Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Armaneidas“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-159-853/2022 pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Armaneidas“ dėl netesybų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

23. Teismas ieškovės prašymą dėl palūkanų priteisimo vertino kaip pagrįstą, todėl tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

24.8. Teismas nepagrįstai tenkinto ir ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

25.5. Teismas pagrįstai iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021-08-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

27. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė V. D. 2019-12-30 pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei UAB „Armaneidas“ pardavė parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 15/100 dalių kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso už 30000,00 Eur sumą. Pagal Sutarties 4.1 punktą atsakovė įsipareigojo 2000,00 Eur sumą ieškovei sumokėti į jos banko sąskaitą iš karto po Sutarties pasirašymo, o likusią 28000,00 Eur sumą įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip iki 2022-01-01, mokant po 1300,00 Eur kas mėnesį į ieškovės banko sąskaitą iki kiekvieno einamo mėnesio 20 dienos. Paskutinę 700,00 Eur įmoką atsakovė ieškovei turėjo sumokėti iki 2022-01-01. Be to, šalys susitarė, jog atsakovei laiku neapmokėjus įmokų, ji ieškovei mokės 2 (dviejų) procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną.

28. Atsakovė Sutartį vykdė netinkamai. 2019-12-30 sumokėjo 2000,00 Eur, 2020-03-27 – 1300,00 Eur, 2020-04-20 – 1300,00 Eur, 2020-05-20 – 1300,00 Eur, 2020-06-20 – 1300,00 Eur, 2020-07-20 – 1300,00 Eur. Nuo 2020-08-20 iki 2021-07-20 kitų įmokų atsakovė nebemokėjo, už šį laikotarpį įsiskolinimas ieškovei sudarė 15600,00 Eur. 2021-08-05 atsakovė sumokėjo ieškovei 21500,00 Eur (likusią Sutartyje nustatytos kainos dalį).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

31. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį sutartinės prievolės neįvykdžiusi įmonė (verslininkas) atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita.

32. Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties įvykdymui (CK 6.212 straipsnio 3 dalis).

33. UNIDROIT principų 7.1.7 straipsnyje, kurio pagrindu yra suformuluotas CK 6.212 straipsnis, vartojama ne sutarties šalies atleidimo nuo atsakomybės, o sutarties nevykdymo pateisinimo, šalies atleidimo nuo nevykdymo padarinių formuluotė. Taigi nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jai negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).

34. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020).

35. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Be to, dėl CK 6.256 straipsnio 4 dalie kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo leidėjas komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybę išskyrė iš kitų subjektų atsakomybės ir jai iškėlė didesnius atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimus. Įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad sumažintų jų poveikį. Būtent todėl įstatymo leidėjas atskirai nustatė, kad aplinkybės, kai sutartis neįvykdoma dėl to, kad rinkoje nėra prekių, reikalingų prievolei įvykdyti, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles, nelaikomos nenugalima jėga (force majeure), sudarančia pagrindą atleisti nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2007; 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).

36. Atsakovės vertinimu, ji pagrindė, jog nenugalimos jėgos aplinkybių (COVID-19 pandemijos) nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; dėl laikino pobūdžio aplinkybių (COVID-19 pandemijos plitimo ir jos suvaldymui taikytų Vyriausybės veiklos apribojimų) atsakovė neturėjo galimybės vykdyti ūkinę veiklą; neturėdama galimybės vykdyti pagrindinės statybų veiklos, negalėjo gauti pajamų; negalėdama gauti pajamų ne dėl savo kaltės ir ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių, atsakovė negalėjo laikinai vykdyti sutartinių įsipareigojimų ieškovei. Kadangi atsakovė įrodė, jog jos nurodytos faktinės aplinkybės atitinka CK 6.212 straipsnyje įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuotų nenugalimos jėgos aplinkybių kriterijų visumą, o teismas nenustatė, kad atsakovės nurodytos aplinkybės buvo Sutarties sudarymo metu ir jų atsiradimą buvo galima protingai numatyti, nenurodė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, jog tas aplinkybes atsakovė galėjo kontroliuoti ar galėjo užkirsti joms kelią, todėl neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės už Sutarties nevykdymą dėl force majeure aplinkybių (COVID-19 pandemijos).

37. Pirmasis karantinas Lietuvoje buvo įvestas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-03-14 nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“, o juo nustatyti tam tikro pobūdžio suvaržymai fiziniams ir juridiniams asmenims galiojo nuo 2020-03-15 iki 2020-06-16. Be to, atsižvelgiant į šalyje prasidėjusią nepalankią situaciją, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-11-04 nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje vėl buvo paskelbtas karantino režimas, galiojęs nuo 2020-11-07 iki 2021-06-30, kuriuo buvo vėl įvesti atitinkami apribojimai, privalomi fiziniams ir juridiniams asmenims.

38. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kiek paskelbti karantinai lėmė atsakovės negalėjimą įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus pagal Sutartį su ieškove. Atsakovė nurodė, kad dėl Vyriausybės nustatytų ūkinės veiklos ribojimų ji neturėjo teisėtos galimybės vykdyti ūkinės veiklos ir gauti pajamų, todėl ne dėl savo kaltės ir ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių laikinai negalėjo mokėti ieškovei įmokų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė nurodė, jog jos pagrindinė ūkinė-komercinė veikla yra statybos veikla, tačiau nustatytų karantinų režimų sąlygose minėta veikla nebuvo uždrausta arba kaip nors ribojama, t. y., vykdyti statybos veiklą nebuvo uždrausta ir iš esmės statybos veikla niekaip nebuvo ribojama.

39. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministras bei socialinės apsaugos ir darbo ministras 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 4-1171/A1-1301 „Dėl karantino metu ribojamų ir netiesiogiai ribojamų ūkinių veiklų sąrašo patvirtinimo“ patvirtino karantino metu ribojamų ūkinių veiklų sąrašą, tačiau šiame sąraše statybos veikla taip pat neįvardinta.

40. Iš atsakovės pateikto apdraustųjų asmenų sąrašo už laikotarpį nuo 2020-08-01 iki 2021-07-31 matyti, kad bendrovėje laikotarpio pradžioje dirbo 7 darbuotojai, iš kurių 3 buvo priimti galiojant karantino režimui, 2 darbuotojai priimti prieš pat karantino režimo paskelbimą, o atleisti iš darbo negaliojant karantino režimui 5 darbuotojai, tad be įmonės vadovo liko tik vienas darbuotojas. Iš atsakovės pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad atsakovė vykdė pinigines prievoles, gavo pajamų, tačiau ieškovei įmokų nemokėjo. Atsakovė pateikė 2021-11-16 pažymą, kurioje nurodyta, kad jos akcininkas padarė pavedimą į įmonės banko sąskaitą, kad įmonė galėtų atsiskaityti su ieškove iki numatyto galutinio atsiskaitymo.

41. Įvertinęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė dėl paskelbtų karantino režimų negalėjo vykdyti ūkinės-komercinės veiklos, kad Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės veiklos ribojimai tiesiogiai paveikė atsakovės galimybes generuoti iš vykdomos ūkinės veiklos gaunamas pajamas. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsakovė savo įsipareigojimų (laiku sumokėti įmokas) ieškovei neįvykdė dėl to, kad neturėjo reikiamų finansinių išteklių. Aplinkybė, jog sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalies nuostatas nelaikoma nenugalimos jėgos aplinkybe.

42. Atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, todėl savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo jos pačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020).

43. Be to, byloje nenustatyta, kad atsakovė, neįvykdžiusi Sutarties, pranešė ieškovei apie CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties įvykdymui (CK 6.212 straipsnio 3 dalis).

44. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei neįvykdė ne dėl susiklosčiusios situacijos (COVID-19 pandemijos plitimo ir jos suvaldymui taikytų Vyriausybės veiklos apribojimų), o dėl to, kad vykdyti su ieškove sudarytą Sutartį atsakovei nebuvo galimybės dėl reikiamų finansinių išteklių stygiaus. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina sąlygų pripažinti, kad sutarties atsakovė neįvykdė dėl force majeure aplinkybių, visuma.

45. Remdamasi nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra teisinio pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą dėl force majeure (nenugalima jėga) aplinkybių (COVID-19 pandemijos), yra teisinga.

46. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovė, reikalaudama priteisti netesybas, savo procesiniuose dokumentuose net neteigė ir neįrodinėjo, kad dėl atsakovės laikino Sutarties nevykdymo būtų patyrusi bent minimalių nuostolių. Teismas tinkamai neįvertino, jog ieškovės prašoma priteisti netesybų suma neužtikrina prievolės šalių interesų pusiausvyros, o jokių nuostolių nepatyrusiai ieškovei tapo nepagrįsto pasipelnymo atsakovės sąskaita šaltiniu. Atsakovės vertinimu, teismo priteista suma šiuo atveju yra neprotinga ir akivaizdžiai per didelė, bet to, neatitinka atsakovės intereso, kad netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės. Teismas, nustatydamas, ar ieškovės netesybų dydis nėra pernelyg didelis, motyvuotai neatsižvelgė nei į šalių sutartinių santykių pobūdį, nei sutarties tikslus, nei atsakovės nurodytas prievolės pažeidimo aplinkybes, nei į ieškovės (kreditorės) patirtų nuostolių dydį, nei į atsakovės (skolininkės) elgesį, nei į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus.

47. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių arba ikisutartinių įsipareigojimų ar juos įvykdžius netinkamai (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020; 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021).

49. Paprastai šalys dėl netesybų ir jų dydžio susitaria sutartyje. Šiai sutarties sąlygai, kaip ir visai sutarčiai, taikomas sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali nustatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia ir tai, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018).

50. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022).

51. Netesybų mažinimo klausimu kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017).

52. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021).

53. Šalys – ieškovė (fizinis asmuo) ir atsakovė (juridinis asmuo) sudarė Sutartį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo. Pagal šalių sudarytos Sutarties 4.1 punktą atsakovė įsipareigojo 2000,00 Eur sumą ieškovei sumokėti į jos banko sąskaitą iš karto po Sutarties pasirašymo, o likusią 28000,00 Eur sumą įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip iki 2022-01-01, mokant po 1300,00 Eur kas mėnesį į ieškovės banko sąskaitą iki kiekvieno einamo mėnesio 20 dienos. Paskutinę 700,00 Eur įmoką atsakovė ieškovei turėjo sumokėti iki 2022-01-01. Atsakovės mokėjimai buvo neatlygintinai išdėstyti dalimis dviejų metų terminui. Be to, šalys susitarė, jog atsakovei laiku neapmokėjus įmokų, ji ieškovei mokės 2 (dviejų) procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Atsakovė žinojo, kiek ji privalės sumokėti ieškovei, jeigu netinkamai vykdys Sutartį, su tuo sutiko, tokį sutikimą patvirtindama savo parašu. Tokia Sutarties sąlyga atsakovei tiko, ji pripažino, kad egzistuoja aiškiai išreikštas ieškovės interesas gauti įmokas už parduotą nekilnojamąjį turtą Sutartyje nustatytais terminais. Atsakovė Sutartį vykdė netinkamai. Nuo 2020-08-20 iki 2021-07-20 kitų įmokų atsakovė nebemokėjo, už šį laikotarpį įsiskolinimas ieškovei sudarė 15600,00 Eur. 2021-08-05 atsakovė sumokėjo ieškovei 21500,00 Eur (likusią Sutartyje nustatytos kainos dalį). Už laikotarpį nuo 2021-02-21 iki 2021-08-05 susidarė 39390,00 Eur dydžio delspinigių skola, kurią ieškovė mažino ir prašė iš atsakovės priteisti 5000,00 Eur.

54. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad sumažinta delspinigių suma iki 5000,00 Eur nėra aiškiai per didelė ir atitinka netesybų paskirtį – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus.

55. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas netesybų dydį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl netesybų mažinimo. Šiuo atveju netesybos nukreiptos į minimalių ieškovės nuostolių atlyginimą ir nelaikytinos ieškovės pasipelnymo šaltiniu ar piktnaudžiavimu savo teise, siekiant nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Atsakovė (juridinis asmuo, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai) Sutartį sudarė laisva valia, ją vykdė netinkamai, nors mokėjimai buvo neatlygintinai išdėstyti dalimis dviejų metų terminui. Ieškovė prašomą priteisti delspinigių sumą sumažino iki protingos sumos, kuri nėra akivaizdžiai per didelė. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl delspinigių priteisimo yra teisėta ir pagrįsta.

56. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkinto ir ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

57. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas priteisti procesines palūkanas, reglamentuojamas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017).

58. Procesinės palūkanos priskiriamos kompensuojamosioms palūkanoms, t. y. atlieka dėl prievolės neįvykdymo patirtų nuostolių kompensuojamąją funkciją. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-403/2019).

59. Kasacinis teismas yra pateikęs bendro pobūdžio išaiškinimą, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, jog jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

60. Kasacinio teismo praktikoje taip pat atskleistas CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio ryšys. Jis yra toks, kad iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

61. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą ir priteisė iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

62. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė įrodymų, kuriais grindė padarytas išvadas, vertinimo, nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė atsakovės įrodymus, nenurodė aiškių ir konkrečių motyvų, kuriais remiantis padarė išvadas, pažeidė procesinės teisės normas.

63. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo įvertintos ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

Dėl bylos procesinės baigties

64. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo jo keisti ar naikinti, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

65. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

66. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė V. D. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateiktas 2022-05-22 mokėjimo nurodymas, patvirtinantis apie 689,70 Eur sumos sumokėjimą advokatui už suteiktas teisines paslaugas.

67. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

68. Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, ieškovės pateikto procesinio dokumento turinį, apimtis, byloje nagrinėtus klausimus, minėtas rekomendacijas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, todėl ieškovei V. D. iš atsakovės UAB „Armaneidas“ priteistina 689,70 Eur suma bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Armaneidas“ (į. k. 305261053) 689,70 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.