Telšių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovės V. D. atstovei pagal įgaliojimą S. Č. (nuotoliniu būdu) ir atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui (nuotoliniu būdu),

atsakovui E. Š. (nuotoliniu būdu), jo atstovei advokatei Eglei Krikščiūnienei (nuotoliniu būdu),

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Armaneidas“ atstovui direktoriui E. Š. (nuotoliniu būdu), atstovei advokatei Eglei Krikščiūnienei (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovams E. Š. ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Armaneidas“ dėl pažeistų teisių apgynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Šalių reikalavimai ir atsikirtimai

1. Ieškovė V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2021 m. rugsėjo 30 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 8568 tarp E. Š. ir UAB „Armaneidas“ ir priteisti iš atsakovo E. Š. ieškovei V. D. 7 228,70 Eur, 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad ieškovė V. D. su UAB „Armaneidas“ sudarė 2019 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią UAB „Armaneidas“ pardavė parduotuvę ir dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), už 30 000,00 Eur, iš kurių 2 000,00 Eur UAB „Armaneidas“ įsipareigojo ieškovei sumokėti iš karto po minėtos Sutarties pasirašymo, o 28 000,00 Eur įsipareigojo sumokėti ieškovei tokia tvarka ir terminais: 1 300,00 Eur įmoką sumokėti iki 2020 m. kovo 20 d., o paskesnes po 1 300,00 Eur įmokas mokėti kas mėnesį iki einamojo mėnesio 20 d, paskutinė 700,00 Eur įmoka – iki 2022-01-01. Laiku nesumokėjus sutartų įmokų, UAB „Armaneidas“ ieškovei įsipareigojo mokėti 2 (dviejų) procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. UAB „Armaneidas“ tinkamai Sutarties nevykdė, todėl ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jos pažeistų teisių apgynimo. Telšių apylinkės teismas Mažeikių rūmai 2022 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-159-853/2022 ieškovės ieškinį UAB „Armaneidas“ patenkino visiškai - priteisė iš UAB „Armaneidas“ ieškovės naudai 5 000,00 Eur netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5 000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei 1081,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-430-372/2022 Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš UAB „Armaneidas“ 689,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Dėl pirmiau aptartais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ieškovės naudai iš UAB „Armaneidas“ priteistų piniginių sumų išieškojimo ieškovė kreipėsi į antstolį. Antstolė Greta Žutautė, kuri vykdo ieškovės naudai pirmiau aptartų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų pagrindu priteistų piniginių sumų išieškojimą iš UAB „Armaneidas“, 2023 m. sausio 4 d. raštu informavo, kad UAB „Armaneidas“ registruoto nekilnojamojo turto neturi, turi automobilį, tačiau transporto priemonės dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas, transporto priemonės būklė bei buvimo vieta nežinoma, todėl negalima įvertinti ar realizuoti turto. Iki šiol ieškovės naudai iš UAB „Armaneidas“ nėra išieškota nė kiek piniginių lėšų. Pagal aptartus įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus ieškovės reikalavimo į UAB „Armaneidas“ dydis yra 7 228,70 Eur (5 000,00 Eur netesybos + 458,00 Eur palūkanos + 1 081,00 Eur bylinėjimosi išlaidos + 689,70 Eur bylinėjimosi išlaidos). Gavusi informaciją, kad UAB „Armaneidas“ neturi turto, ieškovė pradėjo ieškoti informacijos, kodėl šios įmonės vardu nėra registruota kaip nuosavybė parduotuvė, kurią ji įsigijo iš ieškovės, paaiškėjo, jog kad 2021 m. rugsėjo 30 d. pirkimo - pardavimo sutartimi UAB „Armaneidas“ nekilnojamąjį turtą pardavė šios įmonės vadovui ir akcininkui E. Š.. Iki 2021 m. rugsėjo 30 d. UAB „Armaneidas“ buvo pažeidęs Sutartį, atsirado prievolė ieškovės naudai mokėti sutartus delspinigius, tokios aplinkybės 2021 m. rugsėjo 30 d. datai buvo žinomos ne tik iš Sutarties nuostatų, bet ir iš ieškovės 2021 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimo dėl teismo įsakymo išieškoti delspinigius iš UAB „Armaneidas“, pateikto Telšių apylinkės teismui Mažeikių rūmams, 2021 m. rugpjūčio 20 d. priimto teismo įsakymo byloje. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (lot. actio Pauliana). Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos sąlygos pripažinti tarp UAB „Armaneidas“ ir E. Š. sudarytą 2021 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Ieškovė šios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu turėjo reikšmingo dydžio piniginį reikalavimą į UAB „Armaneidas“, kuris buvo neįvykdytas. Ši pirkimo – pardavimo sutartis pažeidė UAB „Armaneidas“ kreditoriaus (ieškovės) teises bei teisėtus interesus, nes įmonė perleido vertingiausią turtą – nekilnojamąjį turtą, iš kurio būtų galimas realus ieškovės turimo reikšmingo dydžio piniginio reikalavimo į ją įvykdymas, ir jį perleido sau nenaudingomis sąlygomis. Šios pirkimo – pardavimo sutarties UAB „Armaneidas“ ir E. Š. sudaryti neprivalėjo, bet sudarė, pažeisdami ieškovės teises ir teisėtus interesus. Abi šios pirkimo – pardavimo sutarties šalys – UAB „Armaneidas“ ir E. Š. – buvo nesąžiningos, nes abi žinojo apie ieškovės turimą reikšmingo dydžio piniginį reikalavimą į UAB „Armaneidas“ bei abi šia sutartimi siekė, kad ieškovės turimas reikšmingo dydžio piniginis reikalavimas į UAB „Armaneidas“ liktų realiai liktų nepatenkintas. Pažymėtina, kad CK 6.67 straipsnio 3 punktas nustato, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys. Nagrinėjamu atveju UAB „Armaneidas“ sudarė pirkimo – pardavimo sutartį su šio juridinio asmens (UAB „Armaneidas“) vadovu (E. Š.). E. Š. iš UAB „Armaneidas“ įsigytą nekilnojamąjį turtą 2022 m. spalio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi perleido UAB „Safety 1“, restitucija grąžinant šį nekilnojamąjį turtą į UAB „Armaneidas“ turto masę nėra įmanoma, todėl ieškovei iš E. Š. priteistina 7 228,70 Eur suma, taip pašalinant ieškovės teisių pažeidimą.

3. Atsakovai E. Š. ir UAB „Armaneidas“ pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad atsakovas E. Š. su verslo partneriu 2019 metais įsteigė UAB „Armaneidas“ ir pradėjo darbuotojų nuomos į užsienį verslą. Veiklai sėkmingai vystantis, nusprendė įsigyti patalpas įmonės biurui įsirengti, tuo tikslu su ieškove 2019 m. gruodžio 30 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, už bendrą 30 000 Eur kainą įsigijo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Šalys sutarė, kad iškart po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo sumokės ieškovei 2 000 Eur, o likusią 28 000 Eur kainą išmokės iki 2022 m. sausio 1 d., sumokant po 1 300 Eur kas mėnesį, o paskutinė 700 EUR įmoka bus sumokama iki 2022 m. sausio 1 d. Vos įsigijus turtą, 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl COVID-19 pandemijos buvo įvestas karantino režimas, griežti ribojimai, atsakovė nebegalėjo tęsti veiklos, prarado užsakovus, sutriko atsiskaitymai, kas trukdė atsakovei laiku ir tinkamai vykdyti ieškovei prisiimtus įsipareigojus. Atsakovės atstovai bendravo su ieškove, informavo ją apie susiklosčiusias aplinkybes, dėjo pastangas, kad galėtų kiek įmanoma laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Susiklosčius tokiai situacijai, dėl su pandemija susijusių ribojimų praktiškai nebegalėjo vykdyti veiklos, atsakovė turėjo sunkumų vykdant ieškovei prisiimtus įsipareigojimus, o įsigytu turtu, taip ir nesinaudojo. Atsakovė dar 2020 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į nekilnojamojo turto tarpininkus, siekdamas parduoti turtą, tačiau per pusės metų laikotarpį turtu niekas nesidomėjo ir jo nenupirko. Atsakovas 2021 m. sausio 13 d. iš savo lėšų atliko 7 000 Eur mokėjimą įmonei tam, kad galėtų būti vykdomi ieškovei prisiimti įsipareigojimai. Nors pagal Turto pirkimo – pardavimo sutartį atsakovė už turtą turėjo sumokėti iki 2022 m. sausio 1 d., atsakovui atlikus mokėjimą į įmonės sąskaitą, visą likusią mokėtiną 21 500 Eur sumą ieškovei sumokėjo net penkiais mėnesiais anksčiau. Atsakovai siekė kaip įmanoma greičiau atsiskaityti su ieškove, kartu tikėdamiesi susitarti ir dėl netesybų. Atsakovo akcininkai ne kartą bendravo su ieškovės dukra, netgi siūlė visą likusią turto kainą sumokėti anksčiau kartu su 4 000 Eur netesybomis, tačiau ieškovė su tuo nesutiko, reikalavo visos delspinigių sumos. Siekdamas išspręsti susiklosčiusią situaciją, atsakovas pasiskolino 20 000 Eur ir įmonės akcininkų sprendimo pagrindu nupirko turtą. Kadangi turtu niekas nesidomėjo, o įmonei buvo reikalingi pinigai atsiskaityti su ieškove, atsakovas iš įmonės nupirko turtą. Taigi turto perleidimo atsakovui tikslas buvo, ne siekti išvengti prievolių vykdymo ieškovei, o priešingai, tam, kad įmonė galėtų atsiskaityti su ieškove. Kita vertus atsakovas ne savavališkai nusprendė įsigyti turtą iš jo vadovaujamos įmonės, dėl to sprendimą priėmė įmonės akcininkai. Net ir anksčiau sumokėjus visą turto kainą, ieškovė 2021 m. spalio mėnesį kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl delspinigių priteisimo. Įmonė nesiekė išvengti atsakomybės, netgi prieštaravimuose nurodė, kad sutiktų mokėti delspinigius, tačiau ne 2 proc. dydžio, o 0,02 proc., kadangi 2 proc. dydžio delspinigiai yra neprotingai dideli. Įsigyto turto įmonė biuro dėl sutrikusios veiklos patalpose niekada taip ir neįsirengė, jų nenaudojo, tik patvarkė stogą, kuris buvo kiauras. Todėl siekiant atsiskaityti su ieškove, buvo logiškas sprendimas parduoti turtą, kuris be kita ko reikalavo investicijų, turėjo būti mokami nekilnojamojo turto ir kiti mokesčiai. Priešingai nei teigia ieškovė, turtas atsakovui nebuvo perleistas nenaudingomis sąlygomis, jis buvo parduotas iš esmės už tą pačią kainą, už kurią turtą iš ieškovės įsigijo įmonė, po metų atsakovas niekaip nesusijusiam asmeniui UAB „Safety 1“ turtą perleido už 31 000 Eur, iš esmės už tą pačią kainą. Ieškovė, sudarydama pirkimo – pardavimo sutartį su naujai įsteigtu juridiniu asmeniu, nereikalaudama asmeninio akcininkų laidavimo ar kitokių užtikrinimo priemonių, prisiėmė riziką, kad dėl įvairių nuo vadovų ir savininkų veiksmų nepriklausančių veiksmų, veikla gali susiklostyti nesėkmingai ir pirkėjas gali nesugebėti atsiskaityti pagal sutartį. Šiuo atveju atsakovai elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, ieškovei buvo sumokėta visa turto kaina beveik pusmečiu anksčiau nei numatyta sutartyje, todėl nėra jokio pagrindo atsakovo ir įmonės sudarytą turto perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia, o iš įmonės ieškovei priteistas sumas priteisti iš atsakovo, nes neegzistuoja visos privalomos actio Pauliana sąlygos. Atsakovai neginčija, kad ieškovė šiuo metu turi galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Armaneidas“, kadangi yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tačiau ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės dar neturėjo, įsiteisėjusi Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuria buvo pripažinta ieškovės reikalavimo teisė, buvo priimta tik 2022 m. spalio 26 d., o ginčijamas sandoris, buvo sudarytas dar 2021 m. rugsėjo 30 d. Ginčijamas sandoris ne tik, kad nepažeidė ieškovės teisių, tačiau priešingai, jis buvo sudarytas tuo tikslu, kad įmonė galėtų atsiskaityti su ieškove už parduotą turtą. Tai, kad vėliau priteistų netesybų įmonė dėl veiklos sutrikimų nebegalėjo sumokėti ieškovei, nėra niekaip susijęs su turto perleidimu. Atsakovas sudarė ginčijamą sandorį su įmone suprasdamas, kad iš apyvartinių lėšų įmonė nėra pajėgi sumokėti likusią mokėtiną turto kainą. Sandoris buvo sudarytas su atsakovu, kadangi per pusės metų laikotarpį turtu, jį pardavinėjant nekilnojamojo turto tarpininkams, niekas nesidomėjo ir jo nenupirko. Atsakovui sutinkant rizikuoti savo asmeninėmis lėšomis tam, kad įmonė galėtų atsiskaityti su ieškove, buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Turto, kuris nebuvo nei įkeistas hipoteka, nei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, perleidimas už rinkos kainą, niekaip nepažeidžia ieškovės teisių ir interesų. Įmonė perleisdama turtą gavo jo vertę pinigais, kurių didžioji dalis buvo pervesta ieškovei. Ne ieškovė, o įmonės vadovas sprendžia dėl įmonei palankiausių verslo sprendimų. Šiuo atveju turtas reikalavo didelių investicijų, patirdavo su turto išlaikymu susijusias išlaidas, turtas nebuvo ir negalėjo būti naudojamas dėl jo prastos būklės, turtui nebuvo taikymo jokie suvaržymai. Todėl atsakovas kaip įmonės vadovas ir akcininkas, priėmė pagrįstą ir teisingą verslo sprendimą turtą parduoti už realią rinkos kainą, o gautus pinigus panaudoti ieškovei sumokant likusią turto kainos dalį. Ieškovė dar 2023 m. sausio mėnesį sužinojusi apie turto perleidimą, į teismą kreipėsi tik 2023 m. birželio gale. Ginčijamą sandorį sudarė būtent tuo tikslu, kad galėtų atsiskaityti su ieškove, nesant kitų pajamų šaltinių ir turto, logiškas ir sąžiningas verslo sprendimas buvo parduoti turtą ir sumokėti jo kainą ieškovei. UAB „Armaneidas“ buvo sąžininga, sudarydama ginčijamą sandorį – realizuodamas turtą rinkos kaina siekė kaip įmanoma greičiau atsiskaityti su ieškove, netgi nelaukdamas sutartyje nurodyto atsiskaitymo termino. Vien tai, kad sandoris buvo sudarytas su įmonės vadovu ir akcininku, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad įmonė buvo nesąžininga. Įmonė pirmiausia siekė turtą parduoti nesusijusiam asmeniui, pasitelkė nekilnojamojo turto tarpininkus, tačiau turtu niekas nesidomėjo, todėl atsakovas priėmė sprendimą asmeninėmis lėšomis spręsti susidariusią situaciją, nupirkti turtą iš įmonės. Prezumpcija dėl tariamo atsakovo ir įmonės nesąžiningumo yra nuginčijama, nes ginčijamas sandoris buvo sudarytas rinkos sąlygomis, t. y. tiek ginčijamas sandoris buvo sudarytas iš esmės tokiomis pačiomis (rinkos) sąlygomis, kaip ir sandoris su pačia ieškove ir vėliau nesusijusiu trečiuoju asmeniu. Tik sudarius ginčijamą sandorį, įmonė galėjo atsiskaityti pagal sutartį su ieškove. Ieškovės reikalavimas nepagrįstai yra nukreiptas į atsakovą, nes sandorio sudarymo būtinybę, kainą ir kitas sąlygas įvertino ir dėl to priėmė įmonės akcininkai. Ieškovė, ginčydama turto perleidimo sandorį, nenurodo, kad būtų pažeisti kokie nors ribojimai, suvaržymai, kad ieškovė, negavusi visos turto kainos jo perleidimo metu iš vos prieš kelis mėnesius įsisteigusio pirkėjo, nepasirūpino turto hipoteka ar kitokiais ribojimais, todėl nėra jokio pagrindo ieškovės reikalavimą tenkinti priteisiant prašomas sumas iš atsakovo asmeninių lėšų, nes atsakovai nebuvo nesąžiningi, ginčijamas sandoris nepažeidė ieškovės teisių, kas sudaro pagrindą atmesti ieškovės pareikštą actio Pauliana kaip nepagrįstą, neatitinkantį visų privalomų sąlygų. Ieškovė ieškiniu prašo 2021 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų pripažinti negaliojančiu, tačiau šios sutarties pagrindu sudaryta vėlesnė turto perleidimo sutartis su UAB „Safety 1“ liktų galiojanti, kadangi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą pastaroji negali būti pripažinta negaliojančia. Tokiu atveju susidarytų teisiškai nelogiška ir neteisinga situacija, be to patenkinus ieškovės reikalavimą priteisti 7 228,70 Eur iš atsakovo, jo padėtis nesąžiningai pablogėtų, nes jis dėjo visas pastangas, kad įmonė galėtų atsiskaityti su ieškove, būtų nepagrįstai suabsoliutintos. Turtas buvo perleistas už rinkos kainą, o gautos lėšos panaudotos atsiskaityti su ieškove, o ne siekiant išvengti įsipareigojimų ieškovei vykdymo.

4. Ieškovės V. D. atstovė pagal įgaliojimą S. Č. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti ir paaiškino, kad pasirašius turto pirkimo pardavimo sutartį ieškovei su UAB „Armaneidas“ buvo sumokėta 2 000 Eur įmoka, kita dalis išdėstyta mėnesinėmis įmokomis, žadėjo lyg ir visą sumą esant galimybei pervesti. Dėl mokėjimo dalimis sutarties sąlygas derino su įmonės atstovu J., kuris nurodė, kad neturi pinigų atsiskaitymui iš karto. Po penkių įmokų nustojo mokėti mėnesines įmokas, visas sutarties sąlygas derino ji su UAB „Armaneidas“ atstovu J., mama tik pačią sutartį pas notarę pasirašė. Prieš pasirašant sutartį nesidomėjo, kada įmonė įkurta, kokio turto ji turi, kokias pajamas gauna, pasitikėjo įmonės atstovu, tuo metu sutarties užtikrinimui manė, kad užtenka įrašo, jog atsakovė negalėtų turto parduoti iki visiško atsiskaitymo. Nemokant mėnesinių įmokų, kreipėsi į teismą dėl sutartų delspinigių mokėjimo, teismas tenkino ieškinį, priteisė 5 000 Eur delspinigių sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Pasikreipus dėl priteistų sumų į antstolį paaiškėjo, kad įmonė neturi jokio turto, nėra išieškota nei vieno euro. Kadangi turtas buvo parduotas atsakovui ir šiuo metu įmonė neturi jokio turto, todėl prašo pirkimo pardavimo sutartį nuginčyti ir iš atsakovo priteisti priteistą iš UAB „Armaneidas“ sumą.

5. Ieškovės V. D. atstovas advokatas Drąsutis Narmontas teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti ir paaiškino, kad turto pirkimo pardavimo sutartį su UAB „Armaneidas“ sudarė garbaus amžiaus moteris, kuria buvo leista įmonei už turtą atsiskaityti per du metus, nemokant palūkanų, mėnesinėmis 1300 Eur įmokomis, kaip užtikrinimo priemonė numatyti delspinigiai 2 procentų. Parduodant turtą UAB „Armaneidas“ buvo padaryta žyma apie įsiskolinimą. Įmonė nemokėjo įmokų, nemokėjo delspinigių, pasikreipus dėl sutartų delspinigių į teismą, ieškovė delspinigius sumažino daugiau nei aštuonis kartus, teismas delspinigius priteisė, tačiau antstolė pateikė duomenis, kad įmonė neturi jokio turto, kad turtas parduotas atsakovui, kad nereikėtų atsiskaityti iki galo su ieškove. Prašo minėtą sandorį pripažinti negaliojančiu, nes kreipdamiesi nepraleido vienerių metų senaties termino, atsakovas valdo 50 procentų įmonės akcijų, jam buvo perleistas turtas, atsakovas byloje pateikė negaliojančius vekselius dėl skolintų pinigų, kuriais užtikrino atsiskaitymą su įmone. Kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, atsakovas žinojo apie prašomus priteisti delspinigius, buvo priimtas teismo įsakymas, ieškovė turėjo piniginį reikalavimą į UAB „Armaneidas“, apie kurį atsakovui negalėjo būti nežinoma, niekas nevertė turto perrašyti atsakovui. Abi turo pardavimo – pirkimo šalys buvo nesąžiningos, sumokėjus ieškovei turto kainą, reikėjo sumokėti ir delspinigius, buvo parduotas vienintelis įmonės turtas, atsakovo reikalavimai tenkinti 100 procentų, o ieškovės 0 procentų. Ieškovė kas mėnesį negavo įmokų, UAB „Armaneidas“ naudojosi ieškovės pinigais, ji liko nuskriausta, iki šiol nėra sumokėta nei vienas priteistas euras iš UAB „Armaneidas“.

6. Atsakovas E. Š. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti ir paaiškino, kad UAB „Armaneidas“ nusipirkus iš ieškovės patalpas planavo įrengti biurą, tačiau Covid pandemija nutraukė įmonės veiklą, neliko pajamų net darbuotojų atlyginimui. Sudarant pirkimo – pardavimo sutartį visur atstovavo Simona ir jo kolega J., jis tik pasirašė sutartį pas notarę. Jis suprato, kad delspinigius reikės mokėti, jei įmonė nesumokės visos sumos ieškovei. Simonai siūlė sumokėti 25 000 Eur, ji nesutiko, prašė 40 000 Eur sumos. Sužinojęs apie didžiulę delspinigių sumą, kreipėsi į teisininkus, kurie patarė atsiskaityti turto kainą iki galo, nes delspinigius yra galima ginčyti teisme. Skolinosi pinigus iš tėvų, kad galėtų sumokėti visus pinigus už įsigytą įmonės turtą, kad bankas leistų įnešti pinigus, reikėjo įrodymų, taip buvo surašyti vekseliai. Pinigus įnešė į savo sąskaitą, vėliau į įmonės ir taip atsiskaitė su ieškove. Gavo iš S. žinutę dėl delspinigių. Viską darė sąžiningai, nieko nenorėjo apgauti, todėl turtą persirašė sau, nes už turtą sumokėjo savo asmeniniais pinigais. O dabar ieškovė nori, kad atsiskaičius už turtą visą kainą, dar ir turtą gautų, dėl priteistų delspinigių. Čia ieškovė nėra sąžininga. Niekas to turto nepirko, po metų pavyko parduoti, gavo beveik tuos pačius pinigus, pačiam reikėjo grąžinti skolintus pinigus. Perkant turtą iš ieškovės, ši neprašė laiduoti už jį, buvo vienintelis klausimas ar turime 2000 Eur pirmai įmokai. Parduodant įmonės turtą nebuvo jokių apribojimų, skolų. Šiuo metu įmonėje nevyksta veikla, įmonė neturi nei turto, nei lėšų, kad galėtų sumokėti ieškovei priteistus delspinigius, kai įmonėje bus lėšų, sumokės. Tuo metu buvo daroma viskas, kad tik galėtų atsiskaityti su ieškove už įsigytą turtą.

7. Atsakovų E. Š. ir UAB „Armaneidas“ atstovė advokatė Eglė Krikščiūnienė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti ir paaiškino, kad atsakovai neginčija priteistos sumos, skola yra UAB „Armaneidas“, šiuo metu įmonė nėra pajėgi atsiskaityti su ieškove, kaip bus ateityje, nežinia. Ieškovė turtą pardavinėjo apie pusmetį, atsakovei pasiūlius jį nupirkti, visas sutarties sąlygas derino ieškovės dukra, turinti teisinį išsilavinimą, kuri sudarant ginčijamą sutartį nesidomėjo įmonės finansine būkle, neprašė akcininkų laiduoti, jai pakako kaip užtikrinimo priemonės žymos apie įsiskolinimą. Mokėjimai už turtą buvo išdėstyti dviem metams, akcininkai tuo metu tikėjosi tokia tvarka atsiskaityti su ieškove. Įmonei neturint lėšų mokėti įmokų, atsakovas buvo tas asmuo, kuris stengėsi atsiskaityti su ieškove, beveik pusmetį pardavinėjant turtą, pirkėjų neatsirado, todėl pasiskolinęs pinigų, jis atsiskaitė su ieškove ir nupirko iš įmonės turtą beveik už tokią pačią sumą turtą, po metų beveik už tokią pačią sumą pardavė. Ieškovė sudarant ginčijamą sandorį neturėjo reikalavimo teisės galiojančios, pateikus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, atsakovas turėjo lūkestį, kad delspinigių nepriteis teismas. Sudarytas sandoris nepažeidė ieškovės teisių, priešingai, pardavus įmonei turtą, buvo atsiskaityta su ieškove gautais pinigais. Atsakovas taip įsigijo turtą, kurio tuo metu niekas nenorėjo pirkti, pardavimo metu tretiesiems asmenims turtas galėjo būti perleistas už ženkliai mažesnę sumą. Pagrindas sudaryti sandorį buvo dviejų akcininkų sprendimas, kai įmonė turi skolų ir turi turto, kuris nėra naudojamas, tokį turtą norima parduoti. Atsakovai privalėjo sudaryti ginčo sandorį, nes UAB „Armaneidas“ privalėjo atsiskaityti su ieškove, tačiau neturėjo tam lėšų. Turtą būtų perleidę kitiems, tačiau tuo metu niekas jo nepirko. Vadovas ėmėsi veiksmų, kad kuo greičiau atsiskaitytų su ieškove, atsakovas turtą įsigijo už skolintus pinigus, rinkos kaina. Kadangi turtas parduotas sąžiningiems tretiesiems asmenims, tai ir atsakovų pirkimo – pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojanti. Ieškovė nėra sąžininga, už turtą gavusi visą sutartą 30 000 Eur sumą, kreipėsi dėl 38 000 Eur delspinigių sumos, kurią paskui pati sumažino iki 5 000 Eur, nagrinėjant ginčą dėl delspinigių priteisimo, ieškovė nepasirūpino delspinigių užtikrinimu, neprašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ginčo turtas perleistas atsakovui už pinigus, kuriais buvo atsiskaityta su ieškove, pateikė vekselius, jog tai skolinti atsakovo pinigai, po metų beveik už tą pačią kainą pardavęs turtą, atsikaitė su savo kreditoriais. Sudarant turto pardavimo sandorį ieškovė žinojo, jog įmonė neturi pinigų atsiskaitymui su ieškove, tačiau jokių užtikrinimo priemonių nereikalavo. Skola yra UAB „Armaneidas“, negalima visais atvejais skolų ieškoti iš vadovo, įmonė turi ir savo skolininkų, galimai atsiskaitys su ja, ši su ieškove. Po delspinigių priteisimo, ieškovė turėjo beveik metus laiko, niekada nesidomėjo įmonės finansine būkle, jai priklausančiu turtu, negali būti ieškovės interesai iškelti aukščiau kitų interesų. Delspinigiai buvo ginčijami teisme, kol nebuvo priimtas įsiteisėjęs sprendimas, tol ieškovė neturėjo galiojančios teisės. Dėl nurodytų priežasčių prašė ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškinys atmestinas.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė V. D. 2019 m. gruodžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovei UAB „Armaneidas“ pardavė parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 15/100 dalių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), iš viso už 30 000,00 Eur sumą. Pagal minėtos sutarties 4.1 punktą: atsakovė įsipareigojo 2000,00 Eur sumą ieškovei sumokėti į jos banko sąskaitą iš karto po Sutarties pasirašymo, o likusią 28000,00 Eur sumą įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip iki 2022 m. sausio 1 d., mokant po 1300 Eur kas mėnesį į ieškovės banko sąskaitą iki kiekvieno einamo mėnesio 20 dienos. Paskutinę 700,00 Eur įmoką atsakovė ieškovei turėjo sumokėti iki 2022 m. sausio 1 d.

9. UAB „Armaneidas“ 2021 m. rugsėjo 30 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi E. Š. pardavė parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 15/100 dalių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), bendra daiktų kaina 29 000,00 Eur.

10. E. Š. 2022 m. spalio 6 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė UAB „Safety 1“ parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 15/100 dalių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), bendra daiktų kaina 31 000,00 Eur.

11. Ieškovė ginčija atsakovų sudarytą 2021 m. rugsėjo 30 d. sutartį actio Pauliana pagrindu, nurodydama, kad sudarant ginčo sandorį buvo pažeisti ieškovės, kaip kreditorės interesai, kad atsakovai šios sutarties sudaryti neturėjo, buvo nesąžiningi, kad sandoris buvo sudarytas tam, kad atsakovui E. Š. būtų perleistas turtas, o atsakovė UAB „Armaneidas“ išvengtų prievolių ieškovei įvykdymo, jog ginčijama sutartimi buvo parduotas vienintelis įmonei priklausantis nekilnojamas turtas.

12. Byloje nėra ginčo, jog pagal ieškovės V. D. sudarytą 2019 m. gruodžio 30 d. Pirkimo - pardavimo sutartį su UAB „Armaneidas“, bendra 30 000,00 Eur daiktų kaina yra ieškovei už perleidžiamą turtą sumokėta.

13. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.

14. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurios yra išskirtos kasacinio teismo praktikoje, visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 23 punktas).

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

16. Pirmoji actio Pauliana taikymo sąlyga yra tai, kad kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, t. y. neabejotiną ir galiojančią, reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Tais atvejais, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę ar šio dydį, ginčas turėtų būti nagrinėjamas iki sprendimo dėl skolininko sudaryto sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu. Įstatymo nedraudžiama šiuos reikalavimus nagrinėti vienoje civilinėje byloje. Teismas vienoje civilinėje byloje gali spręsti dėl kreditoriaus reikalavimo priteisti atitinkamo dydžio skolą iš skolininko ir dėl reikalavimo panaikinti skolininko sandorį actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2003).

17. Ieškovė byloje nurodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo reikalavimo teisę ir paaiškino, kad atsakovei UAB „Armaneidas“ 2019 m. gruodžio 30 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi įsipareigojus mokėti ieškovei 2 (dviejų) procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną ir UAB „Armaneidas“ tinkamai sutarties nevykdant, ieškovė kreipėsi į teismą dėl jos pažeistų teisių gynimo, 2021 m. rugpjūčio 20 d. buvo priimtas teismo įsakymas, pateikus prieštaravimus, ieškovė pateikė teismui ieškinį. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2022 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai - priteisė iš UAB „Armaneidas“ ieškovės naudai 5 000,00 Eur netesybų, 5 procentų dydžio metinės palūkanos, bei 1081,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, Šiaulių apygardos teismas 2022 m. spalio 26 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš UAB „Armaneidas“ 689,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, pagal įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus ieškovės reikalavimo į UAB „Armaneidas“ dydis yra 7 228,70 Eur (5 000,00 Eur netesybos + 458,00 Eur palūkanos + 1 081,00 Eur bylinėjimosi išlaidos + 689,70 Eur bylinėjimosi išlaidos).

18. Atsakovai byloje nurodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės dar neturėjo, įsiteisėjusi Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuria buvo pripažinta ieškovės reikalavimo teisė, buvo priimta tik 2022 m. spalio 26 d., o ginčijamas sandoris, buvo sudarytas dar 2021 m. rugsėjo 30 d.

19. Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 20 d. Telšių apylinkės teismas Mažeikių rūmuose buvo priimtas teismo įsakymas, kuriuo nutarta išieškoti iš skolininkės UAB „Armaneidas“, kreditorės V. D. naudai 5000,00 Eur delspinigių; penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, tai yra 5000,00 Eur, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2021 m. rugpjūčio 20 d., iki teismo įsakymo visiško įvykdymo; 149,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Skolininkei UAB „Armaneidas“ 2021 m. spalio 8 d. pateikus prieštaravimus byloje, ieškovė 2021 m. lapkričio 3 d. pateikė ieškinį. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2022 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-159-853/2022 ieškovės ieškinį patenkino visiškai - priteisė iš atsakovės UAB „Armaneidas“ ieškovės naudai 5 000,00 Eur netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5 000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei 1081,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, Šiaulių apygardos teismas 2022 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-430-372/2022 Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš UAB „Armaneidas“ 689,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

20. Ieškovė ir jos atstovai byloje nurodė, kad nors galutinis teismo sprendimas yra priimtas Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d., tačiau atsakovams sudarant ginčo sandorį, buvo žinoma apie prašomus priteisti delspinigius, priėmus teismo įsakymą.

21. Nors atsakovų atstovai negalėjo teismo posėdžio metu nurodyti, ar sudarant ginčo sandorį jiems buvo žinoma apie priimtą teismo sprendimą, Liteko duomenimis nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 20 d. Telšių apylinkės teismas Mažeikių rūmuose priimtas teismo įsakymas, kuriuo nutarta išieškoti iš skolininkės UAB „Armaneidas“ kreditorės V. D. naudai 5000,00 Eur delspinigius, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų, dokumentai skolininkės UAB „Armaneidas“ direktoriui E. Š. asmeniškai įteikti 2021 m. spalio 1 d., ginčo sandoris sudarytas 2021 m. rugsėjo 30 d. Pažymėtina, kad skolininkei UAB „Armaneidas“ 2021 m. spalio 8 d. pateikus prieštaravimus byloje, teismo įsakymas byloje neįsiteisėjo, ieškovė 2021 m. lapkričio 3 d. pateikė ieškinį, galutinis procesinis sprendimas byloje buvo priimtas 2022 m. spalio 26 d., Šiaulių apygardos teismui 2022 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-430-372/2022 Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą palikus nepakeistą, t. y. ieškovės galiojanti ir neabejotina reikalavimo teisė į atsakovę UAB „Armaneidas“ patvirtinta 2022 m. spalio 26 d. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartimi.

22. Atsižvelgus į nurodytą teismas konstatuoja, jog ginčijamos 2021 m. rugsėjo 30 d. Pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nes UAB „Armaneidas“ nebuvo ieškovės V. D. skolininkė, reikalavimas tuo metu buvo ginčijamas, ieškovė reikalavimą sumokėti 7 228,70 Eur sumą (5 000,00 Eur netesybos + 458,00 Eur palūkanos + 1 081,00 Eur bylinėjimosi išlaidos + 689,70 Eur bylinėjimosi išlaidos) įgijo tik 2022 m. spalio 26 d., Šiaulių apygardos teismui priėmus nutartį, t. y. tuo metu, kai buvo sudaryta ginčijama turto perleidimo sutartis, skolininkės prievolė, taigi ir kreditoriaus (ieškovės) reikalavimo teisė, dar nebuvo įgyta (patvirtinta).

Dėl kreditoriaus teisų pažeidimo

23. Antroji actio Pauliana taikymo sąlyga yra tai, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

25. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

26. Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 51, 52 punktai).

27. Ieškovė nurodė, kad ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu turėjo reikšmingo dydžio piniginį reikalavimą į UAB „Armaneidas“, kuris buvo neįvykdytas. Ši pirkimo – pardavimo sutartis pažeidė UAB „Armaneidas“ kreditoriaus (ieškovės) teises bei teisėtus interesus, nes įmonė perleido vertingiausią turtą – nekilnojamąjį turtą, iš kurio būtų galimas realus ieškovės turimo reikšmingo dydžio piniginio reikalavimo įvykdymas, turtą perleido sau nenaudingomis sąlygomis.

28. Atsakovai nesutikdami, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovės, kaip kreditorės, teisės, nurodė, kad ginčijamas sandoris ne tik, kad nepažeidė ieškovės teisių, tačiau priešingai, jis buvo sudarytas tuo tikslu, kad įmonė galėtų atsiskaityti su ieškove už parduotą turtą. Tai, kad vėliau priteistų netesybų įmonė dėl veiklos sutrikimų nebegalėjo sumokėti ieškovei, nėra niekaip susijęs su turto perleidimu. Atsakovas sudarė ginčijamą sandorį su įmone suprasdamas, kad iš apyvartinių lėšų įmonė nėra pajėgi sumokėti likusią mokėtiną turto kainą, jog su ieškove už ginčo turtą buvo atsiskaityta gavus pinigus už perleistą turtą atsakovui.

29. Notariškai patvirtintos ginčijamos sutarties 5.2.1 punkte nustatyta, kad 7000 Eur pirkėjas E. Š. sumokėjo pardavėjui UAB „Armaneidas“ grynais pinigais pagal 2020 m. sausio 13 pinigų priėmimo kvitą; 5.2.2 punkte nustatyta, kad 22 000 Eur pirkėjas E. Š. pervedė bankiniais pavedimais 2021 m. rugpjūčio 5 d. ir 2021 m. rugpjūčio 27 d. į pardavėjo UAB „Armaneidas“ vardu atidarytą sąskaitą. Teismo posėdžio metu atsakovas E. Š. paaiškino, jog įkūrus įmonę nebuvo lėšų, todėl negalint įmonei atsiskaityti su ieškove, pirmiausiai įnešė į įmonę 7000 Eur savo asmeninių lėšų, kad galėtų mokėti ieškovei sutartas įmokas, vėliau prasidėjus Covid - 19 pandemijai ir nevykdant įmonei veiklos, jis asmeniškai skolinosi pinigus, kuriais buvo atsiskaityta ieškovei už perleistą turtą, pateikė byloje Paprastuosius vekselius, kuriais iš G. Š. 2021 m. liepos 25 d. pasiskolino 10 000 Eur sumą ir 2021 m. liepos 30 d. pasiskolino 10 000 Eur sumą. Nors byloje ieškovės atstovai teigė, kad pinigų skolinimosi pateikti Paprastieji vekseliai nėra tinkami surašyti, kad jie negaliojantys, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad pagal ieškovės V. D. sudarytą 2019 m. gruodžio 30 d. Pirkimo - pardavimo sutartį su UAB „Armaneidas“, bendra 30 000,00 Eur daiktų kaina yra ieškovei už perleidžiamą turtą sumokėta tokia tvarka: 2019 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 2000,00 Eur, 2020 m. kovo 27 d. – 1300,00 Eur, 2020 m. balandžio 20 d. – 1300,00 Eur, 2020 m. gegužės 20 d. – 1300,00 Eur, 2020 m. birželio 20 d. – 1300,00 Eur, 2020 m. liepos 20 d. – 1300,00 Eur, 2021 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo ieškovei likusią sutartyje nustatytos kainos dalį – 21 500,00 Eur, kas patvirtina, jog atsiskaitymai su ieškove vyko po atsakovo pinigų įnešimo į įmonės sąskaitą.

30. Teismas atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas byloje nepateikė įrodymų, jog mintas pinigų sumas įnešė į įmonės sąskaitą, tačiau notaro patvirtintoje pirkimo – pardavimo sutartyje užfiksuotas šalių patvirtinimas dėl iki sutarties pasirašymo įvykusios jos dalyvių atsiskaitymo grynaisiais pinigais ir pavedimu per banką aplinkybės, kuris nors savaime ir nepatvirtina, kad notaras tą atsiskaitymą matė, tačiau notaro patvirtintoje ginčijamoje sutartyje užfiksuotas ir laikomas visiškai įrodytu, iki bus paneigtas kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais, faktas, kad pardavėjas patvirtino, jog nurodytas sutartyje sumas iš pirkėjo nurodyta tvarka prieš šios sutarties pasirašymą gavo, ir kad šalys susitarė, jog pirkėjas yra visiškai atsiskaitęs už ginčo turtą, todėl oficialiajame rašytiniame įrodyme – notariškai patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje – nurodytos pinigų sumokėjimo aplinkybėms, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką šioje byloje, įrodyti taikoma CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostata. Be to byloje pateikti atsiskaitymai su ieškove patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 27 d. iki 2020 m. liepos 20 d. ieškovei buvo sumokėta 6 500,00 Eur suma ir 2021 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo ieškovei likusią sutartyje nustatytos kainos dalį – 21 500,00 Eur.

31. Pažymėtina, jog ginčo turtą atsakovė UAB „Armaneidas“ iš ieškovės įsigijo už 30 000,00 Eur kainą, atsakovui E. Š. jis buvo parduotas už 29 000,00 Eur, t. y. beveik už tą pačią kainą.

32. Teismas, įvertinę byloje esančius duomenis ir nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovai įrodė faktą, jog už perleistą ginčo turtą pagal ginčijamą sutartį pirkėjo E. Š. sumokėti pinigai pardavėjai UAB „Armaneidas“, realiai buvo pervesti ieškovei V. D. už parduotą turtą, t. y. ginčijamas sandoris buvo sudarytas tuo tikslu, kad UAB „Armaneidas“ galėtų atsiskaityti su ieškove už parduotą turtą, atsakovė UAB „Armaneidas“ tuo metu kitų neįvyktų įsipareigojimų ieškovei neturėjo, todėl tarp atsakovų sudarytas ginčijamas sandoris, perleidus turtą už rinkos kainą, kuriam nebuvo taikomi jokie apribojimai, niekaip nepažeidžia ieškovės teisių ir interesų.

Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamo sandorio

33. Trečioji sąlyga yra tai, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. CK 6.66 straipsnio pagrindu galima ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, teismo sprendimas, sutartis ar skolininko vienašališkas įsipareigojimas. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Tačiau egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises. Skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kitų kreditorių interesams. Įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

34. Sandorio privalomumu nustatomos sutarties laisvės principo ribos. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.

35. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004 ir kt.).

36. Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000).

37. Neretai įmonė, turėdama finansinių sunkumų ir siekdama išvengti bankroto, sandoriais prisiima įvairių įsipareigojimų, tačiau tai nelemia išvados, kad ji privalėjo šiuos prisiimti. Tam tikros faktinės aplinkybės, pvz., įmonei gresiantis bankrotas, sunki materialinė padėtis, skola kitam kreditoriui, pareiga išlaikyti tėvus, vaikus ir pan., kurios gali turėti įtakos skolininko elgesiui, negali būti traktuojamos kaip pareiga sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2001).

38. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta duomenų, kurie būtų lėmę atsakovės UAB „Armaneidas“ privalėjimą sudaryti ginčo sandorį su pirkėju E. Š.. Neegzistavo joks atsakovės atžvilgiu taikomas teisės aktas (įstatymas), teismo sprendimas ar kitos aplinkybės, kurių pagrindu imperatyviai kiltų pareiga sudaryti ginčijamą sandorį (CPK 178 straipsnis).

39. Nors atsakovai nurodė, kad jie privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, nes UAB „Armaneidas“ buvo skolinga ieškovei V. D. už parduotą turtą pagal 2019 m. gruodžio 30 d. Pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau atsakovų nurodyta aplinkybė, kad UAB „Armaneidas“ buvo skolinga ieškovei V. D. už parduotą turtą, negali būti vertinama kaip šalies pareiga sudaryti ginčijamą sandorį. Nenustačius, kad egzistavo būtinybė sudaryti ginčo sandorį, teismas sprendžia, kad byloje yra įrodyta trečioji actio Pauliana taikymo sąlyga.

Dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo

40. Ketvirtoji actio Pauliana taikymo sąlyga yra tai, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Penktoji sąlyga yra tai, kad trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

41. Pagal bendrąjį civilinės teisės principą sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu tol, kol jo nesąžiningumas neįrodytas, įrodyti nesąžiningumo aplinkybę pareiga tenka ieškovui. Tačiau įstatyme nustatytos ir sąžiningumo prezumpcijos išimtys – nesąžiningumo prezumpcijos, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo yra nesąžiningas, ir jam tenka pareiga šią prielaidą paneigti. Actio Pauliana kontekste, nustačius bent vieną iš CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijų, nebetaikoma bendroji ieškovo, siekiančio sandorį nuginčyti, įrodinėjimo pareiga, trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Taigi, priklausomai nuo to, kuri prezumpcijų taikytina, keičiasi įrodinėjimo proceso taisyklės. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, kuriai šaliai – ieškovei ar atsakovei – tenka pareiga įrodyti arba paneigti nesąžiningumo aplinkybę, konkrečiai – ar atsakovų atžvilgiu taikytina CK 6.67 straipsnio 3 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis ir 6 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.);

42. Taigi, pirmiausiai nagrinėjamoje byloje vertintini bylos įrodymai kreditoriaus nesąžiningumo prezumpcijos aspektu (CK 6.67 straipsnio 3, 6 punktas) ir spręstina, ar yra pagrindas šią prezumpciją taikyti. Nustačius CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant abiejų sandorio šalių – skolininko ir trečiojo asmens – nesąžiningumas preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, teks skolininkui ir trečiajam asmeniui, t. y. jie turės teisę teikti įrodymus, paneigiančius nesąžiningumo prezumpciją. Tais atvejais, kai įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningumo, asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo. Tačiau tai neužkerta kelio kreditoriui teikti įrodymus, patvirtinančius sandorio šalių nesąžiningumą. Taigi ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją, siekiančiai paneigti preziumuojamą nesąžiningumą, atitinkamų aplinkybių procesinė įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka atsakovams (CPK 178 straipsnis).

43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Armaneidas“ ginčijamą sandorį sudarė su atsakovu E. Š., kuris buvo ir yra juridinio asmens (UAB „Armaneidas“) vadovas, akcininkas, turėjęs 50 proc. akcijų, t. y. ginčo sandoris sudarytas tarp skolininko juridinio asmens su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas, nuosavybės teise valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų. Atsakovai siekdami paneigti nesąžiningumo prezumpciją, nurodė, kad UAB „Armaneidas“ dėl su pandemija susijusių ribojimų praktiškai nebegalėjo vykdyti veiklos, turėjo sunkumų vykdant ieškovei prisiimtus įsipareigojimus, atsakovas E. Š. 2020 m. sausio 13 d. iš savo lėšų atliko 7 000 Eur mokėjimą į įmonės sąskaitą, įmonei turint sunkumų ir nesinaudojant įsigytu turtu, dar 2020 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į nekilnojamojo turto tarpininkus, siekdamas parduoti turtą, tačiau per pusės metų laikotarpį turtu niekas nesidomėjo ir jo nenupirko, tada atsakovas įnešė dar 22 000 Eur sumą, taip buvo ieškovei sumokėta likusi turto kaina, bei abiejų akcininkų nuspręsta turtą parduoti atsakovui.

44. Nors atsakovas nepateikė byloje įrodymų, kad būtent 2020 m. sausio 13 d. iš savo lėšų atliko 7 000 Eur mokėjimą UAB „Armaneidas“, kuriais buvo mokamos įmokos ieškovei, tačiau byloje pateikti atsiskaitymai su ieškove, jog laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 30 d. sumokėjus 2000,00 Eur iki 2020 m. kovo mėnesio nebuvo mokamos įmokos, vėliau jos pradėtos mokėti 2020 m. kovo 27 d. – 1300,00 Eur, 2020 m. balandžio 20 d. – 1300,00 Eur, 2020 m. gegužės 20 d. – 1300,00 Eur, 2020 m. birželio 20 d. – 1300,00 Eur, 2020 m. liepos 20 d. – 1300,00 Eur, patvirtina atsakovo nurodytus argumentus. Atsakovų nurodytas aplinkybes, kad įmonei nesinaudojant nupirktu turtu, pirmiausiai jį buvo bandoma parduoti su įmone nesusijusiems asmenims, byloje patvirtina pateikti įrodymai, 2020 m. lapkričio 16 d. sudaryta Tarpininkavimo paslaugų sutartis su UAB „Domus ultra“, kuria buvo sutarta parduoti nekilnojamąjį turtą, negyvenamas patalpas adresu (duomenys neskelbtini), sutartis buvo sudaryta 6 mėnesių laikotarpiui. Nors atsakovai nepateikė duomenų dėl kokių priežasčių turtas nebuvo parduotas, tačiau teismas neturi pagrindo netikėti jų duotais parodymais, kad parduodamo turto per pusės metų laikotarpį niekas nepirko, nes ir ieškovės atstovė taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad turtas buvo pardavinėjamas ilgokai.

45. Kaip nurodė atsakovas, nepavykus parduoti turto, jis pats skolinosi lėšas iš artimų giminaičių, kad galėtų atsiskaityti su ieškove už nupirktą turtą, pateikė byloje Paprastuosius vekselius, kuriais iš G. Š. 2021 m. liepos 25 d. pasiskolino 10 000 Eur sumą ir 2021 m. liepos 30 d. pasiskolino 10 000 Eur sumą, taip pat paaiškino, kad turėjo pasirašyti vekselius, nes bankui reikėjo patvirtinimo dėl pinigų gavimo. Atsakovas neginčija aplinkybių, jog į jį kreipėsi ieškovės dukra S. Č., prašydama mokėti delspinigius nurodytus sutartyje, todėl jis ieškojo būdų, kaip atsiskaityti už įsigytą įmonės turtą. Skolintus pinigus įnešė pirmiausia į savo banko sąskaitą, vėliau – įmonės, ir nurodė, kad šiais pinigais buvo sumokėta ieškovei likusi turto kaina už įsigytą turtą. Atsakovo nurodytas aplinkybes patvirtina SEB banko išrašas, jog 2021 m. rugpjūčio 5 d. UAB „Armaneidas“ sumokėjo ieškovei 21 500,00 Eur sumą.

46. Atsakovas E. Š. įrodinėdamas savo sąžiningumą nurodė, kad ne jis vienas buvo UAB „Armaneidas“ akcininkas, kad jie buvo du, tai jis ir J. E., jog abiem priklauso po 50 procentų UAB „Armaneidas“ akcijų, 50 sprendžiamų balsų. Atsakovas nurodė, kad sprendimas įsigytą turtą parduoti E. Š., buvo priimtas abiejų akcininkų, kad buvo priimtas pagrįstas ir teisingas verslo sprendimas parduoti turimą ir nenaudojamą turtą už realią rinkos kainą, ką patvirtina byloje pateiktas 2021 m. rugpjūčio 27 d. protokolas, kuriame buvo svarstytas nekilnojamojo turto priklausančio įmonei pardavimas: parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 15/100 dalių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir nuspręsta minėtą turtą parduoti E. Š., pardavimo kaina - 29 000 Eur, nurodant, kad įskaitant įmonės įsiskolinimą E. Š. 29 000 Eur, kaip atsiskaitymą už nekilnojamąjį turtą, nurodyti mokėjimai: 2020 m. sausio 13 d. – 7 000 Eur, 2020 m. rugpjūčio 5 d. – 20 000 Eur, 2020 m. rugpjūčio 27 d. – 2 000 Eur.

47. Atkreiptinas dėmesys, jog sudarant ginčo sandorį 2021 m. rugsėjo 30 d., UAB „Armaneidas“ neturėjo kitų kreditorių, jog už turtą buvo sumokėta rinkos kaina (29 000 Eur), beveik tokia pati kaina, kokią atsakovė UAB „Armaneidas“ sumokėjo ieškovei (30 000 Eur), byloje pateiktoje notaro patvirtintoje Pirkimo - pardavimo sutarties 5.2. punkte nurodyta tokia pati atsiskaitymo už parduotą nekilnojamąjį turtą, kaip atsakovų pateiktame protokole, nurodant, kad 7000 Eur pirkėjas E. Š. sumokėjo pardavėjui UAB „Armaneidas“ grynais pinigais pagal 2020 m. sausio 13 pinigų priėmimo kvitą (5.2.1. punktas), kad 22 000 Eur pirkėjas E. Š. pervedė bankiniais pavedimais 2021 m. rugpjūčio 5 d. ir 2021 m. rugpjūčio 27 d. į pardavėjo UAB „Armaneidas“ vardu atidarytą sąskaitą (5.2.2. punktas). Bylos duomenimis nekilnojamasis turtas po metų trečiajam asmeniui buvo parduotas už labai panašią kainą – 31 000 Eur.

48. Atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, šalių nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog vien tai, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas su įmonės vadovu ir akcininku, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovai buvo nesąžiningi, nes sudarytas ginčo sandoris tarp atsakovų buvo priimtas ne išskirtinai vieno atsakovo E. Š., o dviejų UAB „Armaneidas“ akcininkų, buvo surastas būdas, kad įmonė galėtų atsiskaityti su ieškove pagal pirkimo - pardavimo sutartį, o nesudarius ginčo sutarties, t. y. atsakovui E. Š. neįnešus į įmonės banko sąskaitą savo asmeninių lėšų, UAB „Armaneidas“ nebūtų turėjusi galimybių sumokėti visos turto kainos ieškovei. Atkreiptinas dėmesys, jog kaip ir nurodė teismas aukščiau, atsakovas neneigia aplinkybių, jog ieškovės dukra buvo reikalavusi mokėti delspinigius, jog jie bandė lyg derinti jų dydį, tačiau ieškovei nesutikus su siūloma atsakovo 4 000 Eur suma, buvo ieškota sprendimų, kaip ieškovei sumokėti visą turto kainą. 2020 m. rugpjūčio 20 d. Telšių apylinkės teismas Mažeikių rūmuose priimtas teismo įsakymas dėl prašomų delspinigių išieškojimo, UAB „Armaneidas“ vadovui asmeniškai buvo įteiktas 2020 m. spalio 1 d., t. y. sudarant ginčo sandorį, atsakovai neturėjo duomenų, jog ieškovė kreipėsi į teismą dėl delspinigių išieškojimo. Dėl išdėstytų aplinkybių, nesutiktina su ieškovės nurodytu argumentu, jog taip ji prarado realią galimybę iš atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto išieškoti reikšmingo dydžio piniginį reikalavimą - 39 000 Eur delspinigių sumą. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė nebuvo atsakovei UAB „Armaneidas“ net pateikusi tokio dydžio (39 000 Eur) reikalavimo, į teismą buvo kreiptasi dėl 5 000 Eur dydžio delspinigių priteisimo, beveik tokio dydžio, ką atsakovas E. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo siūlęs sumokėti ieškovei geranoriškai.

49. Bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo sandoris tarp atsakovų buvo sudarytas siekiant atsiskaityti su ieškove už įsigytą turtą, sumokėti turto kainą, o ne siekiant išvengti ieškovės teigimu, jos tuo metu turimą reikšmingo dydžio piniginį reikalavimą į UAB „Armaneidas“, atsakovų nesąžiningumo nepatvirtina ir faktinis bylos pagrindas – atlikti atsiskaitymai ieškovei už parduotą nekilnojamąjį turtą. Darytina išvada, kad bylos aplinkybių visetas paneigia atsakovų nesąžiningumo prezumpciją, atsakovų UAB „Armaneidas“ ir E. Š. nesąžiningumas nėra įrodytas.

50. Papildomai pažymėtina, kad nors ieškovės atstovas advokatas visos bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovai buvo nesąžiningi, kad taip buvo apgauta senyvo amžiaus moteris – ieškovė, tačiau ieškovės atstovė S. Č., teismo posėdžio metu nurodė, kad visas turto pardavimo sutarties sąlygas su atsakovės atstovu derino ji, kad ji turi teisinį išsilavinimą, paaiškino, kad pasirašant sutartį nesidomėjo įmonės finansine padėtimi, ji žinojo, kad įmonė tuo metu neturėjo piniginių lėšų atsikaitymui už perkamą turtą, tačiau nereikalavo jokių užtikrinimo priemonių, apsiribojo tik žyma nekilnojamojo turto registre apie esamą įsiskolinimą, pasikreipus į teismą dėl delspinigių priteisimo, taip pat nebuvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių UAB „Armaneidas“ turtui.

51. Aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad ieškovė pati nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, Liteko duomenimis viso teisminio proceso metu ieškovė turėjo atstovus ne tik dukrą, turinčią teisinį išsilavinimą, bet ir advokatą.

52. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai paneigė nesąžiningumo prezumpciją, teigtina, jog nagrinėjamoje byloje ir ši įstatyme numatyta actio Pauliana taikymo sąlyga nėra įrodyta.

53. Apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad nenustačius visų actio Pauliana būtinų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2021 m. rugsėjo 30 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 8568 tarp E. Š. ir UAB „Armaneidas“, todėl ieškinys atmestinas (CPK 12, 185 straipsniai).

54. Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgus į tai, kad ieškinys atmestas, ieškovės bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų nepriteistinos.

56. Atsakovas E. Š. byloje patyrė 1 815,00 Eur dydžio išlaidas už advokatės suteiktą teisinę pagalbą, kurias prašo priteisti iš ieškovės, pateikė byloje išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančius rašytinius įrodymus.

57. Kadangi ieškinys atmestas, o ieškovė nėra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, todėl iš ieškovės V. D. atsakovui E. Š. priteistina 1 815,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

58. Teismas šioje byloje nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 268, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai

– 1 815,00 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.