- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-13
- Bylos Nr.
- e2-35606-592/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29235-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Igoris Kasimovas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“
- Atsakovas
- Ą. G.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ ieškinį atsakovui Ą. G. dėl skolos priteisimo, priimdamas sprendimą už akių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 14861,98 Eur vartojimo kredito, 3349,31 Eur palūkanų, 7380 Eur tvarkymo mokesčio, 29,30 Eur delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas.
Ieškovas nurodo, kad 2019 m. sausio 21 d. ieškovas UAB „General Financing“ ir atsakovas Ą. G. sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. 90007916751 finansavimo sandorį Nr. 1, pagal kurį ieškovas suteikė atsakovui 15000 Eur vartojimo kreditą terminui iki 2026 m. kovo 21 d., o atsakovas įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti įmokas. Ieškovas nurodo, kad atsakovas savo įsipareigojimų nesilaikė ir liko skolingas 14861,98 Eur vartojimo kredito, 3349,31 Eur palūkanų, 7380 Eur tvarkymo mokesčio, 29,30 Eur delspinigių, iš viso 25620,59 Eur.
Atsakovui ieškinio, jo priedų kopija ir teismo pranešimas įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovo prašymui, teismas priima sprendimą už akių.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2019 m. sausio 21 d. ieškovas UAB „General Financing“ ir atsakovas Ą. G. sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. 90007916751 finansavimo sandorį Nr. 1, pagal kurį ieškovas suteikė atsakovui 15000 Eur vartojimo kreditą terminui iki 2026 m. kovo 21 d., o atsakovas įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti kas mėnesį periodines įmokas (e. b. l. 3-6;13-14). Ieškovo teigimu atsakovo įsiskolinimas sudaro 14861,98 Eur vartojimo kreditas, 3349,31 Eur palūkanų, 7380 Eur tvarkymo mokestis. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas sumokėjo ieškovui susidariusį įsiskolinimą, nėra (CPK 178 straipsnis.).
Pagal CK 6.881 straipsnį kredito gavėjas privalo grąžinti kreditoriui gautą sumą ir mokėti palūkanas. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškovu atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), vadovaujantis CK 6.881 straipsnio 1 dalimi, 6.38 straipsnio 1 dalimi, ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 14861,98 Eur negrąžinto vartojimo kredito.
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 3349,31 Eur palūkanų. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovo visas likusias iki sutarties termino pabaigos (2026 m. kovo 21 d.) priskaičiuotas palūkanas konkrečia pinigų suma (3349,31 Eur). Tačiau toks palūkanų priteisimas neatitiktų mokėjimo (pelno) palūkanų paskirties, t. y. kad jos mokamos už realų naudojimąsi svetimais pinigais. Pažymėtina, kad reikalavimas priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas negali būti suprantamas kaip taikymas skolininkui (atsakovui) civilinės atsakomybės už prievolės (sutarties) nevykdymą, nes civilinės atsakomybės taikymo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos. Nagrinėjamu atveju, negalima nustatyti, kada atsakovė grąžins kreditą (jo dalį). Priteisus gautą kreditą, tampa nežinomas konkretaus kredito (jo dalių) grąžinimo terminas vykdymo procese. Tokios praktikos laikosi ir apygardos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-309-430/2019, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-231-555/2017). Atsakovui atsiskaičius anksčiau, susidarytų situacija, kad skolininkas sumoka už laikotarpį, kai pinigais jau nebesinaudoja. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 3349,31 Eur palūkanų tenkintinas iš dalies. Pagal pateiktą mokėjimo grafiką iš atsakovo ieškovui priteistina 648,54 Eur palūkanų, paskaičiuotų laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 21 d. iki kreipimosi į teismą dienos - 2019 m. spalio 2 d. (146,54 Eur +147,29 Eur + 148,03 Eur + 148,79 Eur + 57,89 Eur iki 2019 m. spalio 2 d.); 18 proc. metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (14861,98 Eur) nuo kreipimosi į teismą (2019 m. spalio 2 d.) iki visiško kredito grąžinimo (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-231-555/2017, Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje e2A-217-601/2019).
Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.
CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Nesąžiningų sąlygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).
Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2017 m. gegužės 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-916/2018)
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ir, vartotojas (atsakovas), būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turėjo ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas (ieškovė) sutarties sąlygų pagrindu, akivaizdu, kad įgijo nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją (atsakovą). Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 7380 Eur tvarkymo mokesčio. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatyta, kad sutarties tvarkymo mokestis 0,6 proc. (mėnesinis tvarkymo mokestis yra 90 Eur) iš viso per visą laikotarpį 7560 Eur (pagal mokėjimo grafiką – 84 mėn. x 90 Eur). Vartojimo kredito Bendrųjų sąlygų 1.7 punkte numatyta, kad mėnesinis tvarkymo mokestis – Kliento Bendrovei mokamas mokestis už Sandorio priežiūrą, įmokų surinkimą bei paskirstymą. Mėnesinis tvarkymo mokestis įskaičiuojamas į įmoką. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju specialiosiose Sutarties sąlygose nėra nurodyta, pagal ką toks mokestis turėtų būti apskaičiuojamas, todėl nėra aišku kaip šiuo atveju mėnesinis tvarkymo mokestis buvo paskaičiuotas ir ar tinkamai. Be to, iš minėto Vartojimo kredito Bendrųjų sąlygų 1.7 punkte esančio mėnesinio tvarkymo mokesčio apibrėžimo (sąvokos) nėra aiški tokio mokesčio paskirtis, t.y. nėra aišku, kodėl šis mokestis nekinta sutarties tinkamo ar netinkamo vykdymo atveju.
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytu, taip pat įvertinus ir tai, jog atsakovui prašomo priteisti tvarkymo mokesčio paskirtis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, todėl visiškai neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, teismas Vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl mėnesinio tvarkymo mokesčio atsakovui taikymo pripažįsta nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokio mokesčio priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.
Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose atsakovas įsipareigojo pažeidęs prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 29,30 Eur delspinigių tenkintinas iš dalies, t. y. ieškovui priteisiama 9,15 Eur delspinigių suma, paskaičiuota nuo 2019 m. birželio 21 d. iki sutarties nutraukimo - 2019 m. rugsėjo 23 d. – nuo negrąžinto kredito dalies ir nesumokėtų palūkanų dalies – (222,09 Eur x 0,05 Eur) / 365 d. x 305 d. = 9,15 Eur. Kita reikalavimo dalis dėl delspinigių priteisimo atmetama kaip nepagrįsta, nes pati sutarties sąlyga dėl tvarkymo mokesčio pripažinta negaliojanti.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 15519,67 Eur sumą nuo 2019 m. spalio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 61 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 351 Eur žyminio mokesčio (576 Eur x 61 proc.) (CPK 88, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279, 285-288, 307 straipsniais,
nusprendžia:
Patenkinti ieškinį iš dalies.
Priteisti ieškovui UAB „General Financing“, j. a. k. 300515252, iš atsakovo Ą. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 14861,98 Eur (keturiolika tūkstančių aštuonis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 98 ct) negrąžinto vartojimo kredito, 648,54 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 54 ct) palūkanų, 18 proc. metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (14861,98 Eur) ir nuo 2019 m. spalio 2 d. iki visiško kredito grąžinimo, 9,15 Eur (devynis eurus 15 ct), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 15519,67 Eur sumą nuo 2019 m. spalio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 351 Eur (tris šimtus penkiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.
Atmesti kitą ieškinio dalį.
Išaiškinti atsakovui, kad per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos jis turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo.
Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.
Ieškovas turi teisę per 20 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.