- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-164-196/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02603-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- L. L., M. P., V. D., Ž. E.
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Antano Rudzinsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. L., M. P., V. D. ir Ž. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Elektra visiems“ ieškinį atsakovams L. L., M. P., V. D. ir Ž. E. dėl sandorių (įkeitimo lakštų) pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiais ieškovės ir atsakovų 2013 m. rugsėjo 30 d. įkeitimo sandorius, priteisti iš atsakovų ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad 2011 m. kovo 15 d. tarp ieškovės ir atsakovų V. D., L. L. ir Ž. E. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovai suteikė ieškovei 450 000 Lt paskolą. 2011 m. lapkričio 3 d. tarp ieškovės ir atsakovo M. P. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovas M. P. suteikė ieškovui 400 000 Lt paskolą. 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovė su kiekvienu atsakovu sudarė įkeitimo sandorius, kuriais atsakovams jų suteiktų paskolų grąžinimui užtikrinti ieškovė įkeitė visas esamas ir būsimas ieškovės reikalavimo teises į visas lėšas, gautinas pagal visas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovės sudarytas su trečiaisiais asmenimis. Ieškovės skola pagal 2011 m. kovo 15 d. paskolos sutartį yra 130 329 Eur, o skola pagal 2011 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartį yra 115 848 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą.Ieškovės teigimu, įkeitimo sandoriai pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises, nes ieškovė, būdama nemoki, įkeitimo sandoriais suteikė atsakovams prioritetą prieš kitus kreditorius gauti savo reikalavimų patenkinimą. Pagal 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovės balansą ieškovės turto vertė buvo 1 882 759 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 3 175 904 Eur, t. y. trumpalaikiai ieškovės įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto ieškovės turto vertės. Pagal 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovės pelno (nuostolių) ataskaitą ieškovė 2013 metais patyrė 1 468 856 Eur nuostolį. Ieškovė, patirdama tokio dydžio nuostolį, privalėjo ypatingai kritiškai vertinti savo finansines galimybes įvykdyti įsipareigojimus visiems kreditoriams. Įkeitimo sandorių sudarymo metu ieškovės įsipareigojimai vienam iš kreditorių AB „LITGRID“ sudarė 448 200,85 Eur, iš kurių 175 955,20 Eur įsipareigojimai buvo pradelsti. Ieškovė, turėdama pradelstų įsipareigojimų kreditoriui AB „LITGRID“, suteikė atsakovams galimybę patenkinti savo reikalavimus pirmumo tvarka, nors įkeitimo sandorių sudarymo metu ieškovės įsipareigojimų atsakovams pagal paskolos sutartis įvykdymo terminai dar nebuvo suėję. Atsakovai, sudarydami įkeitimo sandorius, taip pat buvo nesąžiningi, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad įkeitimo sandoriai pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises. Kadangi įkeitimo sandoriai buvo sudaryti praėjus daugiau kaip dvejiems metams po paskolų sutarčių sudarymo, o paskolos sutartyse nebuvo numatytas ieškovės įsipareigojimas užtikrinti paskolų grąžinimą, tampa aišku, kad atsakovams buvo žinoma sunki ieškovės turtinė padėtis įkeitimo sandorių sudarymo metu ir atsakovai įkeitimo sandoriais siekė apsaugoti savo turtinius interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino negaliojančiu sutartinį įkeitimą, sudarytą 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovės BUAB „Elektra visiems“ ir atsakovų Ž. E., L. L. ir V. D., notarinio registro Nr.3-7896; pripažino negaliojančiu sutartinį įkeitimą, sudarytą 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovės BUAB „Elektra visiems“ ir atsakovo M. P., notarinio registro Nr. 3-7898; priteisė iš atsakovo L. L. valstybės naudai 869 Eur žyminį mokestį, iš atsakovo M. P. – 2 461 Eur žyminį mokestį, iš atsakovės V. D. – 2 026 Eur žyminį mokestį, iš atsakovo Ž. E. – 434 Eur žyminį mokestį.Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovų V. D., L. L. ir Ž. E. buvo sudaryta 2011 m. kovo 15 d. paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovai suteikė ieškovei 450 000 Lt paskolą. 2011 m. lapkričio 3 d. ieškovės ir atsakovo M. P. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovas M. P. suteikė ieškovei 400 000 Lt paskolą. 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovė su atsakovais sudarė įkeitimo sandorius, kuriais atsakovams jų suteiktų paskolų grąžinimui užtikrinti ieškovė įkeitė visas esamas ir būsimas ieškovės reikalavimo teises į visas lėšas, gautinas pagal visas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovės sudarytas su trečiaisiais asmenimis. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą.Teismas taip pat nustatė, kad pagrindinė ieškovės veikla buvo nepriklausomo elektros energijos tiekimo veikla. Iš 2013 m. gruodžio 31 d. balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje esančių duomenų apie ieškovo turtinę padėtį 2012 – 2013 metais matyti, kad ieškovė 2012 metais patyrė 405 664 Lt nuostolį, o 2013 metais nuostolis išaugo iki 5 071 665 Lt. Ieškovės turtinė padėtis per 2013 metus smarkiai pablogėjo: mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nuo 4 686 958 Lt padidėjo iki 11 966 243 Lt, nors turto vertė didėjo žymiai mažiau – nuo 4 293 171 Lt iki 6 500 791 Lt. 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovės trumpalaikiai įsipareigojimai (10 965 760 Lt) viršijo į balansą įrašyto ieškovės turto vertę (6 500 791 Lt). Ieškovės nuosavas kapitalas tiek 2012 metais, tiek 2013 metais buvo neigiamas (-393 787 Lt ir -5 465 452 Lt). Iš ieškinyje, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovė neatsiskaitė su didžiausia kreditore AB „LITGRID“ už nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. tiektą balansavimo elektros energiją, pradelsta ieškovės skola AB „LITGRID“ 2013 m. rugsėjo 30 d., t. y. įkeitimo sandorių sudarymo metu, buvo 175 955,20 Eur, o visa Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartimi patvirtinta ieškovės skola AB „LITGRID“ yra 3 733 593,36 Eur.Iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nurodytų aplinkybių taip pat matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2014 m. vasario 27 d. nutarimu panaikino ieškovei išduotos nepriklausomo elektros energijos tiekimo licencijos galiojimą, taigi, nuo 2014 m. vasario 27 d. ieškovė veiklos faktiškai nebevykdė. Šioje nutartyje taip pat yra duomenys apie 2014 m. spalio 1 d. ieškovės balansą, pagal kurį ieškovės turto vertė 2014 m. spalio 1 d. buvo 3 722 035 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 12 273 139 Lt. Ta aplinkybė, kad ieškovė nuo 2014 metų pradžios veiklos nebevykdė, o ieškovės įsipareigojimai augo, leidžia padaryti išvadą, kad ieškovė jau 2013 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki, t. y. nesugebėjo vykdyti savo įsipareigojimų.Teismo vertinimu, nors byloje nėra 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovės balanso, tačiau ieškovės turtinės padėties 2013 m. rugsėjo 30 d. nėra pagrindo vertinti kitaip, nei 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo kad, ieškovės turtinė padėtis buvo bloga jau 2012 metais (ieškovė veikė nuostolingai, ieškovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas), ieškovės turtinė padėtis 2013 metais smarkiai pablogėjo bei kad byloje nėra duomenų, jog ieškovės turtinė padėtis 2013 metais iš esmės pablogėjo tik metų pabaigoje, o ne blogėjo visų metų eigoje, tuo labiau, kad nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra tik trijų mėnesių laiko tarpas.Teismas konstatavo, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. įkeitimo sutartimis ieškovė, būdama faktiškai nemoki, įkeitė atsakovėms, kurioms įsipareigojimų įvykdymo terminas dar nebuvo suėjęs, visas iš ieškovės vykdomos veiklos gaunamas ir gautinas lėšas, taip apribodama kreditorės AB „LITGRID“ galimybę gauti savo reikalavimų, kurių įvykdymo terminas 2013 m. rugsėjo 30 d. jau buvo suėjęs, patenkinimą, taip pat suteikdama galimybę atsakovams gauti savo reikalavimų patenkinimą prioritetiškai prieš kitus kreditorius. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutarčių 4.1 p. nustatyta, kad ieškovė privalo grąžinti visą paskolos sumą su susikaupusiomis palūkanomis kai įvyksta šios sąlygos: praeina ne mažiau kaip 3 metai nuo paskolos įskaitymo ieškovo sąskaitoje dienos; atsakovai esamiems ieškovės akcininkams įstatymų nustatyta tvarka už nominalią vertę parduoda atsakovams priklausančias ieškovės akcijas ir šių akcijų perleidimas yra įforminamas asmeninėse ieškovės akcininkų vertybinių popierių sąskaitose arba, atsakovams įstatymų nustatyta tvarka pateikus esamiems ieškovės akcininkams pasiūlymus įsigyti visas jiems priklausančias ieškovės akcijas už nominalią jų vertę, esami ieškovės akcininkai atsisako tai padaryti arba nustatyta tvarka nesant atsakovų kaltės šių ieškovės akcijų neįsigyja. Iš šių, taip pat iš paskolos sutarčių 5.2, 5.3 p. sąlygų teismas padarė išvadą, kad atsakovai buvo ieškovės akcininkai, todėl atsakovams buvo ar turėjo būti žinoma ieškovės turtinė padėtis. Tai, kad paskolų grąžinimas buvo užtikrintas lėšų įkeitimu praėjus dvejiems metams po paskolos sutarčių sudarymo, o paskolos sutartyse nebuvo nustatyta ieškovės pareiga sudaryti įkeitimo sandorius, teismui leido manyti, kad įkeitimo sandorių sudarymo metu atsirado aplinkybės, leidžiančios atsakovams abejoti ieškovės galimybe įvykdyti įsipareigojimus pagal paskolos sutartis. Tokių aplinkybių buvimą, teismo vertinimu, patvirtina ne tik aukščiau nurodyti duomenys apie ieškovės turtinę padėtį įkeitimo sandorių sudarymo metu, bet ir teismo posėdžio metu atsakovų atstovės pateikti paaiškinimai, kad dėl 2013 metais neigiamai pasikeitusios situacijos elektros energijos rinkoje atsakovai nusprendė užsitikrinti suteiktų paskolų grąžinimą įkeitimu. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovė yra grąžinusi atsakovams ankščiau atsakovų suteiktas paskolas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovams nebuvo ar neturėjo būti žinoma sunki ieškovės turtinė padėtis, dėl kurios atsakovų suteiktų paskolų grąžinimas buvo užtikrintas iš ieškovės veiklos gaunamų pajamų įkeitimu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovai, prieš sudarydami įkeitimo sandorius, domėjosi, ar įkeitimo sandoriai nepažeis kitų ieškovės kreditorių teisių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai, sudarydami įkeitimo sandorius, buvo nesąžiningi, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog įkeitimo sandoriai pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises.Teismas, esant nustatytoms actio Pauliana taikymo sąlygoms, 2013 m. rugsėjo 30 d. įkeitimo sandorius pripažino negaliojančiais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai L. L., M. P., V. D. ir Ž. E. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Dėl kreditorės interesų pažeidimo
Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir pripažindamas negaliojančiais įkeitimo sandorius, nepagrįstai taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalies normas, kurios galėjo būti taikomos tik tuo atveju, jeigu apeliantams su ieškove sudarant įkeitimo sandorius, būtų buvusios pažeistos AB „LITGRID“, kuri tuo metu buvo ieškovės kreditorė, teisės.Skundžiamame sprendime teismas AB „LITGRID“ teisių pažeidimą apeliantams su ieškove sudarant įkeitimo sandorius pagrindė aplinkybe, kad ieškovė šių sandorių sudarymo momentu buvo faktiškai nemoki. Teismo vertinimu, ieškovei buvus nemokiai ir sudarius su apeliantais ginčijamus įkeitimo sandorius, apeliantams buvo suteiktas atsiskaitymo prioritetas (pirmenybė gauti finansinių reikalavimų patenkinimą) prieš AB „LITGRID“, buvusią ieškovės kreditorę įkeitimo sandorių sudarymo metu. Tokias išvadas teismas padarė nepaisant to, kad civilinėje byloje pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus nebuvo įrodytas ieškovės nemokumas įkeitimo sandorių sudarymo momentu.Nagrinėjant bylą ieškovės nemokumas įkeitimo sandorių sudarymo metu (t. y. 2013 m. rugsėjo 30 dienai) iš esmės buvo grindžiamas šiomis faktinėmis aplinkybėmis: 1) 2013 m. gruodžio 31 dienos duomenimis ieškovės turtas buvo 1 882 759 Eur vertės, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams – 3 465 664 Eur dydžio, o per 2013 metus įmonė patyrė 1 468 856 Eur dydžio nuostolius; 2) 2013 m. rugsėjo 30 dienos duomenimis ieškovės neįvykdytų įsipareigojimų kreditorei AB „LITGRID“ suma sudarė 448 200,85 Eur, iš jų pradelsti įsipareigojimai – 175 955,20 Eur. Nurodytos aplinkybės nėra pakankamos išvadai apie ieškovės nemokumą 2013 m. rugsėjo 30 dienai. Į civilinės bylos medžiagą pateiktas ieškovės balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita už 2013 metus yra sudaryti 2013 m. gruodžio 31 dienos duomenimis. Tačiau kilusiam ginčui teisingai išspręsti buvo būtini išsamūs duomenys apie ieškovės finansinę padėtį 2013 m. rugsėjo 30 dienai (t. y. įkeitimo sandorių sudarymo momentu). Apie ieškovės nemokumą 2013 m. rugsėjo 30 dienai būtų galima spręsti tik tuomet, jeigu įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams šiai datai viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės arba ieškovė faktiškai neturėtų galimybės atsiskaityti su kreditoriais ar visiškai nutrauktų ūkinę komercinę veiklą. Tačiau šių esminių faktų civilinėje byloje esantys dokumentai ir ieškovės dėstomos aplinkybės nepatvirtino. Esant tokiai situacijai, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės turtinę padėtį 2013 m. rugsėjo 30 dienai reikia vertinti vienodai, kaip 2013 m. gruodžio 31 dienai (t. y. kaip faktinį įmonės nemokumą). Be to, teisinės reikšmės ieškovės nemokumui 2013 m. rugsėjo 30 dienai konstatuoti negalėjo turėti skundžiamame sprendime teismo atskirai išskirta aplinkybė apie tai, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2014 m. vasario 27 d. nutarimu (t. y. praėjus apie pusei metų nuo įkeitimo sandorių sudarymo) panaikino ieškovei išduotos nepriklausomo elektros energijos tiekimo licencijos galiojimą.Vien faktas, kad sudarant įkeitimo sandorius ieškovė turėjo 175 955,20 EUR dydžio pradelstą įsipareigojimą kreditorei AB „LITGRID“, nepatvirtina tuo momentu buvusio ieškovės nemokumo. Tokia išvada darytina iš to, kad ieškovės turimo turto vertė įkeitimo sandorių sudarymo dienai (t. y. 2013 m. rugsėjo 30 d.) civilinės bylos nagrinėjimo metu nėra nustatyta, o ieškovė nėra įrodžiusi, kad įkeitimo sandorių sudarymo momentu įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems savo kreditoriams. Priešingai, bylos medžiagoje esantys ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai už visą 2013 metų ataskaitinį laikotarpį leidžia teigti apie įmonės nepertraukiamai vykdytą ūkinę komercinę veiklą ir akivaizdų galėjimą vykdyti finansinius įsipareigojimus savo kreditoriams tiek įkeitimo sandorių sudarymo metu, tiek ir vėliau.Vadinasi, civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė neįvykdė CPK 178 straipsnio reikalavimų ir neįrodė bylai esminės reikšmės turinčios aplinkybės, kad sudarant įkeitimo sandorius (2013 m. rugsėjo 30 dienai) ieškovė ekonomine prasme (faktiškai) buvo nemoki. Bankroto byla dėl nemokumo ieškovei buvo iškelta tik 2014 m. gruodžio 17 d. Taigi teisinis ieškovės nemokumas 2013 m. rugsėjo 30 dienai taip pat negalėjo būti konstatuojamas. Kadangi būtent ieškovės nemokumą įkeitimo sandorių sudarymo metu faktu yra grindžiamas ieškovės kreditorių teisių pažeidimas 2013 m. rugsėjo 30 dienos datai, tai teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, privalėjo padaryti išvadą, kad tuo metu buvusios ieškovės kreditorės AB „LITGRID“ teisės įkeitimo sandoriais nebuvo pažeistos.Nenustačius konkretaus ir aiškiai (o ne bendro pobūdžio teiginiais) įrodyto ieškovės kreditorių teisių pažeidimo sudarant ginčijamus įkeitimo sandorius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis šių sandorių negaliojimo pagrindas negalėjo būti taikomas. Taigi dėl šio pagrindo nebuvimo ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimai dėl įkeitimo sandorių pripažinimo negaliojančiais apeliantų atžvilgiu turėjo būti atmesti visiškai. Tačiau teismas nepagrįstai pritaikė CK 6.66 straipsnio 1 dalies normas ir neteisėtai įkeitimo sandorius pripažino negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.
Dėl atsakovų (ne)sąžiningumo
Teismas nepagrįstai taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalies normas, nustatančias, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai su skolininku sudarydamas sandorį trečiasis asmuo buvo nesąžiningas.Įkeitimo sandorių sudarymo metu (t. y. 2013 m. rugsėjo 30 d.) nė vienas iš apeliantų nebuvo ieškovės akcininku. Atsakovė V. D. ieškovės akcininke buvo nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. ir šiuo laikotarpiu valdė 6 proc. ieškovės įstatinio kapitalo sudarančių akcijų. Atsakovas M. P. ieškovės akcininku buvo nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d. ir šiuo laikotarpiu valdė 6 proc. ieškovės įstatinio kapitalo sudarančių akcijų. Atsakovas L. L. ieškovės akcininku buvo nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d. ir šiuo laikotarpiu valdė 2 proc. ieškovės įstatinio kapitalo sudarančių akcijų. Atsakovas Ž. E. ieškovės akcininku buvo nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. ir šiuo laikotarpiu valdė 1 proc. ieškovės įstatinio kapitalo sudarančių akcijų. Vadinasi, apeliantai nuosavybės teise iki įkeitimo sandorių sudarymo valdė tik nereikšmingus ieškovės akcijų paketus ir nesąžiningumo paskatomis negalėjo atlikti jokių sąmoningų ieškovės kreditorės AB „LITGRID“ teises pažeidžiančių veiksmų.Prieš sudarydami įkeitimo sandorius apeliantai objektyviai turėjo galimybę įvertinti ieškovės finansinės atskaitomybės už 2012 metus duomenis. Kadangi pagal balansą 2012 m. gruodžio 31 dienai ieškovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (kurie galėjo būti tiek pradelsti, tiek nepradelsti) sudarė 1 713 746 Lt sumą ir neviršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, kuri buvo 4 293 171 Lt dydžio, šios finansinės ataskaitos patvirtino ieškovės mokumą. Dėl to apeliantai, sudarydami įkeitimo sandorius, ieškovės finansinės padėties sunkia nelaikė, tačiau siekė užsitikrinti, kad ieškovei suteiktas paskolas atgautų lengviau (t. y. kaip įkaito turėtojai) tuo atveju, jeigu ieškovės finansinė padėtis galbūt pablogėtų ateityje. Kadangi ginčo laikotarpiu ieškovė nekilnojamojo turto nuosavybės teise neturėjo, tai apeliantai su įmone susitarė dėl jos kilnojamojo turto, t. y. reikalavimo teisių į visas lėšas, gautinas pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, įkeitimo.Iki 2011 m. kovo 15 d. ir 2011 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarčių, iš kurių atsiradusių prievolių įvykdymas užtikrintas įkeitimo sandoriais, sudarymo atsakovai L. L., M. P. ir Ž. E. ieškovei suteikė ir kitų paskolų, kurios visa apimtimi buvo grąžintos dalimis (dalis mokėjimų atlikta dar ir iki įkeitimo sandorių sudarymo). Tai, kad ieškovė periodiškai dalimis grąžindavo anksčiau gautas paskolas jų davėjams L. L., M. P. ir Ž. E., apeliantams taip pat nesudarė jokio pagrindo ieškovės finansinę padėtį laikyti sunkia (tuo labiau abejoti jos mokumu). Be to, pati ieškovė atsakovui M. P. dalimis buvo suteikusi iš viso 87 320,44 Eur (301 500 Lt) dydžio paskolą, kuri ieškovei buvo grąžinta 2013 m. gegužės 8 d.Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išimtinai vadovavosi tik prielaidomis, kurios esą galėtų patvirtinti apeliantų nesąžiningumą įkeitimo sandorių sudarymo metu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad prievolių užtikrinimas turto įkeitimu ekonominėje veikloje yra pripažįstamas įprastu reiškiniu, tuo labiau, kad įkeitimo sandorių sudarymo metu apeliantai jau buvo perleidę ieškovės akcijas ir neturėjo intereso prisiimti didesnės nei įprasta savo investicijų grąžos rizikos.
Dėl įrodymų vertinimo
Teismas netinkamai įvertino civilinės bylos medžiagoje esančius įrodymus apie ieškovės finansinę padėtį ir apeliantų sąžiningumo aplinkybes įkeitimo sandorių sudarymo momentu. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (procesinės teisės normas, nustatytas CPK 185 straipsnio 1 dalyje). Tai turėjo esminės reikšmės bylos baigčiai – teismas priėmė nepagrįstą skundžiamą sprendimą.Teismas civilinės bylos nagrinėjimo metu turėjo nustatyti bylai esminės reikšmės turinčią aplinkybę apie ieškovės finansinę padėtį įkeitimo sandorių sudarymo metu (t. y. 2013 m. rugsėjo 30 dienai). Šiai aplinkybei nustatyti teismas negalėjo vadovautis ieškovės finansinės atskaitomybės duomenimis, kurie buvo užfiksuoti įmonės balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje 2013 m. gruodžio 31 dienai, t. y. gerokai vėliau negu buvo sudaryti įkeitimo sandoriai. Tačiau teismas rėmėsi per vėlai sudarytais finansinės atskaitomybės dokumentais, nepagrįstai juos vertino kaip pakankamus ieškovės finansinės padėties (ir kartu – nemokumo) nustatymui įkeitimo sandorių sudarymo momentu.Teismas nepagrįstai padarė prielaidą, kad ieškovės finansinė padėtis nuosekliai blogėjo per visus 2013 metus, nors civilinėje byloje buvo pateikti ieškovės finansiniai duomenys, fiksuoti tik 2012 m. gruodžio 31 dienai ir 2013 m. gruodžio 31 dienai. Be to, teismas visiškai neįvertino apeliantų į civilinės bylos medžiagą pateiktų dokumentų, patvirtinančių, kad iki 2011 m. kovo 15 d. ir 2011 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarčių sudarymo atsakovai L. L., M. P. ir Ž. E. ieškovei suteikė ir kitų paskolų, kurios visa apimtimi buvo grąžintos dalimis (dalis grąžinimų atlikta dar iki įkeitimo sandorių sudarymo). Aplinkybę apie tai, kad ieškovė periodiškai dalimis grąžindavo anksčiau gautas paskolas atsakovams L. L., M. P. ir Ž. E., teismas turėjo įvertinti kaip pagrindą išvadai apie ieškovės mokumą įkeitimo sandorių sudarymo metu. Be to, iš kai kurių apeliantų ieškovės anksčiau gautų paskolų grąžinimas patiems apeliantams negalėjo sudaryti pagrindo įmonės finansinę padėtį laikyti sunkia. Tai netiesiogiai patvirtina apeliantų sąžiningumą įkeitimo sandorių sudarymo metu. Vertindamas 2011 m. kovo 15 d. ir 2011 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarčių tekstus, teismas konstatavo, kad tiek paskolos sutarčių, tiek įkeitimo sandorių sudarymo metu apeliantai buvo ieškovės akcininkai ir turėjo informacijos apie tuo metu buvusią neva blogą įmonės finansinę padėtį (t. y. faktinį nemokumą). Toks įrodymų vertinimas laikytinas netinkamu, nes pagrįstas vien tik prielaidomis apie apeliantų turėtas ieškovės akcijas ir pasinaudojimą jų suteikiamomis teisėmis siekiant apriboti ieškovės kreditorės AB „LITGRID“ galimybes patenkinti savo reikalavimus į ieškovę ir nesąžiningomis paskatomis sudaryti įkeitimo sandorius. Apeliantai negalėjo padaryti jokios reikšmingesnės įtakos ieškovės valdymui ir tuo labiau pasinaudoti ieškove sudarant įkeitimo sandorius taip pažeidžiant AB „LITGRID“ teises.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Elektra visiems“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl byla nagrinėjama atsakovų apeliacinio skundo ribose.
Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų
Ieškovė actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovų 2013 m. rugsėjo 30 d. įkeitimo sandorius (CK 6.66 straipsnius). Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinąsias actio Pauliana sąlygas. Atsakovai, nesutikdami su bylą nagrinėjusio teismo išvadomis, apeliaciniame skunde kelia klausimą tik dėl dalies šių sąlygų, o būtent: 1) dėl kreditorių interesų pažeidimo; 2) dėl atsakovų nesąžiningumo. Kitos teismo nustatytos actio Pauliana taikymo sąlygos neginčijamos, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniu skundu apibrėžtas apeliacijos ribas, pasisako tik dėl apeliantų kvestionuojamų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo ir vertina, kad kitos ieškinio tenkinimui būtinos sąlygos pirmosios instancijos teismo buvo nustatytos tinkamai (CPK 320 straipsnis).
Dėl kreditorių interesų pažeidimo
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šis sąrašas nėra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.).CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015). Kaip minėta, šalys įkeitimo sandorius sudarė 2013 m. rugsėjo 30 d. Iš pateikto ieškovės balanso, sudaryto 2014 m. balandžio 29 d., už 2013 metus matyti, kad 2013 m. ieškovė turėjo 6 500 791 Lt turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 11 966 243 Lt, iš jų 10 965 760 Lt turėjo būti sumokėti per vienerius metus, be to, fiksuotas neigiamas nuosavas kapitalas. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos, sudarytos 2014 m. balandžio 29 d., matyti, kad 2013 m. įmonė patyrė 5 071 665 Lt nuostolių. Apie ieškovės nesugebėjimą ilgą laiką tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams liudija ir tai, jog 2012 m. taip pat fiksuotas neigiamas nuosavas kapitalas, įmonė tais metais taip pat patyrė nuostolių. Atsižvelgiant į byloje pateiktus rašytinius įrodymus konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visetas yra pakankamas ieškovės faktinio nemokumo ginčo sutarčių sudarymo dieną egzistavimui patvirtinti (CPK 185 straipsnis). Byloje nustatytos ir nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės nemokumo teisingumą ir šios išvados pagrįstumui nedaro įtakos apeliantų nurodyti argumentai, kad nėra įrodymų apie ieškovės finansinę būklę būtent 2013 m. rugsėjo 30 d. ar tai, kad su kai kuriais kreditoriais ieškovė iš dalies atsiskaitydavo. Pastebėtina, kad ginčo sutarties sudarymo laikotarpiu (tais metais) ieškovės per vienerius metus mokėtinos sumos viršijo ieškovės turimą turtą ir tai matyti iš byloje rašytinių įrodymų (finansinės ataskaitos rinkinių), ieškovė patyrė daugiau kaip 5 mln. Lt nuostolių. Be to, ieškovė veikė nuostolingai ne tik 2013, bet ir 2012 metais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytinas neapgrįstas apeliantų argumentas, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo sutarties sudarymo metu pradelsti įsipareigojimai viršijo ieškovės pusę į jos balansą įrašyto turimo turto vertės. Nors teisinis ieškovės nemokumas buvo patvirtintas tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarčiai iškelti bankroto bylą UAB „Elektra visiems“, tačiau, kaip minėta, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės faktinį nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės turtinė padėtis buvo bloga jau 2012 metais (ieškovė veikė nuostolingai, ieškovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas), ieškovės turtinė padėtis 2013 metais smarkiai pablogėjo, o įrodymų, jog ieškovės turtinė padėtis 2013 metais iš esmės pablogėjo tik metų pabaigoje, t. y. po ginčo sandorių sudarymo, nėra. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtinta ieškovės faktinį nemokumą ginčo sandorių sudarymo metu (CPK 185 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė, būdama faktiškai nemoki ir turėdama kreditorių (tarp jų ir AB „LITGRID“), kurių reikalavimų įvykdymas jau buvo pradelstas, 2013 m. rugsėjo 30 d. įkeitimo sandoriais apeliantų naudai buvo įkeistos visos esamos ir būsimos ieškovės reikalavimo teisės į visas lėšas, gautinas pagal visas energijos pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovės sudarytas su trečiaisiais asmenimis, taip, teisėjų kolegijos vertinimu, pažeisdama kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir nepagrįstai suteikdama apeliantams pirmenybę prieš kitus kreditorius. Toks ieškovės pasirinkimas, atsižvelgiant į tuo metu buvusią ieškovės finansinę padėtį, negali būti pripažintas protingo verslo subjekto elgesiu, kadangi protingas ir pateisinamas elgesys galėtų būti konstatuotas tik tuo atveju, jei atliktais veiksmais įmonė siektų sąžiningo atsiskaitymo ne vien tik su apeliantais, o su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad ginčo sandorių dėka įmonės turto ir įsipareigojimų santykis pagerėjo, atsirado galimybė proporcingai padengti įsiskolinimus kitiems kreditoriams ar pan. Pažymėtina, kad atsakovai, tiek atsiliepime į ieškinį, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodo, kokią naudą iš ginčo sandorių sudarymo gavo ieškovė, o apeliantų nurodytas ginčo sandorių sudarymo tikslas, t. y. kad įkeitimo sandoriais atsakovai siekė apsaugoti turtinius interesus tuo atveju, jeigu ieškovės finansinė padėtis galbūt pablogėtų ateityje, niekaip neužtikrina atsiskaitymo su visais įmonės kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka ir šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgus į bylos aplinkybes, negali pateisinti pirmenybės apeliantams suteikimo.Kreditorių teisių pažeidimo taip pat nepaneigia ir atsakovų nurodytos aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismas BUAB „Elektra visiems“ bankroto byloje Nr. B2-5867-656/2014 2015 m. birželio 25 d. nutartimi įtraukė apeliantus į ieškovės kreditorių sąrašą, o apeliacinės instancijos teismas nutartimis pripažino atsakovų teisę patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius iš lėšų pagal ginčo sandorius. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtose bylose nebuvo vertinamas įkeitimo sandorių teisėtumas pagal actio Pauliana sąlygas, todėl aplinkybė, jog teismai patvirtino atsakovų finansinius reikalavimus BUAB „Elektra visiems“ bankroto byloje, neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui.Kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų turinio, pridėtų įrodymų (įkeitimo lakštų), įkeitimo sandorių sudarymo dieną ieškovė turėjo kreditorę AB „LITGRID“, taip pat kitų kreditorių. Minėtą aplinkybę patvirtina ieškovės finansinės ataskaitos rinkiniai, iš kurių matyti, kad atsakovė 2013 m. turėjo 10 965,760 Lt per vienerius mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis, iš kurios matyti, kad ieškovė neatsiskaitė su didžiausia kreditore AB „LITGRID“ už nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. tiektą balansavimo elektros energiją, ir kad pradelsta ieškovės skola AB „LITGRID“ 2013 m. rugsėjo 30 d., t. y. įkeitimo sandorių sudarymo metu, buvo 175 955,20 Eur, taip pat iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarties matyti, kad BUAB „Elektra visiems“ turėjo 24 kreditorius, kurių bendra finansinių reikalavimų suma sudarė 4 021 98,02 Eur. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė, kai jau buvo faktiškai nemoki, 2013 m. rugsėjo 30 d. sudarydama įkeitimo sandorius, suteikė apeliantams pirmenybę prieš kitus ieškovės kreditorius gauti reikalavimo patenkinimą.
Dėl šalių (ne)sąžiningumo
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Pagal šio straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises; neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad ieškovė atsakovų naudai (buvusiems ieškovės akcininkams) įkeitimo sandoriais įkeitė visas esamas ir būsimas reikalavimas teises į visas lėšas, gautinas pagal visas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, įkaito davėjo sudarytas su trečiaisiais asmenimis.Įkeitimo samprata reglamentuojama CK 4.198 straipsnyje. CK 4.198 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo vykdymas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Kai įkeitimo objektas yra turtinės teisės, įkeitimo objektas realizuojamas perleidžiant kreditoriui iš įkeistos turtinės teisės atsirandančius įkaito davėjo reikalavimus ar jų dalį, atitinkančią skolininko įsipareigojimų dydį (CK 4.220 straipsnio 1 dalis); kreditorius įgyja teisę reikalauti perduoti jam įkeistą teisę nuo to momento, kai jis įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą (CK 4.220 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymų leidėjas įkaito turėtojui suteikė pirmenybės teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą, šią apribodamas įkeisto turto verte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2014).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad ieškovė, būdama faktiškai nemoki, įkeitimo sandoriais atsakovams (buvusiems ieškovės akcininkams), kuriems įsipareigojimų įvykdymo terminas dar nebuvo suėjęs, įkeitė visas iš ieškovės vykdomos veiklos gautinas ir gaunamas pajamas. Pažymėtina, kad atsakovai neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog šalys 2013 m. rugsėjo 30 d. sudarė įkeitimo sandorius atsakovų, kuriems įsipareigojimų terminas nebuvo suėjęs, naudai, kai tuo metu, ieškovė turėjo kreditorę AB „LITGRID“, kuriai įsipareigojimų įvykdymo terminas jau buvo suėjęs. Iš įkeitimo lakštų turinio matyti, kad šalys susitarė nustatyti maksimalųjį įkeitimą, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir apeliantų nuostolių, patirtų dėl paskolos grąžinimo neįvykdymo ir (ar) netinkamo įvykdymo (įkeitimo lakštų 7.2 punktai). Taigi atsakovai siekė pasinaudoti pirmenybės teise patenkinti savo turtinius reikalavimus būtent iš įkeisto turto. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jų nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį, atsakovai argumentuoja, kad įkeitimo sandorių sudarymo metu ieškovė buvo moki, vykdė įprastą komercinę veiklą, ieškovė buvo skolinga atsakovams pagal paskolos sutartis, todėl turėjo pareigą atsiskaityti su atsakovais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje buvo konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė jau buvo faktiškai nemoki, be to, sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas įmonei. Įkeitimo sandorių sudarymas prieš paskolos sutartyse nurodytą terminą patvirtina, kad atsakovai žinojo apie blogą skolininkės finansinę padėtį. Šį faktą pagrindžia ir tai, kad atsakovai ginčijamų sandorius sudarė iškart po to, kai perleido akcijas (nuo akcijų perleidimo momento iki ginčo sandorių sudarymo buvo praėjusios 1-3 dienos). Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad atsakovai neturėjo pagrindo abejoti ieškovės mokumu, nes ieškovė su jais periodiškai atsiskaitydavo pagal ankstesnius paskolų sandorius, taip pat vertintinas kritiškai. Kaip minėta, atsakovai iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo ieškovės akcininkais, todėl turėjo žinoti apie įmonės finansinę padėtį. Tai, kad atsakovai žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu, patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad paskolų grąžinimas buvo užtikrintas lėšų įkeitimu praėjus dvejiems metams po paskolos sutarčių sudarymo, nors paskolos sutartyse nebuvo nustatyta ieškovės pareiga sudaryti įkeitimo sandorius.Pažymėtina, kad atsakovai yra aktyvūs komercinių teisinių santykių subjektai, todėl turėjo atitinkamos patirties. Tai, kad įkeitimas yra įprastas prievolių užtikrinimo būdas, apeliantai nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Tokiems subjektams įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, jog sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Atsakovai, nepaisydami kitų ieškovės kreditorių interesų, įkeitimo sandoriais nukreipė ieškovės iš veiklos gautinas lėšas savo naudai, taip suteikdami sau pirmenybę prieš kitus ieškovės kreditorius, nors ir suprato, jog sumažina jų galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad sudarydami įkeitimo sandorius, atsakovai buvo nesąžiningi, todėl šie ginčijami sandoriai pagrįstai pripažinti negaliojančiais.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, jog pažeistos įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas pagrįstai vertino visus byloje esančius finansinius dokumentus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl ieškovės faktinio nemokumo ginčo sandorių sudarymo metu, taip pat įvertinęs byloje esančius įrodymus dėl atsakovų nesąžiningumo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus atsakovų apeliacinio skundo, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.Ieškovė, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, jų dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.