Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Mariaus Jankausko, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kristinos Latožienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. J. paskirta galutinė bausmė – areštas 40 (keturiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis prie šiuo nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės dalinio sudėjimo būdu pridėta Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės apribojimo bausmės, pakeistos pagal BK 65 straipsnio (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) taisykles į areštą, dalis ir R. J. paskirta subendrinta bausmė – areštas 60 (šešiasdešimčiai) parų.

R. J. pripažintas recidyvistu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2024 m. birželio 15 d., apie 23.15 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo buto virtuvėje žodinio konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį D. G. į kairę veido pusę, dėl ko jis parkrito ant grindų, po to prieškambaryje tyčia kumščiu sudavė dar vieną smūgį D. G. į veidą, dėl ko pastarasis parkrito ant grindų, taip padarydamas nukentėjusiajam D. G. poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, krūtinės ląstos srityje, kairiame žaste, pogleivio kraujosruvą ir muštines žaizdas lūpų vidiniame paviršiuje, odos įdrėskimus dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje – nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas jam fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertimo ar veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su paskirta arešto bausme bei prašo ją pakeisti laisvės apribojimo bausme arba, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti skirtos arešto bausmės vykdymą. Šiais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normų, išsprendė tiek R. J. baudžiamosios atsakomybės, tiek bausmės skyrimo klausimus bei nuteistajam paskyrė tinkamai individualizuotą, tiek padarytos veikos, tiek jo asmenybės pavojingumą atitinkančią, bausmę.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).

8. Taip pat, be pirmiau minėtų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teismas turi atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos (kompleksinės pagalbos siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-379-697/2018). Kartu bausmės skyrimo procesas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-788/2021). Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

9. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas R. J. skirtinos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o būtent, R. J. padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, kuria pasikėsino į kito asmens sveikatą bei kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenis – anksčiau buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, taip pat ir smurtinius (1 t, 122-133 b.l.), turi neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, nagrinėjamą veiką įvykdė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės; baustas administracine tvarka, duomenų apie skirtų baudų sumokėjimą byloje nėra (1 t., 134-146 b.l.); nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, nevedęs, kaltinamojo teigimu – turi vieną nepilnametį vaiką, priklausomybių ligų kabineto įskaitoje neregistruotas, duomenų apie kaltinamojo turimas psichines ligas ar gydymąsi dėl tokių ligų byloje nėra. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei į jo atsakomybę sunkinančią – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai R. J. gali būti pasiekti tik skiriant sankcijoje numatytą arešto bausmę bei jos trukmę nustatant didesnę nei galimas šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.

10. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė – prisipažinimas bei gailestis, jau buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, tai pripažįstant R. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai taip pat sudarė pagrindą byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinant nuteistajam skirtą bausmę vienu trečdaliu. Tų pačių aplinkybių pagrindu dar labiau švelninti nuteistajam skirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Kitų reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų švelnesnės bausmės rūšies, trukmės ar kitų nuteistojo teisinę padėtį lengvinančių nuostatų taikymo pagrįstumą, byloje nėra nustatyta. Nors apeliaciniame skunde R. J. ir prašo iš naujo įvertinti visą susidariusią situaciją (motyvus, konflikto priežastis) tvirtindamas, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo tik todėl, kad neblaivus nukentėjusysis iš esmės ir išprovokavo konfliktą nepagarbiu elgesiu prieš savo sutuoktinę V. G., tačiau bylos duomenų visuma šių teiginių nepatvirtina – kaip matyti iš nukentėjusiojo D. G. bei iš dalies ir jo sutuoktinės V. G. parodymų, žodinis konfliktas, pasibaigęs smurtiniais nuteistojo veiksmais, kilo išgertuvių metu V. G. prisėdus ant R. J. kelių parodyti šeimos fotoalbumo, po ko nukentėjusysis paprašė R. J. palikti jų namus dėl per ne lyg artimo elgesio su jo žmona (1 t., 34-35, 38-40, 76-77 b.l.). Taigi, kaip ir pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, duomenų, kad R. J. kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus prieš D. G. atliko gynybos tikslais, byloje nėra.

11. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, jog šiuo atveju nėra nustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, jų nenurodė ir apeliantas, kurios galėtų leisti daryti bent jau prielaidą, jog R. J. bausmės tikslai gali būti pasiekti skyrus apeliaciniu skundu prašomą laisvės apribojimo bausmę. Priešingai, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog R. J. skundžiamu nuosprendžiu yra teisiamas ketvirtą kartą, prieš tai buvusiais nuosprendžiais jam buvo skirtos laisvės apribojimo bausmės, tačiau akivaizdu, jog ši bausmės rūšis apeliantui buvo neefektyvi ir BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų nepasiekė. Kaip matyti, Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. kovo 9 d. nuosprendžiu apeliantui už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kuri Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartimi buvo pakeista į areštą 90 parų, taip pat ir veiką už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu R. J. įvykdė iš esmės tik pradėjęs atlikti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą 2 metų laisvės apribojimo bausmę (nuteistasis 2024 m. sausio 17 d. įtrauktas į Probuojamųjų asmens duomenų registrą) (1 t., 127 b.l.). Taigi, šių aplinkybių visuma paneigia galimybę R. J. taikyti jo pageidaujamą laisvės apribojimo bausmę, tuo labiau, vien tik nuteistojo pageidavimus atitinkanti bausmės rūšis nepadėtų pasiekti skiriamomis bausmėmis siekiamų tikslų. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog efektyvi resocializacija bei nusikalstamų polinkių ar smurtinio elgesio modelio keitimas iš esmės priklauso tik nuo paties nuteistojo pasiryžimo bei motyvacijos, ko šiuo atveju apeliaciniame skunde deklaruojamas kategoriškas požiūris apie skirtos bausmės neefektyvumą neatspindi.

12. Taip pat teisėjų kolegija visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad bausmės tikslai R. J. tegali būti pasiekti jam realiai atliekant arešto bausmę. Pažymėtina, jog esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Taigi, aptariamų nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Kaip jau buvo aptarta pirmiau, R. J. yra nedirbantis, darantis administracinius nusižengimus, už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką yra teisiamas trečią kartą (iš viso teistas keturis kartus), teistumas nėra išnykęs, o ir paskutiniąją nusikalstamą veiką įvykdė ankstesniu teismo nuosprendžiu skirtos bausmės vykdymo metu. Apeliantui buvo skirtos tiek laisvės apribojimo, tiek arešto bausmės, tačiau akivaizdu, jog jos nebuvo efektyvios ir nuteistajam jokio taisomojo poveikio neturėjo. Visos šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad jis nėra linkęs keisti savo elgesio modelio, taigi jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus R. J. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus jos atlikimo. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, būtent realus skirtos bausmės neatlikimas šiuo atveju prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

13. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad veiką už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu R. J. įvykdė neatlikęs ankstesniu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai prie šiuo nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės pridėjo paminėtu ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės apribojimo bausmės dalį, kurią pagal BK 65 straipsnio (redakcija, galiojusi 2021 m. gruodžio mėnesį įvykdytos nusikalstamos veikos padarymo metu pagal 2023 m. spalio 2 d. nuosprendį) taisykles pakeitė į areštą. Pažymėtina, jog šios bausmės buvo subendrintos taikant nuteistajam palankiausią – dalinio bausmių sudėjimo būdą, prie paskirtos 40 parų arešto bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės dalies, taigi, nei paskirtosios bausmės, nei galutinės subendrintos bausmės laikyti aiškiai per griežta, nėra teisinio pagrindo. Dėl skundo argumentų, susijusių su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšies pakeitimu, teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalimi, teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pakeisti ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmės dalį į griežtesnę bausmę.

14. Atsižvelgusi į pirmiau išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant ir paskiriant R. J. bausmę nebuvo nustatyta, todėl nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. J. apeliacinį skundą.