Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės UAB „METMEDĖ“ ieškovės UAB „LitCon“ naudai 96 090,38 Eur nuostolių atlyginimą, 9 656,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, 1 401,79 Eur už advokato pagalbą ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 96 090,38 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovės UAB „LitCon“ valstybės naudai 9 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų; priteisė iš atsakovės UAB „METMEDĖ“ valstybės naudai 15 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų; nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumažino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. ir 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimis taikytą atsakovės UAB „METMEDĖ“ turto areštą iki 96 090,38 Eur; nusprendė iš teismo specialiosios sąskaitos J. A. sumokėti 102 Eur, Taurui A. T. – 85 Eur, D. A. – 363 Eur.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi panaikino šioje byloje priimtus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą bei grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, pažymėjo, kad šioje byloje kasacinis teismas jau konstatavo, kad atsakovė neteisėtai sulaikė ginčo įrenginius, juos išardė ir išgabeno į atvirą teritoriją, kurioje nebuvo užtikrintos tinkamos įrenginių saugojimo sąlygos; tokie atsakovės veiksmai neatitiko saugotojo pareigos rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais, todėl buvo neteisėti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.836 straipsnio 3 dalis). Teismas akcentavo, kad kasacinis teismas konstatavo ir atsakovės pareigą atlyginti ieškovei žalą, tačiau sprendė, kad žalos dydžio klausimas turi būti nagrinėjamas iš naujo.

Teismas nustatė, jog pagal 2007 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais sudarytas lizingo sutartis ir perdavimo–priėmimo aktus ieškovei buvo perduoti 17 įrenginių, kurių vertė (neįtraukiant įrenginio „Weinig Rondamat“ kainos) sudarė 485 469,30 Lt (t. 1, b. l. 14–37; t. 4, b. l. 39). Pažymėjo, jog atsakovė UAB „METMEDĖ“ neteisėtai sulaikė įrenginius, ieškovei neleido jų pasiimti ir netinkamai juos saugojo. Atsakovė įrenginius leido pasiimti tik 2008 m. rugpjūčio 14 d. Ieškovės iniciatyva 2008 m. rugpjūčio 17 d. turto vertintoja D. M. (Aleknienė) apžiūrėjo įrenginius ir nustatė, kad jų rinkos vertė yra 67 200 Lt (t. 1, b. l. 115; UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaita). Kasaciniam teismui konstatavus, kad tokios išvados nepagrindžia turto vertės nustatymo procese surinkti duomenys, ieškovės prašymu Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi skyrė teismo retrospektyvinę kilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, kurią pavedė atlikti į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą įrašytiems ekspertams: V. Š., Taurui A. T. ir J. A.. Byloje buvo atlikta retrospektyvinė ekspertizė, nes dauguma įrenginių, išskyrus obliavimo stakles „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170 (t. 7, b. l. 195–200) ir krautuvą „Jungheinrich TF G50M“ (t. 6, b. l. 173–176), 2013 m. kovo–balandžio mėnesiais ieškovė pardavė metalo laužą superkančioms įmonėms UAB „Mirita“ ir UAB „Jungalas“ (t. 6, b. l. 153–172; t. 7, b. l. 202, 204).

Teismas nustatė, kad pagal teismo ekspertizės išvadas įrenginių vertė 2008 m. liepos 17 d. sudarė 195 800 Lt (Ekspertizės aktas, l. 27–28). Ekspertai į šią sumą įtraukė ir įrenginio „Weinig Rondamat“ vertę, siekiančią 25 600 Lt. Pastarojo įrenginio vertė nebuvo įtraukta į ieškovės pagal lizingo sutartis įsigytų įrenginių vertę – 485 469,30 Lt, todėl, teismo vertinimu, šio įrenginio vertė turėtų būti atimta iš 195 800 Lt bendros įrenginių vertės. Teismas konstatavo, kad teismo ekspertų nustatyta įrenginių vertė 2008 m. liepos 17 d. sudarė 170 200 Lt. Teismas padarė išvadą, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų įrenginių vertė nuo 485 469,30 Lt sumažėjo iki 170 200 Lt, todėl ieškovė patyrė 315 269,30 Lt (91 308,30 Eur) tiesioginius nuostolius (CK 6.249 straipsnis). Tačiau teismas sprendė, kad yra pagrindas sumažinti atlygintiną žalos dydį.

Teismas nustatė, kad ieškovė ekspertams apžiūrėti nepateikė įrenginio „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170 (t. 7, b. l. 195–200). Šio įrenginio vertė pagal lizingo sutartį yra 61 122,92 Lt (17 702,42 Eur; t. 1, b. l. 20). Pagal teismo ekspertizės išvadas įrenginio vertė yra 4 700 Lt, todėl vertės skirtumas sudaro 56 422,92 Lt. Šį įrenginį apžiūrėjo į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą įrašytas ekspertas J. U., kuris atsakovės prašymu atliko ekspertinį tyrimą ir nustatė, kad pastarojo įrenginio vertė 2008 m. liepos 17 d. galėjo būti 56 600 Lt (J. U. ekspertinio tyrimo l dalis, l. 24–31). Tačiau pastarojo eksperto nustatytą vertę teismas vertina kritiškai, nes J. U., atlikdamas ekspertinį tyrimą, iš esmės neatsižvelgė į UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje užfiksuotas šio įrenginio saugojimo sąlygas atsakovės teritorijoje (UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaita, l. 8). Ataskaitoje J. U. formaliai nurodė, kad staklių defektavimo aktų apie fizinį pažeidimą ar kitokį staklių sulaužymą, sudarytų būsimo remonto sąmatų ar kitokių dokumentų, patvirtinančių jų netinkamumą iš dalies ar visiškai naudoti įrenginį pagal paskirtį, nėra (J. U. ekspertinio tyrimo l dalis, l. 17). Teismas nesutiko, kad įrenginio defektus gali patvirtinti tik aktai ar sąmatos. Teismas pažymėjo, kad įrenginys ilgą laiką, įskaitant ir žiemos laikotarpį, buvo saugomas lauko sąlygomis. Dėl to eksperto J. U. išvada, kad netinkamos įrenginio saugojimo sąlygos iš esmės neturėjo įtakos obliavimo staklių su elektriniu varikliu vertei, teismui sukėlė abejonių. Nors J. U. apžiūrėjo stakles vietoje, tačiau nenurodė jokių pastebėjimų dėl įrenginio būklės, todėl šio eksperto išvados dėl įrenginio vertės 56 600 Lt, teismas nelaikė objektyvia. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus dėl įrenginio „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170 bei CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teismo teisę nustatyti žalos dydį, teismas žalą dėl šio įrenginio sumažino ½ dalimi – nuo 56 422,92 Lt iki 28 211,46 Lt, atitinkamai bendrą žalos dydį – nuo 315 269,30 Lt iki 287 057,84 Lt (83 137,70 Eur).

Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad lizingo sutartyse nurodyta įrenginių vertė yra nepagrįstai didelė (t. 4, b. l. 39). Teismo vertinimu, lizingo sutartyse nurodytos įrenginių vertės nepaneigia eksperto J. U. ekspertinio tyrimo metu surinkti duomenys apie įrenginių vertę rinkoje 2014 metais, nes ieškovė lizingo sutartis sudarė 2007 metais, be to, teismas pažymėjo, kad lizinguojamo turto vertė yra susitarimo dalykas ir priklauso ne tik nuo lizingo gavėjo, bet ir nuo lizingo paslaugas teikiančios bendrovės.

Teismas atmetė ir J. U. ekspertinio tyrimo metu nustatytas išvadas dėl įrenginių vertės, buvusios 2008 metų liepos 17 dieną, nes ekspertas visiškai ignoravo UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje pateiktose nuotraukose užfiksuotą įrenginių būklę ir jų saugojimo sąlygas atsakovės teritorijoje, išvadas dėl įrenginių būklės grindė tik formaliomis aplinkybėmis, kad nėra aktų, patvirtinančių fizinį įrenginių pažeidimą. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad įrenginių saugojimo sąlygos atviroje teritorijoje „po atviru dangumi“ neigiamai veikia įrangos būklę, patvirtina ir turto vertintojo J. J. konsultacijoje išsakyta nuomonė, kad tokiomis sąlygomis saugomi įrenginiai gali pradėti rūdyti, deformuotis jų sujungimo elementai ir tarpinės, o ypač pažeidžiami yra varikliai ir elektronikos elementai (UAB „Impeksservis“ konsultacija, l. 14).

Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad byloje paskirta teismo ekspertizė buvo atlikta neobjektyviai. Pažymėjo, kad ekspertizę atliko trys savarankiškai skirtingose vietose dirbantys teismo ekspertai, kuriems nuo 1999–2000 metų suteikta kilnojamojo turto vertinimo kvalifikacija ir kurie turi ilgalaikę darbo patirtį. Teismo vertinimu, teismo ekspertizės aktas patvirtina, kad teismo ekspertai, atlikdami įrenginių retrospektyvinį vertinimą, atsižvelgė į faktinius bylos duomenis, ekspertizės objektų rinkos konjunktūrą, panašių objektų rinkos vertes. Kadangi atsakovės atstovai savo paaiškinimais ir jų prašymu apklausti liudytojai teismo ekspertizės išvadų nepaneigė, tai argumentai, kad teismo ekspertizė buvo atlikta neobjektyviai, neturi pagrindo.

Kasacinio teismo išvada, kad atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei žalą, teismo vertinimu, patvirtina, jog tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, nes atsakovei neteisėtai sulaikius įrenginius ir netinkamai juos saugant, sumažėjo turto vertė, dėl to ieškovė patyrė nuostolių. Atsakovė nepaneigė savo kaltės, todėl privalo atlyginti nuostolius. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad sprendžiant atsakovės civilinės atsakomybės klausimą, šioje byloje turi būti taikomos CK 6.845 straipsnio 4 dalies nuostatos, o ieškovė turi įrodyti, kad atsakovė įrenginius sugadino tyčia ar dėl didelio neatsargumo. Kadangi šioje byloje nustatyta, jog atsakovė neteisėtai sulaikė įrenginius ir atsisakė juos grąžinti ieškovei, tai, teismo vertinimu, taikyti minėtas įstatymo nuostatas šioje byloje nėra pagrindo,

Teismas pripažino pagrįstą ir ieškovės reikalavimą dėl lizingo bendrovei sumokėtų palūkanų kaip ieškovės patirtų nuostolių dalies. Dėl negalėjimo panaudoti įrenginių pagal paskirtį nebuvo gaunama nauda, kuri turėjo suteikti lėšų, skirtų lizingo įmokoms su palūkanomis mokėti. Palūkanos, ieškovės sumokėtos lizingo bendrovei, yra sudedamoji lizingo kainos, o todėl ir visos turto vertės, nuo kurios skaičiuojama žala, dalis. Teismas priteisė palūkanas pagal paskutinį ieškovės pateiktą apskaičiavimą ir jos sudaro 44 723,03 Lt (12 952,68 Eur). Teismas konstatavo, kad žalos atlyginimo suma sudaro 96 090,38 Eur (83 137,70 Eur + 12 952,68 Eur).

Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 7 320,21 Lt už turto išardymą, nes šias išlaidas ieškovė turėjo patirti nepaisant ginčo turto neteisėto sulaikymo fakto, lizingo sutarčių sudarymo metu jau akivaizdžiai turėdama tikslą iškelti įrenginius iš atsakovės patalpų.

Teismas iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 96 090,38 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Teismas nustatė, kad ieškovė už turto įvertinimą patyrė 5 900 Lt išlaidų, už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą – 3 530,38 Lt, o už teismo ekspertizę – 30 000 Lt išlaidų, iš viso – 39 430,38 Lt (11 419,83 Eur). Atsižvelgdamas į tai, kad sprendimu patenkinta 66 proc. ieškinio reikalavimų, teismas iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 7 537,09 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 2 119,04 Eur žyminio mokesčio. Iš viso iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 9 656,13 Eur bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnis).

Patenkinus 66 proc. ieškinio reikalavimų, teismas konstatavo, kad sprendimas yra priimtas ieškovės naudai, todėl ieškovei priteisė 1 401,79 Eur už advokato pagalbą (t. 7, b. l. 189–192).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir jo teisinės reikšmės nagrinėjant bylą iš naujo. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius, neanalizavo byloje jokių įrodymų iš naujo, o tik perkėlė iš kasacinio teismo nutarties motyvuojamosios dalies tekstą apie teisinę ginčo kvalifikaciją. Teismas, cituodamas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį, neatsižvelgė į tai, kas buvo atsakovės įrodinėjama nagrinėjant bylą iš naujo, o ieškovė atsakovės įrodymų nepaneigė, be to, pateikė teismą klaidinančius įrodymus apie tų pačių įrenginių pardavimą dviem skirtingoms metalo laužo įmonėms Vilniuje ir Kaune. Teismas netyrė atsakovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų apie aplinkybes, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmą kartą. Šie įrodymai, kurie turi reikšmės atsakovės ir ieškovės veiksmų (neveikimo) vertinimui ir teisingam bylos išnagrinėjimui, nebuvo vertinti teismų ir kasacinės instancijos. Dėl sąlygų sudarymo atsiimti įrenginius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovė atsisakė sudaryti sąlygas atsiimti įrenginius. Ieškovė savaip ir naudingai sau interpretavo įrodymą, kuriuo rėmėsi. Ieškovė rėmėsi antstolio 2008 m. gegužės 28 d. fiksuotomis aplinkybėmis, kad atsakovės atstovas J. L. į jam užduotą klausimą dėl įrangos grąžinimo atsakė, kad įrenginius gali atsiimti, tik spręstinas atlyginimo už turtą saugojimo klausimas. Praėjus dešimčiai dienų nuo šių aplinkybių užfiksavimo teismas leido išvežti areštuotus įrenginius (areštuoti buvo tik trys įrenginiai iš septyniolikos), bet išgabenimo veiksmus ieškovė organizavo labai vangiai, pradėjo išvežinėti dalimis 2008 m. rugpjūčio 14 d. ir užbaigė tik kitų metų vasario mėn. Tai tvirtina į bylą atsakovės pateikti išvežamos įrangos aktai, kuriuose, be to, yra ir fiksuota, jog nėra pretenzijų dėl komplektacijos ir įrenginių būklės. Vien šių išvežimo aktų pakanka, kad teismas pripažintų, jog ieškovės teiginiai apie sugadintą ar apgadintą įrangą yra nepagrįsti. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie nurodytų, kokiomis sąlygomis įrenginiai turėjo būti laikomi (saugomi), kokios sąlygos, kuriomis turtas faktiškai buvo atsakovės teritorijoje, buvo netinkamos pagal konkretaus įrenginio ar tokios įrenginio rūšies techninius parametrus (pvz., temperatūra, drėgmė ar pan.). Teismo išvados, jog įrenginius veikė blogos oro sąlygos, nėra patvirtintos jokiais metereologinių duomenų turinčiais įrodymais. Be to, šalių pateikti įrodymai patvirtina, kad įrenginiai buvo pastogėje. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo įrodymų dėl įrenginių išmontavimo ir išgabenimo iš patalpų. Ieškovė išmontavo patalpose esančią įrangą ir iš jų ją išgabeno. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai: 2007 m. spalio 16 d. ir 2007 m. spalio 17 d. ieškovės raštai. Teismas nepagrįstai sutiko su ieškovės teigimu, kad realiai išgabenti atsakovė leido tik 2008 m. rugpjūčio 14 d. Tokia išvada neatitinka į bylą išreikalautų antstolio D. B. vykdomųjų bylų, nes nuo 2008 m. liepos 8 d. areštuotų trijų vienetų įrenginių saugotoja buvo paskirta UAB „Swedbank lizingas“, o leidimas išvežti į kitą vietą areštuotus įrenginius teismo buvo duotas 2008 m. birželio 4 d. nutartimi pakeitus taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė neleido vykdyti teismo nutarties. Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog kasacinis teismas jau konstatavo, kad atsakovė neteisėtai sulaikė ginčo įrenginius, juos išardė ir išgabeno į atvirą teritoriją, kurioje nebuvo užtikrintos tinkamos įrenginių saugojimo sąlygos. Toliau pirmosios instancijos teismas sprendime daro išvadą, kad tokie atsakovės veiksmai neatitiko saugotojo pareigos rūpintis saugomu daiktu taip pat, kaip savo daiktais, todėl buvo neteisėti (CK 6.838 straipsnio 3 dalis). Tačiau kasacinis teismas tokios išvados nepadarė, su atsakove tokių veiksmų nesiejo, o tai reiškia, jog šias aplinkybes reikėjo išsiaiškinti visapusiškai. Kasacinio teismo nutartyje nėra nurodyta, kad įrenginius išardė, išgabeno iš patalpų į atvirą teritoriją atsakovė. Kadangi kasacinis teismas iš naujo faktinių aplinkybių nenustato, o remiasi tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra nustatytos žemesniųjų teismų iki kasacijos, ir, atsižvelgiant į tai, jog žemesnieji teismai apgadinimo išvadas pagrindė išimtinai UAB „Euristika“ išvadomis, kurias kasacinis teismas vertino kritiškai, nes išvadose nėra nurodyti konkretūs apgadinimai, tai ir šios žemesniųjų teismų išvados nagrinėjant bylą iš naujo turėjo būti tinkamai nustatytos iš naujo pagal byloje surinktus įrodymus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pati ieškovė įrenginius demontavo, dalį įrangos išgabeno į atvirą teritoriją (atsakovo pastogę arba atviro tipo sandėlį) su pasitelktais specialistais iš UAB „Gintaro baldai“ ir UAB „Dailinta“ (ieškovo 2007 m. spalio 31 d. pranešimas). Atsakovė pripažino, kad ji taip pat tuo metu talkino ieškovei. Įranga buvo demontuota ir iškelta iš patalpų, bet neišsivežta, nes ieškovė nebuvo nė karto iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. atvykusi pas atsakovę su tinkamu įrenginiams gabenti transportu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė kryptingai ir tikslingai vilkino įrangos atsiėmimą, siekdama kuo ilgiau išlaikyti savo turtą atsakovės patalpose ir teritorijoje, nes kitaip sužlugtų ieškovės sugalvotas praradimų lizingo sutartims kompensavimo planas, o lizingo davėja UAB „Swedbank lizingas“ toleravo tokius lizingo gavėjos (ieškovės) veiksmus (neveikimą). Be to, šioje byloje faktinės aplinkybės rodo, kad dalis įrenginių (trys įrenginiai iš septyniolikos) įvairiu metu per laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 15 d. iki 2008 m. liepos 8 d. buvo areštuoti vykdant teismo laikinųjų apsaugos priemonių nutartis UAB „METMEDĖ“ inicijuotose bylose. Tačiau kiti 14 įrenginių nebuvo antstolio areštuoti, todėl ieškovė galėjo atvykti ir atsiimti, tačiau tokių realių ketinimų ji neturėjo, tik imitavo tokius veiksmus advokato raštais ir pasitelkdama antstolį, bet niekada neatvyko su įrenginiams gabenti tinkama technika. Apeliantės įsitikinimu, vien pasirašytų raštų gausa nepatvirtina realiai ieškovės ketinimo kuo greičiau išvežti įrenginius. Paprastai, jeigu teisėtam turto valdytojui ar savininkui draudžiama pasiimti savo turtą, tai kviečiama policija. Dėl to ieškovė netinkamai ir nesąžiningai elgėsi kaip faktinės pasaugos davėja (kalbant apie neareštuotus įrenginius) ir nepasinaudojo tinkamomis procesinėmis priemonėmis areštuotų įrenginių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių, nors jie iš esmės keičia šalių tarpusavio santykių vertinimą ieškovės nenaudai ir leidžia daryti išvadą, kad ieškovė su ginčo turtu elgėsi aplaidžiai, neatsakingai ir nesąžiningai, siekdama kompensuoti savo patirtus nuostolius dėl lizingo sutarčių sudarymo įsigyjant pasenusią ir nuvertėjusią įrangą, kurią privalėjo įsigyti, nes buvo laidavusi lizingo davėjai už savo patronuojamąją įmonę UAB „Pušinis skydas“, kuri tuoj pat tapo bankrutuojanti. Toks nesąžiningas tikslas, kurio siekė ieškovė šioje byloje, negali būti išspręstas nesąžiningo asmens naudai. Be to, kasacinis teismas savo nutartyje nurodė vertinti ir ieškovės elgesį. Dėl teismo netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo nustatant žalos dydį. Kai byla buvo išnagrinėta kasacinėje instancijoje, ieškovė sunaikino pagrindinį įrodymą – ginčo įrenginius, parduodama juos metalo laužo įmonėms. Esant tokioms aplinkybėms, kai sunaikinamas esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui turintis įrodymas, taikytina įrodymų vertinimo tokios šalies, kuri sunaikino įrodymus, nenaudai contra spoliatorem prezumpcija, reiškianti, jog sunaikintuose įrodymuose buvo juos sunaikinusiai ginčo šaliai nepalankūs įrodymai. Tai buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog ieškinys atmestinas kaip neįrodytas, nes neįrodyti jokie įrenginių apgadinimai, sugadinimai ar trūkumai. Kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įrenginiai buvo nenauji, gedo, be to, įrenginių išsivežimo aktuose nurodyta, kad ieškovė pastabų ar pretenzijų dėl išvežamos įrangos komplektacijos ir būklės neturi. Teismas neteisingai vertino UAB „Impeksservis“ 2009 m. lapkričio 19 d. konsultacinėje išvadoje esančius specialistų, apžiūrėjusių ginčo įrangą, pastabas, jog „po atviru dangumi“ saugojimo sąlygos neigiamai veikia įrenginius. Teismas neatkreipė dėmesio, kad UAB „Impesservis“ įrenginius apžiūrėjo ieškovės teritorijoje nuo jų atsiėmimo praėjus vieniems metams ir ilgiau. Atsakovės teritorijoje įrenginiai nebuvo „po atviru dangumi“, jie buvo aptvertoje teritorijoje, pastogėje (atviro tipo sandėlyje), tai konstatuota ir antstolio D. S. faktinių aplinkybių protokoluose. Kasacinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nustatant žalos dydį buvo visiškai nevertinta, kad ieškovės buhalterinėje apskaitoje ginčo įrenginiai įtraukti į atsargas, bet nenumatyta, jog įmonės veikloje nebetinkami naudoti. Į atsargas neįtraukiamas eksploatuoti netinkamas turtas. Šias aplinkybes tvirtinantys įrodymai yra byloje. Šių įrodymų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovė nėra surašiusi atsiimto turto būklės patikrinimo akto ar nustačiusi kokius nors apgadinimus ar sugadinimus, dėl kurių turtas negalėtų būti eksploatuojamas pagal paskirtį, nėra jokių defektų nustatymo aktų ar turto būklės inventorizavimo bei nurašymo aktų. Kasacinis teismas pažymėjo, jog pastarąjį kartą turtas buvo apžiūrėtas 2009 m. rudenį, praėjus beveik metams nuo turto atsiėmimo, kai atsakovė kreipėsi į UAB „Impeksservis“. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog, nustatant žalos dydį, reikia atsižvelgti ir į UAB „Impeksservis“ 2009 m. lapkričio 19 d. konsultacinėje išvadoje pateiktą pastabą, jog dalis ginčo įrenginių, kuriuos laiko ieškovė, saugoma netinkamai.Dėl atliktos teismo ekspertizės akto Nr. 1502/24-K ir teismo išvadų, padarytų vertinant šią ekspertizę. Nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas paskyrė ne įrenginių būklės (inžinerinę ar retrospektyvinę inžinerinę ir techninę) ekspertizę, kaip turėtų būti iš kasacinio teismo nurodymų apie ekspertizės būtinumą šioje byloje, o retrospektyvinę įrenginių vertės nustatymo 2008 m. liepos 18 d. teismo ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas nevykdė aukštesnės instancijos teismo nurodymo, kokio pobūdžio ekspertizė turi būti atlikta, siekiant nustatyti atlygintinos žalos dydį. Būtent tokią ekspertizę nulemia saugotojo atsakomybę reglamentuojančių normų turinys (CK 6.846 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo veiksmai paskiriant teismo ekspertizę buvo netinkami, nes nebuvo atsižvelgta į atsakovės prieštaravimus parinktoms ekspertų kandidatūroms, buvo atmestas atsakovės prašymas į ekspertų komisiją skirti atsakovės siūlomą ekspertą, t. y. J. U.. Taip teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Be to, teismas nevertino, kad tiek ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose, tiek atsakovė, tiek patys ekspertai savo ekspertizės akte Nr. 1502/24-K ne kartą nurodė, kad kilnojamojo turto neapžiūrėjo, nepakako duomenų funkcionavimo galimybėms nustatyti, nepakako duomenų apgadintų įrenginių ekonominiam tikslingumui nustatyti, neturėjo net techninių dokumentų, nenustatė daugumos įrenginių modelių ir jų amžiaus, techninės būklės. Taigi ekspertai dėl šių priežasčių neturėjo galimybės nustatyti įrenginių rinkos vertės. Tačiau prieštaraudami patys sau, ekspertai vis dėlto vertę nustatinėjo. Jeigu teismo paskirti ekspertai negali nustatyti rinkos vertės retrospektyviai, tai jie arba turi surašyti teismui paaiškinimą, kad teismas aptartų su proceso dalyviais kitokius klausimus ekspertams, arba pateikti atsakymą, jog rinkos vertės retrospektyviai 2008 m. liepos 17 dieną nustatyti negali ir neturi jokios galimybės. Vadinasi, teismas nepagrįstai rėmėsi ekspertizės aktu Nr. 1502/24-K. Be to, teismas be pagrindo rėmėsi ekspertizės aktu, nes pats aktas buvo surašytas remiantis jau sukritikuotais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje įrodymais.Dėl kitų naujų įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė ir neįvertino atsakovės atstovo paaiškinimų dėl ieškovės UAB „LitCon“ pateiktų dokumentų teisingumo, kuriais ieškovė grindė aplinkybę, kad dviem skirtingoms metalo laužo supirkimo įmonėms pardavė tuos pačius metalo įrenginius. Be to, ieškovė teigė, kad visi ginčo įrenginiai, tarp jų ir obliavimo staklės „Weinig Hydromat T25“ Nr. 0170, nebuvo demontuoti ir parduoti kaip metalo laužas, nes jie 2014 m. gruodžio 10 d. tebestovėjo Prienų r., Stakliškių sen., Užuguosčio k. laukuose. Tai užfiksuota 2014 m. gruodžio 10 d. antstolio faktinių aplinkybių protokole. Atėmus 6 tonas sveriančias obliavimo stakles, kurios nebuvo perduotos minėtoms metalo laužo įmonėms, UAB „LitCon“ galėjo kaip metalo laužą parduoti tik 36,91 tonos. Dėl to galimai suklastotas pagal į bylą pateiktus dokumentus (pagal 2013 m. kovo 3 d. ir 2013 m. balandžio 4 d. pirkimo sutartis) metalo laužo kiekis siektų beveik 9 tonas. Kadangi ieškovė savo patirtą žalą, kurią prašo priteisti byloje iš atsakovės, grindžia skirtumu tarp įrenginių vertės, buvusios 2008 m. liepos 17 dieną ir jų vertės šiandien (metalo laužo kainos), akivaizdu, jog paminėtais tikrovės neatitinkančiais dokumentais galėjo būti siekiama neteisėtai praturtėti atsakovės sąskaita – ne tik pasilikti sau įrenginį – obliavimo stakles, kurių vertė pagal lizingo sutartį sudarė 51 343,25 Lt, bet ir gauti piniginę naudą (46 6843,25 Lt nuostolių) dėl tariamai suprastėjusios staklių būklės, įvertinant jas tik kaip metalo laužą. Taigi ieškovės veiksmais nebėra pagrindo pasitikėti, nes neatmetama prielaida, kad ir kiti įrenginiai galėjo būti realizuoti, įforminant jų pardavimą kaip metalo laužą. Kadangi neįrodyta, jog įrenginiai tapo metalo laužu, tai nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė patyrė žalą. Dėl lizingo palūkanų. Lizingo palūkanų dydis priklauso nuo lizingo kainos. Ta aplinkybė, kad lizingo gavėja (ieškovė) sutiko su tikrosios įrenginių rinkos vertės neatitinkančios labai senos medžio apdirbimo įrangos kaina, yra paties lizingo gavėjo rizika. Net jeigu ieškinys būtų tenkinamas iš dalies, tai atsakovė neturi pareigos kompensuoti lizingo palūkanų už nerealią lizingo kainą ir už tai, kad lizingo gavėjas neatsiėmė įrenginių, kai lizingo sutarčių priedu buvo įpareigotas kartu su buvusiąja nuomininke UAB „Pušinis skydas“ spręsti tarpusavyje (patronuojančiajai ir patronuojamajai bendrovėms) patalpų nuomos arba įrangos išgabenimo klausimus. Atsakovei negali būti užkraunama nesąžiningų palūkanų kompensavimo pareiga.Dėl procesinių palūkanų. Pirmosios instancijos teismas priteisė 6 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2009 m. kovo 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokiu atveju ieškovė gauna neprotingai didelę palūkanų sumą, t. y. apie 25 000 Eur. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi konstatavo šioje byloje esminius proceso teisės pažeidimus ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, tai procesinės palūkanos už laikotarpį, kai byla buvo nagrinėjama pirmą kartą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, neturėtų būti skaičiuojamos. Be to, procesinės palūkanos neturėtų būti skaičiuojamos už laikotarpį, per kurį buvo atliekama retrospektyvinė įrenginių vertinimo ekspertizė, nes tokios ekspertizės poreikis apskritai nebūtų kilęs, jei ieškovė būtų išsaugojusi ginčo įrenginius iki pat bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju ieškovė gauna palūkanas net ir už tą laiką, kai bylą teismai nagrinėjo netinkamai, ir už tą laiką, kai bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas dėl pačios ieškovės prašymo, kylančio iš ieškovei tenkančios įrodinėjimo naštos.Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kadangi teismas patenkino 66 proc. ieškovės reikalavimų, tai iš ieškovės atsakovei teismas turėjo priteisti 34 proc. atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė į bylą prašymą atlyginti 4 035,40 Eur išlaidų, patirtų įrodymams rinkti ir advokato pagalbai apmokėti. Kadangi atmesta 34 proc. ieškinio reikalavimų, tai iš ieškovės atsakovei yra priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai atmestai ieškinio daliai. Taigi teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keistina.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantė prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. R. v. UAB „Altas assistance“, bylos Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Šiuo atveju apeliantė tokių aplinkybių nenurodo. Be to, šalių pozicija išsamiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose, rašytiniuose paaiškinimuose. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad būtų pažeistas rungimosi principas ar apribota apeliantės teisė būti išklausytai. Dėl to prašymas netenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, o tai [įrodymų vertinimas] išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-336/2015; 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. R. L., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-101-701/2016).

Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-586/2013) konstatuota, kad: 1) atsakovė UAB „METMEDĖ“, siekdama patenkinti savo reikalavimo teisę UAB „Pušinis skydas“, sulaikė daiktą (medienos apdirbimo įrangą) ir, pareikalavusi iš ieškovės įvykdyti UAB „Pušinis skydas“ prievolę, pasirinko neleistiną savo pažeistų teisių gynimo būdą; 2) nutrūkus atsakovės UAB „METMEDĖ“ ir UAB „Pušinis skydas“ nuomos teisiniams santykiams, tarp jų susiformavo faktiniai pasaugos teisiniai santykiai, nes nei UAB „Pušinis skydas“, nei lizingo bendrovė, nutraukus lizingo sutartis, įrangos neatsiėmė; 3) faktiniai pasaugos teisiniai santykiai nenutrūko net ir ieškovei sudarius su trečiuoju asmeniu UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sutartis ir jų pagrindu perėmus atsakovės patalpose sumontuotos medienos apdirbimo įrangos valdymo teises, nes pagal nurodytas sutartis pareiga saugoti daiktą iki jo perdavimo ir jį perduoti ieškovei išliko UAB „Pušinis skydas“; 4) nutrūkus atsakovės ir UAB „Pušinis skydas“ nuomos teisiniams santykiams, dalis ginčo medienos apdirbimo įrenginių buvo išardyta ir išgabenta iš atsakovės patalpų į atvirą teritoriją, kurioje neužtikrintos tinkamos įrenginių saugojimo sąlygos: jie nebuvo tinkamai uždengti, juos veikė oro sąlygos, buvo galima prie įrenginių prieiti pašaliniams asmenimis; 5) šios aplinkybės lėmė, kad įrenginiai buvo apgadinti; 6) atsakovė nepateikė įrodymų ir byloje teismų nenustatyta, kad ji ėmėsi visų jai prieinamų priemonių, kad įrenginiai būtų tinkamai apsaugoti nuo neigiamo išorinio poveikio arba kad atsakovė negalėjo protingai numatyti tokių padarinių (įrenginių apgadinimo) atsiradimo, taip pat kad nebuvo kitų įrenginių saugojimo galimybių; 7) atsakovė, kaip juridinis asmuo, nuomojantis patalpas gamybinei veiklai, turėjo žinoti apie jos patalpose esančių įrenginių funkcinę paskirtį ir jų naudojimo bei saugojimo sąlygas; 8) tik nedidelė dalis atsakovės išgabentų įrenginių galėjo būti naudojami atviroje teritorijoje, nepadarant jiems žalos, kiti įrenginiai, siekiant išsaugoti jų funkcinę paskirtį, turėjo būti laikomi uždarose patalpose; 9) atsakovė nebuvo apdairi ir rūpestinga saugotoja, todėl jai kyla pareiga atlyginti ieškovei dėl įrenginių apgadinimo padarytą žalą (CK 6.845, 6.846 straipsniai); 10) nors bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, tačiau iš esmės pagrįstai sprendė dėl atsakovės prievolės atlyginti žalą ieškovei buvimo; 11) nagrinėjamoje byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstas išvadas dėl ginčo įrenginių apgadinimo ieškovės realiai patirtos žalos dydžio; 12) byloje nėra paskirtos ir kompetentingo subjekto atliktos ekspertizės, kurios išvada kartu su kitais įrodymais byloje remiantis būtų galima spręsti apie ginčo įrenginių būklę, kurios įvertinimas tiesiogiai susijęs su ieškovei padarytos žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimu, nes, tik nustačius tikrąją įrenginių būklę, galima nustatyti, ar jie gali būti naudojami gamybinėje veikloje pagal jų funkcinę paskirtį ir atitinkamai apskaičiuoti priteistiną žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, atsižvelgdamas į kasacinio teismo argumentus, kuriais remiantis buvo panaikintas pirmosios instancijos teismų sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, į nurodymus, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti, padarė išvadą, kad kasacinis teismas panaikino žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo, nustatant žalos dydį.

Žemesnės instancijos teismas

Žala – tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas teisėtiems interesams neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Nirvana“ v. G. G., bylos Nr. 3K-3-314/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“, A. Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „SRTP“ v. A. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-152-686/2015; kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatyme įtvirtinta teismo galimybė siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais teismas gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas turi įgyvendinti diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais. Teismas, apskaičiuodamas nukentėjusio asmens žalą, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų padaryti išvadą, jog tam tikri faktai buvo arba jų nebuvo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Skanvolvita“ v. Š. Š., bylos Nr. 3K-3-220-916/2015).

Nagrinėjamu atveju, siekdamas nustatyti ieškovei padarytos žalos dydį, pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi skyrė retrospektyvinę kilnojamojo turto ekspertizę, kurią pavedė atlikti į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą įrašytiems šiems trims ekspertams: V. Š., T. A. T. ir J. A.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime paaiškino, kodėl buvo paskirta retrospektyvinė ekspertizė – dėl to, kad įrenginius, išskyrus obliavimo stakles „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170 (t. 7, b. l. 195–200) ir krautuvą „Jungheinrich TF G50M“ (t. 6, b. l. 173–176), 2013 m. kovo–balandžio mėnesiais ieškovė pardavė metalo laužą superkančioms įmonėms UAB „Mirita“ ir UAB „Jungalas“ (t. 6, b. l. 153–172; t. 7, b. l. 202, 204).