- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-08
- Bylos Nr.
- 2A-1572-590/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02127-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Vidas Stankevičius (pran.)
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- N. V.-K, D. K.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams N. V.-K, D. K. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) , nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, bei priteisti iš atsakovų ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo patalpos), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir patikėjimo teise perduotos valdyti, naudoti bei disponuoti ieškovui. Pažymėjo, jog 2003-11-24 tarp UAB „Senamiesčio ūkis“ ir V. K. sudaryta Manevrinio butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 33, kurios pagrindu terminuotam naudojimuisi, t. y. iki 2004-11-06, V. K. ir jo šeimos nariams: N. V.-K bei D. K. buvo išnuomotos ginčo patalpos. Nuomos sutarties terminas baigėsi 2004-11-06, tačiau ginčo patalpų nuomos sutartis pratęsta nebuvo. Nurodė, kad dėl šios priežasties Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyriaus 2012-06-07 raštu Nr. 451-36040(2.11.3.6-SR3) atsakovė buvo paprašyta geranoriškai atlaisvinti ginčo patalpas, tačiau to nepadarė. Pažymėjo, jog gyvenamąją vietą ginčo patalpose atsakovai buvo deklaravę nuo 2002-07-29 iki 2003-05-02, nuo 2003-12-05 iki 2012-03-11, o nuo 2012-03-12 iki 2012-07-22 atsakovė buvo deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę. Nuo 2012-07-23 iki šiol N. V.-K. su sūnumi vėl deklaruoja savo gyvenamąją vietą ginčo patalpose. Ieškovas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad atsakovės daugkartinis gyvenamosios vietos deklaravimas ir tokių duomenų panaikinimas ginčo patalpose, vėliau išvykimo į užsienį deklaravimas leidžia manyti, jog atsakovė Lietuvos Respublikoje gyvena ne nuolatos, vis keisdama faktinę gyvenamąją vietą. V. K. gyvenamąją vietą ginčo patalpose deklaravęs nuo 2003-12-05 iki šiol, nors yra patvirtinęs, kad ginčo patalpose negyvena nuo 2008 metų ir nemoka mokesčių. 2013-12-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu (c.b. Nr. 2-41201-558/2013) V. K. ir N. V.-K santuoka nutraukta bendru sutarimu, sūnaus D. K. gyvenamąją vietą nustatant su motina. Pažymėjo, jog 2014-01-13 ieškovo buto patikrinimo duomenimis, ginčo patalpose niekas negyvena. Ieškovo nuomone, aplinkybė, kad atsakovė dirba ir daugiausia gyvena ne Lietuvoje, taip pat, kad teismo sprendimu sūnaus D. K. gyvenamoji vieta nustatyta su motina, leidžia spręsti, jog pagrindinė atsakovės socialinių, ekonominių bei asmeninių interesų vieta yra Londone, Didžiojoje Britanijoje. Atsakovė ginčo bute nuolatos negyvena, todėl ieškovas padarė išvadą, kad juo nesinaudoja pagal paskirtį, numatytą 2010-12-01 Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme. Tokiu būdu ieškovė užkerta kelią išnuomoti ginčo patalpą asmenims, atitinkantiems minėtame įstatyme numatytus kriterijus ir turintiems teisę į socialinio būsto nuomą. Taip pat nurodė, kad atsakovė yra skolinga už ginčo patalpos nuomą bei komunalinius mokesčius, todėl ieškovui yra davusi du skolos mokėjimo vekselius: 2 818,81 Lt įsiskolinimui už būsto nuomą padengti ir 720,37 Lt už šilumą, karštą vandenį bei su tuo susijusias paslaugas.
Atsiliepimas
Atsakovė N. V.-K atsiliepimu prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nuo 2012-07-23 ginčo patalpoje deklaravusi savo gyvenamąją vietą, todėl šios patalpos adresas ir laikytinas atsakovės nuolatine gyvenamąja vieta. Pažymėjo, jog atsakovas mokosi (duomenys neskelbtini) klasėje. Išrašai iš jo medicininių dokumentų patvirtina jo ekonominių bei socialinių interesų buvimą Lietuvoje. Atsakovė registruota Vilniaus teritorinėje darbo biržoje ir dalyvauja bedarbio aktyviose darbo rinkos programose. 2012-04-06 UAB „Vilniaus vandenys“ geriamojo vandens skaitiklių patikrinimo metu ir 2013-12-10 UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens skaitiklių patikrinimo aktų surašymo metu dalyvavo ginčo patalpos nuomininkas, t. y. atsakovė. Todėl, priešingai nei nurodė ieškovas, atsakovė nuolat gyvena ginčo patalpoje. Atsakovės ir jos sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, ginčo patalpoje, ir nei vieno iš atsakovų nesaisto ryšiai su jokia kita šalimi, tiek ekonominių, tiek socialinių bei asmeninių interesų vieta yra būtent Lietuvoje. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad dėl sunkios finansinės padėties, kartais ne visai tinkami vykdo įsipareigojimus pagal nuomos sutartį, todėl yra išdavusi keletą vekselių, kuriuos apmoka laiku. Nepaisant sunkios finansinės padėties atsakovė deda visas pastangas apmokėti su ieškovu pasirašytus vekselius bei toliau tinkamai apmokėti už ginčo patalpos nuomą bei komunalinius mokesčius. Atsakovė bei jos sūnus turi teisę gyventi socialiniame būste. Nurodė, kad ji atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas socialiniam būstui gauti ir priklauso labiau socialiai pažeidžiamų asmenų grupei, todėl priverstinis iškeldinimas iš ginčo būsto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų neproporcingas ir nepagrįstas.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu su ieškiniu sutiko, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktą savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma yra savarankiškoji savivaldybių funkcija, kurios realizavimui Vilniaus miesto savivaldybė įsteigė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir visas funkcijas socialinio būsto nuomos srityje yra perdavusi ieškovui.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius savo išvadoje nurodė, kad atsakovės šeima nėra įrašyta į Vilniaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, nei į Vilniaus miesto socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą. Su atsakove dėl bylos dalyko bendrauta telefonu, kadangi 2014-01-27 apsilankymo metu ginčo patalpos durų niekas neatidarė. Ginčo patalpoje apsilankyta 2014-02-24. Nepilnametis D. K. mokosi (duomenys neskelbtini) klasėje. Mokslas sekasi gerai. Nenori išvykti iš Lietuvos. Skyrius atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Bendraisiais vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-12-02 nutarimu Nr. 1593, iškeldinimo atveju, tėvams neturint galimybės savo nepilnamečiams vaikams suteikti kitą gyvenamąjį būstą, skyriui tektų pareiga pasirūpinti nepilnamečiais vaikais, laikinai juos apgyvendinant vaikų globos namuose ar kitose globos įstaigose iki tol, kol tėvai bus pajėgūs užtikrinti vaikams gyvenamąjį būstą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-17 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo patalpos), V. K. šeimai buvo išnuomotas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-05-05 sprendimu Nr. 940V „Dėl manevrinio fondo buto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. K.“ vieneriems metams. 2003-11-24 tarp UAB „Senamiesčio ūkis“ ir V. K. sudaryta Manevrinio butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 33, kurios pagrindu terminuotam naudojimuisi, t. y. iki 2004-11-06, V. K. ir jo šeimos nariams: N. V.-K. bei D. K. buvo išnuomotos ginčo patalpos. Ginčo patalpos nuomos sutarties terminas baigėsi 2004-11-06. Abi šalys neginčija aplinkybės, kad gyvenamoji patalpa ieškovui neperduota. Duomenų, kad ieškovas būtų pareikalavęs atlaisvinti butą tuoj po sutarties pasibaigimo nėra. Atsakovė tik 2012 m. gegužės mėnesį buvo paprašyta geranoriškai atlaisvinti ginčo patalpas. Dar 2005-03-31 pagrindinis buto nuomininkas V. K. kreipėsi dėl nuomos sutarties pratęsimo, o nuo 2009 m. gruodžio mėnesio iki šiol pati atsakovė aktyviai siekė nuomos sutarties pratęsimo ar jos pakeitimo į pagrindinę ginčo patalpos nuomininkę. Be to, pats ieškovas neneigia aplinkybės, kad už ginčo patalpų nuomą ir kitas jai teikiamas paslaugas jis teikia atsakovei sąskaitas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovams nuo 2004-11-06 gyvenant ginčo patalpose be nuomos sutarties, susiklostė faktiniai nuomos santykiai, kuriems taikytinas Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Tokiu būdu tarp šalių sudarytą socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį teismas laikė neterminuota sutartimi. Teismas nustatė, kad atsakovė kelis kartus kreipėsi į savivaldybę, prašydama pripažinti ją ginčo patalpos pagrindine nuomininke, ar sudaryti su ja šios patalpos nuomos sutartį, tačiau vis gaudavo atsakymą, kad ji nepateikė reikiamų dokumentų, tarp jų ir buvusio sutuoktinio pajamų deklaracijos ar jo rašytinio sutikimo dėl pagrindinio nuomininko pakeitimo. Teismas taip pat nustatė, kad V. K. nuo 2008 metų ginčo patalpoje negyvena, mokesčių už ją nemoka. Ieškovui ir trečiajam asmeniui ši aplinkybė žinoma nuo 2012-01-20. V. K. ir atsakovės santuoka nutraukta 2013-12-10 sprendimu. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad vien teisės į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų nepateikimo faktas, bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad atsakovai turi teisę į socialinį būstą, nebūtų pakankamas pagrindas socialinio būsto nuomos sutarčiai su atsakovais nutraukti. Teismas sprendė, kad byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovai turi teisę į socialinį būstą: atsakovai gyvena ginčo patalpose; atsakovė neturi jokio kito nekilnojamojo turto; registruota teritorinėje darbo biržoje; pajamų neturi; neturi galimybės užtikrinti savo nepilnamečiam sūnui teisės į gyvenamąjį būstą. Teismas konstatavo, kad atsakovų padarytas nuomos sutarties pažeidimas, laiku nepateikiant ieškovui teisę į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų, yra formalus, ir ieškovas neturėjo teisės, remdamasis formaliais pagrindais, nepratęsti šios sutarties. Teismas ieškovo argumentus, kad atsakovai nėra tinkami subjektai sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį, kadangi negyvena nuolat Lietuvoje, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad nuo 2012-07-23 iki šiol N. V.-K. su sūnumi vėl deklaruoja savo gyvenamąją vietą ginčo patalpose. Nors į bylą pateikto 2014-01-13 ieškovo buto patikrinimo duomenimis, ginčo patalpose niekas negyvena, tačiau toks vienkartinis apsilankymas ginčo patalpose, teismo vertinimu, nėra pakankamas įrodymas šiai aplinkybei pagrįsti. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovės išvykimas dirbti į Didžiąją Britaniją (4 mėn.) laikytinas laikinu ir tik patvirtina jos rimtus ketinimus apmokėti susidariusią skolą už ginčo patalpą ir tęsti gyvenamosios patalpos nuomos santykius. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė faktiškai naudojasi ginčo patalpomis nuo 2002 metų, deklaruoja šiuo adresu savo gyvenamąją vietą, moka mokesčius bei būsto nuomą, konstatavo, kad atsakovams yra atsiradę teisėtų lūkesčių dėl galimybės gyventi šioje patalpoje. Tuo tarpu ieškovui beveik 12 metų nesiimant aktyvių veiksmų dėl socialinio būsto nuomos teisinių santykių nutraukimo ar rašytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo, laikytina, kad ieškovas neprieštaravo faktiniam gyvenamųjų patalpų naudojimui, o savo ruožtu dėl to atsakovai neturėjo jokio pagrindo abejoti jų galimybe gyventi bei naudotis šiomis patalpomis. Teismas sprendė, kad ilgas naudojimosi socialiniu būstu laikotarpis (12 metų), nepilnamečio vaiko gyvenimas šiame būste, nuomos mokesčio bei kitų komunalinių mokesčių mokėjimas, įrodymų apie atsakovų neturėjimą teisės į socialinio būsto nuomą nebuvimas, suponuoja išvadą, kad iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų būtų neproporcingas teisės pažeidimui. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas ieškovo prašymo iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo būsto, netenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Nurodo, kad jokie įstatymai nenumato termino per kiek laiko turi būti pateiktas ieškinys dėl iškeldinimo. Apeliantas jau iškart po nuomos sutarties pasibaigimo informavo gyventojus, nurodydamas, kokius dokumentus ir kam reikia pateikti sutarties sudarymui. Tačiau pati atsakovė nepateikė visų reikalingų dokumentų sutarčiai sudaryti. Apeliantas savo veiksmais geranoriškai siekė suteikti galimybę nuomininkams sudaryti nuomos sutartį, tačiau šia galimybe atsakovė nepasinaudojo. Pati atsakovė priešieškinio dėl sutarties sudarymo nepateikė. Pažymi, jog teismas, atmesdamas argumentą, kad atsakovai nėra tinkami subjektai sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį, kadangi negyvena nuolat Lietuvoje, netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus. Teismas vertino tik apelianto pateikto 2014-01-13 buto patikrinimo akto duomenis ir teigė, kad toks vienkartinis apsilankymas nėra pakankamas įrodymas. Teismas visiškai neįvertino to, kad D. K. (duomenys neskelbtini) klasėje mokosi pagal savarankiško nuotolinio mokymo sutartį. Taip pat pažymėtina, kad N. V.-K. Teritorinėje darbo biržoje registruota tik 2014-02-19, kaip ir D. K. VšĮ „Antakalnio poliklinika“ registruotas 2014-02-19. Šie atsakovės veiksmai (užsiregistravimas darbo biržoje ir VšĮ „Antakalnio poliklinika“) atlikti jau beveik po mėnesio, kai ieškinys dėl iškeldinimo buvo pateiktas teismui ir nustatytas terminas atsiliepimui pateikti. Taip pat teismas nekėlė klausimo, kur yra mokyklinio amžiaus vaikas, kodėl jis mokosi nuotoliniu būdu, kokioje poliklinikoje registruotas anksčiau. Nurodo, kad nuomininkui nepateikus teisę į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų darytina prielaida, kad atsakovai šios teisės yra netekę. Tam, kad teisės į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų nepateikimą pripažinti formaliu, priimant atitinkamą sprendimą yra būtina aiškiai, įstatyme nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis nustatyti, kad atsakovai turi teisę į socialinio būsto nuomą, o įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka socialinio būsto nuomininkams – atsakovams. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių, rašytinių įrodymų, kad atsakovai (į)vykdė prievolę pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į socialinį būstą. Taigi, apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad atsakovų padarytas nuomos sutarties pažeidimas, laiku nepateikiant ieškovui teisę į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų, yra formalus ir ieškovas neturėjo teisės, remdamasis formaliais pagrindais, nepratęsti sutarties. Pažymi, jog palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisiniai atsakovų ir ieškovo santykiai dėl ginčo patalpų toliau lieka neapibrėžti. Teismas be įstatyme nustatyto pagrindo (reikalingų pateikti dokumentų) konstatavo, kad atsakovai turi teisę į socialinį būstą ir atmetė ieškovo reikalavimus dėl iškeldinimo. Teismas nesprendė/neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo. Lieka neaišku, kokiomis sąlygomis ir pagrindu atsakovė dabar ir toliau naudojasi/naudosis ginčo socialiniu būstu. Teismas neįgyvendino esminio civilinio proceso tikslo – neišnagrinėjo kilusio ginčo iš esmės. Priėmus tokį teismo sprendimą yra pažeidžiamas teisėtas ieškovo bei patalpų savininko interesas ir atimama galimybė netrukdomai naudotis, valdyti ir disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu.
Atsiliepimas
Atsakovė N. V.-K. atsiliepimu į ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-17 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė kelis kartus kreipėsi į savivaldybę, prašydama pripažinti ją ginčo patalpų pagrindine nuomininke ar sudaryti su ja šių ginčo patalpų nuomos sutartį, tačiau vis gaudavo atsakymą, kad ji nepateikė reikiamų dokumentų, tarp jų ir buvusio sutuoktinio pajamų deklaracijos (kas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ir V. K. yra išsiskyrę, objektyviai neįmanoma) ar jo rašytinio sutikimo dėl pagrindinio nuomininko pakeitimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. nuo 2008 metų ginčo patalpose negyvena, mokesčių už jas nemoka. Ieškovui ir trečiajam asmeniui ši aplinkybė žinoma nuo 2012-01-20. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog ieškovo ir trečiojo asmens elgesys (nesuteikimas atsakovei galimybės būti pripažinta ginčo patalpų pagrindine nuomininke) laikytinas formaliu ir neatitinkančiu jiems valstybės pavestos socialinės apsaugos funkcijos įgyvendinimo tikslų. Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad vien teisės į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų nepateikimo faktas, bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad atsakovai turi teisę į socialinį būstą, nėra pakankamas pagrindas socialinio būsto nuomos sutarčiai su atsakovais nutraukti. Pažymi, jog ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde bando įrodyti aplinkybę, kad atsakovai nėra tinkami subjektai sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį tuo pagrindu, kadangi nuolat negyvena Lietuvoje. Šis ieškovo argumentas atmestinas, kadangi nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Iš byloje nustatytų aplinkybių yra aišku, kad atsakovai gyvenamąją vietą ginčo patalpose buvo deklaravę nuo 2002-07-29 iki 2003-05-02, nuo 2003-12-05 iki 2012-03-11, o nuo 2012-03-12 iki 2012-07-22. Atsakovė buvo deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę. Nuo 2012-07-23 iki šiol atsakovai vėl deklaruoja savo gyvenamąją vietą ginčo patalpose. Atkreiptinas dėmesys, jog į bylą pateiktos pažymos iš Gyventojų registro tarnybos apie atsakovų deklaruotą gyvenamąją vietą yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turinys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Atsakovės į bylą pateikti 2012-04-06 UAB „Vilniaus vandenys“ geriamojo vandens skaitiklių patikrinimo aktas ir 2013-12-10 UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens skaitiklių patikrinimo aktas tik patvirtina aplinkybę, kad atsakovai gyvena ir naudojasi ginčo patalpomis, nes aktų surašymo metu dalyvavo ginčo patalpų nuomininkas, t. y. atsakovė. Atsakovas D. K. mokosi (duomenys neskelbtini) klasėje, jis, be kita ko, lankosi sveikatos priežiūros įstaigoje VŠĮ „Antakalnio poliklinika“. Atsakovė moka mokesčius ir dengia įsiskolinimą už ginčo patalpas. Taigi, kaip argumentavo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsakovės išvykimas dirbti į Didžiąją Britaniją 4 mėn. laikytinas laikinu ir tik patvirtina jos rimtus ketinimus apmokėti susidariusią skolą už ginčo patalpą ir tęsti gyvenamosios patalpos nuomos santykius. Be to, vertintina ir ta aplinkybė, kad atsakovė nuo 2014-02-19 registruota Vilniaus teritorinėje darbo biržoje ir dalyvauja aktyvioje darbo rinkos programoje. Pažymi, jog ginčo patalpose su atsakove gyvena jos nepilnametis vaikas – atsakovas D. K.. Atsakovė šiuo metu niekur nedirba, o iškeldinimo atveju, neturėtų kur gyventi. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad iškeldinimo atveju, jeigu atsakovė negalėtų pasirūpinti nepilnamečiu sūnumi, vaiko teisių apsaugos skyrius galėtų apgyventi vaiką globos namuose. Taigi, vertinant atsakovų turtinę padėtį, akivaizdu, kad atsakovų iškeldinimo atveju, atsakovė neturėtų galimybės užtikrinti sau bei sūnui gyvenamosios vietos. Šiuo konkrečiu atveju atsakovų iškeldinimas iš ginčo patalpų, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, kartu atsižvelgiant ir į atsakovės socialini statusą, iš esmės pažeistų jos ir vaiko interesus, todėl būtent atsakovų interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus, o iškeldinimas nėra proporcingas siekiamam tikslui.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Nurodo, kad negalima daryti išvados, jog šiuo konkrečiu atveju tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai, kai byloje yra įrodymų, jog nuomininkas nuomos sutarties dalyku esančiame bute nuolat negyvena. Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ tiek ieškinyje dėl iškeldinimo, tiek ir apeliaciniame skunde pateikė pagrįstus argumentus, kuriais remiantis manytina atsakovus didžiąją dalį laiko praleidžiant Didžiojoje Britanijoje. Tuo tarpu atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų, nuosekliai pagrindžiančių gyvenimo minimose gyvenamosiose patalpose faktą. Į bylą pateikti išrašai iš Antakalnio poliklinikos medicininių dokumentų yra tik nuo 2014 m. vasario mėnesio. Teismui pateikta pažyma apie registraciją Lietuvos darbo biržoje taip pat patvirtina, jog atsakovei bedarbio statusas suteiktas tik 2014-02-19, apie ankstesnę jos darbinę veiklą jokių dokumentų byloje nėra pateikta. Šie, neva patvirtinantys gyvenimo faktą, dokumentai buvo užregistruoti poliklinikoje bei Darbo biržoje jau po to, kai teisme buvo iškelta byla dėl atsakovų N. V. ir D. K. iškeldinimo. Pažyma iš Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos apie atsakovo D. K. mokymąsi joje yra neišsami ir nenurodanti tikrosios faktinės situacijos, kadangi byloje esančiais duomenimis D. K. šioje progimnazijoje mokosi pagal nuotolinio mokymosi sutartį ir atvyksta tik atsiskaityti. Įrodymų apie atsakovų nuolatinį gyvenimą minimose gyvenamosiose patalpose nuo 2012 metų iki 2014 metų, kuomet buvo iškelta byla dėl iškeldinimo, nėra. Remiantis šiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog teismas nepakankamai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus apie atsakovų gyvenimo ginčo patalpose faktą, nepagrįstai atmetė ieškovo argumentą, jog atsakovai nuolat negyvena Lietuvoje, todėl nenaudoja jiems suteikto būsto pagal jo paskirtį, nepagrįstai konstatavo tarp šalių esant faktinius neterminuotus nuomos teisinius santykius. Pažymi, jog negalima laikyti tarp šalių susiklosčius faktinius nuomos santykius be nuomos sutarties, kai atsakovai savavališkai gyvena socialiniame būste vengdami šį gyvenimo faktą įtvirtinti sutartimi. Vilniaus miesto savivaldybė dėjo pastangas socialinio būsto nuomos sutarčiai sudaryti, tačiau atsakovai dėl aplaidumo ar kitų nežinomų priežasčių ne vienerius metus nepateikė reikalingų dokumentų, taip užkirsdami kelią gyvenamąsias patalpas naudoti pagal paskirtį. Faktas, jog SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą dėl atsakovų iškeldinimo, patvirtina, jog tiek ieškovas, tiek Vilniaus miesto savivaldybė netoleruoja tolesnio savavališko buvimo ginčo patalpose, nepavykus situacijos išspręsti geranoriškai ir taikiai. Taip pat pažymi, jog teismas nepagrįstai teigia nustatęs esant atsakovų teisę į socialinį būstą. Teismas remiasi vien tik savo padaryta išvada, jog tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Kitų argumentų, patvirtinančių atsakovų teisę į socialinį būstą, remiantis teisės aktų reikalavimais, teismas nenurodė. Nepagrįstai konstatavus egzistuojant faktinius nuomos santykius lieka neaišku, kokiu pagrindu atsakovai iki šiol naudojasi ginčo patalpomis esančiu butu. Atsakovė naudojasi ginčo patalpomis be teisinio pagrindo, taip užimdama gyvenamąsias patalpas ir užkirsdama kelią Vilniaus miesto savivaldybei skirti šį socialinį būstą naudoti pagal paskirtį asmenims, atitinkantiems teisės aktų reikalavimus ir pateikusiems reikalingus dokumentus socialiniam būstui gauti. Todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti CK 6.613 str. įtvirtintą nuostatą, pagal kurią neišsikėlusieji iš gyvenamosios patalpos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, ir priimti sprendimą iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dviejų kambarių 58,58 kv.m bendro naudingo ploto ginčo patalpos V. K. šeimai buvo išnuomotos Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 940V „Dėl manevrinio fondo buto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. K.“ vieneriems metams (t. 1, b.l. 12). 2003 m. lapkričio 24 d. tarp UAB ,,Senamiesčio ūkis“ ir V. K. sudaryta Manevrinio butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 33, kurios pagrindu terminuotam naudojimuisi, t. y. iki 2004 m. lapkričio 6 d., V. K. ir jo šeimos nariams: N. V.-K. bei D. K. buvo išnuomotos ginčo patalpos (t. 1, b.l. 8, 8a). Atsakovus geranoriškai išsikeldinti iš patalpų buvo paprašyta tik 2012-06-07 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyriaus raštu Nr. A51-36040(2.11.6-SR3) (t. 1, b.l. 2, 11). Manevrinio butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi Nr. 33 nuomotojas įsipareigojo suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas – naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal įstatymą gyvenamosios patalpos gali būti nuomojamos tiek sudarant terminuotą, tiek neterminuotą nuomos sutartį, taip pat jos gali būti nuomojamos ir komercinėmis sąlygomis, ir nekomercinėmis sąlygomis (CK 6.577, 6.582, 6.583 straipsniai). Specifiniu nuomos sutarties dalyku esanti gyvenamoji patalpa ir nuomininko gyvybiškai svarbūs interesai naudotis gyvenamąja patalpa lemia griežtesnes gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo sąlygas. Vienašalis gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas nuomotojo reikalavimu galimas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, turi būti atsižvelgiama į sutarties sudarymo momentą ir joje nustatytas sąlygas. Pagal sutarties sąlygas atsakovams ginčo patalpa buvo suteikta naudotis iki 2004-11-06. Sutarties 2.2 punktas numato, kad atsakovai kas mėnesį nustatyta tvarka privalo sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Tačiau atsakovai butu naudojosi ilgesnį laiką, t.y. juo naudojasi iki šiol. Atsakovai taip pat iki šiol moka nuomos mokestį ieškovui, kuris šį mokestį priima (t. 1, .bl. 70-77). Be to, pats ieškovas neneigia aplinkybės, kad už ginčo patalpų nuomą ir kitas jai teikiamas paslaugas jis teikia atsakovei sąskaitas. Dar 2005-03-31 pagrindinis buto nuomininkas V. K. kreipėsi dėl nuomos sutarties pratęsimo, o nuo 2009 m. gruodžio mėnesio iki šiol pati atsakovė aktyviai siekė nuomos sutarties pratęsimo ar pakeitimo į pagrindinę ginčo patalpos nuomininkę. Ieškovas priėmė nuomos mokestį iš atsakovės, kuri gyvena ginčo bute, jai pretenzijų nereiškė iki 2012 m., todėl laikytina, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais pripažino tęstinius nuomos santykius tarp šalių. Civilinio kodekso 1.71 str. 2 d. numato, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). CK 6.579 str. 1 d. numato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Šio straipsnio 3 d. numato, kad rašytinė forma taikoma ir bet kokioms terminuotoms gyvenamosios patalpos nuomos sutartims. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo buto nuomos sutartis tarp šalių buvo sudaryta raštu. Sutartyje šalys neaptarė privalomos sutarties pakeitimo formos, įstatymas taip pat nenumato privalomos rašytinės formos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pratęsimui, todėl įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ginčo buto nuomos sutartis sudaryta 2003-11-24 buvo pratęsta šalių konkliudentiniais veiksmais ir tebesitęsia iki šiol. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovams nuo 2004-11-06 gyvenant ginčo patalpose be nuomos sutarties, susiklostė faktiniai nuomos santykiai ir konstatuoja, kad atsakovai ginčo patalpoje gyvena 2003 m. lapkričio 24 d. nuomos sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, susiklosčiusius po nuomos sutarties termino pasibaigimo, tačiau tai neturėjo įtakos teisingam teismo sprendimo priėmimui, todėl sprendimas paliktinas nepakeistu.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis padarytomis atsakovų pateiktų įrodymų pagrindu, kad atsakovai gyvena ir naudojasi ginčo patalpa. Teismas konstatavo, kad 2014-01-13 buto patikrinimo aktas yra vienkartinio pobūdžio bei neįrodo aplinkybių, kad ginčo patalpa atsakovai nesinaudoja. Apeliantas teigia, kad teismas visiškai neįvertino to, kad D. K. (duomenys neskelbtini) klasėje mokosi pagal savarankiško nuotolinio mokymo sutartį, taip pat N. V.-K. Teritorinėje darbo biržoje registruota tik 2014-02-19, kaip ir D. K. VšĮ „Antakalnio poliklinika“ registruotas 2014-02-19. Šie atsakovės veiksmai (užsiregistravimas darbo biržoje ir VšĮ „Antakalnio poliklinika“) atlikti jau beveik po mėnesio, kai ieškinys dėl iškeldinimo buvo pateiktas teismui ir nustatytas terminas atsiliepimui pateikti.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į socialinio būsto nuomos paskirtį – mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti, taip pat į žmogaus būsto neliečiamybės gerbimo principą, socialinio būsto nuomotojui (ieškovui), pareiškusiam ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo iš socialinio būsto, tenka procesinė pareiga įrodyti, jog nėra pagrindo su šiais asmenimis sudaryti ir (arba) tęsti socialinio būsto nuomos sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2011). Faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad nuomininkui sutartyje nustatytais terminais nepateikus teisę į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų, toks formalus nuomininko pareigų pažeidimas nėra pagrindas iškeldinti nuomininką (nuomininkus), nesant nuomininko teisę į socialinį būstą paneigiančių įrodymų (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-732-823/2013; 2015 m. sausio 8 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-1317-656/2015). Taigi tam, kad teisės į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų nepateikimą pripažinti formaliu, būtina aiškiai nustatyti, kad atsakovai (nuomininkė su sūnumi) turi teisę į socialinio būsto nuomą. Teisę į socialinio būsto nuomą turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje turintys fiziniais asmenys ir šeimos, atitinkantys Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojus šiam įstatymui, neteko galios Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus: gyvena Lietuvos Respublikoje; gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) neviršija įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių; neturi Lietuvos Respublik?s teritorijoje nuosavybės (bendrosios nuosavybės) teise būsto arba nuosavybės (bendrosios nuosavybės) teise turimas būstas yra fiziškai nusidėvėjęs daugiau kaip 60 procentų, arba turimo būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam asmeniui ar šeimos nariui, yra mažesnis kaip 10 kvadratinių metrų arba yra mažesnis kaip 14 kvadratinių metrų, jeigu šeimoje yra neįgalusis arba asmuo, sergantis lėtinės ligos.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad padarytas nuomos sutarties pažeidimas, laiku nepateikiant ieškovui teisę į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų, yra formalus ir konstatavo, kad byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovai turi teisę į socialinį būstą: atsakovai gyvena ginčo patalpose; atsakovė neturi jokio kito nekilnojamojo turto; registruota teritorinėje darbo biržoje; pajamų neturi; neturi galimybės savo užtikrinti savo nepilnamečiam sūnui teisės į gyvenamąjį būstą (b.l. 9, 10, 61, 179-183). Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Atsakovės išvykimas dirbti į Didžiąją Britaniją 4 mėnesiams (laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. liepos 22 d.) laikytinas laikinu ir nepaneigia atsakovės ir jos nepilnamečio vaiko teisės į socialinio būsto nuomą. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog teisę į socialinį būstą pagrindžiančių dokumentų nepateikimas laiku yra formalus sutarties pažeidimas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Remdamasi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.