Užimtumo tarnybos, kadangi kaip pats parodė, negalėdamas išlaikyti gausios šeimos vykdavo į užsienį uždarbiauti, dėl to paskirtą dieną būdamas užsienyje negalėdavo registruotis Užimtumo tarnyboje. Be to, pagal R. P. ir E. B. parodymus, R. B. grįžęs iš užsienio atvažiuodavo aplankyti vaikų – atveždavo jiems smulkmenų bei duodavo pinigų (1 t., b. l. 66, 92). Taigi net ir oficialiai nedirbdamas, R. B. stengėsi išlaikyti vaikus tiek duodamas jiems pinigų, tiek kitokiais būdais prisidėdamas prie vaikų išlaikymo.

13. Teisėjų kolegija taip pat negali vienareikšmiškai atmesti išteisintojo teiginių, jog R. B. galimybė dirbti buvo apsunkinta ir dėl sunkios sveikatos būklės. Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informaciją R. B. pirminio vertinimo metu nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. nustatytas 30 proc. darbingumo lygis (3 t., b. l. 32). Paskutinio vertinimo metu nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. nustatytas 30 proc. darbingumo lygis. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. Darbingumo lygio vertinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad R. B. diagnozuotas lėtinis virusinis hepatitas (B17.2) ir kepenų cirozė (K74.6). Jame taip pat nurodyta, jog jį vargina bendras silpnumas, nuovargis, fizinio krūvio netoleravimas ir kt. Vertinant jo funkcinius, profesinius ir kitus kriterijus nurodytos tokios aplinkybės kaip „<...> gali dirbti 4-5 valandas per dieną, 3-4 dienas per savaitę <...> Neturi profesinės kvalifikacijos arba negali turimos panaudoti ir kt. <...>“ (3 t., b. l. 21-26). Karališkojo koledžo ligoninės R. B. išduotų medicininių dokumentų vertimas į lietuvių kalbą patvirtina, kad R. B. 2015 m. atlikta kepenų transplantacija dėl hepatito C (2 t., b. l. 152-157). R. B. sutuoktinė O. B. taip patvirtino, jog R. B. sveikata kaltinime nurodytu periodu buvo labai prasta, savarankiškai jis nieko negalėjo, todėl jai buvo suteikta jo slauga (globa) (1 t., b. l. 124). Taigi darbo pasirinkimas, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta bei pažymint, kad R. B. turi pradinį išsilavinimą, kitaip nei teigia prokurorė skunde, yra pakankamai komplikuotas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kurios niekaip byloje nėra paneigtos, teisėjų kolegija negali daryti neabejotinos išvados, kad išteisintasis tyčia neįsidarbino, siekdamas išvengti išlaikymo savo vaikams teikimo ar, kad jis nedėjo jokių pastangų susirasti darbą.

13.1. 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) R. B. nuo 2012 m. birželio 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. buvo paskirta ir mokama šalpos neįgalumo pensija (netekusiam 60 – 70 proc. darbingumo (II gr. invalidui) po 24 arba 26 metų). Šioje vietoje nesutiktina su prokurorės skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad iš neįgalumo pensijos negali būti išieškomos lėšos pateisino išteisintojo veiksmus ir atleido skolininką nuo jam teismo nustatytų pareigų. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnio 6 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip išmokos, mokamos pagal Šalpos pensijų įstatymą, t. y., šiuo atveju iš R. B. neįgalumo pensijos. Tai yra mėnesinės išmokos, skirtos netektam nedarbingumui kompensuoti ir tenkinti minimalius asmens poreikius, kurie akivaizdu, jog kiekvienam asmeniui yra skirtingi. Todėl prokurorės selektyviai nurodomas neįgalumo pensijos panaudojimas tam tikriems R. B. atsiskaitymams bei kitoks šių įstatymo nuostatų vertinimas nekeičia pagrįstų ir motyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų.

14. Prokurorė skunde nesutinka su teismo vertinimu dėl antstolio K. Košio neveikimo išieškant R. B. lėšas ir taip pateisinant išteisintojo veiksmus, kadangi išlaikymo prievolė priklauso ne antstoliui, o R. B. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino R. B. gautų pajamų grynais pinigais, t. y., jog 2010 m. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 6056,8 litų išmoką grynais, 2012 m. gavo 7140 litų grynais, 2013 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 2406,75 litų grynais. Teismas taip pat neatsižvelgė į R. B. vardu 2012-12-11 registruotą automobilį „Audi 80“, 2012-07-04 automobilį „Mazda“, 2014-09-29 automobilį „Peugeot 405“.

14.1. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kai 2013 m. birželio 7 d. į R. B. sąskaitą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos buvo atliktas 1071 Lt pervedimas, teismo sprendimai dėl išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis priteisimo buvo perduoti antstoliui vykdyti priverstinai, vykdomosios bylos nebuvo sustabdytos, o R. B. nesudarė jokių kliūčių nukreipti išieškojimą į šią sąskaitą patenkančias tokias lėšas, todėl iš šių lėšų įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti vykdomas priverstinis išlaikymo išieškojimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šioms teismo išvadoms, kadangi jų teisingumą iš esmės patvirtina prokurorės skunde akcentuojamos teismo neįvertintos 2010 m., 2012 m., 2013 m. gautos pajamos bei R. B. vardu registruoti automobiliai, t. y., patvirtina teismo įsitikinimą, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog R. B. atliko tyčinius veiksmus, kuriais siektų slėpti pajamas ar turtą, kadangi kaip matyti, viskas buvo atliekama viešai – per R. B. banko sąskaitas bei R. B. vardu oficialiuose valstybiniuose registruose.

15. Nepagrįstas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, jog, kai R. B. 2013 m. liepos 26 d. buvo nuteistas, jam buvo paskirta bausmė - bauda, su kuria jis pats ir sutiko, nors žinojo, kad pinigines lėšas jis turi skirti 5 vaikų išlaikymui, o ne bausmės - baudos atlikimui. Visų pirma pabrėžtina, jog bausmės skyrimas yra teismo išimtinė teisė, nepriklausanti nuo teisiamo asmens pasirinkimo. Visų antra iš byloje esančių duomenų matyti, jog R. B. paskirtos bausmės – baudos nesumokėjo ir jam ši bausmė Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi buvo pakeista į areštą, kurį jis atliko (4 t., b. l. 22). Visa tai tik dar kartą patvirtina, jog jokių realių lėšų, kurias, anot prokurorės, R. B. turėjo skirti savo nepilnamečiams vaikams, R. B. kitiems poreikiams neskyrė.

16. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y., nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-455/2014). Taigi įvertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes bei kilusias abejones, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad R. B., turėdamas realias galimybes teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, tyčia, sąmoningai nevykdė šios savo pareigos kaltinime nurodytu laikotarpiu, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. B. išteisinimo pagal BK 164 straipsnį laikotarpiui nuo 2012-06-17 iki 2015-09-09, o laikotarpiu nuo 2010-04-17 iki 2010-08-09, nuo 2011-04-09 iki 2011-04-20, nuo 2011-04-29 iki 2011-12-11 baudžiamosios bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis – R. B. išteisintinas iš visų kaltinime nurodytų laikotarpių pagal BK 164 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. sausio 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

Išteisinti R. B. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje, požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.