- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-25
- Bylos Nr.
- e2-120-464/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00593-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- D. Ž., L. Ž.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo D. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1977-587/2020 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovams D. Ž. ir L. Ž. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. K. 2020 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydamas solidariai iš atsakovų D. Ž. ir L. Ž. priteisti 45 000 Eur skolą, 12 341,25 Eur palūkanas, 11 proc. metines palūkanas nuo 45 000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovo D. K. ir atsakovo D. Ž. 2016 m. rugsėjo 7 d. buvo sudaryta ir patvirtinta notariškai paskolos sutartis, kuria ieškovas atsakovui D. Ž. suteikė 45 000 Eur paskolą, pinigus pervedant bankiniu pavedimu, o paskolos gavėjas įsipareigojo paskolos sumą ieškovui grąžinti iki 2017 m. rugsėjo 7 d. sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Paskolos gavėjas iki nurodyto termino paskolos kartu su visomis sutartomis palūkanomis negrąžino.
3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 57 341,25 Eur vertės atsakovams D. Ž. ir L. Ž. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant jais disponuoti, o nesant galimybės areštuoti atsakovų nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus už minėtą sumą, areštuoti atsakovams D. Ž. ir L. Ž. priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovus, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant daryti atsiskaitymus su ieškovu D. K..
4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį ieškovas grindė argumentais, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, atsakovų piniginė prievolė ilgai nevykdoma, piniginio reikalavimo suma yra didelė, o atsakovai yra fiziniai asmenys. Visa tai leidžia teigti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali tapti nebeįmanomu. Labai tikėtina ir tai, kad atsakovai, pateikus teismui šį ieškinį, imsis veiksmų dėl priklausančio turto, siekdami apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi ieškovo D. K. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
6. Teismo vertinimu, ieškovas aiškiai suformulavo savo reikalavimų atsakovams dėl paskolos grąžinimo faktinį pagrindą, nurodė jo teisinius argumentus, pateikė rašytinius įrodymus, kuriais įrodinėja ieškinyje nurodytas aplinkybes, todėl ieškinys yra prima facie (preliminariai, tikėtinai) pagrįstas.
7. Vertindamas ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis šis grindė grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, teismas padarė išvadą, kad jos nėra pakankamos realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui konstatuoti. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovai nuo paskolos suteikimo momento ieškovui jau yra sumokėję iš viso 5 827,50 Eur, į duomenų apie atsakovams iškeltas kitas bylas Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nebuvimą, į teismo nutartimi patvirtintą atsakovo D. Ž. ir „Swedbank“ AB ne teismo procese sudarytą taikos sutartį, teismas sprendė, kad atsakovas nevengia prievolių atsakovui ir kitiems kreditoriams vykdymo.
8. Teismas, vadovaudamasis konkrečiais Lietuvos apeliacinio teismo praktikos pavyzdžiais, taip pat nurodė, kad jau yra paneigta didelės ieškinio sumos prezumpcija kaip savaime sprendimo įvykdymo pasunkėjimą pagrindžianti aplinkybė, nes neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimo (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Taip pat pažymėjo, kad tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovų nesąžiningumą ir (ar) jų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, tačiau šiuo atveju ieškovas tokių įrodymų teismui nepateikė ir nepaneigė teismų praktikoje įtvirtintos atsakovų sąžiningumo prezumpcijos.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Ieškovas D. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovui faktinę grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), todėl arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis ir tokiomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, kaip didele ieškinio suma, prievolės nevykdymu labai ilgą laiką ar skolininko buvimu fiziniu asmeniu.
9.2. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės proporcingos siekiamiems tikslams ir pakankamai užtikrina tiek ieškovo, tiek atsakovų teisėtų interesų pusiausvyrą. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo (priedas Nr. 1) matyti, kad atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – 3/5 pastato – prekybos patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Šio turto areštas, uždraudžiant jį perleisti arba įkeisti, nagrinėjamu atveju būtų proporcinga priemonė, nors iš dalies užtikrinanti ieškovo teisėtus interesus, kita vertus, toks areštas nesukeltų jokių realių problemų ir atsakovams, kurie šiuo turtu galėtų ir toliau naudotis.
9.3. Su teismo pozicija, kad didelė ieškinio suma nesuponuoja poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galima sutikti tik iš dalies. Akivaizdu, kad didelė reikalavimo suma bei tai, jog atsakovai yra fiziniai asmenys, objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kadangi piniginė prievolė nevykdoma jau ilgą laiką, labai tikėtina, kad atsakovai teisminio proceso metu svarstys situacijas, kurios jiems leistų ateityje realiai neįvykdyti būsimo teismo sprendimo, o tokio nesąžiningo veikimu galėtų tapti ir jų turimo turto savininkų pasikeitimas.
9.4. Teismas padarė aiškiai nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nevengia prievolių ieškovui vykdymo. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų bei ieškovo paaiškinimo, 2019 metais nė vienas iš atsakovų jam nepervedė nei vieno euro. 2020 metais ieškovui viso labo grąžinta tik 1 530 Eur, o vien paskolinta buvo 45 000 Eur, įsipareigojus skolą grąžinti iki 2017 m. rugsėjo 7 d. Akivaizdu, kad atsakovų piniginė prievolė nevykdoma labai ilgą laiką (daugiau nei 3 metus), taip esmingai pažeidžiant ieškovo teisėtus turtinius interesus. Nei faktas, kad atsakovams nėra iškelta kitų bylų, nei vieno jų sudaryta taikos sutartis su banku nepaneigia aplinkybės, kad atsakovai aiškiai vengia vykdyti pinigines prievoles ieškovui.
9.5. Šioje byloje susiklosčiusios aplinkybės rodo didelę riziką, kad atsakovai vykstančio teisminio proceso metu gali imtis nesąžiningų veiksmų, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų ženkliai pasunkintas ar pasidarytų nebeįmanomas. Pats piniginės prievolės nevykdymas yra ne tik neteisėtas, bet ir nesąžiningas veikimas, todėl išvada, kad nėra realios grėsmės, jog atsakovai nesieks sumažinti galimybės įvykdyti teismo sprendimą, nėra teisinga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prie atskirojo skundo pridėto dokumento
10. Apeliantas prie atskirojo skundo pridėjo Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, iš kurio matyti kad atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 3/5 dalys pastato – prekybos patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
12. Apelianto teikiamas apeliacinės instancijos teismui išrašas nebuvo pateiktas pirmosios instancijose teisme, be to, apeliantas apeliacinės instancijos teismui nesuformulavo ir prašymo šį dokumentą pridėti prie bylos bei nenurodė jokių priežasčių, kodėl šis dokumentas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 314 straipsnyje įtvirtinto naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo ribojimo taikymo išimčių, atsisako išrašą pridėti prie apeliacinės bylos.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti
13. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama eliminuoti teismo sprendimo neįvykdymo riziką (grėsmę). Jų taikymui būtina nustatyti abiejų būtinų sąlygų buvimą, t. y. tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad pateiktas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė nenustatęs antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
14. Pirmosios instancijos teismas apelianto prašymo argumentus, kuriais šis grėsmę teismo sprendimo įvykdymui susiejo su didele atsakovams, kurie yra fiziniai asmenys, ieškinio suma, taip pat aplinkybe, kad paskolos suma ilgą laiką nėra grąžinama, atmetė kaip savaime nepakankamus laikinų apsaugos priemonių taikymo poreikiui pripažinti, pasisakydamas, kad tokią grėsmę galėtų patvirtinti tik duomenys apie atsakovų nesąžiningumą ir (ar) jų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, tačiau apeliantas to neįrodinėjo.
15. Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo pozicija visiškai sutinka, ji atitinka Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, kurioje akcentuojama, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020).
16. Taigi, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai. Nei didelė ieškinio reikalavimų suma, nei prasta to asmens finansinė padėtis nėra savaime pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Toks šio procesinio instituto taikymo poreikio aiškinimas, kokį savo atskirajame skunde pateikia apeliantas, iš esmės reiškia, kad turto areštas automatiškai taikytinas visose bylose, kuriose fiziniams asmenims yra pareiškiamas didelės sumos reikalavimas, juolab kad ir byla yra inicijuojama tik tada, kai prievolės ne(į)vykdomos. Tačiau būtent toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio procesinio instituto, taikymo paskirčiai – užkirsti kelią aplinkybėms, realiai galinčioms apsunkinti arba padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
17. Taigi, apelianto atskirojo skundo argumentai, kad jo reikalavimo suma yra didelė, o atsakovai yra fiziniai asmenys ir yra gerokai praleidę terminą prievolei įvykdyti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog ši būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nagrinėjamu atveju neįrodyta. Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Turto arešto taikymas atsakovų turto masės nepadidina, todėl nei didelė ieškinio suma, nei tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, nėra aplinkybės, leidžiančios automatiškai taikyti turto areštą. Net jeigu byloje ir būtų pateikti išsamūs duomenys apie atsakovų finansinę padėtį, o ji būtų ne itin gera, tai taip pat negalėtų lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neįrodžius atsakovų nesąžiningų ketinimų vengti vykdyti galbūt jiems nepalankų teismo sprendimą.
18. Tokių jų ketinimų nepagrindžia ir apelianto įvardyta aplinkybė, kad atsakovai neatsiskaito su juo ilgą laiką. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovų nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ir pan.) ir taip apsunkinti galbūt apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32-516/2021). Kaip minėta, prievolės nevykdymas yra tik prielaida kreditoriui kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, tačiau jokiu būdu ne sąlyga automatiškai taikyti turto areštą.
19. Apeliantas nepateikė jokių atsakovų nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į sąmoningą siekį išvengti galimai jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, patvirtinančių įrodymų, išskyrus subjektyvius pasvarstymus, kad vien dėl to, jog piniginė prievolė nevykdoma jau ilgą laiką, atsakovai teisminio proceso metu svarstys situacijas, leisiančias jiems išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, be kita ko, ir susijusias su jiems priklausančio turto savininko pasikeitimu. Vien tik subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais, yra aiškiai nepakankama konstatuoti grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimą.
20. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių poreikį galima konstatuoti tik tada, kai įrodyti asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti turto areštą, nesąžiningi veiksmai, nukreipti į siekį išvengti arba apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi teisės aktai asmens nesąžiningumo nepreziumuoja, išskyrus tiesiogiai įstatymų leidėjo aptartus atvejus, apeliantui, siekiančiam pradinėje šio ginčo nagrinėjimo stadijoje tokių griežtų ribojimų atsakovams nustatymo, kaip jų turto ir / ar piniginių lėšų areštas, teko įrodinėjimo pareiga konkrečiais duomenimis pagrįsti atsakovų atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti nesąžiningus veiksmus, tikslingai nukreiptus į būsimo teismo sprendimo įvykdymo išvengimą ar apsunkinimą (CPK 12, 178 straipsniai). Vien jo subjektyvios nuomonės šioje situacijoje nepakako, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
21. Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad jo prašytas taikyti laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas, pirmiausia areštuojant atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, o tik vėliau pinigines lėšas, būtų proporcingas ir bent iš dalies užtikrintų apelianto interesus, tuo pačiu nepažeistų ir atsakovų teisės juo naudotis, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi. Minėta, kad visų pirma turėtų būti vertinama, ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkina abiejų būtinų sąlygų visumos testą, ir tik tada jau atsirastų prielaidos spręsti dėl konkrečių taikytinų ribojimų proporcingumo, atsižvelgiant į abiejų šalių interesų derinimo taisyklę.
22. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto nurodytas aplinkybes bei duomenis, kuriais šis grindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, ir apelianto prašymą išsprendė teisingai, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.