Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „IDBI“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Tytus“, ieškinį atsakovams Ž. R. ir M. Č. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas M. Č. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai ir teismo šaukimai apie vyksiančius teismo posėdžius jam įteikti viešo paskelbimo būdu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai atsakovui Z. R. taikė civilinę atsakomybę, kylančią iš ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, kadangi netinkamai pritaikė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos aiškinant bei taikant ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, netinkamai suskaičiavo žalos dydį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2014-11-05 sprendimą.

Apeliantas įmokėjo į bendrovę savo pinigines lėšas: 2008-06-05 įmokėjo 2896,20 Eur; 2008-08-05 įmokėjo 2751,39 Eur; 2008-08-13 įmokėjo 115,85 Eur; 2008-08-19 įmokėjo 868,86 Eur; 2008-09-09 įmokėjo 1013,67 Eur; 2008-09-12 įmokėjo 2606,58 Eur; 2008-11-11 įmokėjo 12.164,04 Eur; 2009-04-07 įmokėjo 3272,71 Eur; 2009-04-22 įmokėjo 1592,91 Eur; 2009-05-04 įmokėjo 8109,36 Eur, kas įrodo, kad Ž. R. tikėjo bendrovės sėkminga veikla, veikė išimtinai bendrovės ir jos kreditorių naudai. Vien bendrovės neatsiskaitymo su kreditoriais nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog šioje byloje yra pagrindas taikyti bendrojo ribotos juridinio asmens atsakomybės principo išimtį atsakovo Ž. R. atžvilgiu. Teismas neįvertino, kad bendrovės neatsiskaitymą su kreditoriais nulėmė specifinio verslo - automobilių plovyklos prekybos centruose (duomenys neskelbtini) - rizika, nepavykusios derybos su „Akropolis“ prekybos centru, nepavykusios derybos su UAB „Svarūne“ dėl investicijų, neįvertino ir laikotarpio, kuriuo bendrovė veikė ir aplinkybės, jog prie bendrovės neatsiskaitymo su kreditoriais esmingai prisidėjo ir 2008 m. kilusi pasaulio ekonominė krizė, kuri palietė ir Lietuvos ūkį. Išrašai, gauti iš UAB „Titvesta“ rodo, kad UAB „IDBI“ vykdė realią veiklą, pilnai atsiskaitė su bendrovės darbuotojais.

Teigia, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo Ž. R. veiksmai būtų buvę atlikti bendrovei aiškiai nenaudingomis sąlygomis ir iš anksto žinant apie jų nuostolingumą. Teismas įvertino Ž. R. pastangas veikti bendrovės naudai, tačiau vis vien tokį Ž. R. ekonomiškai pagrįstą ir pateisinimą veikimą nepagrįstai išaiškino jo nenaudai nuspręsdamas, kad Ž. R. taip veikdamas padarė bendrovei žalą.

Teismas atsakovo Z. R. neteisėtus veiksmus kildino iš ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nenustatė, kada bendrovė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą nemokumo apibrėžimą tapo nemoki. Nurodyti vertinimo kriterijai nuo 2011-01-01 neatitinka pirmiau minėtame ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto nemokumo apibrėžimo, todėl tokia teismo išvada yra tik prielaida, nes nenurodė nė vieno konkretaus kreditoriaus, kurio konkretus reikalavimas į bendrovę 2011-01-01 datai būtų buvęs pradelstas, ir iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo nepatenkintas. Teismas neįvertino Ž. R. paaiškinimų, kad bendrovė 2011-01-01 datai turėjo turto (įrengimus), kuriais naudojantis vykdė ūkinę-komercinę veiklą, gaudavo pajamas, netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, todėl padarė nepagrįstas išvadas tiek dėl Z. R. pareigos jau 2011-01-01 kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek dėl tariamos žalos bei jos dydžio. Teismas nenustatė, kad iš anksto buvo galima numatyti, jog bendrovės po 2011-01-01 vykdoma veikla bus nuostolinga, pagrįstas lūkestis stabilizuoti bendrovės padėtį vertintinas kaip kriterijus, neleidžiantis formaliai taikyti ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalies nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-230-178/2015; kt.). Teismo išvados dėl UAB „IDBI“ nemokumo ir Ž. R. pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo momento, nepagrįstos, padarytos netinkamai pritaikius ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, CPK 185 straipsnį.

Byloje nėra tinkamai pagrįstas nei nuostolių faktas, nei jų dydis, pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kuri nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Žalos turi būti atlyginama tiek, kiek įrodoma, kad jos faktiškai patirta, teismo suskaičiuota tariama žala yra gauta vien tik atlikus aritmetinius veiksmus, tačiau visiškai neatskleidžiant priežastinio ryšio tarp teismo nurodomo tariamai netinkamo atsakovo Ž. R. veikimo bei tariamos žalos.

Nurodo, kad įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu žala atsiranda dėl to, kad, atsiradus pareigai, ji laiku nevykdoma, kas kreditoriams sąlygoja naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Kreipusis į teismą 2011-01-01, būtų atsiradę kiti kreditoriniai reikalavimai, nes juridinis asmuo objektyviai negali nutraukti savo veiklą staiga, kad jam nedelsiant nustotų skaičiuoti atitinkamas įmokas, iš darbo teisinių santykių kyla ir mokestiniai teisiniai santykiais (valstybinio socialinio draudimo įmokos, gyventojų pajamų mokestis), kas lemia atitinkamų įmokų priskaičiavimą. Net įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą su darbuotoju įspėjus darbo sutartis gali būti nutraukta praėjus tik 15 darbo dienų (Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), ir tokiam atleidžiamam darbuotojui yra išmokama 2 (dviejų) mėnesių išeitinė išmoka (Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio 2 dalis). Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad bendrovė yra pilnai atsiskaičiusi su darbuotojais, jeigu Ž. R. būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo 2011-01-01, tokiu atveju darbuotojams būtų buvusios priskaičiuotos piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės išmokos, kurios susidarytų jau po bankroto bylos iškėlimo, nuo šių sumų būtų priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, gyventojų pajamų mokestis. Be to, UAB „Omnitel“ 5716,28 Eur reikalavimas, kurį teismas įvertino kaip atsakovo Ž. R. padarytą žalą būtų atsiradęs ir 2011-01-01 kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tai didesne dalimi yra netesybos.

Teigia, kad Šiaulių banko 2014-03-31 pažyma Nr. 2684 įrodo, jog bendrovė 2012-07-30 Sodrai sumokėjo 318,58 Eur, 2012-11-06 sumokėjo 724,05 Eur, taip pat dengė kitus kreditorių reikalavimus. Taigi, atsakovo Ž. R. veiksmai vykdant ūkinę-komercinę veiklą bei atsiskaitant su darbuotojais ir kitais kreditoriais nepadidino bendrovės nuostolių, kas reiškia, jog bendrovei ir jos kreditoriams žala nepadaryta. Atsakovo Z. R. atžvilgiu nėra civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jam, kaip fiziniam asmeniui, civilinė atsakomybė nekyla.

Šiaulių apylinkės teismas tinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą ir pagrįstai nurodė, jog 2011-01-01 įmonės vadovui atsakovui Ž. R. buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Kadangi Valstybės įmonės Registrų centrui nebuvo teikiami bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančiais duomenimis ir pagrįstai nurodė, jog UAB „IDBI“ tapo nemoki ir bendrovės vadovams iškilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pagal IBĮ 2 str. 8 d. būtent nuo 2011-01-01.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Byloje esantys duomenys rodo, kad 2010 m. faktiškai gerokai sumažėjo bendrovės apyvarta ir bendrovės pajamos bei išlaidos sutapo (3555,28 Eur), o nuo 2011-01-01 bendrovės įsiskolinimai kreditoriams didėjo. Bankroto administratoriui nei turtas, nei dokumentai nėra perduoti, o Valstybės įmonės Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentai teikiami nebuvo, taigi nebuvo ir nėra kitokios galimybės nustatyti bendrovės turto ir įsipareigojimų struktūros. UAB „IDBI“ 2010 m. pabaigoje bendrovės pajamoms ir išlaidoms sutapus ir laiku kreipusis į teismą dėl bendrovei bankroto bylos iškėlimo, turto būtų pakakę patenkinti tuo metu buvusius kreditorių finansinius reikalavimus, ir išvengta tokių didelių kreditorinių įsiskolinimų, tačiau į teismą nebuvo kreiptasi nei 2011 metais, nei vėlesniais laikotarpiais, maža to, buvo prisiimami nauji įsipareigojimai (pavyzdžiui, su UAB „Omnitel“).

Apeliaciniame skunde teigiama, neva Ž. R. įmokėjo į bendrovę savo pinigines lėšas, tačiau šiuo atveju yra klaidinama, nes visos įmokos nuo 2008-11-11 buvo darytos per kitą asmenį, o ne buvusį bendrovės vadovą ir akcininką Ž. R. (išskyrus 2009-05-04 įmoką, kuri buvo padaryta abiejų asmenų). Be to, pinigų pervedimai niekaip nepaneigia nuo 2011-01-01 egzistavusios apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir būtent dėl šios priežasties atsiradusios žalos atlyginimo, kas patvirtina egzistuojant tiesioginį priežastinį ryšį. Apelianto teiginiai dėl pasaulio ekonominės finansinės krizės, dividendų neišsimokėjimo ar savo artimųjų neįdarbinimo įmonėje, bendrovės ir asmeninio turto nepainiojimo, nepanaikino 2011-01-01 kilusios apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apelianto teiginiai dėl tariamai netinkamo nemokumo momento nustatymo yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki, įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis. UAB „IDBI“ vadovas apie įmonės finansinę būklę turėjo žinoti ir 2010 m., ir 2011-01-01, taigi turėjo žinoti ir apie pareigą tuo metu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui.

Nurodo, kad teismas pagrįstai žalos dydį paskaičiavo nuo 2011-01-01 iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, atsakovo Ž. R. padaryta žala bendrovei bei jos kreditoriams susidarė per laikotarpį nuo 2011-01-01 iki bendrovės akcijų perleidimo atsakovui M. Č., iš viso bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai per laikotarpį po 2011-01-01 iki 2013-04-17 išaugo iki 19.174,49 Eur, tačiau teismas atsižvelgė į Ž. R. pastangas siekiant atkurti bendrovės mokumą, dėl ko sumažino priteistiną sumą perpus. Ieškovui BUAB „IDBI“ bei jo kreditoriams padaryta žala yra paskaičiuota, kaip susidariusi po to, kai atsakovas Ž. R. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „IDBI“ iškėlimo bei atsižvelgus į pastarojo pastangas atkurti bendrovės mokumą, ir sudaro 9.587,24 EUR dydžio sumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovams pagrįstumo, sprendžiant ar atsakovai BUAB „IDBI“ padarė žalą dėl to, kad buvę šios bendrovės vadovai bankrutuojančiai bendrovei neperdavė šios įmonės turto ir dokumentų, VĮ Registrų centrui neteikė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų ir taip pat laiku nesikreipdami dėl bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo, kurią sudaro patvirtintų ir nepatenkintų kreditorinių Sodros, VMI (reikalavimas perduotas VĮ „Turto bankas“), VšĮ Šiaulių regioninis atliekų tvarkymo centro ir UAB „Omnitel“ reikalavimų 26.856,60 Eur suma.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi pagal VSDFV Šiaulių skyriaus ieškinį iškėlė bankroto bylą UAB „IDBI“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tytus“, 2014-03-17 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir ją nutarta likviduoti dėl bankroto. Atsakovas Ž. R. UAB „IDBI“ vadovu bei vieninteliu akcininku buvo laikotarpiu nuo 2008-06-09 iki 2013-04-17, atsakovas M. Č. UAB „IDBI“ vadovu bei vieninteliu akcininku buvo laikotarpiu nuo 2013-04-17 iki 2014-01-06.

Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2013-04-17 UAB „IDBI“ skolos kreditoriams išaugo (padidėjo) 19.174,49 eurais: UAB „Omnitel“ 5716,28 Eur (su netesybomis) + VšĮ Šiaulių regioniniam atliekų tvarkymo centrui 160,02 Eur išaugusi skola + Sodrai 7135,30 Eur išaugusi skola + VMI 6162,90 Eur išaugusi skola, viso bendra skola kreditoriams sudarė 26.856,60 Eur.

Iš bylos dokumentų matyti, kad atsakovas Ž. R. 2012 03 28 Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė visas (100 proc.) akcijas atsakovui M. Č., taip pat Aktu perdavė naujam vadovui visus bendrovės dokumentus ir trumpalaikį turtą, 2013-03-29 naujasis vadovas M. Č. ankstesnį vadovą jo prašymu atšaukė iš vadovo pareigų, ir save paskyrė UAB „IDBI“ naujuoju vadovu.

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi bankroto byloje Nr.B2-297-124/2015 patvirtinti UAB „IDBI“ kreditoriniai reikalavimai sudarė 26.856,60 Eur sumą t.y. VSDFV Šiaulių sk.- 14.521,43 Eur; VMI - 6328,97 Eur; VšĮ Šiaulių regioniniam atliekų tvarkymo centrui - 289,93 Eur; UAB „Omnitel“ 5716,28 Eur.

Dėl įmonės nemokumo momento ir vadovų civilinės atsakomybės pagrindų

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsakovui Z. R. taikė civilinę atsakomybę, kylančią iš ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas teigia, kad teismas ginčijamu sprendimu nenustatė, jog atsakovas Ž. R. būtų piktnaudžiavęs ribota juridinio asmens atsakomybe, būtų atlikęs konkrečius nesąžiningus, tyčinius ar aiškiai aplaidžius veiksmus, dėl ko bendrovei ir jos kreditoriams būtų kilusi žala, teismas nenustatė, kad atsakovas Z. R. būtų atlikęs konkrečius veiksmus, kurie būtų buvę nukreipti į nesąžiningą siekimą išvengti atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais, padaryti žalos bendrovei.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos pagrįstai vadovavosi Kasacinio teismo praktika, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Bankrutuojanti bendrovė (atstovaujama profesionalių teisininkų – advokatų, advokato padėjėjos), kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 13 str., 17 str., 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs, nes skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 str. 3 d., vadovo - 2.87 str. 7 d., tačiau abu atsakovai buvo ne tik UAB „IDBI“ vadovai, bet ir vieninteliai akcininkai, todėl jų atsakomybė spręstina kaip bendrovės vadovų (ABĮ 37 str. 10 d.). Juridinio asmens dalyvio ir jo vadovo atsakomybės institutai įstatyme įtvirtinti kaip bendrojo ribotos atsakomybės principo išimtys, tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Teismas įvertino, kad atsakovas R. R. žinojo apie įmonės nemokumą ir nuostolius laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2013-04-17. Neinicijuodamas UAB „IDBI“ bankroto bylos, pažeidė jo kaip tuometinio vadovo ĮBĮ 2 str. 8 d. numatytas pareigas. Nustačius neteisėtus vadovo veiksmus - neteisėtą neveikimą, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Sprendė, kad Ž. R. savo kaltės prezumpcijos šioje situacijoje nepaneigė. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad 2011-01-01 iškėlus bankroto bylą, įmonės kreditoriniai įsiskolinimai būtų tik didėję. Bankroto bylos iškėlimas sustabdo finansinių prievolių vykdymą, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Jei laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis ir apsauga kreditoriams.

Teismas pagrįstai nustatė 2011-01-01 momentą, nuo kada apeliantui Ž. R., kaip tuometiniam bendrovės vadovui, atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „IDBI“ iškėlimo ir teisingai nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, būtina nustatyti įmonės faktinio nemokumo momentą, t.y. kada atsakovams (ar vienam iš jų) atsirado pareiga inicijuoti įmonės bankroto procedūrą. Balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 str. 8 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra BUAB „IDBI“ balansų, nes abu įmonės vadovai Valstybės įmonės Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų neteikė, bankroto administratoriui nei turtas, nei dokumentai nebuvo perduoti, todėl nebuvo kitokios galimybės nustatyti bendrovės turto ir įsipareigojimų santykio. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo atsižvelgdamas į ieškovo atstovės ir atsakovo Ž. R. paaiškinimus, bylos medžiagą, t.y. į UAB „IDBI“ sąskaitų išrašus, spręsti, kad bendrovės apyvarta faktiškai gerokai sumažėjo 2010 m. ir metų pabaigoje tiek pajamos tiek išlaidos sutapo (12 275,66 Lt). Teismas atsižvelgdamas į kreditorių bankroto byloje reikštus kreditorinius reikalavimus vertino, nuo kada faktiškai susidarė didžiausios skolos ir sprendė, kad UAB „IDBI“ tapo nemoki ir bendrovės vadovams iškilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. nuo 2011 m. sausio 1 d., kai bendrovės skoliniai įsipareigojimai viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, o ne nuo 2009 m. ketvirto ketvirčio (CPK 185 str.).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto bei įsipareigojimų santykį. Jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga" v. RUAB „Elektrotinklas", bylos Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija" v. UAB „Limedika", bylos 3K-3-393/2012). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Byloje nustatyta, kad nuo 2011-01-01 bendrovės įsiskolinimai kreditoriams tik didėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog 2011-01-01 buvusiems bendrovės valdymo organų nariams (vadovui) buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. UAB „IDBI“ 2010 m. pabaigoje bendrovės pajamoms ir išlaidoms sutapus ir laiku kreipusis į teismą dėl bendrovei bankroto bylos iškėlimo, bendrovės turėto turto būtų pakakę patenkinti tuo metu buvusiems kreditorių finansiniams reikalavimams, o 2011-01-01 kreipusis į teismą, būtų išvengta tokių didelių kreditorinių įsiskolinimų.

Įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis. įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo todėl, kad geriausiai žinojo įmonės finansinę būklę. Pavėluotas bankroto bylos iškėlimas pažeidžia tiek jau esančių įmonės kreditorių, tiek naujų kreditorių interesus, UAB „IDBI“ vadovas apie įmonės finansinę būklę turėjo žinoti ir 2010 m., bei 2011-01-01, taigi turėjo žinoti ir apie pareigą tuo metu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas į teismą nesikreipė nei 2011 metais, nei vėlesniais laikotarpiais, prisiiminėjo naujus įsipareigojimus (su UAB „Omnitel“) ir vietoje pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu, nemokios įmonės akcijas perleido kitam asmeniui.

Apelianto argumentai dėl tariamai netinkamo nemokumo momento nustatymo yra deklaratyvūs ir neįrodyti, apeliantas teigia, kad įmokėjo į bendrovę savo pinigines lėšas, vykdė veiklą ir po 2011-01-01 tačiau teisėjų kolegija vertina, kad tiek pinigų pervedimai, tiek veiklos tęsimas, nepaneigia nuo 2011-01-01 jau egzistavusios apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir būtent dėl šios priežasties atsiradusios žalos atlyginimo, o toks apelianto neveikimas ir buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusia ir teismo nustatyta žala. Apelianto argumentai dėl pasaulio ekonominės finansinės krizės, dėl dividendų neišsimokėjimo, savo artimųjų neįdarbinimo įmonėje, bendrovės ir asmeninio turto nepainiojimo, teismo pagrįstai įvertinti ir atmesti, kaip nepanaikinantys jau 2011-01-01 kilusios apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovo nurodomas aplinkybes sprendė, kad vadovaujant atsakovui Ž. R., nors ir nuostolingai, tačiau ūkinė komercinė veikla buvo vykdoma, atsakovas į bendrovę savo rizika įnešdavo dalį savo asmeninių lėšų, ieškojo investuotojų, tačiau šie veiksmai visiškai neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už bendrovei padarytą žalą.

Apelianto nuomonė dėl UAB „Omnitel“ 5716,28 Eur reikalavimo, kuris būtų atsiradęs ir 2011-01-01 kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, prielaida, kad bankroto atveju po 2011-01-01 būtų atsiradę ir kitos papildomos skolos darbuotojams, valstybinio socialinio draudimo, gyventojų pajamų mokesčio skolos, nėra reikšmingi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo priteistos žalos dydis šiuo atveju, neviršija apelianto nurodomų preliminarių sumų.

Juridinio asmens vardu veikiantys asmenys negali prisidengdami ribota juridinio asmens atsakomybe elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009, 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Teismas atsižvelgdamas į apelianto nurodomas aplinkybes pagrįstai sprendė, kad žala dėl savalaikio bankroto neinicijavimo ar kitų neteisėtų veiksmų, šiuo atveju nėra padaryta bendrais atsakovų veiksmais ir ji negali būti solidari, todėl turi būti atribota UAB „IDBI“ vadovų atsakomybė, kuri vertinama pagal faktines aplinkybes, kiekvieno jų veiksmų teisėtumą, nustatant momentą, nuo kada jie įgijo pareigą atitinkamam veikimui, atsižvelgiama į kiekvieno jų sąžiningumą ir t.t.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas turėjo pagrindo išvadai, jog ieškovas neįrodė, kad būtent apeliantas Ž. R. bankrutuojančiai bendrovei neperdavė šios įmonės turto ir dokumentų. Iš atsakovo paaiškinimų, byloje esančių bendrovės dokumentų, perdavimo aktų, taip pat pranešimo UAB „IDBI“ buhalterinę apskaitą vykdžiusiai bendrovei, kad su šia bendrove nuo 2013 m. kovo 28 d. yra nutraukiama 2008-06-17 sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 08-06-17, iš reikalavimų naujajam vadovui M. Č. perduoti bendrovės dokumentus, turtą, sprendė, kad pareiga dėl tolimesnio tinkamo UAB „IDBI“ buhalterinės apskaitos vedimo, bendrovės dokumentų ir turto perdavimo bendrovės bankroto administratoriui, kilo būtent naujajam vadovui, todėl šiuo pagrindu netenkino ieškinio atsakovo Ž. R. atžvilgiu.

Dėl žalos dydžio

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai nustatydamas bendrovės nemokumo momentą, netinkamai suskaičiavo žalos dydį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pripažintina, kad žala nėra preziumuojama, faktiškai patirtą žalą ir konkretų jos dydį privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Sutinkamai su formuojama teismų praktika bankroto byloje patvirtintas kreditorinių reikalavimų dydis nebūtinai turi sutapti su konkretaus vadovo bendrovei padaryta žala, žalos dydžiu nelaikytina visa kreditorinių reikalavimų suma, o tik ta suma, kuri atsirado vadovui neįvykdžius pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo išaugusi skola (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Ieškovas įrodinėjo, kad BUAB „IDBI“ bei jos kreditoriams padaryta žala paskaičiuota, kaip susidariusi po to, kai atsakovas Ž. R. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „IDBI“ iškėlimo bei atsižvelgus į pastarojo pastangas atkurti bendrovės mokumą. Byloje nustatyta, kad po 2011 m. pradžios, bendrovės skolos kreditoriams didėjo, nuo 2011 m. iki Ž. R. vadovavimo bendrovei pabaigos 2013-04-17, nemoki bendrovė ir toliau vykdė ūkinę veiklą, prisiiminėjo naujus kreditorinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas pagrįstai žalos dydį paskaičiavo nuo 2011-01-01 iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo ir priteisė iš atsakovo Ž. R. 9.587,24 Eur. Iš viso bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai per laikotarpį po 2011-01-01 iki 2013-04-17 išaugo (padidėjo) 19.174,49 Eur, tačiau teismas, nustatydamas priteistinos žalos sumą, atsižvelgė į atsakovo nurodomas aplinkybes, pastangas siekiant atkurti bendrovės mokumą, dėl ko sumažino ieškiniu reikalaujamą sumą pusiau. Apeliacinio skundo argumentai negali būti pagrindu papildomai mažinti atlygintinos žalos dydį ar apeliantą atleisti nuo žalos mokėjimo.

Ieškovė BUAB „IDBI“ prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų, todėl ieškovei iš apelianto bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.