- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-05
- Bylos Nr.
- 2-321-344/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-04293-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Gailienė
- Ieškovas
- E. L.
- Atsakovas
- D. L.
- Trečiasis asmuo
- A. T., V. T., Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos, VĮ „Registrų centrui“
- Advokatai
- Jurijus Malininas, Liudmila Žiubikienė
Civilinės bylos Nr. 2-321-344/2017 Proceso Nr. 2-29-3-04293-2015-2
MAŽEIKIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
2017 m. balandžio 5 d.
Mažeikiai
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos atstovei E. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. L. patikslinto ieškinio reikalavimus atsakovui D. L., tretiesiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos, VĮ „Registrų centrui“, V. T. ir A. T. dėl dokumentų nuginčijimo dalyje dėl D. L. nuosavybės teisės į stoginę.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teisme priimtas ieškovo E. L. ieškinys, kurį patikslinęs, ieškovas prašė pripažinti, kad:
atsakovas D. L. niekada neturėjo ir neturi nuosavybės teisės į jokią dalį stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini);Mažeikių rajono Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos, įvykusio 1999 m. lapkričio 20 d., Protokolas Nr. 6, 1999 m. lapkričio 24 d. malūno pastato perdavimo-priėmimo aktas ir Senų statinių 2011 m. vasario 1 d. patikrinimo aktas Nr. SS-15,
nėra nuosavybės teisės į stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), įgijimo pagrindai.
Ieškinį motyvavo tuo, kad Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla, pagal ieškovo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog ieškovas nuosavybės teise valdo 4/6 dalį stoginės, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas sužinojo, kad atsakovas D. L. 2011 m. vasario 10 d. VĮ „Registrų centre“ įregistravo nuosavybės teisę į visą minėtą stoginę, kuriai suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Stoginės 4/6 dalys priklauso ieškovui, nes jas įgijo iš J. L. ir kitų asmenų, todėl stoginės dalį valdo nuo 2010 metų iki šiol. Pažymėjo, kad teismuose anksčiau buvo nagrinėjami ginčai dėl minėtos stoginės, bet nė viename nebuvo keltas klausimas dėl dokumentų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, kurių pagrindu buvo konstatuota ir įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į stoginę. Todėl ieškovas ginčija dokumentus, kurių pagrindu atlikta teisinė stoginės registracija atsakovo vardu, nes dokumentai niekiniai ir negaliojantys dalyje dėl daiktinės teisės į atsakovo stoginę. Mažeikių rajono Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos 1999 m. lapkričio 20 d. Protokole Nr. 6 nėra paminėta stoginė bei daiktinės teisės perdavimas į stoginę nei atsakovui, nei kitam asmeniui, todėl šis protokolas negali būti nuosavybės teisės ar turtinės teisės perdavimo konstatavimo į stoginę pagrindas. 1999 m. lapkričio 24 d. malūno pastato Perdavimo-priėmimo akte nurodoma, kad nuosavybės teisė atsakovui pereina tik į malūno patalpas, o ne į stoginę, todėl toks aktas negali būti laikomas galiojančiu ir negali būti pagrindas įregistruoti nuosavybės teisę į stoginę. Nė vienas iš prašomų nuginčyti aktų negalėjo būti pagrindas įregistruoti atsakovo nuosavybės teisę į stoginę. Senų statinių 2011 m. vasario 1 d. patikrinimo akte Nr. SS-15 nėra nurodyta apie teisės perleidimą ar nuosavybės teisių konstatavimą ar atsiradimą, todėl šis aktas dalyje dėl nuosavybės teisės į stoginę atsakovui atsiradimo, perleidimo ar konstatavimo yra negaliojantis. Nė viename iš ginčijamų dokumentų nėra nurodyta, kad nuosavybės teisė į stoginę ar jos dalį arba pati stoginė ar jos dalis buvo perduota ar kitaip perleista savininko Laižuvos žemės ūkio bendrovės atsakovui, todėl tokie dokumentai dėl stoginės nuosavybės teisės perleidimo negalioja, niekiniai ir turi būti nuginčyti (1 tomas, 1-4, 65, 98 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovas D. L. teismui pateiktu atsiliepimu prašė ieškovo ieškinį atmesti, motyvuodamas tuo, kad 2011 m. vasario 1 d. jis pateikė VĮ „Registrų centro“ Mažeikių skyriui prašymą įregistruoti stoginę bei jo nuosavybės teisę į ją. Su prašymu pateikė 2011 m. sausio 12 d. kadastrinių matavimų bylą ir ieškovo prašomus nuginčyti dokumentus. Kartu pateikė paaiškinimą, kad registravimui pateiktuose dokumentuose nurodytas Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos Protokole Nr. 6 yra įvardintas malūno pastatas, kuris atitinka autogaražo dalį, nes už 400 statybinių pajų malūno pastatas pagal minėtą Protokolą Nr. 6 atiteko atsakovui. Stoginė yra neatskiriama malūno (garažo) dalis, kuri skirta tarnauti pagrindiniam daiktui, nes įvažiuoti į malūno pastatą galima tik per stoginę. Norint naudotis malūnu, kuris priklauso atsakovui, tai galima daryti tik naudojantis stogine. Prašoma įregistruoti stoginė nėra ir negalėjo būti įregistruota kaip atskiras nekilnojamojo turto kadastro objektas, nes jos statybai nereikalingas leidimas. Ieškovas pats buvo pateikęs prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į stoginę, tačiau pateikė klaidingus dokumentus, kurie neatitiko tikrovės, nes pateikė 2013 m. rugpjūčio 14 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodė, kad stoginės statytojas yra ieškovas, nors stoginė statyta dar 1999 metais ir priklausė Laižuvos žemės ūkio bendrovei. Ieškovo kadastrinių matavimų byla nebuvo suderinta su nekilnojamojo turto kadastro tvarkytoju, nes nėra žymos apie suderinamumą. Ieškovo pateiktoje byloje klaidingai buvo suformuota, kad yra keturios stoginės. Pažymėjo, kad atsakovas VĮ „Registrų centrui“ pateikė visus turimus dokumentus, kurie buvo pakankamas pagrindas teisinei stoginės registracijai nekilnojamojo turto registre. Kadangi jis buvo visos stoginės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl ½ dalį stoginės 2013 m. gruodžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-4184, pagrindu pardavė tretiesiems asmenims A. T. ir V. T.. Papildomai nurodė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-70-721/2015 jau buvo pasisakyta, jog nuosavybės teisė į stoginę atsakovo vardu įregistruota pagrįstai, atsakovo turimų dokumentų pakako. Ieškovas ginčijo 2013 m. gruodžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-4184, tačiau ieškinys buvo atmestas. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas įgavo res judicata galią, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nutartis nebuvo apskųsta (1 tomas, 60-62 b. l.).
Trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius teismui pateiktu atsiliepimu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti, nes atsakovas D. L. 2011 m. vasario 1 d. kreipėsi į Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių su prašymu patikrinti seno statinio – stoginės, esančios (duomenys neskelbtini), pastatytos 1990 metais, techninę būklę ir galimybę ja naudotis ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad leidimo statyti statinį, jo statybos projekto ir kt. dokumentų, kurie įrodytų statybos (įsigijimo) teisėtumą, neturi. 2011 m. vasario 1 d. Senų statinių patikrinimo aktas Nr. SS-15, kurį ieškovas prašo nuginčyti, buvo surašytas remiantis tuo metu galiojusiu Aplinkos ministro ir Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 158/89 „Dėl prašymo patikrini senus statinius formos, Senų statinių patikrinimo akto formos ir Senų statinių patikrinimo akto papildymo tvarkos patikrinimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“. Vadovaujantis tuo, buvo nustatyta, kad stoginės statyba nėra savavališka, ją galima naudoti pagal paskirtį, ji gali būti nekilnojamojo turto kadastro objektu bei įregistruota viešame registre. Aktas nėra ir negalėjo būti dokumentas, kuriuo nustatoma ar pripažįstama kieno nors teisė į nekilnojamąjį daiktą, jis yra tik vienas iš dokumentų, kuris pateikiamas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant patikrintus senus statinius. Taip atsitiko ir šiuo atveju, aktas buvo pateiktas su kitais atsakovo turimais dokumentais. Aktą pasirašydami institucijų atstovai netikrina ar pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teisę į stoginę, tai daro nekilnojamąjį turtą viešame registre registruojanti institucija. Ieškovas nenurodė nė vienos priežasties, kodėl aktas ir kiti dokumentai, kuriuos prašo nuginčyti, yra niekiniai ir negaliojantys (1 tomas, 56-57 b. l.).
Trečiasis asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime nurodė, kad su ieškovo ieškiniu nesutinka, nes ginčas dėl stoginės jau buvo nagrinėtas Mažeikių rajono apylinkės teisme, civilinės bylos Nr. 2-70-721/2015, ir Šiaulių apygardos teisme, civilinės bylos Nr. 2A-649-210/2015). Trečiasis asmuo prašo taikyti ieškinio senatį, nes jau tada, kai Mažeikių rajono apylinkės teismas nagrinėjo ginčą dėl stoginės, ieškovas galėjo ginčyti dabar prašomus nuginčyti dokumentus. Ieškovas nuginčyti Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos 1999 m. vasario 1 d. Protokolą Nr. 6 ir 1999 m. lapkričio 24 d. malūno pastato perdavimo-priėmimo aktą yra praleidęs trijų mėnesių ieškinio senaties terminą, o nuginčyti Senų statinių 2011 m. vasario 1 d. patikrinimo aktą Nr. SS-15 praleido vieno mėnesio senaties terminą (1 tomas, 58-59 b. l.).
Tretieji asmenys A. T. ir V. T. teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškovo ieškiniu nesutinka, nes VĮ „Registrų centras“ atsakovo vardu teisėtai įregistravo nuosavybės teisę į stoginę, kurios ½ dalį, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise atsakovas pardavė jiems. Ieškovas jau buvo kreipęsis į teismą, prašydamas nuginčyti 2013 m. gruodžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl ½ dalies stoginės pardavimo, tačiau Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-70-721/2015 ieškovo ieškinį atmetė ir konstatavo, kad atsakovo dokumentai, pateikti VĮ „Registrų centrui“, buvo pakankamas teisinis pagrindas ginčo stoginės teisinei registracijai atlikti. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovas sprendimo kasacine tvarka neskundė, todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas yra galiojantis. Be to, pažymėjo, jog sutinka su trečiojo asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pateiktame atsiliepime nurodyta poziciją, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senatį (1 tomas, 106-108 b. l.).
Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimo teismui nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje ieškovas E. L. ir jo atstovas advokatas Jurijus Malininas palaikė ieškinį ir jo patikslintus reikalavimus, prašė juos tenkinti bei priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Papildomai pažymėjo, kad ieškovas visada manė, jog pagal pajus 2010-2011 metais yra įsigijęs mechanines dirbtuves, todėl įgijo nuosavybės teisę ir į stoginę. Buvo įsitikinęs, kad mechaninėms dirbtuvėms buvo priskirta ir stoginė, kuri nėra kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Įregistruodamas VĮ „Registrų centre“ savo nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves, norėjo įregistruoti nuosavybės teisę ir į stoginę, tačiau iš VĮ „Registrų centro“ sužinojo, kad stoginė įregistruota atsakovo vardu. Nurodė, kad ieškinį ir jo patikslintus reikalavimus suformulavo tinkamai, nes atsakovas niekada neturėjo ir neturi teisės įregistruoti nuosavybės teisę į stoginę. Dokumentai, kuriuos atsakovas pateikė teisinei registracijai į stoginę atlikti, nėra ir negali būti pagrindas įregistruoti nuosavybės teisę atsakovo vardu į stoginę. Nė viename iš trijų dokumentų nėra paminėta jokia stoginė, juose nenurodyta, kad nuosavybės teisė į stoginę pereina būtent atsakovui. Atsakovas, turėdamas nuosavybės teisę į malūną, įgijo tik teisę naudotis stogine, bet tai nėra jo nuosavybės teisė į stoginę. Stoginė niekada nebuvo jokio statinio priklausinys, ji visada egzistavo kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Paminėjo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo negalima laikyti prejudiciniu faktu, nes civilinėje byloje Nr. 2-70-721/2015 buvo įrodinėjamos visiškai skirtingos aplinkybės, visai skirtingais įrodymais, be to, bylos šalys nėra tapačios.
Atsiliepimas
Atsakovas D. L. ir jo atstovė advokatė Liudmila Žiubikienė teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, vadovaujantis atsiliepime nurodytais motyvais, priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo. Papildomai parodė, kad šiai dienai ginčo stoginės nuosavybės teisė priklauso atsakovui ir ieškovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė nė vieno tinkamo įrodymo, kuris įrodytų kitaip. Atsakovui nuosavybės teise priklauso garažas (malūno pastatas), o ginčo stoginė yra garažo (malūno pastato) priklausinys, nes į malūną kitaip negalima patekti, tik per stoginę, todėl stoginė nėra ir negali būti kaip atskiras statinys. Pažymėjo, kad ½ dalis stoginės yra parduota tretiesiems asmenims A. T. ir V. T., pirkimo-pardavimo sutartis nėra nuginčyta, be to, jau ankstesniu ieškiniu ieškovas bandė nuginčyti atliktą teisinę registraciją į stoginę, tačiau teismas ieškinį atmetė, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl įgijo prejudicinę galią. Be to, prašo taikyti ieškinio senatį, nes nuo to momento, kai ieškovas sužinojo, jog atsakovas neva neteisėtai įregistravo nuosavybės teisę į stoginę, jos neginčijo. Teismo prašė remtis VĮ „Registrų centro“ duomenimis, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.262 straipsnį į viešą registrą įrašyti duomenys laikytini teisingais ir patikimais.
Trečiųjų asmenų A. T. ir V. T. atstovė advokatė Liudmila Žiubikienė teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti, nes atsakovas teisėtai buvo įregistravęs nuosavybės teisę į stoginę, todėl ½ dalį pardavė jiems. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas dėl ginčo dėl to paties dalyko tarp tų pačių šalių yra įsiteisėjęs, juo buvo pripažinta, kad dokumentai buvo pakankami atlikti teisinę registraciją į stoginę atsakovo vardu. Prašė priteisti visas trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo.
Trečiojo asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovas R. S. teisme pažymėjo, jog ieškovas neįrodė aplinkybių, jog nuosavybės teisę į stoginę įgijo tuomet, kai įgijo nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves. Sutinka su atsakovo paaiškinimais, jog stoginė yra malūno priklausinys ir buvo perduota kartu su malūnu. Teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, jog dokumentai, kuriais remiantis įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į stoginę, yra pakankami, yra įsiteisėjęs. Ieškovas iš esmės nei anksčiau, nei dabar neginčijo tų trijų dokumentų, todėl neįrodė, kad nuosavybės teisė į stoginę priklauso jam.
Trečiojo asmens Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovė E. L. prašė ieškinį atmesti, teisme paaiškino, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro registro įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, jog viešame registre įregistruoti duomenys yra laikytini teisingi iki tol, kol tie duomenys nėra nuginčyti. Ieškovas šiuo atveju nenuginčijo atliktos teisinės registracijos, nepateikė duomenų ir dokumentų, kad nuosavybės teisė į stoginę priklauso jam, todėl laikytina, kad nuosavybės teisė į stoginę priklauso atsakovui. Visi trys dokumentai, kurių pagrindu įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į stoginę buvo ir yra pakankami. Ieškovo argumentai ir įrodinėjamos aplinkybės jau buvo įrodinėjamos ankstesnėje civilinėje byloje, todėl teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galią. Byla buvo nagrinėta tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, todėl šių aplinkybių jau nebereikia iš naujo įrodinėti.
Atsiliepimas
Trečiojo asmens VĮ „Registrų centro“ atstovė V. P. teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pažymėjo, kad ieškovas, užvesdamas naują civilinę bylą, nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie įrodytų, kad atsakovo teisinei registracijai į ginčo stoginę atlikti pateikti dokumentai yra neteisėti, negaliojantys ir gali būti nuginčyti. Ieškovas jau Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-70-721/2015 bandė ginčyti atsakovo ir trečių asmenų V. ir A. T. sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį dėl ½ dalies ginčo stoginės, bandė panaikinti atsakovo vardu teisinę registraciją į stoginę, tačiau byloje buvo nuspręsta, kad atsakovas teisėtai, turimų dokumentų pagrindu įregistravo nuosavybės teisę į ginčo stoginę. Šiaulių apygardos teismas Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, todėl ieškovas neturi pagrindo ginčyti to, kas jau yra nustatyta ankstesniu sprendimu. Ieškovas tiek iki civilinės bylos užvedimo, tiek dabar klaidina visus, kad stoginė yra atskiras nekilnojamasis daiktas. Po to pats susipainiojo ir sako, kad stoginė yra jam priklausančių mechaninių dirbtuvių priklausinys. Pagal dokumentus ir teismo sprendimu ankstesnėje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad stoginė yra malūno, kuris priklauso atsakovui, priklausinys. Konstatavo, kad atsakovui priklauso nuosavybės teisė į stoginę, nes teisinei registracijai į stoginę atlikti atsakovas pateikė teisingus ir pakankamus dokumentus. Dokumentai buvo patvirtinti valstybinių institucijų.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžiuose nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Byla nutrauktina.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) numatyta, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas), o jei ši aplinkybė paaiškėja vėliau, teismas bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ši taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys pasireiškia tuo, kad jo negalima skųsti apeliacine tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims ir kitiems byloje dalyvavusiems asmenims įgyja prejudicinę ir res judicata galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis), t. y. šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia pasibaigia, kai toks sprendimas yra panaikinamas ar pakeičiamas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas kasacine tvarka ir (arba) taikant proceso atnaujinimo institutą, t. y. esant įstatyme nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams toje civilinėje byloje, kurioje procesas yra atnaujintas (CPK 365, 366 straipsniai).
Bylos nagrinėjimo metu teismas prijungė Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-70-721/2015, kurioje 2015 m. kovo 6 d. priimtas sprendimas, kuriuo ieškovo E. L. ieškinys atsakovams D. L., A. T., V. T., VĮ „Registrų centro“ Telšių filialui, trečiajam asmeniui Mažeikių rajono 2-ojo notarų biuro notarei I. Z. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos į daiktinę teisę panaikinimo, buvo atmestas. Prijungtoje byloje Nr. 2-70-721/2015 buvo nagrinėjamas vienas iš ieškovo pateiktų ieškinio reikalavimų – panaikinti VĮ „Registrų centre“ teisinę registraciją D. L. vardu nuosavybės teisėmis įregistruotos stoginės esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Ieškovas ginčijo teisinę registraciją, atliktą VĮ „Registrų centre“, motyvuodamas tuo, kad D. L. neturėjo nė vieno dokumento patvirtinančio jo nuosavybės teisę į stoginę, teigė, jog nuosavybės teisė į daiktą buvo įregistruota neteisėtai, o nepagrįstai atlikta registracija turi būti panaikinta. Prijungtoje byloje Nr. 2-70-721/2015 ieškovas įrodinėjo faktą, kad stoginė yra mechaninių dirbtuvių priklausinys. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimu buvo nustatyta, kad 1999 m. lapkričio 20 d. Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos Protokolu Nr. 6 D. L. už pajus perduotas pastatas-malūnas ir mechaninės dirbtuvės. Malūno pastatas perduotas naudojimui 1999 m. lapkričio 24 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuris pasirašytas likvidacinės komisijos narių. Nuosavybės teisės D. L. vardu į stoginę įregistruotos 2011 m. vasario 10 d., įregistravimo pagrindas buvo 1999 m. lapkričio 20 d. Protokolas Nr. 6, 1999 m. lapkričio 24 d. priėmimo-perdavimo aktas ir 2011 m. vasario 1 d. Senų statinių patikrinimo aktas, registro įrašas galioja nuo 2011 m. vasario 10 d. Prijungtos bylos nagrinėjimo metu ieškovas įrodinėjo, jog visuose trijuose aukščiau minėtuose ir ginčijamuose dokumentuose, kurių pagrindu įregistruotos D. L. nuosavybės teisės į stoginę, nėra duomenų, kurie leistų identifikuoti stoginę ir įregistruoti D. L. nuosavybės teisę į stoginę. Teismo sprendimu konstatuota, kad D. L. pateiktų dokumentų visumos pakako stoginės teisinei registracijai atlikti, nes dokumentai nebuvo panaikinti, pripažinti negaliojančiais, atšaukti, jų niekas neginčijo ir neįrodinėjo jų neteisėtumo. Ginčo stoginės įregistravimo pagrindas nenuginčytas, todėl laikyta, kad D. L. vardu teisėtai atlikta stoginės teisinė registracija.
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Aukštesnės instancijos teismas konstatavo, kad pagal tuometinį teisinį reglamentavimą ginčo stoginės teisinė registracija VĮ „Registrų centre“ atsakovo D. L. vardu atitinka teisės aktų reikalavimus ir pateikti dokumentai yra tinkamas daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo pagrindas. Nurodė, kad jokie į bylą pateikti įrodymai ar duomenys nepaneigia atliktos teisinės registracijos pagrįstumo, o tam, kad būtų nuginčyta stoginės teisinė registraciją, ieškovas turėjo pateikti patikimus rašytinius dokumentus, kurie įrodytų, jog yra kitaip, nei išsprendė VĮ „Registrų centras“. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dokumentai ir duomenys, kurių pagrindu buvo atlikta stoginės teisinė registracija, nebuvo panaikinti, pripažinti negaliojančiais ar atšaukti, ieškovas nekėlė byloje tokių reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Sprendimas įsiteisėjo ir nebuvo skųstas kasacine tvarka.
Nagrinėjamu atveju ieškovas E. L., pateikdamas ieškinį suformulavo ieškinio reikalavimus būtent tokius, kokius buvo nurodęs Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendime ir Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartyje, jog tam, kad nuginčyti daiktinės teisės įgijimo pagrindą, reikalinga nuginčyti ir pripažinti negaliojančiais, atsakovo D. L. pateiktus visus tris dokumentus, kurių pagrindu atlikta teisinė registracija, įregistruojant nuosavybės teisę atsakovo vardu į ginčo stoginę.
Gavus ieškovo ieškinį 2015 m. gruodžio 30 d., teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys neteismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl 2016 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė jį priimti (1 tomas, 5-6 b. l.). Ieškovas šią nutartį apskundė Šiaulių apygardos teismui, kuriam taip pat kilo abejonių ieškinio teismingumo prasme, todėl 2016 m. kovo 24 d. nutartimi buvo kreiptasi į Specialiąją teisėjų kolegiją teismingumo klausimui išspręsti (1 tomas, 14-15 b. l.). 2016 m. gegužės 7 d. nutartimi Specialioji teismingumo komisija nutarė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui ir grąžino ją Šiaulių apygardos teismui (1 tomas, 17-18 b. l.), kuris, panaikinęs Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d., perdavė bylą Mažeikių rajono apylinkės teismui priėmimo klausimui spręsti iš naujo (1 tomas, 22-23 b. l.). Įvertinęs tai, kad ieškovo ieškinio priėmimo klausimas užsitęsė, teismas 2016 m. gegužės 20 d. ieškinį priėmė ir, gavęs atsiliepimus, paskyrė parengiamąjį teismo posėdį. 2016 m. liepos 13 d. parengiamojo teismo posėdžio metu teismas nustatė, kad ieškinio reikalavimai nėra aiškūs, todėl pasiūlė ieškovui juos patikslinti. Ieškovui atsisakius tai daryti, teismas 2016 m. liepos 18 d. priėmė nutartį, kurioje nurodė, kad ieškovo pateikti ieškinio reikalavimai, teismui nusprendus juos patenkinti, negalėtų būti perkelti ir į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nes pastaroji turi būti aiški, nedviprasmiška, suformuluota konkrečiai ir trumpai, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų neaiškumų dėl patenkintų ar atmestų reikalavimų turinio. Teismas nurodė, kad nei atsakovams, nei jokiam kitam asmeniui dėl objektyvių priežasčių nebūtų aišku, ką konkrečiai jis turėtų atlikti, o antstolis atitinkamai negalėtų įvertinti, ar teismo sprendimas įvykdytas. Teismas, siekdamas išsiaiškinti ieškinio reikalavimais siekiamo rezultato, įpareigojo patikslinti ieškinio reikalavimus, nurodant, kokius konkrečiai kiekvieno atsakovo veiksmus skundžia bei kokius konkrečiai reikalavimus kelia kiekvienam iš atsakovų ar visiems bendrai ir kt. Šią nutartį ieškovas atskiruoju skundu apskundė apeliacinės instancijos teismui (1 tomas, 77-79 b. l.), kuris 2016 m. spalio 31 d. nutartimi ieškovo skundo netenkino ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria apeliantui (ieškovui) nustatytas terminas pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus, yra pagrįsta ir teisėta. Nutartyje apeliacinis teismas pabrėžė, kad parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas nurodė, kad ieškovas neginčija jokių atsakovų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos priimtų sprendimų, dokumentų ar aktų, taip pat ir nuosavybės teisės į ginčo stoginę registracijos, pabrėžė, jog ieškovas ginčija nuosavybės teisės egzistavimo klausimą, ginčija atsakovo D. L. nuosavybės teisės atsiradimą atitinkamų atsakovų priimtų dokumentų pagrindu, t. y. ginčija dokumentus, kurių pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė į stoginę atsakovui D. L., prašydamas juos pripažinti niekiniais, netinkamais ir nepakankamais nuosavybės teisei atsirasti, siekdamas įrodyti, kad atsakovas neturėjo teisėto pagrindo tapti ginčo stoginės savininku, o VĮ „Registrų centras“ minėtų dokumentų pagrindu neturėjo teisės įregistruoti ginčo stoginės atsakovo vardu. Ieškovo atstovas advokatas akcentavo, jog ieškovas nesiekia, kad būtų nuginčyti ar panaikinti institucijų priimti dokumentai, ieškovas ginčija atsakovo D. L. nuosavybės teisę ir siekia, kad teismas pripažintų, jog D. L. neturi ir niekada neturėjo nuosavybės teisės į stoginę. Teismas patvirtino, kad ieškovas parengiamojo teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimų aiškiai nesuformulavo, nurodė, kad ieškovui tenka pareiga aiškiai ir tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką (reikalavimą) bei faktinį jo pagrindą (ieškinio reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes), tik tokiu atveju gali būti įgyvendinamas šalių procesinio lygiateisiškumo principas, sudarant kitai ginčo šaliai galimybę aiškiai suprasti, ko ir kodėl iš jos yra reikalaujama, kad galėtų suformuoti savo poziciją dėl ginčo dalyko. Ieškovui pateikus 2015 m. lapkričio 8 d. Prašymą dėl trūkumų šalinimo, teismas parengiamojo teismo posėdžio metu dar kartą siūlė ieškovui tikslinti ieškinio reikalavimus, tačiau ieškovas tai daryti atsisakė.
Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko.
Vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi pagrindo spręsti, kad ieškovas nagrinėjamu atveju kelia tapatų ieškinį ir jį įrodinėja tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios jau buvo įrodinėtos ir nustatytos Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimu.
Tiek šioje, tiek prijungtoje bylose nurodytas reikalavimo pagrindas (faktinio pobūdžio aplinkybės) yra ir šios nagrinėjamos bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovas neginčija paties dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas įregistruoti atsakovo daiktines teises, turinio, tik siekia, kad teismas minimus dokumentus pripažintų, jog nurodyti dokumentai nėra nuosavybės teisės į stoginę įgijimo pagrindai. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių naujų aplinkybių, tik iš naujo analizavo ir ginčijo jau anksčiau išnagrinėtoje byloje nustatytas aplinkybes, kurios, įsiteisėjus Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimui, tapo prejudiciniais faktais (CPK 132 straipsnio 2 punktas). Kaip minėta, 2015 m. kovo 5 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu yra konstatuota, kad atsakovo pateiktų dokumentų visumos pakako stoginės teisinei registracijai atlikti ir laikė, kad atsakovo vardu teisėtai atlikta stoginės teisinė registracija.
Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys pasireiškia tuo, kad jo negalima skųsti apeliacine tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų. Materialieji teismo sprendimo padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys negali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata poveikis. Draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą įtvirtintas ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Kartu teismas visada turi išsiaiškinti, ar tarp šalių susiklostę materialieji santykiai nėra tęstiniai. Antra, teismo sprendimas gali būti reikalavimo ar atsikirtimo pagrindas kitoje civilinėje byloje, tai yra pozityvusis res judicata poveikis (prejudiciniai faktai), t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra naudingi, kitose bylose gali remtis tuo teismo sprendimu, kaip reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, ir tų faktų jam nereikės įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Kasacinis teismas yra suformulavęs praktiką CPK 293 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo klausimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartį Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartį Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį Nr. 3-3K-602/2013 ir kt.) ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl kriterijų tapačiam ieškiniui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. Nr. 3K-3-494/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-476/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-137/2013; kt.).
Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Nurodytoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis Nr. 3-3K-602/2013).
Teismas sprendžia, kad šioje byloje ginčo šalys yra tapačios. Tai, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-70-715/2015 atsakovu buvo ne vien D. L., o ir tretieji asmenys A. T., V. T. ir VĮ „Registrų centro“ Telšių filialas, kurie šioje byloje yra pripažinti trečiaisiais asmenimis, nedaro ieškinio netapataus šiuo atveju. Tapataus ieškinio identifikavimui reikšminga ne palyginti dalyvaujančių byloje asmenų procesinį statusą, bet nustatyti, ar sutampa faktinės lyginamų ginčų šalys, t. y. ar analogiškas ginčas vyksta tarp tų pačių byloje dalyvavusių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-284/2012, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-494/2016). Šalių procesinės padėties pasikeitimas nagrinėjamu atveju neeliminuoja ieškinių abiejose bylose tapatumo ir atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-486/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis Nr. 3K-3-357/2009; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-290/2010; kt.).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad naujas ieškinys yra tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Nagrinėjamą šioje byloje ieškinį ieškovas grindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis jis grindė savo ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-70-721/2015, t. y. ieškovas ieškinio reikalavimus pripažinti, kad Mažeikių rajono Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos, įvykusio 1999 m. lapkričio 20 d., Protokolas Nr. 6, 1999 m. lapkričio 24 d. malūno pastato perdavimo-priėmimo aktas ir Senų statinių 2011 m. vasario 1 d. patikrinimo aktas Nr. SS-15 nėra nuosavybės teisės į stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), įgijimo pagrindai, įrodinėja tuo, kad nė viename iš prašomų nuginčyti dokumentų nėra nurodyta jokia stoginė bei jos perdavimo už pajus faktas, kurių pagrindu atsakovui D. L. teisėtai būtų įregistruota nuosavybės teisė į ją. Tačiau tai ieškovas įrodinėjo ir civilinėje byloje Nr. 2-70-721/2015. Nei šiuo, nei ankstesniu ieškiniu ieškovas nepateikė jokių dokumentų ar duomenų, dėl kurių turėtų būti panaikinta stoginės atsakovo vardu atlikta teisinė registracija. Teismo sprendimu buvo konstatuota, kad visi trys dokumentai buvo pakankami atsakovui savo vardu įsiregistruoti nuosavybės teisę į stoginę ir nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės jokių naujų aplinkybių nenurodė, tik papildė ir praplėtė jau nagrinėtas faktines aplinkybes bei pateikė savo vertinimus dėl teismo sprendimu nustatytų bylos aplinkybių, todėl laikytina, kad ieškinio pagrindas yra tapatus.
Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti, kad atsakovas D. L. niekada neturėjo ir neturi nuosavybės teisės į jokią dalį stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), teismas konstatuoja, kad aukščiau nurodytos aplinkybės bei motyvai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas nepaneigė ir neįrodė, jog atsakovas neturėjo nuosavybės teisės į ginčo stoginę, nes ši teisė buvo realizuota įstatymų nustatyta tvarka kompetentingos įstaigos – VĮ „Registrų centro“ – darbuotojų, kurie, patikrinę atsakovo teikiamų dokumentų pakankamumą, įregistravo jo daiktines teises į ginčo stoginę, o reikalavimas, kad nuosavybės teisių į ginčo stoginę atsakovas neturi yra paneigtas VĮ „Registrų centro“ išrašo duomenimis, iš kurių matyti, kad atsakovui įrašas apie nuosavybės teisės įregistravimą galioja jau nuo 2011 m. vasario 10 d. (1 tomas, 38-41 b. l.).
Įvertinus bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, teismas pripažįsta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-70-721/2015, kuris Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi paliktas nepakeistu, išspręstas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ieškovas tinkamai nepatikslino ieškinio reikalavimų, neginčijo Mažeikių rajono Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos, įvykusio 1999 m. lapkričio 20 d., Protokolo Nr. 6, 1999 m. lapkričio 24 d. malūno pastato perdavimo-priėmimo aktas ir Senų statinių 2011 m. vasario 1 d. patikrinimo akto Nr. SS-15 turinio, tik reikalavo pripažinti, kad šie dokumentai nėra nuosavybės teisės į stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), įgijimo pagrindai, teismui parengiamojo posėdžio metu pasiūlius dar kartą tikslinti ieškinio reikalavimus, tai daryti atsisakė, todėl teismas konstatuoja, kad civilinė byla turi būti nutraukta CPK 279 straipsnio 4 dalies ir 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Išaiškintina ieškovui, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).
CPK 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šiuo atveju ieškinys buvo paduotas nepagrįstai, nes iš esmės analogiškas ieškinys jau buvo išnagrinėtas, todėl bylinėjimosi išlaidas turi apmokėti ieškovas. Atsakovas šioje byloje patyrė 300 Eur advokato pagalbos išlaidų (1 tomas, 63, 64 b. l.) ir tretieji asmenys V. T. ir A. T. kiekvienas patyrė 200 Eur advokato pagalbos išlaidų (1 tomas, 110, 111 b. l.), todėl šios sumos priteistinos iš ieškovo atsakovui ir trečiajam asmeniui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 94 straipsniu, 290-291, 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 294 straipsniu,
nutaria:
civilinę bylą nutraukti.
Išaiškinti ieškovui, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
Priteisti iš ieškovo E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui D. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui V. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Mažeikių rajono apylinkės teismą.