Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1447-828/2016 pagal ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ieškinį dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, skolos priteisimo atsakovams L. M., R. M., R. M., Z. M., B. M. tretiesiems asmenims R. M., I. M., R. M., A. M., institucijoms, teikiančioms išvadą – Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė Panevėžio miesto savivaldybės administracija kreipėsi į pirmosios instancijos teismą reikalaudama nutraukti (duomenys neskelbtini) su atsakove L. M. sudarytą Savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuomos (toliau ir – Sutartis), iškeldinti atsakovus su jų daiktais iš šio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos bei priteisti iš atsakovų L. M. ir R. M. solidariai 673,17 Eur skolą už patalpų nuomą.Nurodė, kad atsakovė bute, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), negyvena ir jis faktiškai jai nereikalingas. Atsakovė įtraukta į Anykščių rajono savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą ir gyvena adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. Nuomininkei išvykus gyventi kitur, nuomos sutartis laikytina pasibaigusia. Be to, atsakovai nemoka nuomos, komunalinių paslaugų mokesčių. Atsakovų skola už buto nuomą – 673,17 Eur, AB „Panevėžio butų ūkis“ už komunalines paslaugas – 381,74 Eur, AB „Panevėžio energija“ – 1809,50 Eur, UAB „Aukštaitijos vandenys“ – 55,46 Eur, AB „Energijos skirstymo operatorius“ – 140,16 Eur, (duomenys neskelbtini)-ojo namo savininkų bendrijai – 122,66 Eur. Atsakovė šiuo metu dengia skolas, bet už einamuosius mėnesius nemoka. Atsakovės L. M. gaunamos pajamos yra pakankamos vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, tačiau jie nėra vykdomi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės pareikštas ieškinys buvo tenkintas iš dalies, teismas priteisė ieškovei Panevėžio miesto savivaldybei iš atsakovės L. M. 403,89 Eur nuomos mokesčio, iš atsakovo R. M. 134,63 Eur nuomos mokesčio. Kitoje dalyje ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina susidariusias skolas dėl nuomos mokesčio bei mokesčių už nuomojamam būstui teikiamas komunalines paslaugas, tačiau atsakovė su (duomenys neskelbtini)-ojo namo savininkų bendrija 2015-12-21 sudarė skolos atsiskaitymo grafiką, 2016-02-09 periodinio mokėjimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsiskaitymo ir įsiskolinimo padengimo, o 2015-04-09 sudarė periodinio mokėjimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dėl periodinių mokėjimų AB „Panevėžio butų ūkis“ bei 2014-05-09 – periodinio mokėjimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 14,48 Eur periodinio skolos mokėjimo antstoliui S. R.. Kartu teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovės L. M. laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2016-01-31 gaunamos pajamos yra socialinės išmokos, kurių vidutinis dydis yra 919,80 Eur per mėnesį. Be to, atsakovės darbingumo lygis yra 35 procentai, ji viena išlaiko tris neįgalius nepilnamečius vaikus, remia neįgalų pilnametį sūnų ir jo šeimą, pilnametę dukrą ir tris jos mažamečius vaikus. Atsakovo R. M. pajamos yra 216 Eur mėnesinė socialinė parama.Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, jog byloje esantys duomenys nėra pakankami pripažinti, jog buto nuomininkai išvyko gyventi kitur, o ginčo butas nebėra nuomininkų naudojamas, dėl ko egzistuoja pagrindas nutraukti nuomos sutartį konstatavus Sutarties 6.2. punkte įtvirtintas sąlygas, o atsakovės L. M. išbraukimas iš socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos ir įrašymas į Anykščių rajono savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, ir socialinių paslaugų teikimas nurodytoje vietovėje negali būti pripažįstamas atsakovės gyvenamosios vietos pakeitimą pagrindžiančiu įrodymu, kadangi pati ieškovė nutraukė socialinių paslaugų teikimą atsakovei Panevėžyje. Be to, atsakovai šiuo metu savo gyvenamąsias vietas deklaruoja ginčo bute.Skundžiamame sprendime nurodyta ir tai, jog nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai turėtų būti iškraustyti iš gyvenamosios vietos nutraukus nuomos Sutartį ir dėl to, kad jie, kaip nuomininkai, ilgiau, kaip tris mėnesius nemoka nuompinigių bei mokesčių už komunalines paslaugas. Teismas sprendė, jog nors atsakovų mokėta suma nepadengė nei einamo mėnesio mokesčio už buto nuomą, nei susidariusių įsiskolinimų už komunalines paslaugas, tačiau tai neleidžia konstatuoti, jog atsakovai išvis nevykdo sutartinių įsipareigojimų, juo labiau kad atsakovė yra sudariusi skolų atsiskaitymo grafikus, kas rodo jog ji siekia vykdyti savo įsipareigojimus. Be to, atsakovė yra iš dalies nedarbinga, augina ir išlaiko tris neįgalius nepilnamečius vaikus bei ne kartą kreipėsi į ieškovę dėl kito būsto nuomos, kadangi šio negali išlaikyti. Be to, atsakovai nuomojamame bute gyvena daugiau nei dešimt metų, Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodoma, kad atsakovų iškeldinimas neprieštarautų vaikų interesams tik tuo atveju, jei jiems būtų suteikta kita gyvenamoji patalpa, tačiau pagal byloje esančius duomenis nei ieškovė, nei Panevėžio miesto Vaikų teisių apsaugos skyrius nepasiūlė jokių sprendimų dėl vaikų teisių į būstą apsaugos atsakovų iškeldinimo atveju. Atsižvelgęs į šių aplinkybių visetą, teismas sprendė, kad Sutarties nutraukimas ir atsakovų iškeldinimas iš jiems nuomojamo būsto būtų neproporcinga priemonė, juo labiau kad ieškovo interesai nėra tiek pažeidžiami, kad būtų pagrindas riboti tiek nuomininkės, tiek jos šeimos narių (tame tarpe ir neįgalių nepilnamečių vaikų) teises į būstą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 str. 4 d.). Priteisdamas ieškovei susidariusį įsiskolinimą už būsto nuomą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Sutartyje įtvirtina, jog nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas (Sutarties 5.2. p., CK 6.589 str.), dėl ko ir nuomininkės šeimos nariai turi pareigą mokėti nuomos mokestį. Kartu teismas įvertino, jog Sutartyje nenumatyta solidari nuomininko ir jo šeimos narių prievolė mokėti nuomos mokestį, dalis atsakovės šeimos narių yra nepilnamečiai, dėl ko už juos privalo mokėti atsakovė, o iš dalies pilnamečių šeimos narių ieškovė nereikalavo priteisti nuomos mokesčio. Dėl visų šių aplinkybių nuomos mokestis buvo priteistas tik iš atsakovų L. M. ir R. M..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstyta nagrinėjamu klausimu formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) forma. Ieškovė pabrėžia, kad atsakovams ginčo socialinis būstas nėra vienintelė gyvenamoji vieta. Be to, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovė buvo išbraukta iš socialinės rizikos šeimų sąrašo, kadangi pakeitė gyvenamąją vietą. Papildomai pabrėžiama, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. A1-212 patvirtintų Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyboje (skyriuje) tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatas šeimos, įtrauktos į socialinės rizikos sąrašus, yra įrašomos ir išbraukiamos Vaikų teisių apsaugos skyriaus teikimu, o ne asmens prašymu, o šiuo metu socialinės paslaugos atsakovei išties yra teikiamos Anykščių rajone. Be to, atsakovės vertinimu, suteiktas socialinis būstas jai yra per mažas ir per brangus, dėl ko ji išvyko gyventi pas brolį, ką patvirtina ir aplinkybė, jog patikrinimo metu atsakovė socialiniame būste nebuvo rasta. Taigi atsakovė su savo nepilnamečiais vaikais daugiau laiko praleidžia (duomenys neskelbtini) kaime, o ne ginčo bute, dėl ko ginčo buto poreikis nėra grindžiamas jo būtinybe.Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino ir realios atsakovų materialinės padėties, kadangi atsakovės pajamos būstui yra didesnės, nei valstybės nustatyta pajamų riba, nuo kurios asmuo įgyja teisę į valstybės paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, kadangi atsakovės pajamos per metus sudarė 10949 Eur. R. M. pajamos per metus sudaro 224 Eur per mėnesį, o pagal gyventojų registro duomenis jis vaikų neturi. Taigi aplinkybės, jog atsakovė L. M. išlaiko atsakovą R. M., o pastarasis – savo sugyventinę F. K., kuri taip pat gauna socialinę išmoką, bei sūnų, yra nepagrįstos. Apeliantės vertinimu, atsakovės argumentas, kad ji išlaiko ir savo pilnametę dukrą R. M. su trimis jos nepilnamečiais vaikais, kelia abejonių, kadangi pagal ieškovės turimus duomenis R. M. gyvenamąją vietą yra deklaravusi Šiaulių rajono savivaldybėje. Negana to, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kaip yra skirstomos jų gaunamos pajamos bei nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Apibendrindama ieškovė nurodo, kad byloje esantys duomenys pagrindžia, kad atsakovai negali būti priskiriami prie mažas pajamas gaunančių asmenų, dėl ko sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, nesant jokių objektyvių pateisinančių priežasčių, pripažintinas piktnaudžiavimu savo teisėmis, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tik formaliai vertino byloje esančius įrodymus ir jų visumą. Be to, Panevėžio miesto savivaldybėje egzistuoja didelis socialinio būsto poreikis, todėl pripažinus, kad atsakovams išlieka teisę į socialinį būstą, teisė virstų privilegija.Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Byloje nustatyta, kad atsakovė ir jos šeimos nariai, tarp kurių yra ir R. M., (duomenys neskelbtini) Savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu neterminuotai gyvena Panevėžio miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (6 – 7, 8 – 9, 10 b. l.). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje esantys duomenys išties patvirtina, kad atsakovė turi įsiskolinimų už buto nuomą bei teikiamus komunalinius mokesčius (12 – 14, 15, 16, 17 b. l.), nors jos vidutinės mėnesinės pajamos laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2016-01-31 (socialinės išmokos) siekė 919,80 Eur (18 b. l.). Atsižvelgdama į tai, o taip pat tvirtindama, jog atsakovė kartu su šeimos nariais išvyko gyventi į kitą savivaldybę, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama nutraukti Sutartį, iškeldinti atsakovus su jų daiktais iš šio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, bei priteisti iš atsakovų L. M. ir R. M. solidariai 673,17 Eur skolą už patalpų nuomą. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovai turi atlyginti įsiskolinimą už nuomą, tačiau nėra pagrindo nutraukti sudarytą Sutartį ir iškeldinti juos iš nuomojamo būsto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o taip pat apeliacinį skundą, sprendžia, jog teismas išsamiai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, o taip pat padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Pažymėtina, kad sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus, taikant teisės normas, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl apeliacinio skundo motyvų.Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad EŽTK 8 str. pažeidimas konstatuojamas ir iškeldinimas iš būsto pripažįstamas neproporcingu, kai tokia priemonė nepagrįstai suvaržo asmenų teises, neatitinka pažeidimo sunkumo, taikoma neatsižvelgus į iškeldinamo asmens siekius ir galimybes pašalinti pažeidimą. Pagrindu neiškeldinti asmenis gali būti iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis, ilga gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014).Pateiktame apeliaciniame skunde ieškovė tvirtina, kad atsakovams ginčo socialinis būstas nėra vienintelė gyvenamoji vieta, kadangi atsakovė daugiau laiko praleidžia ne ginčo bute, o Anykščių rajone, kur jai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu išbraukus atsakovę iš socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus apskaitos, yra teikiamos socialinės paslaugos. Išties, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-10-22 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė buvo išbraukta iš socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos (11 b. l.), o be to, kaip nurodo patys atsakovai, jie retkarčiais keletui savaičių išvyksta pagyventi pas L. M. brolį į Anykščių rajoną (42 – 44, 45 – 47 b. l.). Tačiau visos šios aplinkybės, kaip ir ieškovės nurodyti duomenys, kad L. M. nuo 2015-11-10 yra įtraukta į Anykščių rajono savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, nepaneigia fakto, jog nuomininkai gyvena ginčo bute. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, išties, vien faktas, kad asmens gyvenamoji vieta deklaruota ginčo bute, nereiškia nei faktinių nuomos santykių, nei buto užėmimo fakto, tačiau nustatant asmens gyvenamąją vietą, vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. Be to, laikinai išvykusiems nuomininkams teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama 6 mėn. su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas, o jei laikinai išvykusįjį, kuris grįžo po nustatyto termino, pasilikę nuomininkai, pilnamečiai šeimos nariai ir buvę šeimos nariai priima gyventi nuomojamoje patalpoje, jo prarasta teisė į nuomojamą gyvenamąją patalpą laikoma atnaujinta (CK 6.591 str.) Tuo tarpu kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos (CK 6.609 str.3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532-313/2015). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos kanceliarijos 2016 m. sausio 18 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), nuomininkai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę būtent ginčo objekte (10 b. l.), atsakovės L. M. nurodytos aplinkybės, jog šeimai sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos Panevėžyje, vaikai lanko Panevėžio P. K. pradinę mokyklą, o atsakovas R. M. ginčo bute su šeima gyvena nuolat, nėra paneigtos; o tarp šalių sudarytoje Sutartyje yra numatyta, jog laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusias šeimos nariui, teisė į gyvenamąją patalpą paliekama 6 mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už teikiamas paslaugas. Daryti kategorišką išvadą, jog atsakovė išvis nemoka nuomos ir komunalinių mokesčių, iš byloje esančių įrodymų nėra teisinio pagrindo. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, jog 2016-03-16 patikrinimo metu ginčo bute buvo rasti nuomininkės šeimos nariai bei jų artimieji, o taip pat kad atsakovė L. M. 2015-12-21 su namo savininkų bendrija sudarė skolos atsiskaitymo grafiką bei periodinių mokėjimų sutartis, išties neleidžia konstatuoti, jog nuomininkai išvyko gyventi kitur ir dėl to sudaryta nuomos sutartis turi būti nutraukta. Papildomai pabrėžtina, kad įtraukimas ar išbraukimas iš socialinės rizikos šeimų sąrašo, nesant kitų svarių įrodymų apie asmens gyvenamosios vietos pasikeitimą, nėra pakankamas išvadai dėl nuomininkų išvykimo iš socialinio būsto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės ir jos šeimos narių pripažinimo išsikrausčius iš ginčo būsto, nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos ir, priešingai nei nurodė apeliantė, byloje esančią įrodymų visumą vertino atsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių ypatybes. Apeliantės vertinimu aplinkybę, jog nuomininkai išvyko iš ginčo būsto patvirtina tai, kad atsakovė L. M. pati nurodė, kad jai socialinis būstas yra per mažas ir patikrinimų metu socialiniame būste ji nebuvo rasta. Tačiau ir tokie duomenys, atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes, byloje esančius duomenis, kad atsakovė L. M. ne kartą buvo kreipusis į Panevėžio miesto savivaldybę dėl erdvesnio būsto be patogumų suteikimo bei atsakovų tvirtinius, kad ginčo bute faktiškai gyvena devyni žmonės, taip pat neleidžia vertinti, kad nuomininkai yra išsikraustę iš ginčo patalpų. Negana to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai pažymėjo, jog atsakovei L. M. nuomojamas butas buvo tikrinamas tik du kartus, kurių vieną bute negalėjo būti gyvenama, nes tuo laikotarpiu jame nebuvo langų, o kita kartą – buvo rasti nuomininkės šeimos narys bei šeimos nario sugyventinė su mažamečiu vaiku. Tokie duomenys nėra paneigti. Taigi ieškovės atstovų atliktų tikrinimų rezultatai nesudaro pagrindo spręsti, kad nuomininkė kartu su šeimos nariais ginčo bute negyvena. Kitas esminis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino realios atsakovų materialinės padėties, kadangi atsakovės pajamos būstui yra didesnės, nei valstybės nustatyta pajamų riba, nuo kurios asmuo įgyja teisę į valstybės paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, o be to atsakovės argumentai, kad ji išlaiko pilnametę dukrą R. M. su jos vaikais bei pilnametį sūnų R. M. ir jo sugyventinę su sūnumi, yra nepagrįsti. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovės L. M. ir jos šeimos narių gaunamų pajamų atitikimas teisės aktų, suteikiančių teisę į valstybės paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, nuostatoms šiuo atveju nesudaro savarankiško pagrindo spręsti dėl Sutarties nutraukimo ir atsakovų iškraustymo nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos, kadangi ši aplinkybė, kaip savarankiškas Sutarties nutraukimo pagrindas, ieškovės nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė, kad 2016 m. atsakovės L. M. metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenis pateikia tik kaip papildomą informaciją, papildomai pagrindžiančią ieškinyje išdėstytus reikalavimus. Tokia atsakovės nurodoma aplinkybė dėl gaunamų pajamų dydžio pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išties yra svarbi sprendžiant klausimą dėl CK 6.611 straipsnyje nustatytų padarinių, vertinant šios priemonės proporcingumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, civilinėse bylose Nr. 3K-7-110/2012; Nr. 3K-3-192/2014). Tačiau pagal byloje esančias aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, atsakovės L. M. gaunamos pakankamai didelės vidutinės mėnesinės pajamos nepaneigia pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų, jog bylos duomenys nėra pakankami taikyti CK 6.611 nuostatas ir nutraukti Sutartį su atsakove L. M. šiuo pagrindu, kadangi, atsižvelgiant į sudarytus skolos atsiskaitymo grafikus bei komunalinių mokesčių mokėjimo žiniaraščius, atsakovė L. M. bent iš dalies siekia įvykdyti finansines prievoles; dalis mokesčių įmokų atsakovės L. M. buvo atlikti prieš paskutinį mėnesį prieš ieškovei kreipiantis į pirmosios instancijos teismą (13 – 14 b. l.); 2016 m. kovo 16 d. ieškovės atstovės atlikto patikrinimo ginčo bute metu nebuvo nustatyta, jog nuomojamame bute būtų netvarkinga, o be to pagal CK 6.611 str. nuostatas nuomininkui nemokant buto nuompinigių ar mokesčių už komunalines paslaugas sudaryta nuomos sutartis tik gali būti nutraukiama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovai nepateikė gaunamų pajamų paskirstymo įrodymų, o dalis atsakovės L. M. nurodytų aplinkybių apie išlaikomus asmenis nėra pagrįstos įrodymais, nepaneigia pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų, jog Sutarties nutraukimas ir atsakovų iškeldinimas iš jiems nuomojamo būsto nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga priemonė, o ieškovės interesai dėl ieškovo nurodytų pagrindų šiuo atveju nėra tiek pažeidžiami, kad būtų pagrindas riboti tiek nuomininkės, tiek jos šeimos narių (tame tarpe ir neįgalių nepilnamečių vaikų) teises į būstą (CK 1.5 str. 4 d.). Kartu ieškovė tvirtina, kad atsakovai nepateikė jokių duomenų apie gautų pajamų skirstymą, dėl ko nėra galimybės vertinti, ar atsakovai nevykdo sutartinių įsipareigojimų dėl objektyvių priežasčių. Tačiau tokios aplinkybės nekeičia skundžiamame sprendime bei virš išdėstyto nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų vertinimo, juo labiau kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovės atstovė, dėstydama reikalavimus bei argumentuodama prašymą tenkinti ieškinį, rėmėsi atsakovės L. M. išdėstytais argumentais, jog nuomininkė L. M. iš gaunamų pajamų išlaiko ne tik savo nepilnamečius vaikus, tačiau ir pilnamečius vaikus bei jų atžalas.Taigi nors ieškovė vertina, kad atsakovai negali būti priskirti prie mažas pajamas gaunančių asmenų, tačiau ši aplinkybė nei pati savaime, nei vertinant ją kartu su CK 6.611 str. nuostatomis, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės prašymo nutraukti Sutartį ir iškeldinti atsakovus iš socialinio būsto.Pateiktame apeliaciniame skunde ieškovė nurodo ir tai, kad šiuo metu egzistuoja didelis socialinių būstų poreikis, o nepagrįstas atsakovų teisės į socialinį būstą pripažinimas tampa privilegija. Tačiau ir su šiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti ir virš išdėstyti argumentai pagrindžia, jog faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudaro sutartinio ar įstatyminio pagrindo nutraukti tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą Sutartį. Dėl to pripažinimas, kad atsakovams išlieka teisė į socialinį būstą, nors egzistuoja didelis socialinių būstų poreikis, nerodo, jog atsakovei bei jos šeimos nariams yra suteikiamos privilegijos.Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir atskirai dėl jų nepasisakoma.Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.