Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Zinos Mickevičiūtės ir Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-96-956/2015 pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 2 896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinę žalą. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutartimi jam buvo paskirtas suėmimas, suėmimo pradžią skaičiuojant nuo 2014-05-16, ir jis buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Paaiškino, jog 2014-06-19 turėjo baigtis jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikas, kurią jis atliko Vilniaus pataisos namuose. Teigė, kad Klaipėdos apygardos teismo teisėjai, žinodami, kad jam bausmės atlikimo laikas baigiasi tik 2014-06-19, elgdamiesi neatidžiai ir nerūpestingai, norėdami jam pakenkti, skyrė suėmimą nuo 2014-05-16. Tvirtino dėl to patyręs dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, sveikatos sutrikdymus, kurie pasireiškė tuo, kad neteko ilgalaikių pasimatymų su šeimos nariais, jo atžvilgiu vykdomų socialinės reabilitacijos programų, teisės būti lauke tiek kiek jis nori ir daug didesniame kieme nei Šiaulių tardymo izoliatoriuje bei visų kitų nuteistojo teisių, numatytų Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekse. Teigė buvęs nepagrįstai laikomas Šialuų tardymo izoliatoriuje iki 2014-06-17, kuomet Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo pakeista Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutartis, nurodant, jog suėmimo terminas skaičiuojamas nuo 2014-06-19.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu ieškovo G. K. ieškinį atmetė. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014-06-17 nutartimi pripažino buvus pagrįstam G. K. paskirtam suėmimui, tačiau pakeitė suėmimo termino pradžią ir tai nelaikė pagrindu naikinti Klaipėdos apygardos teismo nutartį. Ieškovo argumentus dėl Klaipėdos apygardos teisėjų veiksmų atmetė kaip nepagrįstus, nes apeliacinės instancijos teismas nepanaikino Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutarties, neteisėtų procesinių veiksmų nekonstatavo, tik ištaisė netikslumus. Konstatavo, kad Klaipėdos apygardos teismo teisėjai neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo taikyti atsakovei - Lietuvos valstybei, civilinę atsakomybę. Darė išvadą, jog ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės rūšies sąlygos - teisėjų neteisėtų veiksmų, nors teismas užtikrino visas jo teises ir jo prašymu rinko įrodymus, ėmėsi visų priemonių sudaryti ieškovui galimybę savo ieškinyje reiškiamą poziciją pagrįsti įrodymais, tyrė bei analizavo visus ieškovo nuodytus įrodymus. Sprendė, kad paskyrus ieškovui Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutartimi suėmimą, jo padėtis per laikotarpį nuo 2014-05-16 iki 2014-06-17 nepablogėjo, nes jis ir taip, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, neturėjo Lietuvos Respublikos BVK numatytų nuteistojo teisių, jo atžvilgiu nebuvo taikomos Vilniaus pataisos namuose vykdomos socialinės reabilitacijos programos, jis neturėjo teisės leisti laiką Vilniaus pataisos namų sąlygomis. Nustatė, jog ieškovas buvo suimtas nuo 2014-06-19 iki 2014-12-04, tačiau ir pasibaigus suėmimo terminui, G. K. nuo 2014-12-04 iki 2015-02-09 Vilniaus pataisos namuose vis tiek nesilankė. Darė prielaidą, kad ieškovas ir laikotarpyje nuo 2014-05-16 iki 2014-06-17, kuomet Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo pakeistas suėmimo pradžios terminas, taip pat būtų nesilankęs Vilniaus pataisos namuose dėl jo atžvilgiu nagrinėjamų civilinių, administracinių, baudžiamųjų bylų įvairiuose Lietuvos Respublikos teismuose. Dėl minėtos aplinkybės ieškovui nebūtų taikomos ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės bei užtikrinamos nuteistojo teisės, numatytos Lietuvos Respublikos BVK. Nurodė, jog dėl ieškovo nuolatinio vežiojimo į teismo posėdžius, Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo galimybės suderinti ilgalaikio pasimatymo laiko. Nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius, 2014-04-28 nagrinėdamas G. K. prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo balandžio, gegužės, birželio mėnesiais, atsisakė tenkinti prašymą. Konstatavo, jog ieškovui nebuvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas laikotarpiu nuo 2014-05-16 iki 2014-06-17, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutarties priėmimas neturėjo jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo ieškovui, nes šis klausimas, skiriant suėmimą, jau buvo išspręstas. Pabrėžė, kad ieškovui, kaip nuteistajam, jei nebūtų skirtas suėmimas, būtų priklausęs vienas ilgalaikis pasimatymas, tačiau tai nereiškia, kad jis privalėjo būti paskirtas būtent laikotarpyje nuo 2014-05-16 iki 2014-06-17. Pripažino situaciją, kai ieškovas negavo ilgalaikių pasimatymų, nepažeidžiančio jo, kaip nuteistojo, prilyginto suimtajam, teisių. Darė išvadą, jog kad tai, jog ieškovui socialinis užimtumas, darbas ir reabilitacija, jo dienotvarkė (galimybė būti lauke bei pasivaikščiojimo vietos plotas) organizuojami remiantis Suėmimo vykdymo įstatymu, o ne Lietuvos Respublikos BVK, nepažeidė jo teisių. Sprendė, kad paskyrus ieškovui Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutartimi suėmimą, jo padėtis per laikotarpį nuo 2014-05-16 iki 2014-06-17 nepablogėjo, nes jis ir taip, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, neturėjo Lietuvos Respublikos BVK numatytos socialinės reabilitacijos ir jo atžvilgiu nebuvo taikomos Vilniaus pataisos namuose vykdomos socialinės reabilitacijos programos, neturėjo Lietuvos Respublikos BVK numatytos dienotvarkės, taikomos Vilniaus pataisos namuose, jo teisės ir taip, būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nebuvo užtikrinamos pagal Lietuvos Respublikos BVK. Konstatavo ieškovą neįrodžius patyrus žalą.

Ieškovas G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą, tenkinti visus jo prašymus, kurie buvo atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, kad teisėja neteisėtai atmetė jo pagrįstus prašymus ir prašo nustatyti, jog visi atmestieji prašymai turėjo būti tenkinti ir prašomi veiksmai atlikti, kas priešingai suvaržytų jo teisę pateikti įrodymus. Nurodo, kad teisėja tyčia melagingai teigia, kad ieškovui iki 2014-05-16 dienos paskirto suėmimo nebuvo taikomos Bausmių vykdymo kodekso suteiktos teisės ir laisvės, nes Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeltiems iš pataisos įstaigos į tardymo izoliatorių, kuriems nepaskirtas suėmimas, taikomos BVK teisės ir laisvės. Tvirtina teisėjai nepagrįstai atsisakius įtraukti trečiuoju asmeniu Šiaulių tardymo izoliatorių, nes sprendime buvo nurodyta izoliatoriui netaikius ieškovui iki 2015-05-16 BVK reikalavimų. Prašo tenkinti visus jo prašymus, kurie buvo atmesti. Papildomais prašymais ieškovas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausiant liudytoju S. V., kurio parodymais įrodys ieškinio pagrįstumą. Taip pat prašo nustatyti buvus teisėjai S. Kulbienei šališkai, atmetus ieškovo prašymus. Papildomai prašo užklausti Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ar suėmimo laikotarpiu (2012-04-20 – 2014-05-16) ieškovo teises reglamentavo BVK ir pataisos namų vidaus tvarkos taisyklės, kokie straipsniai, dalys, punktai reglamentavo ieškovo teises ir laisves; kokie teismo posėdžiai buvo paskirti laikotarpiu nuo 2014-05-16 iki 2014-07-01 ir ar ieškovas galėjo juose nedalyvauti, pateikti minėtų teismų nutarčių kopijas; ar ieškovas būtų pervežtas į Vilniaus pataisos namus, jei būtų atsisakęs dalyvauti teismo posėdžiuose laikotarpiu nuo 2014-05-20 iki 2014-07-01; ar būtų suteiktas ieškovui ilgalaikis pasimatymas laikotarpiu nuo 2014-05-19 iki 2014-06-19, jei būtų buvęs laisvas ilgalaikių pasimatymų kambarys ir ar buvo laisvas toks kambarys minėtu laikotarpiu.

Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog Lietuvos apeliacinis teismas nepanaikino Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutarties, neteisėtų procesinių veiksmų nekonstatavo, o tik ištaisė netikslumus, todėl skundžiamu sprendimu teismas pagrįstai konstatavo, jog Klaipėdos apygardos teismo teisėjai neatliko neteisėtų veiksmų ir dėl jų veiksmų nėra pagrindo taikyti atsakovei Lietuvos valstybei civilinę atsakomybę. Pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi pakeista ieškovo suėmimo termino skaičiavimo pradžia negalėjo turėti jokios įtakos ieškovo dienotvarkei ar apriboti galimybe naudotis turimomis nuteistojo asmens teisėmis, nes apeliantas minėtu laikotarpiu jau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, jog galimybė gauti ilgalaikį pasimatymą per laikotarpį nuo 2014-05-16 iki 2014-06-17 jau buvo išspręsta apeliantui esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis, ilgalaikį pasimatymą, laikotarpiu nuo 2014-05-16 iki 2014-06-17 Vilniaus pataisos namuose, neva būtų gavęs. Teismas pagrįstai konstatavo apeliantui negalėjus atsirasti ieškinyje minimai neturtinei žalai.

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, jog žodinis šios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra būtinas ir nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį bei skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes ir šių duomenų pagrindu galima įvertinti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija nemato pagrindo kviesti liudytoju S. V., nes ieškovas nenurodė, kokias aplinkybes jis gali nurodyti ar patvirtinti konkrečiai dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014-05-16 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-107/2014 G. K. trims mėnesiams paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą, termino pradžią skaičiuojant nuo nutarties paskelbimo dienos – 2014-05-16 (1 t., b. l. 4-7). Lietuvos apeliacinis teismas 2014-06-17 nutartimi G. K. skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutarties atmetė, pakeisdamas G. K. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo trims mėnesiams termino pradžią nuo 2014-06-19 (1 t., b. l. 8-14). G. K. atlikinėjo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-11-23 nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams, kurios pabaiga 2014-06-19 (1 t., b. l. 8-14).

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2009-02-044 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).

Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012-10-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; kt.). Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutarties teisėtumą, nėra konstatavęs esminio G. K. teisių pažeidimo skiriant kardomąją priemonę – trijų mėnesių suėmimą, pripažino, kad buvo pagrindas taikyti tokio pobūdžio kardomąją priemonę. Šias aplinkybes nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Kolegijos manymu, netikslus kardomosios priemonės taikymo pradžios nustatymas nesuteikia pagrindo pripažinti teismui esmingai pažeidus G. K. teises baudžiamajame procese, į tai atkreipė dėmesį ir Lietuvos apeliacinis teismas 2014-06-17 nutartyje. Kitokių aplinkybių, leidžiančių teigti teismą veikus neteisėtai apelianto atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė. Spręstina, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti buvus teismo neteisėtiems veiksmams, priimant 2014-05-16 nutartį dėl suėmimo taikymo (CK 6.246 str.; CPK 185 str.).

Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo teisinę padėtį iki 2014-05-16 nutarties priėmimo. Byloje nėra ginčo, kad iki Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-16 nutarties dėl suėmimo skyrimo, apeliantas buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (CPK 182 str.). Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, asmenys laikomi nuteistaisiais, kurie nuteisti arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkiolikos parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Minėto straipsnio 4 dalis reglamentuoja tokiems asmenims taikytinas teisės aktų nuostatas, konkrečiai Bausmių vykdymo kodekso nuostatas. Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnis nurodo, jog nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Suėmimo vykdymo įstatymas. Taigi, nuteistojo G. K., buvusio Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki ginčo nutarties priėmimo dienos, teisinę padėtį apibrėžė Suėmimo vykdymo įstatymas tiek, kiek teisinės padėties tardymo izoliatoriuje nereglamentavo Bausmių vykdymo kodeksas (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad tardymo izoliatorius pagal savo tiesioginę paskirtį – kardomojo kalinimo vietą, negali būti vienodai traktuojamas kaip Bausmių vykdymo kodekse numatytos pataisos įstaigos (Bausmių vykdymo kodekso 62 str.). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantui iki 2014-05-16 nutarties buvo užtikrinamos nuteistojo teisės ir laisvės, numatytos Suėmimo vykdymo įstatyme (13-31 str.), ir ginčo nutarties priėmimas negalėjo iš esmės pabloginti apelianto padėties nei buvo iki tol (CPK 185 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame sprendime teismas nėra konstatavęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo apelianto atžvilgiu, t. y. darydamas išvadą dėl jo teisinės padėties, nurodė nebuvus pagrindo apeliantui užtikrinti Bausmių vykdymo kodekse numatytas teises ir laisves, kai pastarasis buvo laikomas tardymo izoliatoriuje. Kaip jau minėta, Bausmių vykdymo kodekso normos, reglamentuojančios nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ar perkėlimo į jas teisinę padėtį, teisinės padėties apibrėžtį nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, į jame išdėstytą tokių asmenų teisinę padėtį ir iš to išplaukiančias pasekmes. Sudėtinga sakinio konstrukcija nėra pagrindas pripažinti teismą priėmus neteisingą sprendimą, nes sprendžiant sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vertinamas visas sprendimo turinys, o ne atskiros jo dalys. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo į bylos nagrinėjimą įtraukti trečiuoju asmeniu Šiaulių tardymo izoliatorių, juo labiau, kai byloje pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kurią galimai padarė teismas, o ne minėta institucija (CPK 46-47 str.).

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymus dėl įrodymų pateikimo. Civilinėje byloje įrodymais laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis teismas konstatuota, kad yra aplinkybių, patvirtinančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas 2015-01-13, 2015-01-14 neskundžiamomis nutartimis atmetė apelianto prašymus dėl įrodymų pateikimo, rinkimo (2 t., b. l. 21-26). Nepaisant to, kad teismo nutartys, kuriomis buvo atmesti apelianto prašymai, neskundžiamos, įstatymas suteikia teisę apeliantui nesutikimo su tokiomis nutartimis motyvus nurodyti apeliaciniame skunde (CPK 334 str. 3 d.). Prašydamas teismo apklausti Klaipėdos apygardos teismo teisėjus S. V., D. K., R. B. kaip liudytojus, gauti jų rašytinius paaiškinimus ar duoti leidimą gauti įrodymus iš minėto teismo teisėjų apie tai, kad jiems buvo žinoma apelianto paleidimo data priimant 2014-05-16 nutartį dėl suėmimo skyrimo, apeliantas motyvavo siekiu įrodyti per minėtų asmenų paaiškinimus teisėjų tyčinius veiksmus pakenkti apeliantui. Nagrinėjamu atveju apelianto ieškinys pareikštas dėl galimai neteisėtų teismo veiksmų ir pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsakomybė dėl to tenka valstybei. Kolegija pabrėžia, kad 2014-05-16 teismo nutartis dėl suėmimo skyrimo buvo peržiūrėta apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo ir, kaip jau minėta, aukštesnės instancijos teismas nenustatė jokių neteisėtų, piktavališkų teisėjų veiksmų. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-17 nutartis galutinė ir įsiteisėjusi. Teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis numato draudimą reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo, todėl patenkinus apelianto prašymus dėl teisėjų kvietimo liudyti teisme ir jų parodymais grįsti ieškinio pagrįstumą, būtų pažeistas teisėjų nepriklausomumo principas. Bylų, nagrinėjančių valstybės atsakomybę dėl teismo veiksmų, specifiškumas pasižymi ir tuo, jog teisėjams taikomas imunitetas nuo civilinės atsakomybės. Prašydamas iškviesti liudyti Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojus, patvirtinti apelianto atžvilgiu iki 2014-05-16 taikius Bausmių vykdymo kodekso reglamentuotas nuteistojo teises ir laisves, apeliantas grindžia savo teisę pasirinkti buvimo vietą. Kolegija pažymi, jog minėtų asmenų kvietimas į teismą liudyti laikytinas pertekliniu, nes gausi bylos medžiaga patvirtina tarp apelianto ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvus aktyviam susirašinėjimui ir iš jo matyti, kokie teisės aktai buvo apeliantui taikomi, o apelianto teisė pasirinkti savo buvimo vietą, atsisakius dalyvauti teismo posėdžiuose, vertintina tik kaip galimybė, o ne realus teisės įgyvendinimas. Minėtą išvadą patvirtina ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015-02-09 raštas, kuriuo nurodoma, jog G. K. Vilniaus pataisos namuose buvo kalinamas vėliausiai nuo 2013-06-28 iki 2013-08-09, kas patvirtina apeliantui nepasinaudojus teise nagrinėti bylas teismo posėdžiuose jam nedalyvaujant (2 t., b. l. 139). Įvertinusi bylos medžiagą bei atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismą pažeidus apelianto teisę teikti įrodymus (CPK 42 str. 1 d., 185 str.).

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu G. K. prašo užklausti Šiaulių tardymo izoliatoriaus dėl apeliantui taikytų įstatymų laikotarpiu nuo 2012-04-20 iki 2014-05-16 bei pateikti informaciją apie teismo posėdžius laikotarpiu nuo 2014-05-16 iki 2014-07-01 ir atsakyti, ar apeliantas turėjo teisę posėdžiuose nedalyvauti, pateikti teismo nutarčių, kuriomis buvo nutarta pristatyti apeliantą į teismo posėdį, kopijas, nes pats dėl pinigų stygiaus negali pateikti. Kolegija, įvertinusi apelianto prašymus, neturi pagrindo juos tenkinti (CPK 185 str.). Byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kurie aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kokios teisės aktų normos reglamentavo G. K. teisinį statusą laikotarpiu nuo 2012-04-20 iki 2014-05-16, be to, minėtas laikotarpis nėra susijęs su ginčo laikotarpiu – 2014-05-16 – 2014-06-17. Informacija apie teismų posėdžius bei nutartis dėl apelianto dalyvavimo teismo posėdžiuose neabejotinai turi būti žinoma pačiam apeliantui, nes jis yra teismų procesų dalyviu, tik jis gali pareikšti prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra pagrindo teikti teismui tokią informaciją (CPK 37 str., 42 str., 246 str.). Atitinkamai kolegija neturi pagrindo tenkinti apelianto prašymo išreikalauti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus informacijos apie apelianto išsiuntimą į Vilniaus pataisos namus pastarajam atsisakius dalyvauti paskirtuose teismo posėdžiuose laikotarpiu nuo 2014-05-20 iki 2014-07-01, nes apeliantas nenurodo, kaip toks prašymas susijęs su ginčo nagrinėjimu ir ką galėtų gauta informacija patvirtinti. Pastebėtina, jog apelianto prašymai suformuluoti tikėtiniems, tik nuo apelianto valios priklausantiems veiksmams pagrįsti, todėl tokių prašymų pagrindu gauti įrodymai nagrinėjamu atveju negali būti pakankamai svariais. Duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius atsisakė tenkinti apelianto minimus prašymus, byloje nėra. Kritiškai vertintini apelianto teiginiai dėl piniginių lėšų trūkumo pačiam surinkti minėtą informaciją, nes iš bylos medžiagos matyti, jog G. K. aktyviai teikė įvairius prašymus, o lėšų stygiaus neįrodė pakankamais ir leistinais įrodymais (CPK 12 str., 178 str.). Įstatymai nenumato draudimo suimtiesiems, nuteistiesiems turėti asmeninių piniginių lėšų (Suėmimo vykdymo įstatymo 25 str., Bausmių vykdymo kodekso 11 str.). Apeliantas prašo apklausti liudytoju D. K. tikslu patvirtinti buvus suplanuotam ilgalaikiam pasimatymui 2014 m. gegužės, birželio mėnesiais, apelianto norui atsisakyti dalyvauti teismo posėdžiuose ir grįžti į Vilniaus pataisos namus. Kolegija atkreipia dėmesį, jog toks apelianto prašymas nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o apeliacinėje instancijoje tokiu prašymu iš esmės grindžia naują aplinkybę – buvus siekiui atsisakyti dalyvauti teismo procesuose ir grįžti į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, todėl jį tenkinti neturi pagrindo (CPK 265 str., 306 str. 2 d.). Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013-11-12 rašto Nr. 17/01-2000 matyti, jog apeliantui buvo išsamiai išaiškinta ilgalaikio pasimatymo izoliatoriuje skyrimo tvarka bei apelianto teisė gauti ilgalaikį pasimatymą laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje - Vilniaus pataisos namuose (2 t., b. l. 67-68). Įvertinus minėtą, kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir dėl informacijos suteikimo apie ilgalaikių pasimatymų kambario Šiaulių tardymo izoliatoriuje užimtumą laikotarpiu nuo 2014-05-19 iki 2014-06-19 (CPK 185 str.).

Civiliniame procese asmenims, abejojantiems teismo nešališkumu, suteikiama galimybė pareikšti teisėjui nušalinimą. Taip siekiama įgyvendinti teismo ir teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas. Tačiau, kaip ir kiekviena turima teisė, taip ir teisė nušalinti teisėją, nėra absoliuti, ja turi būti naudojamasi sąžiningai, o reiškiant tokį nušalinimą būtina nurodyti aplinkybes, pagrįstai leidžiančias abejoti teisėjo objektyvumu. Nagrinėjamoje byloje apelianto argumentai dėl teisėjos šališkumo grindžiami tuo, kad teisėjos atsisakymai tenkinti apelianto prašymus byloje jam kėlė abejones dėl teisėjos nešališkumo ir objektyvumo. Tačiau nei CPK 65 straipsnio, nei CPK 66 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios teisėjų nušalinimo klausimus, tokio nušalinimo pagrindo nenumato. Nagrinėjamu atveju, apelianto nurodyti argumentai buvo išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka – Panevėžio miesto apylinkės teismo primininko pavaduotojas laikinai einantis teismo pirmininko pareigas teisėjas 2015-02-24 nutartimi G. K. pareiškimo netenkino. Dėl nurodytų aplinkybių atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvai teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.