Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 14 d. iki 2024 m. sausio 10 d. (skundo padavimo diena). Atsakovei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime teigė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, domėtis teisės aktais, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos, ir prašė pareiškėjo reikalavimams atlyginti žalą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, t. y. taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 14 d. iki 2021 m. sausio 10 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015).

Pareiškėjas, galimai laikytas Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2020 m. gruodžio 14 d., kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo teismui buvo išsiųstas 2024 m. sausio 10 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, tad pareiškėjas praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau tokia savo teise nesinaudojo (byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą). Pareiškėjas ieškinio senaties termino eigos metu turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau– ir BVK) 33, 43 straipsniai), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 41 straipsnis), gauti teisinę pagalbą (BVK 42 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 39 straipsnis), kurie pareiškėjo prašymu galėjo rinkti informaciją, ir kitas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 14 d. iki 2021 m. sausio 10 d. Dėl šios priežasties atsakovės atstovės Lietuvos kalėjimų tarnybos prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 14 d. iki 2021 m. sausio 10 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, jog jo teisės (privatumas duše) nebuvo užtikrinamos nuo 2021 m. liepos 1 d., bet nenurodė kokios jo teisės ir kokiu būdu galimai buvo pažeistos iki to momento, todėl laikytina, kad pareiškėjo teisės galimai buvo pažeidžiamos nuo 2021 m. liepos 1 d.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2024 m. sausio 10 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl privatumo duše iki 2022 metų vasario mėnesio.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad iki 2022 metų vasario mėnesio besimaudant duše kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo pertvarų.

Atsakovės atstovė pripažino, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjime 1 sektoriaus dušuose, kuriais naudojosi pareiškėjas, iki 2022 metų vasario mėnesio, matomumą ribojančių sienelių nebuvo įrengta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės duomenimis apie dušo patalpų įrengimą, todėl jais remiasi.

Dėl poilsio kambario, batų ir drabužių džiovyklos.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad, kad nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 2 sektorių, kuriame nebuvo įrengtas poilsio kambarys, batų ir drabužių džiovykla.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktas nustato, kad, nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: 1) nuteistųjų laikymo patalpos; 2) stacionaraus priežiūros posto patalpa gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose nuteistieji užrakinami nakčiai; 3) socialinės reabilitacijos priemonių organizavimo darbo kabinetas; 4) esant techninėms galimybėms įrengiamas nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas; 5) naujai statomuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose, atnaujinamuose gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas tualetas personalui; 6) valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (pagal poreikį); 7) sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui); 8) laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui); 9) kambarys arba kambario vieta maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui); 10) maisto ruošimo patalpa (tik lengvajai nuteistųjų grupei); 11) pasivaikščiojimo kiemas; 12) gali būti įrengiamos ir kitos paskirties patalpos.

Tai yra, aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas nenumato atskiros batų ir drabužių džiovyklos patalpos įrengimo įkalinimo įstaigoje. Kita vertus, kaip matyti iš atsakovės atstovės atsiliepimo, nuteistieji buvo aprūpinti nešiojama džiovykla. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodo, kad lentynos batams buvo įrengtos prie išėjimo, kur batai nedžiūsta. Tačiau teisės aktai nereglamentuoja vietos, kur turi būti įrengtos batų lentynos. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į atsakovės atstovę. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovė, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 11 būryje nebuvo įrengta vieta rūkymui. Nuteistieji rūkė kur papuolė, taip pat ir prie įėjimo į pastatą, todėl turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 134:2015 7 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.