Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9-840/2015 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovei I. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, įrodymų vertinimo taisykles, nevykdė jam suteiktų pareigų, priėmė absoliučiai formalų sprendimą, objektyviai neištyrė byloje susidariusios situacijos ir vien formaliai konstatavo esą buvus paskolos teisinius santykius. Teismas neįvertino, kad ieškovės piniginiai pervedamai buvo atliekami atsakovei todėl, kad M. K., kai gyveno ir dirbo Norvegijoje, neturėjo galimybės naudotis elektroninės bankininkystės paslaugomis iki pat 2009 m. gruodžio mėnesio. Teismas privalėjo kritiškai vertinti faktą, kad ieškovė, teigdama, jog jau keletą metų skolos atsakovė negrąžina, nei karto su prašymu grąžinti skolą į atsakovę nesikreipė. Nurodė, kad visiškai nesuvokiamas teismo teiginys esą ieškinio pateikimas teismui taip pat gali būti vertinamas kaip skolos pareikalavimas.Teismas nesiaiškino ieškovės atliktų mokėjimų nurodymų, kuriuose turėjo būti nurodyta paskolos gavėjo – atsakovės – įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui – ieškovei – tokias pačias pinigų sumas. Teismas neįvertino, kad atlikti mokėjimai yra vienašališki ieškovės veiksmai ir sprendimai pervesti atsakovei mokėjimo dokumentuose nurodytas pinigų sumas tam tikriems konkretiems tikslams. Teismas nepagrįstai vadovavosi vien tuo faktu, kad ieškovės atsakovei pervesti pinigai, savaime įrodo paskolos teisinių santykių buvimą. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovės neva patirtas išlaidas už dokumentų vertimus, kadangi, kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, dokumentų vertimo išlaidas apmokėjo M. K., kuris nėra šios bylos šalimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pagrįstumas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys dėl skolos iš apeliantės priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, taip pat proceso teisės normų, nustatančių įrodymų įvertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

Kadangi apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl paskolos sutarties tarp ieškovės ir atsakovės sudarymo fakto, teisėjų kolegija, visų pirma, pasisako šiuo klausimu. Formuodamas teismų praktiką, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Kolegijos nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadai, yra pagrindas spręsti, jog ieškovė neįrodė, kad tarp bylos šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 9 d. iki 2009 m. liepos 7 d. atlikdama 13 (trylika) piniginių pervedimo operacijų suteikė atsakovei 5 140,75 Eur (17 750 Lt) ir 120 000 Norvegijos kronų (NOK) paskolą.

Pagal CK 6.870 str., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 600 eurų); rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1 d., 3 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Šioje byloje būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Rašytinės formos paskolos sutartis ar sutartys sudarytos nebuvo. 2007-10-09, 2007-11-11, 2007-11-12, 2007-12-01, 2007-12-03, 2007-12-04, 2007-12-05, 2007-12-07, 2008-08-08, 2009-03-06, 2009-05-21, 2009-06-17, 2009-07-07 banko mokėjimų nurodymais ieškovė iš savo asmeninės banko sąskaitos iš viso pervedė atsakovei 5 140,75 Eur (17 750 Lt) ir 120 000 NOK; mokėjimo nurodymų paskirtyse nurodyta – „sąskaitos papildymas“; atsakovė gautas sumas – 2007-10-09 – 12 000 NOK, 2007-11-11 – 868,86 Eur (3 000 Lt), 2007-11-12 – 868,86 Eur (3 000 Lt), 2007-12-01 – 868,86 Eur (3 000 Lt), 2007-12-03 – 868,86 Eur (3 000 Lt), 2007-12-04 – 868,86 Eur (3 000 Lt), 2007-12-05 – 362,02 Eur (1 250 Lt), 2007-12-07 – 15 000 NOK, 2008-08-08 – 13 000 NOK, 2009-03-06 – 10 000 NOK, 2009-05-21 – 434,43 Eur (1 500 Lt), 2009-06-17 – 40 000 NOK, 2009-07-07 – 30 000 NOK, iš viso 5 140,75 Eur (17 750 Lt) ir 120 000 NOK, priėmė ir šiomis lėšomis disponavo. Atsakovė iš savo asmeninės banko sąskaitos pervedė ieškovei 2008-05-14 – 14900 NOK, 2008-06-13 – 18 000 NOK, 2008-08-13 – 12900 NOK , iš viso 45800 NOK (kas pagal 2014-06-11 Norvegijos kronos ir Lietuvos lito santykį (0,42565) sudaro 19494,77 Lt) – 5646,07 Eur. Banko mokėjimų nurodymuose turinio „mokėjimo paskirtis: sąskaitos papildymas“ aiškinimas, aiškinant jį lingvistiškai, neleidžia teismui pripažinti, jog ieškovė skolino atsakovei mokėjimo nurodymuose įvardintas pinigų sumas (CK 6.193 str.). Mokėjimų nurodymuose taip pat nėra nurodyta esminė paskolos sutarties sąlyga, t. y. paskolos gavėjo, šiuo atveju – atsakovės, įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjai – ieškovei tokias pačias pinigų sumas. Minėti mokėjimai yra vienašaliai ieškovės patvarkymai pervesti atsakovei šiuose mokėjimo dokumentuose nurodytas pinigų sumas tam tikram tikslui, tačiau šie mokėjimo dokumentai negali būti laikomi paskolų sutartimis. Šalys nesudarė rašytinės paskolos sutarties, t. y. kartu jos prisiėmė riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Nė viena iš šalių - nei ieškovė, nei atsakovė - neginčija pinigų pervedimo ir atitinkamai pinigų gavimo fakto. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovės jai sumokėtas sumas. Atsakovė nurodė, kad tai buvo ne paskola, o pinigai, kuriuos ieškovė ir jos brolis siųsdavo atsakovei tam, kad ši juos persiųstų savo motinai N. Š., kuri pirktų jiems įvairias prekes, kurias jie grįžę iš Norvegijos į Lietuvą pasiimdavo ar kurios būdavo jiems išsiunčiamos, ar perduodamos per kitus asmenis, taip pat vykdytų paslaugas, kitaip tariant, veiktų išimtinai ieškovės ir jos brolio interesais ir jų naudai. Tai patvirtina atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai, PVM sąskaitos faktūros, banko sąskaitos išrašai, netgi ieškovės išduotas įgaliojimas atsakovės motinai N. Š. jos vardu tvarkyti reikalus. Įvertinęs šalių argumentus ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, kad vien faktas, jog ieškovė pervedė atsakovei pinigus, savaime neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo. Atsakovės nurodytos aplinkybės, susijusios su jos ir ieškovės bei jos brolio bendru gyvenimu ir darbu Norvegijoje, ieškovės brolio ir atsakovės gyvenimu Norvegijoje kartu neįregistravus santuokos, ir ieškovei nepaneigus atsakovės aiškinimo dėl bendrai gyvenant įgyto turto ir kitų aplinkybių, kurios, be kita ko, nustatytos ir Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-367-390/2013, iš dalies pakeistame Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-316/2014, leidžia spręsti, jog ieškovės atsakovei pervesti pinigai iš tiesų buvo pervedami kitais pagrindais, tačiau tai nebuvo pasiskolintos lėšos. Ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarusios dėl paskolos sutarties sudarymo, paskolos grąžinimo, taip pat nesant įrodymų, patvirtinančių atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovės pervestas sumas, kitokių rašytinių tiesioginių ar netiesioginių paskolos sandorio sudarymo įrodymų, galima spręsti, kad ieškovės pateikti mokėjimo nurodymai ir pinigų perdavimo (pervedimo) atsakovei faktai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tarp šalių buvus paskolos teisinius santykius (CK 6.193 str., 6.870 str.).

Kadangi byloje nenustatyta, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ieškovės reikalavimai priteisti jai iš atsakovės 14 287,89 Eur (49333,23 Lt) skolą, 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas laikytini nepagrįstais, jie turi būti atmesti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija panaikina Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą ir priima naują sprendimą – ieškinį atmesti. Panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdama naują sprendimą teisėjų kolegija naujai išsprendžia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d. įtvirtintą taisyklę. Ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovei priteistinos jos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 98 str. 1, 3 d.). Atsakovės išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti – 2 091,54 Eur (b. l. 91, b. l. 166 - 168, t. III), atsižvelgiant į ginčo esmę, bylos sudėtingumą, vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 p., 8.2 p., 8.18 p., yra pagrįstos, atitinka teisingumo bei protingumo principus. Atsakovės sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis sudaro 313 Eur (b. l. 152, t. III). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų vertimu ir jų kopijų darymu apeliacinės instancijos teisme sudaro 20,12 Eur. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovės CPK 88 str. 1 d. 1, 9 p. pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.

a. k. (duomenys neskelbtini) 2091,54 Eur (du tūkstančius devyniasdešimt vieną eurą ir 54 euro centus) advokato pagalbos išlaidų, 313 Eur (tris šimtus trylika eurų) žyminio mokesčio ir 20,12 Eur (dvidešimt eurų ir 12 euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu ir jų kopijų darymu apeliacinės instancijos teisme.